Sausio 1-oji

Lietuvos vėliavos diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu sausio 1-oji paskelbta (1997 07 03) atmintina valstybės diena. Minėjimas siejamas su pirmuoju Lietuvos trispalvės iškėlimu Vilniuje, Gedimino pilies bokšte (1919 01 01). Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

 Pirmą kartą Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, iškelta Lietuvos trispalvė vėliava. 1919 01 01 Lietuvos savanorių būrys (karininkas Kazys Škirpa, karo valdininkai Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus) pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę vėliavą. Iškelta vėliava buvo palydėta šūviais, sugiedotas Lietuvos himnas. Sovietų Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių (1919 01 06), iškeltoji vėliava palikta, nuplėšus geltoną ir žalią spalvas. Antrą kartą Lietuvos Trispalvė iškelta atgavus Vilnių (1920 08 26), bet po Lenkijos įvykdytos Vilniaus okupacijos ir vėl suplėšyta (1920 10 09). Vilniaus krašto lietuviai minėdami Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dešimtmetį trečią kartą iškėlė juodu kaspinu perištą Lietuvos trispalvę su Vyčio ir Gedimino stulpų ženklais (1928 02 17–18). Okupacinė Lenkijos valdžios nuleista. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą (1939 10 10) ir Sovietų Sąjungai jį perdavus Lietuvai (1939 10 28) ketvirtą kartą vėliava iškelta (1939 10 29). Penktą kartą Trispalvė iškelta 1941 Birželio 23-iosios sukilimo dieną, ji po mėnesio okupacinė nacių valdžios nuleista. Šeštą kartą Trispalvė iškelta Sąjūdžio metais (1988 10 07) ir nuo tada plevėsuoja iki šiol.

Gimė Žygimantas Senasis, 1467 01 01 Kozienice (Lenkija). Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1506–1548). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai paskelbė jį didžiuoju kunigaikščiu vieni (1506 10 20), nesilaikydami Melniko akto (1501), kuris įpareigojo LDK ir Lenkija valdovą rinkti kartu. Lenkijos diduomenė, nenorėdama nutraukti asmeninės personalinės unijos, išrinko jį savo karaliumi (1506 12 08) ir karūnavo Vavelio katedroje Krokuvoje (Lenkija, 1507 01 24). Naujasis valdovas dėl LDK iždo deficito ėmėsi tvarkyti didžiojo kunigaikščio dvarų pajamas, natūrinę rentą keitė pinigine – žagrės mokesčiu, surašydino (1528) bajorus, privalančius eiti karo tarnybą. Privilegijomis (1506 ir 1529) įsipareigojo priimti LDK įstatymus tik su Ponų tarybos sutikimu. Patvirtino Pirmąjį Lietuvos Statutą (1529), galutinai įtvirtinusį vadovaujančią didikų padėtį. Dėl Smolensko ir kitų rytų slavų žemių tris karus kariavo su Maskva (1507–1508, 1512–1522, 1534–1537). Kovojo su reformacija. Senatvėje didelę politinę įtaką valdovui darė antroji žmona Bona Sforca (1494–1557). Mirė (81) 1548 04 01 Krokuvoje, palaidotas Krokuvos Vavelio katedroje. Sūnus Žygimantas Augustas (1520–1572).

Gimė Pranciškus Ksaveras Bogušas, 1746 01 01 Vaizgeniuose (dab. Ukmergės r.). Jėzuitas (1761), švietimo veikėjas ir publicistas, sukilėlis, prelatas (1781). Studijavo Vilniaus universitete ir Romoje (Italija). Dėstė Gardino jėzuitų kolegijoje (nuo 1768). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininko ekonomijų valdytojo Antano Tyzenhauzo sekretorius (1773–1780), Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalka (su pertraukomis 1780–1782). Vilniaus vysk. Ignoto Jokūbo Masalskio koadjutorius (nuo1781). Buvo suimtas prorusiškos Targovicos konfederacijos (1792), dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime (1794), dėl kurio rusų įkalintas Smolenske (1794–1795). Paskirtas Lietuvos mokyklų generaliniu vizitatoriumi (1803–1804), kėlė pažangias pedagogines idėjas, skatino valstiečių švietimą. Apsigyveno Varšuvoje (nuo 1804), dirbo teisėju, aktyviai dalyvavo Mokslo bičiulių draugijos veikloje. Parašė studiją „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ (lenkų k., 1808; liet. k. 1957), kurioje paneigė lietuvių romėniškos kilmės teoriją, išaukštino lietuvių kalbą, laikė ją verta viešojo vartojimo. Paliko Baro konfederacijos istoriją (3 t., neišliko), parengė Vilniaus katedros kapitulos 1501–1782 aktų santrauką (publ. 1895), į lenkų kalbą išvertė Napoleono kodeksą. Parašė atsiminimų knygą „Kelionės dienoraštis“ (2 t., 1903), joje kėlė baudžiavos panaikinimo idėją. Mirė (74) 1820 04 04 Varšuvoje.

Gimė Kristijonas Donelaitis, 1714 01 01 Lazdynėliuose (Prūsija, dab. Gusevas, Kaliningrado sr., Rusija). Evangelikų liuteronų kunigas, poetas, pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkas. Baigė teologiją Karaliaučiaus (dab. Kaliningrado sr., Rusija) universiteto evangelikų liuteronų teologijos fakultete (1740), studijuodamas lankė ir Lietuvių kalbos seminarą. Stalupėnų (dab. Nestorovas) kantorius, mokytojas ir mokyklos vedėjas (1740–1743). Paskirtas Tolminkiemio klebonu (nuo 1743), ten dirbo iki mirties. Pastatydino Tolminkiemyje naują mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją, bažnyčią. Laisvalaikiu kūrė ne tik poeziją, bet ir muzikines kompozicijas, dirbo klavyrus, barometrus, mikroskopus, veisė sodą. Hegzametru parašė pirmąsias originalias 6 lietuviškas eiliuotas pasakėčias „Aisopas, arba Pasakos...“ (rankr. 1750; publ. 1824); epinę poemą „Metai“ (rankr. 1760–1770; publ. antr.: „Das Jahr in vier Gesängen...“, 1818), kurioje keliamos švietėjiškos idėjos, smerkiama socialinė ir nacionalinė priespauda. Lietuviškų rankraščių leidyba rūpinosi Liudvikas Rėza. Vertė į lietuvių kalbą Prūsijos valdžios įsakus, rašė eilėraščius ir vokiškai. Mirė (66) 1780 02 18 Tolminkiemyje (Prūsija, dab. Čistyje Prudy, Kaliningrado sr., Rusija), palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje. Išleisti „Raštai“ (1909, 1950, 1977), poema „Metai“ įrašyta į UNESCO sudarytą „Europos literatūros šedevrų biblioteką“ (1977).

Gimė Juozas Tallat-Kelpša, 1889 01 01 Kalnujuose (dab. Raseinių r.). Kompozitorius, dirigentas, pedagogas, profesorius (1948). Mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje (1905–1907), mokytojavo pradžios mokykloje, vargonininkavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Vadovavo chorui (70–80 asmenų), rengė viešus koncertus. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Eglei žalčių karalienei“ parašė muziką ir Vilniuje pastatė spektaklį pagal šį veikalą (1907). Studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje (Rusija, 1907–1916), vadovavo lietuvių ir baltarusių chorams. Vilniuje pastatė Miko Petrausko operą „Birutė“ (1909). Dirbo Sankt Peterburge Šv. Kotrynos berniukų gimnazijoje mokytoju (1910, 1914–1916). Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1916), karinę tarnybą atliko įvairiuose Rusijos miestuose. Po karo apsigyveno Vilniuje (1918). Vinco Kapsuko bolševikų vyriausybės išrinktas Švietimo liaudies komisariato muzikos kolegijos nariu. Gilino muzikos žinias Maskvoje (Rusija, 1918) ir Berlyne (Vokietija, 1919–1920). Po Vilniaus krašto okupacijos apsigyveno Kaune (1920), paskirtas Kauno muzikos mokyklos direktoriumi (1920), vadovavo mokyklos simfoniniam orkestrui (1920–1923). Valstybės teatro vyriausiasis dirigentas (1920–1944) ir direktorius (1923). Kauno konservatorijos operos klasės ir simfoninio orkestro vadovas (1933–1944). Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas (1944–1949). Sukūrė operą „Vilmantė“ (1941), kūrinių fortepijonui, maršų, solo ir choro dainų, harmonizavo lietuvių liaudies dainų.  Jam suteiktas Sovietų Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas (1945), skirta Stalino premija (1948). Mirė (60) 1949 02 05 Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Gimė Aronas Aleksandras Olizarovskis, 1610 01 01 Belaja Cekovėje (prie Kijevo, Ukraina). Gydytojas, teisės (1644) ir medicinos (1658) daktaras, Vilniaus Universiteto profesorius. Mirė (49) 1659 01 01 Karaliaučiuje (Prūsija, dab. Kaliningradas, Rusija).

Gimė Vincas Anupras Herberskis, 1784 01 01 dab. Baltarusijoje. Gydytojas, medicinos daktaras (1812), VU profesorius (1823). Mirė (42) 1826 12 29 Vilniuje.

Gimė Danielius Alseika, 1881 01 01 Urviuose (Skuodo vls., dab. r.). Gydytojas, Vilniaus krašto lietuvių veikėjas, leidėjas, politikas. Mirė (55) 1936 01 01 Vilniuje.

Gimė Čijunė Sugihara, 1900 01 01 Jaotsu (Gifų prefektūra, Japonija). Diplomatas, Japonijos atstovas Lietuvoje (1939–1940) išdavęs apie 10 tūkst. vizų Lietuvos žydams ir taip išgelbėjęs juos nuo sunaikinimo nacistinės Vokietijos okupacijos metais. Mirė (86) 1986 07 31 Fudžisavoje (Japonija).

Sausio 2-oji

Lietuvos vyriausybė iš Vilniaus persikėlė į Kauną. 1919 01 02, artėjant Sovietų Rusijos Raudonajai armijai, Lietuvos vyriausybė priėmė sprendimą evakuotis į Kauną. Raudonosios armijos daliniai pasiekė Vilnių (1919 01 05) ir išvijo iš ten susiformavusius lenkų dalinius. Tolesnėje karo eigoje Lenkijos kariuomenės daliniai atstumdami Raudonąją armiją perėmė iš Sovietų Rusijos Vilnių (1919 04 19) ir užėmė Vilniaus kraštą. Per kontrpuolimą Sovietų Rusija pakartotinai užėmė Vilnių (1920) ir Maskvos sutartimi grąžino Lietuvai (1920 07 12). Nors Lenkija tarptautine Suvalkų sutartimi (1920 10 07) atsisakė pretenzijų į Vilnių, bet po dviejų dienų ją sulaužė kai generolo Liucjano Želigovskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių. Po įvykdytos agresijos Lietuvos laikinąja sostine, kurioje Lietuvos vyriausybė dirbo iki 1940, išliko Kaunas. To meto Europoje Lietuva išliko vienintelė valstybė nevaldanti istorinės sostinės. Tik atstačius Lietuvos nepriklausomybę (1990 03 11) Vilniuje vėl dirba Lietuvos vyriausybė.

Gimė Adomas Varnas, 1879 01 02 Joniškyje (buv. vls., dab. r.). Dailininkas ir fotografas. Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijoje, Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1897–1900). Išvykęs į Sankt Peterburgą (Rusija) mokėsi Imperatorinėje dailės mokykloje ir Štiglico centrinėje taikomosios dailės mokykloje. Vėliau studijas tęsė Krokuvoje (Lenkija, nuo 1903), Ženevos (Šveicarija) dailės akademijoje (1905–1907). Gyveno ir gydėsi Lietuvoje (1910 ir 1913) ir Zakaponėje (dab. Lenkija). Pirmojo pasaulinio karo metais evakuotas į Rusijos gilumą, dėstė Voroneže (1917–1918). Po karo grįžęs į Lietuvą trumpai mokė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje (1919), tais pačiais metais persikėlė į Kauną. Su bendraminčiais įkūrė Lietuvių meno kūrėjų draugiją (1920), buvos jos pirmininkas (1920–1922). Sukūrė pirmųjų litų visų nominalų banknotų projektus (1922). Dėstė Kauno meno mokykloje (1923–1939). Atgavus Vilnių pradėjo dribti Valstybiniame dailės institute (1941–1944). Artėjant sovietų Raudonajai armijai pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau persikėlė gyventi į Čikagą (JAV; 1949). Kūrė realistinius portretus, peizažus ir grafikos darbus. Užsiėmė liaudies meno (ypač kryždirbystės) rinkimu ir jo propagavimu. Daug nusipelnė fiksuodamas Lietuvos smulkiosios architektūros paminklus. Mirė (100) 1979 07 19 Čikagoje (JAV), emigracijoje.

Mirė Vaclovas Biržiška (71), 1956 01 02 Voterberyje (JAV), emigracijoje. Gimė 1884 12 02 Viekšniuose (dab. Akmenės r.). Teisininkas, bibliografas, profesionaliosios knygotyros pradininkas Lietuvoje, kultūros istorikas, pulkininkas leitenantas (1925), profesorius (1924), akademikas (1941). Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje (1895–1903), baigė Sankt Peterburgo universitete teisę (1909). Vertėsi advokato padėjėjo praktika Vilniuje ir Šiauliuose (1910–1914). Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1914–1917). Dirbo Maskvoje Lietuvos reikalų komisariate (1918). Bolševikų suimtas, ruoštasi sušaudyti, bet paleistas su sąlyga, kad imsi bolševikinės Lietuvos švietimo liaudies komisaro pareigų (1919), Lietuvos ir Baltarusijos švietimo liaudies komisaro pavaduotojas (1919). Lenkijai okupavus Vilnių (1920), persikėlė į Kauną, mokytojavo. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete dėstė teisę, bibliografiją ir knygų istoriją (nuo 1922). Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1923–1944) ir Vilniaus (1940–1941) universitetų bibliotekų direktorius. VDU (1933–1935) ir VU (1940–1941) Teisių fakultetų dekanas, Bibliologijos katedros vedėjas (1940). Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas (1931–1941). Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos emigravo į Vakarus (1944). Dėstė Pabaltijo universitete Hamburge-Pinneberge (1946–1949). Persikėlė į JAV (1949). Jaunystės metais dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veikloje, taip pat Vilniaus Didžiajame Seime (1905). Redagavo leidinius: „Knygos“ (1922–1926), „Bibliografijos žinios“ (1928–1943), „Mūsų senovė“ (1937–1940). Enciklopedijų „Lietuviškoji enciklopedija“ (1933–1944) ir „Lietuvių enciklopedija“ (1951–1953) vyriausiasis redaktorius. „Svarbiausi darbai – „Lietuvių bibliografija“ (4 t., 1924–1952), „Aleksandrynas“ (3 t., 1960–1965; perspaudas 1990), „Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės“ (1943), „Knygotyros darbai“ (1998). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1928), VDU garbės daktaras (1939). Broliai Mykolas (1882–1962) ir Viktoras (1886–1962) Biržiškos.

Mirė Vladas Lašas (73), 1966 01 02 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1892 01 13 Paupėje (Rokiškio vls., dab. r.). Gydytojas, fiziologas, alergologas, profesorius (1922), medicinos mokslų daktaras (1926), akademikas (1946). Baigė Tartu universitetą (Estija, 1915), mobilizuotas į Rusijos kariuomenę dirbo karo gydytoju (1915–1917). Po karo dirbo Rokiškio apskrities ligoninės gydytoju (1918–1921). Dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune (1920–1921), vėliau Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; nuo 1946 – Kauno) universitete (1922–1946), Kauno medicinos institute (1951–1966). Kauno Akių, ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos statybos iniciatorius (1929). Tyrinėjo Lietuvos gyventojų mitybą, anafilaksiją, sukūrė alergologų mokyklą. Parašė darbus „Anafilaksija“ (1926), „Mitybos mokslo pagrindai“ (1945), „Žmogaus fiziologija“ (1965) ir kt.

Gimė Filipas Fortunatovas, 1848 01 02 Vologdoje (Rusija). Rusų kalbininkas, Maskvos lingvistinės mokyklos įkūrėjas. Pasižymėjo lietuvių kalbotyroje ir tautosakoje, prisidėjo prie lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo (1904). Mirė (66) 1914 09 20 Kosalmoje (prie Petrozavodsko, Rusija).

Sausio 3-ioji

Gimė Steponas Kairys, 1879 01 03 Užunevėžiuose (Kurklių vls., dab. Anykščių r.). Inžinierius, politikas, publicistas, profesorius (1939). Vasario 16-osios Akto signataras. Baigė Šiaulių gimnaziją (1898), mokėsi Sankt Peterburgo (Rusija) technologijos institute (su pertrauka 1898–1908). Dirbo inžinieriumi Samaroje (Rusija, nuo 1908) ir Vilniuje (1912–1916). Aktyviai dalyvavo politikoje: Vilniaus Didžiojo Seimo vicepirmininkas (1905), Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Centro komiteto narys (1901–1944), LSDP frakcijos Rusijos II Valstybės Dūmoje (1907). Dalyvavo organizuojant Vilniaus konferenciją, kurioje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu (1917). Lietuvos Respublikos tiekimo ir maitinimo ministras (1919), LR Seimo narys (1920–1927), vicepirmininkas (1926). Vienintelis po 1926 12 17 valstybės perversmo viešame balsavime pasisakė neigiamai dėl tuometinės vyriausybės paleidimo. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1923–1943). Išrinktas VLIK’o pirmininku (1943–1945). Po Antrojo pasaulinio karo emigravo į Vokietiją (1944), apsigyveno JAV (nuo 1951). Pakartotinai įsijungė į VLIK’o veiklą (iki 1957). Parašė darbų apie kanalizacijos įrengimų projektavimą, straipsnių, feljetonų, atsiminimų („Lietuva budo“, 1957 ir kt.), politinių brošiūrų. Redagavo laikraščius: „Darbo balsas“ (1917–1919), „Socialdemokratas“ (1919–1933), „Darbas“ (nuo 1953). VDU garbės daktaras (1940). Mirė (85) 1964 12 16 Niujorke (JAV), emigracijoje, perlaidotas į Kauno Petrašiūnų kapines (1996).

Mirė Mykolas Balinskis (69), 1864 01 03 Vilniuje, palaidotas Jašiūnuose (dab. Šalčininkų r.). Gimė 1794 08 14 Ciarespolyje (netoli Polocko, dab. Baltarusija). Istorikas ir publicistas, sukilėlis. Baigė Vilniaus universitetą (1818). Kartu su Joachimu Leleveliu buvo žurnalo „Tygodnik Wilenski“ įkūrėjas (1815) ir redaktorius (1816–1822). Priklausė Šubravcų (Nenaudėlių) draugijai, slapyvardžiais Auszławis, Usztaritois, Mokitinis ir kt., bendradarbiavo draugijos laikraštyje „Wiadomości Brukowe“. Dalyvavo 1831 m. sukilime, buvo suimtas. Gyveno Varšuvoje (Lenkija, 1832–1847) ir Jašiūnuose (nuo 1847). Buvo Vilniaus archeologinės komisijos vicepirmininkas. Lenkų kalba parašė istorinius veikalus „Vilniaus miesto istorija“ (2 t., 1836–1837; liet. k., 2007), „Senovės Lenkija“ (su T. Lipinskiu, 3 t., 1843–1846; 1885–1886 praplėsta iki 4 t.), „Senoji Vilniaus akademija“ (2 t., 1862) ir kt.

Mirė Jurgis Baltrušaitis (70), 1944 01 03 Paryžiuje, palaidotas Paryžiaus Mon Ružo kapinėse. Gimė 1873 05 02 Paantvardyje (Jurbarko vls., dab. r.). Poetas simbolistas, eseistas, diplomatas. Mokėsi Kauno gimnazijoje (1885–1893), baigė Maskvos universitetą (1898). Su bendramoksliu Sergejumi Poliakovu įkūrė leidyklą „Skorpion“. Vadovavo Maskvos rašytojų organizacijai (1917). Lietuvos specialiosios misijos vadovas (1920–1922), Lietuvos neprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Sovietų Sąjungoje (1922–1939), Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjas (1939–1944). Vienas žymiausių rusų ir lietuvių simbolistų, rašė lietuvių ir rusų kalbomis. Išleido eilėraščių rinkinių rusų kalba „Žamės laiptai“ (1911), „Lelija ir pjautuvas“ (1948) ir kt., lietuvių kalba „Ašarų vainikas“ (1 d., 1942), „Poezija“ (1948) ir kt. Vytauto Didžiojo universiteto literatūros garbės daktaras (1932). Sūnus diplomatas Jurgis Baltrušaitis (1903–1988).

Gimė Jonas Vileišis, 1872 01 03 Mediniuose (Pasvalio vls. dab. r.). Teisininkas, politikas, visuomenės veikėjas. Vasario 16-osios Akto signataras. Baigė Šiaulių gimnaziją (1892) ir Sankt Peterburgo universitetą (Rusija, 1898). Vertėsi advokato praktika Vilniuje (nuo 1900). Aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime, priklausė „Dvylikos apaštalų draugijai“ (1900–1904), vienas iš Lietuvos demokratų (1902), Lietuvos valstiečių sąjungos (1905) partijų ir Lietuvos mokslo draugijos (1907) organizatorių. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, leido ir redagavo „Lietuvos ūkininką“ (1905–1906), „Vilniaus žinias“ ir „Lietuvos žinias“ (1907–1909). Vokiečių okupacijos metais už antivokiškų atsiliepimų platinimą suimtas, kalintas Lukiškėse ir išsiųstas į Vokietiją priverstiniams darbams. Berlyne sugebėjo pabėgti, slapstėsi. Grįžo į Lietuvą (1917). Išrinktas Lietuvos Tarybos nariu (1917–1920). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų (1918–1919) ir finansų ministras (1919), Lietuvos valstybės atstovas JAV (1919), I LR Seimo (1922–1923) narys. Kauno burmistras (1921–1931), Valstybės Tarybos narys (1933). Tuo pačiu metu dėstė Vytauto Didžiojo universitete (1933–1940). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu (1933). Mirė (70) 1942 06 01 Kaune, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Gimė Kazimieras Narbutas, 1738 01 03 Dokudave (dab. Lydos r., Baltarusija). Filosofas, pijoras, teisės mokslų daktaras. Mirė (69) 1807 03 17 Radivoniškėse (dab. Lydos r., Baltarusija).

Pasaulyje

1906 

Gimė Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero), 106 01 03 pr. Kr. Romėnų filosofas,  politikas, retorikas, rašytojas. Mirė (63) 43 12 07 pr. Kr.

Sausio 4-oji

Gimė Joakimas Liutauras Chreptavičius, 1729 01 04 Jasėnėce (dab. Baltarusija). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjas, didikas, bibliofilas. Užėmė aukštas pareigas Abiejų Tautų Respublikos valdžios struktūrose: Naugarduko stalininkas (nuo 1754), Naugarduko maršalka (nuo 1764), LDK didysis sekretorius (nuo 1764), LDK pakancleris (nuo 1773). Kartu su vysk. Ignotu Masalskiu teikė siūlymą įkurti Edukacinę komisiją (1773). Kaip šios komisijos narys padėjo perorganizuoti Vilniaus akademiją į LDK vyriausiąją mokyklą. Nuolatinės tarybos (ATR vykdomosios valdžios aukščiausiasis organas) narys (1778). Kartu su Andžejumi Zamoiskiu rengė bendrą LDK ir Lenkijos įstatymų rinkinį (1776–1778), kur buvo numatyta pažangių reformų. Dirbo komisijoje, rengiančioje Lietuvos įstatymų sąvadą (1791–1792), turėjusį pakeisti Lietuvos Statutą. ATR užsienio reikalų ministras (1791). Paskutinis LDK kancleris (nuo 1793 06 14). Ščiorsuose (dab. Baltarusija) įkūrė vieną iš pirmųjų ATR prekybos mokyklų (1780). Savo dvaruose Ščiorsuose ir Vyšniave lažą pakeitė činšu. Globojo kultūros ir mokslo veikėjus. Buvo sukaupęs apie 10 tūkst. tomų dydžio biblioteką, kuri pagal savininko norą turėjo atitekti Vilniaus universiteto bibliotekai, bet vaikų dėka iš giminės neišleista galiausiai atiteko Kijevo universitetui. Apdovanotas Šv. Stanislovo (1765) ir Baltojo erelio (1773) ordinais. Mirė (83) 1812 03 04 Varšuvoje (Lenkija).

Mirė Vladas Drėma (84), 1995 01 04 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1910 12 03 Rygoje. Dailininkas, dailėtyrininkas, dailės ir architektūros istorikas, muziejininkas, pedagogas. Vilniaus universiteto Dailės fakulteto absolventas (baigė 1936), tobulinosi Valstybiniame rankų darbų institute Varšuvoje (1937–1938). Dirbo mokytoju Vilniaus gimnazijose (su pertrauka, 1931–1940). Sovietų Lietuvos švietimo liaudies komisariato inspektorius (1940–1941), bei Vilniaus „Dailės“ kooperatyvo darbuotojas. Lietuvos mokslų akademijos Vilniaus gudų muziejaus fondų saugotojas (1941–1944), Etnografinio muziejaus direktorius (1945–1946). Dirbo Vilniaus dailės muziejuje (1946–1961). Dėstė Vilniaus dailės (1946–1950) ir Lietuvos SSR dailės (1957–1970) institutuose bei Vilniaus universitete (1956–1958). Nusišalinęs nuo pedagoginio darbo dirbo Paminklų konservavimo institute (1970–1985). Sukūrė tapybos, grafikos kūrinių, apipavidalino knygų. Dalyvavo parodose (nuo 1931). Išleido knygų apie Vilniaus menininkus („Pranciškus Smuglevičius“, 1973, „Kanutas Ruseckas“, 1996, „Vincentas Smakauskas“, 2001 ir kt.) ir Vilniaus architektūros ir meno paminklus („Vilniaus Šv. Onos bažnyčia, 1991, „Dingęs Vilnius“, 1991, „Šv. Jono bažnyčia“, 1997 ir kt.) ir kt. Pirmasis Vilniaus garbės pilietis, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1992), Vilniaus dailės akademijos garbės daktaras (1992).

Pasaulyje

Gimė Izaokas Niutonas (Sir Isaac Newton), 1643 01 04 Vulstorpe (Anglija). Anglų fizikas, matematikas, astronomas, filosofas, suformulavo tris fizikinius  dėsnius (inercijos, poveikio, veiksmo ir atoveiksmio). Mirė (84) 1727 03 31 Kensingtone (Anglija).

Gimė Jakobas Grimas (Jacob Ludwig Karl Grimm), 1785 01 04 Hanau (Vokietija). Vokiečių kalbininkas, tautosakininkas. Mirė (78) 1863 09 20 Berlyne.

Gimė Luisas Brailis (Louis Braille), 1809 01 04 Paryžiuje (Prancūzija). Tiflo pedagogas, aklųjų rašto sistemos išradėjas, ji pavadinta išradėjo vardu. Mirė (42) 1852 01 06 Paryžiuje.

Sausio 5-oji

Mirė Faustas Kirša (72), 1964 01 05 Bostone (JAV), emigracijoje. Gimė 1891 02 25 Senadvaryje (Antalieptės vls., dab. Zarasų r.). Poetas, vienas iš lietuvių simbolistinės poezijos pradininkų. Mokėsi Kauno ir Maskvos (Rusija) gimnazijose, brandos egzaminus išlaikė Oriole (Rusija; 1914). Baigė pedagoginius kursus Vilniuje (1915), mokytojavo. Klausė paskaitų Berlyno (Vokietija) universitete (1921–1926). Dirbo laikraščių „Lietuvos aidas“ ir „Lietuva“ redakcijose. Lietuvos meno kūrėjų draugijos pirmininkas (nuo 1927), Lietuvių rašytojų draugijos vadovas (1941–1944). Artėjant Sovietų Rusijos Raudonajai armijai ir su ja grįžtant okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau į JAV (1949). Išleido eilėraščių rinkinius „Verpetai“ (1918), „Aidų aidužiai“ (1921), „Tolumos“ (1947) ir kt., satyrinę poemą „Pelenai“ (2 kn., 1930–1938).

Gimė Bronius Kazys Balutis, 1880 01 05 Seirijuose (dab. Lazdijų r.). Diplomatas, visuomenininkas. Mirė (44) 1967 12 30 Londone (Didžioji Britanija), emigracijoje.

Pasaulyje

420  

 Gimė Džahanšachas (Shabuddin Mohammed Shah Jahan), 1592 01 05 Lahore (Indija).  Indijos Didžiųjų Mogolų imperatorius, Tadž Mahalo statytojas. Mirė (74) 1666 01 22 Agroje (Indija).

Sausio 6-oji

Įsigaliojo Trečiasis Lietuvos Statutas. 1589 01 06 įsigaliojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų kalba Mamoničių spaustuvėje Vilniuje išspausdintas (1588) Trečiasis Lietuvos statutas. Jis buvo anksčiau patvirtintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos (1588 01 28). Sudarytas iš 14 skyrių, suskaidytų į 488 straipsnius. Daugelis straipsnių suformuluoti tiksliau nei rankraštiniuose I ir II Statutuose. Dokumentas dar labiau išplėtė bajorų teises, detaliau reglamentavo valstiečių vertimą baudžiauninkais. Tai buvo paskutinis LDK įstatymų kodifikacijos rezultatas. Iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795) buvo pagrindinis teisės kodeksas, su išlygomis galiojęs ir Rusijos okupacijos metais (iki 1840 07 07).

Gimė Vincas Mykolaitis-Putinas, 1893 01 06 Pilotiškėse (II Gudelių vls., dab. Prienų r.). Rašytojas, poetas, pedagogas, filosofijos daktaras (1922), profesorius (1928), akademikas (1941). Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje (1909–1914), dėl Pirmojo pasaulinio karo pasitraukė į Rusiją, Minske gavo kunigo šventinimus (1915), studijavo Sankt Petrogrado dvasinėje akademijoje (1915–1917). Studijas tęsė Friburo (Šveicarija; 1918–1922) ir Miuncheno (Vokietija) universitetuose (1922–1923). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1923–1940) ir atgautajame Vilniaus universitete (su pertrauka 1941–1954). Lietuvos literatūros instituto direktorius (1941–1942, 1945). Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas (1933–1937). Parašė eilėraščių rinkinius: „Tarp dviejų aušrų“ (1927), „Keliai ir kryžkeliai" (1936), „Būties valanda“ (1963) ir kt., poemų, dramų, pirmąjį lietuvių psichologinį intelektualinį romaną „Altorių šešėly“ (1933) ir kt.; literatūros kritikos, literatūros istorijos darbų. Žurnalų „Židinys“ (1924–32) ir „Dienovidis“ (1938) redaktorius. Mirė (74) 1967 06 07 Kačerginėje (Kauno r.), palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Išleisti „Putino raštai“ (2 t., 1921), „Raštai“ (10 t., 1959–1969; 1 t., 1989; 11 t., 1989–2009).

Gimė Kazys Boruta, 1905 01 06 Kūlokuose (Liudvinavo vsl., Marijampolės sav.). Rašytojas, poetas, vertėjas, politikas. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Maskvoje (Rusija), mokėsi gimnazijoje. Grįžęs į Lietuvą (1918) mokslą tęsė Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje ir Marijampolės Mokytojų seminarijoje (1920). Čia aktyviai dalyvavo aušrininkų ir kairiųjų partijų veikloje. Iš Seminarijos už dalyvavimą Gegužės pirmosios demonstracijose pašalintas (1924), egzaminus išlaikė eksternu. Studijavo Lietuvos universitete (1924–1926), dėl politinės veiklos, už kurią nekartą suimtas, buvo priverstas emigruoti. Studijavo Vienos (Vokietija) universitete (nuo 1926). Vasaros atostogų metu Lietuvoje buvo suimtas (1927) ir kalintas, paleistas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. Gyveno Rygoje, iš Latvijos ištremtas tęsė studijas Vienoje. Grįžo į Lietuvą ir legalizavosi (1931). Už buvusią nelegalią politinę veiklą buvo vėl suimtas (1933) ir nuteistas ketveriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Lietuvių Rašytojų draugijos pastangomis amnestuotas (1935). Pasitraukė iš politinės veiklos, apsigyveno Vilniuje, buvo paskirtas Literatūros muziejaus vedėju (1940–1946), dirbo Lietuvos mokslų akademijoje (1941), vėliau – Lietuvių literatūros institute. Gelbėjo nacių persekiojamus žydus, stengėsi išsaugoti lituanistikos paveldą. Nors prosovietinį vadinamąjį „liaudies“ Seimą (1940) pasveikino eilėmis ir sukūrė frazę „Parvežti į Lietuvą Stalino saulę“, po karo sovietų valdžios suimtas (1946), nuteistas už antisovietinę veiklą ir ištremtas į Sibirą, kalėjo gulage. Po viešos išpažinties pripažinęs tariamas ideologines klaidas amnestuotas (1949) ir paleistas. Grįžęs į Vilnių daugiausia atsidėjo vertimams ir kūrybai. Berlyne leido laikraštį „Kova“ (1930), redagavo „Dienovidį“ (1940), bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Kultūroje“, „Trečiame fronte“ ir kt. Žymiausi kūriniai poezijos rinkiniai – „A-lo“ (1925), „Kryžių Lietuva“ (1927, 1940), „Duona kasdieninė“ (1934) ir kt.; proza – „Drumstas arimų vėjas" (1928), „Baltaragio malūnas“ (1945, išimtas iš prekybos; pakart. 2005), „Sunkūs paminklai“ (1960) ir kt. Suteiktas Sovietų Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas (1965). Mirė (60) 1965 03 09 Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Išleisti „Raštai“ (10 t., 1970–1976).

Gimė Juozapas Jundzilas, 1794 01 06 Gormainiuose (dab. Baltarusija). Lietuvos botanikas, floristas, Vilniaus universiteto profesorius (1828). Mirė (83) 1877 04 05 Vilniuje, palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse.

Pasaulyje

Gimė Žana d’Ark (Jeanne d'Arc), 1412 01 06 Domremi (Prancūzija).  Prancūzijos nacionalinė didvyrė, Katalikų Bažnyčios šventoji. Mirė (19) 1431 05 30 Ruane (Vokietija).

Gimė Žakas Etjenas Mongolfjė (Jacques-Étienne Montgolfier), 1745 01 06 Anone (Prancūzija). Prancūzų išradėjas, kuris kartu su broliu Žozefu Mišeliu išrado Mongolfjė  konstrukcijos karšto oro balioną ir pirmą kartą juo pakilo į orą. Mirė (69) 1799 09 02 Ardeše.

Sausio 7-oji

Gimė Antanas Venclova, 1906 01 07 Trempiniuose (Liubavo vls., dab. Kalvarijos sav.). Lietuvių poetas, prozininkas, politikas. Baigė Vytauto Didžiojo universitetą (1932), mokytojavo Kaune (1933–1934, 1939–1940) ir Klaipėdoje (1934–1939). Sovietų Lietuvos švietimo ministras (1940), išrinktas į vadinamąjį „liaudies“ Seimą (1940). Priklausė delegacijai vykusiai prašyti Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą (1941). Sovietų Lietuvos liaudies švietimo komisaras (1940–1943). Dėstė Kauno universitete (1944–1946). Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (1940–1971) ir Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos (1941–1962) deputatas, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narys (1952–1964). Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas (1954–1959), rūpinosi palikimo autorių kūrybos leidyba. Žurnalo „Trečias frontas“ redaktorius (1930–1931). Išleido poezijos rinkinių: „Sutemų skersgatviuos“ (1926), „Gatvės švinta“ (1927), „Obelis kur augalota“ (1945) ir kt.; apsakymų rinkinių „Beržai vėtroje“ (1930) ir kt., „Naktis“ (1939), romanų „Draugystė“ (1936), atsiminimų knygų „Pavasario upė“ (1964), „Jaunystės atradimas“ (1966), kritikos straipsnių. Parašė žodžius Sovietų Lietuvos himnui. Stalino premijos laureatas (1952), Sovietų Lietuvos liaudies rašytojas (1965). Mirė (65) 1971 06 28 Vilniuje.

Pasaulyje

Gimė popiežius Grigalius XIII, 1502 01 07 Bolonijoje (Italija). Popiežius, Julijaus kalendoriaus reformatorius, naujasis  kalendorius pavadintas vyskupo vardu. Mirė (83) 1585 04 10 Romoje.

 Sausio 8-oji 

Lietuviškos spaudos pradžia. Išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“. 1547 01 08 Karaliaučiuje (dab. Kaliningrado sr., Rusija) Prūsijos iždo lėšomis Johano Veinreicho spaustuvėje išspausdintas Martyno Mažvydo „Catechismvsa prasty szadei, makslas skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes bei del berneliu iaunu nauiey sagulditas Karaliavczvi VIII. dena meneses sausia, metu vszgimima Diewa MDXLVII.“. Autorius užšifruotas akrostichu, skaitant prakalbos eilučių pirmąsias raides nuo trečios iki devynioliktos eilutės, susideda lotyniška vardo forma „MARTJNVS MASVJDJVS“. Nedidelio tiražo (apie 200–300 egz.) ir mažo formato „in octavo“ (8°), 79 puslapių knyga tapo pirmuoju pagrindiniu tikėjimo tiesų sąvadu lietuvių kalba. Katekizmas buvo skirtas Prūsijos protestantiškoms mažlietuvių parapijoms ir sklindančiai reformacijai Didžiojoje Lietuvoje, nes knygos dedikaciniame eleginiame ketureilyje lotynų kalba autorius pažymėjo: „Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne / Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčiai, […].” Turinys: „Pygus ir trumpas mokslas skaititi yr raschity: [elementorius], p. [13–16]; Catechismvsa prasty szadei del prastu zmaniu… p. [17–32]; Vredai hvkinikv. p. [33–39]; Upaminagimas. Skaititaiap: [kreipimasis, kuriame prašoma nepeikti jo darbo ir nurodoma, kad lietuvių kalba tik dabar pradedama vartoti raštu]. p. [39]; Pradestyse giessmes schwentas: [11 giesmių su natomis], p. [40–79].“ Šiuo metu žinomi trys knygos egzemplioriai, po vieną saugomi Vilniaus ir Torunės universitetų bibliotekose, bei vienas asmeninėje bibliotekoje.

Prasidėjo marionetiniai rinkimai į Vidurio Lietuvos seimą Vilniuje. 1922 01 08 suorganizuoti Vilniaus krašto lenkų rinkimai į Vilniaus seimą. Kadangi Vilniaus kraštas buvo neteisėtai užimtas (1920 10 09) ir valdomas Lenkijos, lietuviai, baltarusiai ir žydai rinkimus boikotavo. Oficialiai buvo paskelbta, kad dalyvavo 64,4 proc. rinkėjų. Mykolo Biržiškos duomenimis dalyvavo apie 30 proc. iš kurių pusė – ne vietinių gyventojų, o specialiai atvežtųjų, kareivių ir tiesiog į urnas primesti balsai. Išrinktasis seimas nutarė pseudo Vidurinės Lietuvos valstybę prijungti prie Lenkijos. Po prisijungimo (1922 03 24) Vilniaus kraštas tapo Vilniaus vaivadija. Rinkimų ir Vilniaus krašto susijungimo su Lenkija niekada nepripažino Lietuvos valstybė ir Sovietų Rusija, kuri, turėdama savų okupacinių išskaičiavimų jo dalį Antrojo pasaulinio karo metais grąžino Lietuvai (1939–1940).

Pasaulyje

Gimė Karlas Rodžersas (Carl Rogers), 1902 01 08 Oak Parke (JAV).  Amerikiečių psichologas, vienas iš humanistinės psichologijos kūrėjų. Mirė (85) 1987 02 04 San Diege (JAV).

Elvis Aronas Preslis (Elvis Aron Presley), 1935 01 08 Tupele (JAV). JAV dainininkas ir  aktorius, buvo laikomas Amerikos simboliu, vadinamas „Rock&Roll’o Karaliumi“. Mirė (42) 1977 08 16 Memfije (JAV).

Sausio 9-oji

Prasidėjo Lucko suvažiavimas. 1429 01 09–29 Lucke (dab. Ukraina) įvyko tarptautinio masto suvažiavimas, kuriame svarstyti Rytų Europos politikos klausimai. Dalyvavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, Lenkijos karalius Jogaila, Šv. Romos imperatorius ir Vengrijos karalius Zigmantas I bei Maskvos, Tverės didžiųjų kunigaikščių, popiežiaus, Kryžiuočių ordino, Bizantijos imperatoriaus, Danijos, Moldavijos ir Aukso ordos pasiuntiniai. Suvažiavime varstyta husitų problema, Moldavijos padalijimas tarp Vengrijos ir Lenkijos, Kryžiuočių ordino ir Lenkijos nesutarimai dėl sienų, Danijos konfliktas su Hanza, katalikų ir stačiatikių bažnyčių unija. Suvažiavimo pabaigoje imperatorius Zigmantas I iškėlė Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi klausimą. Jogaila iš pradžių pritarė, bet vėliau Lenkijos ponų verčiamas savo sutikimą atšaukė ir Vytauto karūnacija tada buvo neišspręsta.

Prasidėjo Klaipėdos sukilimas. 1923 01 09 Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą, kuriame paleido krašto direktoriją ir kitas administracines įstaigas. Pasak manifesto, valdžia atiteko naujai direktorijai vadovaujamai Erdmono Simonaičio. Klaipėdos krašto sukilimo operacijai vadovavo Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slap. Budrys), E. Simonaitis ir štabo viršininkas kapitonas Juozas Tomkus. Lietuvos kariuomenė sausio 9–12 buvo gabenama Mažeikių – Priekulės – Skuodo – Kretingos geležinkeliu. Operacijoje dalyvavo apie 1750 kariškių ir šaulių, vadovauta iš vietinio generalinio štabo. Mažosios Lietuvos savanoriai kirto Klaipėdos krašto sieną (1923 01 09–10) ir be pasipriešinimo užėmė visą kraštą išskyrus Klaipėdą. Prancūzų ginama Klaipėda po pusės dienos puolimo pasidavė (1923 10 15). Žuvo 12 Lietuvos kareivių ir šaulių, du prancūzai ir vienas vokiečių žandaras. Operaciją palaikė Sovietų Sąjunga sukoncentravusi kariuomenę Lenkijos pasienyje, nes ir Lenkija taip pat pretendavo į šią teritoriją. Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas priėmė deklaraciją, kad Klaipėdos kraštas prisijungia prie Lietuvos (1923 01 19), Lietuva savo ruoštu taip pat patvirtino Klaipėdos krašto prisijungimą (1923 01 15). Ambasadorių konferencija perdavė Klaipėdos kraštą Lietuvai (1923 02 16), susitarimas patvirtintas Paryžiaus sutartimi (1924 05 08), kuria kraštas įgijo autonomijų teisių. Ratifikuota naujoji Lietuvos siena su Vokietija (1928 01 29). Lietuvai po Vokietijos ultimatumo (1939 03 20) dėl Klaipėdos krašto grąžinimo, jį perdavė Vokietijai (1939 03 22) ir kitą dieną pastaroji jį užėmė. Sovietų Sąjunga Antrojo pasaulinio karo pabaigoje užėmusi Klaipėdos kraštą (1945), jį prijungė prie Sovietinės Lietuvos.

Atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda. 1907 01 09 Petro Vileišio namuose Antakalnyje (Vilniuje) lietuvių inteligentai dr. Jonas Basanavičius, Petras Vileišis, Antanas Vileišis, Jonas Vileišis, Juozapas Kukta, Vladas Mironas, Kazys Puida ir Antanas Žmuidzinavičius surengė pirmąją lietuvių dailės parodą. Atidaryme dalyvavo Vilniaus tautinių bendrijų pasiuntiniai, oficialiosios valdžios atstovai ir gausiai susirinkę lietuviai. Įžanginę kalbą pasakė dr. J. Basanavičius. Dainavo „Kanklių“ choras, vadovaujamas kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos. Iš viso dalyvavo 23 profesionalūs dailininkai bei architektai, 68 kaimo meistrai. Eksponuota 242 aliejumi ir akvarele tapyti kūriniai, piešiniai, architektūros projektai, skulptūros darbai ir 206 tautodailės dirbiniai. Čia pirmą kartą savo kūrinius, sukėlusius lankytojų dėmesį, eksponavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Savo kūrybą pateikė ir A. Žmuidzinavičius, Kazimieras Stabrauskas, Petras Kalpokas, skulptoriai Petras Rimša, Juozas Zikaras, Kazimieras Ulianskis ir kiti.

Gimė Liudvikas Martynas (Gediminas) Rėza, 1776 01 09 Karvaičiuose (Kuršių nerija). Poetas, tautosakininkas, teologas, filosofijos (1807) ir teologijos (1819) daktaras, teologijos profesorius (1818). Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją (1795–1799), kartu lankė Lietuvių kalbos seminarą ir jame dėstė. Dirbo namų mokytoju, Prūsijos kariuomenės pamokslininku (1800–1816). Dėstė Karaliaučiaus universitete (nuo 1807), kelis kartus ėjo rektoriaus pareigas. Vadovavo Lietuvių kalbos seminarui (nuo 1818). Rinko, tyrinėjo ir skelbė lietuvių liaudies dainas. Išleido pirmą lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos“ (1825), Kristijono Donelaičio „Metus“ (1818). Parašė „Lietuviškosios Biblijos istoriją“ (vok. k., 1816), „Karaliaučiaus universiteto Lietuviškojo seminaro istorija ir organizacija“ (rankr. 1811; publ. liet. k., 2003) ir kt. Turėjo gausią asmeninę biblioteką (apie 3000), kurioje buvo didžiausias privatus lituanistinis knygų rinkinys (87 egz. ir 2 period. komplektai). Mirė (64) 1840 08 30 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija). Lietuvių kalbos institutas rengia daugiatomį „Raštų“ leidimą.

Mirė Juozapas Silvestras Dovydaitis (56), 1883 01 09 Alūkstėje (dab. Daugpilio r., Latvija). Gimė 1826 01 12 Mantviliškiuose (dab. Radviliškio r.). Rašytojas, kunigas, pedagogas. Mokėsi Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (1848–1850), baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją (1854). Kunigavo ir mokytojavo Stelmužėje (dab. Zarasų r.) ir Panevėžyje. Paskirtas Žemaičių vysk. Motiejaus Valančiaus sekretoriumi (1858–1860), Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos rektorius (1860–1863). Daug nusipelnė Žemaičių vyskupystėje organizuodamas blaivybės sąjūdį. Įtariant prisidėjus prie 1863–1864 sukilimo suimtas (1865) ir ištremtas į Sibirą (1866). Gyveno Tomske (nuo 1867), iš jo dėl katalikiškos veiklos iškeltas (1870), gavęs leidimą apsigyveno Jekaterinoslave (dab. Dniepropetrovskas; 1872–1882), leista apsigyventi Alūkstėje pas brolį Juozą Tamulevičių (1882). Parašė didaktines apysakas „Šiaulėniškis senelis“ (3 t., 1860–1864, 4 d. antr.: „Gyvenimas Stepo Raudnosio“, 1895), kuriose skatino blaivybę. Sukūrė giesmių, išvertė Ivano Krylovo pasakėčių.

Žuvo Antanas Smetona (69), 1944 01 09 per buto gaisrą Klyvlende (JAV), emigracijoje, perlaidotas Chardono „All Souls“ kapinėse. Gimė 1874 08 10 Užulėnyje (Taujėnų vls., dab. Ukmergės r.). Vasario 16-osios Akto signataras, pirmasis Lietuvos Prezidentas (1919 04–1920 06, 1926 12 19–1940 06 15). Baigė Palangos progimnaziją (1893), mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijoje, bet iš jos pašalintas už tautinę veiklą. Baigė Sankt Peterburgo gimnaziją (1897) ir Sankt Peterburgo universitetą (1902), iš kurio dėl lietuviškos veiklos du kart šalintas, suimtas ir kalintas. Po studijų dirbo Vilniaus Žemės banke. Priklausė Lietuvos demokratų partijai (1902–1907), dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime (1905). Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininko pavaduotojas (1914–1915). Išrinktas Lietuvos (vėliau Valstybės) Tarybos pirmininku (1917 09 24–1919 04 04). Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką (1923–1927), suteiktas docento vardas (1926). Vadovavo Tautos pažangos partijai (1920–1924) ir Lietuvių tautininkų sąjungai (1924–1940). Po valstybės perversmo (1926 12 17) grįžo į valdžią ir įvedė autoritarinį rėžimą. Okupacinei Sovietų Sąjungos kariuomenei įžengiant į Lietuvą, su šeima pasitraukė iš Lietuvos (1940 06 15), gyveno JAV (nuo 1941). Jaunystėje dalyvavo varpininkų veikloje, redagavo „Lietuvos ūkininką“ (1905–1906), „Viltį“ (1907–1913), „Lietuvos aidą“ (nuo 1917), „Vairą“ (1923–1924). Išleisti „Raštai“ (4 t., 1930) ir „Rinktiniai raštai“ (1990). Suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaro vardas (1932).

Mirė Vladas Rafaelis Jurgutis (81), 1966 01 09 Vilniuje, palaidotas Palangos kapinėse. Gimė 1885 11 17 Joskauduose (Palangos vls.). Kunigas, ekonomistas, ekonomijos mokslų daktaras, profesorius (1918), akademikas (1941). Baigė Palangos progimnaziją (1902), Žemaičių (Kauno) kunigų seminariją (1906), Sankt Peterburgo dvasinę akademiją (1910), studijavo ekonomiką Miuncheno (Vokietija) universitete (1910–1915). Dirbo vikaru Švėkšnoje (1913), Liepojoje (1914–1915) Saratove ir Astrachanėje (1915–1918). Vienas ateitininkų organizacijos steigėjų, įkūrusių šią katalikišką jaunimo organizaciją (1908). Dėstė Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1918–1920). Įsitraukė į politiką: Steigiamojo Seimo atstovas (1920–1922), Lietuvos Užsienio reikalų ministras (1922). Lietuvos banko valdytojas (1922–1929), vadovavo pinigų emisijos politikai, dar vadinamas lito „tėvus“. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1925–1940) ir Vilniaus universitetų (1940–1946) profesorius. Lietuvos mokslų akademijos prezidentas (1941–1943). Nacistinės Vokietijos okupacijos metais už valdžios kritiką kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje (nuo 1943). Svarbiausi darbai – „Finansų mokslo pagrindai“ (1938), „Pinigai“ (1938), „Bankai“ (1940). Apdovanotas Gedimino II laipsnio (1928) ir Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinais.

Gimė Voldemaras Vytautas Čarneckis, 1893 01 09 Pajiesys (dab. Marijampolės r.). Lietuvos politinis veikėjas, diplomatas. Sušaudytas (49) 1942 11 04 Sverdlovske (dab. Jekaterinburgas, Rusija).

Sausio 10-oji

Priimtas neutralumo įstatymas. 1939 01 10 Lietuvos Seimas nepaprastosios sesijos metu priėmė neutralumo įstatymą, kuris įsigaliojo po dviejų savaičių (1939 01 25). Bręstant Antrajam pasauliniam karui Lietuvos valdžia nutarė laikytis neutralumo politikos, kaip vienintelės teikiančios galimybių karo atveju išlikti. Jos nepaisė Nacistinė Vokietija pareiškusi ultimatumą Lietuvai dėl Klaipėdos grąžinimo (1939 03 20) bei Sovietų Sąjunga primetusi Savitarpio pagalbos sutartį (1939 10 10), po to įsteigusi Lietuvoje karines bazes ir kitais metais įvykdžiusi valstybės perversmą.

Gimė Kazimieras Vasiliauskas 1922 04 09 Kateliškių k. (Vabalninko vls., dab. Biržų r.). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, monsinjoras (1989). Baigė Biržų gimnaziją (1941), studijavo Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose (1941–1944). Kunigavo įvairiose Lietuvos parapijose (1946–1949). Sovietinio saugumo suimtas ir kalintas Intos ir Vorkutos lageriuose (1949–1957). Grįžęs į Lietuvą (1956), vikaravo Švenčionyse, tačiau vėl ištremtas (1958) be teisės sugrįžti į Lietuvą, gyveno ir dirbo Daugpilio rajone (Latvija). Kai leidus grįžo į Lietuvą (1968), paskirtas Varėnos parapijos klebonu (1968), vėliau – Vilniaus šv. Rapolo bažnyčios vikaru adjutoriumi (1975), Vilniaus arkikatedros klebonu (1989). Išrinktas Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi (1993–1995). Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios emeritas (1997–2001). Mirė (79) 2001 10 15 Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1994), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000). Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės narys (1998), Vilniaus miesto garbės pilietis (2000).

Mirė Kristupas Zigmantas Pacas (62), 1684 01 10 Varšuvoje, palaidotas šeimos kriptoje Kauno Pažaislio vienuolyne. Gimė 1621 vieta nežinoma. LDK valstybės veikėjas. Mokėsi Krokuvoje, Liege (dab. Belgija) ir Perudžio (dab. Italija) universitete (8 metus). Po studijų paskirtas LKD vėliavininku (nuo 1646), pasižymėjo diplomatinėje tarnyboje. Išrinktas LDK kancleriu (1658–1684). Lietuvai išrūpino, kad kas trečias Abiejų Tautų Respublikos seimas rinksis Gardine (1673). Dalyvavo Olyvos taikos sutarties (1660) pasirašyme, pats kariavo karu su Rusija (1661–1663), inicijavo Andrusovo paliaubų (1667) pasirašymą. Iš pradžių laikėsi Prancūzijos, vėliau Austrijos politinės orientacijos; žavėjosi absoliutizmu. Studijų metais Perudžio universitete iš popiežiaus gavo leidimą pasikviesti Kamaldulių vienuoliją į savo lėšomis pastatyta Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas, taip pat pastatė Jiezno bažnyčią (apie 1670).

Gimė Jonas Karolis Zembrickis, 1856 01 10 Alėckoje (Olecke, Suvalkų vaivadija). Prūsijos istorikas, archyvaras. Mirė (63) 1919 03 08 Klaipėdoje.

Gimė Juozas Lozoraitis, 1871 01 10 Baltrušiuose (Barzdų vls., dab. Šakių r.). Knygnešys, spaudos darbuotojas, politinis veikėjas. Mirė (49) 1920 09 12 Kaune.

Sausio 11-oji

Prasidėjo Michailo Gorbačiovo vizitas Lietuvoje. Įvyko masiškiausias Sąjūdžio mitingas. 1990 01 11 į Lietuvą gelbėti Sovietų Sąjungos komunistų partiją atvyko Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Vilniuje Gedimino aikštėje įvyko masiškiausias Sąjūdžio mitingas ,,Laisvę ir nepriklausomybę Lietuvai“, kuriame dalyvavo apie 300 tūkst. žmonių. Mitinge kalbėjo ne tik Sąjūdžio vadovai, bet ir Lietuvos Laisvės Lygos lyderis Antanas Terleckas bei savarankiškosios Lietuvos komunistų partijos sekretorius Justas Vincas Palecki. Lankymosi Lietuvoje metu M. Gorbačiovas Spaudos rūmuose susitiko su Lietuvos kūrybinės ir mokslinės inteligentijos atstovais. Aiškino jiems, kaip jie klysta norėdami atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Po audringo susitikimo visi dalyvavusieji inteligentijos atstovai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. M. Gorbačiovas iš Lietuvos išvyko be norimų pasiekimų.

Mirė Skirgaila (apie 44), 1397 01 11 Kijeve (dab. Ukraina), palaidotas Kijevo Pečioros vienuolyne. Gimė apie 1353–1354 vieta nežinoma. LDK sritinis kunigaikštis. Po Kęstučio žūties (1382) drauge su broliu Jogaila dalijosi valdžia. Pastarasis atidavė Trakų kunigaikštystę (1382–1392). Buvo Jogailos atstovu derybose su Lenkijos ponais rengiantis sudaryti Krėvos sutartį (1385), pridėjo savo antspaudą Krėvos unijos akte. Jogaila išvykdamas karaliauti į Lenkiją, paliko savo vietininku LDK (1387–1392), jam užrašė dalį lietuvių ir baltarusių žemių, įėjusių į Vilniaus kunigaikštystę: Minską, Bobruiską, Svisločę, paliko ir Trakų kunigaikštystę, bet be Gardino ir Bresto, priklausiusių Vytautui. Po Vytauto paskyrimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, gavo dalį Volynės (1392) ir Kijevo kunigaikštystę (1395). Dėl tikslios mirties priežasties (nuodytas ar pats apsinuodijo) ir datos nesutariama. Lietuvos valdovų Algirdo (1296–1377) sūnus ir Jogailos (1348–1438) brolis.

Pasaulyje

1665  

Gimė Teodosijus I Didysis (Caesar Flavius Theodosius Augustus), 347 01 11 Kaukoje (Ispanija).  Romos imperatorius uždraudęs pagoniškus kultus ir įtvirtinęs krikščionybę. Mirė (48) 395 01 17 Milane (Italija).

Sausio 12-oji

Pasirašytos Zapolės Jamo paliaubos. 1582 01 12 Zapolės Jame (netoli Pskovo, dab. Rusija) Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos atstovai pasirašė 10 metų paliaubų sutartį. Valstybių atstovų susitikimas Zapolės Jame vyko daugiau kaip savaitę (1582 01 06–15). Pasirašyta sutarti sėkmingai užbaigė Stepono Batoro karą su Maskva (1579–1582) ir įtvirtino karinius laimėjimus. Sutartimi Maskvos caras Ivanas IV atsisakė Livonijos, Polocko ir Veližo, o Steponas Batoras Maskvai grąžino Didžiuosius Lukus, Sebežą. Paliaubos baigė prasidėjus Ivano IV karams su ATR dėl Livonijos užvaldymo (1558).

Gimė Juozapas Silvestras Dovydaitis, 1826 01 12 Mantviliškiuose (dab. Radviliškio r.). Rašytojas, kunigas, pedagogas. Mokėsi Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (1848–1850), baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją (1854). Kunigavo ir mokytojavo Stelmužėje (dab. Zarasų r.) ir Panevėžyje. Paskirtas Žemaičių vysk. Motiejaus Valančiaus sekretoriumi (1858–1860), Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos rektorius (1860–1863). Daug nusipelnė Žemaičių vyskupystėje organizuodamas blaivybės sąjūdį. Įtariant prisidėjus prie 1863–1864 sukilimo suimtas (1865) ir ištremtas į Sibirą (1866). Gyveno Tomske (nuo 1867) iš jo dėl katalikiškos veiklos iškeltas (1870), gavęs leidimą apsigyveno Jekaterinoslave (dab. Dniepropetrovskas; 1872–1882), leista apsigyventi Alūkstėje pas brolį Juozą Tamulevičių (1882). Parašė didaktines apysakas „Šiaulėniškis senelis“ (3 t., 1860–1864, 4 d. antr.: „Gyvenimas Stepo Raudnosio“, 1895), kuriose skatino blaivybę. Sukūrė giesmių, išvertė Ivano Krylovo pasakėčių. Mirė (56) 1883 01 09 Alūkstėje (dab. Daugpilio r., Latvija).

Gimė Motiejus Brunza, 1824 01 12 Talkiškėse (dab. Marijampolės r.). Kunigas, švietėjas, religinių raštų rengėjas. Mirė (45) 1869 03 10 Plutiškėse (dab. Marijampolės r.).

Pasaulyje

Gimė Šarlis Pero (Charles Perrault), 1628 01 12 Paryžiuje. Prancūzų rašytojas,  pasakininkas. Mirė (75) 1703 05 16 Paryžiuje.

Gimė Edmundas Berkas (Edmund Burke), 1729 01 12 Dubline. Airių politikas,  politikos teoretikas ir filosofas, rašytojas. Mirė (68) 1797 08 09 Beakonsfilde (Anglija).

Gimė Džekas Londonas (Jack London), 1876 01 12 San  Fransiske (JAV). Amerikiečių rašytojas, žurnalistas ir politinis aktyvistas. Mirė (40) 1916 11 22, Glen Elene (JAV).

Gimė Igoris Kurčiatovas, 1903 01 12 Sime (Rusija). Rusų atominės fizikos tyrinėtojas, Sovietų Sąjungos atominės bombos tėvas ir vienas iš atominės energijos panaudojimo ne karo tikslams pradininkas. Mirė (57) 1960 02 07 Maskvoje.

Sausio 13-oji

Laisvės gynėjų diena. LR Seimo nutarimu sausio 13-oji paskelbta (1997 07 03) atmintina valstybės diena. Minėjimas siejamas su įvykdyta Sovietų Sąjungos karine agresija (1991 01 13). Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

Europos parlamentas pripažino Lietuvos okupaciją. 1983 01 13 Europos parlamentas savo rezoliucijoje pripažino, jog Antrasis pasaulinis karas nesibaigė, nes Baltijos valstybės tebėra okupuotos.

Sovietų Sąjungos karinė agresija Lietuvoje. Vilniaus Radijo ir Televizijos komiteto puolimas. 1991 01 13 Vilniuje sovietų kariuomenė užgrobė Lietuvos radijo ir televizijos (LRTV) bokštą, LRTV komiteto pastatą bei ketino pulti Parlamentą. Jau ankščiau (1991 01 11) buvo užgrobta Krašto apsaugos departamento būstinė ir Spaudo rūmai. Taip karine jėga buvo mėginama įvykdyti valstybės perversmą. Perversmininkai siekė atgauti Sovietų Sąjungos komunistų partijos politinę valdžią ir atkurti okupacinį režimą neseniai (1990 03 11) nepriklausoma tapusioje Lietuvos valstybėje. Karinę operaciją ir valstybės perversmą inspiravo Sovietų Sąjungos aukščiausieji vadovai, o jiems tatalkino vietos kolaborantai – Lietuvos komunistų partijos veikėjai Mykolas Burokevičius, Juozas Jermalavičius, Algimantas Naudžiūnas ir kiti bei prorusiškai nusiteikę įvairūs asmenys, pasivadinę „nacionaliniu gelbėjimo komitetu“. Bet nei rusų okupantų, nei lietuvių kolaborantų suorganizuota karinė agresija nepajėgė palaužti lietuvių tautos pasiryžimo ir be ginklų apginti taip sunkiai iškovotą Laisvę ir Nepriklausomybę, paaukojus 14 žuvusių ir šimtus sužeistų, suluošintų beginklių laisvės gynėjų. Okupantų organizuotas karinis valstybės perversmas nepavyko.

Gimė Vladas Lašas, 1892 01 13 Paupėje (Rokiškio vls., dab. r.). Gydytojas, fiziologas, alergologas, medicinos mokslų daktaras (1926), profesorius (1922), akademikas (1946). Baigė Tartu universitetą (1915), mobilizuotas į Rusijos kariuomenę dirbo karo gydytoju (1915–1917). Po karo dirbo Rokiškio apskrities ligoninės gydytoju (1918–1921). Dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune (1920–1921), vėliau Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; nuo 1946 – Kauno) universitete (1922–1946), Kauno medicinos institute (1951–1966). Kauno Akių, ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos statybos iniciatorius (1929). Tyrinėjo Lietuvos gyventojų mitybą, anafilaksiją, sukūrė alergologų mokyklą. Parašė darbus „Anafilaksija“ (1926), „Mitybos mokslo pagrindai“ (1945), „Žmogaus fiziologija“ (1965) ir kt. Mirė (73) 1966 01 02 Kaune.

Gimė Jonas Katelė, 1831 01 13 Suvainiuose (Kupiškio vls., dab. r.). Kunigas, švietėjas, daraktorius, knygnešys. Mirė (77) 1908 05 21 Panemunėlyje (dab. Rokiškio r.).

Gimė Jadvyga Juškytė, 1869 01 13 Pernaravoje (dab. Kėdainių r.). Lietuvių spaudos bendradarbė, knygnešė, tautosakininkė. Mirė (79) 1948 03 16 Milvyduose, palaidota gretimose Pernaravos kapinėse.

Gimė Jonas Krikščiūnas-Jovaras, 1880 01 13 Žaidžiūnuose (Šiaulių vls., dab. r.). Poetas, knygnešys. Mirė (87) 1967 01 21 Šiauliuose, palaidotas Šiaulių Donelaičio kapinėse.

Pasaulyje

Gimė Bernaras de Monfokonas (Bernard de Montfaucon), 1655 01 13 Sulaže (Prancūzija).  Prancūzų filologas, vienas archeologijos ir paleografijos pradininkų. Mirė (86) 1741 12 21 Paryžiuje.

Sausio 14-oji

Pradėjo eiti ,,Varpas“. 1889 01 14 Tilžėje (dab. Soveckas, Kaliningrado sr. Rusija), Ernesto Vėjerio spaustuvėje, išėjo pirmasis „Varpo“ numeris. Laikraščio iniciatoriai buvo Varšuvoje įsteigtos Lietuvos draugija (1888). Jos nariai: Vincas Kudirka, Jonas Gaidys-Gaidamavičius, Juozas Adomaitis-Šernas, Juozas Kaukas, Justinas Staugaitis ir kt. iš viso 22. Laikraščio leidyba rūpinosi įsteigta varpininkų leidykla. Pirmasis redaktorius buvo Vincas Kudirka (1889–1890). Laikraščio leidybą palaikė pasaulietinė ir dvasinė inteligentija, bet dėl priešpriešų pastaroji pasitraukė (1895) iš varpininkų gretų. Laikraštis tarytum tęsė „Aušros“ veiklą, tik jame pasireiškė naujoji tautos atgimimo kovotojų pamaina. „Varpas“ iškėlė tautinės kultūros klausimus kartu su ekonominiais reikalais, kaip žemės reforma, kreditas, amatų ir ūkio mokyklos, sveikatos reikalai, susisiekimo kelių gerinimas ir t. t. „Varpas“ susiejo lietuvių tautinį atgimimą su bendruoju Vakarų Europos progresyviu liberalizmo sąjūdžiu, įkvėpė lietuvių tautiniam sąjūdžiui kovingumo dvasią ir padėjo susiformuoti vienai pagrindinių lietuvių politinių srovių varpininkams, iš kurios gimė Lietuvos demokratų partija ir kitos kairiosios, centristinės ir dešiniosios politinės organizacijos. Ėjo be pertraukos (iki 1905), leisti tęstiniai ir jubiliejiniai numeriai (22 nr., 1913–1932). Turėjo priedą „Naujienos“ (1901–1903).

Gimė Adomas Jurgis Čartoriskis, 1770 01 14 Varšuva. Valstybės veikėjas, politikas, sukilėlis, mecenatas. Kovėsi prieš prorusišką Targovicos konfederaciją (1792–1793), pralaimėjęs pasitraukė į Vakarų Europą. Gelbėdamas turtus pradėjo tarnauti Rusijos imperatorienės Jekaterinos II dvare (nuo 1795). Imperatoriaus Aleksandro I patarėjas (nuo 1801), Rusijos Slaptojo komiteto narys (1801–1803), Rusijos užsienio reikalų ministras (1804–1806), Rusijos Senato ir Valstybės tarybos narys (nuo 1805). Kūrė Lenkijos atkūrimo planus ir kartu su Aleksandru I mėgino juos įgyvendinti (1801 ir 1811). Pirmasis Vilniaus imperatoriškojo universiteto ir Vilniaus švietimo apygardos kuratorius (1803–1824). Po Napoleono I karinės nesėkmės Rusijoje prisidėjo prie Lenkijos karalystės atkūrimo (1812), Lenkijos senatorius vaivada (1815–1830) ir Administracinės tarybos narys. 1830–1831 sukilimo Laikinosios vyriausybės pirmininkas (1831). Sukilimui pralaimėjus pasitraukė į Vakarų Europa, apsigyveno Prancūzijoje (nuo 1830). Išleido knygas „Lenkų dainius“ (lenkų k., 1840), „Atsiminimai“ (pranc. k., 2 t. 1887), „Atsiminimai kunigaikščio Adomo Čartoriskio ir jo korespondencija su imperatoriumi Aleksandru“ (lenkų k., t. 2, 1904–1905). Mirė (91) 1861 07 01 Montfermėjuje (Prancūzija), palaidotas Sieniave (dab. Lenkija).

Gimė Jonas Vabalas-Gudaitis, 1881 01 14 Ožnugariuose (Batakių vls., dab. Tauragės r.). Psichologas, profesorius (1927). Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (1902) ir K. Ušinsko pedagoginius kursus Sankt Peterburge (1907), dirbo Sankt Peterburgo biologijos sekcijoje (nuo 1913), baigė Maskvos žemės ūkio institutą (1915). Grįžęs į Lietuvą (1918), dalyvavo kuriant Aukštuosius kursus Kaune (1920), juose įsteigė pirmąją Lietuvoje eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1922–1940) ir Vilniaus (1940–1951) universitetuose. Svarbiausi darbai – „Patobulintas psichinių reakcijų metodas žmogaus darbingumui tirti“ (1927), „Konstrukcinės sąveikos pedagogika“ (1929), „Nauji reaktologiniai testai mokinių darbingumui tirti“ (1931). Mirė (74) 1955 11 14 Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Gimė Balys Giedraitis, 1890 01 14 Rygoje. Politikas, valstybės veikėjas, pulkininkas. Sušaudytas (51) 1941 06 26 Červenėje (Baltarusija).

Gimė Jeronimas Uboravičius, 1896 01 14 Antandrajoje (Užpalių vls., dab. Utenos r.). Sovietų Sąjungos karinis ir politinis veikėjas, pirmo rango komandarmas (armijos generolas). Sušaudytas (41) 1937 06 12 Maskvoje.

Gimė Viktoras Vizgirda, 1904 01 14 Domininkoniškėse (dab. Kauno r.). Tapytojas, pedagogas. Mirė (89) 1993 07 10 JAV, emigracijoje.

Pasaulyje

Gimė Markas Antonijus (Marcus Antonius), 83 01 14 pr. Kr. Romoje. Romos  respublikos politikas ir karvedys. Nusižudė (53) 30 08 01 Aleksandrijoje (dab. Egiptas).

Sausio 15-oji

Gimė Jurgis Ambraziejus Pabrėža, 1771 01 15 Večiuose (dab. Skuodo r.). Vienuolis, pamokslininkas, pedagogas, žemaičių lituanistinio sąjūdžio dalyvis, rašytojas, botanikas, sukilėlis, kalbininkas. Studijavo Vilniaus universitete (1793–1794), dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime (1794). Tais pačiais metais baigė Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją. Kunigavo įvairiose Žemaitijos vietose (1796–1817). Įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną (1816). Mokytojavo Kretingos bernardinų mokykloje (nuo 1817). Parašė pirmąjį geografijos vadovėlį lietuvių kalba (rankr. apie 1825–1830). Kretingos vienuolyne atsidėjo mokslinei veiklai, rinko ir aprašinėjo Žemaitijos augalus, surinko apie 800 augalų rūšių herbariumą, kūrė lietuvišką botanikos terminiją, sudarė „Lotyniškai-žemaitišką botanikos žodyną“ (rankr., apie 1829), augalų morfologijos lietuviškų terminų žodyną, parašė darbų iš medicinos, taikomosios botanikos, tarp kurių svarbiausias yra vadovas augalams pažinti „Taislius augyminis“ (liet. k. „Augalų sistema“, rankr. 1843; I dalis publ. 2009). Rašė pamokslus, kurie sudaro didžiausią dalį rankraštinio palikimo. Rašė eilėraščius lenkų ir lietuvių kalbomis, tarp kurių žinomiausi sutautosakėję „Esu sau žmogelis šarpu kožname darbe“. Sukūrė savitą žemaičių kalbos gramatiką ir rašto sistemą, buvo apsisprendęs norminti žemaičių tarmes ir kurti bendrinę rašomąją žemaičių kalbą. Mirė (77) 1849 10 30 Kretingoje, ten ir palaidotas.

Gimė Jurgis Zauerveinas, 1831 01 15 Hanoveryje (Vokietija). Poetas, visuomenės, kultūros veikėjas, filosofijos daktaras (1873), poliglotas (mokėjo daugiau kaip 60 kalbų). Kilęs iš sorbų (vakarų slavų tauta). Studijavo Getingeno ir Vienos universitetuose. Vertėsi „Biblijos“ vertimais į įvairias pasaulio kalbas. Kovojo už pavergtų tautų (valonų, armėnų, lenkų, bulgarų, suomių, lietuvių ir kt.) teises. Gyveno Klaipėdoje (nuo 1875). Susižavėjo lietuvių kalba, ėmė ją tirti, į ją versti, prisidėjo prie Tilžės „Lietuvių literatūros draugijos“ įkūrimo (1879). Bendradarbiavo lietuvių spaudoje, gynė Mažosios Lietuvos lietuvninkus nuo germanizacijos. Parašė straipsnių apie lietuvių kultūrą, eilėraščių lietuvių kalba. Sukūrė eilėraštį „Lietuvninkai esame mes gimę“, kuris kiek pakoreguotas virto Mažosios Lietuvos himnu. Mirė (73) 1904 12 16 Kristianijoje (dab. Oslas, Norvegija) palaidotas Gronau (Vokietija).

Mirė Ignas Šeinius (tikr. Jurkūnas) (69), 1959 01 15 Stokholme. Gimė 1889 04 02 Šeiniūnuose (dab. Širvintų r.). Diplomatas, prozininkas, dramaturgas. Baigė „Saulės“ kursus Kaune (1908), Sankt Peterburge išlaikęs egzaminus įgijo teisę dirbti mokytoju (1908). Dirbo Vilniaus lietuvių dviklasės mokyklos mokytoju (1910–1912). Studijavo Maskvos A. Šaniavskio liaudies universitete (1912–1915). Paskirtas Lietuvių centrinio komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu Švedijoje (nuo 1915). Paskirtas Lietuvos atstovybės Stokholme spaudos biuro vedėju (1919–1921). Sekretoriavo Lietuvos atstovybėje Danijoje (1921–1922), Suomijoje (1922–1923), Švedijoje (1923–1927). Po Lietuvos atstovybių uždarymo dirbo privačiai Švedijoje. Grįžęs į Lietuvą redagavo laikraštį „Lietuvos aidas“ (1933–1934), buvo spaudos patarėjas Klaipėdos krašto gubernatūroje (1935–1939), Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotinis Vilniuje (1940). Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą (1940), per Vokietiją pasitraukė į Švediją. Dirbo vietos kompanijose. Paskutiniais gyvenimo metais Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui paprašius buvo laikomas Lietuvos atstovu Skandinavijoje (nuo 1955). Rašė lietuvių ir švedų kalbomis. Žymiausi kūriniai – romanas „Kuprelis“ (1913), apysakos „Bangos siaučia“ (1914), „Vasaros vaišės“ (1914), satyrinis romanas „Siegfred Immerselbe atsijaunina“ (švedų k., 1934) grožinis memuaristikos kūrinys „Raudonasis tvanas“ (1940) bei kt. Išėjo „Rinktiniai raštai“ (2 t., 1989).

Gimė Adomas Underavičius, 1813 01 15 Nemaršioniuose (dab. Raseinių r.). Rašytojas, 1830–1831 sukilimo dalyvis. Mirė po 1878 Prancūzijoje, emigracijoje.

Gimė Silvestras Leonas, 1894 01 15 Leskavoje (Gudelių vls., dab. Prienų r.). Teisininkas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Mirė 1959 11 17 Kaune, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Pasaulyje

Gimė Moljeras (Molière), 1662 01 15 Paryžiuje. Prancūzų dramaturgas,  aktorius, teatralas, vienas garsiausių komedijos meistrų Vakarų Europos literatūroje. Mirė (51) 1673 02 17 Paryžiuje.

Gimė Martinas Liuteris Kingas (Martin Luther King), 1929 01 15 Atlantoje (JAV).  Amerikiečių dvasininkas, įžymus afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderis ir aktyvistas. Nužudytas (39) 1968 04 04 Memfyje (JAV).