Paminklas Žiobiškiui

Lokalinių krašto monografijų pasirodymas jau nebestebina, nes tapo įprastu kasmetiniu mūsų kultūrinio gyvenimo reiškiniu. Mažai susimąstome, iš kurgi šiuo metu atsiranda šio darbo mėgėjų, kas juos sutelkia bendram darbui ir kas remia tokių knygų leidybą.

Spalio pradžioje Rašytojų sąjungos salėje susirinkusiems gausiems rokiškėnams ir svečiams buvo pristatytas naujas kraštotyros entuziastų parengtas leidinys „Žiobiškis“. Tai iš kitų serijos „Lietuvos valsčiai“ savo apimtimi (64 psl.) ir turiniu išsiskiriantis leidinys. Knyga apie šią Šiaurės Lietuvos vietovę buvo parengta naudojantis per kraštotyros ekspediciją surinkta medžiaga. Kas domisi lokalinėmis krašto monografijomis, žino, kad jau keliolika metų tokias ekspedicijas organizuoja didelę patirtį turintis kraštotyrininkas ekonomistas pagal specialybę Venantas Mačiekus. Pasinaudodami ekspedicijos metu ir įvairiuose archyvuose surinkta medžiaga knygą parengė net 9 redaktoriai. Tarp jų – garsūs kraštotyros veteranai: etnografas prof. Vacys Milius, istorikas Stasys Buchaveckas, uolusis archyvų naršytojas Kazys Misius, tautosakininkas Povilas Krikščiūnas ir kiti, vadovaujami knygos sudarytojo ir redakcinės komisijos pirmininko Venanto Mačiekaus. Knygoje 5 pagrindinės dalys: Gamta, Praeitis, Etninė kultūra, Kalba, Tautosaka. Jas parengė daugiau kaip 60 autorių.

Žiobiškis priklausė Šiaurės Lietuvos regionui, kurį XIX a. – XX a. pradžioje galima prilyginti Suvalkijai. Rygos, Jelgavos prekybinė rinka vietos žemdirbiams sudarė palankias sąlygas žemės ūkio produkcijai realizuoti, kaupti lėšas ir jas investuoti į vaikų mokymą, dalių išmokėjimą, neskaldant ūkių. Neatsitiktinai iš šio regiono yra kilę nemažai lietuvių inteligentijos, naujosios Nepriklausomos Lietuvos valstybės 1918–1920 m. kūrėjų ir gynėjų. Knygos autoriai atskleidė vietovės istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Yra parapijos, mokyklos, pašto, bibliotekos, labdaros institucijų, kaimų istorija, to krašto žymesnių žmonių gyvenimo apybraižų, papročių, buities, tarmės ir liaudies kūrybos analizė, autentiškų tekstų. Žiobiškio krašto žmonės vertino Lietuvos valstybės laisvę, dauguma buvo ištikimi jos piliečiai. Knygoje daug autentiškos medžiagos ir tyrinėjimų apie šio krašto lietuvių tremtį, jų dalyvavimą 1941 m. birželio 23 d. sukilime, partizaninėje kovoje ir žiaurias okupantų represijas, sodybų deginimą, žudynes. Iš knygos matyti, kad Žiobiškis su apylinkėmis patyrė tuos pačius okupantų genocido metodus kaip ir visa Lietuva.

Šios knygos išskirtinumas iš kitų analogiškų leidinių – kaimų ir giminių istorijos. Žemdirbių šeimų genealogija, kitaip negu bajorų, neturi senesnių tradicijų ir, be to, yra labai sudėtingai nagrinėjama. Tad šios krypties tyrinėjimus reikėtų ypač skatinti.

Monografija „Žiobiškis“ padarė šios vietovės lietuvių gyvenimo istoriją visų mūsų savastimi. Atskleistas vieno iš Lietuvos kampelių gyvenimas rodo, kad nuo kiekvienos vietovės varvėte varva mūsų krašto istorija, tik ją kaip sakus reikia surinkti ir entuziastų darbu ištirti bei sulydyti į knygą. Tą ir padarė šios knygos sudarytojai, autoriai bei „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas. Tai kultūros paminklas Žiobiškio kraštui ir jo žmonėms.

Atgal

Viršun