|
Ekspedicijos dalyvių mintys apie buvusį Gelvonų
valsčių
Gelvonų
šnekta
Dr. Kazys
Morkūnas
Laikui
bėgant keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir žmonės, jų
buitis, papročiai, bendravimas, požiūris į supantį pasaulį, žinios
apie jį, mąstymas. Visa tai atsispindi ir kalboje. Gelvonų,
Bagaslaviškio ir kitų apylinkių lietuvių kalbą, arba šnektą,
senesniais laikais stipriai veikė dvaruose (kurių čia būta gana
daug) ir bažnyčiose vartota lenkų kalba. Dar caro valdžios
metais į vieną kitą kaimą buvo atkelta rusų kolonistų. Tačiau
didžiausia gyventojų kaita vyko sovietmečiu daug vietos
gyventojų prievarta iškeldinti ar patys išsikėlė kitur, o juos
pakeitė iš arčiau ar toliau atvykę žmonės. Jie atsinešė
ir savo gimtųjų tarmių ypatybes, kurios daro įtaką ir vietos šnektai.
Vis stipriau gelvoniškių šnektą veikia bendrinė kalba. Todėl
nenuostabu, kad ilgesnius metus svetur gyvenęs ir gimtajame Gelvonų
krašte apsilankęs žmogus randa jau ne visai taip šnekančius
buvusius savo kaimynus ar jų palikuonis. Prieš keletą dešimtmečių
tik su iš toliau atvykusiu svečiu kalbėdamas gelvoniškis
paspausdavo liežuvį ir bent iš pradžių sakydavo langas,
pantis, kampas, samdyt, penki, ąžuolas, žąsį, švęstas, o
labiau įsišnekėjęs užsimiršdavo ir tuos žodžius tardavo kaip
savo kasdieninėje šnektoje: lungas, puntis, kumpas, sumdyt, pinki.
ųžalas, žųsi, švįstas. Dabar tokį tarimą net ir iš
vyresniosios kartos žmonių vis rečiau išgirsi, tik pripažįstama,
kad taip paprastai šnekėję jų tėvai ar patys jaunystės
metais. Vis dėlto, ilgiau pabedravus, ne vienam pašnekovui prasprūsta:
nuk švinta Jurgia (nuo švento Jurgio), timpia virvi (tempia virvę),
dabar biški lungviau (dabar truputį lengviau), paprasta suspara (sąspara),
švįtas (švęstas) vanduo. Toks tarimas skiria gelvonų šnektą
nuo vakarų aukštaičių (prasidedančių Upninkų apylinkėse ir
kairiajame Neries krante) ir sieja ją su rytų aukštaičiais. Tačiau
riba tarp jų pamažu blanksta. Dvigarsių am, an, em, en ir balsių
ą, ė minėtuose žodžiuose rytietiško tarimo daugiausia
vengiama, nes jis labiausiai akivaizdus ir tarsi išduoda kalbėtoją,
kad jis nemoka šnekėti gramatiškai.
Buvusio
Gelvonų valsčiaus (kiek didesnio už dabartinę seniūniją) šnekta
turi ir daug kitokių ypatybių, paveldėtų iš labai senų laikų,
ar atsiradusių dėl vėlesnės jos raidos. Pavyzdžiui, įvairiuose
kaimuose galima išgirsti sakant: nuvėja laukuosna (nuėjo į
laukus), anis durysnan dauža (jie į duris daužo), svečiuosin
aina (į svečius eina), pa mumį ar mumi (pas mus), visaip būsta
(būna), atolas didelis augsta (užauga), ana čia givena nuolat (ji
čia gyvena nuolat), požeris (poežeris). Įdomus šnektos žodyno
sluoksnis tikriniai žodžiai: vietų pavadinimai,
asmenvardžiai, gyvulių vardai ir kt. Pastebėta, kad net didžiausio
miestelio pavadinimas daug kur pasakomas dvejopai Gelvonai
ir Gelvonys, palyginkime: čia Gelvonų parapija ir Gelvonyse
(paprastai taria Gelvonyse) gyvena.
Visi
tie iš žmonių lūpų užrašyti ar iš bažnyčių, mokyklų, kitų
archyvų surinkti duomenys labai svarbūs, ir ne tik lietuvių tarmių
susidarymo, jų tolesnės raidos tyrimams, bet ir apskritai kalbos
mokslui, tautos istorijai. Ekspedicijos metu surinkti ir būsimoje
knygoje Gelvonai paskelbti kalbos duomenys papildys jau
turimas žinias apie šią šnektą, atskleis jos dabartinę padėtį.
Džiugu, kad tų duomenų kaupimu pradeda domėtis vietos mokytojai,
skatindami tai daryti ir savo mokinius, kitus gimtajai kalbai
neabejingus žmones.
Vaikystės
takais
Rytas
Tamašauskas
Gelvonų
vidurinės mokyklos 25 laidos abiturientas, dabar Kėdainių rajono
Akademijos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojas
Kas
atviliojo įsiterpti į mokslininkų būrį? Nostalgija ir
sentimentai, patirtys ir orientacijos...
Lygiai
prieš dvejus metus su Versmės leidyklos sukviestaisiais
dairiausi savo mamos gimtinėje Musninkų krašte. Minčiukų,
Markučių, Strazdų ir kitų kaimų prakalbintieji vėrė gentainių
pasaulį, domėjausi šnektos ištekliais, buities papročiais,
sakmių paslaptimis, sukaupiau kraštotyros rinkinį.
Prieš
25-erius metus, pabaigęs vidurinę mokyklą, išklydau iš Gelvonų.
Šįkart (bene jau aštuonioliktoje ekspedicijoje) kartu su Gelvonų
senbuviais Emilija Pileckiene, Povilu Stankevičium, Viliu Strazdu
ir kitais bandėme rekonstruoti XX amžiaus tarpukario situaciją
Gelvonuose, ypatingai domino amatai ir amatininkai, miestelėnų
lietuvių ir žydų gyvensena. Tarsi nežinia, kokie dievai ir
kirtingieji vedžioja mūsų likimus. Juk dar ankstesnėse klasėse,
pragintas Gelvonų mokyklos mokytojos lituanistės Vandos Lučiūnaitės-Karalienės,
užrašiau pasakų pluoštelį. Istorijos mokytojai Aldonai
Steckienei talkinau šnekindamas miestelio moteris
rankdarbių meistres.
Vaiko
ir paauglio akimis naršau sodybas, kalbinu savo ir kitų atmintį.
Ją vėl lengva prijaukinti, nes manipuliuoju savo mamos Valentinos
buvusios miestelio bibliotekininkės ir siuvėjos vardu.
Mamai, jos ir mano geradariams tebūna skirti šiandienos kraštotyrininko
mokytojo lituanisto iš Kėdainių rajono darbai.
Praeitis,
dabartis ir ateitis
Algirdas
Gaigalas
Profesorius,
habilituotas daktaras Vilniaus universitetas
Gelvonai
Lietuvoje slepiasi Neries ir Šventosios tarpupyje. Tokia geografinė
padėtis sąlygojo jų gamtinės aplinkos nepakartojamą savitumą.
Gelvonų krašto žemės paviršiaus ir nuogulų dangos savitumas
buvo nulemtas visai netolimoje geologinėje praeityje, vos prieš 14 000
metų, t. y. ledynmečių laikotarpio pabaigoje. Jį veikė
Nemuno apledėjimo Baltijos stadijos Pietų Lietuvos fazės
kontinentiniai ledynai.
Iki
šiol žemės paviršiaus tyrinėtojams liko nepakankamai aišku,
kaip ir kokios ledyno plaštakos formavo šio krašto reljefą
žemės nelygumų visumą. Ekspedicijos į Gelvonus metu mes
siekiame atskleisti ledyninės sedimentacijos ir morfogenezės
ypatumus, remdamiesi išlikusiais geologiniais požymiais. Atliktų
tyrimų preliminariniai duomenys leidžia jau dabar tvirtinti, kad
tai vyko ramioje aplinkoje iš po ledynų dangų plūstant gausiems
ištirpusių vandenų srautams. Pietryčiau jie išsiliejo į
prieledynines marias, kuriose iš suneštų drumzlių nusėdo
juostuoti moliai, dabar paplitę Širvintų lygumoje palei Širvintos
upę. Širvintų prieledyninės marios pietvakariau jungėsi su Kaišiadorių
prieledyniniu baseinu.
Ekspedicijoje
į Gelvonų kraštą pirmą kartą atliekame Fenoskandijos rajonų
ledynų atneštų riedulių petrografinės sudėties tyrimus ir minėtų
srautų smėlio-žvirgždo-gargždo sąnašų klastinių nuotrupų
orientacijos matavimus. Jau dabar galime tvirtinti, kad daugiau negu
du trečdaliai ledynmečio dangos nuogulų yra sudaryti iš šiauresnių
Baltijos kraštų, Baltijos jūros dugno bei salų, taip pat
Suomijos ir galbūt Švedijos uolienų ir nuogulų. Suradome daug
Pietvakarių Suomijos ir Alandų salų uolienų riedulių ir gargždo.
Šios uolienos indeksuoja ledynų kilimo vietas ir slinkimo kelius
pas mus Lietuvon ir konkrečiai į Gelvonų kraštą. Suomiški bei
Alandų salų kristalinių uolienų rieduliai suguldyti Gelvonų bažnyčios
mūruose, grindiniuose ir kitur. Kai kurie yra paminkliniai akmenys
kapinėse. Gaila, kad mažai išliko saugomų geologinių paminklų,
tokių, kaip Dūdų akmuo su velnio pėda, Liukonių akmenys
ar Gelvonų bažnyčios koplyčioje saugomas.
Ledynmečio
klajūnai rieduliai, geologinėje praeityje keliavę su
ledynais šimtus ir tūkstančius kilometrų, buvo būdingas Gelvonų
valsčiaus gamtinės aplinkos elementas. Gulėję žemės paviršiuje,
didžiuliai rieduliai buvo sunaudoti kaip pigi natūrali statybinė
medžiaga. Niekas nežiūrėjo jų unikalumo. Šių eratinių
(egzotinių šioms vietoms) riedulių išliko pasislėpusių
ledyninių sąnašų sluoksniuose. Juos tyrinėdami gauname vertingą
tikslią mokslinę geologinę informaciją, kurią panaudosime
praeities gamtinės aplinkos raidai atkurti. Praeitį būtina sieti
su dabartimi, kad numatytume kelius ateičiai.
Ekspedicijos
nuotaikos
Vida
Girininkienė
Kiekvieną
vakarą, susirinkę į Gelvonų vidurinės mokyklos bendrabutį,
aptardavome įspūdžius, sutiktus žmones. Žinoma, ne kartą dar
čia teks atvykti, bet pirmieji įspūdžiai patys
stipriausi. Juos ir užfiksavo mūsų dailininkė Jurgita Jasinskaitė.
Dėkojame
mus gražiai priėmusiai Gelvonų vidurinės mokyklos direktorei
Onai Valančienei. patogiai įsikūrėme mokyklos bendrabutyje, virėjų
Aldonos Čereškevičienės ir Leonoros Bartkevičienės buvome
skaniai pamaitinti. Taip pat dėkojame Širvintų kultūros centro
etninės kultūros specialistei Laimai Bikulčienei. Jos globojami
jautėmės puikiai. Dėkojame ir Gelvonų seniūnui Lionginui Juzėnui,
kultūros namų direktorei Gitai Krilavičienei, mokytojui Albinui
Vaitoniui, šiuo metu Bagaslaviškyje gyvenančiai istorikei
Arimetai Vojevodskytei, Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos
administratoriui kunigui Gediminui Mieldažiui, jo seseriai Vidai
Mieldažytei bei visiems mums padėjusiems.
Vaikščiodami
pas žmones, pastebėjome, kad apylinkėse negausu nuotraukų, ypač
19201940 metų. Norėtume Jūsų paprašyti nuotraukų, atsiminimų,
kitos įdomios medžiagos. Nuotraukas galėtumėte perduoti Gelvonų
vidurinės mokyklos direktorei poniai Gitai arba man, Gelvonų
monografijos vyr. redaktorei Vidai Girininkienei. Šią knygą
rengia Versmės leidykla. Prašytume skambinti telefonu
2130623 Vilniuje arba mobiliuoju 861474497. Tik bendromis jėgomis
įamžinsime Gelvonus ir jų žmones.
Dvarai,
dvareliai...
Arimeta
Vojevodskaitė
Istorikė,
gyvenanti Bagaslaviškyje
1924
metais Lietuvos valdžia, skirstydama nepriklausomybės teritoriją
valsčiais, nedaug tenutolo nuo senojo, iš tolimų laikų ateinančio
Lietuvos administracinio padalijimo. Kaip tik todėl toks
paskirstymas ir buvo pasirinktas rengiant enciklopedines vietovių
monografijas. Knyga apie Gelvonų valsčių, atskleisdama arealo
istoriją, apims platesnę teritoriją nei dabartinė seniūnija
turėsime bendrų žinių su Musninkais, Vepriais, Čiobiškiu,
Pabaisku, Širvintomis.
Be
to, ką byloje archeologijos paminklai, pirmosios žinios apie šias
vietoves mus pasiekė iš XIII
amžiaus. Gelvonų valsčiaus žemė tuo metu priklausė Neries žemei,
plytėjusiai tarp Vilniaus ir Jonavos su centrais Kernavėje ir Maišiagaloje.
Pirmas istorijoje žinomas jos pilietis buvo Mindaugo pasiuntinys
Parbus de Nere, paminėtas 1260 metais. Neries žemės kaimynės
Deltuvos ir Nalšios žemės daug daugiau mums žinomos, išgarsėjusios
Mindaugo žuvimo istorijoje.
Gelvonų
laukas-valsčius pirmą kartą minimas XIV
šimtmetyje. 1385 metų kryžiuočių kelių į Lietuvą ir po
Lietuvą aprašymuose, kur Gelvonų laukas pakeliui į Kernavę, Maišiagalą
bei Vilnių: nuo Veprių į Gelvonus trys mylios, o persikėlus
per Širvintą pastovis Labūnavoje. Taip 1385 metais paminėta
ir konkreti Gelvonų valsčiaus vietovė Labūnava.
XVI
amžiuje po kelių naujų administracinių perskirstymų kartu su
Musninkais Gelvonai priklausė Kernavės pavietui.
XVXVI
šimtmečių sandūroje čia įsikūrė stambus Gelvonų dvaras,
priklausęs Siesikų Daumantams Siesickiams, prie kurio vėliau buvo
prijungti Gorskių ir Volskių Gelvonų dvarai, XVIII
amžiuje juos perpirko Žabai, o vėliau vedybų keliu atiteko
Pliateriams. Dalis žemių čia priklausė ir kunigaikščiams
Radviloms, kurie Gelvonų valsčiuje supirkinėjo žemes jau XV
šimtmetyje.
Kaip
ir kitur Lietuvoje, Gelvonų valsčiuje būta daugelio smulkesnių
dvarų, dvarelių, vadinamų palivarkų ir iki XVIII a.
imtinai, jie visi vadinosi dvigubais Gelvonų ir įkūrėjų
savininkų vardais. Ūkininkauta čia pačių savininkų
stambesnių ir smulkesnių bajorų giminių. Tai Gelvonai Daumantiškiai,
Luituiškiai, Maigiškiai, Ščiurkiškiai, Kelpšiškiai, Totoriškiai,
šalia jų Gelvonai-Patvytinė, Vinkšniškiai, Žirnajai, Žuvinčiai,
apie dešimtį Paširvinčių ir kitų. Netgi Krikštėnai 1601 metų
dokumente vadinami Gelvonais. Tai susijungiant, tai išsiskiriant šeimoms,
dvarų ribos dažnai keitėsi. Čia gyveno, gimė ir mirė, ūkininkavo,
ėjo į mokslus, dalyvavo karuose ir sukilimuose Aleknavičių,
Jotautų, Tautkų, Limantų, Alkminų, Boreikių, Šveikauskų,
Horodenskų, Grinevičių šeimos.
Įsikūrė
čia ir du miesteliai: prie senojo Siesickių Gelvonų dvaro
privatus miestelis Gelvonai su vienuolynu, prekymečių teises gavęs
17421743 metais ir 1790 metais Magdeburgo teises gavęs Bagaslaviškio
miestelis. Bagaslaviškį įkūrė dvaro savininkas Ignas Šveikauskas.
Abu miesteliai turėjo bažnyčias Gelvonų ir Bagaslaviškio
parapijų centrus.
Išlikę
šių žemių ir jų gyventojų dokumentai, rašyti pergamente ir
popieriuje, saugomi įvairiuose archyvuose, leidžia susipažinti su
savo protėvių ir ilgaamže vietovės istorija.
Kiekviena
nugyventa diena taip pat virsta istorija. Tad bendromis jėgomis
aptarsime ir naujausius laikus įvykius ir žmones, jų
darbus ir gyvenimo būdą bei pasiekimus.
Tema
pamąstymui
Venantas
Mačiekus
Papročių
teisės tyrinėtojas, Valstybinės J. Basanavičiaus premijos
laureatas
GelvonaiMusininkai
kraštas, kuriame, palyginti, su likusia Lietuva, geriausiai yra išlikusios
kaimo bendruomeninio gyvenimo tradicijos. Tai lėmė vėlyvas, kai
kur per karą ir pokario suirutę nebaigtas kaimų skirstymas
vienkiemiais. Šio krašto kaimų gyventojai yra tikra aukso kasykla
etnologams.
Iš
mūsų tradicinės kultūros galime daug ko pasimokyti. Kad ir kaip
kovoti su nusikalstamumu. Pateiksiu du pavyzdžius. Vienas
90 metų senumo, kitas šių dienų.
Prieš
Pirmąjį pasaulinį karą Cegelnės vienkiemio savininkas su
keturiais sūnumis (pavardė etiniais sumetimais nutylima), vertėsi
arkliavagyste ir terorizavo visą valsčių. Artimesni kaimai savo
arklius galėjo išsaugoti tik susimokėję atitinkamą duoklę grūdais,
kurią, važiuodamas per kaimus, susirinkdavo pats Cegelnės
vienkiemio savininkas. Kartą gretimo Pasodninkų kaimo vyrams trūko
kantrybė ir jie atvažiavusį duoklės rinkėją taip paauklėjo,
kad arklys į namus jį parvežė leisgyvį. Mirus tėvui, sūnūs išsiskirstė
ir liovėsi vogę arklius. Ryžtingas kaimo vyrų pasipriešinimas išardė
arkliavagių lizdą.
Tame
pačiame Pasodninkų kaime dabar gyvena šeima, kurioje yra teistų
asmenų (manau, policija tą šeimą žino). Išlaužiami ūkinių
pastatų užraktai, dingsta arklinė šienapjovė, plūgas, kitų
daiktų, tačiau dingusio turto savininkai bijo rašyti policijai
pareiškimus. Vogtu plūgu besinaudojantis, išgirdęs nukentėjusiosios
nepasitenkinimą, visam kaimui aiškina: Tegul sau burba, ką ji
man padarys? Susidaro labai kenksminga nebaudžiamumo iliuzija,
kurią pašalinti galėtų ryžtas priešintis blogiui. Suprantama,
mūsų dienomis linčo teismai yra netoleruotini. Būtina ieškoti
civilizuotų priemonių, pvz.: skatinti dorus žmones burtis į
savigynos grupes (tuo turėtų užsiimti seniūnijos kartu su
policija). Ir pati policija turėtų daugiau dėmesio skirti
nusikalstamumo prevencijai, o ne laukti, kada potencialūs nusikaltėliai
įvykdys nusikaltimą.
Po
Gelvonų apylinkes pasidairius
Valentinas
Baltrūnas
Profesorius,
habilituotas mokslų daktaras, Geologijos ir geografijos institutas
Buvęs
Gelvonų valsčius yra, palyginti, didelis, įsiterpęs Neries ir Šventosios
tarpupyje, Širvintos upelės padalintas į beveik lygias dalis. Tai
lėmė didelę geografinę ir geologinę teritorijos įvairovę, kuo
negali pasigirti kai kurie kiti buvę valsčiai. Šios ekspedicijos
vienas iš tikslų ir yra kartografiškai apibendrinti krašto
genetinę, geomorfologinę ir litologinę įvairovę, išryškinti
lengviau ir sunkiau pasiekiamus gamtos išteklius (požeminį vandenį,
naudingąsias iškasenas, miškus, estetines vertybes ir kt.).
Teks susipažinti su anksčiau gręžtų gilių gręžinių
duomenimis, išnagrinėti statybinių medžiagų paieškos ir
artezinių šulinių dokumentaciją, išvaikščioti Neries, Širvintos,
jų intakų pakrantes. Numatoma detalizuoti mūsų kraštą dengusio
ledyno tirpimo ir atsitraukimo kelią, išryškinti jo ilgesnio
stabtelėjimo vietas, kurios paprastai būna pažymėtos ilgais
moreniniais kalvagūbriais. Taip pat bus stengiamasi papildyti gan
kuklų gamtos vertybių sąrašą. Pastarosiomis dienomis suspėta
aplankyti įspūdingą, bet labai apleistą Paduburio šaltinį
Kulniškių kaime, du didelius, vienas ant kito sukrautus riedulius
(akmenis) prie Dūdų kaimo. netoli krūmuose tūno sunkiai
surandamas Dūdų akmuo su velnio pėda, kuris yra valstybės
saugomas kaip archeologijos paminklas. Visi šie paminklai yra
tiriamos teritorijos šiaurinėje dalyje ir, deja, tinkamai
nereprezentuoja Gelvonų krašto gamtos įvairovės. Ekspedicijos
dalyviai gamtininkai įsitikinę, kad jų galima surasti ir
daugiau. Todėl labai praverstų vietinių žmonių pranešimai (laiškai,
žodinė informacija) apie didelius akmenis, įspūdingas versmes,
paslaptingas olas (urvus) ar duobes, stačius skardžius, senus medžius
ir pan. Ypač vertingi tie, apie kuriuos žinomi padavimai, įvairūs
pasakojimai ar prisiminimai.
|
|