Būsimi geografijos mokytojai Seredžiuje

Vaikystės prie Veliuonos ir Seredžiaus prisiminimuose tėviškės vaizdai verčia grįžti į jau senokai paliktus namus. Kiekvienas sugrįžimas tai vis naujai atrastas tėviškės veidas. Didėjantis patirties ir žinių bagažas įpareigoja iš naujo pažvelgti į nuo vaikystės žinomą kraštą. Ne išimtis ir ši vasara. Nauja pažintis su seniai žinomomis Seredžiaus, Klausučių ir Armeniškių apylinkėmis. Tai legendomis apipintas kraštas, kurio istoriją žino daugelis Lietuvos gyventojų. Būtent istorija ir buvo pirmoji pažintis su šiais kraštais. Ir štai nauja pažintis, tik šį kartą jau geografo akimis. Ir tų akių gerokai daugiau, nes kartu nuostabią krašto gamtą tyrinėja ir grupelė Vilniaus pedagoginio universiteto geografijos IV kurso studentų. Iš pirmo žvilgsnio tai niekuo neišsiskiriantis molingŲ lygumų kraštas, kurio vos vos banguotas paviršius tarsi užliūliuoja savo ramybe. Tačiau atodangose atsiveriančios geliniu paslaptys pasakoja įdomią praeitį.

Dabartinį 65–67 m virš jūros lygio plytintį paviršių suformavo prieledyninėse mariose susiklostę moliai ir smėliai. Todėl čia mažai banguota lyguma su pavienėmis įlomėmis, pamažu žemėjanti Nemuno link. Mariose siautusių audrų pėdsakus mena Vitkūnų–Padubysio–Pieštvėnų ruože didelius plotus užimantys nuskalautos ir perklostytos žvirgždingų smėlių salelės. Senkant prieledyninėms marioms formavosi ir dabartinis Seredžiaus seniūnijos upių tinklas. Ypatingą reikšmę šiam procesui turėjo besiformuojantis Nemuno žemupys. Maždaug prieš 10 tūkst. metų į molingos lygumos paviršių besiveržiančio Nemuno slėnio šlaitus pradėjo raižyti erozija, įspūdingais vaizdais papuošusi pietinį Seredžiaus seniūnijos pakraštį. Nuo gilyn besigraužiančių Nemuno ir Dubysos neatsiliko ir šio krašto upeliai, savo siaurais giliais slėniais perskrodę storesnę nei 40 m paskutiniojo apledėjimo nuogulų dangą. Ypač įspūdingas Armenos upelio slėnis. Jo atodangose galima perskaityti pastarųjų 10 tūkst. metų geologinės istorijos knygą, o nuo aukštų skardžių atsiveria nuostabūs vaizdai, primenantys Sudetų kalnų kraštovaizdžius.

Bene įspūdingiausias Seredžiaus istorijos paminklas – Palemono piliakalnis, susijęs su kito mažo upeliuko vardu. Šis paminklas savo garbe privalo dalintis su Pieštvės upeliu. Tai jo ilgo, nepaliaujamo darbo pastangomis buvo suskaidytas Nemuno slėnio šlaitas ir suformuotas vienas įspūdingiausių Lietuvos piliakalnių.

Giliai į paviršių įsiveržę upeliai perskrodė keletą požeminių vandenų horizontų, todėl jų slėniuose gausu šaltinių, savo šaltais vandenimis nuolat papildančių seklius upelius. Kadangi jų slėniuose atsiveria keletas vandeningų horizontų, tai šaltiniai, išsidėstę kaskadomis, ir yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių atsinaujina atodangos.

Armeniškių–Padubysio apylinkių lygumoje pavieniais masyvais auga visai Karšuvos žemumai būdingi miškai, kuriuose vyrauja eglės, alksniai, drebulės. Pomiškyje gausu krūmų: lazdynų, šermukšnių, ievų. Unikalesnėmis augalijos bendrijomis išsiskiria pietinis seniūnijos pakraštys. Čia giliai įsirėžusiuose slėniukuose formuojasi savitas mikroklimatas: daugiau saulės, nuolatinis drėkinimas, todėl auga lapuočių miškai, kurių pagrindą sudaro skroblai. Be jų čia veši klevai, uosiai, drėgnesnėse vietovėse – juodalksniai ir gluosniai. Skroblynuose praktiškai nėra pomiškio, todėl jų parkinio tipo medynai labai erdvūs, o upelių pakrantėse augantys juodalksniai sudaro nepraeinamų džiunglių įspūdį. Galbūt panemunėmis keliaujantiems turistams vertėtų ilgesniam laikui sustoti prie Armenos upelio ir paklaidžioti jo slėniu. Juo labiau kad prie pat kelio Kaunas–Jurbarkas, greta tilto per Armeną, įrengta poilsio aikštelė.

Atgal

Viršun