Venesuelos lietuvė jaučiasi tarsi loterijos laimėtoja

Kitame pasaulio krašte ji ne tik įsitvirtino, bet ir pelnė svetimos tautos simpatijas. Venesuelos sostinėje Karakase gyvenanti ir ne vieną apdovanojimą gavusi žurnalistė, istorikų prieštaringai vertinama baltų proistorės tyrinėtoja Jūratė Statkutė de Rosales (81 m.) ir po 66 emigracijos metų puikiai kalba lietuviškai. O jos namuose laikomasi lietuviškų tradicijų.

J. Statkutė de Rosales su sutuoktiniu venesueliečiu Luisu Lietuvoje lankėsi trečią kartą.

Gimtosios kalbos ji išmokė ir savo penkis tolimojoje Pietų Amerikos šalyje gimusius sūnus – Luisą, Joną, Šarūną, Rimą ir Saulių.

Pamečiui gimę berniukai motinos neretai klausdavo: „Kodėl, kai tėtis kalba ispaniškai, tu supranti, o kai mes taip kalbame, sakai, kad nesupranti?”

Moteris sūnums aiškino, kad kiekviena motina su savo vaikais turi kalbėti gimtąja kalba. Tad po visą pasaulį išsibarstę išeivės sūnūs kalba ir rašo lietuviškai.

„Papasakosiu anekdotą apie Šarūną, dabar gyvenantį Hjustone. Tuomet jis buvo dar visai mažas. Kartą įėjau į virtuvę ir išsigandau – Šarūnas stovi ant kėdės, o galvą įkišęs į šaldiklį.

Pripuoliau prie jo, o jis paaiškino: „Norėjau sužinoti, kas yra žiema”, – prisiminusi kvatojo J.Statkutė de Rosales.

Mat moteris karštojoje Venesueloje gimusiems vaikams dažnai pasakodavo apie lietuviškas žiemas.

Po pasaulį išsibarsčiusi gausi J. Statkutės de Rosales šeima susitinka nors kartą per metus.

Jūratės vyras venesuelietis Luisas žmonai neprieštaravo, kai ši sūnums suteikė sunkiai ištariamus lietuviškus vardus.

Tik pirmagimis buvo pavadintas tėvo vardu – Luisu. Antrasis gavo Jūratės tėvo vardą – Jonas.

J.Statkutė de Rosales nesupranta šiuolaikinių tėvų, kurie vaikams duoda populiarius tarptautinius vardus.

„Mokytojai patvirtins, kad geriausiai įsimena tuos vaikus, kurių vardas – neįprastas. Toks žmogus jaučiasi vienintelis.

Visuomet kartoju: gink Dieve, niekada nesitaikyk prie kitų. Tai – silpnybė, kuri sunaikina žmogų”, – neabejoja J.Statkutė de Rosales.

Straipsnius ir knygas Jūratė rašo ispaniškai, tačiau visada pabrėžia esanti lietuvė.

„Tuo pelnau tik dar daugiau pagarbos”, – įsitikinusi Venesueloje populiari žurnalistė.

J.Statkutė de Rosales jau beveik trisdešimt metų yra didžiausio tiražo opozicinės krypties Venesuelos politikos, ekonomikos ir kultūros savaitinio žurnalo „Zeta” vyriausioji redaktorė.

Ji turi nuolatinę skiltį dienraštyje „El Nuevo Pais”, dalyvauja radijo, interneto pokalbių laidose.

Venesueliečiai ja pasitiki, tačiau pripažinimas ir pagarba atėjo pamažu.

Paryžiuje prancūzų kalbos mokytojo diplomą įgijusi moteris dirbo įvairiose įstaigose, oro linijų bendrovėje, vėliau – Jungtinių Tautų atstovybėje Venesueloje.

Tik kai paaugo sūnūs, ji ėmėsi žurnalistės plunksnos žurnale „Zeta”. Po poros metų tapo šio žurnalo vyriausiąja redaktore.

Mokslo ištroškusi emigrantė iš Lietuvos, net ir dirbdama oro linijų bendrovėje Niujorke, Madride, Romoje ir Lisabonoje, rasdavo laiko paskaitoms vietos universitetuose.

„Nežinojau, ar galėsiu pabaigti ten mokslus, bet vis tiek eidavau į paskaitas, bibliotekas. Turėjau galimybę lyginti ir kritiškai vertinti skirtingų šalių akademinių nuomonių prieštaravimus”, – sakė daugybę svetimų kalbų mokanti J.Statkutė de Rosales.

Karakase populiarios žurnalistės beveik niekuomet nepamatysi aukštuomenės vakarėliuose, susitikimuose. Laikas po darbo skirtas šeimai.

„Gavusi pasiūlymą tapti žurnalo vyriausiąja redaktore iškėliau sąlygą – jokio socialinio bendravimo. Dieną dirbu, o vakarai skirti šeimai.

Kai vadovauji įtakingam žurnalui, kvietimų gauni šūsnis. Iš karto juos mesdavau į šiukšlių dėžę. Dabar visi žino, kad niekur nevaikštau.

Taip išvengiu spaudimo, bandymų daryti įtaką.

Galbūt dėl to taip ilgai ir užimu šį aukštą postą”, – svarstė moteris.

Opozicijos žurnalui vadovaujanti lietuvė sakė, kad Venesueloje prieštarauti komunistinių pažiūrų valdžiai nėra saugu. Kasmet Pietų Amerikoje nužudomi 3–5 žurnalistai.

Ir J.Statkutė de Rosales dėl savo darbo yra ne kartą jautusi grėsmę, tačiau niekuomet apie tai garsiai nekalbėjo. Moteris įsitikinusi, kad vienintelis būdas nesibaiminti pavojų – neimti jų į galvą.

Žurnalistės sūnūs, sukūrę savo šeimas su venesuelietėmis, tęsia motinos tradiciją – su savo vaikais jie kalba lietuviškai.

Visų septynių J.Statkutės de Rosales anūkų vardai – irgi lietuviški.

Visi penki Jūratės sūnūs ne kartą yra viešėję motinos gimtinėje.

Keturi jų turi Lietuvos pilietybę – jos neturi tik Prancūzijos sostinėje Paryžiuje gyvenantis Jonas.

Kai prieš ketverius metus panoro ją įgyti, konsulate buvo pasakyta: „Pirma atsisakyk Venesuelos pilietybės.”

Jonas to nepanoro.

„Man dėl to apmaudu”, – neslėpė Jūratė.

Ji pati Venesuelos pilietybę priėmė tik 1989-aisiais. Tam, kad pirmą kartą po 45 emigracijos metų galėtų atvykti į Sąjūdžio nuotaikų apimtą Lietuvą.

Iki tol daug po pasaulį keliavusi J.Statkutė de Rosales visur reikalaudavo, kad būtų pripažintas jos lietuviškas pasas, kurį išsivežė traukdamasi iš gimtinės.

„Tai buvo proga kiekviename oro uoste, konsulate pabrėžti – jūs nepripažįstate Lietuvos aneksijos, todėl turite pripažinti šį pasą. Kiekvieną kartą kildavo didžiulių ginčų.

Į Lietuvą su šiuo pasu patekti negalėjau. Tuomet ir išsiėmiau Venesuelos pasą”, – pasakojo dvi pilietybes turinti moteris.

Kaune gimusi pirmojo tarpukario Lietuvos valstybės saugumo departamento direktoriaus, vėliau – tautininkų remiamos „Pažangos” spaudos bendrovės vadovo Jono Statkaus duktė iš Lietuvos buvo priversta išvykti 1944-aisiais, baigiantis karui.

Dar 1941-aisiais, per didžiuosius trėmimus į Sibirą, Jūratė su motina Genovaite ir mažąja sesute Danute pateko į išvežamųjų sąrašus.

Tremtinių likimo jos išvengė slapstydamosi pas motinos seserį, vėliau – malkų sandėlyje.

Nebuvo jokių žinių apie 1940 metais okupacinės valdžios suimtą tėvą J.Statkų. Jo žūties laikas ir kapo vieta taip ir liko nežinomi.

„Mama labai nenorėjo išvažiuoti iš Lietuvos. Ji nesuprato, kodėl to reikia. Matyt, vis tikėjosi ką nors sužinoti apie tėvą.

Karui baigiantis išvykome į Prancūziją – ten kurį laiką su tėvais gyvenome prieš karą”, – prisiminimais dalijosi 1945–1950 metais Paryžiuje gyvenusi Jūratė.

Tai ji pasiūlė šeimai iš Prancūzijos vykti ten, kur pirmą kartą išsilaipino Amerikos ieškojęs Kristupas Kolumbas – į naftos kraštą Venesuelą.

„Mamos ir tetos sveikata buvo nekokia, o Šiaurės Amerikoje būtų tekę dirbti fabrikuose.

Daugelis emigrantų manė išvykstantys laikinai. Visi gyvenome ant lagaminų.

Vėliau paaiškėjo, kad greitai grįžti nepavyks”, – prisimena J.Statkutė de Rosales.

Du jos motinos broliai pirmieji iš lagerio Vokietijoje nuvyko į Venesuelą. Prie jų 1950-aisiais prisidėjo ir Jūratė su motina, teta bei seserimi Danute.

Dabar Jūratė Lietuvoje – reta viešnia. Į senelių ūkį Linkaičiuose jos netraukia – per skaudu savo akimis pamatyti sugriuvusį vaikystės namą.

Vartydama sesers neseniai darytas fotografijas senelių namus ji pažino tik iš didžiojo kambario tapetų.

Prieš 66 metus iš Lietuvos pasitraukusiai moteriai pastaroji viešnagė gimtinėje – trečioji.

Tačiau grįžti visam laikui ji niekuomet neketino.

„Susidraugavome su venesueliečiais. Ten sukūriau šeimą. Todėl privalau būti lojali tam kraštui”, – sakė J.Statkutė de Rosales.

1996 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota išeivė šią vasarą į Lietuvą užsuko dėl dviejų priežasčių.

Jai buvo suteiktas Lietuvos edukologijos universiteto garbės daktaro laipsnis. Be to, istorikų prieštaringai vertinama baltų proistorės tyrinėtoja pristatė savo neseniai išleistą knygą „Europos šaknys ir mes, lietuviai”.

Bičiuliams Jūratė prasitarė, kad šis kartas Lietuvoje greičiausiai bus paskutinis. Kažin ar jėgos leis dar kartą ištverti ilgą kelionę iš Pietų Amerikos.

Tuo patikėti sunku – moteris tiesiog kunkuliuoja energija.

Nors Jūratės sutuoktinis Luisas nemoka lietuviškai, sunkiai mato, jis nė karto nepasiskundė, kad viešnagė Lietuvoje jam prailgo.

„Luisas – labai gilus žmogus. Jis pavergė mane visam gyvenimui”, – prisipažino žurnalistė.

Bet prieš daugybę metų, kai Jūratė šeimos nariams paskelbė, kad tekės už venesueliečio, visi išsigando.

„Jie baiminosi, kad dėl kultūrinių skirtumų konfliktuosime. O po kelerių metų ir mano sesuo Danutė ištekėjo už Luiso brolio”, – juokėsi J.Statkutė de Rosales.

Už brolių ištekėjusios seserys Karakase gyvena kaimynystėje. Juodvi susitinka kiekvieną sekmadienį. Gal todėl joms pavyko išsaugoti taisyklingą lietuvių kalbą.

Žurnalistė atranda laiko susitikti ir su kitais Karakase gyvenančiais lietuviais.

Du Jūratės sūnūs gyvena Venesueloje. Kiti trys gyvenimą kuria užsienyje – Alikantėje Ispanijoje, Hjustone Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijos sostinėje Paryžiuje.

Gausi šeima nors kartą per metus susitinka tėvų namuose Venesueloje ir sėda prie lietuviško Kūčių stalo.

Kalėdų rytą lietuviškas tradicijas pakeičia venesuelietiškos. Jūratės namuose Karakase visuomet buvo susipynusios dvi kultūros.

„Vedybos – tai loterija. Mūsų šeimai visos loterijos buvo sėkmingos”, – nusijuokė lietuvė.

Atgal

Viršun