Spalio 1-oji

TARPTAUTINĖ PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ DIENA. Spalio 1-ąją minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. LR Seimo nutarimu Lietuvoje paskelbta (2004 09 14) atmintina valstybės diena.

PASAULINĖ VEGETARŲ DIENA. 1977 10 01 pirmą kartą paminėta vegetarų diena.

202

Įsikūrė Filomatų draugija. 1817 10 01 Vilniaus universiteto studentai Adomas Mickevičius, Juzefas Ježovskis, Tomas Zanas ir kiti įkūrė nelegalią Rusijos valdžios draudžiamą organizaciją – Filomatų draugiją. Draugija ragino morališkai tobulėti, šviestis, mokytis, kėlė politinius tikslus – atkurti Lenkijos–Lietuvos valstybę, panaikinti baudžiavą. Apie Filomatų draugiją telkėsi įvairios jaunimo organizacijos (Bičiulių, Filaretų ir kt.). Rusijos valdžia pradėjo suiminėti draugijos narius (1823 10 23) ir draugijos veiklą nutraukė.

134

Gimė Mykolas Krupavičius, 1885 10 01 Balbieriškyje (dab. Prienų r.). Pedagogas, politikas, valstybės veikėjas, profesorius (1931), prelatas (1948).
Baigė Veiverių mokytojų seminariją (1905). Mokytojavo Penchratkoje, vėliau Rutkuose (abu prie Lomžos, dab. Lenkija; 1905–1907) ir Papilėje (1907–1908). Už tautinę veiklą du kartus Rusijos valdžios suimtas. Studijavo Seinų kunigų seminarijoje (1908–1913), baigė Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinę akademiją (1916). Voronežo (Rusija) lietuvių berniukų gimnazijos kapelionas (1917). Įkūrė Krikščionių demokratų partiją (1917), buvo jos pirmininkas (1918–1919). Už aktyvią politinę veiklą Rusijos bolševikų Revoliucinio komiteto už akių nuteistas mirti. Išvengęs mirties, slapta grįžo į Lietuvą (1918). Dirbo Lietuvos Taryboje (nuo 1919), išrinktas Žemės reformos komisijos sekretoriumi. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) Centro komiteto pirmininkas (1919–1923, 1926–1927), pirmininkas (1946–1950). Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys (1920–1926). Būdamas žemės ūkio ministras (1923–1926), įvykdė Lietuvos ūkiui reikalingą žemės reformą. Po 1926 12 17 valstybės perversmo Lilio ir Tulūzos (abu Prancūzijoje) katalikų universitetuose studijavo sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką (nuo 1927). Grįžęs į Lietuvą, kunigavo Garliavoje (1930–1931), dirbo Vilkaviškio kunigų seminarijoje (1931–1933), klebonavo Veiveriuose (1933–1935) ir Kalvarijoje (1935–1942). Dėl Vokietijos okupacinei valdžiai kartu su K. Griniumi ir J. Aleksa išreikšto protesto prieš Lietuvos kolonizavimą ir žydų naikinimą (1942) suimtas gestapo (nacių Vokietijos slaptoji policija), kalintas Eitkūnuose (dab. Černyševskas, Kaliningrado sr., Rusija) ir Tilžėje (dab. Sovetskas, Kaliningrado sr., Rusija), laikytas Regensburgo karmelitų vienuolyne (Vokietija, 1943). Išlaisvintas JAV kariuomenės (1945) gyveno Vokietijoje. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas (1945–1955), garbės pirmininkas (nuo 1963). Išrinktas Pasaulio lietuvių krikščionių demokratų sąjungos pirmininku (1950; pareigas ėjo iki mirties). Persikėlė į JAV (1956). Parašė keliasdešimt knygų įvairiais politikos, žemės ūkio, religijos klausimais, išleisti „Atsiminimai“ (po mirties, 1972, 2006). Apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties, 2006). Mirė (85), 1970 12 04 Čikagoje (JAV), emigracijoje, palaikai pervežti į Kauno Prisikėlimo bažnyčią (2006). Jo vardu Lietuvoje pavadintos septynios gatvės.

417

Mirė Jonas Bretkūnas (69–70), 1602 10 01 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija). Gimė 1532 Bambliuose netoli Frydlando, Mažojoje Lietuvoje (dab. Pravdinskas, Kaliningrado sr., Rusija). Lietuvių raštijos pradininkas, istorikas.
Mokėsi Karaliaučiaus (1555–1556) ir Vitenbergo (1556–1561) universitetuose. Kunigavo Labguvoje (dab. Poleskas, 1562–1587) ir Karaliaučiuje (nuo 1587). Domėjosi etnografija, rašė „Prūsų krašto kroniką“. Reikšmingiausias darbas – originalių ir kompiliacinių pamokslų rinkinys „Postilė“ (1591), kuriame aiškinama evangelija, yra žinių apie senovės lietuvių tikėjimą (1579–1590). Pirmasis išvertė iš vokiško M. Liuterio vertimo į lietuvių kalbą visą Bibliją (neišspausdinta), rašė Prūsijos istoriją. Motina buvo prūsė. Mokėjo hebrajų, graikų, lotynų, vokiečių, lietuvių, prūsų, latvių (kuršininkų) kalbas. Jo vardu pavadintos gatvės Šiauliuose, Tauragėje ir Vilniuje.

 

PASAULYJE

2350

Gaugamelų mūšis, 331 10 01 pr. Kr. prie Gaugamelų (dab. Irakas) Makedonijos karaliaus Aleksandro Didžiojo vadovaujama makedoniečių kariuomenė (apie 47 tūkst.) sutriuškino Persijos karaliaus Darijaus III kariuomenę (apie 246 tūkst).

150

Išleistas pirmasis atvirukas. 1869 10 01 Austrijoje-Vengrijoje išleistas pirmasis pasaulyje pašto atvirukas.

135

Pradėtas įvesti juostinis Žemės laikas. 1884 10 01 Vašingtono konferencijoje priimtas sprendimas įvesti juostinį Žemės laiką.

81

Vokietija aneksavo Čekoslovakijos Sudetų kraštą. 1938 10 01 Vokietija po Miuncheno „suokalbio“ aneksavo Čekoslovakijos Sudetų kraštą.

70

Paskelbta Kinijos Liaudies Respublika. 1949 10 01 Kinijos komunistų partijos vadovas Mao Zedongas paskelbė Kiniją Liaudies Respublika.

 

 

 

Spalio 2-oji

 

ŠV. ANGELŲ SARGŲ DIENA (POLICIJOS DIENA). Šv. Angelų šventė Europoje švenčiame nuo XVII a. rugsėjo 1-ąjį sekmadienį. Popiežius Pijus X (1903–1914) dienos minėjimą Katalikų Bažnyčioje perkėlė į spalio 2-ąją.

696

Pirmasis Lietuvos pripažinimas tarptautiniu mastu. 1323 10 02 Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas Vilniuje pasirašė taikos ir prekybos sutartį su Rygos arkivyskupu, Livonijos ordinu ir vyskupais bei Danijos karaliaus atstovais, patvirtintą ir popiežiaus (1324).

606

Sudaryta Horodlės unija. 1413 10 02 Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai Horodlėje (Lenkija) pasirašė tris aktus: Jogailos ir Vytauto, Lietuvos didikų, Lenkijos ponų. Jogailos ir Vytauto susitarimu nuspręsta, kad po Vytauto mirties Lietuvos didysis kunigaikštis, o po Jogailos mirties ir Lenkijos karalius bus renkami su Lietuvos didikų žinia. Lenkijos pavyzdžiu LDK įvestas naujas administracinis suskirstymas ir pareigybės (vaivados, kaštelionai). Vytauto parinktoms 47 lietuvių bajorų šeimoms buvo suteikti lenkų ponų herbai. Šiuo susitarimu abi valstybės pademonstravo vienybę, kai nesėkmingai pasibaigė Šv. Romos imperijos legato B. Makros derybos su Jogaila ir Vytautu dėl LDK ir Kryžiuočių ordino sienų (1413). Horodlės unija pabrėžė Lietuvos katalikiškumą ir ordino pretenzijų į Žemaitiją nepagrįstumą.

104

Sudarytas Oberostas. 1915 10 02 Vokietija iš okupuotos Rusijos imperijos rytinės dalies, į kurią įėjo Lietuva (be Klaipėdos krašto), Pietų Latvija (iki Dauguvos), dalis Vakarų Baltarusijos ir Šiaurės Rytų Lenkijos, sudarė vadinamąjį Oberostą. Jam vadovavo Vokietijos Rytų fronto vadovybė. Turėjo savo karinius valdininkus, pinigus (ostmarkę). Oberostas buvo suskirstytas į šešias sritis: Bialystoko, Gardino, Kuršo, Lietuvos, Suvalkų, Vilniaus. Gyvavo iki Lietuvai paskelbiant atkurtos valstybės nepriklausomybę (1918 02 16), bet faktiškai buvo panaikintas tik 1918 liepą.

58

Mirė Petras Rimša (79), 1961 10 02 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1881 11 23 Margiuose (Paežerių vls., dab. Naudžių k., Vilkaviškio r.). Skulptorius, grafikas, medalistas.
Mokėsi Vilniuje, vėliau – Varšuvoje. Persikėlė į Paryžių (1902). Dirbo skulptoriaus A. Mersjė dirbtuvėje. Dalyvavo parodose (nuo 1900), surengė individualių parodų. Studijavo Krokuvos dailės akademijoje (1905–1906). Kartu su kitais įkūrė Lietuvių dailės draugiją (1907). Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno Rusijoje (1915–1918), studijavo Viatkos žemietijos amatų mokykloje. Grįžo į Lietuvą (1919), gyveno Kaune (nuo 1920), vėliau – Berlyne ir JAV. Tobulinosi Londone (1923–1924) ir Italijoje (1928). Keliavo ir rengė parodas JAV (1928, 1935–1938). Sukūrė patriotinės tematikos skulptūrų, skulptūrinių kompozicijų („Lietuvos mokykla 1864–1904“, dar vadinama „Vargo mokykla“, 1906, „Artojas“, 1907, ir kt.), portretų, medalių. Nusipelnęs Sovietų Lietuvos meno veikėjas (1945), Sovietų Lietuvos liaudies dailininkas (1954). Jo vardu pavadintos gatvės Anykščiuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje ir Vilniuje.

 

PASAULYJE

166

Prasidėjo Krymo karas. 1853 10 02 Osmanų imperija paskelbė karą Rusijos imperijai, kai ši įsiveržė į Osmanų imperijos valdomą Moldavą ir Valakiją. Prie Osmanų imperijos prisidėjo Didžioji Britanija, Prancūzija ir Sardinija. Koalicija 1856 įveikė Rusiją ir susilpnino jos įtaką Balkanuose.

150

Gimė Mohandas Karamčandas Gandis (Mohandas Karamchand Gandhi), 1869 10 02 Porbandare (Indija). Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis, nesmurtinio pasipriešinimo politinės taktikos pradininkas.
Mirė (79) 1948 10 30 Delyje (Indija).

 

 

 

Spalio 3-ioji

518

Sudarytas Melniko aktas. 1501 10 03 Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir keliolika LDK Ponų tarybos narių Melnike (Bialystoko vaiv., Lenkija) patvirtino LDK ir Lenkijos Karalystės Piotrkove (Lenkija) sudarytą specialų aktą. Aktu deklaruota, kad Lenkijos karalystė ir LDK susijungia į vieną valstybę, kurią valdo bendrai išrinktas karalius, šaukiamas bendras seimas, yra viena kariuomenė ir viena pinigų sistema. Vadinamasis Melniko aktas turėjo pajungti LDK naujiems Jogailaičių dinastiniams planams. Dėl menkos Lenkijos karinės paramos LDK kare su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste Melniko susitarimą parėmė tik nedidelė Lietuvos didikų ir dignitorių grupė. Aktas niekada nebuvo LDK Seimo patvirtintas ir liko tik politinė deklaracija, todėl daugelis LDK Ponų tarybos narių ir bajorų LDK Bresto seime atmetė (1505) šią valstybės savarankiškumą ribojusią sutartį.

561

Gimė šv. Kazimieras, 1458 10 03 Krokuvoje (Lenkija). Katalikų šventasis, dangiškasis Lietuvos globėjas. Iš Jogailaičių dinastijos.
Buvo kandidatas į Vengrijos sostą, bet po nesėkmingo karo žygio į Vengriją (1471) jo negavo. Tėvo Kazimiero Jogailaičio pavedimu įsitraukė į LDK valdymą, kurį laiką gyveno Lietuvoje, Vilniaus pilyje (1475 ir 1479). Garsėjo pamaldumu. Susirgo džiova. Po mirties pradėta jį garsinti kaip stebukladarį. Jo kanonizavimas truko 120 metų. Popiežius Klemensas VIII Kazimierą paskelbė šventuoju (1604). Atminimo diena – kovo 4-oji – šv. Kazimiero mirties diena. Mirė (25) 1484 03 04 Gardine (dab. Baltarusija), palaidotas Vilniaus katedros (dab. arkikatedra) kriptoje. Jo vardu pavadintos gatvės Medininkuose (Vilniaus r.) ir Vilniuje.

129

Gimė Vincas Grybas, 1890 10 03 Peleniuose (t. p. vls., dab. Šakių r.). Vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių monumentaliosios skulptūros kūrėjų.
Studijavo Varšuvos dailės mokykloje (su pertrauka 1910–1914). Mobilizuotas į Rusijos armiją (1914–1917), įsitraukė į revoliucinį judėjimą. Grįžo į Lietuvą (1918), gyveno Misiūnuose prie Ilguvos. Dalyvavo aktyvioje politinėje veikloje kaip Lietuvos socialdemokratų partijos narys (nuo 1919), palaikė ryšius su pogrindine Lietuvos komunistų partija. Šakių apskrities valdybos pirmininkas (1920–1921). Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos importo-eksporto vadovas (1922–1923). Studijavo Kauno meno mokykloje (1923–1925), Paryžiaus Didžiosios lūšnos akademijoje (1925–1928). Dalyvavo parodose (nuo 1925). Keliavo po Italiją, Vokietiją, Austriją ir Čekoslovakiją (1927–1928). Apsigyveno Meškeliūnuose ir Paežerėliuose (1928). Persikraustė į Jurbarką (nuo 1929), ten įsirengė skulptūros dirbtuvę ir liejyklą. Už aktyvią veiklą prosovietinio vadinamojo Liaudies seimo rinkimų kampanijoje Lietuvą okupavusios nacistinės Vokietijos kariuomenės nužudytas (50) 1941 07 03 Rotuliuose, prie Jurbarko. Žymiausi kūriniai: Simono Daukanto skulptūra Papilėje (1928–1930), Vytauto Didžiojo paminklas Kaune (1931, atkurtas 1991), paminklas Vincui Kudirkai Kudirkos Naumiestyje (1934), „Žemaičio“ skulptūra Raseiniuose ir kt. Jo vardu pavadintos gatvės Jurbarke, Raseiniuose, Šakiuose, Tauragėje ir Vilniuje.

100

Gimė Eduardas Mieželaitis, 1919 10 03 Kareiviškyje (Stačiūnų vls., Pakruojo r.). Poetas, publicistas, vertėjas.
Studijavo Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose (1939–1941). „Komjaunimo tiesos“ redaktorius (1940–1941). Per SSRS ir Vokietijos karą pasitraukė į Rusiją. Raudonosios armijos Šešioliktosios lietuviškosios šaulių divizijos karo korespondentas (1941–1944). LLKJS CK sekretorius (1943–1946). Žurnalo „Jaunimo gretos“ redaktorius, vėliau dirbo žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje, Valstybinėje politinės ir grožinės literatūros leidykloje (nuo 1946). Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius (1954–1959), pirmininkas (1959–1970). LKP CK narys (1960–1989). LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1955–1963; 1975–1989), TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1962–1970), LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojas (1975–1989). Mirė (77) 1997 06 06 Vilniuje. Išleisti „Raštai“ (11 t., 1974–1984; 8 t., 1982–1985). Žymiausios poezijos knygos – „Pakilusi žemė“, „Dainų išausiu margą raštą“ (1952), „Žmogus“ (1962), „Mano lyra“ (1979). Apdovanotas Sovietų Lietuvos valstybinėmis (1957, 1960, 1980) ir Lenino (1962) premijomis.

117

Mirė Vincas Pietaris (51), 1902 10 03 Ustiužnoje (Rusija). Gimė 1850 10 09 Žiūrių–Gudelių kaime (Paežerių vls., dab. Vilkaviškio r.). Gydytojas, rašytojas, publicistas, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas.
Baigė Suvalkų berniukų gimnaziją (1870), Maskvos universitete mediciną (1879). Vertėsi gydytojo praktika Demjanske (1879–1883) ir Ustiužnoje (su pertrauka 1883–1902). Įvairiais slapyvardžiais bendradarbiavo Rusijos valdžios draudžiamoje lietuviškoje spaudoje („Aušroje“, „Varpe“, „Ūkininke“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“, „Tėvynės sarge“ ir kt.). Parašė apsakymų, apysakų, autobiografinių apybraižų, istorinę pjesę „Kova ties Žalgiriais“ (išleista 1906, po mirties), pasaką vaikams „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1930). Svarbiausias kūrinys – pirmasis lietuvių istorinis romanas „Algimantas“ (išleistas 1904–1906, po mirties). Jo vardu pavadintos gatvės Bebrininkuose (Vilkaviškio r.), Kaune, Marijampolėje, Ramoniškėse (Vilkaviškio r.), Vilkaviškyje, Vilniuje.

 

 

 

Spalio 4-oji

 

PASAULINĖ GYVŪNŲ GLOBOS DIENA, ŠV. PRANCIŠKAUS DIENA. Šv. Pranciškus – Italijos šventasis globėjas, taip pat gamtos globėjas. Gyvendamas oloje maldose šlovino gamtą, valandų valandas bendravo su paukščiais ir žvėrimis, sakė jiems pamokslus.

275

Gimė Mykolas Pranciškus Karpavičius, 1744 10 04 Kamenece (dab. Bresto sr., Baltarusija). Kunigas (1767), vyskupas, teologas, pamokslininkas, sukilėlis, profesorius (1783).
Mokėsi jėzuitų kolegijoje Lietuvos Brastoje (1757–1761). Šv. Vincento Pauliečio misionierių kongregacijos narys (1761–1774), mokėsi Varšuvos dvasinėje seminarijoje. Dėstė filosofiją Varšuvos dvasinėje seminarijoje (nuo 1767), teologiją Krokuvos dvasinėje seminarijoje (1771–1772), teologiją ir Bažnyčios istoriją Vilniaus diecezinėje seminarijoje (1772–1774). Gražiškių ir Prienų klebonas (nuo 1774). Dogmatinės teologijos ir Šventojo Rašto profesorius Vilniaus universitete (1783–1794). Dalyvavo 1794 m. anticariniame Tado Kosciuškos sukilime, Lietuvos vyriausiosios tautinės tarybos narys. Sukilimui pralaimėjus, iš profesoriaus pareigų atleistas. Paskirtas pirmuoju Vygrių vyskupu (1797). Vienas žymiausių XVIII a. pab. Lietuvos pamokslininkų. Išleisti pamokslų rinkiniai lenkų kalba: „Religiniai ir visuomeniniai pamokslai“ (2 t., 1776–1777), „Įvairiomis progomis sakyti pamokslai“ (3 t., 1806), „Pamokslai“ (3 t., 1807–1808), „Pamokslai ir kiti darbai“ (8 t., 1808–1814), vertimas į lietuvių kalbą „Rinktiniai pamokslai“ (2003). Mirė (59) 1803 11 05 Berznyke (Lenkija), palaidotas Vygriuose (Lenkija).

129

Gimė Vincas Vitkauskas, 1890 10 04 Užbaliuose (Pajevonio vls., dab. Vilkaviškio r.). Lietuvos ir Sovietų Sąjungos karo ir politikos veikėjas, divizijos generolas (1939).
Maskvos karo mokyklos auklėtinis, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, 1919 01 01 įstojo į Lietuvos kariuomenę savanoriu. Kovėsi su bermontininkais ir Lenkijos kariuomene. Dalyvavo Klaipėdos sukilime (1923). Užėmė aukštas pareigas Lietuvos kariuomenėje: brigados generolas (1935), I pėstininkų divizijos vadas (1939), divizijos generolas (1939), Lietuvos kariuomenės vadas (1940 01–1940 06). Kolaboravo su sovietais: krašto apsaugos ministras sovietų vadinamojoje Liaudies vyriausybėje (1940 06–1940 07), neigiamai pasisakė prieš Lietuvos kariuomenės panaudojimą kovoje su Raudonąja armija, Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos (1941–1954) ir Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (1955–1963) deputatas. Karo metais dėstė Frundzės karo akademijoje Maskvoje (1942–1945), vėliau – Kauno valstybiniame universitete (1946–1950), Kauno politechnikos institute (1950–1954). Mirė (74) 1965 03 03 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

126

Gimė Stasys Girėnas (tikr. Girskis), 1893 10 04 Vytogaloje (Kaltinėnų vls., dab. Šilalės r.). Emigravo į JAV (1910). Uždarbiavo, išmoko spaustuvininko amato. Turėjo motorlaivį, kuriuo vežiodavo keleivius po Mičigano ežerą, Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo lėktuvų mechaniku, vėliau – taksi vairuotoju. Su Lasonu įsigijo lėktuvą (1924), patyrė sunkią avariją. Dvejus metus lankė H. C. Kelerio aviacijos kursus. Pasižymėjo figūriniame skraidyme. Laimėjo Amerikos legiono aviacijos kuopos prizą už tiksliausią nutūpimą sustabdžius lėktuvo variklį (1931). Įgijo transporto piloto klasės licenciją (1931), nuosavu PARKS firmos lėktuvu dirbo pilotu instruktoriumi. Suartėjo su Steponu Dariumi. Karu su juo 1933 07 15–17 surengė transatlantinį skrydį, kurio metu ir žuvo (39) 1933 07 17 ties Kudamu (Vokietija, dab. Pščelnikas, Lenkija), palaikai balzamuoti ir laikyti mauzoliejuje senosiose Kauno kapinėse, vėliau slėpti VDU Medicinos fakulteto rūsiuose (nuo 1944), palaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse (1964). Apdovanotas Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinu (po mirties). Jo vardu pavadinta gatvė Vytogaloje (dab. Šilalės r.), kartu su S. Dariumi – 22 gatvės.

 

PASAULYJE

62

Sėkmingai paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas. 1957 10 04 19.28 iš 5-ojo Tarybų Sąjungos gynybos ministerijos mokslinių tyrimų poligono „Tiura-Tam“ (dabar – Baikonūro kosmodromas) sėkmingai paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas „Sputnik-1“.

 

 

 

Spalio 5-oji

 

TARPTAUTINĖ MOKYTOJŲ DIENA. Atmintina valstybės diena. Spalio 5-ąją minima Tarptautinė mokytojų diena LR Seimo nutarimu ir Lietuvoje paskelbta (1997 07 03) atmintina valstybės diena.

559

Gimė Lietuvos valdovas Aleksandras, 1460 10 05 Krokuvoje (Lenkija). Lietuvos didysis kunigaikštis (1492–1506) ir Lenkijos karalius (1501–1506).
LDK bajorai vieni išrinko Aleksandrą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1492) ir taip nutraukė personalinę uniją su Lenkija. LDK valdė atskirai nuo Lenkijos (iki 1501). Pasirašė privilegiją, kuria išplėtė Ponų tarybos teises ir apribojo didžiojo kunigaikščio valdžią (1492). Paskutinis iš Lietuvos valdovų, mokėjusių lietuviškai. Rėmė lietuvių kalbos vartojimo išplėtimą LDK katalikų bažnyčiose. Mirė (45) 1506 08 19 ar 20 Vilniuje, palaidotas Vilniaus katedroje (dab. arkikatedra). Ldk Kazimiero Jogailaičio (1427–1492) sūnus.

 

PASAULYJE

88

Pirmą kartą perskristas Ramusis vandenynas. 1931 10 05 amerikietis Klaidas Pangbornas pirmasis be nutūpimo perskrido Ramųjį vandenyną.

306

Gimė Denis Didro (Denis Diderot), 1713 10 05 Langrė (Prancūzija). Prancūzų rašytojas, literatūros kritikas, vienas žymiausių prancūzų švietėjų, „Enciklopedijos“ leidimo iniciatorius bei organizatorius.
Mirė (70) 1784 07 31 Paryžiuje.

 

 

 

Spalio 6-oji

 

KŪNO KULTŪROS IR SPORTO DIENA. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu spalio pirmasis šeštadienis paskelbtas (2008 05 13) atmintina valstybės diena – Kūno kultūros ir sporto diena.

231

Pradėjo posėdžiauti Ketverių metų (Didysis) seimas. 1788 10 06–1792 05 29 Varšuvoje posėdžiavusiame Seime vyravo vadinamoji patriotų partija, kurią rėmė karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Partija orientavosi į Prūsiją. Seimas priėmė įstatymų, kuriais buvo stengiamasi sustiprinti ir reformuoti valstybę: padidino kariuomenę iki 100 tūkst. žmonių (1788 10 20), panaikino prorusišką Nuolatinę tarybą (1789 01 19) ir vietoj jos įkūrė Abiejų Tautų Respublikos komisijas – valdžios organus – Karo, Iždo ir Policijos, buvo įsteigti vietinės vykdomosios valdžios organai – civilinės ir karinės tvarkomosios komisijos. Seimui pareikalavus, Rusija išvedė kariuomenę (1789). Seimo paskelbtas Miestų įstatymas (1791 04 18) sulygino miestiečių ir bajorų teises. Svarbiausias įstatymas – 1791 Gegužės 3-iosios konstitucija. Ji valstybę pavertė konstitucine monarchija ir iš esmės panaikino paskutinius LDK valstybingumo požymius. Dalis LDK atstovų pasipriešino Lenkijos atstovų siekiui likviduoti LDK atskirumą, reikalaudami atkurti atskirus centro valdžios organus Lenkijai ir LDK, pripažinti Vilnių antrąja bendros valstybės sostine. Į tai iš dalies buvo atsižvelgta. Seimas priėmė Abiejų Tautų Respublikos savitarpio garantijos įstatymą (1791 10 20), patvirtinusį, kad LDK ir ateityje turės atskirą iždą, tiek pat ir tokios pat kompetencijos kaip ir Lenkija, ministrų ir pareigybių, pusę vietų Abiejų Tautų Respublikos iždo, karo komisijose ir kituose būsimuose centro valdžios organuose, taip pat Seimas kas treji metai posėdžiaus LDK (Gardine). Reformos nespėjo įsigalioti, nes Rusija paskelbė karą ir okupavo Lenkijos–Lietuvos valstybę (1792 05 18). Targovicos konferencija (1792) ir Gardino seimas (1793) Ketverių metų seimo reformas panaikino.

274

Gimė Pranciškus Smuglevičius, 1745 10 06 Varšuvoje (Lenkija). Dailininkas, klasicizmo atstovas.
Kilęs iš žemaičių bajorų. Studijavo dailę Romoje pas Antonijų Maroną (1763–1764), vėliau Šv. Luko akademijoje (1765–1784). Dirbo Varšuvoje (1786–1795). 1795 persikėlė į Vilnių, dėstė Vilniaus universitete (nuo 1797), vadovavo savo paties įsteigtai Tapybos katedrai (1797–1807). Įkūrė piešimo „Vilniaus mokyklą“. Nupiešė piešinių, nutapė istorinių ir mitologinių akvarelių, religinės tematikos paveikslų, portretų. Žymesni darbai – „Persijos pasiuntiniai pas Etiopijos karalių“ (apie 1785), „Skitijos pasiuntiniai pas Darijų“ (apie 1785), „Prozorų šeimos portretas“ (1789), „Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje“ (1797). Mirė (62) 1807 09 18 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

146

Gimė Vladas Putvinskis, 1873 10 06 Rygoje (Latvija). Visuomenės ir kultūros veikėjas, knygnešys, publicistas, žuvininkystės pradininkas Lietuvoje, Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjas.
Baigė Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) realinę gimnaziją (1893), studijavo Halės (Vokietija) universitete (1894–1896), mirus tėvui, nutraukė studijas ir grįžo į Šilo Pavėžupio dvarą (dab. Kelmės r.). Įrengė karpių auginimo tvenkinius ir juose sėkmingai veisė šias žuvis. Dėstė Dotnuvos žemės ūkio akademijoje (nuo 1926). Gyvendamas Lietuvoje, anksti įsijungė į lietuvių tautinį atgimimą, Šilo Pavėžupio dvare įrengė draudžiamos lietuviškos spaudos sandėlius, rėmė knygnešių veiklą, taip pat dvare įsteigė nelegalią lietuvišką mokyklą (1899). Įvairiais slapyvardžiais (iš viso 16) bendradarbiavo draudžiamoje ir legalioje lietuviškoje periodinėje spaudoje (nuo 1901). Dvare organizavo lietuvių rašytojų susirinkimus (nuo 1902). Dėl aktyvios veiklos per anticarinę 1905 metų revoliuciją kalintas Šiaulių ir Kauno kalėjimuose (1906), antrą kartą suimtas (1914) ir ištremtas į Voskresensko kaimą (prie Nižnyj Novgorodo, Rusija). Paleistas iš tremties (1917), grįžo į Lietuvą ir kartu su bendraminčiais įsteigė Lietuvos šaulių sąjungą (1919), buvo jos pirmininkas (1919–1922). Mirė (55) 1929 03 05 Kaune, palaidotas Kelmėje. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu (1928). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Kelmėje.

342

Mirė Albertas Kojelavičius-Vijūkas (apie 68), 1677 10 06 Varšuvoje (Lenkija). Gimė 1609 Romainiuose (prie Kauno). Istorikas, pedagogas, jėzuitas, teologijos daktaras (1645).
Vilniaus universiteto vicekancleris (1650–1651) ir rektorius (1653–1655). Lotynų kalba išleido pirmąją spausdintą „Lietuvos istoriją“ (2 d., 1650–1669; liet. k., 1988) nuo seniausių laikų iki Žygimanto Augusto mirties (1572). Politinėje „Lietuvos istorijoje“ pateikė jos bajorišką interpretaciją, periodizavo pagal valdovus. Objektyviausia ir vertingiausia antroji knygos dalis, skirta 1387–1572 įvykiams. Veikale kritikavo lenkų feodalų pastangas įsigalėti LDK priklausomose Ukrainos žemėse, smerkė kryžiuočių agresiją. Parašė bei išleido ir daugiau istorijos, teologijos, heraldikos veikalų.

 

 

 

Spalio 7-oji

99

Pasirašyta Suvalkų sutartis. 1920 10 07 Lietuvos ir Lenkijos atstovai Suvalkuose (dab. Lenkija) pasirašė sutartį, kuria Vilnius ir Vilniaus kraštas, į šiaurę nuo Varėnos–Eišiškių linijos, liko Lietuvai, Lenkijos pusėje liko Varėnos geležinkelio stotis, per kurią Lenkija įsipareigojo praleisti Lietuvos traukinius. Taip pat buvo įsipareigota, jog bus nustatyta nauja Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos linija, prie jos nutraukti karo veiksmai, apsikeista belaisviais. Lenkija sutartį vienašališkai sulaužė ir po dviejų dienų užpuolė Lietuvą bei okupavo Vilnių ir Vilniaus kraštą (1920 10 09).

56

Gimė Artūras Sakalauskas, 1963 10 07 Alytuje. Dirbo Alytaus mašinų gamykloje, Lietuvos kariuomenės Alytaus rinktinės savanoris.
Žuvo (27) 1991 08 21 Lietuvos Respublikos Seimo (tuo metu – Aukščiausiosios Tarybos) rūmų prieigose, palaidotas Alytaus šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje. Jam atminti žūties vietoje pastatytas paminklinis akmuo su metaliniu kryžiumi, prie kurio kiekvienais metais vyksta atminimo mitingai. Apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu (po mirties, 1991), Sausio 13-osios atminimo, Savanorio kariuomenės kūrėjo medaliais (po mirties). Jo vardu pavadintos gatvės Alytuje ir Tirkiliškiuose (Kauno r.).

75

Žuvo Vytautas Mačernis (23), 1944 10 07 Žemaičių Kalvarijoje (dab. Plungės r.) nuo atsitiktinės artilerijos sviedinio skeveldros. Karo sąlygomis palaidotas tėviškėje. Gimė 1921 06 05 Šarnelėje (Žemaičių Kalvarijos vls., dab. Plungės r.). Poetas.
Baigė Sedos progimnaziją (1935) ir Telšių gimnaziją (1939). Studijavo Vytauto Didžiojo universitete (1939), atgavus Vilnių, studijas tęsė Vilniaus universitete (1940–1943). Naciams jį uždarius, grįžo į tėviškę ir toliau mokėsi savarankiškai. Turėjo planų studijas tęsti Sorbonos universitete Paryžiuje, buvo gabus kalboms. Parašė eilėraščių ciklus „Vizijos“ (1939–1942), „Metų sonetai“, „Žmogaus apnuoginta širdis“, „Songs of myself“ (anglų k.). Eilėraščiuose ryški egzistencializmo filosofijos įtaka, nerimo, nevilties motyvai, pastovių žmogiškų vertybių ilgesys. Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui iš Rytų ir su juo grįžtant sovietų okupacijai, pasitraukė į Vakarus. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Plungėje ir Šarnelėje (Plungės r.).

 

PASAULYJE

448

Lepanto mūšis. 1571 10 07 Patrų įlankoje prie Naupakto (Graikija) Chuano Austro vadovaujamos koalicinės Ispanijos, Maltos ordino, Genujos, Toskanos, Venecijos ir Popiežiaus valstybės pajėgos (25 tūkst. karių, 207 galeros ir 6 galeasai) sutriuškino Alipašos Muezinzadės vadovaujamą Osmanų imperijos laivyną (25 tūkst. karių, 210 galerų ir 66 galeotai).

134

Gimė Nilsas Boras (Niels Bohr), 1885 10 07 Kopenhagoje. Danų fizikas, kvantinės mechanikos teoretikas, Nobelio premijos laureatas (1922).
Mirė (77) 1962 11 18 Kopenhagoje.

 

 

 

 Spalio 8-oji 

 

DERLIAUS DIENA. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu antrasis spalio šeštadienis paskelbtas (2001 06 14) atmintina valstybės diena – Derliaus diena.

511

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Rusija sudarė amžinąją taiką. 1508 10 08 Vilniuje buvo pasirašyta LDK ir Rusijos vadinamoji amžinoji taika. LDK ir Rusijos karo metu 1503 buvo pasiektos paliaubos, kurios buvo nenaudingos LDK. Naujo konflikto metu (1507–1508) LDK stengėsi atsiimti prarastas teritorijas. Deja, po Mykolo Glinskio išdavikiško maišto ir perėjimo į Rusijos pusę LDK pastangos atgauti buvusias žemes liko nevaisingos, todėl iškilo būtinybė pasirašyti taikos sutartį.

109

Gimė Jonas Noreika (slap. Generolas Vėtra), 1910 10 08 Šukionyse (Vabalninko vls., dab. Biržų r.). Karininkas, Lietuvos partizanas.
Baigė Šiaulių gimnaziją (1929), Kauno karo mokyklą, bet pasitraukė į atsargą. Baigė Vytauto Didžiojo universitetą (1938). Dar studijų metais grįžo į karinę tarnybą (nuo 1935), Lietuvos kariuomenės teismo sekretorius (1938–1940). Sovietų okupacijos metais paleistas į atsargą (1940). Dalyvavo 1941 Birželio 23 sukilime, paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, vėliau antinacinėje rezistencijoje Telšiuose vadovavo Lietuvių frontui. Gestapo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą (1943). Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos iš lagerio išvaduotas (1945). Dirbo Lietuvos mokslų akademijos juriskonsultu. Su bendraminčiais įkūrė pogrindines draugijas vienijantį centrą – Lietuvos tautinę tarybą (1946). Užmezgė ryšius su Žemaitijos partizanais, parengė pogrindžio darbą reglamentuojančių instrukcijų, parašė „Atsišaukimą į pasaulio tautas“, kurį ketino išplatinti užsienyje. Kartu su kitais LTT nariais suimtas (1946 03 16), įkalintas ir Karinio tribunolo nuteistas sušaudyti (1946 11 22). Sušaudytas (36) 1947 02 26 MGB būstinėje Vilniuje, palaidotas Tuskulėnų memoriale. Apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu (po mirties, 1997). Jo vardu pavadintos gatvės Radviliškyje ir Šukionyse (Pakruojo r.).

38

Mirė Eliziejus Draugelis (93), 1981 10 08 San Paule, emigracijoje. Gimė 1888 04 11 Bardauskuose (Gižų vls., dab. Vilkaviškio r.). valstybės ir visuomenės veikėjas, gydytojas.
Baigė Marijampolės gimnaziją (1909), Maskvos universiteto Medicinos fakultetą (1914). Pirmasis Maskvos studentų draugijos „Rūta“ pirmininkas. Lietuvos Tarybos narys (1918), LR vidaus reikalų ministras (1919 10 07–1920 06 19). Steigiamojo, I ir II Seimo narys, Sveikatos departamento direktorius (1926–1927). Ilgametis Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas (nuo 1919). Daug metų (1927–1944) dirbo gydytoju. Žinomas feljetonistas ir publicistas. Redagavo „Laisvę“, „Ūkininką“, „Darbininką“. Yra parašęs populiarių medicinos brošiūrų, dramą, komediją. Artėjant Rytų frontui ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), buvo keliolikos stovyklų vyr. gydytojas. Vėliau išvyko į Braziliją (1947) ir dirbo San Paulo universiteto Medicinos fakultete.

 

PASAULYJE

107

Prasidėjo Pirmasis Balkanų karas. 1912 10 08 Juodkalnija, Balkanų lygos šalis, paskelbė karą Osmanų imperijai. Į karą įsijungė ir kitos Balkanų lygos šalys: Bulgarija, Graikija, Serbija. Karas baigėsi 1913 05 30 Londono taikos sutartimi, kuria Osmanų imperija patyrė didžiulių teritorinių praradimų Europoje.

 

 

 

Spalio 9-oji

 

PASAULINĖ PAŠTO DIENA.

423

Sudaryta tikybinė Brastos unija. 1596 10 09 Brastoje (dab. Baltarusija) buvo sudaryta katalikų ir stačiatikių bažnyčių suvienijimo sutartis, kuri numatė, jog Abiejų Tautų Respublikos stačiatikiai pripažins popiežiaus valdžią ir svarbiausias Katalikų bažnyčios dogmas, laikysis senųjų Rytų bažnyčios apeigų ir per pamaldas vartos bažnytinę slavų kalbą. Taip susikūrė vadinamoji unitų bažnyčia. Unijai nepritarė Rusijos caras, ją palaikė popiežius, Lenkijos ir Lietuvos valdovai, LDK ir Lenkijos stačiatikių vyskupai, kurie siekė dalyvauti valstybės valdyme lygiomis teisėmis su katalikų vyskupais ir diduomene. Tačiau tarp stačiatikių įvyko skilimas. Dauguma tapo unitais, kiti liko stačiatikiais. Unija neigiamai veikė LDK ir Lenkijos visuomeninį gyvenimą: prasidėjo nepritariančiųjų unijai persekiojimai, Rusijos protekcinis kišimasis ir kt. Unija galutinai panaikinta Lvovo bažnyčios susirinkime (1946). Lietuvoje atkurta (1919) unitų bažnyčia veikia iki šiol.

99

Lenkija okupavo Vilniaus kraštą. 1920 10 09 Lenkija sulaužė su Lietuva sudarytą (1920 10 07) Suvalkų taikos sutartį – generolo Liucjano Želigovskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Iš pradžių lenkų okupacija teisinta tuo, kad Vilnių užėmė Lenkijos vyriausybės nekontroliuojamas lenkų generolas L. Želigovskis, kuris okupuotą kraštą paskelbė Vidurio Lietuvos valstybe (1920 10 12). Vėliau Lenkijos seimas ją oficialiai prijungė prie Lenkijos (1922 03 24). Vilniaus ir Vilniaus krašto praradimo Lietuvos valstybė nepripažino, siekė ją atgauti. 1938 Lietuvos konstitucijoje buvo įrašyta, kad Vilnius – Lietuvos sostinė, todėl okupacijos metu Kaunas vadintas laikinąja sostine. Šią poziciją iš savanaudiškų paskaitų palaikė ir Sovietų Sąjunga, kartu su fašistine Vokietija okupavusi Lenkiją, jos rytinę dalį, Maskvos sutartimi Vilniaus kraštą grąžino (1939 10 10) iš Vokietijos pagal nepuolimo sutartį slapta jau „nusipirktai“ (1939 09 28) Lietuvai, mainais gaudama sutikimą dislokuoti Lietuvoje sovietų karines bazes, vėliau (1940) panaudotas pačiai Lietuvai okupuoti.

255

Gimė Dionizas Poška, 1764 10 09 Lėlaičiuose (Mažeikių r.), 1764 10 13 krikštytas Žemalėje, palaidotas Kaltinėnuose. Poetas, muziejininkas, leksikografas, žemaičių lituanistinio sąjūdžio centrinė figūra.
Mokėsi Kražių kolegijoje (nuo 1773), toliau mokslus tęsė Kražių apygardinėje mokykloje (baigė apie 1780). Mokėsi teisės Raseinių palestroje. Baigęs dirbo Raseinių žemės teisme advokatu, regentu ir raštininku (1786–1820). Apsigyveno nusipirktose Bardžių–Bijotų valdose (apie 1790), kurioms priklausė apie 500 ha žemės bei 40 baudžiauninkų. Pirmojo Lietuvos muziejaus, įrengto tuščiaviduriuose ąžuoluose (baubliuose), įkūrėjas. Baublių muziejų plačiai išgarsino to meto spauda („Dziennik Wilenski”, „Dziennik Warszawski”). Domėjosi istorija, etnografija, kalba, literatūra, palaikė ryšius su rusų, lenkų, lietuvių mokslininkais, rinko knygas, rankraščius, dokumentus, archeologinius radinius (paminėtini amuletas, ietigaliai, balnakilpės, antkaklės ir apyrankės), senovinius pinigus, ginklus ir kt., kuriuos saugojo Baubliuose. Trumpą kolekcijos sąrašą spaudoje paskelbė K. Nezabitauskis (1823). Kasinėjo artimiausių apylinkių piliakalnius bei kapus, Baltmiškio (Kelmės r.) senkapius. Daugiausia žinomas kaip rašytojas, rašęs lietuvių ir lenkų kalbomis. Žymiausias kūrinys – epinė poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Rengė lenkų–lotynų–lietuvių žodyną (nuo 1820). Mirė (65) 1830 05 12 Bardžiuose, palaidotas Kaltinėnuose (abu dab. Šilalės r.). Išleisti „Raštai“ (1959). Jo vardu visoje Lietuvoje pavadinta 18 gatvių.

169

Gimė Vincas Pietaris, 1850 10 09 Žiūrių–Gudelių kaime (Paežerių vls., dab. Vilkaviškio r.). Gydytojas, rašytojas, publicistas, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas.
Po studijų Maskvos universiteto Medicinos fakultete vertėsi gydytojo praktika Demjanske (1879–1883) ir Ustiužnoje (su pertrauka 1883–1902). Įvairiais slapyvardžiais bendradarbiavo rusų draudžiamoje lietuviškoje spaudoje („Aušroje“, „Varpe“, „Ūkininke“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“, „Tėvynės sarge“ ir kt.). Parašė apsakymų, apysakų, autobiografinių apybraižų, istorinę pjesę „Kova ties Žalgiriais“ (1906), pasaką vaikams „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1930). Svarbiausias kūrinys – pirmasis lietuvių istorinis romanas „Algimantas“ (1904–1906). Mirė (51) 1902 10 03 Ustiužnoje (Rusija). Jo vardu Lietuvoje pavadintos šešios gatvės.

62

Mirė Jonas Kairiūkštis (60), 1957 10 09 Vilniuje. Gimė 1896 10 13 Seinuose (dab. Lenkija). Gydytojas terapeutas, farmakologas, medicinos mokslų daktaras (1937), profesorius (1941), Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas (1946). Eksperimentinės ir klinikinės farmakologijos Lietuvoje pradininkas.
Dirbo gydytoju įvairiose Lietuvos ligoninėse (iki 1937). Vytauto Didžiojo universiteto (nuo 1937) ir Vilniaus universiteto (nuo 1944) profesorius. Vienas iš laisvamanių sąjūdžio Lietuvoje pradininkų, žurnalo „Laisvoji mintis“ redaktorius (1933–1939). Išleido darbų apie tuberkuliozę, bronchinę astmą, laisvamanybę. Sukūrė neobenzinolio preparatą. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

222

Mirė Vilniaus (Didysis) Gaonas (tikr. Elijahu Ben Solomonas) (77), 1797 10 09 Vilniuje. Gimė 1720 04 23 Selcuose (netoli Bresto, dab. Baltarusija). Garsus Toros, Talmudo ir Kabalos žinovas.
Tėvas, žymus Vilniaus rabinas, leido jam savarankiškai studijuoti Senąjį Testamentą ir Talmudą, toliau savarankiškai mokėsi matematikos ir astronomijos. Nuo šešerių metų sakė pamokslus Vilniaus didžiojoje sinagogoje. Keliavo po Lenkiją ir Vokietiją (nuo 1740), ten įgydamas žinių ir pagarbos iš Talmudo tyrinėtojų. Grįžo į Vilnių (1745) ir tęsė mokslinę veiklą besigilindamas į Torą, Talmudą ir Kabalą. Po mirties paliko apie 70 veikalų, iš kurių žymesni „Dangaus stulpai“ (1777), „Žmogaus tobulumas“ (1777), „Paaiškinimai“ (1807), „Chaimo siela“ (1824). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

73

Mirė Juozas Kamarauskas (72), 1946 10 09 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1874 04 29 Skauraduose (Širvintų vls., dab. r.). Inžinierius, architektas, dailininkas.
Nežine (dab. Ukraina) baigė gimnaziją. Mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje (1892–1893), studijas tęsė A. Štiglico techninio piešimo mokykloje Sankt Peterburge, ten pat tobulinosi Imperatoriškoje dailės akademijoje (1893–1897). Dirbo inžinieriumi Šiaurės vakarų krašto geležinkelių valdyboje (1897–1910), Sankt Peterburgo statybos skyriaus vedėjas (1910–1915). Mobilizuotas į Rusijos armiją (1916), tarnavo Pirmajame geležinkelio batalione (iki 1917). Bolševikams užgrobus valdžią (1917 11), paskirtas Petrogrado miesto ir gubernijos inžinieriumi architektu (1917–1922). Grįžo į Lietuvą (1922), gyveno Lenkijos okupuotame Vilniuje. Vertėsi atsitiktiniais darbais – piešė plakatus, kūrė ekslibrisus, pašto ženklus, statybos projektus, Vilniaus miesto planus ir kt. Dirbo Vilniaus vyriausiojo architekto valdyboje (nuo 1939). Pirmasis piešiniuose ir brėžiniuose ėmė fiksuoti kultūros paveldo objektus Lietuvoje. Sukūrė apie 4000 grafikos ir tapybos darbų. Vieni svarbiausių – per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų Vilniaus senamiesčio 40 gatvių išklotinių brėžiniai ir piešiniai (atlikti 1944–1945). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

54

Mirė Aleksandras Račkus (72), 1965 10 09 Čikagoje. Gimė 1893 06 07 Čekiškėje (dab. Kauno r.). Gydytojas, numizmatas, kultūros veikėjas, redaktorius, medicinos ir chirurgijos daktaras.
Mokėsi Kauno gimnazijoje (1905–1907). Kartu su tėvu knygnešiu Mykolu Račkumi išvyko į JAV (1910), kur baigė Čikagos medicinos mokyklą (1922), šiame mieste vertėsi gydytojo praktika. Įstojo į Lietuvos vyčių organizaciją (1912). Vienas žurnalo „Vytis“ steigėjų, jo pirmasis redaktorius (1915–1916). Leido ir redagavo humoro žurnalą „Laisvamanių žiedai“ (1916–1917). Čikagoje įkūrė Numizmatikos ir istorijos draugiją bei Lietuvių istorijos muziejų su didžiausia pasaulyje lietuviškos numizmatikos kolekcija (1917). Gyveno Kaune (1935–1940), surengė savo kolekcijos parodą (1935). Po parodos visus eksponatus už simbolinę kainą įsigijo Lietuvos švietimo ministerija. Tvarkydamas savo kolekciją, dirbo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Istorijos skyriuje (1936–1938), vėliau vertėsi privačia praktika, buvo JAV konsulato gydytojas. Su kitais Kaune įsteigė Lietuvių-amerikiečių draugiją (1938). Grįžęs į Čikagą, įsteigė Lituanistikos muziejų (1940). Rašė straipsnius periodiniams leidiniams „XX amžius“, „Kosmos“, „Naujoji Romuva“, „Trimitas“ ir kt. „Lietuvių enciklopedijai“ rengė straipsnius istorijos, numizmatikos ir medicinos klausimais. Vienas pirmųjų ėmė rūpintis knygnešių atminimo įamžinimu, jų atsiminimų užrašymu. Leido numizmatikos ir filatelijos žurnalą (nuo 1948), rengė „Numizmatikos enciklopediją“. Išleido „Gudonai (Gotai), lietuvių tautos giminaičiai“ (1929), „Žinynas apie Lietuvos numizmatiką“ (1965). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

PASAULYJE

145

Atliktas pirmasis kremavimas. 1874 10 09 vokiečių inžinierius Fridrichas Zymensas atliko pirmąjį kremavimą krosnyje.

 

 

 

Spalio 10-oji

 

VIETOS SAVIVALDOS DIENA. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu spalio 10-oji paskelbta (2007 09 27) paskelbta atmintina valstybės diena – Vietos savivaldos diena.

80

 Atgautas Vilniaus kraštas. 1939 10 10 Maskvoje pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis, kuria Lietuvai grąžintas Vilnius ir jo kraštas, okupuotas Lenkijos (1920). Atgauta teritorija apėmė 6909 kv. km su 490 tūkst. gyventojų. Lietuvos kariuomenė į Vilnių ir Vilniaus kraštą įžengė tik 1939 10 27–29. Krašte sudarytos Švenčionėlių, Valkininkų ir Vilniaus apskritys (1940 10 30). Šia Maskvos sutartimi Lietuva taip pat leido savo krašte įkurdinti sovietų karines bazes, kurios tiesiogiai pasitarnavo Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą (1940).

242

Gimė Stanislovas Čerskis, 1777 10 10 Latgaloje (dab. Latvija). Jėzuitas (1794), kunigas (1807), grafikas, vertėjas, kultūrininkas, kanauninkas (1814).
Mokytojavo Vitebsko, Mogiliovo, Polocko, Oršos jėzuitų kolegijose ir Mstislavlio liaudies mokykloje (1795–1810). Dėstė klasikines kalbas Vilniaus ir Kijevo gimnazijose. Brastos (~1814), Varnių (1821) kanauninkas. Vilniaus universiteto pasiųstas į užsienį, lankėsi Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje (1819–1821). Salantų klebonas (nuo 1825). Salantuose įsteigė medžio raižyklą knygų iliustracijoms, padarė spaudus žemėlapiams daryti. Pagal G. Brauno atlasą išraižė iš vario 1550 Vilniaus planą (1822), dvi vinjetes lotynų–lenkų kalbų žodynui. Dalyvavo 1831 metų anticariniame sukilime, suimtas. Rašė lenkiškai ir lotyniškai. Išvertė į lenkų kalbą Fedro pasakėčių (1810), į lotynų kalbą – G. Deržavino odę „Dievas“. Išleido Žemaičių vyskupystės istoriją „Aprašymas Žemaičių vyskupystės“ (lenk. k., 1830) su išraižytais Žemaičių vyskupijos, Salantų parapijos žemėlapiais, 22 rel. paveikslėlius, kurių dauguma su lietuviškais tekstais (1831). Mirė (55) 1833 04 30 Varniuose.

51

Mirė Pranciškus Baltrus Šivickis (86), 1968 10 10 Vilniuje. Gimė 1882 09 30 Žlakišiuose (dab. Raseinių r.). Zoologas, hidrobiologijos Lietuvoje pradininkas, akademikas (1956).
1906 apsigyveno JAV, dėstė Filipinų universitete (1922–1928), Vytauto Didžiojo (1929–1940), Vilniaus (1940–1948) universitetuose. Buvo Zoologijos ir parazitologijos instituto direktorius (1959–1960). Tyrė gyvūnų morfogenezę, pirmasis pradėjo tirti Lietuvos hidrofauną. Hidrobiologijos Lietuvoje pradininkas, vienas pirmųjų parazitologų, pirmasis ėmė tirti Lietuvos dirvožemio organizmus. Parašė bendrajai biologijai skirtų darbų, straipsnių.

 

PASAULYJE

206

Gimė Džiuzepė Verdis (Giuseppe Fortunino Francesco Verdi), 1813 10 10 Le Roncolé (Prancūzija). Italų kompozitorius, operų kūrėjas.
Mirė (87) 1901 01 27 Milane (Italija).

158

Gimė Fritjofas Nansenas (Fridtjof Nansen), 1861 10 10 Store Frene (prie Oslo, Norvegija). Norvegijos keliautojas, okeanografas, Arkties tyrinėtojas, diplomatas, politinis ir visuomenės veikėjas.
Mirė (80) 1930 05 13 Lysakeryje (prie Oslo, Norvegija).

 

 

 

Spalio 11-oji

75

Gimė Jonas Algimantas Boruta, 1944 10 11 Kaune. Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, mokslininkas, vyskupas (nuo 1997), Telšių vyskupas (nuo 2002), fizikos-matematikos mokslų daktaras (faktiškai 1982; 1992 nostrifikuotas į gamtos mokslų daktarą), Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas (1997) ir prezidentas (1997–2006), docentas (1998).
Dirbo Lietuvos fizikos institute (1975–1982). Mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje (1975–1982), pogrindžio kunigas (1982–1989). Vyriausiasis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (1983–1989) redaktorius. Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolas (1989–1997). Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius. Dėsto Vilniaus universiteto Istorijos fakultete (nuo 1991). Parašė straipsnių apie atomo fiziką, Lietuvos katalikų bažnyčios istoriją. Apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu (1998). Rašytojo Kazio Borutos (1905–1965) sūnėnas, rezistento Jono Borutos (1915–1996) sūnus.

 

PASAULYJE

57

II Vatikano susirinkimas. 1962 10 11 prasidėjo paskutinis Visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas, svarstęs aktualius Katalikų Bažnyčiai klausimus.

 

 

 

Spalio 12-oji

621

Pasirašyta Salyno sutartis. 1398 10 12 Salyno saloje (Nemune, ties Nevėžio žiotimis) Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Kryžiuočių ordino didysis magistras Konradas fon Jungingenas sudarė sutartį, kuria Vytautas Ordinui atidavė Žemaitiją iki Nevėžio ir pusę Sūduvos, mainais gaudamas saugų užnugarį Rytuose. Vokiečių ordinas kartu su LDK pagalba okupavo Vytauto atiduotas žemes (1400). Žemaičiai priešinosi 1401 ir 1404 sukilimuose, kol juos parėmė Vytautas (1409). Tais metais jie sukilę galutinai išvijo kryžiuočių kariuomenę iš Žemaitijos ir sunaikino jų statytas pilis. Sutartis nustojo galioti LKD ir Kryžiuočių ordino karo metu (1409–1410).

99

Gimė Henrikas Nagys, 1920 10 12 Mažeikiuose. Poetas, žemininkas, filologijos daktaras (1949).
Baigė Kėdainių gimnaziją (1940), studijavo Vytauto Didžiojo universitete (1940–1943). Pasitraukė į Vakarus (1944). Studijavo germanistiką ir meno istoriją Insbruko (Austrija) universitete (1945–1947), studijas tęsė Freiburgo (Vokietija) universitete (1947–1948). Dėstė vokiečių kalbą Taikomosios dailės institute Freiburge (1947–1949). Iš Europos persikėlė į JAV, vėliau – į Kanadą (1949). Tęsė studijas Monrealio (Kanada) universitete, dirbo fabrikuose, dėstė universitete, vedė aukštesniuosius lituanistikos kursus (1954–1962), mokytojavo vidurinėje mokykloje. Dirbo „Literatūros lankų“ (1952–1959) redakcijoje ir buvo savaitraščio „Nepriklausoma Lietuva“ redaktorius (1968–1969). Išleido poezijos knygas „Eilėraščiai” (1946), „Lapkričio naktys: lyrika” (1947), „Saulės laikrodžiai” (1952), „Broliai balti aitvarai“ (1969), „Sakalų valanda“ (1996) ir kt. Ankstyvajai poezijai būdingas ekspresionistinis, tapybiškas vaizdas, ryškios spalvos, trūkčiojanti frazė, pauzė, emociškai pabrėžtos metaforos. Ryški vokiečių ekspresionistų, egzistencinės filosofijos įtaka. Vėliau emocinė įtampa atslūgsta. Mirė (75) 1996 08 03 Monrealyje (Kanada), emigracijoje, palaikai 1997 perlaidoti į Vilniaus Antakalnio kapines. Jo vardu pavadinta gatvė Mažeikiuose.

 

 

Spalio 13-oji

174

Gimė Silvestras Gimžauskas, 1845 10 13 Kirdeikiuose (dab. Utenos r.). Kunigas, lietuvybės puoselėtojas, knygnešys.
Mokėsi Švenčionių ir Daugpilio gimnazijose. Baigė Vilniaus kunigų seminariją (1876). Studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje (1877–1878), bet dėl ligos iš jos išstojo. Seminarijoje gaudavo ir skaitydavo lietuvišką spaudą. Bendradarbiavo „Aušroje“ ir kituose leidiniuose. Parengė pirmąjį patriotinį lietuvišką atsišaukimą (1890). Leido eilėraščių bei publicistines knygeles. Visas savo pajamas aukodavo lietuviškoms knygoms leisti. Dirbo vikaru Želudke (dab. Baltarusija), Žiežmariuose, Vidiškėse. Kietaviškių (nuo 1883) ir Valkininkų (1884–1893) klebonas. Žiežmariuose buvo įsirengęs pagrindinę lietuviškos spaudos slėptuvę. Lietuvybės puoselėtojas, priešinęsis polonizacijai. Ypač aktyviai organizavo spaudos platinimą Valkininkuose: globojo apie 50 knygnešių ir spaudos platintojų, kūrė slaptas daraktorių mokyklas. Brolio įskųstas (1891), buvo policijos tardomas ir sekamas. Perkeltas eiliniu vikaru į Giedraičius (1893), o metų pabaigoje – į Bagaslaviškį jau kaip altaristas. Išvyko gydytis į Varšuvą (1897). Mirė (51) 1897 09 27 Varšuvoje. Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

146

Gimė Mikas Petrauskas, 1873 10 13 Palūšėje (dab. Švenčionių r.). Dainininkas, dirigentas, kompozitorius.
Studijuodamas Sankt Peterburgo konservatorijoje (1901), vadovavo lietuvių chorams, sukūrė ir pastatė pirmąsias lietuviškas operetes. Dalyvavo anticarinėje revoliucijoje (1905) Vilniuje, persekiojamas policijos emigravo į Šveicariją (1906), gyveno JAV. Užsienyje rengė koncertus, vadovavo lietuvių chorams. Gyvendamas Čikagoje, įsteigė lietuvišką konservatoriją (1910), kuriai užsidarius, ją vėl atgaivino (1912) ir įkūrė jos skyrius Brukline, Niuarke ir Elizabete (Naujasis Džersis). Apsigyveno Kaune (1930). Sukūrė pirmąją lietuvišką operą „Birutė“ (1906 11 06), operą „Eglė žalčių karalienė“ (1920), operečių, kitų muzikinių kūrinių, parašė knygų ir straipsnių apie muziką. Mirė (63) 1937 03 23 Kaune, palaidotas Dusmenų (dab. Trakų r.) bažnyčios šventoriuje, palaikai perkelti į Vilniaus Rasų kapines (1969). Jo vardu pavadintos gatvės Ignalinoje ir Palūšėjė (Ignalinos r.). Brolis tenoras Kipras Petrauskas (1885–1968).

123

Gimė Jonas Kairiūkštis, 1896 10 13 Seinuose (dab. Lenkija). Gydytojas terapeutas, farmakologas, eksperimentinės ir klinikinės farmakologijos Lietuvoje pradininkas, medicinos mokslų daktaras (1937), profesorius (1941), Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas (1946).
Baigė Martyno Yčo gimnaziją Voroneže (Rusija; 1917) ir Sankt Peterburgo karo medicinos akademiją (1920). Išlaikęs egzaminus, įgijo gydytojo licenciją (1924). Dirbo gydytoju Kalvarijoje (1924), Tauragės valstybinėje psichiatrinėje ligoninėje (1924–1932), Tauragės suaugusiųjų gimnazijos mokytoju (1924–1925). Vytauto Didžiojo universiteto (nuo 1937) ir Vilniaus universiteto (nuo 1944) profesorius. Vilniaus neurologinės ligoninės gydytojas (1942–1943). Vienas laisvamanių sąjūdžio Lietuvoje pradininkų, žurnalo „Laisvoji mintis“ redaktorius (1933–1939). Išleido darbų apie tuberkuliozę, bronchinę astmą, laisvamanybę. Sukūrė neobenzinolio preparatą. Mirė (60) 1957 10 09 Vilniuje. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

 

 

Spalio 14-oji

 

PASAULINĖ ORGANŲ DONORYSTĖS DIENA.

 

PASAULINĖ STANDARTIZACIJOS DIENA.

246

Įkurta Edukacinė komisija. 1773 10 14, panaikinus jėzuitų ordiną (1773) ir Lenkijos–Lietuvos valstybei iškilus švietimo sistemos kaitos būtinybei, Lenkijos ir Lietuvos Seimo bei karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio sprendimu įkurta pirmoji pasaulietinė švietimo įstaiga, pavadinta Edukacine komisija, kuri atliko Švietimo ministerijos funkcijas. Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės švietimo sistema buvo suskirstyta į dvi provincijas – Lenkijos ir Lietuvos, turinčias 10 apygardų. Lietuvos provincijos švietimą tvarkė Vilniaus universitetas, kuris iš jėzuitų Vilniaus akademijos buvo perorganizuotas į Lietuvos vyriausiąją mokyklą (1781). Jis kontroliavo 32 septynių klasių vidurines (apygardines) bei trijų klasių apygardėlių mokyklas ir apie 200 parapinių mokyklų. Vidurinių mokyklų mokytojus rengė trimetė mokytojų seminarija, veikusi prie Vilniaus universiteto (1783–1797), bei parapinių mokyklų mokytojų seminarija (Vilniuje; įkurta 1775). Edukacinė komisija sumodernino ir supasaulietino mokymą Vilniaus universitete ir vidurinėse mokyklose, išplėtė parapinių mokyklų programą – įvedė privalomą rašymo ir skaičiavimo mokymą. Bendrojo lavinimo elementus imta jungti su praktinių žemės ūkio, amatų įgūdžių ugdymu. Po antrojo Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo (1793) Edukacinės komisijos veikla pašlijo ir buvo panaikinta (1794).

 

PASAULYJE

57

Karibų krizė (Kubos raketų krizė, arba Spalio krizė). 1962 10 14 JAV „U-2“ lėktuvas nufotografavo Kuboje Sovietų Sąjungos įrengtas branduolinio ginklo raketas. Sovietų elgesys sukėlė JAV ir SSRS santykių krizę, rizikavusią virsti didelio masto kariniais veiksmais su branduolinio ginklo panaudojimu ir gresiančiu abipusiu susinaikinimu. Taikiai susitarta Sovietų Sąjungai išgabenus raketas iš Kubos, o JAV – iš Turkijos.

 

 

 

Spalio 15-oji

 

PASAULINĖ BALTOSIOS LAZDELĖS DIENA.

202

Mirė Tadas Kosciuška (71), 1817 10 15 Soluroje (Šveicarija), emigracijoje. Gimė 1746 02 04 Merečovščyznoje (dab. Baltarusija). Lenkijos politinis ir karybos veikėjas, nacionalinis didvyris, generolas, 1794 Lenkijos–Lietuvos sukilimo vyriausiasis vadas (diktatorius).
Mokėsi Varšuvos kadetų mokykloje (1765–1769), tobulinosi Paryžiaus karo akademijoje (1769–1774), dalyvavo JAV Nepriklausomybės kare (1775–1783). Paskirtas Lenkijos kariuomenės brigados vadu (1789), pasižymėjo kare su Rusijos kariuomene, rėmusia Targovicos konfederaciją (1792). Gyvendamas emigracijoje Prancūzijoje, rengė sukilimą prieš Rusiją ir jos sąjungininkes, antrą kartą pasidalinusias Lenkijos–Lietuvos valstybę (1793). Krokuvoje paskelbtas vyriausiuoju sukilimo vadu – diktatoriumi (1794 kovą), vadovavo sukilėlių pajėgoms kovose prieš Rusijos ir Prūsijos kariuomenes (1794 05 07). Poloneco universalu suteikė asmens laisvę baudžiauninkams. Mūšyje ties Macejovicais buvo sužeistas ir pateko į rusų kariuomenės nelaisvę (1794 10 10), kalintas Petropavlovsko tvirtovėje (Rusija), po dvejų metų paleistas. Gyveno JAV, Prancūzijoje, Šveicarijoje. Laiškuose pabrėždavo esąs LDK pilietis, nors varžė LDK savarankiškumą. Jo vardu Lietuvoje pavadintos aštuonios gatvės.

186

Mirė Mykolas Kleopas Oginskis (68), 1833 10 15 Florencijoje (dab. Italija), palaidotas Švč. Marijos Naujosios bazilikos kapinėse, vėliau perlaidotas į Šventojo Kryžiaus baziliką. Gimė 1765 09 25 Guzove (Lenkija). Kompozitorius, kunigaikštis, valstybės ir visuomenės veikėjas, politikas, sukilėlis.
Aktyvus Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seimo dalyvis (1788–1792), ATR pasiuntinys Nyderlanduose, Londone (1789–1791). Paskutinis LDK iždininkas (1793–1794). Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos karalystę (1794), buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, vadovavo sukilėlių daliniams. Organizavo savo kavalerijos diviziją, buvo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėlių vadas. Po trečiojo ATR padalijimo Lietuvai praradus nepriklausomybę (1795), pasitraukė iš Lietuvos. Gyvendamas Prancūzijoje, imperatoriaus Napoleono I prašė pagalbos atgauti Lietuvai ir Lenkijai nepriklausomybę. Rusijos imperatorius Aleksandras I leido grįžti į Lietuvą (1802). Tapo slaptuoju Aleksandro I patarėju ir senatoriumi (1810). Prieš 1812 Rusijos karą su Prancūzija buvo sumanęs atkurti LDK kaip autonominę Rusijos imperijos dalį, gavo tam Aleksandro I sutikimą, bet viską sutrukdė prasidėjęs karas. Po Vienos kongreso (1815), kuriame sprendėsi Europos tautų likimas, nusivylęs kongreso nutarimais išvyko gyventi į Florenciją (1823). Sukūrė operą, polonezų (garsiausias „Atsisveikinimas su Tėvyne“), valsų, mazurkų, dainų. Parašė knygą „Laiškai apie muziką“ (pranc. k., 1828), atsiminimų „Atsiminimai apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 metų pabaigos“ (pranc. k., 4 t., 1826–1827; išversta į liet. k., 3 t., 2007–2009). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Nemenčinėje (Vilniaus r.).

76

Mirė Stasys Šimkus (56), 1943 10 15 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1887 02 04 Motiškiuose (dab. Jurbarko r., Seredžiaus sen.). Kompozitorius, dirigentas, lietuvių muzikos klasikas, folkloristas, profesorius (1942).
Mokėsi Juozo Naujalio vargonininkų ir dirigentų kursuose Kaune (1897–1900), po pertraukos studijas tęsė Varšuvos muzikos institute (1904–1906), stažavosi Sankt Peterburgo konservatorijoje (1908–1914). Pasiųstas į JAV rinkti aukų nuo karo nukentėjusiai Lietuvai. Ten 1915–1920 organizavo lietuvių chorus, rengė koncertus, statė operetes, leido žurnalą „Muzika“ (1916). Grįžo į Lietuvą (1920), dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų veikloje, buvo jos pirmininkas (1922). Studijavo kompoziciją Leipcigo ir Berlyno konservatorijose (1921–1922). Klaipėdoje įkūrė muzikos mokyklą (1923), joje dėstė, buvo jos direktorius (1924–1927 ir 1928–1930), subūrė simfoninį orkestrą. Valstybės teatro dirigentas (1930–1933), Vytauto Didžiojo universiteto mišraus choro vadovas (1933–1936), Kauno konservatorijos profesorius (1942–1943). Daug prisidėjo prie pirmųjų Lietuvos dainų švenčių (1924, 1928) rengimo, buvo jų dirigentas. Sukūrė simfoninę poemą „Nemunas“, operą „Kaimas prie dvaro“ (1941), kantatų, dainų ir kt. Jo vardu pavadintos gatvės Belvederyje (Jurbarko r.), Kaune, Klaipėdoje ir Seredžiuje (Jurbarko r.).

18

Mirė Kazimieras Vasiliauskas (79), 2001 10 15 Vilniuje. Gimė 1922 04 09 Kateliškiuose (Vabalninko vls., dab. Biržų r.). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, monsinjoras (1989), Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės narys (1998), Vilniaus miesto garbės pilietis (2000).
Kunigavo įvairiose Lietuvos parapijose (1946–1949). Sovietinio saugumo suimtas ir kalintas Intos ir Vorkutos lageriuose (1949–1957). Grįžęs į Lietuvą (1956), vikaravo Švenčionyse, tačiau vėl ištremtas (1958) be teisės sugrįžti į Lietuvą, gyveno ir dirbo Daugpilio rajone (Latvija). Kai leidus grįžo į Lietuvą (1968), buvo paskirtas Varėnos parapijos klebonu (1968), vėliau – Vilniaus šv. Rapolo bažnyčios vikaru adjutoriumi (1975), Vilniaus arkikatedros klebonu (1989). Išrinktas Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi (1993–1995). Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios emeritas (1997–2001). Apdovanotas Ldk Gedimino IV laipsnio ordinu (1994), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

PASAULYJE

205

Gimė Michailas Lermontovas, 1814 10 15 Maskvoje. Rusų „aukso amžiaus“ poetas, romantinės rusų literatūros atstovas.
Mirė (26) 1841 07 27 Piatigorske (Rusija).

175

Gimė Frydrichas Nyčė, 1844 10 15 Riockene (Vokietija). Vokiečių filosofas ir rašytojas, vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos“ kūrėjų.
Mirė (55) 1900 08 25 Veimare (Vokietija).

 

 

 

Spalio 16-oji

 

MAŽOSIOS LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO DIENA. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu spalio 16-oji paskelbta (2007 07 19) atmintina valstybės diena – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Minima diena siejama su nuoseklaus Mažosios Lietuvos gyventojų naikinimo pradžia (1944 10 16). Sovietų Sąjungos generolo Ivano Černiachovskio III Baltarusių fronto 5-ajai ir 11-ajai armijoms pavyko įsiveržti į Karaliaučiaus kraštą. Rusų raudonarmiečių žygį lydėjo žvėriškas moterų, mergaičių ir senučių prievartavimas, jas užstoti bandžiusių vyrų, tėvų, senelių korimas ar šaudymas.

 

PASAULINĖ MAISTO DIENA.

 

TARPTAUTINĖ BOSO DIENA.

72

Mirė Balys Sruoga (51), 1947 10 16 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1896 02 02 Baibokuose (Vabalninko vls., dab. Biržų r.). Poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, filosofijos daktaras (1924).
Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje. Studijavo Sankt Peterburgo miškų institute (1914), vėliau Sankt Peterburgo (1915) ir Maskvos (1916–1918) universitetuose literatūrą. Mokytojavo Vilniuje (1918–1919), buvo „Lietuvos“ redaktorius (1920–1923). Miuncheno (Vokietija) universitete studijavo slavistiką (1921–1924). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo, 1924–1940) ir Vilniaus (1940–1943 ir 1945–1947) universitetuose. Kaip įkaitas nacių okupacinės valdžios buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje prie Gdansko (1943–1945). Kūrybinis palikimas gausus, žymesni iš jų: rinkinys „Dievų takais“ (1923), dramos: „Milžino paunksmė“ (1932), „Apyaušrio dalia“ (1940–1941) ir kt., atsiminimų knygą „Dievų miškas“ (1957). Vertė užsienio autorių kūrybą. Išleisti „Raštai“ (6 t., 1957; 1–11, 14–15 t., 1996–2008). Jo vardu Lietuvoje pavadintos aštuonios gatvės.

78

Sušaudytas Antanas Gustaitis (43), 1941 10 16 Butyrkų kalėjime Maskvoje, ten bendrame kalinių kape ir palaidotas. Gimė 1898 03 26 Obelinėje (Sasnavos vls., dab. Marijampolės sav.). Lietuvos savanoris, Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas (1937), aviakonstruktorius, 9 lėktuvų „ANBO“ projektų autorius.
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią baigė evakuacijoje Jaroslavyje (Rusija; 1916). Studijavo Sankt Peterburgo imperatoriaus Aleksandro susisiekimo kelių inžinerijos institute (iki 1917). Mobilizuotas į Rusijos armiją. Bolševikams užgrobus valdžią (1917 11), grįžo į Lietuvą ir savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę (1919), dalyvavo kovose su Lenkijos kariuomene. Pasiųstas studijuoti į Karo aviacijos mokyklą (baigė 1920). Po studijų ten dirbo instruktoriumi, kartu vykdė oro operacijas. Perkeltas į mokomąją oro eskadrilę ir paskirtas jos vadu (1923). Pradėjo konstruoti lėktuvus „ANBO“ („Antanas nori būti ore“; nuo 1925). Studijavo lėktuvų konstravimą Paryžiaus aukštojoje aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokykloje (1925–1928). Paskirtas Karo aviacijos štabo viršininku (1928), vėliau – Karo aviacijos parko viršininku (1929). Dėstė Karo aviacijos mokykloje (nuo 1932). Su trijų lėktuvų eskadrile sėkmingai savos konstrukcijos lėktuvu „ANBO-IV“ apskrido dvylika Europos valstybių (1934 06 25–07 19). Paskirtas Karo aviacijos viršininku (1935). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (1940), iš darbo atleistas dirbo Vytauto Didžiojo universitete docentu (nuo 1941 01 01). Iš okupuotos Lietuvos bandė pasitraukti į Vakarus, bet NKVD sučiuptas (1941 03 06), suimtas ir įkalintas Kauno kalėjime, vėliau išsiųstas į Maskvą (1941 03 07). Apkaltintas šnipinėjimu (1941 06 27) ir nuteistas mirti (1941 07 07). Apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu (1927), Vytauto Didžiojo IV (1930) ir III (1939) laipsnių ordinais, Ldk Gedimino III laipsnio ordinu (1934), „Plieno sparnų“ garbės ženklu (1932), Čekoslovakijos Baltojo Liūto IV laipsnio ordinu su kardais (1935), Estijos Karo lakūno garbės ženklu (1933), Italijos Karūnos IV (1930) III (1934) laipsnio ordinais, Latvijos Trijų žvaigždžių II laipsnio ordinu (1938), Prancūzijos Garbės legiono IV laipsnio ordinu (1935) ir Švedijos Karališkuoju Vazos III laipsnio ordinu (1935). Jo vardu pavadintos gatvės Dievogaloje (Kauno r.), Girininkuose I (Kauno r.), Kaune, Pažėruose (Kauno r.), Trumpuose (Kauno r.) ir Vilniuje.

 

 

 

Spalio 17-oji

 

TARPTAUTINĖ KOVOS PRIEŠ SKURDĄ DIENA.

343

Pasirašyta Žuravno taikos sutartis. 1676 10 17 Žuravne (dab. Ukraina) Osmanų imperijos atstovai ir Abiejų Tautų Respublikos karalius Janas Sobieskis pasirašė taikos sutartį. Ji užbaigė ATR – Osmanų imperijos karą (1672–1676). ATR nustojo mokėti duoklę Osmanų imperijai. Taika su Osmanų imperija nebuvo patvirtinta, nes ATR seimas jos nepatvirtino ir ATR kartu su Austrijos imperija atnaujino karo veiksmus prieš Osmanų imperiją (1683).

310

Mirė Grigalius Antanas Oginskis (55), 1709 10 17 Liubline (Lenkija). Gimė 1654 06 23. Didikas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos karinis ir politinis veikėjas.
Žemaičių seniūnas (1698 06 23). Vienas Valkininkų konfederacijos, nukreiptos prieš Sapiegų įsigalėjimą Abiejų Tautų Respublikoje, organizatorių, respublikonų vadas. Pasižymėjo Valkininkų mūšyje prie Lieponių (1700 11 18), kuriame jungtinės lietuvių, žemaičių ir Livonijos pajėgos sumušė reguliariąją Sapiegų kariuomenę, remiamą totorių samdinių. Rėmė ATR valdovą Augustą II (nuo 1700). Sėkmingai kariavo su į Lietuvą besiveržiančia Švedijos kariuomene. Lietuvos lauko etmonas (1703 12 20), su kitais suorganizavo LDK generalinę konfederaciją. Remiamas Rusijos dalinių, apgulė Biržų pilį ir atėmė ją iš švedų (1703 03), bet ją Švedijos kariuomenė vėl susigrąžino (1704 09 14) ir susprogdino. Vienintelis Lietuvoje tinkamai priešinosi Švedijos kariuomenei, paskirtas Lietuvos didžiuoju etmonu (1709). Garsėjo kaip didelis muzikos gerbėjas, savo dvare turėjo orkestrą.

80

Mirė Petras Avižonis (64), 1939 10 17 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1875 04 17 Pasvalyje. Gydytojas oftalmologas, mokslininkas, visuomenės veikėjas, medicinos mokslų daktaras (1914), profesorius (1922).
Baigė Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją (1894). Studijavo Sankt Peterburgo universitete (1895–1897), baigė Dorpato (dab. Tartu, Estija) universitetą (1900). Dirbo akių gydytoju Ariogaloje, Žagarėje, Šiauliuose, Kaune (iki 1905). Kaip karo gydytojas dalyvavo Rusijos–Japonijos (1905) ir Pirmajame pasauliniame kare. Dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune (1920–1922). Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto Akių ligų katedros vedėjas (nuo 1922), Medicinos fakulteto dekanas (1922–1923), prorektorius (1924–1925), rektorius (1925–1926). Įkūrė Akių ligų kliniką (1923). Parašė pirmąjį akių ligų vadovėlį lietuvių kalba „Akių ligų vadovas“ (baigtas spausdinti 1940), apie 100 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Redagavo VDU žurnalą „Medicinos fakulteto darbai“ (1935–1939). Įsteigė ir vadovavo Lietuvos akių ligų draugijai (1932–1939). Jaunystėje parašė „Lietuvišką gramatikėlę“ (J. Jablonskio pataisyta ir 1988 išsp. hektografu). Padėjo J. Jablonskiui redaguoti ir tikrinti A. Juškos žodyno I t. (išsp. 1904) medžiagą. Bendradarbiavo su P. Višinskiu, G. Petkevičaite-Bite. Apdovanotas Ldk Gedimino II laipsnio ordinu (1932), Latvijos universiteto garbės daktaras (1939), Vokietijos (nuo 1925), Prancūzijos (nuo 1930) oftalmologų mokslinių draugijų narys. Jo vardu pavadintos gatvės Joniškėlyje (Pasvalio r.), Pasvalyje ir Žagarėje (Joniškio r.).

 

 

 

Spalio 18-oji

123

Gimė Juozas Eretas 1896 10 18 Bazelyje (Šveicarija). Visuomenės, kultūros veikėjas, filosofijos mokslų daktaras (1918), profesorius (1922).
Bazelyje baigė gimnaziją, studijavo Fribūro, Bazelio ir Lozanos (visi Šveicarijoje) universitetuose (nuo 1915). Dirbo Lietuvos informacijų biure Lozanoje (1918), vėliau – patarėju Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje (nuo 1919). Telegramų agentūros ELTA steigėjas ir direktorius (1920–1922). Dėstė Aukštuosiuose kursuose (1919–1922). Prisidėjo steigiant Lietuvos universitetą (1922), jame dėstė (1922–1940). Lietuvos Respublikos Seimo narys (nuo 1923). Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikas (1939). Pasitraukė į Vokietiją (1941), pateko į SS lagerius, vėliau Šveicarijos vyriausybės pastangomis išlaisvintas apsigyveno Šveicarijoje. Fribūro universiteto kancleris (1942). Tarnavo Šveicarijos kariuomenėje vyresniuoju leitenantu (1942–1956), dirbo Bazelio miesto gimnazijoje (iki 1962). Aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, buvo Pavasarininkų organizacijos vienas steigėjų ir valdybos pirmininkas (1923–1928), „Šatrijos“ meno draugijos vienas steigėjų. Parašė veikalus: „Lietuva praeityje, dabartyje ir ateityje“ (vok. k., 1919), „Muštukas ir kumščiasvydis“ (1923), „Bethoveno jaunystė“ (1927), „Henrich Seuse“ (1929 ), „Meister Eckehartas“ (1930), „Jonas Tauleris“ (1930), „Vokiečių literatūros istorija“ (1 t., 1931), „Jaunasis Goethe“ (1932), „Tremtis – prakeikimas ar uždavinys?“ (1964), „Tremties lietuvis idėjų sūkuryje“ (1965), „Tremtis kaip istorijos reiškinys“ (1965), „Mažosios tautos ir valstybės (jų reikšmė Europai)“ (1966) ir kt. Mirė (87) 1984 03 13 Bazelyje (Šveicarija), ten ir palaidotas.

87

Gimė Vytautas Landsbergis, 1932 10 18 Kaune. Lietuvos valstybės, kultūros veikėjas, politikas, pedagogas, muzikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1994), profesorius (1978), Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1997), šachmatininkas.
Baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (1955), dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (1957–1974, dabar Lieuvos edukologijos universitetas), Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete (1974–1978), Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1978–1990). Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrėjas ir lyderis (nuo 1988). Sovietų Sąjungos liaudies deputatas (1989), Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, aukščiausias valstybės pareigūnas, Valstybinės derybų su SSRS delegacijos pirmininkas (1990–1992). Vienas Baltijos valstybių tarybos vadovų (1990–1992). Seimo narys (1992–2004) ir jo pirmininkas (1996–2000), NATO reikalų komisijos narys (1999–2000), Europos Parlamento narys (nuo 2004). Sąjūdžio seimo tarybos pirmininkas (1988–1990). Lietuvos sąjūdžio garbės pirmininkas (nuo 1991). Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos pirmininkas (1993–2003). Išleido knygų apie muzikos ir kultūros istoriją, politinių tekstų, redagavo muzikos kūrinius, rengė M. K. Čiurlionio paveikslų albumus. Įvairių premijų laureatas. Apdovanotas (iki 2010) 27-iais įvairių šalių ordinais ir apdovanojimais, svarbesni iš jų: Gruzijos Šv. Georgijaus ordinas (2009), Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine (2003), Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius (1998). Garbės daktaru pripažintas: Čikagos Lojolos (JAV, 1991), Vytauto Didžiojo (1992), Ogdeno Weberio (JAV, 1992), Yalle'io (JAV, 1992), Klaipėdos (1997), Lietuvos teisės universitetų (2000, dabar Mykolo Romerio universitetas), Helsinkio (Suomija, 2000), Sorbonos (Prancūzija, 2001) universitetų, Lietuvos dailės akademijos (2003); garbės nariu pripažintas: Vilniaus Gedimino technikos (1998) ir Kardifo (Jungtinė Katalystė; 2000) universitetų. Senelis – dramaturgas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852–1916).

71

Mirė Jurgis Šaulys (69), 1948 10 18 Lugane (Šveicarija), emigracijoje. Gimė 1879 05 05 Balsėnuose (Švėkšnos vls., dab. Klaipėdos r.). Lietuvos valstybės veikėjas, Vasario 16-osios Akto signataras, diplomatas, politikas, filosofijos daktaras (1912), bibliofilas, knygnešys.
Mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje (1897–1899), bet už rusų valdžios draudžiamos lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą pašalintas. Studijavo ekonomiką Šveicarijos Berno universitete (1903–1912) ir jį baigęs gavo filosofijos daktaro laipsnį. Vienas Lietuvos demokratų partijos kūrėjų (1902), vėliau visiškai pasitraukęs iš partinės veiklos (1904). Lietuvos Tarybos generalinis sekretorius (1917–1918), kurį laiką ir vicepirmininkas. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje (1918–1919; 1931–1938), Šveicarijoje (1919; 1939–1946), Italijoje (1921–1923), Vatikane (1927–1931), Lenkijoje (1938–1939). Laikraščių „Varpas“, „Ūkininkas“, „Naujienos“ (1903–1904), „Lietuvos žinios“ (1914–1915), „Klaipėdos žinios“ (1924), „Memel Zeitung“ (1924–1925) ir kt. redaktorius. Buvo aistringas bibliofilas: 644 spaudinius, susijusius su Lietuvos istorija, perdavė Vytauto Didžiojo universitetui, o visą biblioteką po savininko mirties įsigijo (1952) Pensilvanijos universitetas.

31

Mirė Paulius Galaunė (tikr. vardas Povilas) (98), 1988 10 18 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1890 01 25 Pagelažiuose (dab. Ukmergės r.). Lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas, pedagogas, grafikas, bibliofilas.
Baigė Veprių liaudies mokyklą (1902), toliau mokėsi Sankt Peterburgo realinėje gimnazijoje (1910). Studijas tęsė Sankt Peterburgo universitete (1910–1913), taip pat mokėsi Dailei skatinti draugijos mokykloje (1910–1912), privačiose dailės studijose. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą, mokė Vilniaus gimnazijoje (1918–1919), Lenkijai okupavus Vilnių persikėlė į Kauną, dirbo Valstybės muziejuje Kaune (1919–1923). Valstybės archeologijos komisijos narys (1920–1925 ir 1930–1935), registravo Lietuvos kultūros paminklus, priklausė jų grąžinimo iš Rusijos į Lietuvą komisijoms (1916–1919). Tobulinosi Paryžiaus Luvro mokykloje (1923–1924). M. K. Čiurlionio galerijos vedėjas (1924–1936), Vytauto Didžiojo kultūros (1936–1944) ir Čiurlionio dailės muziejaus direktorius (1944–1949). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1925–1939), Vilniaus universitete (su pertrauka, 1940–1951) ir Vilniaus dailės institute (1945–1950). Rengė lietuvių liaudies meno bei profesionaliosios dailės parodas užsienyje. Kaupė ir tyrė liaudies bei profesionaliosios dailės kūrinius, leido jų katalogus, parašė apie 400 darbų, iš jų apie 20 išleisti, daugiausia skirti lietuvių liaudies menui. Sudarė „Lietuvių liaudies meno“ albumus, skirtus keramikai, medžio dirbiniams, skulptūrai, grafikai ir tapybai (4 t., [6 kn.], 1959–1968). Sukūrė knygų iliustracijų, atvirukų, pašto ženklų. Lietuvai paliko 10 tūkst. asmeninę biblioteką. Apdovanotas Prancūzijos garbės legiono (1930), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo IV laipsnio (1931), Latvijos Trijų žvaigždžių (1932), Švedijos karaliaus III laipsnio Vazos (1938) ir Belgijos karaliaus Leopoldo II ordinais (1938). Suteiktas Sovietų Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo (1960) ir Liaudies dailininko vardai (1970). Įteikta Sovietų Lietuvos valstybės premija (1970). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

 

 

Spalio 19-oji

137

Gimė Vincas Krėvė-Mickevičius, 1882 10 19 Subartonyse (Merkinės vls., dab. Varėnos r.). Rašytojas, valstybės veikėjas, filosofijos daktaras (1908), profesorius (1922), akademikas (1941).
Mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje (1898–1900). Studijavo Kijevo universitete (nuo 1904), jį 1905 uždarius, persikėlė į Lvovo universitetą (dab. Ukraina), kurį baigė filosofijos daktaro laipsniu (1908). Dirbo mokytoju Baku (1909–1920). Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius (1922–1940), Lituanistikos instituto direktorius (1941) ir Lietuvos mokslų akademijos prezidentas (1941). Leidinių „Skaitymai“ (1920–1923), „Tauta ir žodis“ (1924–1931), „Gaisai“ (1930–1931), „Mūsų tautosaka“ (1930–1935), „Darbai ir dienos“ (1930–1940), „Literatūra“ (1936), „Dienovidis“ (1940) redaktorius. Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas (1939–1940). Parašė eilėraščių, prozos (rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“, 1921–1922, apysaka „Raganius“, 1939), dramaturgijos („Šarūnas“, 1911, „Skirgaila“, 1922) kūrinių. Rinko ir skelbė lietuvių tautosaką. Kūrė įvairiais žanrais, derindamas realistinį pasaulio vaizdą su romantine dvasia. Žymiausi darbai – „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), „Skirgaila“ (1938), „Šiaudinėj pastogėj“ (1940). Reiškėsi politinėje veikloje: Lietuvos Respublikos konsulas prie Azerbaidžano vyriausybės (1919–1920), kaip ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras kolaboravo vadinamojoje sovietinėje Liaudies vyriausybėje (1940). Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui, bėgdamas nuo Raudonosios armijos, emigravo į užsienį (1944). Gyveno JAV (nuo 1947), dėstė Pensilvanijos universitete. Išleisti„Raštai“ ( 10 t., 1921–1930; 6 t., 1956–1961), „Rinktiniai raštai“ (3 t., 1982). Mirė (71) 1954 07 07 Springfilde (JAV) emigracijoje, palaidotas Putnamo lietuvių kapinėse, 1992 palaikai perlaidoti į Subartonių kaimo (dab. Varėnos r.) kapines. Jo vardu Lietuvoje pavadintos devynios gatvės.

 

PASAULYJE

32

Prasidėjo Juodasis pirmadienis. 1987 10 19 ženkliai smuko pasaulio vertybinių popierių biržų indeksai. Krizė prasidėjo Honkonge, tuomet pasiekė Europą ir JAV.

 

 

 

Spalio 20-oji

 

1791 M. ABIEJŲ TAUTŲ (LIETUVOS IR LENKIJOS) TARPUSAVIO ĮŽADO PASKELBIMO DIENA. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu spalio 20-oji paskelbta (2008 05 13) atmintina valstybės diena – 1791 Abiejų Tautų tarpusavio įžado paskelbimo diena.

364

Sudaryta Kėdainių unija (Kėdainių sutartis). 1655 10 20 Kėdainiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai ir dalis bajorų, vadovaujami LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos, pasirašė sutartį su Švedijos karaliaus vietininku grafu Magnusu Gabrieliu de la Gardžiu. Sutartis sudaryta per Abiejų Tautų Respublikos–Švedijos ir ATR–Rusijos (1654–1667) karus, kurių metu rytinė LDK dalis iki Nevėžio buvo užimta Rusijos kariuomenės, o Žemaitija – Švedijos kariuomenės. Nelygiaverčia ir prastesne nei Liublino unijos (1569) sutartimi buvo nutraukiama LDK ir Lenkijos unija, išsižadama pavaldumo Jonui Kazimierui, skelbiama, kad sudaroma LDK ir Švedijos unija, o Karolis Gustavas paskelbtas LDK didžiuoju kunigaikščiu. Buvo paliekama LDK santvarka, bajorų luominės ir religinės teisės, buvo deklaruojamas akivaizdus LDK pavaldumas Švedijai. Per pavasario žemaičių sukilimą prieš švedus (1656) ir juos išvijus, unija buvo nutraukta, o iniciatorius J. Radvila mirė (1655 12 31), apsiaustas LDK kariuomenės Tikocino pilyje (dab. Lenkija).

228

Priimtas LDK ir Lenkijos tarpusavio įsipareigojimo įstatymas. 1791 10 20 įstatymu Lietuvos ir Lenkijos Abiejų Tautų Respublika liko federacinio pobūdžio. Lietuva ir Lenkija įtvirtintos kaip lygiavertės partnerės Respublikoje. Šis įstatymas laikomas 1791 Gegužės 3-iosios konstitucijos pataisa.

286

Gimė Adomas Stanislovas Tadeušas Naruševičius, 1733 10 20 Pinske (dab. Baltarusija). Jėzuitas (1748), kunigas (1762), poetas ir istorikas, teologijos daktaras (1773).
Baigė Pinsko jėzuitų akademiją (1748), studijas tęsė Vilniaus universitete, ten pat dėstė (1751–1754). Studijavo Varšuvoje ir Lione (1758–1762). Dėstė Varšuvoje Kilmingųjų kolegijoje ir Varšuvos kadetų korpuse (nuo 1762). Paskirtas Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio patarėju istorijos klausimais (nuo 1771). Smolensko vyskupas koadjuktorius (1775–1790), LDK raštininkas (1781), ATR Nuolatinės tarybos sekretorius (1781–1786), Lucko vyskupas (nuo 1790). Parengė ir išleido ankstyvuosius Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijos kūrinius. Žymiausias istorijos veikalas „Lenkijos istorija“ (lenk. k., 8 t., 1780–1786, 1824). Buvo surinkęs 230 tomų istorinės medžiagos, kuri vadinama „Naruševičiaus byla“. Monarchistas, pasisakęs už 1791 Gegužės 3-iosios konstituciją. Mirė (62) 1796 07 08 Polesės Januve (Liublino vaivadija, Lenkija). Apdovanotas Šv. Stanislovo (1776) ir Baltojo erelio (1783) ordinais. Jo vardu pavadinta gatvė Nemenčinėje (Vilniaus r.).

143

Gimė Juozapas Albinas Herbačiauskas, 1876 10 20 Lankeliškiuose (Vilkaviškio r.). Rašytojas, literatūros kritikas, vienas esė pradininkų lietuvių literatūroje.
Mokėsi Marijampolėje, lankė paskaitas Jogailos universitete Krokuvoje (1901–1906), jame dėstė lietuvių kalbą (1911–1924). Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete dėstė lenkų kalbą ir literatūrą (1924–1933). Bendradarbiavo žurnaluose „Baras“, „Gaisai“. Išvyko į Lenkiją (1933), gyveno Varšuvoje, vėliau – Krokuvoje (nuo 1943). Krokuvoje su Adomu Varnu įsteigė draugiją „Rūta“ (1904). Rašė lietuvių ir lenkų kalbomis. Kūrybai būdinga literatūros modernizacijos programa, individualizmas, pranašiškos vizijos, aforistinė kalba. Žymiausi darbai – „Lietuvos griuvėsių himnai“ (1907), „Genijaus meilė“ (1907), „Erškėčių vainikas“ (1908), „Kur eini, lietuvi“ (1919), „Dievo šypsenos“ (1929), „Traukinio Nr. 13 nakties sonata“ (1930). Mirė (68) 1944 12 03 Krokuvoje (Lenkija).

 

 

 

Spalio 21-oji

74

Mirė Felicija Bortkevičienė-Povickaitė (72), 1945 10 21 Kaune. Gimė Linkaučių dvare (Krekenavos vls., dab. Panevėžio r.). Politikė, knygnešė, spaudos darbuotoja, visuomenės veikėja.
Gyvendama Vilniuje (nuo 1901), rūpinosi Vilniaus lietuvių švietimu, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. „Žiburėlio“ draugijos pirmininkė, šelpė gabius studentus, rašytojus. Įstojo į Vilniaus masonų ložę (Lietuva / Litwa) ir tapo pirmąja moterimi masone Lietuvoje (1915). Reiškėsi politiniame Lietuvos gyvenime: Lietuvių demokratų partijos narė (nuo 1902), viena Rusijos lietuvių suvažiavimo organizatorių (1917), Lietuvos Steigiamojo Seimo Valstiečių sąjungos atstovė (1920). Už politinę veiklą kalėjo carinės Rusijos ir bolševikų valdymo metais. Lietuviškos leidybos organizatorė: kartu su Kaziu Griniumi įkūrė „Pasitikėjimo“ bendrovę (1908), kuri leido „Lietuvos ūkininką“ ir „Lietuvos žinias“, su bendradarbiais Kaune įsteigė „Varpo“ knygų leidybos bendrovę ir jai vadovavo (1919–1940, 1942–1944), „Varpo“ spaustuvės vadovė (1920–1936, 1942–1944).

 

PASAULYJE

214

Trafalgaro mūšis. 1805 10 21 prie Gibraltaro sąsiaurio anglų eskadra (27 linkorai ir 4 fregatos), vadovaujami admirolo Horacijo Nelsono, sutriuškino prancūzų admirolo Pjero-Šarlio Vilnevo vadovaujamą jungtinį prancūzų ir ispanų laivyną (33 linkorai ir 7 fregatos).

186

Gimė Alfredas Bernardas Nobelis (Alfred Bernhard Nobel), 1833 10 21 Stokholme. Švedų chemikas, inžinierius, dinamito išradėjas, Nobelio premijos steigėjas.
Mirė (63) 1896 12 10 San Reme (Italija).

 

 

 

Spalio 22-oji

31

Prasidėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Steigiamasis suvažiavimas. 1988 10 22–23 Lietuvos Pertvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė surengė Steigiamąjį suvažiavimą. Sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 180 tūkstančių žmonių. LPS rėmimo grupės (jų buvo apie 1 000) į Steigiamąjį suvažiavimą išrinko 1 027 delegatus, suvažiavime užsiregistravo 1 021 delegatas. Pagal socialinę sudėtį vyravo tarnautojai, iš jų gausiausia mokslininkų ir menininkų grupė – 283. Didžioji dalis delegatų buvo su aukštuoju išsilavinimu (693 delegatai). Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime buvo priimta programa ir įstatai, sukurti valdymo organai. Sąjūdžio Tarybos pirmininku tapo Vytautas Landsbergis. LPS kaip stipri visuomeninė ir politinė jėga atvedė Lietuvą į nepriklausomybę, įtvirtintą 1990 Kovo 11-osios aktų.

 

PASAULYJE

140

Sėkmingai išbandyta elektros lempa. 1879 10 22 amerikiečių išradėjas Tomas Alvas Edisonas (Thomas Alva Edison) sėkmingai išbandė pirmąją kaitinamąją elektros lempą.

208

Gimė Ferencas Listas (Liszt Ferenc), 1811 10 22 Doborjane (Vengrija). Vengrų kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas.
Mirė (75) 1886 07 31 Bairoite (Vokietija).

149

Gimė Ivanas Buninas, 1870 10 22 Voroneže (Rusija). Rusų prozininkas, poetas, vertėjas, Nobelio premijos laureatas (1933).
Mirė (83) 1953 11 08 Paryžiuje.

 

 

 

 Spalio 23-ioji 

602

Įkurta Žemaičių vyskupystė. 1417 10 23, po to, kai didysis kunigaikštis Vytautas aktu patvirtino Medininkų (nuo XVI a. – Žemaičių) vyskupijos įkūrimą, Konstancos bažnytinio susirinkimo atstovas konsekravo Vilniaus katedros kleboną Motiejų Vilnietį Žemaičių vyskupu ir paskyrė į Žemaičių vyskupiją. XVI a. pabaigoje vyskupystė apėmė beveik visą Žemaičių seniūnijos teritoriją (apie 23 tūkst. kv. km). Vyskupystės centras buvo Medininkai (Varniai; 1417–1864), Rusijos administracija savavališkai jį iškėlė į Kauną 1864 (popiežius patvirtino 1895). Dėl politinių motyvų vyskupystė panaikinta, vietoj jos įkurta Kauno arkivyskupija (1926). Vyskupijos dvasininkija įnešė didžiulį indėlį į lietuvių kultūros ir kalbos išsaugojimą, XIX a. lituanistinį sąjūdį. Daugiausia šioje veikloje pasižymėjo Žemaičių vyskupai Merkelis Giedraitis, Jurgis Tiškevičius, Juozapas Arnulfas Giedraitis, Jonas Krizostomas Gintila (nominatas), Motiejus Valančius, Pranciškus Karevičius ir kt.

 

 

 

Spalio 24-oji

 

TARPTAUTINĖ JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS DIENA.

 

PASAULINĖ INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTROS DIENA.

224

Likviduota Abiejų Tautų Respublika. 1795 10 24, po ATR pirmojo (1772) ir antrojo (1793) padalijimo bei nesėkmingo Tado Kosciuškos sukilimo (1794) agresorės Rusija, Austrija ir Prūsija Peterburge pasirašė III Peterburgo konvenciją dėl trečiojo – galutinio – Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Teisiškai šį aktą parėmė Rusija, Austrija ir Prūsija 1797 01 26 IV Peterburgo konvencijoje, kuria buvo panaikinti paskutinieji, daugiau formalūs, ATR valstybingumo likučiai. Trečiuoju padalijimu Rusijai atiteko 120 tūkst. kv. km teritorija: iš LDK – vakarinės Baltarusijos žemės, etninė Lietuva (išskyrus Užnemunę), iš Lenkijos – Vakarų Voluinė, Kuršo kunigaikštystė. Austrija užėmė daugiausia lenkų žemes tarp Bugo, Vyslos ir Pilicos upių (su Liublinu ir Krokuva), Prūsija – Užnemunę, dalį Palenkės, Mazoviją (su Varšuva). Rusijos, Austrijos ir Prūsijos įvykdyta palaipsniška ATR likvidacija išliko beprecedenčiu atveju iki šių dienų.

153

Gimė Stasys Matulaitis, 1866 10 24 Stebuliškėje (Liudvinavo vls., dab. Marijampolės sav.). Visuomenės veikėjas, publicistas, gydytojas, spaudos darbuotojas, knygnešys, istorijos mokslų daktaras (1934), Baltarusijos mokslų akademijos akademikas (1934–1937).
Baigė Marijampolės gimnaziją (1886). Maskvos universiteto Medicinos fakulteto absolventas (1891). Vertėsi gydytojo praktika įvairiose Lietuvos vietose (1891–1893). Dalyvavo varpininkų veikloje. Aktyvus Lietuvos socialdemokratų partijos narys (nuo 1896). Gyvendamas Pilviškiuose, buvo suimtas (1898) „Sietyno“ byloje dėl lietuviškų leidinių platinimo ir nuteistas 3 metams tremties. Gyvendamas Sankt Peterburge (1901–1902) nenustojo platinti socialdemokratinės spaudos. Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1904–1906). Dirbo Vilniuje LSDP laikraščių „Naujoji Gadynė“, „Skardas“, „Žarija“ ir kt. redakcijose. Išrinktas į Lietuvių mokslo draugijos valdybą (1907). Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Rusijos armiją (1914), dirbo karo ligoninėse. Bolševikams įvykdžius valstybės perversmą (1917), Maskvoje redagavo „Socialdemokratą“ (1917–1918), vėliau bolševikinę „Tiesą“ (1918). Grįžęs į Vilnių (1918), užsiėmė pogrindine veikla, kartu dirbo Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Vilniuje lenkų suimtas (1919), paleistas už užstatą pabėgo į Lietuvą. Dirbo gydytoju Vilkaviškyje (1919–1923) ir Marijampolėje (1923–1925). Marijampolėje suimtas už komunistinę veiklą pasitraukė į Sovietų Sąjungą (1925), gyveno Minske (nuo 1927), dirbo Baltarusijos mokslų akademijoje. Ištremtas į Kazachstaną (1937), amnestuotas (1945). Grįžęs iš tremties apsigyveno Vilniuje, dirbo Istorijos institute (iki 1948). Rašė ir vertė publicistinius ir mokslo populiarinimo veikalus, sukūrė eilėraščių, apsakymų, satyrinių apysakų, istorijos darbą „1863 metai Lietuvoj“ (1933), knygą „Atsiminimai“ (1957). Mirė (89) 1956 04 10 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

55

Mirė Juozas Mikėnas (63), 1964 10 24 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1901 02 12 Skardupiuose (Aknystos vls., Latvija). Dailininkas, skulptorius, moderniosios skulptūros pradininkas Lietuvoje, profesorius (1946).
Mokėsi Piešimo kursuose Kaune (1920), vėliau – Kauno meno mokykloje (1922–1926), tobulinosi Paryžiuje (1926–1927), studijavo Aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje, Nacionalinėje menų ir amatų konservatorijoje ir Juliano akademijoje (1927–1931). Dėstė Kauno meno mokykloje (1931–1940), Vilniaus dailės mokykloje (1940–1941), Vilniaus dailės akademijoje (su pertrauka, 1941–1945), Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (1946–1951), Lietuvos dailės institute (1951–1961). Dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (nuo 1928), meno grupės „Ars“ veikloje (1932–1934). Reikšmingiausia kūrybos dalis – skulptūra. Žymiausi darbai – „Karys“ (1938), „Motina” (1935), „Medžio raižytojas“ (1937–1938), „Lietuva“ (1939), „Pergalė“ (1946), „Marytė Melnikaitė“ (1947–1955), paminklas Petrui Cvirkai (Vilnius, 1959), „Pirmoji kregždė“ (1964). Sovietų Sąjungos liaudies dailininkas (1961), apdovanotas Stalino premija (1947) ir Sovietų Lietuvos valstybine premija (po mirties, 1966). Jo vardu pavadinta gatvė Bernotuose (Panevėžio r.).

47

Mirė Vytautas Girdzijauskas (68), 1972 10 24 Vilniuje. Gimė 1904 06 02 Šaukliuose (dab. Raseinių r.). Lietuvos gydytojas mikrobiologas imunologas, profesorius (1940), Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas.
Baigė Vytauto Didžiojo universitetą (1930), vėliau tobulinosi Vienoje, Paryžiuje, Berlyne (1933–1938). Vytauto Didžiojo universiteto Mikrobiologijos katedros vedėjas (1940–1941), Sovietų Lietuvos sveikatos apsaugos liaudies komisaras (1940–1945), Permės medicinos instituto Epidemiologijos katedros vedėjas (1941–1942), Vilniaus universiteto Mikrobiologijos katedros vedėjas (1944–1957), Eksperimentinės medicinos ir onkologijos instituto direktorius (1946–1957), Kauno medicinos instituto Mikrobiologijos katedros vedėjas (1944–1962). Sovietų Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir biologijos mokslų skyriaus akademikas sekretorius (nuo 1963), Raudonojo kryžiaus draugijos (1944–1947) ir Mikrobiologų, epidemiologų ir infekcionistų draugijos pirmininkas (1955–1972).

 

PASAULYJE

90

Prasidėjo Juodasis ketvirtadienis. 1929 10 24 Niujorko vertybinių popierių biržoje staiga krito akcijų kainos. Įvykis žymėjo Didžiosios ekonominės krizės pradžią.

74

Įkurta Jungtinių Tautų Organizacija. 1945 10 24 Jungtinių Tautų chartiją pasirašiusios 51 valstybė įkūrė tarptautinę organizaciją – Jungtinių Tautų Organizaciją, kurios tikslas – užtikrinti taiką pasaulyje.

387

Gimė Antonijus Levenhukas (Antonie van Leeuwenhoek), 1632 10 24 Delfte (Nyderlandai). Olandų prekybininkas ir mokslininkas, mikroskopo išradėjas.
Mirė (90) 1723 08 30 Delfte (Nyderlandai).

 

 

 

Spalio 25-oji

 

KONSTITUCIJOS DIENA. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu spalio 25-oji paskelbta (1997 07 03) atmintina valstybės diena – Konstitucijos diena. Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

27

Priimta dabartinė Lietuvos Konstitucija. 1992 10 25 referendumu buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Įsigaliojo 1992 11 02, 1992 11 06 patvirtinta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio, „Valstybės žiniose“ paskelbta 1992 11 30. Konstitucija parengta 1922 Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindu. Dabartinė Lietuvos Konstitucija iš viso turi 154 pagrindinius ir 4 papildomus sudedamuosius straipsnius.

85

Mirė Juozas Purickis (51), 1934 10 25 Kaune, palaidotas senosiose miesto evangelikų kapinėse, jas panaikinus, kapas neišlikęs. Gimė 1883 04 19 Petrošiškiuose (Jiezno vls., dab. Prienų r.). Valstybės veikėjas, publicistas, kunigas, filosofijos daktaras (1919).
Studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (nuo 1898), baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją (1912). Studijavo Fribūro (Šveicarija) universitete (1913–1918). Lietuvos Tarybos narys (1918), Lietuvos atstovas Vokietijoje (1919). Steigiamojo Seimo narys (nuo 1920), Lietuvos užsienio reikalų ministras (1920–1921). Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos skyriaus direktorius (1926), vėliau – Teisės administracinio skyriaus direktorius (1927). Pasitraukė iš valstybės valdymo ir politikos (nuo 1927). Redagavo „Litauen“ (1916–1919), „Lietuvą“ (1925–1926), „Tautos ūkį“ (1930). Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos (1925–1929) ir Lietuvos žurnalistų sąjungos (1930–1934) pirmininkas. Parašė darbų apie protestantizmą Lietuvoje, Lietuvos ekonomiką, žurnalisto profesiją.

 

PASAULYJE

194

Johanas Štrausas jaunesnysis (Johann Strauss), 1825 10 25 Vienoje. Austrų kompozitorius ir dirigentas, vadintas „valsų karaliumi“.
Mirė (73) 1899 06 03 Vienoje.

138

Gimė Pablas Pikasas (Pablo Diego José Francisco de Paula Juan Nepomuceno María de los Remedios Crispiniano de la Santísima Trinidad), 1881 10 25 Malagoje (Ispanija). Ispanų tapytojas, vienas žymiausių XX a. menininkų, labiausiai žinomas kaip kubizmo kūrėjas.
Mirė (91) 1973 04 08 Mougins (Prancūzija).

 

 

 

Spalio 26-oji

75

Lietuvių spaudos naikinimo pradžia. 1944 10 26 Sovietų Lietuvos valdžiai paskelbus įsakymą iš bibliotekų pašalinti ir sunaikinti Lietuvos nepriklausomybės metais išleistas knygas, buvo sunaikinta daugiau kaip 7 milijonai spaudinių (1944–1956).

220

Gimė Simonas Stanevičius, 1799 10 26 Kanopėnuose (dab. Raseinių r.). Poetas, tautosakininkas, istorikas, spaudos darbuotojas.
Mokėsi Kražių gimnazijoje, studijavo Vilniaus universitete (1826). Po studijų kurį laiką gyveno Vilniuje, vėliau – pas Jurgį Platerį Gedminaičių dvarelyje (dab. Šilutės r.), ten kuriant lituanistinį centrą. Rinko ir skelbė lietuvių liaudies dainas, išleido jų rinkinius „Dainos Žemaičių“ (1829) ir „Pažymės žemaitiškos gaidos“ (1833). Parašė šešias pasakėčias ir odę „Šlovė žemaičių“ (1829). Perspausdino lietuvių gramatiką (1737) „Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos“ (1829), išvertė praktinio turinio užsienio autorių darbų. Paliko rankraštį „Lietuvių mitologijos aiškinimas“ (1838). Mirė (48) 1848 03 10 Stemplėse (dab. Šilutės r.), palaidotas Švėkšnoje. Išleisti „Raštai“ (1967, 2011). Jo vardu pavadintos gatvės Kražiuose (Kelmės r.), Švėkšnoje (Šilutės r.), Telšiuose, Viduklėje (Raseinių r.) ir Vilniuje.

 

 

 

Spalio 27-oji

101

Įkurta Lietuvos karinė žvalgyba. 1918 10 27 Vilniaus civilinės milicijos inspektorius Liudas Gira paskyrė Joną Žilinską Lietuvos karinės žvalgybos (prie Apsaugos komisijos) skyriaus vadovu – ypatingųjų reikalų viršininku. Trečiajame dešimtmetyje atsirado tradicija (perimta ir dabartinio Valstybės saugumo departamento) spalio 27-ąją minėti kaip Saugumo policijos dieną. Šiuo metu jos tęsėja yra Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (atkurtas 1990 06 01). Vadovas – pulkininkas Juozas Kačergis (nuo 2007 01 06).

589

Mirė Vytautas Didysis (apie 80), 1430 10 27 Trakuose. Gimė apie 1350 Senuosiuose Trakuose. Lietuvos valdovas, politikas, karvedys.
Kunigaikščio Kęstučio sūnus. Lietuvos didysis kunigaikštis (1392–1430). Kovoje tarp Jogailos ir Kęstučio (1381–1382) rėmė tėvą, po Kęstučio nužudymo (1382) dešimtmetį kovojo su Jogaila ir jo šalininkais dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto. Kompromisine Astravos sutartimi (1392) Vytautas paliko Kryžiuočių ordino valdas, o Jogaila pripažino jį Trakų kunigaikščiu ir savo vietininku visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vytautas aktyviai stiprino LDK įtaką Rytuose ir sėkmingai atrėmė Kryžiuočių ordino agresiją Lietuvoje. Apkrikštijo Žemaitiją (1413) ir galutinai ją prijungė prie LDK (faktiškai 1409, formaliai – 1422). Žalgirio mūšio lauke pergalingai vadovavo Lenkijos ir LDK jungtinei kariuomenei. Sunaikinęs Kryžiuočių ordino galybę, plėtė LDK žemes Rytuose. Vytauto galybės epochoje LDK žemės driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Laimėjimai padėjo sukviesti Vidurio ir Rytų Europos valdovų Lucko suvažiavimą (1429), kuriame buvo nuspręsta vainikuoti Vytautą Lietuvos karaliumi. Dėl lenkų intrigų Vytauto karūnavimas keletą kartų buvo sutrukdytas ir nukeltas neįvyko, nes paskelbtasis senyvo amžiaus karalius, nukritęs nuo arklio, mirė. Per savo valdymo metus Vytautas stiprino Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią ir LDK karinę galią, kūrė ekonomiškai stiprią poniją. Nesėkmingai stengėsi įkurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją. Suorganizavo didelę didžiojo kunigaikščio raštinę, kuri tapo svarbia LDK politine, administracine ir teisine veiklos dalimi. Valdant Vytautui, Lietuva įgijo galimybę sparčiau perimti Europos kultūros vertybes. Didžiojo prievardį įgijo dar būdamas gyvas. Jo vardu Lietuvoje pavadintos 159 gatvės ir parkas Kaune.

 

PASAULYJE

237

Gimė Nikolo Paganinis (Niccolò Paganini), 1782 10 27 Genujoje (dab. Italija). Italų smuikininkas, altininkas, gitaristas ir kompozitorius, žymiausias to meto smuikininkas virtuozas, laikomas vienu šiuolaikinės smuiko technikos pradininkų.
Mirė (57) 1840 05 27 Nicoje (Prancūzija).

164

Gimė Ivanas Mičiurinas, 1855 10 27 Dolgojoje (Pronskojės apskr., Rusija). Rusų biologas ir selekcininkas, sodininkas, genetikas, daugelio vaisių ir uogų rūšių autorius.
Mirė (79) 1935 06 07 Mičiurinske (Rusija).

161

Gimė Teodoras Ruzveltas (Theodore Roosevelt), 1858 10 27 Niujorke (JAV). 26-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas.
Mirė (60) 1919 01 06 Austrių įlankoje (JAV).

 

 

 

Spalio 28-oji

226

Gimė Simonas Daukantas, 1793 10 28 Kalviuose (dab. Skuodo r.). Teisininkas, istorikas, kalbininkas, folkloristas, švietėjas, tautinio atgimimo veikėjas, lietuviškos spaudos leidėjas.
Vilniaus universiteto absolventas (teisės kandidatas 1819; teisės magistras 1825). Studijų metais priklausė studentų žemaičių būreliui, kuris rūpinosi lietuviškų knygų rengimu ir leidyba. Dirbo valdžios įstaigose: Rygos (Latvija) generalgubernatoriaus raštinėje (1826–1834), Rusijos Senate Sankt Peterburge (1835–1850). Sankt Peterburge studijavo Lietuvos Metriką ir kitus archyvų dokumentus. Vysk. Motiejaus Valančiaus pakviestas grįžo į Žemaitiją (1850). Gyveno Varniuose (1850–1855), dėl nesutarimų su vysk. M. Valančiumi išvyko į Svirlaukį (dab. Latvija), trumpai gyveno pas seserį (1859) ir pažįstamus dvarininkus, kol priglobė Papilės parapijos administratorius kun. Ignotas Vaišvila. Pirmasis istorikas, parašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba, dar vadinamas Lietuvos istorijos tėvu. Svarbiausi veikalai: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (rankr., 1822, išsp. 1929), „Istorija žemaitiška“ (rankr., apie 1838; antraštė: „Lietuvos istorija“ išsp. 1893; originalia antrašte 1995), „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (rankr., 1850); kultūros istorija „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845). Darbuose rašė apie Lietuvos praeitį iki Liublino unijos, pabrėždavo lietuvių tautos politinio savarankiškumo reikšmę. Pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu yra kalba, o ne valstybingumas. Teigė, kad tautai būdinga sava kalba, visuomeninė santvarka, kasdienio gyvenimo papročiai, todėl siekė įtraukti valstiečius į tautą, ko iki tol nebuvo. Rinko ir leido tautosaką: „Daines žemaičių“ (1846), „Pasakos masių“ (rankr., 1835). Leido praktinio švietėjiško turinio ūkininkavimo knygeles valstiečiams, gramatikas. Rengė kelis lietuvių ir kt. kalbų žodynus. Mirė (71) 1864 12 06 Papilėje (dab. Akmenės r.), palaidotas Papilės kapinėse. Išleisti „Raštai” (2 t., 1976), leidžiama serija „Simono Daukanto raštai“ (3 kn., 5 t., 1993–1996, 2006). Jo vardu Lietuvoje pavadinta 30 gatvių.

 

PASAULYJE

550

Gimė Erazmas Deziderijus Roterdamietis (Erasmus Desiderius Roterodamus; tikr. Gerhardas Gerhadsas), 1469 10 28 Roterdame (Nyderlandai). Nyderlandų dvasininkas, vienas garsiausių humanistų, filosofas bei teologijos mokslų daktaras.
Mirė (66) 1536 07 11 Bazelyje (Šveicarijoje).

 

 

 

Spalio 29-oji

94

Gimė Romualda Diana Glemžaitė-Bulovienė, 1925 10 29 Degučiuose (Zarasų vls., t. p. r.). Poetė, partizanė.
Studijavo Kauno universitete literatūrą, kartu mokydamasi tapybos Taikomosios dailės institute (nuo 1944). Nutraukusi studijas (1947), tapo Alizavos–Pandėlio apylinkių partizanų ryšininke, partizane (nuo 1948). Susituokė su partizanu, Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio Gedimino kuopos vadu J. Bulovu. Buvo parengusi rankraštinį partizaninės lyrikos rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“ (1949). Išlikę eilėraščiai išleisti rinkinyje „Mes mokėsim numirt“ (1994). Emocingais kreipiniais ir gimtosios žemės apoteoze, artima neoromantinei lyrikai, autentiškai išreiškė ginkluotos pasipriešinimo kovos dramatizmą. Žuvo (23) 1949 11 14 Plunksnočių miške netoli Juodupės (Rokiškio r.) kartu su vyru ir dar 4 kovotojais bunkeryje, kai jį susprogdino MGB agentas (slap. Maskva).

 

PASAULYJE

156

Įkurtas Tarptautinis Raudonojo kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio judėjimas (trump. Raudonasis Kryžius). 1863 10 29 Ženevoje Anri Diunano iniciatyva įkurta visuomeninė organizacija, padedanti kovoti su ligomis, teikianti paramą nukentėjusiesiems nuo stichinių nelaimių.

 

  

 

Spalio 30-oji

291

Gimė Martynas Počobutas, 1728 10 30 Salomenkoje (dab. Baltarusija). Astronomas, jėzuitas (1745), profesorius (1764).
Mokėsi Gardino jėzuitų kolegijoje (1740–1743), vėliau – Slucko pedagoginėje seminarijoje, Polocko kolegijoje ir Vilniaus jėzuitų akademijoje. Astronomines žinias gilino Čekijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Vilniaus akademijos matematikos ir astronomijos profesorius (nuo 1764), rektorius (su pertrauka, 1780–1807). Baigė statyti ir moderniai įrengė Vilniaus astronominę observatoriją, jos direktorius (nuo 1764). Stebėjo Saulės ir Mėnulio užtemimus, kometas, Uraną, Merkuriją ir kt. Iš šešiolikos žvaigždžių sudarė naują žvaigždyną (1775), respublikos valdovo garbei pavadino jį Poniatovskio Tauru. Pertvarkė Vilniaus jėzuitų akademiją į LDK vyriausiąją mokyklą, bandė įkurti Mokslų akademiją Vilniuje. Redagavo laikraštį „Gazeta Wileńska“. Prisidėjo prie 1794 metų Tado Kosciuškos anticarinio sukilimo, pasirašė aktą, skiriantį Lietuvos sukilėlių vadu Jokūbą Jasinskį. Trumpai nušalintas nuo LDK vyriausiosios mokyklos rektoriaus pareigų, jas atgavęs perdavė Jonui Sniadeckui (1807), o pats apsigyveno Daugpilio jėzuitų vienuolyne (1808). Mirė (81) 1810 02 20 Daugpilyje (Latvija). Karaliaus astronomas (1766), Londono karališkosios mokslų akademijos narys, Mokslo bičiulių draugijos Varšuvoje narys, Prancūzijos karališkosios akademijos korespondentas. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

131

Gimė Erdmonas Simonaitis, 1888 10 30 Spiečiuose (dab. Šilutės r.). Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas.
Įsteigė Tilžės lietuvių klubą ir jam vadovavo (1912). Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Vokietijos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose Galicijoje ir Prancūzijoje (1915–1918). Prūsų lietuvių Tautos Tarybos vienas steigėjų (1918). Klaipėdos krašto sukilėlių direktorijos pirmininkas (1923), vėliau – Klaipėdos gubernatoriaus pavaduotojas, Šilutės apskrities (1924–1926) ir Klaipėdos apskrities (1930–1937) viršininkas, Klaipėdos burmistras (1938). Antrojo pasaulinio karo metais už lietuvybės puoselėjimą Vokietijos valdžios suimtas (1941) ir kalintas Mathauzeno ir Dachau koncentracijos stovyklose (iki 1944). Po karo atnaujinus Mažosios Lietuvos Tarybos veiklą, atstovavo Vokietijos lietuvių bendruomenei (nuo 1946). Mirė (80) 1969 02 24 Veinheime (Vokietija), 1991 perlaidotas į Lėbartų kapines (Klaipėdos r.). Apdovanotas Ldk Gedimino ir Vytauto Didžiojo ordinais. Jo vardu pavadinta gatvė Klaipėdoje.

165

Gimė Aleksandras Burba 1854 10 30 Pailiuose (dab. Joniškio r.). Rašytojas, visuomenės veikėjas, knygnešys, varpininkas.
Baigė Vilniaus kunigų seminariją (1882). Kunigavo Žasliuose (1882–1883), juose įvedė lietuvišką giedojimą, todėl buvo iškeltas į Vidiškius (1883–1884) ir Labanorą (1884–1886). Bendradarbiavo lietuvių spaudoje, rinko tautosaką, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Už lietuvišką veiklą įskųstas ir ištremtas į Gardino pranciškonų vienuolyną (1886). Paleistas trumpai vikaravo Adutiškyje (1889), bet ir ten įskųstas buvo iškeltas į Valkininkus. Į paskirtą vietą nevyko, o tais pačiais metais išvyko į JAV. Pasižymėjo Amerikos lietuvių veikloje: Plimute buvo pirmojo lietuviško spektaklio režisierius (1889), dalyvavo Lietuvių mokslo draugystės veikloje, Susivienijimo lietuvių katalikų Amerikoje pirmininkas (1890–1894), įkūrė Švenčiausiosios Trejybės parapiją, savaitraščio „Valtis“ redaktorius (1894–1895). Rašė eilėraščius, apsakymus, vertė iš latvių ir lenkų kalbų prozos kūrinius bei religinius raštus. Su Juozu Paukščiu parengė įvairių autorių eilėraščių ir dainų rinkinį „Lietuviškos dainos“ (antroji laida, 1893), prisidėjo išleidžiant Simono Daukanto ir Kristijono Donelaičio veikalus. Mirė (44), 1898 03 27 Plimute (Pensilvanijos valstija, JAV), emigracijoje, palaidotas Plimuto lietuvių kapinėse. Jo vardu pavadinta gatvė Švenčionyse.

170

Mirė Jurgis Ambraziejus Pabrėža (77), 1849 10 30 Kretingoje, ten ir palaidotas. Gimė 1771 01 15 Večiuose (dab. Skuodo r.). Vienuolis, pamokslininkas, pedagogas, žemaičių lituanistinio sąjūdžio dalyvis, rašytojas, botanikas, sukilėlis, kalbininkas.
Studijavo Vilniaus universitete (1793–1794), dalyvavo Tado Kosciuškos anticariniame sukilime (1794). Tais pačiais metais baigė Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją. Kunigavo įvairiose Žemaitijos vietose (1796–1817). Įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną (1816). Mokytojavo Kretingos bernardinų mokykloje (nuo 1817). Parašė pirmąjį geografijos vadovėlį lietuvių kalba (rankr. apie 1825–1830). Kretingos vienuolyne atsidėjo mokslinei veiklai, rinko ir aprašinėjo Žemaitijos augalus, surinko apie 800 augalų rūšių herbariumą, kūrė lietuvišką botanikos terminiją, sudarė „Lotyniškai–žemaitišką botanikos žodyną“ (rankr., apie 1829), augalų morfologijos lietuviškų terminų žodyną, parašė darbų iš medicinos, taikomosios botanikos, iš kurių svarbiausias yra vadovas augalams pažinti „Taislius augyminis“ (liet. k. „Augalų sistema“, rankr. 1843; I dalis publ. 2009). Rašė pamokslus, kurie sudaro didžiausią dalį rankraštinio palikimo. Rašė eilėraščius lenkų ir lietuvių kalbomis, iš kurių žinomiausi sutautosakėję „Esu sau žmogelis šarpu kožname darbe“. Sukūrė savitą žemaičių kalbos gramatiką ir rašto sistemą, buvo apsisprendęs norminti žemaičių tarmes ir kurti bendrinę rašomąją žemaičių kalbą. Jo vardu Lietuvoje pavadintos septynios gatvės.

86

Mirė Antanas Kriščiukaitis-Aišbė (69), 1933 10 30 Kaune, palaidotas senosiose miesto kapinėse, vėliau palaikai perlaidoti į Petrašiūnų kapines. Gimė 1864 07 24 Paežeriuose (Alvito vls., dab. Vilkaviškio r.). Teisininkas, rašytojas, Lietuvos valstybės teisėtvarkos kūrėjas, profesorius (1923).
Baigė Marijampolės gimnaziją (1884) ir Maskvos universitetą (1890). Dirbo valdžios tarnyboje teisininku Maskvoje (1891), Jelgavoje (dab. Latvija, 1892–1896), Tichvine (1896–1912), Naugarde (nuo 1912). Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą (1918). Paskirtas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininku (1918–1933). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (nuo 1923). Vienas Lietuvos teisininkų draugijos steigėjų ir pirmasis pirmininkas (1920–1933). Žymiausi kūriniai – apsakymų rinkinys „Kas teisybė, tai ne melas“ (1892) ir feljetonas „Satyros trupiniai“, (1928). Apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu (1931). Jo vardu pavadinta gatvė Marijampolėje.

 

PASAULYJE

131

Patentuotas šratinukas. 1888 10 30 Johnui Loudui išduotas patentas šratinukui.

58

Susprogdinta didžiausia detonavusi vandenilinė bomba. 1961 10 30 11 val. 30 min. Sovietų Sąjungos bombonešis „Tu-95“ virš Naujosios Žemės susprogdinto 58 megatonų vandenilinę bombą „Ivanas“.

 

 

 

Spalio 31-oji

143

Gimė Antanas Žmuidzinavičius, 1876 10 31 Seirijuose (dab. Lazdijų r.). Dailininkas, tapytojas, profesorius (1947).
Baigė Veiverių mokytojų seminariją (1894). Mokytojavo įvairiose Lenkijos pradžios mokyklose (iki 1899). Studijavo tapybą Varšuvoje (pas V. Gersoną; nuo 1899), privačiose Paryžiaus akademijose (1905–1906). Tobulinosi Miunchene (1908) ir Hamburge (1912). Dėstė piešimą Kauno meno mokykloje (1926–1940), Kauno taikomosios dailės institute (1941–1951). Prorusiškos LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1959–1963). Vienas Pirmosios lietuvių dailės parodos (1907) organizatorių, Lietuvių dailės draugijos kūrėjas. Kaupė lietuvių liaudies ir profesionaliosios dailės kūrinius, archeologinę ir etnografinę medžiagą. Nutapė apie 2000 kūrinių. Iš jų žymesni: „Gavo laišką” (1904), „Neris ties Antakalniu” (1906), „Per kiaurą naktį” (1906), „Paskutiniai spinduliai” (1908), Tado Daugirdo portretas (1910), Petro Rimšos portretas (1911), „Nemunas prieš audrą” (1917), „Tinklai džiūsta” (1926), „Linų kūlimo talka” (1926), Žemaitės portretas (1935), „Palangos pajūris” (1951), ciklas „Čia bus Kauno jūra“ (1953–1959). Mirė (89) 1966 08 09 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Alytuje, Baltkūnuoe (Alytaus r.), Kaune, Miroslave (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.).

97

Mirė Adalbertas Becenbergeris (71), 1922 10 31 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija). Gimė 1851 04 14 Kaselyje (Vokietija). Vokiečių archeologas, etnografas ir kalbininkas baltistas, filosofijos daktaras (1874), profesorius (1879).
Mokėsi Frydricho licėjuje Kaselyje (1859–1869). Studijavo Getingeno (1869–1872) ir Miuncheno universitetuose (1872–1874). Dėstė Getingeno (1874–1880) ir Karaliaučiaus (1880–1921) universitetuose. Karaliaučiaus universiteto rektorius (1890–1891, 1918–1921). Įkūrė ir redagavo indoeuropiečių kalbotyros žurnalą „Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen“ (1877). Su kitais Tilžėje įsteigė Lietuvių literatūros draugiją (1879). Vadovavo Prūsijo senovės („Prussia“) draugijai (1891–1916) ir jos muziejui, įrengė Mažosios Lietuvos lietuvių etnografinę sodybą, redagavo draugijos leidinį „Sitzungsberichte der Altertums gesellschaft Prussia“. Pagrindė teoriją, kad jau akmens amžiuje Prūsijos gyventojai buvę baltai (1893). Paskelbė Martyno Mažvydo „Katechismusa prasty žadei“, Konstantino Sirvydo „Punktay sakymu“ ir kitų lietuvių raštijos paminklų tyrinėjimų. Svarbiausias darbas – monografija „Lietuvių kalbos istorijos apybraiža“ (vok. k., 1877). Lietuvos švietimo ministerijai už simbolinę kainą pardavė asmeninę biblioteką (4608 t.), kuri vėliau ją perdavė Lietuvos universiteto bibliotekai (įsteigta 1923). Lietuvių mokslo draugijos garbės narys (1907), Lietuvos universiteto garbės profesorius (1922).

 

PASAULYJE

502

Reformacijos pradžia. 1517 10 31 Martynas Liuteris, protestuodamas prieš indulgencijų prekybą, pasiuntė Albertui iš Mainco 95 tezes ir pradėjo ilgus metus užsitęsusią Katalikų Bažnyčios reformą, sukūrusią vadinamąjį protestantizmą. Dogminis ginčas tarp Katalikų Bažnyčios ir Liuteronų Bažnyčios baigėsi 1999 10 31.

 

Parengta ir nuolatos skelbiama nuo 2010 09