IŠĖJO NAUJAUSIAS ELEKTRONINIO „LIETUVOS LOKALINIŲ TYRIMŲ“ MOKSLO DARBŲ RINKINIO 2013 METŲ TOMO STRAIPSNIS. 2013 m. liepos 16 d. išėjo naujausias elektroninio serialinio periodinio mokslo darbų rinkinio  „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2013 metų  tomo straipsnis, paskelbtas interneto  svetainėje www.llt.lt – anksčiau nepublikuotas, Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas, leidyklos spaudai parengtas folkloristo Povilo Krikščiūno straipsnis „Sintautiškių dainuojamosios tautosakos savitumai: keletas įžvalgų“ (LLT:2013-13/6-218/FL), parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „SINTAUTAI“ tautosakos skyriui. 

Straipsnyje siekiama aptarti sintautiškių dainuojamojo repertuaro ypatumus, ryškiau įsirėžusius autoriaus dėmesin dirbant su archyviniais šaltiniais. Dėmesys koncentruojamas į kai kuriuos dainų turinio, stilistikos savitumus, geografinio paplitimo ypatumus. Žiūrima, ar įgavo kokių vietinių bruožų visoje Lietuvoje žinomos dainos, kaip ir kodėl jos perprasminamos, ieškoma čia fiksuotų baladžių sąsajų su kitų tautų analogais.

Apibendrinant konstatuojama, kad apylinkės repertuaro savitumai nulemti ir subjektyvių, ir objektyvių veiksnių, veikiančių įvairiuose lygmenyse nuo kaimo bendruomenės iki tarptautinio repertuaro. Dainose pastebėta tekstų aktualizacija, paremta asmenvardžių ir toponimų kaita. Tai yra ne tik lietuviams būdingas reiškinys, sutinkamas įvairių bendruomenių (kaimo, rajono, etninio regiono) repertuaruose. Toks tekstui tarsi neesminis perprasminimas kūrėjui ar atlikėjui leidžia suvokti ir pabrėžti save kaip tam tikro sociumo narį. Čia pastebėtina, kad kuo gausesnė bendrija, kuriai aktualus konkretus tekstas, jų grupė ar ištisas žanras, tuo labiau tikėtina galima jo ekspansija gretimose teritorijose. Sakysime, kupletuose apie kaimo gyventojus ryškus improvizacinis pradas, dažnai lemiamas konkrečių bruožų, situacijų, čia nesukuriama universalių modelių, tad variantai nesugula į jokias gausesnes klasifikacijai pasiduodančias grupes, nors puikiausiai atspindi apdainuojamų bendrijų savitumus.

Minėtas sociumo bendrumo siekis ypač pastebimas literatūrinės tradicijos veikiamuose kūriniuose. Į tautosaką ši dažnai anonimine tampanti kūryba įsiveržė XIX a. pabaigoje, kurstydama nacionalinę savimonę ir nešdama naujus etinius imperatyvus visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime. Tai puikiai iliustruoja tekstai, susiję su Sintautų miesteliu, gyventojais, bažnyčia ir ypač jos gaisru 1907 m. Eiliuojamo kūrinio autorius, būdamas tam tikros ideologijos ar konkrečių pragmatinių siekių skleidėju, savo tikslus neretai realizuodavo folklorinei tradicijai būdingomis formomis.

Tarptautiniams dainų ryšiams iliustruoti pasirinkta baladė „Ponia poną nudaigojo“. Manoma, kad ir kitas slavų tautas ji pasiekė būtent iš lenkų, tad galime stebėti, kaip ji įsikomponavo į lietuvišką, kaip kaimyninį repertuarą be jokių tarpininkų. Straipsnyje teikiamuose statistiniuose duomenyse matome labai aiškų dainos paplitimą paribiniuose rajonuose, artimuose lenkų gyvenamoms teritorijoms. Tai tik patvirtina ankstesnių tyrėjų keltą hipotezę. Tačiau pasiekusi Lietuvą ši baladė kito. Remdamiesi turimais tekstais galime teigti, kad slavams būdingas epiškumas pas mus silpsta, paklusdamas lietuvių dainoms būdingesnei lyrinei tradicijai. Tai jau ne vietovės ar žanro, o viso lietuviškos dainuojamosios tautosakos masyvo lemiamas ypatumas.

Baigiant reikia pastebėti, kad sintautiškių tautosaka, veikiama iš karto kelių tradicijų, yra dėkinga medžiaga lokaliniams tyrimams. Prie jos, kaip ir viso suvalkiečių tautosakos klodo, derėtų dar ne kartą grįžti.

Tai jau 218-asis mokslinis straipsnis „Lietuvos lokalinių tyrimų“ rinkinyje nuo 1-ojo straipsnio paskelbimo 2006 m. lapkričio 21 d., 6-asis iš tautosakos dalykinės srities ir 13-asis 2013 metų tomo straipsnis. ▲2013 07 16

IŠĖJO NAUJAUSIAS ELEKTRONINIO „LIETUVOS LOKALINIŲ TYRIMŲ“ MOKSLO DARBŲ RINKINIO 2013 METŲ TOMO STRAIPSNIS. 2013 m. liepos 5 d. išėjo naujausias elektroninio serialinio periodinio mokslo darbų rinkinio  „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2013 metų  tomo straipsnis, paskelbtas interneto  svetainėje www.llt.lt – anksčiau nepublikuotas, Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas, leidyklos spaudai parengtas geografo dr. Rimvydo Kunsko straipsnis „Sintautų lygumos kraštovės sandara ir raida“ (LLT:2013-12/11-217/GG), parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „SINTAUTAI“ gamtos skyriui. 

Suvalkijos tektoninę pakilumą, su kuria susietas Sintautų kraštovaizdis ir Šešupės lyguma, sukūrė diferencijuoti neotektoniniai judesiai. Blokinę pakopinę sistemą kristaliniame pamate paliko ortogoniniai ir diagoniniai (ypač PV–ŠR krypties) tektoniniai lūžiai. Jie buvo aktyvūs kelis tektoninius etapus.

Bendras limnoglacialinės lygumos dėsningumas: iškilūs viršutinės kreidos periodo liekaniniai gūbriai kaitaliojasi su dešimčių metrų gylio tarpugūbriais, užpildytais moreninio priemolio, fliuvioglacialinių smėlių bei žvyrų ir limnoglacialinių baseinėlių molio bei priemolio. Limnoglacialinėje lygumoje upių slėnių elementas yra bene svarbiausias ir orografine, ir kvartero darinių diferencijacijos prasme. Ledyno srautai ir upių slėniai genetiškai susiję. Plastiško ledo klimatinėse fazėse ingresiniai ledyno liežuviai čia buvo svarbus lygumos darybos faktorius.

Nedidelis Šešupės lygumos nuolaidumas į vakarus ir jos lygumas yra tik tariamo limnoglacialinio išlyginimo padarinys. Tikros priežastys slypi keliasluoksnėje išlyginančioje ledyno plaštakų sedimentacijoje ir, svarbiausia, poskydinių ežerų, buvusių po daugiamečio ledo danga, sedimentacijoje. Ledyno liežuvių pulsacija keitė aplinką ir nuosėdas: mažas ledyno poslinkis pirmyn (1), stagnacija (2), sauso šalto klimato periodas (3), ledyno tirpimas bei prieledyninio baseino kilimas (4). Dažniausia šių fazių metu apyvienodė nesustojanti sedimentacija vyko po daugiamečio ledo skydu.

Lygumoje kelių kilometrų pločio molynų arealai kaitaliojasi su panašaus dydžio heterogeniškos litologijos ledyno mezoliežuvių paliktais smėlio, priesmėlio arealais, susietais su nuotėkio ruožais, vėliau upių slėniais.

Jau priimtuose deglaciacijos modeliuose žemesnieji 80, 50–60 ir 40 m aukščio prieledyniniai baseinai buvo nuosekliai žemėjantis kaskadas. Pagal šio darbo autoriaus modelį ledyno plaštakų pulsacija kaskado žemėjimą komplikavo. Kita vertus, polediniai ežerai sedimentacinę pusiausvyrą pasiekdavo ne tiek hidrodinaminės ramybės laikotarpiais, kiek hidrocheminio optimumo, didelio šarmingumo periodais. Hidrocheminio faktoriaus svarbą patvirtina koaguliacijos procese pasiekta karbonatinių konkrecijų daryba molyje, ežero priedugnyje. Keliama hipotetinė tezė, jog ledynmečiais požeminių vandenų apykaita suintensyvėdavo, hidrokarbonatų srautai nuo negiliai gulinčių sluoksnių ar gūbrių padidėdavo. Poskydiniai ežerai buvo stipriai šarminiai. Vertikaliajai vandenų cirkuliacijai labai padėdavo Šešupės lygumai būdingi „hidrogeologiniai langai“.

Iš ankstesniųjų ledynmečių paveldėtas Nopaičio senslėnis taip pat yra tektoninės struktūros ir slėnių paveldimumo faktas.

Šešupės lygumos drenažo sistemos sukūrimas buvo priemonė molinių dirvožemių glėjėjimo procesui stabdyti – būtinas žingsnis kraštotvarkoje. Gana logiškas buvo Novos ir Aukspirtos slėnių gamtos draustinių kūrimas. Tai sudėtingos geomorfologijos ir didžiadebičių – mažadebičių upių hidrologinės sąveikos pavyzdys.

Tai jau 217-asis mokslinis straipsnis „Lietuvos lokalinių tyrimų“ rinkinyje nuo 1-ojo straipsnio paskelbimo 2006 m. lapkričio 21 d., 11-asis iš geografijos dalykinės srities ir 12-asis 2013 metų tomo straipsnis. ▲2013 07 05

IŠĖJO NAUJAUSIAS ELEKTRONINIO „LIETUVOS LOKALINIŲ TYRIMŲ“ MOKSLO DARBŲ RINKINIO 2013 METŲ TOMO STRAIPSNIS. 2013 m. liepos 4 d. išėjo naujausias elektroninio serialinio periodinio mokslo darbų rinkinio  „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2013 metų  tomo straipsnis, paskelbtas interneto  svetainėje www.llt.lt – anksčiau nepublikuotas, Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas, leidyklos spaudai parengtas istoriko dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno straipsnis „Malūnai Sintautų apylinkėse XX a. pirmojoje pusėje“ (LLT:2013-11/47-216/EL), parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „SINTAUTAI“ etninės kultūros skyriui. 

Atsikūrus Lietuvos valstybei, Atstatymo komisija, siekdama pramonės augimo, ne taip reikliai žiūrėjo į projektuojamų ar veikiančių malūnų darbo saugą, priešgaisrinę apsaugą ar higieną. Iki 1925–1926 metų ir patys verslininkai nelabai kreipė dėmesį į palyginus silpnos ir net keliais frontais kovojančios valstybės administracijos nurodymus. Vėliau administracija buvo priversta imtis griežtesnių priemonių, net iki įmonės sustabdymo, kol nebus išsiimti patentai, atliktos reikiamos procedūros. Legalizavus malūno veiklą, tekdavo mokėti verslo mokesčius.

Jau nuo 1916 m. malūnai naudoti elektros gamybai. Pažymėtina, kad 1938 m. tiriamajame areale jau buvo du elektra varomi malūnai. Pirmasis priklausė R. Milerienei, antrasis – I. Skrinupskiui. Populiariausios šiame areale 4 pėdų (~1,22 m) girnos. Jas liedavo keliaujantys meistrai ar patys malūnininkai, arba malūno savininkai pirkdavo lietines girnas Kaune ar Karaliaučiuje. Architektūriniu požiūriu vėjo malūnai buvo Suvalkijos lygumų puošmena, ką vargu ar būtų galima pasakyti apie motorinius malūnus. Motoriniai malūnai neturi kokių nors ryškesnių bruožų, tai dažniausiai dviejų aukštų pastatas, aplipintas priestatėliais. Šiame regione jau esama elevatorių. Iš išorės toks malūnas skiriasi nuo kitų pastatų tik stogo paaukštinimais tose vietose, kur įrengtas plokščiasietis. Šiame areale buvo daugiau malūnų su ertikiais. Motoriniai malūnai dažnai paskęsta tarp kitų sodybos pastatų. Prie malūnų esančios lentpjūvės išsiskiria neaukštomis ilgomis stoginėmis, po kuriomis yra gateriai, obliavimo staklės, diskiniai pjūklai.

Ketvirtajame dešimtmetyje malūnuose daugėjo technikos, buvo labiau rūpinamasi darbo sauga, didesnis dėmesys kreipiamas į sanitariją ir higieną, gerinamos darbo sąlygos.

Sovietų Sąjungos visa naikinanti Lietuvos okupacija ir prasidėjęs karas sulėtino malūnininkystės vystymąsi. Tačiau amerikiečių 1944 m. šio regiono žemėlapyje dar pažymėti 75 malūnai.

Tai jau 216-asis mokslinis straipsnis „Lietuvos lokalinių tyrimų“ rinkinyje nuo 1-ojo straipsnio paskelbimo 2006 m. lapkričio 21 d., 47-asis iš etnologijos dalykinės srities ir 11-asis 2013 metų tomo straipsnis. ▲2013 07 04

IŠĖJO NAUJAUSIAS ELEKTRONINIO „LIETUVOS LOKALINIŲ TYRIMŲ“ MOKSLO DARBŲ RINKINIO 2013 METŲ TOMO STRAIPSNIS. 2013 m. balandžio 29 d. išėjo naujausias elektroninio serialinio periodinio mokslo darbų rinkinio  „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2013 metų  tomo straipsnis, paskelbtas interneto  svetainėje www.llt.lt – anksčiau nepublikuotas, Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas, leidyklos spaudai parengtas mokslinio agronomo Raimondo Daniliausko straipsnis „Žemės ūkio raida Sintautų krašte XX amžiuje“ (LLT:2013-5/74-210/HI), parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „SINTAUTAI“ istorijos skyriui. 

Žemės ūkio raida Sintautų valsčiuje (vėliau – seniūnijoje) nėra tirta. Baudžiavos panaikinimas Užnemunėje 1807 m. ir 1864 m. Lenkijos karalystėje vykusi žemės reforma suteikė šio krašto valstiečiams asmeninę ir ūkinę laisvę, sudarė geresnes galimybes vystytis švietimui bei kultūrai. Prasidėjęs ankstyvas (nuo XIX a. 3-iojo dešimtmečio) skirstymasis į vienkiemius Sintautų valsčiuje užsibaigė 1913 metais.

Žemės ūkis Sintautų valsčiuje 1918–1940 m. vystėsi tokia pat kryptimi kaip ir visoje Šakių apskrityje ir Lietuvoje. Kadangi valsčiuje nebuvo dvarų ir stambiosios (100 ha ir daugiau) žemėvaldos, žemės ūkio raidą formavo 30–50 ha ūkiai. Remiantis unikaliu „Sąrašu paskirstymo taisiaus kelių Sintautų valsčiaus sulig žemės rūšių 1925 m.“, galima konstatuoti, jog tuo metu iš buvusių Sintautų valsčiuje 753 ūkių net 184 buvo nuo 30 iki 50 ha dydžio. 1930 m. visuotinio Lietuvos žemės ūkio surašymo duomenimis, iš bendro valsčiuje dirbamos 16 860,56 ha žemės ploto 30–50 ha ūkių savininkai valdė 6 812,40 ha, kas sudarė 40,4 procentus bendro žemės ploto. Tai buvo didžiausias tokio dydžio ūkių skaičius visoje Šakių apskrityje. Vadinasi, kur kas platesnis ūkininkų ratas galėjo užsiimti prekine žemės ūkio gamyba, lanksčiau reaguoti į besiformuojančią rinką, ūkiuose naudoti pažangesnes darbo priemones, su mažesnėmis darbo sąnaudomis apdirbti laukus, plėtoti gyvulininkystę. Kadangi Sintautų valsčiuje nebuvo dvarų, įprasta šiuos ūkius vadinti stambiais.

Pirmoji sovietinė ir vokiečių okupacijos nualino ūkį. Pokariu vykdyta sovietinė žemės reforma ir kolektyvizacija panaikino privatinę nuosavybę. Pagrindinis pragyvenimo šaltiniu tapo 0,6 ha sodybinis žemės sklypas, vadinamieji „arai“, iš kurio iki šeštojo dešimtmečio vidurio kolūkiečiai gaudavo net apie tris ketvirtadalius visų savo pajamų (iš visuomeninio ūkio tik 15–20 procentų). Senos žemdirbystės tradicijos persikėlė į naujas veikimo pakopas. Modernėjant ūkiams, individualūs ūkiniai poreikiai, buvo įgyvendinami asmeniniame sklype. Šių asmeninių ūkių dėka buvo neprarastas ryšys su senosiomis tradicijomis, vystėsi individualaus ir kolektyvinio ūkio patirtis, kuri pravertė ir ūkiams, įsikūrusiems atgavus Lietuvos Nepriklausomybę.

Vieno valsčiaus analizė leistų teigti, jog visais laikais Sintautų valsčiuje, nepaisant permainų ir pertvarkų, pagrindinė varomoji jėga buvo ir tebėra ūkininkas, nesvarbu, kokiu vardu vadintas. Jo triūso ir išmonės dėka tiek anksčiau, tiek ir dabar Lietuva – žemės ūkio kraštas, turi galimybę išlikti globaliniame pasaulyje kaip valstybė, o lietuviai – kaip tauta.

Tai jau 210-asis mokslinis straipsnis „Lietuvos lokalinių tyrimų“ rinkinyje nuo 1-ojo straipsnio paskelbimo 2006 m. lapkričio 21 d., 71-asis iš istorijos dalykinės srities ir 2-asis 2013 metų tomo straipsnis. ▲2013 04 29

IŠĖJO NAUJAUSIAS ELEKTRONINIO „LIETUVOS LOKALINIŲ TYRIMŲ“ MOKSLO DARBŲ RINKINIO 2013 METŲ TOMO STRAIPSNIS. 2013 m. balandžio 26 d. išėjo naujausias elektroninio serialinio periodinio mokslo darbų rinkinio  „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2013 metų  tomo straipsnis, paskelbtas interneto  svetainėje www.llt.lt – anksčiau nepublikuotas, Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas, leidyklos spaudai parengtas geografės, fizinių mokslų daktarės, docentės Filomenos Kavoliutės straipsnis „Trys didžiausios kraštovaizdžio kaitos Sintautų krašte“ (LLT:2013-4/70-209/HI), parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „SINTAUTAI“ istorijos skyriui. 

Sintautų apylinkės patyrė tris kraštovaizdžio kaitas. XVI a. pradėjus kolonizuoti itin retai apgyventus Šešupės limnoglacialinės lygumos miškus, agrariniai plotai ėmė dominuoti tik XVIII a., o kraštovaizdis išliko miškingas–agrarinis. Senųjų kaimų išsidėstymas rodo, kad upyno konfigūracija darė didelę įtaką teritorijos apgyvenimui. Intakų nebuvimas „vertė“ gyventojus kurtis tankiau palei Novą, susispaudžiant, o plačiai išsišakojęs Pentos upynas skatino skleistis po lygumą plačiau.

XIX a. viduryje – anksčiausiai visoje Lietuvoje – Užnemunėje įsivyravo pobaudžiaviniai vienkiemiai. Nors dirbamos žemės plotai gerokai padidėjo, kraštovaizdis išlaikė agrarinio–miškingo vaizdą. Jį formavo gausiai apželdintos vienkiemių sodybos ir išlikusios užpelkėjusios krūmuotos pievos.

XX a. antrojoje pusėje, sovietmečiu, nacionalizavus žemę ir turtą, sukūrus kolektyvinius ūkius ir atlikus melioraciją buvo suformuotas bemiškis agrarinis–pramoninis kraštovaizdis. Tik XX a. pradžios rašytiniuose šaltiniuose išlikę vietovardžiai liudija, kad Sintautų apylinkių mažose pelkaitėse buvo kasamos durpės. Vėliau nusausintos žemapelkinės durpės mineralizavosi ir šiandieninėje dirvožemio dangoje beveik neatsispindi.

Šakių rajone buvo 7 108 vienkiemių; tai buvo antrasis daugiausiai vienkiemių turėjęs rajonas Lietuvoje po Kapsuko (Marijampolės). Ėmusis priemonių (gyventojams buvo užmokama už sunaikintus vienkiemius), jų likvidavimas 1971–1975 m. vykdytas didžiausia sparta ir Šakių rajonas, per penkmetį nukėlęs 1 006 vienkiemius, atsidūrė tarp pirmaujančių. Sintautų kolūkyje buvo planuota palikti 4 vienkiemius, „Laisvės“ kolūkyje 10, Šakių sodininkystės tarybiniame ūkyje 14, Šešupės t. ū. 8, bet planus nepabaigta įvykdyti, nors sodybų nukėlimo sparta didele dalimi priklausė ir nuo ūkių vadovų pastangų vykdyti partijos ir vyriausybės iškeltus uždavinius. Vienkiemių sunaikinimas prilygo antrajai tremčiai, nes, nukėlus vienkiemius, išnyko ištisi kaimai; melioracijos laikotarpio antrojoje pusėje didesnė gyventojų dalis išvyko gyventi į miestus, nei kad į kolūkines gyvenvietes.

Melioruojant buvo reguliuojamos mažųjų upelių vagos, iškasant jų vietoje kanalus. Per visą krašto raidos istoriją Nova buvo itin svarbi gyvenimo arterija, traukos centras, palei kurį gausiai telkėsi kaimų senosios (kompaktiškos) ir vienkiemių sodybos, o XX a. antrojoje pusėje (sovietmečiu) nuo jos buvo nusigręžta. Gyventojus iškėlus iš jos pakrančių, panoviai tapo retai apgyventa, mažai lankoma apylinkių periferija su laukėjančia augalija (kultūrinio kraštovaizdžio gamtinė aplinka transformuojasi į natūralią).

Sovietmečiu propaguojama atvira panieka katalikiškai (tradicinei) kultūrai, brutalus elgesys su „klasinių priešų“ sodybų želdiniais išugdė daliai visuomenės abuojumą, kultūrinę nejautrą tiek gamtinei aplinkai, tiek krašto praeičiai apskritai.

Tai jau 209-asis mokslinis straipsnis „Lietuvos lokalinių tyrimų“ rinkinyje nuo 1-ojo straipsnio paskelbimo 2006 m. lapkričio 21 d., 70-asis iš istorijos dalykinės srities ir 4-asis 2013 metų tomo straipsnis. ▲2013 04 26

IŠĖJO PIRMASIS ELEKTRONINIO „LIETUVOS LOKALINIŲ TYRIMŲ“ MOKSLO DARBŲ RINKINIO 2013 METŲ TOMO STRAIPSNIS. 2013 m. sausio 30 d. išėjo pirmasis elektroninio serialinio periodinio mokslo darbų rinkinio  „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2013 metų  tomo straipsnis, paskelbtas interneto  svetainėje www.llt.lt. Šiame straipsnyje publikuojamas naujas, Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas, leidyklos spaudai parengtas biologės, biomedicinos mokslų daktarės Daivos Patalauskaitės straipsnis „Sintautų apylinkių augmenija“ (LLT:2013-1/15-206/BL), parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „SINTAUTAI“ gamtos skyriui. 

Sintautų apylinkių kraštovaizdis – upių ir upelių išraižyta lyguma. Agrariniame Sintautų apylinkių kraštovaizdyje išlikę natūralūs Novos, Šešupės, Siesarties slėniai leido išlikti nors ir nedideliems natūralių bendrijų fragmentams. Dauguma šių bendrijų buvo ir yra patyrusios intensyvią žmogaus įtaką.

Dabartiniai buvusio Sintautų valsčiaus augmenijos tyrimai buvo atliekami siekiant įvertinti esamą augmenijos būklę, surasti vietoves, kuriose dar yra išlikusių natūralių augmenijos bendrijų, jas ištirti, išaiškinti jų vertę.

Teritorija buvo tyrinėjama 2003 m. vasarą maršrutiniu būdu. Buvo naudojami rajono žemės naudojimo žemėlapiai (M 1: 10 000) ir Vilniaus universiteto, Gamtos mokslų fakulteto, Kartografijos centro darbuotojos Lidijos Kavaliauskienės parengtas Sintautų valsčiaus žemėlapis (M 1: 50 000).

Aptiktos natūralios bendrijos buvo aprašomos, taikant prancūzų–šveicarų mokyklos (Braun-Blanquet) augalijos tyrimo ir klasifikavimo principus.

Dėl kirtimų šioje teritorijoje nėra brandžių miškų. Pentos slėnyje, kur nėra stačių šlaitų, yra įsikūrę pakrantiniai juodalksnynai su vešlia žoline danga, priklausantys žliūginių juodalksnynų (Stellario nemorum-Alnetum glutinosae Lohm. 1957) asociacijai. Novos slėnyje ties ganyklomis žliūginiai juodalksnynai tik siaura juosta driekiasi išilgai upės vagos. Dabartinė miškų floros sudėtis ir struktūra dar nenusistovėjusi, medyne gausiai auga pionierinės rūšys. Stačiuose Novos ir Šešupės šlaituose aptinkami plačialapių miškai, priklausantys liepinio skroblyno asociacijai (ass. Tilio-Carpinetum betuli Traczyk 1962), įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, o šlaitų raguvose – guobinio uosyno asociacijai (ass. Ulmo-Fraxinetum excelsioris Sjörgen 1971).

Pamiškės, miško aikštelės taip pat turi savitą augmeniją. Klepuose išlikusiuose didesniuose natūraliuose pamiškių plotuose yra įsikūrę dobiliniai dirvuolynai (Cl. Trifolio-Geranietea sanguinei Th. Müller 1961, O. Origanetalia vulgaris Th. Müller 1961, All. Trifolion medii Th. Müller 1961, Ass. Trifolio-Agrimonietum eupatoriae Th. Müller (1961) 1962). Tarp pamiškių dobilynų smulkiais ploteliais įsiterpia spalvingumu jiems nenusileidžiančios stepinės pievos (Cl. Festuco-Brometea erecti Br.-Bl. et Tx. 1943). Įvairaus dydžio plotus purienynų sąjungai priklausančių viksvameldynų (ass. Scirpetum sylvatici Ralski 1931) galima aptikti palei visas buvusio Sintautų valsčiaus upes. Upių krantuose daugelyje vietų aptinkami dryžutynai (ass. Phalaroidetum arundinaceae Libb. 1931) iš paprastųjų nendrynų klasės (Cl. Phragmitetea australis R. Tx. et Prsg 1942, O. Phragmitetalia australis Koch 1926, All. Magnocaricion Koch 1926).

Pievų, skirtingai nei miškų, bendrijoms palaikyti reikalinga pastovi žmogaus veikla – šienavimas arba ganymas. Tačiau šienaujamų pievų buvo aptikta tik Novos slėnyje ties Voveriais. Voverių pievose siauromis juostomis išilgai miško ir reljefo įdubimuose aptinkami žemažoliai sausieji briedgaurynai (Cl. Nardetea strictae Rivas Goday et Borja Carbonell 1961, O. Nardetalia strictae Oberdorfer ex Preissing 1949, All. Violion caninae Schwickerath 1944). Briedgaurynų kaimynystėje Novos slėnyje ties Voveriais išplitusios europinių trąšiųjų pievų avižuolynų sąjungos (Cl. Molinio-Arrhenatheretea elatioris R. Tx. 1937, O. Arrhenatheretalia elatioris Pawłowski 1928, All. Arrhenatherion elatioris (Br.Bl. 1925) W. Koch 1926) bendrijos. Kietavarpynų sąjungos (All. Cynosurion cristati R. Tx. 1947) bendrijos natūraliose Voverių ganyklose aptinkamos nedideliais ploteliais. Drėgnesnėse vietose yra nedideli fragmentai purienynų sąjungai priklausančių aukštažolių vingiorykštinių snaputynų (All. Calthion palustris R. Tx. 1937 em. Lebrun et al. 1949, ass. Filipendulo-Geranietum palustris W. Koch 1926). O didelės ir gražios Novos slėnio lankos ties Šurpauliais ir Rūgiais nebešienaujamos ir pradeda užkrūmyti.

Europos mastu svabios ir vertingos bendrijos yra išskiriamos ir saugomos kaip Europinės svarbos bendrijos. Sintautų apylinkės yra smarkiai sukultūrintos, tačiau maži sklypeliai tokių bendrijų yra išlikę:

6510 – Šienaujamos mezofitų pievos. Šiai buveinei priskiriamos žemyninės ir vidutinio drėgnumo trąšios Arrhenatherion elatioris sąjungos pievos. Sintautų apylinkėse šios Europinės svarbos pievų buveinės aptinkamos Novos slėnyje ties Voveriais;

6230 – Rūšių turtingi briedgaurynai. Šiai buveinei priskiriami rūgščių dirvožemių, sausų arba mezofilinių augimviečių Violion caninae susivėrę briedgaurynai. Buvusio Sintautų valsčiaus teritorijoje šios buveinės pievos siauromis juostomis aptinkamos Novos slėnyje ties Voveriais.

Tai jau 206-asis mokslinis straipsnis „Lietuvos lokalinių tyrimų“ rinkinyje nuo 1-ojo straipsnio paskelbimo 2006 m. lapkričio 21 d., 15-asis iš biologijos dalykinės srities ir 1-asis 2013 metų tomo straipsnis. ▲2013 01 30

IŠĖJO NAUJAUSIAS ELEKTRONINIO „LIETUVOS LOKALINIŲ TYRIMŲ“ MOKSLO DARBŲ RINKINIO TOMAS (2012, SPALIO). 2012 m. spalio 29 d. išėjo naujausias elektroninio serialinio periodinio mokslo darbų rinkinio  „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2012 metų 10-asis (spalio mėnesio) tomas LLT:2012-10, paskelbtas interneto  svetainėje www.llt.lt. Šiame tome publikuojamas naujas, Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas, leidyklos spaudai parengtas archeologo, humanitarinių mokslų daktaro Vygando Juodagalvio straipsnis „Archeologinis Sintautų apylinkių palikimas“ (LLT:2012-10/23-203/AL), parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „SINTAUTAI“ archeologijos skyriui. 

Peržvelgus muziejų kartotekas ir XX a. lietuvių archeologinę literatūrą, susidaro įspūdis, jog Sintautų mikroregionas, apimantis senojo valsčiaus ir dabartinės seniūnijos teritoriją, archeologinių paminklų ir atsitiktinių radinių gausumu nepasižymi. Pavieniai atsitiktiniai radiniai nesulaukė archeologų dėmesio – archeologiniai žvalgymai ir tyrinėjimai čia nebuvo vykdomi, išskyrus tik žvalgomuosius Klepų piliakalnio kasinėjimus 2001 m. ir Novos baseino žvalgymus 2004 m., kuriuos tenka pripažinti vienintele archeologų invazija, šiek tiek praskaidrinusia archeologinę mikroregiono situaciją.

Pirmasis archeologinis radinys – kaulinis durklas ar ietigalis buvo aptiktas Užpjauniuose 1926 m. Dabar Lietuvos muziejuose ir privačiose kolekcijose galima pamatyti kelias dešimtis įvairių laikotarpių archeologinių radinių, jų tarpe titnaginių mezolito-neolito dirbinių, gludintų akmeninių kirvių ir kaplių, kaulinių dirbinių, keramikos fragmentų ir monetų.

Iš Sintautų apylinkių į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą yra įtrauktas objektas, skirtinas nekilnojamų archeologijos vertybių kategorijai – Klepų piliakalnis.

2004 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos metu Novos upės baseine buvo aptiktos 8 akmens amžiaus titnaginių dirbinių radimvietės, XVII–XVIII a. gyvenvietė ir kapinės. Titnaginių dirbinių radimvietėse buvo kasami žvalgomieji šurfai, tačiau kultūrinio sluoksnio pėdsakų niekur neaptikta. Akmens amžiaus gyvenvietėse, nors ir suardytose, titnaginių radinių aptinkama kur kas daugiau. Tie pavieniai radiniai, kuriuos pavyko surasti Novos pakrantėse, yra trumpalaikių akmens amžiaus medžiotojų sustojimo vietų pėdsakai. Ankstyviausi iš jų yra Rūgių kaimo 1-oje radimvietėje aptikti titnaginiai radiniai, būdingi ankstyvajam-viduriniam mezolitui (VIII–VII tūkstantmečiai pr. Kr.). Vėlyvesni keramikos radiniai priklauso XVII–XVIII a. gyvenvietei (Voverių kaimo 1-a radimvietė). „Milžinų kapai“ – kaimo kapinaitės, kuriose buvo laidojama XVIII a. ir, tikriausiai, vėliau. XVIII a. pradžioje Sintautų apylinkėse siautė maras, tad visiškai tikėtina, jog aptiktieji palaidojimai siejasi su epidemija.

Archeologinės ekspedicijos metu aptikta įvairių laikotarpių radinių ir įvairių archeologijos paminklų pėdsakų iki šiol netyrinėtoje teritorijoje. Aptiktųjų archeologinių radinių ir objektų istorinis diapazonas labai platus, tačiau jame yra ir didelių spragų, kurias turėtų užpildyti tolimesni šio mikroregiono tyrimai.

Tai jau 203-asis mokslinis straipsnis „Lietuvos lokalinių tyrimų“ rinkinyje nuo 1-ojo straipsnio paskelbimo 2006 m. lapkričio 21 d., 23-asis iš archeologijos dalykinės srities ir 10-asis, paskelbtas 2012 metais. Naujausi „Lietuvos lokalinių tyrimų“ rinkinio straipsniai publikuojami periodiškai kiekvieną kalendorinį mėnesį išeinančiuose tomuose. ▲2012 10 29

Į SINTAUTUS VIS GRĮŽTANTIS D. JANUTA SAVO GIMTINE LAIKO VISĄ LIETUVĄ. 2012 m. rugsėjo 12-os „Lietuvos žiniose“ – „Versmės“ leidyklos darbuotojos, monografijos „SINTAUTAI“ vyriausiosios redaktorės istorikės Vidos Girininkienės pokalbis su garsios zanavykų rašytojos Petronėlės Orintaitės-Janutienės (1905–1999) sūnumi, išeivijos lietuviu Donatu Januta. Petronėlė Orintaitė-Janutienė – viena iš Sintautų krašto įžymybių, apie kurias bus rašoma monografijoje „SINTAUTAI“.

„Lietuvos žiniose“ išspausdintame pokalbyje iš Sintautų kilęs Amerikos lietuvis – „teisininkas pagal profesiją, istorikas pagal pomėgius“ – atsako į V. Girininkienės klausimus. ▲2012 09 14

ANTRAJAME PASAULIO SINTAUTIEČIŲ SUVAŽIAVIME – APIE BŪSIMĄ „SINTAUTŲ“ MONOGRAFIJĄ. 2012 m. rugpjūčio 25 d., šeštadienį, Sintautuose (Šakių r.) įvyko 2-asis pasaulio sintautiečių suvažiavimas kur buvo suorganizuota mokslinė konferencija „Sintautams – 450“, kurioje „Sintautų“ monografijos vyr. redaktorė Vida Girininkienė, pristatė tarptautinio Lietuvos ir Lenkijos projekto „Sintautai–Goldap 2“ projektą. Suvažiavime taip pat dalyvavo „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, Sintautų seniūnas Kęstutis Birbilas, Amerikos lietuvis Donatas Januta, vienas iš monografijos „Sintautai" sudarytojų Vitas Girdauskas ir kiti svečiai.

▲2012 08 29

SINTAUTAI LAUKIA MONOGRAFIJOS.

2012 m. balandžio 20 d. monografijos „SINTAUTAI“ iniciatorius, Šakių rajono savivaldybės Regioninės plėtros skyriaus vedėjas sintautiškis Vitas Girdauskas „Versmės“ leidykloje susitiko su jos vadovu Petru Jonušu ir monografijos vyr. redaktore istorike Vida Girininkiene. Aptarti paskutinių straipsnių, jų maketavimo ir monografijos išleidimo terminai. ▲2012 04 23