Lietuvos tūkstantmečio paminklas

Daryti gerus darbus niekada ne vėlu

Kaip pasakytų leidyklos „Versmė“ vadovas Petras Jonušas, kopiame į piramidės viršūnę, kurioje švyti 2009-ieji metai – Lietuvos valstybės tūkstantmetis. Tikriausiai ir savo visus darbus, ir mintis turime orientuoti į šią datą, nes tai – mūsų ištakos, pirmasis iš amžių glūdumos pasiekęs aidas, kad jau buvome. Tiesa, ne gerais darbais išgarsėjome, kai pirmą kartą papuolėme į rašytinius šaltinius. Bet nebūtų lietuviai užmušę misionieriaus Brunono Bonifacijaus, keliavusio prie Baltijos jūros apkrikštyti pagonių, tikriausiai būtų nusikėlęs ir valstybės tūkstantmetis. Kaip sakoma, nėra to blogo, kad neišeitų į gera.

O gerus darbus daryti niekada ne vėlu. Ypač jeigu turi ateities viziją, jeigu esi pagautas kiek fantastiško, kiek nerealaus projekto, kuris dėl to ir vilioja, kad atrodo beveik nepasiekiamas. Juk sugalvoti išleisti knygą apie kiekvieną Lietuvos valsčių, kurių priskaičiuojame beveik 300, kai aplinkui matai vargą ir pinigų stygių, argi tai nėra utopija? Galbūt, sutinka ir serijos „Lietuvos valsčiai“ vienas iš sumanytojų. Bet kaip būtų įspūdinga per nedidelius savivaldos, administracinius darinius vieningoje serijoje pateikti Lietuvos valstybės istoriją! Per miestelių ir miestų jubiliejus, per kraštą garsinusius žmones, jų darbus, papročius, dainas, per jų kovas ir kančias bei likimus. Argi nesuteka šie maži upeliukai ir upeliai į galingą upę, kuri vadinasi Lietuva? Jei taip, tai Lietuvą galima surasti bet kuriame miestelyje, bet kuriame kaime, tik reikia įsižiūrėti į čia gyvenančius žmones, atskleisti krašto savitumą, įminti jo unikalumo paslaptį.

Pradžia

Pasak leidyklos vadovo, viskas prasidėjo nuo knygos „Sintautai. Žvirgždai“, išleistos prieš penkerius metus. Po to sekė „Žagarė“, „Obeliai. Kriaunos“, „Plateliai“. Šios trys knygos dar buvo mažesnio formato nei dabar leidžiamos. Paaiškėjo, kad esama tiek materialinės ir dvasinės kultūros turtų, tiek unikalios informacijos, kuri veržte veržėsi iš įprastos knygos formato. Teko kreiptis į knygų dailininką ir dizainerį Alvydą Ladygą, kuris pasiūlė erdvesnį, didesnį „rūbą“ serijos knygoms. Ir kai paimi tokį solidų, pirmųjų raštijos pradininkų knygas ar Bibliją primenantį leidinį, jauti ne tik fundamentalų svorį, bet ir čia sukrautų vertybių svarbą dabarčiai bei ateičiai, leidyklos darbuotojų ir gausaus autorių kolektyvo čia suneštus turtus. Pirmoji naujo formato knyga buvo „Širvintos“. Ji serijos leidėjui įrodė, kad galima nuversti kalnus, jei surandi bendraminčių tarp valdžios atstovų. Kaip tik Širvintų meras Vytautas Šimonėlis vienas iš nedaugelio atsiliepė į leidyklos kvietimą ir šio miesto 525 metų jubiliejui savo kraštiečiams įteikė neįkainojamą dovaną, kurios jie lig šiol nepamiršta.

„Versmės“ leidyklos vadovas neslepia, kad iniciatyva neretai lemia vienos ar kitos knygos pasirodymo pirmumą. Antai iš Žiobiškio yra kilęs vienas iš serijos sumanytojų, J. Basanavičiaus premijos laureatas Venantas Mačiekus, suagitavęs prie knygos „Žiobiškis“ prisidėti ir Rokiškio rajono administraciją. Į leidyklą kreipėsi istorikas Robertas Jurgaitis, kartu atnešęs ir knygos „Lygumai. Stačiūnai“ rankraštį.

Seniai savo gimtąja Raguva domėjosi ir istorijos mokytojas Romaldas Samavičius, išleidęs keletą knygelių apie šį kraštą. Bet „Lietuvos valsčių“ serija tapo prestižiškiausia vieta meilei ir pagarbai išreikšti. Ir kai per Žolinę šventusio pusės tūkstančio metų sukaktį krašto gyventojai graibstė 100 litų kainuojančią knygą, tardami vienas kitam, kad tai yra jų Šventasis Raštas, ar bereikia kalbėti, kokia skola grąžinama, kokie turtai išsaugomi? Pasirodo, raguvis buvo Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzės“ prototipas, o kitas raguvis Bruno Masiokas paliko pėdsaką net Mėnulyje – kadangi dirbo NASA, ten jo gairelę nugabeno ir paliko astronautai. Tokių perliukų apstu ir trečiojoje šiais metais išleistoje knygoje „Veliuona“ apie šlovingos praeities miestelį, stovintį ant Nemuno skardžio.

Teigiama aura

Daugelį savo gimtųjų šaknų nepamirštančių kraštiečių, kraštotyrininkų, etnologų, etnografų, istorikų „Versmės“ leidyklos vadovas patraukė, paskatino ir šiandien yra subūręs tokias specialistų pajėgas, kad galėtų pavydėti ne viena prestižinius leidinius rengianti mokslo įstaiga ar leidykla. Petras Jonušas jiems nežada aukso kalnų, didelių uždarbių, bet sugeba taip pamaloninti, kartu su knygų sudarytojais pakviesti tapti knygos autoriumi, kad ne vienas atideda svarbius mokslo darbus, bebaigiamas rengti kitas knygas ir imasi rašyti „Lietuvos valsčių“ serijai. Petras Jonušas aplink save kuria palankų mikroklimatą, ir čia gera visiems. Ši teigiama aura pereina ir į serijos knygas, nes juk ne tas pat, su kokiu nusiteikimu rengi knygą ir išleidi ją į žmones.

Pasiaukojimas

Ir kai sužinai, kad, nesuradęs rėmėjų, nesurinkęs pinigų knygai išleisti, Petras Jonušas eikvoja savo versle uždirbtus pinigus, ne visai supranti, kam jam to reikia? Ar negalėtų investuoti į tokias sritis, iš kurių pinigai sugrįžtų, ir daug didesni? Argi ne malonu įsigyti jachtų ar prestižinių namų Maljorkoje ar Majamyje? Ir kam kišti pinigus į leidinius, kurie neduoda jokio pelno? Pagaliau neištvėriau ir paklausiau, kaip į tai žiūri žmona? Jonušas nusišypsojo ir atsakė – įvairiai. Iš tiesų, kai kas jį laiko, švelniai tariant, ne visai protingu žmogumi. Bet jis nemano esąs kažkoks išskirtinis ir elgiasi taip, kaip, tikisi, greitai elgsis dauguma verslo žmonių.

– Tai ką mes darome, irgi yra turtas, – sako Petras Jonušas. – Svarbu, kaip žmogus tą turtą suvokia. Nereikia nukreipti dėmesio į kurį nors vieną turto rūšį – namus, jachtas ir pan. Jeigu mes nekreipsime dėmesio į dvasines vertybes, patys nuskursime ir niekada nebūsime materialiai turtingi. Viskas yra tarpusavyje susiję. Tačiau jei nebūsime materialiai apsirūpinę, negalėsime išleisti ir tokių brangių, vertingų knygų. Manau, kad tikrai turtingi žmonės pinigus sunkiai uždirba, žino jų vertę ir nenori pinigų mėtyti bet kam ir bet kur. Tuos žmones tiesiog reikia įtikinti prisidėti prie valstybės tūkstantmečiui skirtos serijos, nes tai nėra vėjais išleisti pinigai. Jie kitomis formomis sugrįš ir turtins mūsų materialųjį gyvenimą. Jeigu aš sugebėsiu tai padaryti, pinigų knygoms sulauksime.

Ir taip be atvangos „Lietuvos valsčių“ serijos leidėjas įtikinėja: Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkciją, Kultūros ministeriją, Seimo narius, įmones, merus, seniūnus, verslininkus, bankininkus. Kas duoda, kas mandagiai atsisako, o kas ir visai neatsako. O juk teisus Petras Jonušas, kviesdamas įmones, bankus pasekti „Lietuvos pašto“ (kiekvienoje serijos knygoje užsakančiam straipsnius apie pašto institucijos pradžią tame ar kitame miestelyje) pavyzdžiu. Juk bankai, paštas, kariuomenė, geležinkeliai yra valstybės statybos ženklai. Sulig kiekviena knygos serija stiprėja įsitikinimas: kas įeis į Lietuvos tūkstantmečio metraštį, tas ir liks čia tūkstantmečiams. Ir dėl to visi turėtų stengtis čia patekti, jausti pareigą ir atsakomybę, kad nebūtų tuščių puslapių valstybės istorijoje.

– Jeigu matai, kai kažkas vertinga žūsta ir abejingai praeini pro šalį, jautiesi taip pat, lyg darytum nusikaltimą. Ko nepaimi šiandien, rytoj jau nerasi. Iš gyvenimo išeina žmonės, išsinešdami savo dainas, pasakojimus, savo istorijas, savo patirtį, ir, jeigu nesuskubai, nepasivysi. Kodėl aš tai darau? Kodėl įsteigiau leidyklą, leidžiu „Lietuvos valsčių“ seriją? Visų pirma todėl, kad niekas kitas to nedaro, – aiškina P. Jonušas.

Titaniškas darbas

„Versmės“ leidykla pati kasmet organizuoja ekspedicijas į tas vietas, apie kurias numatomos išleisti serijos knygos. Negreitas tai darbas – apibendrinti sukauptą informaciją, sudėlioti į atskirus straipsnius. Knygai parengti prireikia kelerių metų. Artimiausios ekspedicijos bus Seredžiuje, Rumšiškėse, Giedraičiuose, Kriūkuose, Žemaičių Naumiestyje, Papilėje, Akmenėje, o 2002–2005 metais apie šias vietoves tikimasi parengti ir išleisti knygas. Juk „Lietuvos valsčių“ serijai 2009-ieji – ne finišas, o tik postūmis eiti toliau. Jeigu visą seriją sudarytų maždaug 250 knygų, o kasmet būtų įmanoma išleisti po 4–5 leidinius, tam reikėtų penkiasdešimties metų. Petrui Jonušui tuomet būtų 93 metai... Sunkus, titaniškas darbas, gąsdinantis užmoju, ir daug kam atrodo fantastiškai nerealu jį kada nors pabaigti. Bet esmė, kad be viso to kaip valstybė negalime žengti į priekį. Tūkstantmetis – metas susivokti, kas nepadaryta.

Atgal

Viršun