Nurodymai
dėl išnašų pateikimo
I.
Cituojamos, atpasakojamos literatūros ir šaltinių bibliografinių
išnašų pateikimas
Cituojama,
atpasakojama literatūra, šaltiniai ir archyvai nurodomi išnašose.
1.
Darbo autoriaus pavardė ir vardo pirmoji raidė rašoma stačiu
retintu šriftu, leidinio pavadinimas kursyvu (be kabučių),
leidimo vieta (pilnas miesto pavadinimas), metai, tomas (sąsiuvinis,
numeris), cituojamo teksto puslapiai stačiu šriftu. Pvz.:
Ališauskas
K. Kovos
dėl Lietuvos nepriklausomybės 19181920 metais, t. 1, Čikaga,
1972, p. 255.
Škirpa
K. Sukilimas
Lietuvos suverenumui atstatyti (dokumentinė apžvalga),
Washington, 1973, p. 290.
Vyšniauskaitė
A., Kalnius P., Paukštytė R.
Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius: Mintis, 1995, p. 123.
Фортунатов
Ф. Ф.
Избранные
труды,
т. 1,
Москва, 1956,
с. 47.
Lietuvos
TSR archeologijos atlasas,
t. 1,
Vilnius, 1974, p. 146.
Słownik
geograficzny,
t. 12, Warszawa,
1892, p. 127.
2.
Kai cituojamas straipsnis, po autoriaus pavardės nurodomas stačiu
šriftu straipsnio pavadinimas, po jo rašomas kablelis, toliau
kursyvu leidinio, kuriame yra straipsnis, pavadinimas ir stačiu šriftu
kiti duomenys (kaip 1-mu atveju). Pvz.:
Kunskas
R.
Paleogeografijos pastabos apie Nevėžio lygumą ir Upytės apylinkę,
Upytė, Vilnius, 1986, p. 720.
Mulevičius
L.
Lietuvos bežemių valstiečių klausimas 1861 m. valstiečių
reformos įgyvendinimo metu,
Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, A serija,
t. 2(9), 1960,
p. 79102.
Aukštaitytė
N. Tegul
atsitiesia kryžiai, Jaunimo gretos, 1989, Nr. 11, p. 8.
Sudegė
Lygumų miestelis, Mūsų laikraštis, 1933 04 22 .
3.
Leidinio sudarytojas, redaktorius nurodomas po leidinio
pavadinimo (ir kablelio po jo) stačiu retintu šriftu. Pvz.:
Lietuvos
inventoriai XVII a., sud.
K. Jablonskis ir M. Jučas,
Vilnius, 1962, p. 43.
Lietuvių
kalbos žodynas,
atsak. red. J. Kruopas,
t. 1, Vilnius, 1968, p. 84.
4.
Rankraštinis darbo pavadinimas rašomas stačiu šriftu. Archyvo,
rankraštyno (kur saugomi rankraščiai, kita archyvinė medžiaga)
pavadinimas kursyvu, fondus, aprašus, bylas, numerius, lapus
(puslapius) žymintys sutrumpinimai pateikiami stačiu šriftu.
Pvz.:
Šliavas
J.
Gimtinės takais, 1978, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių
skyrius, f. 152-14, p. 22.
1949
m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos dienoraštis, Lietuvos
istorijos instituto rankraštynas, f. 1, Nr. 3, p. 81.
Valstybės
archeologijos komisijos medžiaga, Kultūros paveldo centro
archyvas, f. 1, ap. 1, Nr. 40, p. 213.
5.
Leidinio, archyvo, rankraštyno, kur saugomi rankraščiai, kita
archyvinė medžiaga, pavadinimai gali būti trumpinami; santrumpos
rašomos kursyvu. Pvz.:
Lietuvių
enciklopedija
(toliau LE), t. 30, Boston, 1955, p. 15.
LE,
t. 36,
1969, p. 327.
Kazakevičius
V.
Ietigaliai Lietuvoje VVIII a. (2. Įmoviniai), Lietuvos TSR
mokslų akademijos darbai, A serija (toliau MADA),
t. 2(67), 1979, p. 2.
1900
m. Medicinos departamento raštas Vilniaus generalgubernatoriui,
Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau LVIA), f. 525,
ap. 15, b. 10, l. 18.
Žinios
apie valdinių mokyklų mokinių skaičių ir jų tautinę sudėtį,
LVIA, f. 567, ap. 12, b. 2, l. 1.
6.
Po išnašos su pilnais leidinio, archyvo bibliografiniais
duomenimis kitoje išnašoje gali būti kai kurie duomenys praleisti
ar kursyvu rašoma nuoroda Ten pat. Pvz.:
Volkaitė-Kulikauskienė
R. Stačiūnų
kapinyno antkaklės, Gimtasai kraštas, Šiauliai, 1943, Nr. 31,
p. 8095.
Volkaitė-Kulikauskienė
R. Stačiūnų
kapinyno antkaklės, p. 94.
Merkys
V. Draudžiamosios
lietuviškos spaudos kelias. 18641904, Vilnius, 1994, p. 360.;
Ten
pat, p. 432.
Žiobiškio
gyvenvietės gyventojų surašymo duomenys, LCVA, f. R-743,
ap. 2, b. 5067.
Ten
pat, l. 1.
7.
Išnašose vartojami šie bendresnieji sutrumpinimai:
ap.
|
aplankas, aprašas;
|
p.
|
puslapis;
|
atsak.
|
atsakomasis (atsakingasis);
|
par.
|
parengė, parengėjas;
|
b.
|
byla;
|
red.
|
redaktorius;
|
bal.
|
balandžio (mėnuo);
|
rugpj.
|
rugpjūčio (mėnuo);
|
birž.
|
birželio (mėnuo);
|
rugs.
|
rugsėjo (mėnuo);
|
f.
|
fondas, foliantas (archyvų knyga);
|
sud.
|
sudarė, sudarytojas;
|
geg.
|
gegužės (mėnuo);
|
t.
|
tomas;
|
l.
|
lapas;
|
vas.
|
vasario (mėnuo);
|
lapkr.
|
lapkričio (mėnuo);
|
с.
|
страница;
|
Nr.
|
numeris;
|
т.
|
том.
|
Dviskiemeniai
mėnesių pavadinimai (sausis, kovas, liepa, spalis, gruodis)
netrumpinami.
2002
01 09 parengė prof. habil. dr. V. Milius, dr. K. Morkūnas, R.
Jurgaitis
II.
Duomenų apie informantą ir jo teikiamos medžiagos užfiksavimą
pateikimas
1.
Kai spausdinami tautosakos, etnografijos dalykai (dainos, pasakos,
oracijos, mįslės, patarlės, priežodžiai, būrimai, pasakojimai
apie senovės žmonių buitį, papročius, gyvenimą ir kt.), išnaša
pradedama žodžiais padainavo, pasekė, pasakė, pateikė,
papasakojo ir toliau nurodoma: pateikėjo vardas, pavardė, amžius
(ne gimimo metai!), gyvenamoji (kilimo) vieta, kas ir kada pateikiamą
dalyką užrašė (ar įrašė), kas iššifravo įrašą (jei buvo
įrašyta į mg. juostą), kur dabar užrašytoji ar įrašytoji medžiaga
laikoma. Išnaša rašoma stačiu šriftu, anketiškai. Vartojami žodžių
sutrumpinimai ir pavadinimų santrumpos. Pvz.:
1Padainavo
Izabelė Simonaitytė, 82 m., gyv. Poškiečių k. (gim. Ramonaičių
k.). Į mg. juostą įrašė Kazimieras Kalibatas 1991 m., tekstą
ir melodiją iššifravo Danutė Martinaitienė 2000 m. KKA 555.
2Pasekė
Antanas Bakutis, 70 m., gyv. Goniūnų k. Užrašė Stanislovas
Kavaliauskas 1968 m. VU Tautosakos ekspedicijoje. VUB, f.
213-188(83).
3Pasakė
Konstancija Stankevičienė (Tvaskaitė), 60 m., gyv. Užunevėžių
k. Užrašė Antanas Vepštas 1943 m. LTR 2458(159).
4Pateikė
Genė Baranauskaitė, 62 m., gyv. Fermos k. (kilusi iš Subačiaus
vls.). Užrašė Viktorija Dūdaitė 1988 m. Rankraštis pas ją.
5Papasakojo
Ona Milerytė, 57 m., gyv. Veliuonoje. Užrašė Irena Regina
Merkienė (Tamošiūnaitė) 1958 m. VU Archeologijos ir etnografijos
katedros etnografinėje ekspedicijoje. VUB, f. 81-46/145, p.
170172.
2.
Kai naudojamasi pateikėjo užrašyta (ar raštu išlikusia)
tautosakos, etnografijos medžiaga, išnašoje tai nurodoma. Pvz.:
6Iš
savo atminties 1958 m. užrašė Marijona Savickienė, apie 68 m.,
gyv. Praščiūnų k. (gim. Raguvoje). LTR 3126(122).
3.
Kai straipsnio autorius tekste remiasi kieno nors atsiminimais,
pasakojimais ar jie cituojami, išnašoje po informanto pavardės rašomi
jo gimimo metai, o ne amžius. Pvz.:
7Jono
Juozapaičio, gim. 1921 m., gyv. Stačiūnų k., atsiminimai, užrašyti
Roberto Jurgaičio 2000 m.
8Iš
Vinco Petraičio, gim. 1930 m., gyv. Vilniuje, kilusio iš Veliuonos
vls., Pamituvio k., atsiminimų, užrašytų straipsnio autoriaus
2001 m.
9Pagal
Antano Tamošaičio, gim. 1925 m., pasakojimą Jonui Zubrickui 1991
m.
Pastaba.
Jei pateikėja turi dvi oficialiąsias pavardes (mergautinę ir
santuokinę), įrašytas į jos asmens dokumentus, tai abi jos ir rašomos,
o tarp jų trumpas brūkšnelis, pvz., Konstancija Tvaskaitė-Stankevičienė;
kai oficialioji pavardė yra viena (Stankevičienė), o norima
nusakyti pateikėjos kilmę, giminystę, sąsajas su tėvų šeima
(ar dėl kitų priežasčių), mergautinė pavardė rašoma
skliausteliuose po oficialiosios pavardės Konstancija Stankevičienė
(Tvaskaitė).
III.
Straipsnio autoriaus, rengėjo, vertėjo pastabų, paaiškinimų,
papildomos medžiagos pateikimas išnašose
Dažnai
autorius (rengėjas, vertėjas) tekstą papildo, patikslina, paaiškina
atskiru komentaru ar platesne papildoma informacija išnašoje.
1.
Kartais tai būna trumpa pastaba, trumpas papildymas ar
patikslinimas. Tokia išnaša rašoma stačiu šriftu. Pvz.:
1Norint
išlaikyti arus, reikėjo per metus išdirbti 100 darbadienių.
2Klaidingai
nurodoma, kad Veliuonos dvarą nupirko Svenas Vakselis.
3Nemažai
žinių apie šio krašto žmones rasta bažnytiniuose gimimo,
santuokų bei mirimo įrašuose.
2.
Neretai į išnašą iškeliamas atskiras žodis (paprastai svetimybė,
tarmybė, archaizmas) ir ten paaiškinama jo reikšmė ar nurodomas
taisyklingas jo atitikmuo bendrinėje kalboje. Šioje išnašoje
aptariamasis žodis rašomas didžiąja raide kursyvu, po jo brūkšnys,
o po brūkšnio visi žodžiai rašomi stačiu šriftu ir dedamas taškas.
Pvz.:
4Viškos
bažnyčios galerija vargonams, giedotojams.
5Knatas
dagtis.
6Desintina
desiatina, žemės matas 2,7 akro (kiek mažesnė už hektarą).
7Maliodija
melodija.
8Bitaulis
bičių avilys.
9Blokšti
daužyti rugių ar kviečių pėdus, norint juos iškulti.
Į
šią išnašą dažniausiai atkeliami nenorminiai žodžiai iš
informanto pateiktų tautosakos tekstų ar iš etnografinių
pasakojimų, iš spausdinamų senų dokumentų. Iš straipsnio
autoriaus teksto tokius žodžius kelti į išnašą
nerekomenduotina. Autoriaus tekste pirmiausia turi būti rašomas
taisyklingas bendrinės kalbos žodis, o tik po jo skliausteliuose
kursyvu parašomas vietos žmonių vartojamas svetimas, tarmės ar
pasenusios reikšmės jo atitikmuo. Pvz.: Šeimininkė (gaspadinė)
prapjaudavo šiai progai išlaikytą skilandį (kindziuką),
nešdavo kumpių, dešrų, šeimininkas (gaspadorius)
alaus, rečiau naminės degtinės (šnapso). Toks žodis
gali būti aiškinamas pačiame autoriaus tekste: Jos durys buvo
su senovišku kalvio nukaltu įtaisu durims uždaryti (klemka).
3.
Kartais išnašoje pateikiamas ir gana netrumpas papildomos
informacijos tekstas kieno nors pasakojimas, ištrauka iš
atsiminimų, detalus kokio nors daikto, įvykio ar reiškinio aprašymas,
istorinis dokumentas, šaltinių bibliografija ir kt. Tokioje išnašoje
autoriaus tekstas rašomas stačiu šriftu, o kiti ten esantys
dalykai pagal aptartus šiuose Nurodymuose reikalavimus.
Taip
pateikiamos ir straipsnių rengėjų bei vertėjų išnašos.
IV.
Vyr. redaktoriaus ir redaktoriaus pastabų pateikimas išnašose
Išnašoje
rašoma vyr. redaktoriaus ar redaktoriaus pastaba žymima žvaigždute
(*). Jei tame pačiame puslapyje yra kelios redaktoriaus pastabos,
tai antroji žymima dviem žvaigždutėm (**), trečioji trimis
(***) ir t. t. Po pastabos teksto, kuris rašomas stačiu šriftu,
dedamas taškas ir kursyvu parašoma: Vyr. red. pastaba arba Red.
pastaba. Pvz.:
*Ši
medžiaga dar spausdinama Etninės kultūros skyriuje. Vyr.
red. pastaba.
**Duomenų
šaltinio autorius nenurodo. Red. pastaba.
Nerekomenduotina
spausdinti ilgų informacinių ar autoriaus (parengėjo, sudarytojo)
tekstą papildančių redaktoriaus pastabų.
V.
Išnašų numeravimo ir žymėjimo žvaigždute tvarka
Išnašos
numeruojamos arabiškais skaitmenimis iš eilės per visą straipsnį.
Tekste išnašų numerių skaitmenys (ar žvaigždutės) pakeliami
per pusę intervalo ir rašomi be jokių skirtukų po tų žodžių
ir sakinių, su kuriais atitinkamos išnašos yra susijusios;
skaitmenys (ar žvaigždutės) turi eiti prieš skyrybos ženklą, o
ne po jo. Žvaigždute pažymėtos išnašos reikiamoje vietoje įsiterpia
tarp skaitmenimis pažymėtų išnašų. Taip, t. y. žvaigždute,
žymima ne tik vyr. redaktoriaus ar redaktoriaus pastaba: atskirais
atvejais ja žymimos ir autoriaus, straipsnio rengėjo, sudarytojo
ar vertėjo pastabos. Mat tekste ne visur dera rašyti skaitmenį.
Ne skaitmeniu, o žvaigždute žymima išnaša, kada ji aiškina:
a)
pavadinimą (straipsnio, jo skyriaus, lentelės, diagramos, schemos
ir kt.) ar pavadinime esantį žodį;
b)
lentelės skiltyje esantį skaičių;
c)
užrašą po nuotrauka ar piešiniu.
Po
straipsnio autoriaus, parengėjo, sudarytojo ar vertėjo žvaigždute
pažymėtos išnašos joks prierašas nerašomas. Taip ji atskiriama
nuo vyr. redaktoriaus ar redaktoriaus išnašos.
Reikėtų
atsisakyti praktikos žvaigždute žymėti tautosakos ar senų
dokumentų tekstuose pasitaikančius bendrinei kalbai netinkamus ar
dabarties žmonėms nesuprantamus žodžius, nes kartais jų viename
puslapyje pasitaiko gana daug. Numeruoti juos daug patogiau ir
tekste, ir išnašoje.
2002
03 06 parengė Albinas Masaitis. Patikslinta ir papildyta 2003 04 24
|