|
Suneštinių maratonas
Juozas
Skomskis
|
Literatūra
ir menas, 2001 11 16 |
Versmė
vienos knygų serijos leidykla, septintus metus rengianti ir
leidžianti daugiatomes monografijas Lietuvos valsčiai. 1998 m.
pasaulį išvydusi Žagarė buvo pirmoji knyga, papuošta
Lietuvos vardo tūkstantmečio ženklu. Šiandien turime šių milžiniškų
leidinių aštuonis. Iš viso per 7500 puslapių. Kiekviename
vidutiniškai po šimtą straipsnių, po aštuoniasdešimt
autorių. Tokio reiškinio šalis dar neregėjo. Galbūt jam idėja
prilygtų XIX a. istoriko ir etnografo Mykolo Balinsko veikalai
arba Broniaus Kviklio Mūsų Lietuvos keturtomis. Legendinio
kraštotyrininko Pelikso Bugailiškio darbą nepalankiu metu ryžosi
tęsti leidybos verslininkas Petras Jonušas, Versmės
direktorius.
Derlingi
leidyklai buvo šie metai pasirodė Lygumai. Stačiūnai,
Veliuona, Raguva. O ant lentynos jau buvo ir Obeliai.
Kriaunos, ir Plateliai, ir Širvintos, ir Žiobiškis.
Iki 2005 m. turės savo knygas Tauragnai, Kazlų Rūda, Griškabūdis,
Kvėdarna, Musninkai, Kernavė, Panemunėlis, Laukuva, Seredžius,
Rumšiškės, Giedraičiai, Balbieriškis, Kriūkai, Žemaičių
Naumiestis, Papilė, Akmenė... Lietuvoje būta per 300 valsčių.
Darbą tęsiant tokia pat sparta, sulaukus visuomenės pritarimo ir
paramos, visa tėviškės inventorizacijos serija per 250 tomų
pasiektų skaitytoją įpusėjus šimtmečiui. O ploniausios
knygos išleidimas kainuoja per 70000 Lt. Tad galvos skausmo ir širdies
džiaugsmo dar ilgiems metams.
Serija
Lietuvos valsčiai vienodos struktūros leidinys apie
miestus ir miestelius, kaimus ir vienkiemius, jų ir jų apylinkių
istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų, kraštovaizdžio
raida, tradiciniai verslai, tradiciniai gyvenamieji namai, jų įrenginiai,
sodybos, jų aplinka, kalendoriniai ir šeimos papročiai, kapinės,
bažnyčios, mokyklos, bibliotekos, kitos įstaigos, jų kūrimosi
istorija ir veikla, žmonės, tarmių ir vietos šnektų ypatybės,
tautosaka, tautodailė, muzikantai ir jų atliekami kūriniai...
Pirmiausia čia
kraštotyros ir mokslinių ekspedicijų medžiaga. Paskui
kraštiečių atsiminimai, įspūdžiai. Todėl sunku išvengti
chaotiškumo, atsitiktinumų, pasikartojimų viso to, ko dažnai
pasitaiko tokiose suneštinėse. Nors kai kurie istorikai linkę
abejoti šios žmonių veiklos išliekamąją verte, tačiau tai tik
į naudą entuziastams: kiekviena knyga leidėjams, sudarytojams
ir redaktoriams pamoka. O vertę apibūdina reikalingumas. Kai dar
tik buvo kalbama apie Raguvą, seniūnijoje klausta ką
apie tokį gyvenimą galima rašyti keliuose šimtuose puslapių?
Kada vasarą į miestelio penkių šimtmečių sukakties šventę
buvo atvežta sunkiausia dovana iš Vilniaus, moterys bėgo sverti:
knyga 2,2 kg, ir dar į 1128 puslapius ne visa, kas surinkta,
sudėta. Už šimtinę nupirkę Raguvą vaikaičiai dovanų
nunešė savo močiutei. Ta, sako, turinti krūvą skarų ir kitokių
daiktelių, bet juos sudėvės likę gyvieji, o knyga visiems dar
pravers penkis šimtus metų.
Tiek daug
laimės, kaip leidžiant Veliuonos knygą, niekad nepatyriau,
sako kraštietis muzikos profesorius ir atlikėjas Petras Kunca.
Ji suteikė progą atsiremti į savo šaknis, prisiminti vaikystę,
tėvus. Patys turime rūpintis kultūros ištakomis. O sunkiu laiku
tai misija, pasiaukojimas. Tai šventas dalykas. Iš tikrųjų
nėra didesnės laimės, kaip pamatyti savo kraštą taip parodytą,
aprašytą. Žmonės, gamta, aplinka, darbai nuo kunigaikščių
iki paprastos moterėlės Onos Milerytės, tik ką iškeliavusios amžinybėn...
Tačiau jos sakmės, pasakojimai liko užrašyti. Veliuonos
mokytojas Stasys Liutvinavičius sako: Visą laiką kaupėme,
saugojome, negriovėme, todėl dabar turime. Kad ir fotografo
Antano Mickaus pokario nuotraukas, kurias išsaugojo sūnus
Kazimieras Vytautas Mickus, anksčiau į smulkmę ir akies nekreipęs,
dabar pamatęs, kokius turtus turėjo. Žmones, pasak, leidėjo
Petro Jonušo, į savotišką kraštų globos klubą subūrė vienas
siekis. Galbūt kada nors jų atsiminimų, įspūdžių, tyrinėjimų,
vaizdų prisireiks knygai, kad ir tokiai, kokią išleido Anykščių
krašto Juostininkų kaimas, aprašęs visas 74 sodybas ir jų žmones.
|
|