Žeimelio sentikiai atviri bendruomenės tyrinėtojams

Šalies kultūrinių bendrijų tyrinėtojams iki šiol buvo mažai žinoma apie Žeimelio sentikių bendruomenę. Šiomis dienomis miestelio sentikiai istorikams padės atkurti šimtametę savo bendruomenės istoriją.

Rusų kilmės lietuviai

Šiuo metu Žeimelyje dirba kraštiečio Aloyzo Bėčiaus vadovaujama ekspedicija, renkama medžiaga knygai apie Žeimelio valsčiaus istoriją.

Vienas iš ekspedicijos tikslų – surinkti kuo daugiau istorinės medžiagos apie vietos sentikių bendruomenę. Šio darbo ėmėsi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas Grigorijus Potašenko.

Istorikas „Šiaulių kraštui“ sakė, kad iki šiol apie Žeimelio sentikius turėta mažai žinių, o apie kitose šalies vietovėse esamas ir buvusias šias religines bendruomenes jau surinkta medžiaga. Pasak dėstytojo, po šios ekspedicijos Kultūrinių bendrijų studijų centras turės išsamią medžiagą, kaip gyveno ir dabar gyvena Žeimelio sentikiai.

Dvi dienas bendravęs su Žeimelio rusų tautybės sentikiais, dėstytojas G. Potašenko išsiaiškino, kad čia jau dvidešimt penkeri metai, kai nebėra bendruomenės. Ji išnyko mirus paskutiniam šventikui Parfiomovui ir panaikinus Vileišių kaime buvusius šios bendruomenės maldos namus.

Dabar šiame miestelyje ir prie jo esančiuose kaimeliuose gyvena dvylika rusų kilmės sentikių. Daugelio jų pasuose nurodoma tautybė – lietuvis. Pasak istoriko, Lietuvoje dabar yra apie 1200 lietuvių tautybę turinčių sentikių.

Rusinimo politikos rezultatas

Istorikas G. Potašenko sakė, kad Žeimelio sentikiai, palyginus su tokios pat religinės bendruomenės sentikiais Latvijoje, Lenkijoje ar Rusijoje, yra labai atviri ir nuoširdūs. Noriai pasakoja apie savo kilmę, šeimos ir buvusios bendruomenės tradicijas.

„Susipažinti ir bendrauti su šiais žmonėmis mums padėjo mokytoja Lena Popova-Zapalskienė. Jos šaknys taip pat priklauso šiai religinei bendrijai.

Daugiausiai vertingų žinių apie sentikių bendruomenės gyvenimą mums pateikė Ignatijus Kirilovičius Čiuikinas. Su juo mus supažindino mokytoja Lena. – Galiu drąsiai sakyti, kad šis žmogus – vietos sentikių vaikščiojanti enciklopedija. Jis gerai prisimena įvykių datas, žmonių pavardes, žino daug istorijų“, – džiaugėsi tyrinėtojas G. Potašenko.

Ignatijus Kirilovičius į Žeimelį atsikėlė iš Zarasų 1946 metais. Čia atsivežė ir būsimąją žmoną Kseniją, po metų vedė.  Akmenėlių kaime kažkada buvo kiti sentikių maldos namai. Netoli kaimo yra tebeveikiančios sentikių kapinaitės, į kurias sovietmečiu nebuvo kelio. Karstą su mirusiuoju žmonės lydėdavo vos ne kilometrą per arimą ar pievą.

Sentikiai buvo apsigyvenę ir kituose aplinkiniuose miestelio kaimuose, kurie dabar baigia sunykti.

Istorikas G. Potašenko sako, kad klaidingai yra manoma, jog sentikiai Lietuvoje apsigyveno atvažiavę iš Rusijos. „Šiose vietose sentikiai apsigyveno dvidešimtojo amžiaus pradžioje (apie 1911 metus), atvykę iš Vilniaus, Kauno, Kuršo gubernijų. Dauguma iš jų – žemdirbiai, todėl traukė, kur geresnės žemės. Buvo ir pirklių. Caro valdžia jų netrėmė, o tik vykdydama Lietuvos rusinimo politiką, sudarė palankesnes sąlygas įsigyti žemių“, – sakė istorikas.

Pirmieji tyrinėjimai

Žeimelyje draugingai gyveno ne tik katalikų ir sentikių religinės bendruomenės, bet ir žydų bei evangelikų liuteronų. Vietos sentikių bendruomenės tradicijos, kitaip nei kitų, iki šiol nebuvo tyrinėtos.

Istorikas G. Potašenko sako, kad Žeimelio sentikiai yra šios religinės bendrijos šaka, vadinama bepopiais pamoriais. Tai reiškia, kad jie atskilo nuo tradicinės bažnyčios, nepripažinę šventikų hierarchijos (popų). Todėl maldų vadovus – vadinamuosius šventikus – jis rinkdavosi iš savo tarpo. Paprastai tai būdavo morališkai tvirti, dorovingi vyrai, turintys šeimas.

Baltimorais dar jie vadinami pagal savo kilmės vietą – ši sentikių bendrija formavosi netoli Baltijos XVII amžiaus antrojoje pusėje.

Pasak istoriko, ekspedicijos metu stengiamasi surinkti visas žinias apie sakralines šios bendruomenės vertybes. Jau dabar išsiaiškinta, kad dalis tų vertybių (kryžių, ikonų, maldos knygų) pateko į kolekcionierių rankas, kitos buvo pavogtos, o dar kitos – tebėra sentikių šeimų relikvijomis. Istoriko teigimu, išsaugotųjų religinių relikvijų kultūrinė vertė dar bus tyrinėjama.

Atgal

Viršun