lankymasis šioje svetainėje

 


Nurodymai dėl išnašų pateikimo

I. Cituojamos, atpasakojamos literatūros ir šaltinių bibliografinių išnašų pateikimas

Cituojama, atpasakojama literatūra, šaltiniai ir archyvai nurodomi išnašose.

1. Darbo autoriaus pavardė ir vardo pirmoji raidė rašoma stačiu retintu šriftu, leidinio pavadinimas – kursyvu (be kabučių), leidimo vieta (pilnas miesto pavadinimas), metai, tomas (sąsiuvinis, numeris), cituojamo teksto puslapiai – stačiu šriftu. Pvz.:

Ališauskas K. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920 metais, t. 1, Čikaga, 1972, p. 255.

Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti (dokumentinė apžvalga), Washington, 1973, p. 290.

Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius: Mintis, 1995, p. 123.

Фортунатов Ф. Ф. Избранные труды, т. 1, Москва, 1956, с. 47.

Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. 1, Vilnius, 1974, p. 146.

Słownik geograficzny, t. 12, Warszawa, 1892, p. 127.

2. Kai cituojamas straipsnis, po autoriaus pavardės nurodomas stačiu šriftu straipsnio pavadinimas, po jo rašomas kablelis, toliau – kursyvu leidinio, kuriame yra straipsnis, pavadinimas ir stačiu šriftu kiti duomenys (kaip 1-mu atveju). Pvz.:

Kunskas R. Paleogeografijos pastabos apie Nevėžio lygumą ir Upytės apylinkę, Upytė, Vilnius, 1986, p. 7–20.

Mulevičius L. Lietuvos bežemių valstiečių klausimas 1861 m. valstiečių reformos įgyvendinimo metu, Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, A serija, t. 2(9), 1960, p. 79–102.

Aukštaitytė N. Tegul atsitiesia kryžiai, Jaunimo gretos, 1989, Nr. 11, p. 8.

Sudegė Lygumų miestelis, Mūsų laikraštis, 1933 04 22 .

3. Leidinio sudarytojas, redaktorius nurodomas po leidinio pavadinimo (ir kablelio po jo) stačiu retintu šriftu. Pvz.:

Lietuvos inventoriai XVII a., sud. K. Jablonskis ir M. Jučas, Vilnius, 1962, p. 43.

Lietuvių kalbos žodynas, atsak. red. J. Kruopas, t. 1, Vilnius, 1968, p. 84.

4. Rankraštinis darbo pavadinimas rašomas stačiu šriftu. Archyvo, rankraštyno (kur saugomi rankraščiai, kita archyvinė medžiaga) pavadinimas – kursyvu, fondus, aprašus, bylas, numerius, lapus (puslapius) žymintys sutrumpinimai pateikiami stačiu šriftu. Pvz.:

Šliavas J. Gimtinės takais, 1978, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 152-14, p. 22.

1949 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos dienoraštis, Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, f. 1, Nr. 3, p. 81.

Valstybės archeologijos komisijos medžiaga, Kultūros paveldo centro archyvas, f. 1, ap. 1, Nr. 40, p. 213.

5. Leidinio, archyvo, rankraštyno, kur saugomi rankraščiai, kita archyvinė medžiaga, pavadinimai gali būti trumpinami; santrumpos rašomos kursyvu. Pvz.:

Lietuvių enciklopedija (toliau – LE), t. 30, Boston, 1955, p. 15.

LE, t. 36, 1969, p. 327.

Kazakevičius V. Ietigaliai Lietuvoje V–VIII a. (2. Įmoviniai), Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, A serija (toliau – MADA), t. 2(67), 1979, p. 2.

1900 m. Medicinos departamento raštas Vilniaus generalgubernatoriui, Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. 525, ap. 15, b. 10, l. 18.

Žinios apie valdinių mokyklų mokinių skaičių ir jų tautinę sudėtį, LVIA, f. 567, ap. 12, b. 2, l. 1.

6. Po išnašos su pilnais leidinio, archyvo bibliografiniais duomenimis kitoje išnašoje gali būti kai kurie duomenys praleisti ar kursyvu rašoma nuoroda Ten pat. Pvz.:

Volkaitė-Kulikauskienė R. Stačiūnų kapinyno antkaklės, Gimtasai kraštas, Šiauliai, 1943, Nr. 31, p. 80–95.

Volkaitė-Kulikauskienė R. Stačiūnų kapinyno antkaklės, p. 94.

Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias. 1864–1904, Vilnius, 1994, p. 360.;

Ten pat, p. 432.

Žiobiškio gyvenvietės gyventojų surašymo duomenys, LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 5067.

Ten pat, l. 1.

7. Išnašose vartojami šie bendresnieji sutrumpinimai:

ap.

– aplankas, aprašas;

p.

– puslapis;

atsak.

– atsakomasis (atsakingasis);

par.

– parengė, parengėjas;

b.

– byla;

red.

– redaktorius;

bal.

– balandžio (mėnuo);

rugpj.

– rugpjūčio (mėnuo);

birž.

– birželio (mėnuo);

rugs.

– rugsėjo (mėnuo);

f.

– fondas, foliantas (archyvų knyga);

sud.

– sudarė, sudarytojas;

geg.

– gegužės (mėnuo);

t.

– tomas;

l.

– lapas;

vas.

– vasario (mėnuo);

lapkr.

– lapkričio (mėnuo);

с.

– страница;

Nr.

– numeris;

т.

– том.

Dviskiemeniai mėnesių pavadinimai (sausis, kovas, liepa, spalis, gruodis) netrumpinami.

2002 01 09 parengė prof. habil. dr. V. Milius, dr. K. Morkūnas, R. Jurgaitis

II. Duomenų apie informantą ir jo teikiamos medžiagos užfiksavimą pateikimas

1. Kai spausdinami tautosakos, etnografijos dalykai (dainos, pasakos, oracijos, mįslės, patarlės, priežodžiai, būrimai, pasakojimai apie senovės žmonių buitį, papročius, gyvenimą ir kt.), išnaša pradedama žodžiais padainavo, pasekė, pasakė, pateikė, papasakojo ir toliau nurodoma: pateikėjo vardas, pavardė, amžius (ne gimimo metai!), gyvenamoji (kilimo) vieta, kas ir kada pateikiamą dalyką užrašė (ar įrašė), kas iššifravo įrašą (jei buvo įrašyta į mg. juostą), kur dabar užrašytoji ar įrašytoji medžiaga laikoma. Išnaša rašoma stačiu šriftu, anketiškai. Vartojami žodžių sutrumpinimai ir pavadinimų santrumpos. Pvz.:

1Padainavo Izabelė Simonaitytė, 82 m., gyv. Poškiečių k. (gim. Ramonaičių k.). Į mg. juostą įrašė Kazimieras Kalibatas 1991 m., tekstą ir melodiją iššifravo Danutė Martinaitienė 2000 m. KKA 555.

2Pasekė Antanas Bakutis, 70 m., gyv. Goniūnų k. Užrašė Stanislovas Kavaliauskas 1968 m. VU Tautosakos ekspedicijoje. VUB, f. 213-188(83).

3Pasakė Konstancija Stankevičienė (Tvaskaitė), 60 m., gyv. Užunevėžių k. Užrašė Antanas Vepštas 1943 m. LTR 2458(159).

4Pateikė Genė Baranauskaitė, 62 m., gyv. Fermos k. (kilusi iš Subačiaus vls.). Užrašė Viktorija Dūdaitė 1988 m. Rankraštis pas ją.

5Papasakojo Ona Milerytė, 57 m., gyv. Veliuonoje. Užrašė Irena Regina Merkienė (Tamošiūnaitė) 1958 m. VU Archeologijos ir etnografijos katedros etnografinėje ekspedicijoje. VUB, f. 81-46/145, p. 170–172.

2. Kai naudojamasi pateikėjo užrašyta (ar raštu išlikusia) tautosakos, etnografijos medžiaga, išnašoje tai nurodoma. Pvz.:

6Iš savo atminties 1958 m. užrašė Marijona Savickienė, apie 68 m., gyv. Praščiūnų k. (gim. Raguvoje). LTR 3126(122).

3. Kai straipsnio autorius tekste remiasi kieno nors atsiminimais, pasakojimais ar jie cituojami, išnašoje po informanto pavardės rašomi jo gimimo metai, o ne amžius. Pvz.:

7Jono Juozapaičio, gim. 1921 m., gyv. Stačiūnų k., atsiminimai, užrašyti Roberto Jurgaičio 2000 m.

8Iš Vinco Petraičio, gim. 1930 m., gyv. Vilniuje, kilusio iš Veliuonos vls., Pamituvio k., atsiminimų, užrašytų straipsnio autoriaus 2001 m.

9Pagal Antano Tamošaičio, gim. 1925 m., pasakojimą Jonui Zubrickui 1991 m.

Pastaba. Jei pateikėja turi dvi oficialiąsias pavardes (mergautinę ir santuokinę), įrašytas į jos asmens dokumentus, tai abi jos ir rašomos, o tarp jų – trumpas brūkšnelis, pvz., Konstancija Tvaskaitė-Stankevičienė; kai oficialioji pavardė yra viena (Stankevičienė), o norima nusakyti pateikėjos kilmę, giminystę, sąsajas su tėvų šeima (ar dėl kitų priežasčių), mergautinė pavardė rašoma skliausteliuose po oficialiosios pavardės – Konstancija Stankevičienė (Tvaskaitė).

III. Straipsnio autoriaus, rengėjo, vertėjo pastabų, paaiškinimų, papildomos medžiagos pateikimas išnašose

Dažnai autorius (rengėjas, vertėjas) tekstą papildo, patikslina, paaiškina atskiru komentaru ar platesne papildoma informacija išnašoje.

1. Kartais tai būna trumpa pastaba, trumpas papildymas ar patikslinimas. Tokia išnaša rašoma stačiu šriftu. Pvz.:

1Norint išlaikyti arus, reikėjo per metus išdirbti 100 darbadienių.

2Klaidingai nurodoma, kad Veliuonos dvarą nupirko Svenas Vakselis.

3Nemažai žinių apie šio krašto žmones rasta bažnytiniuose gimimo, santuokų bei mirimo įrašuose.

 2. Neretai į išnašą iškeliamas atskiras žodis (paprastai svetimybė, tarmybė, archaizmas) ir ten paaiškinama jo reikšmė ar nurodomas taisyklingas jo atitikmuo bendrinėje kalboje. Šioje išnašoje aptariamasis žodis rašomas didžiąja raide kursyvu, po jo – brūkšnys, o po brūkšnio visi žodžiai rašomi stačiu šriftu ir dedamas taškas. Pvz.:

4Viškos – bažnyčios galerija vargonams, giedotojams.

5Knatas – dagtis.

6Desintina – desiatina, žemės matas 2,7 akro (kiek mažesnė už hektarą).

7Maliodija – melodija.

8Bitaulis – bičių avilys.

9Blokšti – daužyti rugių ar kviečių pėdus, norint juos iškulti.

Į šią išnašą dažniausiai atkeliami nenorminiai žodžiai iš informanto pateiktų tautosakos tekstų ar iš etnografinių pasakojimų, iš spausdinamų senų dokumentų. Iš straipsnio autoriaus teksto tokius žodžius kelti į išnašą nerekomenduotina. Autoriaus tekste pirmiausia turi būti rašomas taisyklingas bendrinės kalbos žodis, o tik po jo skliausteliuose kursyvu parašomas vietos žmonių vartojamas svetimas, tarmės ar pasenusios reikšmės jo atitikmuo. Pvz.: „Šeimininkė (gaspadinė) prapjaudavo šiai progai išlaikytą skilandį (kindziuką), nešdavo kumpių, dešrų, šeimininkas (gaspadorius) – alaus, rečiau – naminės degtinės (šnapso)“. Toks žodis gali būti aiškinamas pačiame autoriaus tekste: „Jos durys buvo su senovišku kalvio nukaltu įtaisu durims uždaryti (klemka)“.

3. Kartais išnašoje pateikiamas ir gana netrumpas papildomos informacijos tekstas – kieno nors pasakojimas, ištrauka iš atsiminimų, detalus kokio nors daikto, įvykio ar reiškinio aprašymas, istorinis dokumentas, šaltinių bibliografija ir kt. Tokioje išnašoje autoriaus tekstas rašomas stačiu šriftu, o kiti ten esantys dalykai – pagal aptartus šiuose „Nurodymuose“ reikalavimus.

Taip pateikiamos ir straipsnių rengėjų bei vertėjų išnašos.

IV. Vyr. redaktoriaus ir redaktoriaus pastabų pateikimas išnašose

Išnašoje rašoma vyr. redaktoriaus ar redaktoriaus pastaba žymima žvaigždute (*). Jei tame pačiame puslapyje yra kelios redaktoriaus pastabos, tai antroji žymima dviem žvaigždutėm (**), trečioji – trimis (***) ir t. t. Po pastabos teksto, kuris rašomas stačiu šriftu, dedamas taškas ir kursyvu parašoma: Vyr. red. pastaba arba Red. pastaba. Pvz.:

*Ši medžiaga dar spausdinama „Etninės kultūros“ skyriuje. Vyr. red. pastaba.

**Duomenų šaltinio autorius nenurodo. Red. pastaba.

Nerekomenduotina spausdinti ilgų informacinių ar autoriaus (parengėjo, sudarytojo) tekstą papildančių redaktoriaus pastabų.

V. Išnašų numeravimo ir žymėjimo žvaigždute tvarka

Išnašos numeruojamos arabiškais skaitmenimis iš eilės per visą straipsnį. Tekste išnašų numerių skaitmenys (ar žvaigždutės) pakeliami per pusę intervalo ir rašomi be jokių skirtukų po tų žodžių ir sakinių, su kuriais atitinkamos išnašos yra susijusios; skaitmenys (ar žvaigždutės) turi eiti prieš skyrybos ženklą, o ne po jo. Žvaigždute pažymėtos išnašos reikiamoje vietoje įsiterpia tarp skaitmenimis pažymėtų išnašų. Taip, t. y. žvaigždute, žymima ne tik vyr. redaktoriaus ar redaktoriaus pastaba: atskirais atvejais ja žymimos ir autoriaus, straipsnio rengėjo, sudarytojo ar vertėjo pastabos. Mat tekste ne visur dera rašyti skaitmenį. Ne skaitmeniu, o žvaigždute žymima išnaša, kada ji aiškina:

a) pavadinimą (straipsnio, jo skyriaus, lentelės, diagramos, schemos ir kt.) ar pavadinime esantį žodį;

b) lentelės skiltyje esantį skaičių;

c) užrašą po nuotrauka ar piešiniu.

Po straipsnio autoriaus, parengėjo, sudarytojo ar vertėjo žvaigždute pažymėtos išnašos joks prierašas nerašomas. Taip ji atskiriama nuo vyr. redaktoriaus ar redaktoriaus išnašos.

Reikėtų atsisakyti praktikos žvaigždute žymėti tautosakos ar senų dokumentų tekstuose pasitaikančius bendrinei kalbai netinkamus ar dabarties žmonėms nesuprantamus žodžius, nes kartais jų viename puslapyje pasitaiko gana daug. Numeruoti juos daug patogiau ir tekste, ir išnašoje.

2002 03 06 parengė Albinas Masaitis. Patikslinta ir papildyta 2003 04 24

Atgal Viršun

 

 
© „Versmės“ leidykla                                                                     Mums rašykite leidykla@versme.lt