Recenzijos

Stambus kraštotyros leidinys

Dr. Žilvytis Šaknys

Paskambinus Liudvikui Giedraičiui ir paprašius pristatyti 1998 metais išleistus „Obelius. Kriaunas“ Liaudies kultūroje, negalvodamas sutikau. Apie šį - bibliją savo stambumu primenantį tomą bus ką parašyti, pamaniau. Skaitant knygą aptikau savo senelio spintos brėžinį. Tai dar labiau pakėlė mano entuziazmą. Tačiau, užvertęs paskutinį leidinio puslapį ir suskaičiavęs virš pusšimčio straipsnių - puoliau į neviltį. Gilesnė jų mokslinė analizė užimtų daugiau kaip pusę žurnalo numerio! Tai lėmė daugiau publicistinį šios recenzijos pobūdį ir tikslą susumuoti atliktą darbą bei jo reikšmę Lietuvos kultūrai. Kita vertus, norint išsamiau įvertinti šį leidinį, recenziją turėtų rašyti keturi penki atskirų disciplinų atstovai. Todėl didesnį dėmesį kreipiau į etnografiją - tą mokslo sritį, kurią labiau išmanau.

***

„Versmės“ leidykla rengia ir leidžia kraštotyros monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“. Štai rankose laikome antrąjį joje išleistą solidų kraštotyros veikalą „Obeliai. Kriaunos„¹. Tai jau ketvirtoji stambi Vilniaus universiteto kraštotyros klubo „Ramuva“ monografija^2. Didžioji straipsnių dauguma parengta jos dar 1980 metais atliktų lauko tyrimų pagrindu. Jau po metų buvo parengtas leidinys, tačiau LSSR Aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijos tarnautojo atsargumo dėka, jam buvo lemta likti rankraščiu ir kantriai laukti Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo. 1990 metais vėl atnaujinti bandymai leisti knygą, net buvo gauti pinigai, tačiau pildant leidinį naujais straipsniais, jie nuvertėjo. 1995 metais vėl pradėta rūpintis knygos išleidimu. Prašyta verslininkų pagalbos ir paramą suteikus Rokiškio merui Vytautui Masiuliui reikalai pajudėjo. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ vadovo Venanto Mačiekaus ir jo bendražygių atkaklumo dėka mūsų knygynuose puikuojasi išsamus ir nebrangus Obelių ir Kriaunų apylinkių praeitį menantis leidinys.

Jeigu būtų rašoma išsamesnė Lietuvos dvasinės kultūros rekordų knyga, „Obeliai. Kriaunos“ iš karto puikuotųsi bent keliuose jos puslapiuose. Visų pirma tai išsamiausias lokalinis, net daugiau 300 puslapių etnografijai skyręs leidinys. Informacijos gausa aplenkta jau keturis dešimtmečius šia prasme pirmavusi Elvyros Dulaitienės Glemžaitės „Kupiškėnų senovė„³. Antra - tai leidinys kuriame plačiausiai nušviesti papročiai. Trečia - „Obeliai. Kriaunos“ - pirmasis lokalinis leidinys, kuriame išvardinti garsūs tos vietovės muzikantai, pateiktos trumpos jų biografijos ir nuotraukos. Ketvirta - pirmoji, kurioje pateiktas instrumentinės muzikos skyrelis, su gausiomis gaidomis. Tai Evaldo Vyčino nuopelnas.

Stambiausiame, tradicinei kultūrai skirtame skyrelyje net kelis straipsnius parašė Klaudijus Driskius. Į akį krinta aktyvaus šio leidinio talkininko ir daugelio fotografijų autoriaus studija „Žvejyba Sartų ežere ir kituose Obelių-Kriaunų vandenyse“. Vien dėl jos knygą turėtų nusipirkti ne tik Šiaurės Aukštaitijos žvejai.

Kaip reta daug vietos skirta papročiams. Net po du „paprotinius“ straipsnius parašė Živilė Driskiuvienė ir Birutė Imbrasienė. Pirmą kartą kraštotyros leidinyje atskirame straipsnyje aprašomi ir kitos tautybės ir konfesijos atstovų - rusų sentikių šeimos papročiai. Ne tik regioniniu mastu svarbūs atlaidams ir vardinėms skirtos publikacijos. Tokio pobūdžio etnografinės medžiagos Lietuvoje gana reta. Gal būt šių papročių tyrimas taps tradicija?

Galima būtų vardinti nepaliestas temas. Mažiau nagrinėta materialioji kultūra. Aišku viso žmogaus gyvenimo (net ir mažos vietovės) vienoje knygoje neaprėpsi. Sunku to tikėtis ir ateityje. Todėl manau, kad 27 etnografijai skirti straipsniai visapusiškai apžvelgia šio regiono dvasinę ir materialiąją kultūrą. Kitų regionų mokytojams ir kultūros darbuotojams lieka tik pavydėti, organizuoti kraštotyros darbą patiems ar viltis, kad tokią išsamią jų vietovę aprašančią monografiją išleis ramuviečiai ar kraštotyros draugija. Šiaip ar taip etnografinė monografijos dalis yra reikšmingas faktas Lietuvos etnologijos istorijoje. Norėtųsi, tik kad po straipsniais būtų įvardinta jų parašymo data, nes kai kurių gimimo dieną skiria keliolika metų.

Taip pat keli straipsniai skirti regiono gamtai - vietovaizdžio raidai ir augalams. Skirsnyje „Praeitis“ puikuojasi 16 istorinių ir archeologinių straipsnių. Net tris straipsnius parašė ištikimas lokalinių monografijų autorius istorikas Kazys Misius, du - jau minėtas K. Driskius. Taip pat išskirsiu ir tokio pobūdžio leidiniuose  retai sutinkamą sporto istorijai  skirtą straipsnį - Zofijos Vilytės „Tradicinės žirgų lenktynės ant Sartų ežero (nuo seniausių laikų iki 1976 m.)“. Sartų lenktynės - visų lietuvių pasididžiavimas, todėl išsami ir gyva, žmonių pasakojimais paįvairinta jų istorijos analizė gražus šios knygos akcentas. Taigi tęsiama „Žagarės“ leidinyje pradėta tradicija, kur gana visapusiškai buvo atskleista įvairų sporto šakų istorija. Norėčiau paminėti ir mane itin sudominusį Jono Trinkūno straipsnį apie Domo Šidlausko pastangas atkurti pagoniškąjį tikėjimą su dvasiniu centru Romuva (netoli Bradesių).

Vienišas, tačiau išsamus ir reikalingas Jono Mardosos etnosociologinis straipsnis „Gyventojų kasdieniniai rūpesčiai“. Gana negausūs ir „Kalbos turtais“ ir „Tautosaka“ įvardinti poskyriai, pagyvinami gausiai pateiktais tautosakos tekstais.

Labai pagirtina, kad ramuviečių leidiniuose įsigali tradicija skelbti įdomesnius ekspedicijos dienoraščio faktus. Tai pagyvina leidinį, leidžia suvokti ekspedicijos laisvadienių ir darbo nuotaikas, respondentų susidariusį požiūrį į medžiagos rinkėjus. Jaudina paskutinė skyrelio pastraipa: „Šokau su Kraštotiras mergelu, tai dabar galiu ir mirt„.

Monografijos straipsnių suvokimui labai padeda Lidijos Kavaliauskienės pateikti Kriaunų ir Obelių valsčių žemėlapiai. Knygą gražiai apipavidalino dailininkai Marius Danys ir Raimonda Bateikaitė, visuomeniniais pagrindais šį stambų leidinį redagavo Margarita Kazakevičiūtė - Mačiekienė.

Tokios stambios knygos parengimas reikalavo milžiniško darbo ir atsidėjimo. Ypač nelengva buvo kalbos redaktorės ir redakcinės komisijos pirmininko ir kitų jos narių duona. Daugelį straipsnių rašė pradedantieji, reikėjo tikrinti informacijos patikimumą, kai kurių straipsnius tiesiog perrašyti. Tačiau, mano galva - visos problemos sėkmingai išspręstos. Džiugu, kad leidinyje labai daug nuotraukų. Daugelis jų - geresnės kokybės negu esame įpratę. Taigi pasirūpinta ir technine knygos leidybos puse.

Knygos tiražas 2500 vienetų. Taigi šį neeilinį ir puikų, už savikainą tepardavinėjamą leidinį vertėtų kuo skubiau įsigyti. O neišsenkančios energijos, neseniai Jono Basanavičiaus premija apdovanotas Mačiekus galvoja apie naujus leidinius. Juk jo vadovaujama Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva surinkusi medžiagos dar dvidešimt penkioms monografijoms, nežada nurimti ir ateityje. O artimiausiu metu vėl džiugins rokiškėnus - baigiama rengti monografija „Žiobiškis“. Nebus skriaudžiami ir žemaičiai - turėtume greitai skaityti „Platelius“. Palinkėkime finansinės ir kūrybinės sėkmės leidžiant ir kitus leidinius.

Tekstas angliškai reziume

Straipsnelyje pristatoma ketvirtoji stambi Vilniaus universiteto kraštotyros klubo „Ramuva“ monografija - „Obeliai. Kriaunos“. Publikacijoje aptariama jos reikšmė Lietuvos etnografijai ir etnologijai. Tai išsamiausia, net daugiau 300 puslapių etnografijai skyrusi lokalinė monografija Lietuvoje. Tokio pobūdžio leidinyje papročiai taip išsamiai nušviesti pirmą kartą. Taip pat - „Obeliai. Kriaunos“ pirmasis lokalinis leidinys kuriame išvardinti garsūs tos vietovės muzikantai, pateiktos trumpos jų biografijos ir nuotraukos ir pateiktas instrumentinės muzikos skyrelis, su gausiomis gaidomis.

Nuorodos

▲2004 07 27

Atgal

Viršun