Vasario 1-oji

 

612

Pasirašyta Torunės taika.

1411 02 01 Torunėje (Lenkija) Kryžiuočių ordino atstovai pasirašė taikos sutartį su Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovais. Sutartis pasirašyta po 1409–1410 sėkmingo Lenkijos ir LDK karo su Kryžiuočių ordinu. Po Žalgirio mūšio pergalės (1410) Kryžiuočių ordinas visiškos kapituliacijos išvengė, todėl pati sutartis dar vadinama „pralaimėtąja“. Nepaisant Vakarų Europos valstybių ir popiežiaus pagalbos Kryžiuočių ordinui, LDK atgavo Žemaitiją (iki Jogailos ir Vytauto gyvos galvos), o Lenkija – Dobrynės žemę. Kryžiuočių ordinas už belaisvius Lenkijai turėjo sumokėti 100 tūkst. kapų Prahos grašių. Ši išmoka visiškai ištuštino Ordino iždą ir jį palaužė ekonomiškai. Sutartimi pirmą kartą oficialiai sustabdyta Kryžiuočių ordino ekspansija į LDK ir Lenkijos žemes, LDK ir Lenkijai grąžintos ginčytinos žemės.

 

160

Lietuvoje prasidėjo anticarinis 1863–1864 metų sukilimas. 1863 02 01 Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė Lietuvos ir Baltarusijos revoliucine valdžia, panaikino Lietuvoje ir Baltarusijoje baudžiavą. Lenkijoje ir Lietuvoje susidarė baltųjų ir raudonųjų politinės grupuotės (1861 pab.). Lietuvoje sukilimo rengimui vadovavo Vilniuje sudarytas Judėjimo komitetas (1862), vėliau pertvarkytas į Lietuvos provincijos komitetą (1862 10). Jam vadovavo Konstantinas Kalinauskas. Dėl priešpriešų su raudonaisiais Lenkijos tautinis centro komitetas vietoj Lietuvos provincijos komiteto įsteigė Lietuvos provincijų valdymo skyrių (1863 03 11). Jam vadovavo baltasis Jokūbas Geištoras. Baltųjų ir raudonųjų grupuotės susijungė į koalicinį Lietuvos provincijų vykdomąjį skyrių (1863 06 26). Sukilimas buvo nukreiptas prieš Rusiją, apėmė Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją ir dalį Ukrainos. Karo veiksmai prasidėjo 1863 02 02 prie Čystos Būdos (dab. Marijampolės r.). Lietuvos sukilėlių kariniu viršininku ir Kauno vaivada buvo paskirtas Zigmantas Sierakauskas (1863 04 07). Vadui patekus į nelaisvę (1863 05 09), jo pareigas perėmė Ignotas Leskauskis, vėliau K. Kalinauskas (nuo 1863 07). Vyko mūšiai Kauno, Vilniaus ir Augustavo gubernijose (1863 07–11). Sukilimą malšino Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas (paskirtas 1863 05 13, vėliau dėl žiaurumo ir sukilimo dalyvių korimo pramintas Koriku). Po Rusijos kariuomenės siautėjimų ir represijų sukilimas ėmė silpti: suimtas K. Kalinauskas (1864 02 09), baigėsi kovos Vilniaus ir Augustavo gubernijose (1863 08–12) bei Kauno gubernijoje (iki 1864 09). Po sukilimo buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, lietuvių kalba pašalinta iš mokyklų, uždarytos parapinės mokyklos, suvaržytos Katalikų Bažnyčios teisės, ištremti ar kitaip nukentėjo dvasininkai ir dvarininkai. Valstiečiams padaryta nuolaidų – įvesta privaloma žemės išpirka ir sumažintas jos mokestis.

 

133

Gimė Povilas Plechavičius, 1890 02 01 Bukončiuose (Židikų vls., dab. Mažeikių r.). Lietuvos kariuomenės veikėjas. Generolas leitenantas (1929), brigados generolas (1936).

Baigė gimnaziją Maskvoje (1908), Maskvos komercijos institutą (1911), Orenburgo (Rusija) kavalerijos mokyklą (1914). Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo Rusijos kariuomenėje, dalyvavo kautynėse su Vokietijos, Austrijos, Vengrijos ir Turkijos kariuomene, tris kartus sužeistas. Rusijos apdovanotas Šv. Jurgio IV ir Šv. Onos IV laipsnio ordinais. Bolševikams užgrobus valdžią (1917 10 07 senu stiliumi), komunistų terminologija įvykus Spalio revoliucijai, kovojo su bolševikais Rusijos pietuose. Grįžęs į Lietuvą (1918), Žemaitijoje subūrė partizanų dalinius ir kovojo su bolševikais, vėliau su bermontininkais, Lietuvos Tarybos paskirtas Sedos apsaugos vadu (1918 11), vėliau – Sedos (1919 02) ir Mažeikių miesto ir apskrities (1919 11) komendantu. Būdamas Lietuvos kariuomenės 5-ojo pėstininkų bataliono vadu (nuo 1920 11), dalyvavo kovose su Lenkijos kariuomene prie Seinų, Augustavo ir Varėnos. Baigė aukštuosius karininkų kursus Kaune (1924) ir Čekoslovakijos generalinio štabo akademiją Prahoje (1926). Dėstė aukštuosiuose karininkų kursuose. Vienas Lietuvos valstybės politinio perversmo (1926 12 17) vadovų. Generalinio štabo viršininkas (nuo 1927 01). Išėjęs į atsargą (1929), ūkininkavo. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (1940 06), pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus Sovietų Sąjungos–Vokietijos karui (1941 06), grįžo į Lietuvą. Čia įkūrė (1944 02) Vietinę rinktinę (VR) ir jai vadovavo. Vokietijos karinei vadovybei nutarus VR pertvarkyti į SS dalinius ir siųsti juos į Rytų frontą (1944 04 15), įsakė VR batalionams klausyti tik jo įsakymų (1944 05 09), o VR karo mokyklą paleisti. Jo pastangomis buvo sužlugdyta nacių reikalauta mobilizacija. Už visa tai naciai VR panaikino, o jos vadą suėmė ir išsiuntė į Salaspilio (Latvija) koncentracijos stovyklą, vėliau išvežė į Dancingą (dab. Gdanskas, Lenkija), paskui į Klaipėdą. Paleistas buvo saugumo prižiūrimas. Artėjant Rytų frontui ir sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), o iš ten – į JAV (1949). Ten buvo lietuvių karių veteranų sąjungos „Ramovė“ valdybos pirmininkas. Mirė (83) 1973 12 19 Čikagoje, palaidotas šio miesto lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse. Lietuvos Respublikos apdovanotas Vyčio kryžiaus V (1923), Ldk Gedimino II (1928) laipsnio ordinais ir Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2004, po mirties), Italijos Respublikos – Italijos karūnos II laipsnio ordinu. Jo vardu Lietuvoje pavadintos 9 gatvės.

 

86

Gimė Audrys Juozas Bačkis, 1937 02 01 Kaune. Lietuvos Katalikų Bažnyčios veikėjas, kanonų teisės daktaras (1964), prelatas (979), kardinolas (2001).

Paryžiuje baigė  katalikų gimnaziją. Studijavo Paryžiaus kunigų seminarijoje, Romos Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje. Baigė Romoje, Grigaliaus universitete, teologiją. Kurį laiką gyveno JAV. Grįžęs į Romą, įstojo į Popiežiškąją bažnytinę akademiją, kartu Popiežiškajame Laterano universitete studijavo bažnytinę teisę (iki 1964). Dirbo diplomatinėje tarnyboje – buvo Apaštalų Sosto nunciatūros sekretoriumi Filipinuose (1964–1965), Kosta Rikoje (1965–1967), Turkijoje (1968–1970) ir Nigerijoje (1970–1973). Vatikano valstybės sekretoriato Bažnyčios viešųjų užsienio reikalų tarybos narys (1974–1988), Tarybos vicesekretorius (nuo 1979). Dėstė bažnytinę diplomatiją Laterano universitete (1979–1988). Įšventintas vyskupu (1988), pakeltas tituliniu Metos arkivyskupu (1988) ir paskirtas nuncijumi Nyderlanduose. Vilniaus arkivyskupystės metropolitas (nuo 1991 12 24). Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas (1993–1999 ir 2002–2005). Atkūrė Vilniaus kunigų seminariją (1993), įkūrė Vilniaus arkivyskupijos Sielovados centrą (1999), Amatų centrą (2001) ir kt. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu (2000) ir Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi (2003). Vilniaus pedagoginio universiteto (1997) ir Krokuvos Popiežiškosios teologijos akademijos (2003) garbės daktaras. Tėvas – diplomatas Stasys Antanas Bačkis (1906–1999).

 

290

Mirė Augustas II (62), 1733 02 01 Varšuvoje. Gimė 1670 05 12 Drezdene (dab. Vokietija). Saksonijos kurfiurstas (1694–1733), Abiejų Tautų Respublikos valdovas (1697–1704 ir 1709–1733).

Išpuoselėjo Drezdeną, Saksoniją pavertė baroko kultūros židiniu. Sėkmingai kariavo su Osmanų imperija, pagal Karlovicų taiką (1699) Lenkijai atgavo Podolę ir Kameneco Podolsko tvirtovę. ATR valdovo absoliutizmo siekiai įvėlė valstybę į Šiaurės karą (1700–1721) su Švedija. Jos kariuomenei užėmus LDK ir Lenkiją, Varšuvos konfederacijos buvo detronizuotas (1704). Nesusitaikė su pralaimėjimu ir toliau organizavo pasipriešinimą okupacinei Švedijos valdžiai, bet kovos baigėsi nesėkmingai, nugalėtas pagal Altranstado taiką atsisakė sosto (1706). Po Švedijos kariuomenės sutriuškinimo Poltavos mūšyje (1709) grįžo į ATR sostą ir organizavo šalies išvadavimą nuo Rusijos kariuomenės. Bajorija, kurstoma Rusijos, priešinosi valdovo absoliutizmo siekiams, todėl jo valdymo metais Rusija įgavo vis didesnę įtaką šalies gyvenime. Galiausiai „Nebyliajam seimui“ (1717) priėmus valstybės kariuomenės mažinimo įstatymą, sumažėjo ATR ir valdovo galios. Garsėjo kaip meno ir kultūros globėjas ir mecenatas. Dėl fizinės jėgos amžininkų pramintas Augustu Stipriuoju.

 

 

Vasario 2-oji

 

Grabnyčios (dar vadinama Pašvęstojo gyvenimo diena, Perkūno diena). Katalikų šventė simbolizuoja Jėzaus paaukojimą ir jo motinos Marijos palaiminimą bažnyčioje. Pagal Mozės įstatymą praėjus 40 dienų po gimimo tėvai atnešė jį į Jeruzalės šventovę paaukoti ir pašvęsti Dievui. Juos pasitiko Simeonas, kuris palaimino tėvus, įvykdžiusius savo pareigą. Šią dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui.

 

675

Strėvos mūšis. 1348 02 02 prie Strėvos upės (spėjama, kad netoli Žiežmarių) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kryžiuočių ordino karinės pajėgos susirėmė. Ordino kariuomenei (apie 800 karių) vadovavo Karaliaučiaus komtūras Zigfrydas von Dahenfeldas ir didysis komtūras Vinrichas von Kniprodė. Įsiveržusi į Lietuvą, ji niokojo Aukštaitiją (1348 01 24). Spėjama, kad ją su LDK kariuomene prie Strėvos pasitiko Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas ir Kęstutis, o kovai vadovavo brolis Narimantas. Anot kryžiuočių kronikų, kryžiuočiai staigiu kontrpuolimu privertė Lietuvos kariuomenę trauktis per užšalusią Strėvą. Daug lietuvių (tarp jų ir Narimantas) žuvo. Mūšio baigtis pagerino Ordino padėtį po 1345 pralaimėto žygio į Lietuvą.

 

487

Gimė Petras Skarga, 1536 02 02 Grojece (Lenkija). Visuomenės veikėjas, jėzuitas, pedagogas, pamokslininkas, rašytojas, teologas.

Krokuvos universiteto absolventas (1554). Mokėsi Romoje, ten įstojo į Jėzuitų ordiną (1569), kaip misionierius buvo atsiųstas į Vilnių (1573). Vilniaus jėzuitų kolegijos rektorius (1574), o šią perorganizavus į Vilniaus universitetą (1579), tapo pirmuoju jo rektoriumi. Vilniuje pasižymėjo pedagogine ir organizacine veikla. Siekdamas plėsti jėzuitų švietimą bei kontrreformacinę veiklą, drauge su kitais jėzuitais įkūrė panašias kolegijas Polocke, Rygoje, Tartu. Buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos pamokslininkas (nuo 1588). Veikaluose „Apie dievo bažnyčios vienybę“ (lot. k., 1577), „Pastabos evangelikams ir visiems nekatalikams“ (lot. k., 1592), „Konfederacijos procesas“ (lot. k., 1595), „Seimo pamokslai“ (lot. k., 1597) propagavo stačiatikių ir katalikų bažnyčių Abiejų Tautų Respublikos valdomoje Ukrainoje ir Baltarusijoje uniją. Skelbė kovą nekatalikams, reikalavo stiprinti karaliaus valdžią ir riboti Seimo kompetenciją. Mirė (76) 1612 09 27 Krokuvoje (Lenkija), palaidotas Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios požemyje (Krokuvoje).

 

185

Gimė Konstantinas Kalinauskas, 1838 02 02 Mastaulėnuose (prie Svisločiaus, dab. Baltarusija). Teisininkas, vienas 1863–1864 metų anticarinio sukilimo vadų, publicistas, poetas.

Sankt Peterburgo universitete baigė teisę (1860). Negavęs darbo Vilniuje, apsigyveno Gardine (nuo 1861). Įsteigė slaptą spaustuvę, kurioje spausdino laikraštį baltarusių kalba „Mužikų tiesa“ (1862–1863). Laikraštyje skelbė visų luomų lygybės ir laisvės idėjas. Aktyviai rūpinosi sukilimo propaganda. Vadovavo Lietuvos provincijų komitetui (1862 10–1863 03), buvo atsakingas už sukilimo propagandą, ginklus ir kt. Paskirtas Lietuvos provincijų valdymo skyriaus įgaliotuoju komisaru Gardino gubernijoje (1863 03 11). Priklausė naujajai sukilimo vadovybei, kurioje daugumą sudarė raudonieji (nuo 1863 06). Ilgai buvo nesugaunamas, bet išduotas ir senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose suimtas (1864 02 09) bei įkalintas dominikonų vienuolyne. Nubaustas mirties bausme sušaudyti, bet Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas-Korikas nuosprendį pakeitė į kartuves. Pakartas 1864 03 22 Lukiškių aikštėje Vilniuje. Neleista laidoti, todėl palaikai užkasti Gedimino pilies kalne. Jo vardu pavadintos gatvės Medininkuose (Vilniaus r.), Radviliškyje, Šiauliuose, Šilutėje ir Vilniuje.

 

171

Gimė Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, 1852 02 02 Birželiuose (Pumpėnų vls., dab. Panevėžio r.). Dramaturgas, publicistas, lietuvių tautinio judėjimo dalyvis.

 

Mokėsi Šiaulių gimnazijoje (1864–1870), Rygos telegrafistų mokykloje (1871). Dirbo Maskvos telegrafe (nuo 1871), Maskvos universitete studijavo teisę (išlaikė privataus advokato egzaminus). Vėliau gyveno Kryme (nuo 1878). Grįžęs į Lietuvą (1884), apsigyveno Joniškyje. Įsitraukė į varpininkų veiklą ir knygnešystę. Pradėjo rašyti į „Varpą“, „Ūkininką“, vėliau į „Vilniaus žinias“, „Viltį“. Už dalyvavimą tautiniame judėjime buvo kalinamas Liepojos kalėjime (1900), ištremtas į Smolenską (1902). Dirbo „Vilniaus žinių“ administratoriumi (1904–1908), įsteigė meno draugiją „Vilniaus kanklės“ ir jai vadovavo. Parašė romantinį kūrinį „Birutė“ (1906), pagal kurį Mikas Petrauskas sukūrė pirmąją lietuvišką operą, dramą „Blinda, svieto lygintojas“ (1907), komedijas „Pagavo“ (1908), „Jurgis Durnelis“ (1908), „Tarnaitė pamokė“ (1908) ir kt. Mirė (64) 1916 08 28 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje. Vytauto Landsbergio (gim. 1932) senelis.

 

133

Gimė Jonas Gudauskis, 1890 02 02 Šauduvoje (Laukuvos vls., dab. Telšių apskr.). Teisininkas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (1938 12 05–1939 03 28). Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas (nuo 1935).
Sovietų valdžios suimtas ir kalintas (1940). Mirė (90) 1980 04 04 Čikagoje (JAV), emigracijoje.

 

127

Gimė Balys Sruoga, 1896 02 02 Baibokuose (Vabalninko vls., dab. Biržų r.). Poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, filosofijos daktaras (1924).

 

 

Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje. Studijavo Sankt Peterburgo miškų institute (1914), vėliau Sankt Peterburgo (1915) ir Maskvos (1916–1918) universitetuose literatūrą. Mokytojavo Vilniuje (1918–1919), buvo „Lietuvos“ redaktorius (1920–1923). Miuncheno (Vokietija) universitete studijavo slavistiką (1921–1924). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo, 1924–1940) ir Vilniaus (1940–1943 ir 1945–1947) universitetuose. Kaip įkaitas nacių okupacinės valdžios buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje prie Gdansko (1943–1945). Kūrybinis palikimas gausus. Žymesni darbai – rinkinys „Dievų takais“ (1923), dramos „Milžino paunksmė“ (1932), „Apyaušrio dalia“ (1940–1941) ir kt., atsiminimų knyga „Dievų miškas“ (1957). Vertė užsienio autorių kūrybą. Mirė (51) 1947 10 16 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Išleisti „Raštai“ (6 t., 1957; t. 1–11, 14–15, 1996–2008). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Birštone, Vilkaviškyje ir Vabalninke (Biržų r.).

 

32

Mirė Juozas Baltušis (tikr. Albertas Juozėnas) (81), 1991 02 04 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1909 04 14 Rygoje. Rašytojas, politinis bei visuomenės veikėjas.

Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais pasitraukė į Rusiją, gyveno Maskvoje, Nižnyj Novgorode, Caricyne (1914–1918). Grįžęs į Lietuvą, gyveno Puponyse (Kupiškio vls., dab. r.; 1918–1929), dirbo kaime samdiniu. Persikėlęs į Kauną (nuo 1929), dirbo spaustuvėse raidžių rinkėju, savarankiškai mokėsi, bendradarbiavo spaudoje. Dirbo laikraščio „Jaunasis valstietis“ redakcijoje (1940–1941) ir Radijo komitete Kaune, vėliau – Radijo komitete Maskvoje (1942–1944). Gyveno Vilniuje (nuo 1944), Radijo komiteto pirmininkas (1944–1946), Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretorius (1946–1954), žurnalo „Pergalė“ vyriausiasis redaktorius. Lietuvos kinematografijos darbuotojų sąjungos organizacinio biuro pirmininkas. Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1947–1975, 1980–1990), Prezidiumo pirmininko pavaduotojas (1959–1967), kandidatas į LKP CK narius (1958–1961). Sovietų Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininkas (1970–1975, 1980–1991). Nepritarė Sąjūdžio idėjoms. Kūryboje propagavo sovietinę santvarką. Žymesni kūriniai – „Savaitė prasideda gerai“ (1940), „Baltieji dobiliukai“ (1943, 1951), „Parduotos vasaros“ (2 d., 1957–1969, 1985). Išleisti „Raštai“ (5 t., 1959–1969; 9 t., 1974–1988). Nusipelnęs Sovietų Lietuvos meno veikėjas (1954), Sovietų Lietuvos liaudies rašytojas (1969). Apdovanotas Sovietų Lietuvos valstybinėmis premijomis (1957, 1980). Anykščių rajono (1976) ir Kupiškio krašto (1977) garbės pilietis.

 

29

Mirė Marija Gimbutienė (73), 1994 02 02 Los Andžele (JAV), 1994 05 08 palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1921 01 23 Vilniuje. Lietuvių archeologė, antropologė, archeomitologijos pradininkė, filosofijos mokslų daktarė (1946), profesorė (1963).

Baigė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją (1938), studijavo Vytauto Didžiojo universitete (nuo 1938), baigė Vilniaus universitetą (1942). Antrojo pasaulinio karo metais, artėjant sovietų Raudonajai armijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), Tiūbingeno (Vokietija) universitete apgynė daktaro disertaciją (1946). Emigravo į JAV (1949), dirbo Harvardo universitete (1950–1956), vėliau Harvardo muziejuje. Profesoriavo Kalifornijos universitete (nuo 1963). Svarbiausius darbus pradėjo publikuoti Vokietijoje, vėliau JAV. Rašė anglų ir lietuvių kalbomis. Išleistas veikalas „The Balts“ (1963) daugeliui Vakarų archeologų iš naujo atvėrė indoeuropiečių ir baltų kultūros svarbą Europos priešistorėje, paskatino baltistikos tyrinėjimus. Taip pat gilinosi į indoeuropiečių ir kitų etninių grupių proistorę. Jos vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Kaukolikuose (Skuodo r.).

 

 

 

Vasario 3-ioji

 

358

Gimė Jokūbas Perkūnas, 1665 02 03 Išdaguose (dab. Lermontovas, Kaliningrado sr., Rusija). Evangelikų liuteronų kunigas, raštijos kūrėjas.
Studijavo Karaliaučiaus universitete (su pertrauka, 1680–1686). Paskirtas tėvo Jokūbo Perkūno vyresniojo adjunktu Išdaguose (1689), Valtarkiemio (dab. Olchovatka) kunigo adjunktu (1690), vėliau ten pat klebonu (1692). Pakeltas į Įsruties superintendentus (nuo 1707). Dalyvavo lingvistinėje polemikoje dėl bendrinės lietuvių kalbos principų. Savo pažiūras išdėstė „Motyvuotas apmąstymas apie dešimtį į lietuvių kalbą išverstų Ezopo pasakėčių“ (vok. k., 1706). Sudarė lietuvių smulkiosios tautosakos rinkinį, rašė lietuvių-vokiečių kalbų žodyną, bet rankraščiai neišliko. Mirė (46) 1711 03 12 Įsrutyje (dab. Černiachovskas, Kaliningrado sr., Rusija).

 

27

Mirė Petras Jonikas (89), 1996 02 03 Riversaide (JAV), emigracijoje, palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje. Gimė 1906 03 25 Antringyje (Viduklės vls., dab. Raseinių r.). Kalbininkas, mokslų daktaras (1942), profesorius (1946).

Baigė Tauragės mokytojų seminariją (1927). Studijavo Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1927–1934), studijas tęsė Rygos, Karaliaučiaus, Vienos universitetuose (1935–1937). Dėstė Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose (1937–1943), dirbo Lietuvių kalbos institute (1940–1944). Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai, pasitraukė į Vakarus (1944). Dėstė Pabaltijo universitete prie Hamburgo (1946–1949). Persikėlė į JAV (1949), Čikagos universitete studijavo bibliotekininkystę (1957–1973), dirbo šio universiteto bibliotekoje, dėstė baltų kalbas (1970–1973). Suorganizavo Lituanistikos institutą (1951), jo prezidentas (1954–1964). Pedagoginio lituanistikos instituto Čikagoje rektorius (1969–1978). Žurnalo „Gimtoji kalba“ redaktorius (1958–1960). Lietuvių kalbos draugijos valdybos narys (1935–1940). Svarbiausi darbai – „Pagramančio tarmė” (1939), „Gimtojo žodžio baruose“ (1951), „Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje” (1972), „Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje: Visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai” (1987).

 

 

Vasario 4-oji

 

508

Gimė Mikalojus Radvila Juodasis, 1515 02 04 Nesvyžiuje (dab. Baltarusija). Lietuvos valstybės ir reformacijos veikėjas, didikas.

Studijavo Vitenbergo (Vokietija) universitete, tarnavo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo dvare Krokuvoje. LDK didysis maršalka (1544–1565), LDK kancleris (1550–1565), Vilniaus vaivada (1551–1565) ir LDK vietininkas Livonijoje (nuo 1561). Gynė LDK integralumą ir politinį savarankiškumą nuo Maskvos ir Lenkijos. Bresto seime (1544) reikalavo, kad Lietuvos didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje. Pasiekė, kad Barbora Radvilaitė būtų karūnuota Lenkijos karaliene. Vadovavo LDK delegacijai Varšuvos seime, kuris svarstė LDK ir Lenkijos uniją (1563–1564). Rėmė reformaciją (1553), Vilniuje pastatydino evangelikų reformatų bažnyčią, o Breste įsteigė protestantų raštų spaustuvę. Globojo arijonus, susirašinėjo su Janu Kalvinu. Organizavo Biblijos vertimą į lenkų kalbą. Mirė (50) 1565 05 28 Lukiškėse (dab. Vilnius). Palaidotas Dubingiuose, evangelikų reformatų bažnyčios rūsiuose. Sūnūs – valstybės veikėjai Mikalojus Kristupas Našlaitėlis (1549–1616), kardinolas Jurgis Radvila (1556–1600), Albertas Radvila (1558–1592), Stanislovas Radvila II (1559–1599).

 

277

Gimė Tadas Kosciuška, 1746 02 04 Merečovščyznoje (dab. Baltarusija). Lenkijos politinis ir karybos veikėjas, nacionalinis didvyris, generolas, 1794 Lenkijos–Lietuvos sukilimo vyriausiasis vadas (diktatorius).

Mokėsi Varšuvos kadetų mokykloje (1765–1769), tobulinosi Paryžiaus karo akademijoje (1769–1774), dalyvavo JAV Nepriklausomybės kare (1775–1783). Paskirtas Lenkijos kariuomenės brigados vadu (1789), pasižymėjo kare su Rusijos kariuomene, rėmusia Targovicos konfederaciją (1792). Gyvendamas emigracijoje Prancūzijoje, rengė sukilimą prieš Rusiją ir jos sąjungininkes, antrą kartą pasidalinusias Lenkijos–Lietuvos valstybę (1793). Krokuvoje paskelbtas vyriausiuoju sukilimo vadu – diktatoriumi (1794 03), vadovavo sukilėlių pajėgoms kovose prieš Rusijos ir Prūsijos kariuomenes (1794 05 07). Poloneco universalu suteikė asmens laisvę baudžiauninkams. Mūšyje ties Macejovicais buvo sužeistas ir pateko į Rusijos kariuomenės nelaisvę (1794 10 10). Kalintas Petropavlovsko tvirtovėje (Rusija), po dvejų metų paleistas. Gyveno JAV, Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Laiškuose pabrėždavo esąs LDK pilietis, nors varžė LDK savarankiškumą. Mirė (71) 1817 10 15 Soluroje (Šveicarija), emigracijoje. Palaikai palaidoti Vavelio katedroje (Krokuva). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Šalčininkuose, Nemenčinėje (Vilniaus r.), Baltojoje Vokėje (Šalčininkų r.), Kalabariškėse (Vilniaus r.) ir Padvarionyse (Trakų r.).

 

136

Gimė Stasys Šimkus, 1887 02 04 Motiškiuose (dab. Jurbarko r., Seredžiaus sen.). Kompozitorius, dirigentas, lietuvių muzikos klasikas, folkloristas, profesorius (1942).

Mokėsi Juozo Naujalio vargonininkų ir dirigentų kursuose Kaune (1897–1900), po pertraukos studijas tęsė Varšuvos muzikos institute (1904–1906), stažavosi Sankt Peterburgo konservatorijoje (1908–1914). Pasiųstas į JAV rinkti aukų nuo karo nukentėjusiai Lietuvai. Ten leido žurnalą „Muzika“ (1916), organizavo lietuvių chorus, rengė koncertus, statė operetes (1915–1920). Grįžo į Lietuvą (1920), dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje, buvo jos pirmininkas (1922). Studijavo kompoziciją Leipcigo ir Berlyno konservatorijose (1921–1922). Klaipėdoje įkūrė muzikos mokyklą (1923), joje dėstė, buvo jos direktorius (1924–1927 ir 1928–1930), subūrė simfoninį orkestrą. Valstybės teatro dirigentas (1930–1933), Vytauto Didžiojo universiteto mišraus choro vadovas (1933–1936), Kauno konservatorijos profesorius (1942–1943). Daug prisidėjo prie pirmųjų Lietuvos dainų švenčių (1924, 1928) rengimo, buvo jų dirigentas. Sukūrė simfoninę poemą „Nemunas“, operą „Kaimas prie dvaro“ (1941), kantatų, dainų ir kt. Mirė (56) 1943 10 15 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Klaipėdoje, Belvederyje ir Seredžiuje (abu Jurbarko r.).

 

80

Gimė Sigitas Geda, 1943 02 04 Pateriuose (dab. Lazdijų r.). Lietuvių poetas, eseistas, vertėjas.

Baigė Vilniaus universitetą (1966). Dirbo savaitraštyje „Kalba Vilnius“ ir žurnale „Mūsų gamta“. Dėl politinių aplinkybių buvo atleistas, vertėsi kūryba, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1967), jos sekretorius (1988–1990). Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje (nuo 1988). Kovo 11-osios Akto signataras. „Šiaurės Atėnų“ atsakingasis redaktorius (nuo 1992). Išleido eilėraščių knygas „Strazdas“ (1967), „Mėnulio žiedai“ (1977), „Baltoji varnelė“ (1985), „Jotvingių mišios“ (1997), „Septynių vasarų giesmės“ (1998) ir daug kt., parašė žodžius K. Antanėlio roko operai „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1984). Mirė (65) 2008 12 12 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu (1998). Įteiktos Lietuvos nacionalinės kultūros (1994) ir Baltijos Asamblėjos (1998) premijos.

 

 

 

 

49

Mirė Adolfas Jucys (69), 1974 02 04 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1904 09 12 Klausgalvų Medsėdžiuose (Salantų vls., dab. Kretingos r.). Fizikas teoretikas, matematikas, vienas žymiausių XX a. Lietuvos mokslininkų, vienas daugiaelektronių atomų teorijos kūrėjų, habilituotas mokslų daktaras (1951), profesorius (1953), akademikas (1953).

Baigė Plungės „Saulės“ gimnaziją (1927). Studijavo Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo, 1927–1931) universitete. Dirbo Vytauto Didžiojo (1934–1940) ir Vilniaus universitetuose (nuo 1940), vadovavo Teorinės fizikos katedrai (1941–1971). Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto direktorius (1956–1963). Daugiausia nuveikė atomo fizikos teorijos srityje. Svarbiausi darbai kartu su bendraautoriais – „Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis aparatas“ (rusų k., 1960; 1962 – anglų k.), „Judėjimo kiekio momento teorija kvantinėje mechanikoje“ (rusų k., 1977). „Atomo teorijos matematiniai pagrindai“ (rusų k., 1973). Išleisti „Rinktiniai darbai: daugiaelektronių atomų teorija“ (rusų k., 1978). Apdovanotas Sovietų Lietuvos valstybine premija (1968). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kretingoje, Plungėje ir Salantuose.

 

 

 

 

Vasario 5-oji

 

Šv. Agota, Duonos diena. Šv. Agota (gim. apie 235) dėl tikėjimo buvo sudeginta Katanijoje (apie 251). Per mirties metines išsiveržus Etnos ugnikalniui, žmonės patiesė priešais atitekančią lavą šv. Agotos skraistę. Ugnikalnis nurimo ir žmonės liko išgelbėti. Nuo to laiko tikima, kad šv. Agota saugo nuo ugnies ir sunaikinimo. Lietuvoje ugnies bei namų deivės Gabijos šventė sutampa su krikščioniška ugnies globėjos Agotos diena. Šią dieną šventinama duona, tikima, kad ji apsaugo nuo gaisrų, nelaimių, perkūnijos. Jos įdėdavo kareivėliui, kad saugotų nuo kulkų. Tikintieji pasirūpina, kad namuose visuomet būtų Šv. Agotos dieną šventintos duonos.

 

139

Gimė Mečislovas Reinys, 1884 02 06 Madagaskare (Daugailių vls., dab. Zarasų r.). Katalikų Bažnyčios veikėjas, diplomatas, filosofijos mokslų daktaras (1912), profesorius (1916), prelatas (1923), vyskupas (1926).

Baigė Rygos gimnaziją (1900), Vilniaus kunigų seminariją (1905). Studijas tęsė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, jas gilino Belgijoje, Filosofijos institute prie Liuveno universiteto (1909–1912). Strasbūro universitete studijavo apologetiką (1913–1914). Profesoriavo Vilniaus kunigų seminarijoje (1916–1922), vėliau dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940). Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijai (1915–1926), paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministru (1925–1926). Konsekruotas tituliniu Tididos vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso koadjutoriumi, konsekruotas tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėju (1940 07 18). Vilniaus, Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijų apaštališkasis administratorius (nuo 1942). Sovietų valdžios suimtas (1947 06 12), tardytas ir įkalintas Vladimiro kalėjime. Mirė (69) 1953 11 08 Vladimiro kalėjime (Rusija), ten ir palaidotas bendrame kalinių kape.

 

187

Mirė Jurgis Plateris (25), 1836 02 05 Raseiniuose, palaidotas Švėkšnoje. Gimė 1810 07 15 Klaipėdoje. Lietuvių raštijos mecenatas, tyrėjas ir pirmasis knygotyrininkas, rašęs lietuvių kalba.

Mokėsi Kražių ir Vilniaus gimnazijose (1820–1825). Studijavo Vilniaus universitete (1825–1828). Dalyvavo XIX a. pr. žemaičių bajoriškajame tautiniame sąjūdyje. Gedminaičių dvare (prie Švėkšnos) buvo sukaupęs gausią lituanistinę biblioteką. Paliko rankraštinę studiją apie Samuelio Boguslavo Chilinskio Biblijos vertimą „Trumpa žinia apei tą iszdawima lietuwiszkos Biblijos Londone“. Rėmė lietuviškų knygų leidybą, jas nemokamai platino vietos valstiečiams. Mirė jaunas, nespėjęs užbaigti pradėtų kalbotyros ir knygotyros darbų.

 

 

 

 

 

 

 

82

Mirė Jonas Kriaučiūnas (77), 1941 02 05 Kaune. Gimė 1864 06 18 Bundzuose prie Ilguvos. Spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas.

Baigė Suvalkų berniukų gimnaziją (1886), studijavo Maskvos universitete (nuo 1886). Grįžo į Lietuvą (1889), siekdamas išvengti tarnybos Rusijos imperijos kariuomenėje, išvyko į Tilžę. Spaustuvininko Šenkės buvo pakviestas tvarkyti leidžiamų lietuviškų maldaknygių kalbą. Redagavo laikraštį „Šviesa“ (1890), „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktorius (1891–1895). Tiekė knygnešiams draudžiamą lietuvių spaudą. Su Vydūnu ir kitais režisavo lietuviškus spektaklius. Grįžo į Lietuvą (1895), dirbo vertėju Kybartų tarptautinėje transporto bendrovėje. Sulaikytas už lietuviškos spaudos platinimą (1897), kalintas Kauno ir Sankt Peterburgo kalėjimuose (1897–1899), ištremtas į Dorpatą. Paleistas iš kalėjimo, Vilniuje redagavo dienraštį „Vilniaus žinios“ (1904–1905). Kartu su Jonu Basanavičiumi buvo 1905 Didžiojo Vilniaus seimo (1905) sušaukimo iniciatoriai. Su kitais Vilniuje įsteigė knygyną „Lietuva“ ir popieriaus krautuvę (1906). Rygoje redagavo laikraštį „Rygos garsas“ (1910). Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukęs į Sankt Peterburgą. Grįžo į Lietuvą (1916), dirbo laikraštyje „Dabartis“. Su Saliamonu Banaičiu ir kun. Aleksandru Dambrausku parašė ir išplatino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konstitucijos projektą „Postulatus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai atkurti“ (1916). Po karo dirbo notaru Kudirkos Naumiestyje, nekilnojamojo turto prekybos tarpininku Kaune. Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Lietuva“, „Lietuvos aidas“, „Naujoji Romuva“, „Rytas“ ir kituose. Išleido S. Daukanto knygą „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“, Petro Armino „Raštus“ (abu 1893), „Iš lietuvių ir lenkų santykių“ (lenkų k., 1907), parašė atsiminimų knygą „Mano praeities vaizdeliai“ (1936).

 

74

Mirė Juozas Tallat-Kelpša (60), 1949 02 05 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1889 01 01 Kalnujuose (dab. Raseinių r.). Kompozitorius, dirigentas, pedagogas, profesorius (1948).

Mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje (1905–1907), mokytojavo pradžios mokykloje, vargonininkavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Vadovavo chorui (70–80 asmenų), rengė viešus koncertus. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Eglei žalčių karalienei“ parašė muziką ir Vilniuje pastatė šį veikalą (1907). Studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje (1907–1916), vadovavo lietuvių ir baltarusių chorams. Vilniuje pastatė Miko Petrausko operą „Birutė“ (1909). Dirbo Sankt Peterburge, Šv. Kotrynos berniukų gimnazijoje, mokytoju (1910, 1914–1916). Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1916), karinę tarnybą atliko įvairiuose Rusijos miestuose. Po karo apsigyveno Vilniuje (1918), Vinco Kapsuko bolševikų vyriausybės išrinktas Švietimo liaudies komisariato muzikos kolegijos nariu. Gilino muzikos žinias Maskvoje (1918) ir Berlyne (1919–1920). Lenkams okupavus Vilniaus kraštą (1920), apsigyveno Kaune, paskirtas Kauno muzikos mokyklos direktoriumi (1920), vadovavo mokyklos simfoniniam orkestrui (1920–1923). Valstybės teatro vyriausiasis dirigentas (1920–1944) ir direktorius (1923). Kauno konservatorijos operos klasės ir simfoninio orkestro vadovas (1933–1944). Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas (1944–1949). Sukūrė operą „Vilmantė“ (1941), kūrinių fortepijonui, maršų, solo ir choro dainų, harmonizavo lietuvių liaudies dainų. Nusipelnęs Sovietų Lietuvos meno veikėjas (1945), Stalino premijos laureatas (1948).

 

63

Mirė Ignas Musteikis (69), 1960 02 05 Klivlende (JAV), emigracijoje. Gimė 1890 07 25 Dūdose (Daugėliškio vls., dab. Ignalinos r.). Lietuvos karinis ir valstybės veikėjas, pulkininkas (1929).

Baigė Peterhofo praporščikų karo mokyklą (1915). Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos kariuomenėje. Grįžo į Lietuvą (1918), stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Buvo I pėst. pulko bataliono vadas, III pėst. pulko vadas (1919), III divizijos vadas (1920). X pėstininkų puko vadas (1921–1922), Klaipėdos krašto pasienio policijos vadas (nuo 1924). Vidaus reikalų ministras ir kartu ypatingų reikalų karininkas prie Respublikos Prezidento (1926 12 17–1929 11 30). Valstybės Tarybos narys. Laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas (1929–1930). Lietuvos banko valdybos direktorius (1929–1935). Valstybės Tarybos narys (nuo 1936). Ypatingų reikalų valdininkas prie Vidaus reikalų ministerijos (1937–1938). Išėjo į pensiją ir tapo verslininku (1939). Sovietų valdžios suimtas ir įkalintas (1940), išlaisvintas 1941 Birželio 23-iosios sukilimo metu. Artėjant Rytų frontui ir sovietų Raudonajai armijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau – į JAV (1949). Apdovanotas Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinu (1919) ir Ldk Gedimino I laipsnio ordinu (1929).

 

54

Mirė Juozas Balčikonis (83), 1969 02 05 Vilniuje, palaidotas Ėriškiuose (dab. Panevėžio r.). Gimė 1885 03 24 Ėriškiuose. Lietuvių kalbininkas, profesorius (1944), akademikas (1946).

Baigė Panevėžio realinę gimnaziją (1905), Sankt Peterburgo universitetą (1911). Dirbo lietuviškų laikraščių redakcijoje Vilniuje, mokytojavo Vilniuje ir Voroneže. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs į Lietuvą, buvo Panevėžio gimnazijos (1918–1920) ir Panevėžio mokytojų seminarijos (1920–1924) direktorius. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1924–1931) ir Vilniaus universitete (1944–1960), būdamas dar ir Lietuvių kalbos instituto direktorius (1944–1952). Aktyviai dirbo bendrinės lietuvių kalbos norminimo darbą. Rinko gyvosios lietuvių kalbos žodžius ir sakinius, vietovardžius, redagavo „Lietuvių kalbos žodyną“ (1930–1952), rengė ir skelbė M. Valančiaus, J. Jablonskio raštus. Parašė darbų apie lietuvių kalbos vietovardžius, lietuvių kalbos tyrinėtojus, lietuvių kalbos kultūrą, vertė Š. Pero, brolių Grimų, H. Anderseno, V. Haufo, Ž. Verno ir kitų užsienio autorių kūrinius. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (2 t., 1978–1982). Jo vardu pavadinta gatvė Panevėžyje.

 

114

Gimė Juozas Jurginis, 1909 02 06 Vikonyse (dab. Anykščių r.). Istorikas, istorijos mokslų daktaras (1963), profesorius (1968), akademikas (1968).

Mirė (85) 1994 07 05 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vasario 6-oji

 

87

Lietuvoje uždraustos visos politinės partijos. 1936 02 06 vidaus reikalų ministro Juliaus Čapliko nutarimu Lietuvos valstybės teritorijoje uždraustos visos politinės partijos, išskyrus valdančiąją Lietuvos tautininkų sąjungą. Nepaisant draudimo, šalies politinės partijos neformaliai išsaugojo savo struktūras, nors oficialiai neveikė.

 

138

Gimė Sofija Dembovskytė-Riomerienė, 1885 02 06 Tartu (Estija). Dailininkė tapytoja, grafikė.
Studijavo Miunchene ir Krokuvoje (1900), vėliau – Paryžiuje (1904–1905) ir Krokuvoje (1905–1906). Ištekėjusi (1911) už Tytuvėnų dvaro savininko Eugenijaus Riomerio, atsidėjo kūrybai. Rengė individualias parodas Šiauliuose (1926), Kaune (1928, 1932 ir 1936). Sovietų okupacijos metais kartu su vyru buvo ištremta į Syktyvkarą Komijoje (1941), vėliau persikėlė į Kuibyševą (1942). Kartu su Lenkijos ambasada evakavosi į Teheraną (1943), gyveno Kaire (1944–1947). Išvyko į Angliją, vėliau į Kanadą. Apsigyveno Sen Adelėje, vėliau persikėlė į Monrealį (Kanada) ir Vašingtoną (JAV, 1955), grįžo į Monrealį (1963). Darbai buvo eksponuojami Kaune, Vilniuje, Rygoje, Krokuvoje, Lvove, Paryžiuje, Kaire, Londone, Monrealyje, Vašingtone, Niujorke ir kt. Mirė (87) 1972 08 23 Monrealyje (Kanada), emigracijoje.

 

 

Vasario 7-oji

 

Tarptautinė saugesnio interneto diena. Šventė paskelbta Europos Komisijos iniciatyva. Ši diena skirta informuoti ir tėvus, ir vaikus apie interneto naudą ir kartu jame slypinčius pavojus. Tėvai skatinami atkreipti dėmesį į pavojus, kurie tyko jų vaikų internete (pornografija, pedofilija, rasinės ir tautinės nesantaikos kurstymas, asmeninių duomenų rinkimas), taip pat paskatinti juos domėtis interneto naujovėmis, galimybėmis. Pirmą kartą Europoje ji paminėta 2004 m., vėliau ir Lietuvoje (nuo 2006 02 07). 2005 atidaryta svetainė http://www.draugiskasinternetas.lt/lt.

 

783

Christburgo taika. 1240 02 07 Christburgo pilyje, tarpininkaujant popiežiaus Inocento IV legatui Jokūbui, Kryžiuočių ordinas ir prūsų sukilėliai (pamedėnai, varmiai ir notangai) sudarė taikos sutartį. Prūsų gentys įsipareigojo pasikrikštyti ir pripažinti Kryžiuočių ordino valdžią. Sutartis skelbė, kad priėmusiems krikščionybę prūsams suteikiama laisvė ir teisė būti dvasininkais. Suteiktos privatinės nuosavybės teisės, prūsų didikams garantuotos teisės tapti riteriais, suteiktos sąlygos prūsams naudotis lenkų teise ir visus ginčus spręsti teismuose. Sutartyje prūsai buvo įpareigoti atsisakyti pagonybės, nesudaryti sutarčių su kitais pagoniais prieš Kryžiuočių ordiną, vykdyti bažnytines prievoles. Vokiečių ordinas naujakrikštams prūsams stengėsi garantuoti apsaugą. Pats sutarties tekstas yra svarbus to meto prūsų visuomenės pažinimo šaltinis.

 

78

Migučionių kautynės. 1945 02 07 Migučioniuose (Onuškio vls., dab. Trakų r.) Lietuvos partizanai susirėmė su Sovietų Sąjungos kariuomene. Partizanai buvo aptikti Rūdninkų girioje ir persekiojami, kol juos NKVD pasitiko Migučionių kaime. Partizanai, vadovaujami Juozo Matukevičiaus-Vilko, kovėsi su NKVD vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviais. Kautynėse žuvo 8 ar 9 partizanai, nukauta 12 ar 15 enkavėdistų. Partizanams pasitraukus, enkavėdistai ir stribai, keršydami už išpuolį, po kautynių sudegino 15 sodybų ir nužudė 16 vietos gyventojų. Nužudytųjų palaikai buvo išniekinti Onuškyje.

 

 

 Vasario 8-oji 

 

215

Gimė Julius Gruževskis, 1808 02 08 Kelmėje. Vienas 1830–1831 metų anticarinio sukilimo vadų.
Priklausė Raseinių apskrities slaptam sukilėlių komitetui, kurį sudarė 12 narių. Su Benediktu Kalinausku ir Ignu Stanevičiumi Žemaitijoje suorganizavo sukilėlių dalinių. Jiems 1831 03 26 užėmus Raseinius ir sudarius Raseinių apskrities laikinąją vyriausybę, prasidėjo sukilimas Lietuvoje. Priklausė Raseinių apskrities vyriausybei. Savo lėšomis sudarė Žemaitijos ulonų pulką, kuriame buvo 400 dalgininkų, 100 šaulių ir 50 raitelių. Organizavo partizaninį karą ir kovojo su Rusijos kariuomene, malšinusią sukilimą. Dengė Antano Gelgaudo kariuomenę, kuri, sumušta ties Paneriais, traukėsi į Prūsiją. Pats kartu su sukilėliais pasitraukė į Prūsiją (1831 10). Emigravo į Prancūziją, vėliau persikėlė į Ženevą (Šveicarija), ten įkūrė laikrodžių gamybos įmonę. Prasidėjus 1863–1864 anticariniam metų sukilimui, dalyvavo emigrantų politinėje veikloje. Mirė (57) 1865 11 03 Paryžiuje.

 

104

Žuvo Povilas Lukšys (32), 1919 02 08 Taučiūnuose (Kėdainių vls., dab. r., Šėtos sen.), palaidotas Kėdainių kapinėse. Gimė 1886 08 21 Kazokų k. (Surviliškio vls., dab. Kėdainių r.). Pirmasis, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę, savanoris.

Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Rusijos armiją. Pradėjus kurtis Lietuvos kariuomenei, tapo savanoriu (1919 01 11) ir suorganizavo savanorių būrį. Kėdainių apsaugos būrio būrininkas, lauko sargybos viršininkas, žvalgybos būrio viršininko pavaduotojas. Kėdainių apskrityje dalyvavo kovose su Kauno kryptimi puolančiais bolševikų daliniais. Žuvo žvalgybos metu prie Taučiūnų, kur įvyko smarkus susišaudymas su Sovietų Rusijos bolševikų kariuomene. Apdovanotas Vyčio kryžiumi (po mirties, 1923). Jo vardu Lietuvoje pavadintos 7 gatvės.

 

 

 

 

 

 

 

77

Mirė Antanas Tumėnas (65), 1946 02 08 Bachmaninge (Austrija), emigracijoje. Gimė 1880 05 13 Kurkliečiuose (Ragelių vls., dab. Rokiškio r). Teisininkas, Lietuvos valstybės veikėjas, profesorius (1941).

Baigė Vilniaus II berniukų gimnaziją (1900) ir įstojo į Varšuvos universiteto architektūros skyrių, vėliau perėjo į Sankt Peterburgo universitetą (Rusija, baigė 1909). Vertėsi advokato praktika Zarasuose (nuo 1909). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją (1915), ten buvo Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti CK įgaliotinis Voroneže. Grįžęs į Lietuvą, įsteigė Zarasų „Saulės“ progimnaziją, buvo pirmasis jos direktorius ir mokytojas (1918). Puolant bolševikų Rusijos Raudonajai armijai, traukėsi į Vilnių (1919), ten paimtas įkaitu. Kalėjo Vilniaus, Daugpilio, Smolensko kalėjimuose. Paleistas trumpai buvo Zarasų nuovados taikos teisėjas, Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento direktorius. Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir jos Centro komiteto narys (nuo 1917). Steigiamojo Seimo (1920), vėliau I (1922) ir II (1923–1926) Seimo narys ir II Seimo pirmininkas (1923). Teisingumo ministras (1923–1925), ministras pirmininkas (1924–1925). Dėstė Aukštuosiuose kursuose (1920–1921), Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; nuo 1922) ir Vilniaus universitete (1941–1944). Vertėsi advokato praktika, tarnavo Teisingumo ministerijoje. Katalikų veikimo centro pirmininkas (1927–1936). „Mūsų laikraščio“ atsakingasis redaktorius (1928–1929). Vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vadovų (1943), už tai gestapo suimtas ir tik dėl silpnos sveikatos iki teismo paleistas. Pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau į Austriją. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Rokiškyje.

 

33

Mirė Janina Degutytė (61), 1990 02 08 Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse. Gimė 1928 07 06 Kaune. Poetė, vėlyvoji romantikė.

Baigė Kauno VII gimnaziją (1948) ir Vilniaus universitetą (1955). Dirbo bibliotekininke Tauragės vaikų bibliotekoje, dėstė rusų kalbą, vėliau dirbo sanatoriniuose vaikų namuose. Apsigyveno Vilniuje, dirbo grožinės literatūros leidykloje. Išleido 9 poezijos rinkinius, iš kurių žymesni „Ugnies lašai“ (1955), „Dienos dovanos“ (1960), „Ant žemės delno“ (1963). Jos poezijoje vyrauja atviras ir emocingas žmogus, giliai jaučiantis tiek folklorą, tiek platesnį kultūros pasaulį. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (2 t., 1988). Jos vardu pavadintos gatvės Tauragėje ir Vilniuje.

 

Pasaulyje

 

195

Gimė Žiulis Gabrielis Vernas (Jules Gabriel Verne), 1828 02 08 Nante (Prancūzija). Prancūzų rašytojas, mokslinės fantastikos pradininkas, geografas.
Mirė (77) 1905 03 24 Amjene (Prancūzija).

 

189

Gimė Dimitrijus Mendelejevas, 1834 02 08 Tobolske (Rusija). Rusų chemikas, fizikas, išradėjas, periodinės (cheminių) elementų lentelės kūrėjas.
Mirė (72) 1907 02 02 Sankt Peterburge.

 

 

Vasario 9-oji

 

81

Mirė Antanas Samuolis (43), 1942 02 09 Leisine (Šveicarija), ten ir palaidotas. Gimė 1899 06 03 Puišiuose (dab. Raseinių r.). Dailininkas tapytojas.
Jaunystę praleido Maskvoje (iki 1918), kur Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išsikraustęs su šeima. Grįžęs į Lietuvą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje (1919–1921). Lankė piešimo kursus (1920–1922), studijavo Kauno meno mokykloje (1922–1928). Priklausė Nepriklausomų dailininkų draugijai (1930–1933), vienas „Ars“ grupės organizatorių (1932–1934). Dalyvavo parodose (nuo 1930). Būdamas silpnos sveikatos, dažnai gydėsi Varėnoje, Panemunėje (prie Kauno) ir Šveicarijoje, kur jį užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kūriniai emocionalūs, ekspresyvios tapysenos ir sodrių spalvų. Žymesni iš jų – „Moteris su vaiku“ (1929), „Priemiestis“ (apie 1930–1931), „Dama su šuniuku“ (1931), „Baltoji obelis“ (1932), „Pliažas“ (1933), „Sodyba pamiškėje“ (1936) ir kt.

 

 

Vasario 10-oji

 

74

Įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). 1949 02 10 Minaičiuose (dab. Radviliškio r.), Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame bunkeryje, prasidėjo partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo nuspręsta įkurti LLKS. Kituose posėdžiuose (1949 02 11–22) buvo sudaryta organizacijos vadovybė, svarstoma Sąjūdžio politinė programa, ginkluoto pasipriešinimo programa, statutas, taktika, Sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kt. veikla, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimtas kreipimasis į Sąjūdžio dalyvius ir į visus Lietuvos gyventojus. Paskelbė Deklaraciją (1949 02 16), kuri sudarė teisinį ir politinį Lietuvos pasipriešinimo pagrindą. LLKS vadovavo partizanų generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, o jį suėmus (1953), pareigas perėmė Adolfas Ramanauskas-Vanagas (iki 1956). Organizaciją sunaikino sovietų saugumas ir karinės pajėgos (1956), kai visiškai buvo palaužtas ginkluotas ir gerai organizuotas Lietuvos partizanų pasipriešinimas.

 

147

Gimė Pranas Vaičaitis, 1876 02 10 Santakuose (Sintautų vls., dab. Šakių r.). Poetas, vertėjas, teisininkas, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje (1887–1895), studijavo Sankt Peterburgo universitete (1895–1899). Dirbo Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje (1900). Susirgęs džiova, paskutinius gyvenimo metus praleido tėviškėje. Į lietuvių tautinį atgimimą įsitraukė mokslo metais Marijampolės gimnazijoje. Studijų metais Sankt Peterburgo universitete už draudžiamos spaudos skaitymą ir platinimą buvo nubaustas vieną mėnesį kalėti (1899). Bendradarbiavo „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Ūkininke“. Dalis kūrybos neišliko, iš viso žinomi 98 originalūs eilėraščiai ir 21 vertimas bei sekimas. Parašė lyrinių ir pilietinių eilėraščių, elegijų, sonetų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų. Dalis sudėta į „Eilės Pranciškaus Vaičaičio“ (1903) ir kt. Vertė užsienio rašytojų kūrinius. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis. Mirė (25) 1901 09 21 Santakuose (Sintautų vls.), palaidotas Sintautų kapinėse. Išleisti „Raštai“ (1996). Visoje Lietuvoje jo vardu pavadinta 11 gatvių.

 

117

Gimė Stasys Antanas Bačkis, 1906 02 10 Pantakonyse (dab. Joniškio r.). Lietuvos diplomatas, teisės daktaras (1933).

Baigė Panevėžio gimnaziją, studijavo Paryžiaus universitete (1925–1930). Dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje (nuo 1930), Politikos departamento sekretorius (1930–1934). Buvo M. Valančiaus liaudies universiteto rektorius (1931–1938). Dėstė Vytauto Didžiojo karininkų kursuose (1937). Dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje (nuo 1938), Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pirmasis sekretorius ir atstovas (1939–1953), Lietuvos diplomatijos vadovo Stasio Lozoraičio paskirtas įgaliotuoju ministru (nuo 1953), Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone patarėjas (1960–1976) ir patikėtinis (1976–1987), Lietuvos diplomatijos vadovas (šefas) užsienyje (1983–1991). Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą (1993). Parašė knygą „Bãltų tautų tragedija“ (pranc. k., 1952), publikacijų teisės klausimais. Mirė (93) 1999 11 10 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1937), II (1994), I (1996) laipsnių, Švedijos Poliarinės žvaigždės IV laipsnio, Latvijos Trijų žvaigždžių III laipsnio, Italijos „Corona d’Italia“ III laipsnio, Prancūzijos garbės legiono IV laipsnio, Vatikano Šv. Grigaliaus Didžiojo IV laipsnio ordinais. Lietuvių katalikų mokslų akademijos garbės narys (1979), Klaipėdos universiteto garbės daktaras (1995). Sūnus – kardinolas Audrys Juozas Bačkis (gim. 1937).

 

571

Mirė Švitrigaila (apie 82), 1452 02 10 Lucke (dab. Ukraina), palaidotas Vilniaus katedroje (dab. Arkikatedra). Gimė apie 1370 LDK, tiksli vieta nežinoma. Lietuvos didysis kunigaikštis (1430–1432), Kijevo kunigaikštis (1435–1440).

Kilęs iš LDK valdančiosios Gediminaičių dinastijos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnus. Viešajame valstybės gyvenime ir LDK valdyme minimas nuo (1382). Mažas pakrikštytas stačiatikiu, bet vėliau kartu su keliais broliais Krokuvoje persikrikštijo ir gavo Boleslovo vardą (1386). Kaip Vitebsko gynėjas Vytauto suimtas ir surakintas išsiųstas į Krokuvą (1893). Nušalintas nuo valdžios nepasidavė – pabėgęs į Vengriją (1396), pradėjo kovą su Vytautu dėl LDK sosto. Ieškojo Kryžiuočių ordino, Šv. Romos imperijos, Maskvos didžiosios kunigaikštystės paramos, ją gavo iš rusėniškų LDK žemių. Rengė sąmokslus prieš Vytautą, buvo kalinamas. Susitaikęs su Vytautu, gavo Černigovą, Novgorodą, Severską ir Brianską. Po Vytauto mirties (1430) LDK kunigaikščiai ir didikai paskelbė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Gynė LDK suverenumą, turėjo sumanymą karūnuotis Lietuvos karaliumi, tačiau Lenkijos karaliui Jogailai atšaukus brolio išrinkimą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, tarp jų kilęs konfliktas virto karu. Remiamas Kryžiuočių ordino, imperatoriaus Zigmanto, Moldavijos valdovo, Didžiosios ordos totorių ir Rusios kunigaikščių, atrėmė lenkų bandymus užimti Volynę ir panaikinti LDK savarankiškumą. Lenkams sukursčius sąmokslą prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį (1432), pabėgo į Polocką, o didžiuoju kunigaikščiu tapo Žygimantas Kęstutaitis. Nenusileido sąmokslininkams ir kovojo su Žygimantu Kęstutaičiu ir jį rėmusia Lenkija. Lemiamame Pabaisko mūšyje (1435) jo ir Livonijos ordino kariuomenė buvo sumušta. Po pralaimėjimo netekęs valdžios daugelyje rusų žemių, pasidavė Lenkijai (1437). Sąmokslininkams nužudžius valdovą Žygimantą (1440), tapo LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero vietininku Lucke. Jo vardu gatvės pavadintos Šiauliuose ir Vilniuje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnus, Jogailos brolis, Vytauto ir Žygimanto Kęstutaičio pusbrolis.

 

 

Vasario 11-oji

 

Pasaulinė ligonių diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu vasario 11-oji paskelbta (2007 09 27) atmintina valstybės diena. Pasaulyje švenčiama popiežiui Jonui Pauliui II paskelbus (1992 05 13).

 

216

Įsikūrė Nenaudėlių („Šubravcų“) draugija. 1807 02 11 Vilniuje vietos inteligentų pastangomis įsikūrė liberali inteligentų draugija. Vadovai – Jokūbas Šimkevičius (iki 1818), Mykolas Riomeris ir Andrius Sniadeckis (1819–1822). Ji satyros priemonėmis kovojo su bajorijos konservatizmu ir obskurantizmu, smerkė baudžiavą. Propagavo darbą, mokslą, švietimą ir visuomenės pažangą. Šias mintis išreiškė draugijos leidžiamame laikraštyje lenkų kalba „Gatvės žinios“ (1816–1822). Laikraščio bendradarbiai ir aktyvūs draugijos nariai buvo Mykolas Balinskis, Lenonas Borovskis, Ignas Chodzko, Kazimieras Kontrimas, Tomas Zanas, Stanislovas Bonifacas Jundzila, Zakarijus Nemčevskis. Uždaryta Rusijos policijai pradėjus persekioti Vilniaus universiteto studentų draugijas (1822). Atgaivinta (1899–1914).

 

32

Lietuvos Respublikos pirmasis pripažinimas atkūrus nepriklausomybę. 1991 02 11 Islandija pirmoji iš užsienio valstybių de jure pripažino Lietuvos Respubliką, kuri 1990 Kovo 11-osios aktu atkūrė valstybingumą ir suverenitetą.

 

216

Gimė Napoleonas Orda, 1807 02 11 Vorocevičiuose (netoli Pinsko, dab. Baltarusija). Dailininkas tapytojas, pianistas ir kompozitorius.

Baigė mokyklą Svisločiuje (dab. Baltarusija). Studijavo Vilniaus universitete (1823), buvo areštuotas už dalyvavimą VU nelegalioje studentų organizacijoje. 1830–1831 metų anticarinio sukilimo dalyvis. Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Paryžiuje (nuo 1833). Aktyviai veikė lenkų emigracijoje Paryžiuje. Gavęs amnestiją, grįžo į tėviškę (1856), dirbo namų mokytoju Pinske ir Voluinėje. Keliavo po senąją Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, aplankydamas Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos įžymias vietas (nuo 1860). Sukūrė apie 1000 piešinių ir akvarelių iš natūros (tarp jų – Vilniaus, Veliuonos vaizdai, Medininkų, Raudonės, Panemunės pilys, Rietavo, Dubingių dvarai ir kt.). Dalį jų panaudojo Prancūzijoje išleistame „Lenkijos istorinių vaizdų albume“ (8 serijos, 1875–1882). Mirė (76) 1883 04 26 Varšuvoje.

 

118

Gimė Antanas Miškinis, 1905 02 11 Juknėnuose (dab. Utenos r.). Poetas, neoromantikas.

Baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir Vytauto Didžiojo universitetą (1934). Mokytojavo (1936–1942), buvo radiofono literatūrinių laidų vedėjas (1936–1940). Dalyvavo antisovietinėje rezistencijoje (1944–1948), priklausė partizanų Tauro apygardai, redagavo „Laisvės žvalgo“ laikraštį (1947–1948). Sovietų saugumo suimtas (1948) ir ištremtas į Sibirą. Kalintas Mordovijos, Olžeraso ir Omsko lageriuose. Leista grįžti į Lietuvą (1956). Išleido eilėraščių rinkinius „Balta paukštė“ (1928), „Varnos prie plento“ (1935), „Eilėraščiai“ (1960) ir kt., beletrizuotų atsiminimų knygą „Žaliaduonių gegužė“ (1977). Vertė į lietuvių kalbą V. Vitmeno, V. Šekspyro, J. Slovackio ir kitų užsienio rašytojų kūrinius. Mirė (78) 1983 12 16 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (3 t., 1991–1997).

 

 

 

 

 

219

Mirė Imanuelis Kantas (79), 1804 02 12 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija), palaidotas mauzoliejuje prie Karaliaučiaus katedros. Gimė 1724 04 22 Karaliaučiuje. Vokiečių filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos ir kritinės filosofijos pradininkas, daktaras (1755), profesorius (1770).

Mokėsi Frydricho kolegijoje (1732–1735) ir Karaliaučiaus universitete (1740–1746). Po tėvo mirties nutraukęs studijas mokytojavo privačiai Jučiuose (1746–1750), Ansdorfe (dab. Ostrodas, Lenkija; 1750–1753) ir Kamantuose (dab. Uzlovė, Kaliningrado sr., Rusija; 1753–1754). Grįžo į Karaliaučių (1754) ir kitais metais Karaliaučiaus universitete apgynė disertaciją. Dėstė filosofiją Karaliaučiaus universitete (1755–1795), išrinktas rektoriumi (1788). Darbuose nagrinėjo pažinimo ir moralės problemas. Žymiausi veikalai – „Grynojo proto kritika“ (vok. k., 1781), „Praktinio proto kritika“ (vok. k., 1788).

 

 

 

 

 

160

Mirė Aleksandras Emanuelis Jonas Griškevičius (54), 1863 02 11 Viekšniuose (dab. Mažeikių r.), ten ir palaidotas. Gimė 1809 01 18 prie Krakių (Grinkiškio vls., dab. Radviliškio r.). Mokslininkas, valdininkas, aviacijos Lietuvoje pradininkas, orlaivių konstruktorius, filosofas.
Mokėsi Kėdainių šešiametėje kalvinų mokykloje (1818–1824). Aptikus mokykloje lietuvišką patriotinę organizaciją ir už tai ją uždarius (1824), toliau tikriausiai mokėsi ne Lietuvoje arba privačiai. Vilniaus gubernijos valdybos kanceliarijos raštininkas (1829–1831), vėliau dirbo Šiaulių apskrities teisme (nuo 1834), paskirtas Šiaulių miesto rotušės sekretoriumi (1836–1845). Persikėlė į Kauną, dirbo Kauno civilinio teismo rūmų vertėju (1846–1858). Dukteriai pasiskundus, privalėjo tarnybą apleisti, trumpai gyveno pas brolį Mauricijų Andriejavo dvarelyje netoli Šiaulių, persikėlė į Viekšnius (1862). Savo darbuose teoriškai ir praktiškai grindė skraidymo aparatus, pats juos kūrė bei rašė studijas. Pirmąją studiją „Menas skraidyti“ (rankr., rusų k., 1843) įteikė Šiaulių miesto magistratui, bet lėšų leidybai negavo. Antrąją – „Žemaičio garlėkys. Pagal Aleksandro Griškevičiaus laisvąją mintį“ (lenkų k., 1851) išspausdino Kaune. Pats sukonstravo tobulesnį lėktuvą nei buvo aprašęs studijoje ir jį išbandė Kaune (1855), bet skrydis baigėsi nesėkmingai – aviatorius susilaužė koją. Gyvendamas Viekšniuose, buvo parengęs filosofinį veikalą „Gamtos tikrovė, arba Matematinės išvados apie Dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais populiariais pašnekesiais“ (1860), paremtą dualistine pasaulio samprata. Dėl veikale išdėstytų svarstymų buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (1861), bet vėliau išteisintas (1862).

 

58

Mirė Jonas Šimoliūnas (87), 1965 02 11 Čikagoje (JAV), emigracijoje. Gimė 1878 05 21 Jurėnų k. (dab. Panevėžio apskr.). Inžinierius, profesorius, politinis bei visuomenės veikėjas.

Rygos politechnikos institute baigė Statybos fakultetą (1909). 1912 išvyko į Suomiją kaip karo inžinierius. Ten dalyvavo visuomeninėje veikloje: Helsinkyje organizavo Lietuvių draugiją, vadovavo jo įsteigtai lietuvių pabėgėlių mokyklai, 1917 atstovavo Suomijos lietuviams Sankt Peterburgo Steigiamajame suvažiavime ir pasisakė už nepriklausomą Lietuvą. 1918 vasarą grįžo į Lietuvą. Kurį laiką (1918–1919) ėjo Susisiekimo ministerijos valdytojo (faktiškai ministro) pareigas, nes susisiekimo ministras nebuvo paskirtas. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto ekstraordinarinis profesorius (1922–1944), Statybos katedros vedėjas. Klaipėdos (1924–1933) ir Šventosios (1925–1930) uostų statybos darbų vadovas. Lietuvos technikų draugijos valdybos pirmininkas. Pirmasis jachtklubo organizatorius Lietuvoje. Vienas Lietuvos–Suomijos draugijos steigėjų (1927). Vadovavo Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai, vėliau – jos garbės narys. Parašė stambų 4 tomų darbą „Statyba“ (1937–1943), knygas „Šventosios uostas“ (1933), „Klaipėdos uostas“ (1939). Artėjant Rytų frontui, pasitraukė į Vokietiją (1944), iš ten išvyko į JAV (1950) ir apsigyveno Racino mieste. Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

22

Mirė Judita Vaičiūnaitė (63), 2001 02 11 Vilniuje. Gimė 1937 07 12 Kaune. Viena žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių poečių modernisčių.

Baigė Vilniaus universitetą (1959). Dirbo „Literatūroje ir mene“, „Kalba Vilnius”, „Naujojo dienovidžio” redakcijose. Poetės eilėraščiai turi gilią poetinę potekstę. Stengiamasi viename vaizde sujungti kultūrą ir gamtą. Išleido keliolika poezijos rinkinių, iš kurių „Nemigos aitvaras“ (1896) ir „Žemynos vainikai“ (1996) premijuoti. Išleisti „Raštai“ (2005). Apdovanota Ldk Gedimino IV laipsnio ordino kryžiumi (1997). Jos vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

176

Gimė Tomas Edisonas (Thomas Alva Edison), 1847 02 11 Milane (JAV). JAV išradėjas, patentavęs 1093 išradimus.
Mirė (84) 1931 10 18 Vesto Orindže (JAV).

 

 

Vasario 12-oji

 

153

Gimė Jonas Smilgevičius, 1870 02 12 Šoniuose (Alsėdžių vls., dab. Plungės r.). Ekonomistas, bankininkas, spaudos bendradarbis. Vasario 16-osios Akto signataras.

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) ir Liepojos gimnazijose (iki 1893). Baigė Berlyno universitetą (1899). Dirbo Sankt Peterburge, Žemės ūkio ministerijoje, inspektoriumi. Vadovavo Nobelio prekybos įmonių filialui Varšuvoje (iki 1912). Įsigijo Užvenčio dvarą (dab. Kelmės r.), kuriame ir ūkininkavo. Vienas Lietuvių konferencijos Vilniuje organizatorių (1917). Išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1917). Lietuvos Steigiamojo Seimo narys (1920). Lietuvos kredito banko steigėjas (1921). Lietuvos banko tarybos narys (nuo 1925). Steigė įvairias ūkininkystės ir kredito bendroves. Nuo studijų metų aktyviai bendradarbiavo lietuvių spaudoje („Varpe” ir „Vienybėje lietuvninkų“), palaikė santykius su lietuvių inteligentais Lietuvoje ir užsienyje. Mirė (72) 1942 09 27 Kaune, palaidotas Užvenčio dvaro koplyčioje, 1998 perlaidotas Užvenčio miestelio kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Kelmėje ir Užventyje.

 

 

 

122

Gimė Juozas Mikėnas, 1901 02 12 Skardupiuose (Aknystos vls., Latvija). Dailininkas, skulptorius, moderniosios skulptūros pradininkas Lietuvoje, profesorius (1946).

Mokėsi Piešimo kursuose Kaune (1920), vėliau – Kauno meno mokykloje (1922–1926), tobulinosi Paryžiuje (1926–1927), studijavo Aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje, Nacionalinėje menų ir amatų konservatorijoje ir Juliano akademijoje (1927–1931). Dėstė Kauno meno mokykloje (1931–1940), Vilniaus dailės mokykloje (1940–1941), Vilniaus dailės akademijoje (su pertrauka, 1941–1945), Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (1946–1951), Lietuvos dailės institute (1951–1961). Dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (nuo 1928), dalyvavo meno grupės „Ars“ veikloje (1932–1934). Reikšmingiausia kūrybos dalis – skulptūra. Žymiausi darbai – „Karys“ (1938), „Motina” (1935), „Medžio raižytojas“ (1937–1938), „Lietuva“ (1939), „Pergalė“ (1946), „Marytė Melnikaitė“ (1947–1955), paminklas Petrui Cvirkai (Vilnius, 1959), „Pirmoji kregždė“ (1964). Mirė (63) 1964 10 24 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Sovietų Sąjungos liaudies dailininkas (1961), apdovanotas Stalino premija (1947) ir Sovietų Lietuvos valstybine premija (po mirties, 1966). Jo vardu pavadinta gatvė Bernotuose (Panevėžio r.).

 

113

Gimė Pranė Dundulienė, 1910 02 12 Pilypuose (dab. Švenčionių r.). Etnologė, habilituota mokslų daktarė (1971), profesorė (1971).

Mokėsi Švenčionių ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijose (iki 1935). Vilniaus universitete baigė etnologiją (1938). Dirbo Lietuvių mokslo draugijoje (1938–1940), Etnologijos institute, vėliau sujungus – Istorijos ir archeologijos institute (1940–1950), Etnografijos muziejuje (1942–1943). Dėstė Vilniaus universitete (nuo 1944). Svarbiausi darbai – „Žemdirbystė Lietuvoje“ (1963), „Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai“ (1979), „Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje“ (1979), „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose“ (1979), „Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene“ (1982), „Lietuvių etnologija“ (1991), „Medžiai senovės lietuvių tikėjime“ (2008), „Lietuvių liaudies kosmologija“ (2008) ir kt. Mirė (81) 1991 02 27 Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse.

 

225

Mirė Stanislovas Augustas Poniatovskis (68), 1798 02 12 Sankt Peterburge, perlaidotas Varšuvos šv. Jono katedroje (1995). Gimė 1732 01 17 Volčine (dab. Baltarusija). Politikas, paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1764–1795). Abiejų Tautų Respublikos Seimo atstovas (1752).

Po ATR valdovo Augusto III mirties (1763), Rusijos ir Čartoriskių remiamas, buvo išrinktas (1764 09 07) ir karūnuotas (1764 11 25) ATR valdovu. Siekė reformuoti šalį: steigė karininkų mokyklas, diegė pažangias ūkininkavimo ir pramonės naujoves, rėmė šalies kultūrą ir švietimą, inicijavo 1791 Gegužės 3-iosios konstituciją. Reformoms priešinosi Rusija ir prorusiškai nusiteikusi bajorijos dalis, susitelkusi į Radomo (1767–1768) ir Targovicos (1792–1793) konfederacijas. Nors valdovas stengėsi reformuoti valstybę, konservatoriškai nusiteikusi bajorijos dalis pasikliovė Rusija savo tikslams įgyvendinti, o šioji kartu su Prūsija ir Austrija siekė likviduoti šalį. Jos įvykdė tris ATR padalijimus (1772, 1793, 1795) ir ją galutinai likvidavo. Valdovas atsisakė sosto (1795 11 25) ir apsigyveno Gardine, vėliau kaip garbės kalinys buvo išvežtas į Rusiją, jam paskirta pensija.

 

107

Mirė Juozas Andziulaitis-Kalnėnas (51), 1916 02 12 Niu Britene (JAV), emigracijoje. Gimė 1864 12 13 Gaisriuose (Sintautų vls., dab. Kazlų Rūdos sav.). Rašytojas, publicistas, pedagogas, gydytojas, knygnešys, aušrininkas.

Baigė Veiverių mokytojų seminariją (1883), mokytojavo Garliavoje (dab. Kauno r.). Platino draudžiamą lietuvišką spaudą, bendradarbiavo „Aušroje”, rinko ir publikavo lietuvių tautosaką. Po Rusijos policijos persekiojimų 1886 pasitraukė į Tilžę (dab. Sovetskas, Rusija), vėliau tais pačiais metais emigravo į JAV. Redagavo paskutinius du „Aušros“ numerius (1886), laikraštį „Vienybė lietuvninkų“ (1890–1892). Baltimorės universiteto Medicinos koledže baigė mediciną (1894), vertėsi gydytojo praktika. Parašė eilėraščių, literatūros kritikos straipsnių, recenzijų, publicistinių, mokslo populiarinimo straipsnių, istorinių apybraižų („Tomas Miunceris ir didysis būrų maištas“, „Armėnija ir armėnai“). Išvertė A. Mickevičiaus, N. Gogolio, H. Senkevičiaus, G. de Mopasano, M. Saltykovo-Ščedrino kūrinių, E. Frymeno „Europos istoriją“ (1891). Išleisti „Raštai“ (1971).

 

Pasaulyje

 

214

Gimė Čarlzas Robertas Darvinas (Charles Robert Darwin), 1809 02 12 Šrusberyje (Didžioji Britanija). Anglų gamtininkas ir keliautojas, sukūręs evoliucinę gyvųjų organizmų natūraliosios atrankos teoriją (darvinizmas).
Mirė (73) 1882 04 19 Daune (Didžioji Britanija).

 

214

Gimė Abrahamas Linkolnas (Abraham Linkoln), 1809 02 12 Hardino apygardoje (JAV). JAV prezidentas, panaikinęs vergiją (1863).
Nužudytas
(56) 1865 04 15 Vašingtone, palaidotas Oak Ridže (JAV).

 

 

Vasario 13-oji

 

79

Įkurta Vietinė rinktinė. 1944 02 13 Ostlando vyriausiojo SS ir policijos vado F. Jackelno štabe Rygoje okupacinė vokiečių valdžia leido formuoti lietuvių karininkų vadovaujamą Vietinę rinktinę. Okupacinė valdžia sutikimą davė nenoriai, bet kadangi Lietuvoje dėl karininkijos ir inteligentijos pasipriešinimo nebuvo suformuota lietuviškųjų SS dalinių, kaip tai buvo Latvijoje ir Estijoje, prastėjant situacijai Rytų fronte, kitos išeities okupantai neturėjo. Vietinei rinktinei vadovavo generolas Povilas Plechavičius, kuris 1944 02 16 kreipėsi į Lietuvos gyventojus ir pakvietė savanorius stoti į Rinktinę. Per trumą laiką P. Plechavičius suformavo 12 batalionų po 750 karių ir dalinius prie komendantūros, iš viso apie 20 tūkst. karių. Vietinės rinktinės kariai vilkėjo vokiškomis uniformomis su trispalvės antsiuvu ir užrašu „Lietuva“. Rytų Lietuvoje kovėsi su Armija Krajova, kuri vėliau buvo remiama okupacinės valdžios. Vokietijos kariuomenės vadovybei nepavyko Vietinės rinktinės panaudoti kovai prieš Sovietų Sąjungos Raudonąją armiją, nes generolas P. Plechavičius, perpratęs vokiečių sumanymą, karius paleido neribotam laikui atostogų. Tada okupantai 1944 05 15 likvidavo Vietinę rinktinę, o jos štabą kartu su generolu P. Plechavičiumi suėmė. Iš 12 000 Vietinės rinktinės vyrų 3500 buvo išvežti į Vokietiją. Dauguma buvusių Vietinės rinktinės karių vėliau stojo į Lietuvos partizanų gretas ir kovojo su rusų okupantais dėl Lietuvos laisvės.

 

117

Gimė Adolfas Šapoka, 1906 02 13 Grybeliuose (Utenos vls., dab. r.). Istorikas, istorijos mokslų daktaras (1932).

Baigė Panevėžio gimnaziją (1925), Lietuvos universitetą (1929). Dėstė Vytauto Didžiojo (1932–1940) ir Vilniaus (1941–1943) universitetuose. Artėjant grįžtančiai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), iš ten persikėlė į Kanadą (1948). Svarbiausi darbai – „Atsakingieji Lietuvos politikos vadai reformų seimo metu“ (1936), „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“ (1938), „Jonušas Radvila ir Švedija“ (1939), „Bajoriškoji „demokratija“ (1941), „Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII a. antroje pusėje“ (1941), „Lietuva ir Lenkija Jogailos laikais“ (1953), „Senasis Vilnius“ (1963). „Lietuvos istorijos“ (1936) vienas autorių ir vyriausiasis redaktorius. Mirė (55) 1961 03 09 Toronte (Kanada), emigracijoje, palaidotas „Park Lawn“ kapinėse, vėliau perlaidotas Toronto šv. Jono lietuvių kapinėse. Leidžiami „Raštai“ (t. 2, 2008). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

 

 

 

 

161

Gimė Vladimiras Zubovas, 1862 02 13 Šiauliuose. Grafas, visuomenės veikėjas, lietuviškos spaudos rėmėjas, lietuviškų mokyklų steigėjas, revoliucionierius.

Mirė (71) 1933 06 23 Medemrodėje (Akmenės vls., dab. r.), ten ir palaidotas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

254

Gimė Ivanas Krylovas, 1769 02 13 Maskvoje. Rusų poetas, pasakėčių kūrėjas.
Mirė
(75) 1844 11 21 Sankt Peterburge, ten ir palaidotas.

 

 

Vasario 14-oji

 

Šv. Valentino diena. Manoma, kad Šv. Valentinas buvo Romos vyskupas (gyveno III a.) valdant Romos imperatoriui Klaudijui II. Imperatoriaus įsako, draudžiančio jauniems vyrams tuoktis, nepaisęs vyskupas Valentinas vasario 14 d. buvo nubaustas mirtimi. Po kiek laiko Valentinas buvo paskelbtas šventuoju. Lietuvoje ši šventė švenčiama po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

 

213

Gimė Valentinas Vankavičius 1800 02 14 Kaliužicoje (dab. Berezino r., Baltarusija). Lietuviškojo romantizmo atstovas.

Mokėsi Polocko jėzuitų akademijoje, studijavo Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedroje pas Joną Rustemą (nuo 1818). Vadovaujamas Aleksandro Ivanovo, Vasilijaus Šebujevo, Aleksejaus Jegorovo, tęsė studijas Sankt Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje (1824–1830). Baigęs akademiją aukso medaliu, grįžo į gimtinę, kurį laiką gyveno Malaja Slepiankos dvarelyje netoli Minsko. Dailininkas dažnai lankėsi Vilniuje, artimai bendravo su poetu Adomu Mickevičiumi, palaikė ryšius su filomatu dailininku Kazimieru Piaseckiu. Studijų tikslais išvyko į užsienį (1840). Gyveno Drezdene, Berlyne, Miunchene (visi Vokietijoje), apsigyveno Paryžiuje (1841). Didelę dailininko kūrybos dalį sudaro portretai, kuriuose atskleidžiamas vidinis žmogaus pasaulis, išaukštinamos jo moralinės vertybės. Vienas reikšmingiausių dailininko kūrinių yra poetizuotas Adomo Mickevičiaus portretas, vaizduojantis jį Kryme ant Ajudago uolos (1827–1828). Nutapė istorinę kompoziciją „Napoleonas prie laužo pakeliui iš Maskvos“ (1834), miniatiūrų ir kt. Mirė (42) 1842 05 12 Paryžiuje.

 

116

Gimė Bernardas Brazdžionis, 1907 02 14 Stebeikėliuose (Pumpėnų vls., dab. Pasvalio r.). Poetas.

Baigė Biržų gimnaziją (1929) ir Vytauto Didžiojo universitetą (1934). Dirbo įvairių laikraščių redakcijose, vėliau – „Sakalo“ leidykloje (nuo 1937). Maironio literatūros muziejaus vedėjas (1940–1944). Artėjant Rytų frontui ir sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), iš ten – į JAV (1949). Gyveno Bostone, dirbo LE Visuotinės liter. sk. redaktoriumi. Nuo 1955 gyveno Los Andžele. 1955–1972 redagavo žr. „Lietuvių dainos“. 1961–1965 ir 1980–1983 Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas. Eilėraščius pradėjo skelbti 1924. Išleido eil. rink. „Baltosios dienos“ (1926), poemėlę „Verkiantis vergas“ (1928) ir jau brandžius eil. rinkinius „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936), „Kunigaikščių miestas“ (1939, valst. premija). Eilėraščiuose ryški krikščioniška pasaulėžiūra, vyrauja gyvenimo laikinumo motyvai, žmogaus būties problemos. Vytės Nemunėlio slapyvardžiu parašė eilėraščių knygų vaikams („Mažųjų pasaulis“ 1931, „Drugeliai“, 1934, „Vyrai ir pipirai“, 1938, „Meškiukas Rudnosiukas“, 1939 ir kt.). Nacių okupacijos metais išleido rinkinius „Šaukiu aš tautą“ (1941), „Iš sudužusio laivo“, „Viešpaties žingsniai“ (abu 1943). Išeivijoje išleido rinkinius „Svetimi kalnai“ (1945), „Šiaurės pašvaistė“ (19647), „Didžioji kryžkelė“ (1953), „Vidurdienio sodai“ (1961), „Po aukštaisiais skliautais“ (1989). lyrinių bei satyrinių eil. ciklą „Vaidila Valiūnas“ (1982), eil. rinkinį „Šiapus ir anapus laiko“ (1997). Mirė (95) 2002 07 11 Los Andžele (JAV), palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Apdovanotas popiežiaus Jono Pauliaus II medaliu „Pro ecclesia et pontifice“ (1989), Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus (1998) ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1993) ir I laipsnio (1998) ordinais. VDU garbės daktaras (1994), Pasvalio (1991) ir Kauno (1995) miestų garbės pilietis.

 

26

Mirė Vytautas Sirijos Gira (85), 1997 02 14 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1911 04 12 Vilniuje. Poetas, prozininkas, vertėjas, gydytojas.

Baigė Kauno jėzuitų gimnaziją (1931). Studijavo mediciną Vytauto Didžiojo universitete (1931–1936), diplomą įgijo Vilniaus universitete (1949). Dirbo žurnalistu, mokytoju, gydytoju. Būdamas jau pagyvenęs, įsidarbinęs laivo gydytoju, plaukė į Afriką. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Golas į ateitį“ (1931). Kitos jo lyrikos knygos – „Širdys formaline“ (1934), „Mergaitės ir asonansai“ (1935), „Šešėlis nuo ekrano“ (1937). Parašė keletą romanų: „Buenos Airės“ (1956), „Voratinkliai draikės be vėjo“ (žurnale „Pergalė“ 1960, kn. 1968), „Štai ir viskas“ (1963), „Raudonmedžio rojus“ (1972), „Bėgimas nuo šešėlio“ (1975), „Kaip neliepsnojo tik vanduo“ (1980), „Kanarėlės“ (1983), „Nakties muzika“ (1–2, 1986). Kino filmų „Adomas nori būti žmogumi“ (kartu su Vytautu Žalakevičiumi) bei „Raudonmedžio rojus“ (kartu su Algirdu Kratuliu ir Broniumi Talačka) bendraautoris. Išvertė A. Mickevičiaus poemą „Gražina“, M. Zočšenkos, M. Kosciubinskio kūrinių. Jo romanai versti į rusų, latvių, estų, lenkų, vokiečių kalbas. Tėvas – rašytojas Liudas Gira (1884–1946).

 

 

Vasario 15-oji

 

138

Įkurta „Birutės“ draugija. 1885 02 15 Tilžėje (dab. Sovetskas, Kaliningrado sr., Rusija) Mažosios Lietuvos inteligentai Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Kristupas Voska ir Ernestas Vejeris įsteigė pirmąją organizaciją Mažojoje Lietuvoje, kovojusią prieš vokietinimą. Draugijai vadovavo J. Mikšas, Vilius Bruožis, Jurgis Zauerveinas, M. Jankus, Dovas Zaunius ir kt. Organizacija turėjo tikslą leisti mokslo knygas, steigti lietuvių biblioteką, muziejų, kaupti lietuvių tautosaką, etnografinę, archeologinę medžiagą, rengti susirinkimus, paskaitas, šventes, koncertus ir vaidinimus. Draugija kaupė biblioteką, turėjo scenos mėgėjų būrelį, leido spaudinius visuomenės švietimui. Prie draugijos veikė Vydūno vyrų choras (1895–1897), vėliau – „Birutės“ choras (1909–1912). Savo veiklą nutraukė prasidė šė šė šė šė šė

 

131

Gimė Kazys Bizauskas, 1892 02 15 Pavylostoje (Latvija). Diplomatas, teisininkas, bankininkas. Vasario 16-osios Akto signataras.

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje, vėliau – Šveicarijoje ir Vilniuje, baigė Kauno gimnaziją (1913). Studijavo Maskvos universitete (nuo 1913), laikraščio „Rygos garso“ redaktorius (1914), Panevėžio lietuvių gimnazijos inspektorius (1915), miesto valdybos narys. Lietuvos Tarybos narys (1917–1920), Tarybos generalinis sekretorius (nuo 1918). Lietuvos ūkio banko vienas steigėjų (1918). Steigiamojo Seimo narys (1920–1922), švietimo ministras. Lietuvos atstovas Vatikane (1922), JAV (1923), nepaprastasis ir įgaliotasis ministras JAV (1924–1927), Latvijoje (1927–1928, 1939), Didžiojoje Britanijoje (1928–1930) ir Nyderlanduose (1930–1931). Įgaliotasis ministras prie Užsienio reikalų ministerijos (1931–1932, 1938–1939), ministerijos Teisės ir administracijos departamento direktorius (1932–1938). Ministro Pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje (1939–1940). Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, suimtas NKVD (1940), kalintas, Sovietų Sąjungos–Vokietijos karo metais buvo vežamas į Rusijos gilumą, bet jos nepasiekė – sušaudytas (49) 1941 06 26 prie Bychovo, netoli Červenės (Baltarusija). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

199

Gimė Antanas Zaleskis, 1824 02 15, dailininkas grafikas, 1863–1864 metų anticarinio sukilimo dalyvis.

Mirė (61) 1885 10 04 Florencijoje (Italija).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

459

Gimė Galilėjas Galilėjus (Galilėjas Galilėjus), 1564 02 15 Pizoje (Italija). Italų astronomas, matematikas, filosofas, fizikas, išradėjas.
Mirė (77) 1642 01 08 Florencijoje (Italija).

 

 

Vasario 16-oji

 

Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Valstybės šventė, nedarbo diena, reglamentuota LR Darbo kodekso. Siejama su Vasario 16-osios Aktu, kuriuo buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė ir atkurtas valstybingumas. Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

 

753

Karusės ledo mūšis. 1270 02 16 ties Karuse (dab. Estija) ant užšalusio Baltijos jūros ledo Muhau sąsiauryje Lietuvos kariuomenė sumušė Livonijos ordino ir jo talkininkų kariuomenę. Lietuvos valdovo Traidenio vadovaujama Lietuvos kariuomenė buvo pasitikta po karo žygio į Saremos salą. Atakos metu Lietuvos kariuomenė užsibarikadavo rogėmis ir pasitraukė, o priešų riteriai įsipainiojo į rogių užtvaras. Žuvo 52 Ordino riteriai, danų vadas Eilartas ir apie 600 Livonijos karių.

 

105

Paskelbta Lietuvos nepriklausomybė ir atkurtas valstybingumas. 1918 02 16 12 val. 30 min. Lietuvos Taryba Vilniuje, Didžiojoje g. 30 (dab. Pilies g. 26), pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jį rengė Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Petras Klimas ir Jonas Vileišis. Signatarai: Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, M. Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, P. Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis ir J. Vileišis. Dokumentas skelbė, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Jo tekstas išspausdintas „Lietuvos aide“ (1918 02 19, Nr. 22). Akto originalas neišlikęs. Vokietijos vyriausybė 1918 Vasario 16 nepriklausomybės aktą notifikavo (1918 03 23), remdamasi 1917 12 11 nutarimu. Aktą faktiškai įtvirtino Lietuvos Steigiamasis Seimas savo rezoliucija (1920 05 15). Sovietų Rusija aktą pripažino Maskvos sutartimi su Lietuva (1920 07 12).

 

101

Atidarytas Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitetas. 1922 02 16 Kaune atidarytas Lietuvos universitetas. Tada pirmuoju Lietuvos universiteto rektoriumi Lietuvos Respublikos prezidentas patvirtino prof. Joną Šimkų ir penkių fakultetų dekanus – dr. Petrą Avižonį, prof. Praną Jodelę, dr. Joną Mačiulį-Maironį, prof. Augustiną Voldemarą, Zigmą Žemaitį. Lietuvos universitetui pradžią davė Aukštieji kursai (1920–1922). Veikė pagal savo Statutą (1922 04 12), vėliau ne kartą keistas. Pervadintas į Vytauto Didžiojo universitetą (1930 06 07), turėjo septynis fakultetus. Sovietų Sąjungos okupacijos metais pervadintas į Kauno universitetą (1940). Lietuvos laikinoji vyriausybė universitetui grąžino Vytauto Didžiojo vardą (1941). Vokiečių okupacinė valdžia nutraukė studijas universitete (1943 03 16). Studijos atnaujintos 1944 10 10. Sovietų valdžia ruošėsi uždaryti universitetą, keldama jo fakultetus į Vilnių. Universitetas uždarytas ir reorganizuotas į Kauno politechnikos ir Kauno medicinos institutus (1950 10 31). VDU atkurtas paskelbus atkūrimo aktą (1989 04 28) bei Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai priėmus universiteto atkūrimo įstatymą (1989 07 04).

 

74

Priimta Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Tarybos Deklaracija. 1949 02 16 LLKS Tarybos posėdyje priimta Deklaracija, skelbianti, kad aukščiausias teisėtos valdžios organas yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – nepriklausomos parlamentinės Lietuvos Respublikos atkūrimas. Ją pasirašė LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Vakarų Lietuvos partizanų srities vadas Jonas Žemaitis ir LLKS Tarybos nariai – Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas, Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesys, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Adolfas Ramanauskas ir LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius Petras Bartkus. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. LR Seimas 1999 01 12 priimtu įstatymu 1949 Vasario 16 Deklaraciją pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.

 

96

Mirė Jonas Basanavičius (75), 1927 02 16 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1851 11 23 Ožkabaliuose (Bartininkų vls., dab. Ožkabaliai II, Vilkaviško r.). Vadinamas lietuvių tautinio atgimimo patriarchu, tautosakininkas, medikas, istorikas ir archeologas.

Mokėsi Maskvos universitete, iš pradžių Istorijos-filosofijos fakultete (1873–1874), vėliau perėjo į Medicinos fakultetą ir jį baigė (1879). Negalėdamas dirbti Lietuvoje, dirbo gydytoju Bulgarijoje (1879–1905). Parengė ir išleido pirmąjį „Aušros“ numerį (1883). Parvyko į Lietuvą (1904), apsigyveno Vilniuje (nuo 1905). Vienas Vilniaus Didžiojo Seimo organizatorių (1905). Inicijavo Lietuvių mokslo draugiją (1907) ir buvo jos prezidentas (1907–1927). Dirbo gydytoju Vilniaus lietuvių gimnazijoje (1917–1924). Kaip Lietuvos Tarybos pirmininkas inicijavo Vasario 16-osios Aktą ir buvo jo signataras. Istorinio-etnografinio muziejaus direktorius (nuo 1919). Labiausiai domino lietuvių tautos etnogenezės ir kultūros istorijos klausimai. Parašė daugiau kaip 40 studijų iš istorijos, archeologijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros ir kitų sričių. Paskelbė hipotezę apie lietuvių kilmę iš trakų-frygų. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (1970). Lietuvos universiteto garbės daktaras ir profesorius.

 

142

Gimė Antanas Purėnas, 1881 02 16 Tatkonyse (Kupiškio vls., dab. r.). Chemikas, organikas, visuomenės veikėjas, akademikas (1941), chemijos mokslų daktaras, profesorius (1944).

Mirė (81) 1962 11 05 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Visoje Lietuvoje jo vardu pavadintos 66 gatvės.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

137

Gimė Albinas Rimka, 1886 02 16 Skerpieviuose (dab. Vilkaviškio r.).  Ekonomistas, statistikas, publicistas, Lietuvos spaudos, politinis ir visuomenės veikėjas.

Dirbo „Lietuvos ūkininko“ redakcijoje (1908–1911), emigravo į JAV (1911), ten redagavo „Jaunąją Lietuvą“, „Ateitį“. Bolševikams užgrobus valdžią (1917 11 07), atvyko į Rusiją, gyveno Voroneže. 1918 grįžo į Lietuvą. Buvo dienraščio „Lietuva“ redaktorius (1919), Spaudos ir propagandos biuro direktorius, Žemės ūkio ministerijos Statistikos skyriaus viršininkas. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą (1920). Studijavo Frankfurto prie Maino (Vokietija) visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje. Lietuvos universiteto docentas (1923). Žurnalo „Lietuvos ūkis“ redaktorius (1924), Finansų ministras (1926 06 15–1926 12 17). Dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Profesorius (1930), ekonomikos daktaras (1939), Vilniaus universiteto profesorius (nuo 1940), Ekonomikos fakulteto dekanas (1940–1941), LSSR mokslų akademijos akademikas (1941), Lietuvos ekonomistų draugijos pirmininkas (nuo 1939). Yra parašęs keliolika stambių veikalų ekonomikos ir politikos klausimais. Mirė (58) 1944 02 27 Vilniuje.

 

12

Mirė Justinas Marcinkevičius (80), 2011 02 16 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1930 03 10 Važatkiemyje (dab. Prienų r.). Poetas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas, akademikas (1990).

Baigė Prienų gimnaziją (1949) ir Vilniaus universitete lituanistikos studijas (1954). Dirbo „Genio“ (1953–1957) ir „Pergalės“ (1957–1959) žurnalų redakcijose. Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius (1959–1960), pirmininko pavaduotojas (1960–1965). Rašytojas profesionalas (nuo 1965). Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys (1988). Produktyviausias poezijos kūrėjas Lietuvoje. Išleido daugiau kaip 100 eilėraščių, poemų, dramos, eseistikos knygų, knygų vaikams. Svarbiausi eilėraščių rinkiniai – „Duoną raikančios rankos“ (1963), „Liepsnojantis krūmas“ (1968), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ (1978) ir kt., poemos „Kraujas ir pelenai“ (1960), „Donelaitis“ (1964), „Siena“ (1965) ir kt., draminė trilogija „Mindaugas“ (1968), „Katedra“ (1971), „Mažvydas“ (1977), eseistikos knyga „Dienoraštis be datų“ (1981). Išvertė į lietuvių kalbą A. Puškino, M. Lermontovo, A. Mickevičiaus ir kt. kūrinių, suomių epą „Kalevala“, estų epą „Kalevo sūnus“. Apdovanotas Ldk Gedimino III (1993) ir I laipsnio (1997) ordinais, Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju Kryžiumi (2003). Įteiktos Sovietų Lietuvos valstybinė (1957, 1969), Nacionalinė kultūros ir meno (2001), Baltijos Asamblėjos (2005) bei Nacionalinė kultūros pažangos (2008) premijos. Vilniaus ir Prienų miestų garbės pilietis (2002). Jo vardu pavadintos gatvės Radviliškyje ir Seredžiuje (Jurbarko r.).

 

Pasaulyje

 

526

Gimė Pilypas Melanchtonas (Philipp Melanchthon), 1497 02 16 Bretene (Vokietija). Reformacijos teologas, protestantiškosios sistematinės teologijos pradininkas.
Mirė
(63) 1560 04 19 Vitenberge (Vokietija).

 

 

Vasario 17-oji

 

217

Gimė Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius, 1806 02 17 Lahoiske (dab. Baltarusija). Grafas, ekonomistas, istorikas, kolekcininkas, archeologas, Lietuvos archeologijos pradininkas, Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus steigėjas.

Mokėsi Polocko jėzuitų akademijoje, vėliau – Vilniaus gimnazijoje. Baigė Vilniaus universitetą (1828). Dirbo Varšuvoje Lenkijos Karalystės iždo ministerijoje (1828–1836). Apsigyveno savo Lahoisko dvare (nuo 1836), Lenkijos Karalystės ministerijos valdininkas (1838). Tikrasis Žemdirbių išlaisvinimo ir paleidimo iš baudžiavos komiteto narys (1861). Lahoiske kartu su broliu Eustachijumi įkūrė pirmąjį muziejų Baltarusijoje (1842). Užsiėmė kraštotyra ir Lietuvos archeologijos paminklų tyrimais. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus įkūrimo iniciatorius (1855). Organizavo mokslo tiriamąją ekspediciją Nerimi (1857), jos pagrindu išleista knyga „Neris ir jos krantai“ (lenk. k., 1871; liet. k., 1992). Išleido knygas „Barysavo apskrities aprašymas“ (lenk. k., 1847), „Apie pilkapius Lietuvoje ir Vakarų Rusioje“ (lenk. k., 1868) ir kt. Mirė (62) 1868 07 13 Minske. Amerikos ir Rytų etnografų, Paryžiaus geografų ir Maskvos archeologinės draugijų narys.

 

88

Mirė Vincas Kapsukas-Mickevičius (54), 1935 02 17 Maskvoje, palaidotas ten pat, Marso lauke. Gimė 1880 04 07 Būdviečiuose (Pajevonių vls., dab. Vilkaviškio r.). Lietuvos komunistų partijos vadovas ir organizatorius, visuomenės veikėjas, publicistas.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje, bet iš jos buvo pašalintas (1898). Priklausė varpininkų ideologinei srovei (iki 1902), dirbo Tilžėje „Ūkininko“ redakcijoje (1901–1902). Lietuvos socialdemokratų partijos narys (nuo 1903), partijos Centro Komiteto narys (nuo 1905). Vienas iš anticarinės revoliucijos Lietuvoje vadovų (1905–1907). Buvo socialdemokratų žurnalų „Draugas“ ir „Darbininkas“ redaktorius (1904–1906), kartu su kitais redagavo žurnalus „Naujoji gadynė“ ir „Skardas“ (1906–1907), bendradarbiavo bolševikinės krypties laikraštyje „Vilnis“ (1913–1914). Areštuotas ir nuteistas (1906), bet iš kalėjimo pabėgo. Pakartotinai sulaikytas gatvėje (1907), kitais metais nuteistas 8 metais kalėjimo. Kalintas (iki 1913) ir ištremtas į Jenisiejaus guberniją, bet tais pačiais metais iš tremties pabėgo. Paskirtas LSDP Užsienio biuro Galicijoje ir Škotijoje vadovu (1914–1916). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, išvyko į Šveicariją, vėliau – į Škotiją. Ten redagavo laikraščius „Socialdemokratas“, „Rankpelnis“, „Kova“, žurnalą „Naujoji gadynė“. Po 1917 Vasario revoliucijos apsigyveno Rusijoje, įstojo į Rusijos socialdemokratų-bolševikų partiją. RTFSR Tautybių reikalų liaudies komisariato Lietuvos reikalų komisaras (nuo 1917 12). Prisidėjo prie Lietuvos komunistų partijos organizacijų Lietuvoje kūrimo. Vadinamosios Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybės (1918–1919) bei Lietuvos ir Baltarusijos TSR (1919) Liaudies komisarų tarybos pirmininkas. Dirbo pogrindyje Vilniaus krašte (1919–1921), išvyko į Sovietų Rusiją ir apsigyveno Maskvoje. Dirbo komunistų internacionale (nuo 1921), dėstė komunistiniame Vakarų tautinių mažumų universitete, LKP CK politbiuro narys (nuo 1923). Parašė knygų, brošiūrų, straipsnių politine, istorine tematika, atsiminimus „Caro kalėjimuose“ (1929). Išleisti „Raštai“ (12 t., 1960–1978).

 

70

Mirė Vladas Mironas (72), 1953 02 17 Vladimiro kalėjime (Rusija), ten ir palaidotas bendrose Vladimiro kalėjimo kalinių kapinėse. Gimė 1880 06 22 Kuodiškiuose (dab. Rokiškio r.). Lietuvos valstybės veikėjas, kunigas. Vasario 16-osios Akto signataras.

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje, iš jos dėl tautinės veiklos pašalintas (1896). Studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje (1897–1901), studijas tęsė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (iki 1904). Grįžo į Vilnių, dirbo kapelionu vietos privačiose mokyklose (iki 1907). Vėliau klebonavo Choroščėje (Lenkija; iki 1910), Valkininkuose (1910–1914) ir Dauguose (nuo 1914). Dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime (1905), Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinės katalikų partijos vienas kūrėjų (1906). Lietuvos Tarybos vicepirmininkas (1917–1918), Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas brigados generolo teisėmis (1929–1938), Kauno miesto tarybos narys (nuo 1934), Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas (1938–1939). Nusišalinęs nuo politikos, apsigyveno savo ūkyje Bukaučiuose (netoli Daugų). Sovietų saugumo suimtas, kalintas Alytaus NKVD ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjimuose (1940–1941). Per 1941 Birželio 23-iosios sukilimą išlaisvintas grįžo į Bukaučius. Po karo sovietų valdžiai vėl įsitvirtinus Lietuvoje, tris kartus suimtas (1945–1947), kalintas ir ištremtas 7 metams į Vladimiro kalėjimą (1947). Apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio (1930) ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio (1938) ordinais. Jo vardo pavadintos gatvės Kaune, Vilniuje ir Rokiškyje.

 

 

Vasario 18-oji

 

77

Prasidėjo Lietuvos partizanų šeimų trėmimas. 1946 02 18–21 vadovaujantis Sovietų Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno įsakymu dėl „buržuazinio nacionalistinio pogrindžio likvidavimo“ (1946 02 15), buvo pradėti partizanų šeimų trėmimai.

 

128

Gimė Kazys Škirpa, 1895 02 18 Namajūnuose (Saločių vls., dab. Pasvalio r.). Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas, pirmasis Lietuvos savanoris, karininkas.

Baigė Mintaujos (dab. Jelgava) gimnaziją (1915), mokėsi Sankt Peterburgo komercijos institute (1915), baigė karo mokyklą Peterhofe (1916). Mokėsi Aukštajame technikos institute Ciuriche (Šveicarija, 1921) ir Aukštuosiuose karininkų kursuose Kaune (1922), baigė Belgijos karo akademiją Briuselyje (1925). Rusijos lietuvių slapto Vyriausiojo lietuvių karių komiteto narys, Lietuvių Tautos Tarybos (veikusios Rusijoje) narys. Įstojo į Lietuvos kariuomenę kaip pirmasis savanoris. Dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir Lenkijos kariuomene (1919–1920). Steigiamojo Seimo narys (1920–1921). Dirbo krašto apsaugos komisijoje, Generalinio štabo II skyriaus viršininkas (1925), Vyriausiojo štabo viršininkas (1926). Priešinosi Lietuvos valstybės perversmui (1927 12 17). Diplomatas Vokietijoje (nuo 1926), karo atašė Vokietijoje (1930–1937), Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje (1937–1938), nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijoje (1938) ir Vokietijoje (nuo 1939). 1941 pakviestas vadovauti Lietuvos laikinajai vyriausybei, bet Vokietijoje suimtas ir ištremtas. Amerikiečių išlaisvintas ir evakuotas į Paryžių (1944), persikėlė į Airiją (1946), vėliau – į JAV (nuo 1949). Dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto komisijos, siekusios suvienyti visas politines partijas ir rezistentus, pirmininkas. Mirė (84) 1979 08 18 Vašingtone (JAV), emigracijoje. Apdovanotas Vyčio kryžiumi. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Pasvalyje.

 

243

Mirė Kristijonas Donelaitis (66), 1780 02 18 Tolminkiemyje (Prūsija, dab. Čistyje Prudy, Kaliningrado sr., Rusija), palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje. Gimė 1714 01 01 Lazdynėliuose (Prūsija, dab. Gusevas, Kaliningrado sr., Rusija). Evangelikų liuteronų kunigas, poetas, pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkas.

Baigė teologiją Karaliaučiaus universiteto evangelikų liuteronų Teologijos fakultete (1740), studijuodamas lankė ir Lietuvių kalbos seminarą. Stalupėnų (dab. Nestorovas) kantorius, mokytojas ir mokyklos vedėjas (1740–1743). Paskirtas Tolminkiemio klebonu (nuo 1743), ten dirbo iki mirties. Tolminkiemyje pastatydino naują mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją, bažnyčią. Laisvalaikiu kūrė ne tik poeziją, bet ir muzikines kompozicijas, dirbo klavyrus, barometrus, mikroskopus, veisė sodą. Hegzametru parašė pirmąsias originalias 6 lietuviškas eiliuotas pasakėčias „Aisopas, arba Pasakos...“ (rankr. 1750; publ. 1824); epinę poemą „Metai“ (rankr. 1760–1770; publ. antr.: „Das Jahr in vier Gesängen...“, 1818), kurioje keliamos švietėjiškos idėjos, smerkiama socialinė ir nacionalinė priespauda. Lietuviškų rankraščių leidyba rūpinosi Liudvikas Rėza. Vertė į lietuvių kalbą Prūsijos valdžios įsakus, rašė ir eilėraščius vokiškai. Išleisti „Raštai“ (1909, 1950, 1977), poema „Metai“ įrašyta į UNESCO sudarytą „Europos literatūros šedevrų biblioteką“ (1977).

 

 

Vasario 19-oji

 

146

Mirė Johanas Ferdinardas Kelkis (75), 1877 02 19 Kisiniuose (Klaipėdos r.). Gimė 1801 06 10 Piktupėnuose (Šilutės r.). Pedagogas, lietuvių raštijos darbuotojas.

Mokėsi Karalienės mokytojų seminarijoje (apie 1817–1820). Įsės (Prūsija, dab. Pričialai, Kaliningrado sr.; 1820–1851), Kretingalės parapinės mokyklos mokytojas precentorius (1851–1867), čia įsteigė parengiamuosius kursus stojantiesiems į mokytojų seminariją. Dėl ligos išėjęs į pensiją, gyveno Kisiniuose. Redagavo evangelikų liuteronų misijų periodinį leidinį „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų“ (1832–1867), „Pasiuntinystės laiškelį“ (1875–1877). Bendradarbiavo savaitraštyje „Keleivis iš Karaliaučiaus“ (1851–1871). Bendradarbiavo su Karaliaučiaus, Klaipėdos, Priekulės ir Tilžės spaustuvėmis, išvertė ir parengė spaudai religinių knygų (rink. „Giesmelės apie Evangelijas praplatinimą tarp žydų ir pagonų“, 1861–1879), kalendorių „Krikščioniškos kalendros ant meto 1877“. Teikė kalbinę medžiagą F. Kuršaičiui ir A. Schleicheriui. Smerkė lietuvininkų germanizaciją. Kai po 1872–1876 lietuvių kalba iš mokyklų buvo pašalinta, siuntė peticijas Prūsijos karaliui ir Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I, švietimo ir kulto ministrui, prašydamas bent tikybą mokyklose dėstyti lietuvių kalba.

 

85

Mirė Aleksandras Dambrauskas (slap. Adomas Jakštas) (77), 1938 02 19 Kaune. Gimė 1860 09 08 Kuronyse (dab. Kėdainių r.). Visuomenės veikėjas, filosofas, poetas, literatūros kritikas, matematikas, prelatas (1914), akademikas (1933).

Baigė Peterburgo dvasinę akademiją (1888). Už dalyvavimą lietuvių tautiniame judėjime ištremtas į Ustiužną (dab. Vologdos sritis, Rusija; 1889). Dėstė Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1898–1900), profesoriavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1900–1905). Dalyvavo rengiant Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos programą (1905). Buvo žurnalų „Draugija“, „Ateitis“, „Garnys“, esperantininkų laikraščio „Litova stelo“ redaktorius. Vienas Lietuvos esperantininkų sąjungos steigėjų (1919), Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjas (1922) ir pirmininkas (1926–1937). Parašė straipsnių apie literatūrą, meną, filosofiją, teologiją, matematiką, kalbotyrą, politiką, eilėraščių (rinkiniai „Dainų skrynelė“ (1894), „Nakties matymai“ (1906), „Rudens aidai“ (1911), „Lyrika“ (1930), trigonometrijos, logikos, esperanto kalbos vadovėlių. Filosofijoje laikėsi agnosticizmo ir neotomizmo. Išleisti „Raštai“ (3 t., 1995–1997).

 

 

 

48

Mirė Ignas Končius (88), 1975 02 19 Putname (JAV), palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje, palaikai perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse (1996). Gimė 1886 07 31 Purvaičiuose (Plungės vls., dab. r.).  Fizikas ir etnologas, profesorius (1932).

Baigė Palangos progimnaziją (1903), Liepojos gimnaziją (1903) ir Sankt Peterburgo universitetą (1913). Mokytojavo Palangos progimnazijoje (1914), kilus Pirmajam pasauliniam karui kartu su evakuota gimnazija pasitraukė į Viru ir Stavropolį (1915–1917), kartu dirbo Stavropolio žemės ūkio institute. Grįžo į Lietuvą (1921), dirbo Dotnuvos žemės ūkio mokykloje, vėliau – Žemės ūkio akademijoje (nuo 1921). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1926–1939). Atgauto Vilniaus universiteto laikinasis valdytojas (1939–1940), toliau dėstė VDU (1940–1943). Sovietų suimtas ir kalintas Kauno kalėjime (1941), vos nežuvo kariškių gabenamas iš Vilniaus į Minską (1941 06–07). Savitarpio pagalbos Vykdomojo komiteto pirmininkas (1942–1943). Pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau persikėlė į JAV (1949). Gyveno Bostone, dirbo Tafto universitete. Užsiėmė aktyvia etnografine ir etnologine veikla, fiksuodamas Lietuvos etninį paveldą. Išleido 20 mokslinių knygų, parašė per 300 mokslo populiarinimo straipsnių, parengė pirmąjį Lietuvoje vadovėlį „Meteorologija“ (1924), išspausdino studiją „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, išleido unikalią retrospekciją „Žemaičio šnekos“ (1961) bei „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (1965), paliko atsiminimus „Mano eitasis kelias“ (2 d., 2001–2006). Jo vardu pavadintos gatvės Plungėje ir Purvaičiuose (Plungės r.).

 

30

Mirė Česlovas Kudaba (58), 1993 02 09 Vilniuje, palaidotas Karveliškių kapinėse. Gimė 1934 07 24 Kobylnike (dab. Naročius, Baltarusija). Lietuvos valstybės ir mokslo veikėjas, geografas, gamtininkas, habilituotas daktaras (1972), profesorius (1974). Kovo 11-osios Akto signataras.

Baigė Vilniaus universitetą (1959), ten ėjo įvairias pareigas (nuo 1959). VU Gamtos fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos (1978–1986) ir Bendrosios ir kartografijos (1986–1990) katedrų vedėjas, Inžinerinės fotogrametrijos ir Kartografijos laboratorijų mokslinis vadovas (1986–1993). Vadovavo sudarant Lietuvos atlasą (nuo 1986). Aktyviai reiškėsi visuomeninėje, o vėliau ir politinėje veikloje. Domėjosi gamtos apsauga, kultūros istorija, kraštotyra, buvo aktyvus Lietuvos ir Vilniaus gamtos apsaugos draugijų tarybų narys, Kraštotyros draugijos centro tarybos narys ir Vilniaus miesto skyriaus vadovas, M. Mažvydo knygos bičiulių draugijos vadovas. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys (nuo 1986). Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininkas (nuo 1986). Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo tarybos narys (1988–1990). Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas (1990). Atviros Lietuvos fondo (ALF) pirmininkas (nuo 1991). Yra parašęs 13 knygų, iš jų už knygą „Septyni keliai iš Varnių“ (1993) Lietuvos žurnalistų sąjungos apdovanotas V. Kudirkos premija (1993). Parengė su bendradarbiais 31 atskirą leidinį, publikavo 1944 straipsnius. Apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties, 2005), Valstybine (1984) ir Valstybine J. Basanavičiaus premijomis (1993).

 

Pasaulyje

 

550

Gimė Mikalojus Kopernikas (Mikołaj Kopernik), 1473 02 19 Torunėje (Lenkija). Lenkų astronomas, matematikas ir ekonomistas, paskelbęs heliocentrinę Saulės sistemos teoriją.
Mirė
(70) 1543 05 24 Fromborke (Lenkija).

 

 

Vasario 20-oji

 

636

Suteikta Jogailos privilegija Lietuvos bajorijai. 1387 02 20 Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pasirašė privilegiją visai krikštą priėmusiai bajorijai, kuri atliko karinę tarnybą. Ji gavo nuosavybės teises į tėvonines žemes, teisę laisvai jomis disponuoti, nevaržomai tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos buvo atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą bei remontą. Vis dėlto privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Bajorų tėvoninės valdos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismo jurisdikcijai. Tai viena iš trijų Jogailos privilegijų, nulemtų Krėvos unijos (1385 08 14); anksčiau buvo duota Vilniaus vyskupijai (1387 02 17), vėliau – Vilniaus miestui  (1387 03 20).

 

146

Gimė Antanas Vivulskis, 1877 02 20 Totmoje (Rusija). Architektas, skulptorius.

Studijavo Vienos architektūros akademijoje (1897–1901) ir Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje (1902–1909). Žymiausi kūriniai – Šiluvos koplyčia (Raseinių r.; projektas 1903, statyta 1912–1924), Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Vilniuje (projektas 1907, statyba nebaigta), Žalgirio mūšio 500-osios metinėms kompozicija-paminklas Krokuvoje (projektas 1910; vokiečių nugriautas 1939, atstatytas 1976), Trijų Kryžių paminklas ant Plikojo kalno Vilniuje (1916; nugriautas 1950, atstatytas 1989 pagal Henriko Kęstučio Šilgalio atstatymo projektą), Tado Kosciuškos paminklinė lenta Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje (1917). Mirė (41) 1919 01 10 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

 

 

 

 

 

213

Mirė Martynas Počobutas (81), 1810 02 20 Daugpilyje (Latvija). Gimė 1728 10 30 Salomenkoje (dab. Baltarusija). Astronomas, jėzuitas (1745), profesorius (1764).

Mokėsi Gardino jėzuitų kolegijoje (1740–1743), vėliau – Slucko pedagoginėje seminarijoje, Polocko kolegijoje ir Vilniaus jėzuitų akademijoje. Astronomijos žinias gilino Čekijoje, Prancūzijoje bei Italijoje. Vilniaus akademijos matematikos ir astronomijos profesorius (nuo 1764), rektorius (su pertrauka, 1780–1807). Baigė statyti ir moderniai įrengė Vilniaus astronominę observatoriją, jos direktorius (nuo 1764). Stebėjo Saulės ir Mėnulio užtemimus, kometas, Uraną, Merkuriją ir kt. Sudarė iš šešiolikos žvaigždžių naują žvaigždyną (1775), Respublikos valdovo garbei pavadino jį Poniatovskio Tauru. Pertvarkė Vilniaus jėzuitų akademiją į LDK vyriausiąją mokyklą, bandė įkurti Mokslų akademiją Vilniuje. Redagavo laikraštį „Gazeta Wileńska“. Prisidėjo prie 1794 Tado Kosciuškos anticarinio sukilimo, pasirašė aktą, skiriantį Lietuvos sukilėlių vadu Jokūbą Jasinskį. Trumpai nušalintas nuo LDK vyriausiosios mokyklos rektoriaus pareigų, jas atgavęs perdavė Jonui Sniadeckui (1807), o pats apsigyveno Daugpilio jėzuitų vienuolyne (1808). Karaliaus astronomas (1766), Londono karališkosios mokslų akademijos narys, Mokslo bičiulių draugijos Varšuvoje narys, Prancūzijos karališkosios akademijos korespondentas.

 

70

Mirė Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storosta) (84), 1953 02 20 Detmolde (Vokietija), 1991 perlaidotas Bitėnų kapinėse (Šilutės r., Pagėgių sen.). Gimė 1868 03 22 Jonaičiuose (Prūsijos Karalystė, dab. Šilutės r.). Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjas, rašytojas, filosofas.

Baigė Ragainės mokytojų seminariją (1888). Mokytojavo Kintuose (dab. Šilutės r.; 1888–1892) ir Tilžėje (dab. Sovetskas, Kaliningrado sr., Rusija; 1892–1912). Vokietijoje studijavo Greifsvaldo (1896–1898), Halės (1899), Leipcigo (1900–1902) ir Berlyno (1913–1919) universitetuose filosofiją, sociologiją, įvairių tautų (daugiausia Rytų) mitologiją ir religiją, literatūros bei meno istoriją, anglų, prancūzų, sanskrito kalbas. Dėstė lietuvių kalbos ir kultūros pagrindus Rytų seminarijoje prie Berlyno universiteto (1918), vėliau mokytojavo Tilžės realinėje gimnazijoje (1919), Telšių gimnazijoje (1920–1923), Klaipėdos muzikos mokykloje (1926–1927). Už lietuvišką veiklą nacių valdžios metais kalintas. Antrojo pasaulinio karo metais iš Tilžės kartu su kitais gyventojais evakuotas į Vokietijos gilumą (1944), apsigyveno Detmolde (nuo 1946). Į Mažosios Lietuvos kultūrinį gyvenimą įsijungė anksti: įkūrė Tilžės giedotojų draugiją (1895) ir 40 metų jai vadovavo (iki 1935, kol naciai ją uždarė). Veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys, Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas (įkurta 1931). Leido paties ištisai prirašomus žurnalus „Šaltinis“ (1905–1909), „Jaunimas“ (1911–1914), „Naujovė“ (1915), „Darbymetis“ (1912–1925). Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys (nuo 1935). Detmolde įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje. Kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip 60 knygų: 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų ir kt. Filosofijoje ryški senosios indų filosofijos, platonizmo, neoplatonizmo, krikščioniškojo misticizmo ir panteizmo įtaka. Išleisti „Raštai“ (4 t., 1990–1991).

 

 

Vasario 21-oji

 

Užgavėnės. Gamtos žadinimo šventė. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Šv. Velykų. Storulis Lašininis ir išdžiūvėlis Kanapinis, žiema ir pavasaris, eina imtynių, kuris kurį nugalės. Kaukėti persirengėliai vaikšto po žmonių kiemus nešiodami Morę, visaip gąsdindami žiemą, kuri galop sudeginama. Savo pobūdžiu Užgavėnės yra tarsi karnavalas – tai liaudies šventė.

 

141

Gimė Mykolas Sleževičius, 1882 02 21 Drembliuose (Viduklės vls., dab. Raseinių. r.). Lietuvos valstybės veikėjas, advokatas.

Baigė Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją (1901) ir Odesos universitetą (1907). Redagavo „Lietuvos ūkininką“ (1907–1912), „Lietuvos žinias“ (1910–1912). Vertėsi advokato praktika (nuo 1913). Vienas Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos įkūrėjų (1917), pirmininkas (1917–1922). Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje pirmininko pavaduotojas, vėliau – pirmininkas (1917–1918). Lietuvos laikinosios vyriausybės Ministras Pirmininkas (1918–1919). Lietuvos Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos Seimo narys (1920–1927), Lietuvos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras (1926). Atsistatydino po 1926 12 17 politinio valstybės perversmo, bet iš politikos nepasitraukė: toliau išliko Valstiečių liaudininkų sąjungos Centro Komiteto pirmininku (1922–1936, su pertrauka). Mirė (57) 1939 11 11 Kaune.

 

 

 

99

Mirė Matas Slančiauskas (74), 1924 03 11 Trumpaičiuose (Gruzdžių vls., dab. Joniškio r.), ten ir palaidotas. Gimė 1850 02 21 ten pat. Siuvėjas, vargonininkas, knygnešys, visuomenės veikėjas, aušrininkas, tautosakininkas.

Mokėsi Rūdiškių špitolėje pas vargonininką, pramoko skaityti, rašyti ir vargonininkauti (apie 1856). Privačiai išmoko siuvėjo amato (1866), mokslus tęsė Joniškio parapinėje mokykloje (baigė 1874). Vaikščiojo po kaimus siūdamas ir platindamas lietuvišką spaudą, mokė vaikus lietuviškai skaityti. Keliaudamas užrašinėjo išgirstus pasakojimus, nutikimus ir tautosaką. Ją skelbė „Aušros kalendoriuje” (1884–1886). Vargonininkavo Žarėnuose–Latveliuose, Šiupyliuose ir kitur. Kartu su Jonu Trumpuliu, Augustinu Baranausku ir Aleksandru Ratkumi įkūrė „Atgajos“ draugiją (1889 05 07) ir buvo jos faktinis vadovas. Draugija organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Žandarams padarius kratą (1895) ir radus draudžiamos lietuviškos spaudos bei kitų dokumentų, paskirtas kardomasis areštas Šiaulių kalėjime (nuo 1895 09 05), nubaustas trejiems metams kalėjimo (1896 08 31). Bausmę atliko Rygos kalėjime. Išėjęs iš kalėjimo, apsigyveno žmonos tėviškėje Reibiniuose (dab. Joniškio r.). Aktyviai dalyvavo anticarinėje revoliucijoje (1905). Išrinktas Lietuvių mokslo draugijos nariu bendradarbiu (1907), toliau rinko tautosaką Joniškio apylinkėse. Dalis jo surinktos tautosakos išleista: „Šiaurės Lietuvos pasakos“ (1974), „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai“ (1975). Bendradarbiavo laikraščiuose „Tėvynės sargas“, „Kova“, „Vienybė lietuvninkų“, „Lietuvos ūkininkas“, „Ūkininkas“, „Skardas“, „Žarija“ ir kt. (1900–1905). Jo vardu pavadintos gatvės Joniškyje, Reibiniuose ir Skaistgiryje (abu Joniškio r.).

 

Vasario 22-oji

 

Pelenų diena (Peleninė, Pelenija). Katalikų šventė. Trečiadienis po Užgavėnių, pirmoji Gavėnios diena. Pelenų dieną Bažnyčioje šventinami pernykščių verbų pelenai ir barstomos jais tikinčiųjų galvos. Primenant, kad žmogus iš dulkių gimęs, dulkėmis ir pavirsiąs. Pelenų dieną nepriimta dirbti, ilgai miegota, kad lempų degti nereikėtų, net nepriimta išeiti iš namų.

 

636

Prasidėjo Lietuvos krikštas. 1387 02 22 Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, pakrikštytas Vladislovo vardu (1386 02 15), privilegija oficialiai uždraudė katalikams tuoktis su stačiatikiais, o mišriose šeimose pastariesiems įsakė priimti katalikybę. Vilniuje sunaikinta Romovė, užgesinta šventoji ugnis, išverstas aukuras, o vietoje jo pastatyta Vilniaus katedra. Anksčiau Jogaila suteikė Vilniaus vyskupui sklypą su keliais pastatais Vilniuje, Tauragnų pilį su valsčiumi, Labanoro ir Molėtų kaimus bei Dambravos, Verkių ir Bokšto valsčiukus. Pavasarį pradėta Aukštaitijos christianizacija, imtos steigti parapijos. Bažnyčios įkurtos Ukmergėje, Lydoje, Maišiagaloje, Krėvoje, Nemenčinėje, Bolcuose ir Gainoje. Krikštytojai pradėjo masinį šventųjų giraičių kirtimą, žalčių užmušinėjimą. Jogaila žmonėms dalijo iš Lenkijos atvežtus drabužius, mokė krikščioniškųjų tikėjimo tiesų, vykdė masinį krikštą, suvarydamas žmones į būrius ir kiekvieno būrio žmonėms parinkdamas po tokį patį vardą. Karius ir kilminguosius krikštijo atskirai. 1389 04 19 popiežius Urbonas VI pripažino LDK kaip krikščionišką valstybę. Jogailos aktai ir krikšto akcija, kurią Urbonas VI pripažino, reiškė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinio tikėjimo pasikeitimą – perėjimą nuo pagonybės prie katalikybės, įtvirtinant ją teisiškai valstybiniu lygiu.

 

223

Gimė Kanutas Ruseckas, 1800 02 22 Stebėkiuose (dab. Panevėžio r.). Dailininkas tapytojas, filomatas.

Mokėsi Vilniaus universitete (1816–1820), Paryžiuje (1821–1822) ir Romoje (1823–1831). Po studijų grįžo į Vilnių, dėstė piešimą Vilniaus bajorų pensione (1934–1839), vėliau – bajorų institute (nuo 1839). Nutapė įvairių kompozicijų – „Pjovėja“ (1844), „Lietuvaitė su verbomis“ (1847), „Sekminės Vilniaus Kalvarijose“, (1846–1851), portretų, autoportretų, peizažų, religinių paveikslų įvairioms bažnyčioms. Kūryba realistinė, turi romantizmo ir akademizmo bruožų. Aktyviai veikė visuomeniniame gyvenime, priklausė VU studentų Spindulingųjų draugijai. Mirė (60) 1860 09 21 Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse.

 

 

 

 

 

143

Gimė Juozas Gabrys-Paršaitis, 1880 02 22 Garliavoje (dab. Kauno r.). Lietuvių visuomenės veikėjas, literatūrologas, publicistas.

Baigė Odesos universitetą (1907), studijavo Sorbonos universitete Paryžiuje (1907–1911). Paryžiuje įsteigė Lietuvių informacijos biurą (1911), dalyvavo Tautų kongrese Londone, kur įteikė memorandumą apie lietuvių tautos būklę. Pavergtųjų tautų sąjungos vienas steigėjų ir pirmasis sekretorius (1912). 1915 išsikėlė į Lozaną, kartu perkeldamas ten ir Lietuvių informacijos biurą bei Pavergtųjų tautų sąjungos būstinę. Grįžo į Lietuvą (1919). Lietuvos generalinis konsulas Karaliaučiuje (1925–1926), vėliau gyveno Šveicarijoje. Prisidėjo organizuojant Paryžiaus pasaulinei parodai lietuvių skyrių (1900). Priklausė Lietuvos demokratų partijai, Lietuvos valstiečių sąjungai ir Mokytojų sąjungai. Didžiojo Vilniaus Seimo sekretorius (1905). Tilžėje išleido pirmą plačią, su bibliografiniais duomenimis lietuvių literatūros chrestomatiją „Lietuvių literatūros apžvalga“ (1908). Tėvynės mylėtojų draugijos lėšomis parengė ir išleido V. Kudirkos „Raštus“ (6 t., 1909), parašė jo biografiją. Paryžiuje prancūzų ir anglų kalbomis pradėjo leisti leidinį „Už Lietuvą“ („Pro Lituania“, 1915). Mirė (71) 1951 07 26 La Šo (Šveicarija). Jo vardu pavadintos gatvės Garliavoje (Kauno r.) ir Mastaičiuose (Kauno r.).

 

70

Gimė Romas Kalanta, 1953 02 22 Alytuje.

Su šeima persikėlęs į Kauną (1963), mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje (iki 1971). Iš jos išėjęs, mokėsi Kauno vakarinėje mokykloje ir dirbo kultūrinių prekių fabrike „Aidas“. Buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara, domėjosi hipių judėjimu. Protestuodamas prieš rusų sovietų okupaciją, apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino (19) 1972 05 14 Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, palaidotas Romainių kapinėse. Užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ Iškviesta greitoji medicinos pagalba į ligoninę nuvežė jį jau be sąmonės. Po keturiolikos valandų mirė. Protestas sukėlė LKP ir KGB sumišimą. Laidotuvių dieną minios jaunimo (apie 3 tūkst.) surengė gatvių eiseną (1972 05 18). Kauno valdžia, sutelkusi draugovininkus (apie 7 tūkst.), miliciją (sovietų policiją) ir kariuomenę, demonstrantus gaudė, vaikinams kirpo ilgus plaukus, mušė, atiminėjo dokumentus, dalį įkalino. Per dvi neramumų dienas buvo suimti 402 asmenys, iš jų 33 patraukti administracinėn atsakomybėn. Apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu (2000). Pripažintas Laisvės kovų dalyviu (2005). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

83

Mirė Dovas Zaunius (48), 1940 02 22 Kaune. Gimė 1892 06 19 Rokaičiuose (Gumbinės vls., Vokietija). Teisininkas, Mažosios Lietuvos politinis veikėjas, diplomatas, baudžiamosios ir civilinės teisės daktaras (1917).

Baigė Tilžės gimnaziją (1911). Studijavo teisę Miuncheno, Halės, Berlyno universitetuose, baigė Karaliaučiaus universitetą (1915). Dar studijų metais įsijungė į tėvo Dovo Zauniaus vyresniojo vadovaujamos Lietuvių konservatorių partijos veiklą. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Vokietijos kariuomenėje. Po karo dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriumi (1919–1920). Paskirtas Lietuvos reikalų patikėtiniu Latvijoje (1920) ir Estijoje (nuo 1921). Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Čekoslovakijoje (1923–1925), Rumunijoje (1924–1925) ir Šveicarijoje (1925–1927). Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje ir Šveicarijos konfederacijoje (nuo 1925). Likvidavus Lietuvos atstovybę Tautų Sąjungoje (1927) grįžo į Lietuvą ir vadovavo Užsienio reikalų ministerijos departamentams. Užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius (1928), užsienio reikalų ministras (1929–1934). Dirbo Valstybės Taryboje, padėjo rengti įvairias sutartis su užsienio valstybėmis (1934–1936). Išrinktas į Lietuvos banko valdybą užsiėmė valiutų kontrolės reikalais (nuo 1936).

 

78

Mirė Mykolas Römeris (64), 1945 02 22 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1880 05 07 Bagdoniškyje (dab. Rokiškio r.). Lietuvos visuomenės veikėjas, teisininkas, profesorius (1926), teisių daktaras (1932).

Baigė Sankt Peterburgo imperatoriškąją teisės mokyklą (1901), studijavo Jogailos universitete Krokuvoje (1901–1902) ir Paryžiaus laisvųjų mokslų mokykloje (1902–1905). Po studijų apsigyveno Vilniuje, vertėsi advokato praktika (su pertrauka 1905–1920). Įsitraukė į Lietuvių tautinį sąjūdį. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Austrijoje (1914–1918). Apygardos teismo teisėjas (1920), Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo narys (1921–1928). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1922–1940) universitete, buvo jo rektorius (1927–1928, 1933–1939), atgavus Vilnių, dėstė Vilniaus universitete (1940–1945). Svarbiausi darbai – „Etnografiniai ir kultūriniai santykiai Lietuvoje“ (lenk., k. 1906), „Lietuva“ (lenk. k., 1908), „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“ (2 d., 1934–1939). Leido laikraštį „Gazeta Wilenska“ (1906). Apdovanotas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino ir Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinais, Latvijos Trijų žvaigždžių II laipsnio ordinu, suteiktas Prancūzijos garbės legiono karininko vardas.

 

Pasaulyje

 

291

Gimė Džordžas Vašingtonas (George Washington), 1732 02 22 Veikfilde (JAV). Pirmasis JAV prezidentas, amerikiečių vadinamas „šalies Tėvu“.
Mirė (67) 1799 12 14 Maunt Vernone (JAV).

 

235

Gimė Artūras Šopenhaueris (Arthur Schopenhauer), 1788 02 22 Dancinge (Prūsija, dab. Gdanskas, Lenkija). Vokiečių filosofas, iracionalizmo šalininkas, mizantropas.
Mirė (72) 1860 09 21 Frankfurte prie Maino (Vokietija).

 

 

 Vasario 23-ioji 

 

93

Mirė Jonas Jablonskis (slap. Rygiškių Jonas) (69), 1930 02 23 Kaune. Gimė 1860 12 30 Kubiliuose (Bublelių vls., dab. Šakių r.). Kalbininkas, vadinamas lietuvių bendrinės kalbos tėvu.

Baigė Marijampolės gimnaziją (1881), studijavo Maskvos universitete (1881–1885). Dirbo privačiu mokytoju, teismo raštininku, mokytojavo Mintaujos (dab. Jelgava; 1889–1896) ir Talino (1896–1900) gimnazijose. Bendradarbiavo „Aušroje“, „Varpe“, „Viltyje“ ir kt. Už lietuvišką veiklą ir draudžiamos lietuviškos spaudos laikymą Taline iškelta byla (1900), ištremtas į Pskovą (1902). Gavęs malonės prašymą, apsigyveno Šiauliuose (1903). Persikėlęs į Vilnių, dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje (1904–1905). Mokytojavo Panevėžyje (1906), Breste (nuo 1908) ir Gardine (nuo 1912). Pirmojo pasaulinio karo metais su Gardino gimnazija evakuotas į Veližą (1914), persikėlė į Voronežą (1915), kur mokė lietuvių pabėgėlių vaikus. Po karo grįžęs iš Rusijos, apsigyveno Vilniuje (1918), pirmą kartą Lenkijai užėmus Vilnių, persikėlė į Kauną (1919). Dėstė Lietuvos universitete (1922–1926). Svarbiausi veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901), „Lietuvių kalbos gramatika“ (1919; papild. 1922). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu (1928), suteiktas Lietuvos universiteto garbės profesoriaus vardas (1922), Latvijos universiteto garbės daktaras (1929). Visoje Lietuvoje jo vardu pavadinta 15 gatvių. Istoriko Konstantino Jablonskio (1892–1960) tėvas.

 

132

Gimė Petras Klimas, 1891 02 23 Kušliškiuose (Kalvarijos vls., dab. savivaldybė). Mirė (77) 1969 01 16 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Diplomatas, istorikas. Vasario 16-osios Akto signataras.

Baigė Marijampolės gimnaziją (1910) ir Maskvos universitetą (1914). Po studijų apsigyveno Vilniuje (1915). Pirmojo pasaulinio karo metais tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro Komiteto nariu, už aktyvią antivokišką veiklą okupacinės Vokietijos valdžios suimtas (1916), tris mėnesius kalintas, bet paleistas. Lietuvių konferencijoje (1917 09 18–22) išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi, vėliau generaliniu sekretoriumi. Redagavo 1917 12 11 pareiškimą dėl Lietuvos ir Vokietijos santykių nustatymo ir Vasario 16-osios Aktą. Atstovavo Lietuvai Paryžiaus taikos konferencijoje (1919), užsienio reikalų viceministras (1919–1923), tuo pačiu metu dėstė istoriją Aukštuosiuose kursuose ir Lietuvos universitete (1920–1923). Paskirtas Lietuvos pasiuntiniu Italijoje (1923–1925) ir Prancūzijoje (1925–1940). Sovietų Sąjungai okupavus Pabaltijo šalis, įteikė notą Prancūzijos užsienio reikalų ministrui (1940 08 04), kurioje prašė nepripažinti Lietuvos okupacijos. Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos gestapo suimtas Prancūzijoje (1943 09 18), kalintas Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir Lenkijos kalėjimuose, kol buvo atvežtas į Kauną ir paleistas (1944 03 19). Dirbo Tado Ivanausko ūkyje, jame NKVD suimtas (1945 09 19) ir nuteistas 10 metų kalėjimo lageryje, ištremtas į Sibirą, į Čeliabinsko sritį. Sutrumpinus kalėjimo laiką, paleistas (1953), grįžo į Lietuvą (1954). Svarbiausi veikalai – „Lietuva, jos gyventojai ir sienos” (1917), „Lietuvos valstybės kūrimasis iki Vyriausybei susidarius” (1918), „Lietuvos senobės bruožai” (1919), „Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoj“ (1920), „Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga” (1922), „Lietuva, jos gyventojai ir sienos” (1923), „Iš mano atsiminimų“ (1990), „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940“ (1991) ir kt. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, buvo pirmasis „Lietuvos aido“ (1917) redaktorius.

 

137

Gimė Viktoras Biržiška, 1886 02 23 Viekšniuose (dab. Mažeikių r.). Matematikas, profesorius (1928).
Mirė
(47) 1964 01 27 Čikagoje (JAV), emigracijoje.

 

Pasaulyje

 

338

Gimė Georgas Frydrichas Hendelis (Georg Friedrich Händel), 1685 02 23 Halėje (Vokietija). Vokiečių kompozitorius, vienas žymiausių baroko atstovų.
Mirė (74) 1759 04 14 Londone.

 

140

Gimė Karlas Teodoras Jaspersas (Karl Theodor Jaspers), 1883 02 23 Oldenburge (Vokietija). Vokiečių psichiatras ir filosofas, religinio egzistencializmo atstovas, turėjęs didelę įtaką šiuolaikinei filosofijai, teologijai ir psichiatrijai.
Mirė (86) 1969 02 26 Bazelyje (Šveicarija).

 

 

Vasario 24-oji

 

Estijos nepriklausomybės diena. Paskelbta 1919 02 24. Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

 

687

Prasidėjo Pilėnų gynimas. 1336 02 24 Pilėnuose (spėjamas Punios piliakalnis, dab. Alytaus r., bet labiau tikėtina, kad pilis stovėjo Nemuno žemupyje) Kryžiuočių ordino bei Vokietijos, Austrijos ir Prancūzijos didikų kariai, vadovaujami Ordino didžiojo magistro Dytricho fon Altenburgo, apsupo Pilėnų pilį. Jos gynybai vadovavo kunigaikštis Margiris. Pasak kryžiuočių kronikininko Vygando Marburgiečio, pilyje buvo 4000 žmonių (vargiai tikėtina). Antrąją gynimo dieną pilyje kilus gaisrui ir dėl priešo persvaros nebegalėdami atsiginti, gynėjai nusižudė. Vėliau Pilėnų gynyba lietuvių kultūroje tapo svarbiu pasipriešinimo simboliu. Kompozitorius Vytautas Klova sukūrė operą „Pilėnai“ (1955, past. 1956).

 

33

Pirmieji demokratiški rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. 1990 02 24 ir per vėlesnius pakartotinius rinkimus į LTSR AT 43 rinkiminėse apygardose buvo išrinktas 141 deputatas. Sąjūdžio iškelti ir paremti deputatai gavo 96 deputatų mandatus, likusieji 45 deputatai išrinkti be Sąjūdžio paramos.

 

428

Gimė Motiejus Kazimieras Sarbievijus, 1595 02 24 Sarbieve (Lenkija). Poetas, literatūros teoretikas, jėzuitas, profesorius (1927), teologijos daktaras (1636), amžininkų pramintas „Sarmatų Horacijumi“.

Mokėsi Pultusko jėzuitų kolegijoje (1607), įstojo į jėzuitų noviciatą Vilniuje (1612). Toliau mokėsi Branevo jėzuitų kolegijoje (1614–1617). Dėstė poetiką Kražių jėzuitų kolegijoje (1617–1619). Studijavo Vilniaus universitete teologiją (1620–1622), studijas tęsė Romoje (1622–1625). Profesoriavo Vilniaus universitete (1627–1635), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos dvaro pamokslininkas (nuo 1635). Sekdamas antikos poetų (ypač Horacijaus) kūrinių forma, parašė odžių, epodžių ir epigramų. Rašė lotynų kalba. Poezijoje daug lietuviškų motyvų. Kalbama apie Palemono mitą, Vytauto valstybę „nuo Jūris iki jūros“, minima Gedimino pilis, Lukiškių kalnas, Vilijos upė, nemaža eilėraščių skirta žymiems Lietuvos žmonėms. Esant gyvam išėjo 5 pagrindiniai jo lyrikos rinkiniai kartu su viena epodžių ir viena epigramų knyga: I leidimas Kelne (1625), II – Vilniuje (1628), III – Antverpene (1630), IV – Antverpene (su P. P. Rubenso pieštu tituliniu puslapiu, 1632), V – Antverpene (1643). Po mirties (iki XVIII a. pab.) šie leidimai buvo pakartoti daugiau kaip 50 kartų. Svarbiausia poezijos dalis išversta į lietuvių kalbą. Domėjosi poezijos teorija, stengėsi nustatyti estetikos principus. Savo teorines pažiūras jis išdėstė „Apie aštrųjį ir šmaikštųjį stilių… arba Seneka ir Marcialis“ ir „Apie tobuląją poeziją… arba Vergilijus ir Homeras“. Mirė (45) 1640 04 02 Varšuvoje. Popiežiaus Urbono VIII už poeziją iškilmingai vainikuotas laurų vainiku (1623). Jo vardu pavadinta gatvė Kražiuose (Kelmės r.).

 

54

Mirė Erdmonas Simonaitis (80), 1969 02 24 Veinheime (Vokietija), 1991 perlaidotas Lėbartų kapinėse (Klaipėdos r.). Gimė 1888 10 30 Spiečiuose (dab. Šilutės r.). Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas.

Įsteigė Tilžės lietuvių klubą ir jam vadovavo (1912). Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Vokietijos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose Galicijoje ir Prancūzijoje (1915–1918). Prūsų lietuvių Tautos Tarybos vienas steigėjų (1918). Klaipėdos krašto sukilėlių direktorijos pirmininkas (1923), vėliau – Klaipėdos gubernatoriaus pavaduotojas, Šilutės apskrities (1924–1926) ir Klaipėdos apskrities (1930–1937) viršininkas, Klaipėdos burmistras (1938). Antrojo pasaulinio karo metais už lietuvybės puoselėjimą Vokietijos valdžios suimtas (1941) ir kalintas Mathauzeno ir Dachau koncentracijos stovyklose (iki 1944). Po karo atnaujinus Mažosios Lietuvos Tarybos veiklą, atstovavo Vokietijos lietuvių bendruomenei (nuo 1946). Apdovanotas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino ir Vytauto Didžiojo ordinais. Jo vardu pavadinta gatvė Klaipėdoje.

 

Pasaulyje

 

560

Gimė Džovanis Piko dela Mirandola (Giovanni Pico della Mirandola), 1463 02 24 Mirandoloje (dab. Italija). Italų filosofas, vėlyvojo Renesanso atstovas, humanistas.
Mirė
(31) 1494 11 07 prie Florencijos (dab. Italija).

 

 

Vasario 25-oji

 

132

Gimė Faustas Kirša, 1891 02 25 Senadvaryje (Antalieptės vls., dab. Zarasų r.). Poetas, vienas lietuvių simbolistinės poezijos pradininkų. Mokėsi Kauno ir Maskvos gimnazijose, brandos egzaminus išlaikė Oriole (Rusija; 1914).

Baigė pedagoginius kursus Vilniuje (1915), mokytojavo. Klausė paskaitų Berlyno universitete (1921–1926). Dirbo laikraščių „Lietuvos aidas“ ir „Lietuva“ redakcijose. Lietuvos meno kūrėjų draugijos pirmininkas (nuo 1927), Lietuvių rašytojų draugijos vadovas (1941–1944). Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai ir su ja grįžtant okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau į JAV (1949). Išleido eilėraščių rinkinius „Verpetai“ (1918), „Aidų aidužiai“ (1921), „Tolumos“ (1947) ir kt., satyrinę poemą „Pelenai“ (2 kn., 1930–1938). Mirė (72) 1964 01 05 Bostone (JAV), emigracijoje.

 

 

 

 

 

143

Gimė Fabijonas Kemėšis, 1880 02 25 Vastapuose (Aluntos vls., dab. Molėtų r.). Kunigas, ekonomistas, ekonomikos mokslų daktaras (1924).

Mirė (73) 1954 01 21 Marijinske (Sovietų Sąjunga, dab. Rusija).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

245

Gimė Chosė de San Martinas (José Francisco de San Martín y Matorras), 1778 02 25 Japėjuje (Argentina). Argentinos generolas ir vienas garsiausių Pietų Amerikos išsilaisvinimo sąjūdžio lyderių.
Mirė (72) 1850 08 17 Pajūrio Bulonėje (Prancūzija).

 

182

Gimė Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir), 1841 02 25 Limože (Prancūzija). Prancūzų tapytojas, impresionizmo atstovas.
Mirė (78) 1919 12 31 Kan siur Merė (Prancūzija).

 

181

Gimė Karlas Majus (Karl Friedrich May), 1842 02 25 Hogenšteine-Ernsthale (Vokietija). Vokiečių rašytojas, nuotykinės literatūros atstovas.
Mirė
(70) 1912 03 30 Radeboilyje (Vokietija).

 

 

Vasario 26-oji

 

322

Pasirašyta Biržų sutartis. 1701 02 26 Biržų pilyje Rusijos caras Petras I ir Saksonijos kurfiurstas (kartu Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis) Augustas II pasirašė susitarimą toliau kariauti su Švedija Saksonijos ir Rusijos kariuomenių jėgomis. Sutartis numatė, kad po pergalės buvusi Livonija (Latvija ir Estija) turėjo atitekti Augustui II kaip Saksonijos kurfiurstui, Ingrija, Karelija ir Narva – Rusijai. Biržų derybose dalyvavo su Sapiegomis kovojančių Lietuvos bajorų atstovas Grigalius Antanas Oginskis. Sutartis neteko reikšmės, kai Švedijos kariuomenė netoli Rygos sumušė sąjungininkus (1701 07 19) ir įsiveržė į Lietuvą, vėliau Lenkiją ir Saksoniją. Galiausiai Švedijos karalius Karolis XII privertė Augustą II pasirašyti Altranštato taiką ir atsisakyti Abiejų Tautų Respublikos sosto.

 

217

Gimė Jonas Kazimieras Vilčinskis, 1806 02 26 Jasonyse (Utenos vls., dab. r.). Gydytojas, kultūros veikėjas.

Studijavo mediciną Vilniaus universitete (1824–1827) ir Paryžiuje (1829–1831). Dirbo gydytoju Varšuvoje (1831–1835), vėliau – Vilniuje (nuo 1835). Baigė Vilniaus medicinos chirurgijos akademiją (1842). Priklausė Sankt Peterburgo archeologinei draugijai (nuo 1836) ir Vilniaus archeologijos komisijai (nuo 1856). Dirbo Vilniaus senienų muziejuje. Sukaupė meno kūrinių, rūpinosi Lietuvos kultūros paminklų apsauga, rašė dailės ir kultūros klausimais. Savo lėšomis leido „Vilniaus albumą“ (nuo 146), „Kijevo albumą“ (1854–1857), „Varšuvos albumą“ (1851), „Herbyną“, „Vilniaus archeologijos muziejų“ (lenk. k., abu 1858–1859), išleido Mykolo Tiškevičiaus „Kelionės po Egiptą ir Nubiją dienoraštį“ (lenk. k., 1863) ir Juzefo Ignaco Kraševskio „Voluinės, Polesės ir Lietuvos atsiminimus“ (lenk. k., 1860). Mirė (79) 1885 03 02 Vilniuje.

 

204

Gimė Vincentas Juzumas, 1819 02 26 Rubikiuose (Sedos vls., dab. Mažeikių r.). Kunigas, raštijos darbuotojas.
Baigė Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją (1843). Kunigavo Žemaitijos parapijose, vėliau – Varniuose (nuo 1881). Išvertė valstiečiams skirtą V. Vieloglovskio hagiografinį pasakojimą „Šventas Izidorius Artojas“ (1854). Išleido brolio Juozapo (Polikarpo Girštauto) parengtą „Žemaičių diecezijos žemėlapį“ (lenk. k., 1855). Parengė „Naują žemaitišką elementorių“ (1864), kelias kompiliacines knygeles: „Paskutinė valanda gyvenimo žmogaus“ (1856 ), „Kelias į dangų“ (1857), „Aplankymas parakvijos per jos kleboną“ (1860), „Gyvenimas žmogaus krikščionies“ (1861). Parašė istorijos veikalą „Aprašymas Žemaičių vyskupystės“ (lenk. k., 1875–1879). Broliai Tadas, Antanas Juzumai ir Juozas Juzumas (pasivadinęs Polikarpu Girštautu). Mirė (82) 1901 06 14 Varniuose (Telšių r.). Brolių Juzumų vardu pavadinta gatvė Darbėnuose (Kretingos r.).

 

138

Gimė Aleksandras Stulginskis, 1885 02 26 Kutaliuose (Kaltinėnų vls., dab. Šilalės r.). Agronomas, valstybės veikėjas. Vasario 16-osios Akto signataras.

Dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikloje, buvo jos pirmininkas (1918–1919). Lietuvos Tarybos (1917–1918), vėliau Lietuvos Valstybės Tarybos narys (1918–1920). Lietuvos vidaus reikalų ministras (1918–1919), maitinimo ir viešųjų darbų ministras, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, Ministrų Kabineto Pirmininko pavaduotojas (1919). Dalyvavo steigiant Ūkio banką ir Ūkininkų sąjungą (1919), buvo pirmasis šios sąjungos pirmininkas. Lietuvos Respublikos Seimo narys (1920–1927) ir pirmininkas (1920–1922, 1926–1927). Ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas (1920–1922), Lietuvos Respublikos Prezidentas (1922–1926). Sovietų valdžios buvo ištremtas į Rešotų lagerį (Komijoje, Rusija; 1941), kalintas (1952–1954), gyveno Komijoje (iki 1956), grįžo į Lietuvą (1956), dirbo Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stotyje (1957–1959). Mirė (84) 1969 09 22 Kaune, palaidotas Pemunės kapinėse. Jo vardu pavadintas Lietuvos žemės ūkio universitetas ir gatvės Vilniuje, Kaune, Šilalėje, Jokūbave (Kretingos r.) ir Tūbinėse I (Šilalės r.).

 

116

Mirė Julius Anusavičius (81), 1907 02 26 Daniūnuose (dab. Panevėžio r.), palaidotas Daumėnuose (dab. Biržų r.). Gimė 1825 04 24 Smilgiuose (dab. Plungės r.). Poetas.
Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, privačiai išmoko matininko profesijos. Dalyvavo 1863 metų anticariniame sukilime, vadovavo Panevėžio apskrityje veikusio E. Liutkevičiaus dalinio būriui. Buvo suimtas ir nuteistas katorgai Sibire. Paleistas gyveno Rygoje ir Skaistkalnėje (Latvija, po 1880), vėliau grįžo į tėvų dvarelį Daniūnuose (1900). Sukūrė eilėraščių ir poemoms artimų eiliavimų (apie 20 000 eilučių) „Pavasaris 1863 metų“, „Upe tėvynės“, „Tatula miela“, „Viena pavasario diena“ ir kt. Eiliavimai aprašomojo pobūdžio, ištęsti, poetika elementari, mechaniškai taikoma silabinė eilėdara.

 

76

Sušaudytas Jonas Noreika (slap. Generolas Vėtra) (36), 1947 02 26 MGB būstinėje Vilniuje, palaidotas Tuskulėnų memoriale. Gimė 1910 10 08 Šukonyse (Vabalninko vls., dab. Biržų r.). Karininkas, Lietuvos partizanas.

Baigė Šiaulių gimnaziją (1929), Kauno karo mokyklą, bet pasitraukė į atsargą. Baigė Vytauto Didžiojo universitetą (1938). Dar studijų metais grįžo į karinę tarnybą (nuo 1935), Lietuvos kariuomenės teismo sekretorius (1938–1940). Sovietų okupacijos metais paleistas į atsargą (1940). Dalyvavo 1941 Birželio 23 sukilime, paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, vėliau antinacinėje rezistencijoje Telšiuose vadovavo Lietuvių frontui. Gestapo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą (1943). Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos iš lagerio išvaduotas (1945). Dirbo Lietuvos mokslų akademijos juriskonsultu. Su bendraminčiais įkūrė pogrindines draugijas vienijantį centrą – Lietuvos tautinę tarybą (1946). Užmezgė ryšius su Žemaitijos partizanais, parengė pogrindžio darbą reglamentuojančių instrukcijų, parašė „Atsišaukimą į pasaulio tautas“, kurį ketino išplatinti užsienyje. Kartu su kitais LTT nariais suimtas (1946 03 16), įkalintas ir Karinio tribunolo nuteistas sušaudyti (1946 11 22). Apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu (po mirties, 1997).

 

Pasaulyje

 

221

Gimė Viktoras Hugo (Victor Marie Hugo), 1802 02 26 Bezansone (Prancūzija). Prancūzų poetas, dramaturgas, romanistas, tapytojas ir dizaineris.
Mirė (83) 1885 05 22 Paryžiuje.

 

 

Vasario 27-oji

 

171

Gimė Tadas Daugirdas, 1852 02 27 Torbine (Rusija). Mirė (67) 1919 11 01 Kaune, palaidotas Ariogaloje (dab. Raseinių r.). Dailininkas, archeologas, muziejininkas, literatas, politikas.

Studijavo Vilniaus paišybos mokykloje (1869–1870), Sankt Peterburgo (1870–1872) ir Miuncheno (1872–1876) dailės akademijose. Priklausė Kuršo literatūros ir meno draugijai (1882). 1910–1914 su kitais organizavo Lietuvių dailės draugijos parodas. Nors profesionaliu dailininku netapo, bet yra nutapęs keliasdešimt realistinių tapybos darbų, taip pat kūrė lietuviškus pašto ženklus (1919), vitražus. Daugiausia pasižymėjo archeologijoje ir muziejininkystėje. Tyrinėjo Žemaitijos archeologinius paminklus: VIII–XI a. Paluknio (dab. Raseinių r, 1881–1883), II–III a. Visdergių–Papelkių pilkapyną (dab. Šiaulių r., 1884–1885) ir kt. Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907). Priimtas į Kauno muziejų konservatoriumi (1907), vėliau paskirtas muziejaus direktoriumi (nuo 1909). Greitai jo vadovaujamas muziejus tapo pavyzdiniu kraštotyros muziejumi Lietuvoje. Paskirtas Valstybės archeologijos komisijos pirmininku (1919). Aktyvus valstybininkas, dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime (1905). Jo siūlymu komisija, 1917 svarsčiusi Lietuvos tautinės vėliavos projektą, šalia žalios ir raudonos spalvos priėmė ir geltoną spalvą.

 

90

Gimė Algirdas Juozapas Gaigalas, 1933 02 27 Gaižūnuose (Linkuvos vls., dab. Pakruojo r.). Geologas, habilituotas fizinių mokslų daktaras (1977), profesorius (1980).

Baigė Šiaulių 1-ąją berniukų gimnaziją (1951). Baigė Vilniaus universitetą (1957). Dirbo Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institute (1957–1963), Sovietų Lietuvos eologijos ministerijos Geologijos institute (1963–1965), Lietuvos mokslų akademijos Geografijos skyriuje (1965–1971). Lietuvos geologijos instituto Kvartero geologijos ir geomorfologijos sektoriaus (1971–1979) ir Regioninės geologijos skyriaus vadovas (nuo 1976). Dėstė Vilniaus universitete (1967–1969 ir nuo 1978). Sukūrė glaciosedimentacinių tyrimų metodiką, išryškino kvartero sistemos paleoglaciosedimentacijos ritmišką pobūdį ir pagrindinius glaciociklus, nustatė stambianuotrupinės medžiagos petrografinės mineralinės sudėties dėsningumus ir litostratigrafinio suskirstymo bei koreliavimo kriterijus. Jo sukurtas petrografinis metodas įdiegtas skirstant Lietuvos pleistoceno morenų geologijos pjūvius. Detalizavo Lietuvos viršutinio pleistoceno geochronologiją ir stratigrafiją. Vykdė kvartero geochronologinius tyrimus. Vienas Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrimo iniciatorių, mokslinis vadovas ir geologijos ekspozicijos autorius. Lietuvos riedulynų draustinių paskelbimo iniciatorius. Dalyvavo pasaulio geologų (1984, 1989, 1996, 2000) ir Tarptautinės sąjungos kvarterui tirti (INQUA) kongresuose (1982, 1987, 1995, 1999). Lietuvos gamtos draugijos prezidentas (nuo 1995). Rusijos gamtos mokslų akademijos užsienio narys – akademikas (nuo 1998), Tarptautinio biografijų centro (Kembridžas, Didžioji Britanija) direktoriaus pavaduotojas ir garbės narys (1998), Lenkijos geologijos draugijos garbės narys (1998), INQUA garbės narys (1999). Lietuvos geologų sąjungos garbės narys (nuo 2004), Lenkijos geomorfologų draugijos garbės narys (nuo 2008). Spaudoje paskelbė per 625 mokslinius darbus, daugiau negu 230 populiarių straipsnių, 27 knygas, iš jų žymesnės „Lietuvos pleistoceno litosedimentacinių ciklų ledyninių nuogulų sudėtis, sandara ir formavimasis“ (rusų k., 1977), „Lietuvos pleistoceno glaciosedimentaciniai ciklai“ (rusų k., 1979). Mirė (76) 2009 06 04 Vilniuje.

 

184

Sušaudytas Simonas Konarskis (31), 1839 02 27 Vilniuje. Gimė 1808 03 05 Dapkiškėse (dab. Alytaus r.). Karininkas, sukilėlis.

Mokėsi Lomžos karo mokykloje, tarnavo Lenkijos Karalystės kariuomenėje (nuo 1825), suteiktas kapitono laipsnis. Dalyvavo 1830–1831 metų anticariniame sukilime, kovėsi Panerių mūšyje prie Vilniaus (1831), po pralaimėjimo dalyvavo kautynėse prie Panevėžio ir Šiaulių. Sukilimui pralaimėjus, emigravo į Prancūziją. Dalyvavo vadinamajame J. Zalivskio žygyje (1833), buvo paskirtas Marijampolės ir Kalvarijos apygardų karo viršininku. Suartėjo su Joachimo Lelevelio vadovaujama Lenkijos emigrantų politine srove (1933). Dalyvavo Džiuzepės Madzinio organizuotame žygyje į Savoją (1834), vėliau – „Jaunosios Lenkijos“ organizacijos veikloje. Paryžiuje redagavo laikraštį „Pólnoc“ (1835). Slapta perėjo Rusijos imperijos sieną (1835) ir užmezgė ryšius su nelegaliomis grupuotėmis Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Sukūrė Lenkijos liaudies sandraugą, kuri rengė sukilimą prieš Rusijos valdžią. Užmezgė ryšius su nelegaliomis Vilniaus politinėmis organizacijomis (1836–1837). Išaiškintas ir suimtas prie Rukainių (Vilniaus r.; 1838 05 27). Apkaltintas siekęs atkurti Abiejų Tautų Respubliką ir nuteistas mirti. Sukilimo metais apdovanotas Kryžiumi už narsą (1831). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

32

Mirė Pranė Dundulienė (81), 1991 02 27 Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse. Gimė 1910 02 12 Pilypuose (dab. Švenčionių r.). Etnologė, habilituota daktarė (1971), profesorė (1971).

Mokėsi Švenčionių ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijose (iki 1935). Baigė etnologiją Vilniaus universitete (1938). Dirbo Lietuvių mokslo draugijoje (1938–1940), Etnologijos institute, vėliau sujungus – Istorijos ir archeologijos institute (1940–1950), Etnografijos muziejuje (1942–1943). Dėstė Vilniaus universitete (nuo 1944). Svarbiausi darbai – „Žemdirbystė Lietuvoje“ (1963), „Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai“ (1979), „Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje“ (1979), „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose“ (1979), „Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene“ (1982), „Lietuvių etnologija“ (1991), „Medžiai senovės lietuvių tikėjime“ (2008), „Lietuvių liaudies kosmologija“ (2008) ir kt.

 

31

Mirė Algirdas Julius Greimas (72), 1992 02 27 Paryžiuje, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1919 03 09 Tuloje (Rusija). Kalbininkas, žymus semiotikas, mitologas, eseistas, filosofijos daktaras (1949), profesorius (1965).

Mokėsi Kupiškio progimnazijoje (iki 1927), vėliau – Šiaulių berniukų gimnazijoje (1927–1931), Marijampolėje baigė Rygiškių Jono gimnaziją (1934). Studijavo Vytauto Didžiojo universitete (1934–1935), studijas tęsė Grenoblio (Prancūzija) universitete (1936–1939). Grįžo į Lietuvą (1939), atliko karinę tarnybą. Mokytojavo Šiaulių mergaičių gimnazijoje ir Prekybos institute (1940–1944). Su šeima pasitraukė į Prancūziją (1944). Dėstė Aleksandrijos (Egiptas, 1950–1958), Ankaros ir Stambulo (abu Turkijoje, 1958–1962), Puatjė (Prancūzija, 1962–1965) universitetuose. Paryžiuje vadovavo semiolingvistų tyrimų centrui (nuo 1965), Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinis sekretorius (1965–1968), Tarptautinio semiotikos ir lingvistikos centro Urbine (Italija) mokslinis vadovas. Stambiausi leksikografiniai darbai prancūzų kalba: „Senosios prancūzų kalbos žodynas“ (1968), „Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas: Renesansas“ (1992, su T. A. Keane). Svarbiausi semiotikos darbai prancūzų kalba: „Struktūrinė semantika“ (1966), „Apie prasmę“ (1970), „Mopasanas. Teksto semiotika: Praktinės pratybos“ (1976), „Semiotika ir visuomenės mokslai“ (1976), „Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas“ (1 t., 1979 su J. Courtés; 2 t., 1986, kartu su kitais autoriais), „Apie prasmę II“ (1983), „Apie netobulumą“ (1987), „Pasijų semiotika“ (1991, su J. Fontanille).

 

289

Gimė Karolis Stanislovas Anupras Radvila, 1734 02 27 Nesvyžiuje (dab. Baltarusija). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, vadintas pravarde Pone Mielasis.

Mirė (56) 1790 11 21 Palenkės Bialoje (Lenkija).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

143

Gimė Kazimieras Venclauskis, 1880 02 27 Juodeikiuose (Plungės vls., dab. r.). Teisininkas, advokatas, politikas, visuomenės veikėjas, Steigiamojo Seimo narys (1920–1922).

Mirė (59) 1940 02 24 Šiauliuose, ten ir palaidotas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

1751

Gimė Konstantinas Didysis (Constantinus I Magnus), 272 02 27 Naise (dab. Nišas, Serbija). Romos imperatorius (306–337), krikščionybės rėmėjas.
Mirė
(65) 337 05 22 Nikomedijoje (dab. Izmitas, Turkija).

 

 

Vasario 28-oji

 

78

Panaros kautynės. 1945 02 28 Panaroje (Merkinės vls., dab. Varėnos r.) įvyko kautynės tarp NKVD vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareivių ir Mykolo Lukošiūno-Lukošiaus būrio partizanų. Jose taip pat dalyvavo Antano Grušausko-Siaubo, Albino Kiseliausko-Karvelio ir Juozo Slautos-Aušros būriai (NKVD skyriaus pranešime nurodoma iki 250 partizanų). Partizanai mūšiui ruošėsi iš anksto, bet pernelyg didelės NKVD pajėgoms pradėjus supti įsitvirtinusius partizanus, jie buvo priversti pasitraukti. 6 valandas trukusiose kautynėse žuvo 37 partizanai. Iš jų žinomi: Vaclovas Kleinatauskas, Juozas Lazauskas-Liepa, Mykolas Lukošiūnas-Lukošius (būrio vadas) ir Bronius Tamulevičius-Linksmutis. NKVD nuostoliai nežinomi, bet spėjama, kad turėjo būti dvigubai ar net trigubai didesni. Šis mūšis Lietuvos partizanų vadovybę paskatino pereiti prie partizaninės karo taktikos.

 

407

Mirė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (66), 1616 02 28 Nesvyžiuje (dab. Baltarusija). Gimė 1549 08 02 Čmieluve (Lenkija). Didikas, valstybės ir kultūros veikėjas.

Užėmė aukštas pareigas LDK valdyme: LDK rūmų maršalka (1559–1578), LDK didysis maršalka (1578–1580), Trakų vaivada (1590–1604), Vilniaus vaivada (nuo 1604). Organizavo LDK lauko kartografavimą, po tyrimų Amsterdame (Nyderlandai) 1613 išleido vieną pirmųjų tikslų LDK žemėlapį. Išlaikė spaustuvę Vilniuje (1576–1586), vėliau atitekusią Vilniaus universitetui. Keliavo po Šventąją Žemę ir Artimuosius Rytus ir išleido atsiminimus „Kelionė į Jeruzalę“ (lot. k., 1601; liet. k., 1990).

 

 

 

 

 

 

222

Gimė Motiejus Valančius, 1801 02 28 Nasrėnuose (dab. Kretingos r.). Lietuvių rašytojas, švietėjas, Lietuvių tautinio atgimimo lyderis, Katalikų Bažnyčios veikėjas, teologijos mokslų daktaras (1842), vyskupas (1850).

Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje (1816–1821), studijavo Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (1822–1824), iš jos pasiųstas tęsti studijas į Vilniaus vyriausiąją seminariją (1824–1828). Mozyriaus (Baltarusija) apskrities mokyklos tikybos mokytojas (1828–1834), Kražių gimnazijos mokytojas, kapelionas ir bibliotekininkas (1834–1840). Dėstė Vilniaus (nuo 1842 – perkelta į Sankt Peterburgą) dvasinėje akademijoje (1840–1845). Paskirtas Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos rektoriumi (1845–1850). Konsekruotas Žemaičių vyskupu (1850). Aktyviai vizitavo vyskupystės parapijas, steigė parapijų mokyklas, skatino mokymą lietuvių kalba, organizavo blaivybės draugijas, steigė dekanatų bibliotekas. Varniuose subūrė lituanistinį židinį. Vyskupystės centras po 1863–1864 metų anticarinio sukilimo kartu su vyskupu 1864 buvo perkeltas į Kauną. Ten organizavo knygnešių veiklą, Mažojoje Lietuvoje nelegaliai  leido anticarines politines brošiūras. Parašė didaktinio pobūdžio apsakymų, pasakojimų: „Vaikų knygelė“ (1868), „Paaugusių žmonių knygelė“ (1868), „Pasakojimas Antano tretininko“ (1872) ir kt., religinių knygų, išleido tautosakos rinkinį „Patarlės žemaičių“ (1867). Žymiausi veikalai – apysaka „Palangos Juzė“ (1869), istorinis darbas „Žemaičių vyskupystė“ (2 d., 1848), kuris iki šiol neprarado savo vertės. Mirė (74) 1875 05 29 Kaune, palaidotas Kauno katedroje. Išleisti „Valančiaus raštai“ (1931), „Raštai“ (2 t., 1972; 3 t., 2001–2006). Jo vardu visoje Lietuvoje pavadintos 32 gatvės.

 

13

Mirė Juozas Aputis (73), 2010 02 28 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1936 06 08 Balčiuose (Raseinių r.). Prozininkas, vertėjas.

Baigė Vilniaus universitetą (1960). Dirbo „Literatūros ir meno“ (1959–1969), „Girių“ (1969–1977), „Pergalės“ (1980–1990), „Metų“ (1991–2001) redakcijose. „Pergalės“ (1990–1991) ir „Metų“ (1991–1994) vyriausiasis redaktorius, „Metų“ prozos skyriaus vedėjas (1995–2001). Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Pergalė“ (1980–1990), „Metai“ (1991–1994) redkolegijos narys, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos (nuo 1990) narys, LR nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto (nuo 1998) narys. Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1967). Novelės pasižymi modernia forma, subtiliu psichologiškumu, nuotaikos ir situacijų autentiškumu, asociatyvių vaizdų gausa, lyrine pasaulėjauta ir kt. Žymiausi darbai: „Žydi bičių duona: apsakymai“ (1963), „Rugsėjo paukščiai: novelės“ (1967), „Horizonte bėga šernai: novelės“ (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: novelės“ (1977), „Tiltas per Žalpę: apysakos“ (1980), „Keleivio novelės: novelės“ (1985), „Skruzdėlynas Prūsijoje: apysakos“ (1989) „Smėlynuose negalima sustoti: romanas“ (1996), „Maži atsakymai į didelius klausimus: pokalbiai, esė“ (2006). Apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno (1998), Nacionalinės kultūros ir meno (2005) ir kt. premijomis.

 

 Vasario 29-oji

 

127

Gimė Juozas Urbšys, 1896 02 29 Šateniuose (dab. Kėdainių r.). Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas, vertėjas.

Baigė Panevėžio realinę gimnaziją (1914), studijavo Rygos politechnikos institute (nuo 1915 – perkeltas į Maskvą; 1915–1916). Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1916), baigė Čiugujevo (dab. Ukraina) karo mokyklą (1917). Trumpam išsiųstas į frontą, kol bolševikai įvykdė valstybės perversmą ir užėmė valdžią Rusijoje. Dirbo Sovietų Rusijos darbo liaudies komisariate (iki 1918). Grįžo į Lietuva ir stojo į Lietuvos kariuomenę (1918–1922). Išėjęs į atsargą, dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje: konsulinio skyriaus vedėjas Berlyne (1922–1927), pirmasis sekretorius Paryžiaus pasiuntinybėje (1927–1933), Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Latvijoje (1933–1934), Politikos departamento direktorius (1934–1936) ir generalinis sekretorius (1936–1938), Lietuvos užsienio reikalų ministras (1938–1940). Sovietų saugumo suimtas (1940), ištremtas į Tambovą (Rusija; 1940 07 17) ir kalintas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio (dab. Žemutinis Naugardas), Ivanovo ir Vladimirovo kalėjimuose. Bylą peržiūrėjus, paleistas be teisės apsigyventi Lietuvoje (1954). Gyveno Viaznikuose (Rusija), dirbo vietinėje pirtyje kasininku. Grįžo į Lietuvą (1956) ir apsigyveno Kaune. Į lietuvių kalbą išvertė R. Rolano, P. Bomaršė, Moljero ir kitų prancūzų autorių kūrinių. Parašė atsiminimų knygas „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“ (1988) ir „Atsiminimai“ (1988). Mirė (95) 1991 04 30 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Apdovanotas Ldk Gedimino IV ir II laipsnio, Vytauto Didžiojo IV laipsnio ir Estijos, Latvijos, Švedijos, Prancūzijos, Čilės ir Vatikano ordinais. Kėdainių krašto (1990) ir Kauno miesto (1991) garbės pilietis. Jo vardu pavadintos gatvės Kėdainiuose, Panevėžyje ir Vilniuje.

 

 PASAULYJE

 

231

Gimė Džoakinas Antonijus Rosinis (Gioacchino Antonio Rossini), 1792 02 29 Pezare (Italijoja). Italų kompozitorius, vienas didžiausių italų operos kūrėjų.
Mirė
(76) 1868 11 13 Pasi (Prancūzija).

 

 

▲ Parengta ir nuolatos skelbiama nuo 2011 01 31