Sausio 1-oji

 

Lietuvos vėliavos diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu Sausio 1-oji paskelbta (1997 07 03) atmintina valstybės diena. Minėjimas siejamas su pirmuoju Lietuvos trispalvės vėliavos iškėlimu Vilniuje, Gedimino pilies bokšte (1919 01 01). – Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

 

100

Pirmą kartą Gedimino pilies bokšte Vilniuje iškelta Lietuvos trispalvė vėliava. 1919 01 01 Lietuvos savanorių būrys: karininkas Kazys Škirpa, karo valdininkai Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę vėliavą. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, sudainuotas Lietuvos himnas. Sovietų Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių (1919 01 06), iškeltoji vėliava palikta nuplėšus geltoną ir žalią spalvas. Antrą kartą Lietuvos trispalvė iškelta atgavus Vilnių (1920 08 26), bet po Lenkijos įvykdytos Vilniaus okupacijos ir vėl suplėšyta (1920 10 09). Trečią kartą trispalvė iškelta Sąjūdžio metais (1988 10 07) ir nuo tada plevėsuoja iki šiol.

 

552

Gimė Žygimantas Senasis, 1467 01 01 Kozienice (Lenkija). Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1506–1548).

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai paskelbė jį didžiuoju kunigaikščiu vieni (1506 10 20), nesilaikydami Melniko akto (1501), kuris įpareigojo LDK ir Lenkijos Karalystę valdovą rinkti kartu. Lenkijos diduomenė, nenorėdama nutraukti asmeninės unijos, išrinko jį savo karaliumi (1506 12 08) ir karūnavo Vavelio katedroje Krokuvoje (Lenkija, 1507 01 24). Naujasis valdovas dėl LDK iždo deficito ėmėsi tvarkyti didžiojo kunigaikščio dvarų pajamas, natūrinę rentą keitė pinigine – žagrės mokesčiu, surašydino (1528) bajorus, privalančius eiti karo tarnybą. Privilegijomis (1506 ir 1529) įsipareigojo priimti LDK įstatymus tik su Ponų Tarybos sutikimu. Patvirtino Pirmąjį Lietuvos Statutą (1529), galutinai įtvirtinusį vadovaujančią didikų padėtį. Dėl Smolensko ir kitų rytų slavų žemių tris karus kariavo su Maskva (1507–1508, 1512–1522, 1534–1537). Kovojo su reformacija. Senatvėje didelę politinę įtaką valdovui darė antroji žmona Bona Sforca (1494–1557). Mirė (81) 1548 04 01 Krokuvoje, palaidotas Vavelio katedroje. Sūnus – Žygimantas Augustas (1520–1572).

 

273

Gimė Pranciškus Ksaveras Bogušas, 1746 01 01 Vaizgeniuose (dab. Ukmergės r.). Jėzuitas (1761), švietimo veikėjas ir publicistas, sukilėlis, prelatas (1781).

Studijavo Vilniaus universitete ir Romoje (Italija). Dėstė Gardino jėzuitų kolegijoje (nuo 1768). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininko ekonomijų valdytojo Antano Tyzenhauzo sekretorius (1773–1780), Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalka (su pertraukomis 1780–1782). Vilniaus vysk. Ignoto Jokūbo Masalskio koadjutorius (nuo 1781). Buvo suimtas prorusiškos Targovicos konfederacijos (1792), dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime (1794), dėl kurio rusų įkalintas Smolenske (1794–1795). Paskirtas Lietuvos mokyklų generaliniu vizitatoriumi (1803–1804), kėlė pažangias pedagogines idėjas, skatino valstiečių švietimą. Apsigyveno Varšuvoje (nuo 1804), dirbo teisėju, aktyviai dalyvavo Mokslo bičiulių draugijos veikloje. Parašė studiją „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ (lenkų k., 1808; liet. k. 1957), kurioje paneigė lietuvių romėniškos kilmės teoriją, išaukštino lietuvių kalbą, laikė ją verta viešojo vartojimo. Paliko Baro konfederacijos istoriją (3 t., neišliko), parengė Vilniaus katedros kapitulos 1501–1782 aktų santrauką (publ. 1895), į lenkų kalbą išvertė Napoleono kodeksą. Parašė atsiminimų knygą „Kelionės dienoraštis“ (2 t., 1903), joje kėlė baudžiavos panaikinimo idėją. Mirė (74) 1820 04 04 Varšuvoje.

 

305

Gimė Kristijonas Donelaitis, 1714 01 01 Lazdynėliuose (dab. Gusevas, Kaliningrado sr., Rusija). Evangelikų liuteronų   kunigas, poetas, pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkas.

Baigė teologiją Karaliaučiaus (dab. Kaliningradas, Rusija) universiteto Evangelikų liuteronų teologijos fakultete (1740), studijuodamas lankė ir Lietuvių kalbos seminarą. Stalupėnų (dab. Nestorovas) kantorius, mokytojas ir mokyklos vedėjas (1740–1743). Paskirtas Tolminkiemio klebonu (nuo 1743), ten dirbo iki mirties. Tolminkiemyje pastatydino naują mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją, bažnyčią. Laisvalaikiu kūrė ne tik poeziją, bet ir muzikines kompozicijas, dirbo klavyrus, barometrus, mikroskopus, veisė sodą. Hegzametru parašė pirmąsias originalias 6 lietuviškas eiliuotas pasakėčias „Aisopas, arba Pasakos...“ (rankr. 1750; publ. 1824); epinę poemą „Metai“ (rankr. 1760–1770; publ. antr.: „Das Jahr in vier Gesängen...“, 1818), kurioje keliamos švietėjiškos idėjos, smerkiama socialinė ir nacionalinė priespauda. Lietuviškų rankraščių leidyba rūpinosi Liudvikas Rėza. Vertė į lietuvių kalbą Prūsijos valdžios įsakus, rašė eilėraščius ir vokiškai. Mirė (66) 1780 02 18 Tolminkiemyje (Prūsija, dab. Čistyje Prudy, Kaliningrado sr., Rusija), palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje. Išleisti „Raštai“ (1909, 1950, 1977), poema „Metai“ įrašyta į UNESCO sudarytą „Europos literatūros šedevrų biblioteką“ (1977). Jo vardu Lietuvoje pavadintos 27 gatvės.

 

130

Gimė Juozas Tallat-Kelpša, 1889 01 01 Kalnujuose (dab. Raseinių r.). Kompozitorius, dirigentas, pedagogas,  profesorius (1948).

Mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje (1905–1907), mokytojavo pradžios mokykloje, vargonininkavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Vadovavo chorui (70–80 asmenų), rengė viešus koncertus. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Eglei žalčių karalienei“ parašė muziką ir Vilniuje pastatė spektaklį pagal šį veikalą (1907). Studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje (Rusija, 1907–1916), vadovavo lietuvių ir baltarusių chorams. Vilniuje pastatė Miko Petrausko operą „Birutė“ (1909). Dirbo Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos berniukų gimnazijoje mokytoju (1910, 1914–1916). Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1916), karinę tarnybą atliko įvairiuose Rusijos miestuose. Po karo apsigyveno Vilniuje (1918). Vinco Kapsuko bolševikų vyriausybės išrinktas Švietimo liaudies komisariato Muzikos kolegijos nariu. Gilino muzikos žinias Maskvoje (Rusija, 1918) ir Berlyne (Vokietija, 1919–1920). Po Vilniaus krašto okupacijos apsigyveno Kaune (1920), paskirtas Kauno muzikos mokyklos direktoriumi (1920), vadovavo mokyklos simfoniniam orkestrui (1920–1923). Valstybės teatro vyriausiasis dirigentas (1920–1944) ir direktorius (1923). Kauno konservatorijos operos klasės ir simfoninio orkestro vadovas (1933–1944). Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas (1944–1949). Sukūrė operą „Vilmantė“ (1941), kūrinių fortepijonui, maršų, solo ir choro dainų, harmonizavo lietuvių liaudies dainų. Mirė (60) 1949 02 05 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Jam suteiktas Sovietų Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas (1945), paskirta Stalino premija (1948).

 

409

Gimė Aronas Aleksandras Olizarovskis, 1610 01 01 Belaja Cekovėje (prie Kijevo, Ukraina). Gydytojas, teisės (1644) ir medicinos (1658) daktaras, Vilniaus universiteto profesorius.
Mirė (49) 1659 01 01 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija).

 

235

Gimė Vincas Anupras Herberskis, 1784 01 01 dab. Baltarusijoje. Gydytojas, medicinos daktaras (1812), VU profesorius (1823).
Mirė (42) 1826 12 29 Vilniuje.

 

138

Gimė Danielius Alseika, 1881 01 01 Urviuose (Skuodo vls., dab. r.). Gydytojas, Vilniaus krašto lietuvių veikėjas, leidėjas, politikas.
Mirė (55) 1936 01 01 Vilniuje.

 

119

Gimė Čijunė Sugihara, 1900 01 01 Jaotsu (Gifų prefektūra, Japonija). Diplomatas, Japonijos atstovas Lietuvoje (1939–1940), išdavęs apie 10 tūkst. vizų Lietuvos žydams ir taip išgelbėjęs juos nuo sunaikinimo nacių okupacijos metais.

Mirė (86) 1986 07 31 Fudžisavoje (Japonija).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sausio 2-oji

 

100

Lietuvos vyriausybė iš Vilniaus persikėlė į Kauną. 1919 01 02, artėjant Sovietų Rusijos Raudonajai armijai, Lietuvos vyriausybė priėmė sprendimą evakuotis į Kauną. Raudonosios armijos daliniai pasiekė Vilnių (1919 01 05) ir išvijo iš ten susiformavusius lenkų dalinius. Tolesnėje karo eigoje Lenkijos kariuomenės daliniai, atstumdami Raudonąją armiją, perėmė iš Sovietų Rusijos Vilnių (1919 04 19) ir užėmė Vilniaus kraštą. Per kontrpuolimą Sovietų Rusija pakartotinai užėmė Vilnių (1920) ir Maskvos sutartimi grąžino jį Lietuvai (1920 07 12). Nors Lenkija tarptautine Suvalkų sutartimi (1920 10 07) atsisakė pretenzijų į Vilnių, bet po dviejų dienų ją sulaužė, kai generolo Liucjano Želigovskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių. Po įvykdytos agresijos Lietuvos laikinąja sostine, kurioje Lietuvos vyriausybė dirbo iki 1940, išliko Kaunas. To meto Europoje Lietuva buvo vienintelė valstybė, nevaldanti istorinės sostinės. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990 03 11), Lietuvos vyriausybė vėl dirba Vilniuje.

 

140

Gimė Adomas Varnas, 1879 01 02 Joniškyje. Dailininkas ir fotografas. Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija)   gimnazijoje, Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1897–1900).

Išvykęs į Sankt Peterburgą (Rusija), mokėsi Imperatorinėje dailės mokykloje ir Štiglico centrinėje taikomosios dailės mokykloje. Vėliau studijas tęsė Krokuvoje (Lenkija, nuo 1903), Ženevos (Šveicarija) dailės akademijoje (1905–1907). Gyveno ir gydėsi Lietuvoje (1910 ir 1913) ir Zakopanėje (dab. Lenkija). Pirmojo pasaulinio karo metais evakuotas į Rusijos gilumą, dėstė Voroneže (1917–1918). Po karo grįžęs į Lietuvą, trumpai mokė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje (1919), tais pačiais metais persikėlė į Kauną. Su bendraminčiais įkūrė Lietuvių meno kūrėjų draugiją (1920), buvos jos pirmininkas (1920–1922). Sukūrė pirmųjų litų visų nominalų banknotų projektus (1922). Dėstė Kauno meno mokykloje (1923–1939). Atgavus Vilnių (1939), pradėjo dribti Valstybiniame dailės institute (1941–1944). Artėjant sovietų Raudonajai armijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau persikėlė gyventi į Čikagą (JAV; 1949). Kūrė realistinius portretus, peizažus ir grafikos darbus. Užsiėmė liaudies meno (ypač kryždirbystės) rinkimu ir jo propagavimu. Daug nusipelnė fiksuodamas Lietuvos smulkiosios architektūros paminklus. Mirė (100) 1979 07 19 Čikagoje (JAV), emigracijoje.

 

63

Mirė Vaclovas Biržiška (71), 1956 01 02 Voterberyje (JAV), palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje, emigracijoje. Gimė 1884 12 02 Viekšniuose (dab. Akmenės r.). Teisininkas,  bibliografas, profesionaliosios knygotyros pradininkas Lietuvoje, kultūros istorikas, profesorius (1924), pulkininkas leitenantas (1925), akademikas (1941).

Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje (1895–1903), baigė Sankt Peterburgo universitete teisę (1909). Vertėsi advokato padėjėjo praktika Vilniuje ir Šiauliuose (1910–1914). Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1914–1917). Dirbo Maskvoje, Lietuvos reikalų komisariate (1918). Bolševikų suimtas, bet, paleistas su sąlyga, kad imsis bolševikinės Lietuvos švietimo liaudies komisaro pareigų (1919), Lietuvos ir Baltarusijos švietimo liaudies komisaro pavaduotojas (1919). Lenkijai okupavus Vilnių (1920), persikėlė į Kauną, mokytojavo. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete dėstė teisę, bibliografiją ir knygų istoriją (nuo 1922). Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1923–1944) ir Vilniaus (1940–1941) universitetų bibliotekų direktorius. VDU (1933–1935) ir VU (1940–1941) Teisių fakultetų dekanas, Bibliologijos katedros vedėjas (1940). Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas (1931–1941). Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, emigravo į Vakarus (1944). Dėstė Pabaltijo universitete Hamburge-Pineberge (Vokietija, 1946–1949). Persikėlė į JAV (1949). Jaunystės metais dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veikloje, taip pat Vilniaus Didžiajame Seime (1905). Redagavo leidinius „Knygos“ (1922–1926), „Bibliografijos žinios“ (1928–1943), „Mūsų senovė“ (1937–1940). Enciklopedijų „Lietuviškoji enciklopedija“ (1933–1944) ir „Lietuvių enciklopedija“ (1951–1953) vyriausiasis redaktorius. Svarbiausi darbai – „Lietuvių bibliografija“ (4 t., 1924–1952), „Aleksandrynas“ (3 t., 1960–1965; perspaudas 1990), „Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės“ (1943), „Knygotyros darbai“ (1998). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1928), VDU garbės daktaras (1939). Broliai – Mykolas (1882–1962) ir Viktoras (1886–1962) Biržiškos. Jų vardu pavadintos gatvės Biržų Lauke (Šilalės r.), Kaune, Viekšniuose (Mažeikių r.), Vilniuje ir Žviliuose (Šilalės r.).

 

53

Mirė Vladas Lašas (73), 1966 01 02 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1892 01 13 Paupėje (Rokiškio vls., dab. r.).  Gydytojas, fiziologas, alergologas, profesorius (1922), medicinos mokslų daktaras (1926), akademikas (1946).

Baigė Tartu universitetą (Estija, 1915), mobilizuotas į Rusijos kariuomenę dirbo karo gydytoju (1915–1917). Po karo dirbo Rokiškio apskrities ligoninės gydytoju (1918–1921). Dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune (1920–1921), vėliau Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; nuo 1946 – Kauno) universitete (1922–1946), Kauno medicinos institute (1951–1966). Kauno Akių, ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos statybos iniciatorius (1929). Tyrinėjo Lietuvos gyventojų mitybą, anafilaksiją, sukūrė alergologų mokyklą. Parašė darbus „Anafilaksija“ (1926), „Mitybos mokslo pagrindai“ (1945), „Žmogaus fiziologija“ (1965) ir kt. Jo vardu pavadinta gatvės Kaune ir Rokiškyje.

 

 

 

 

 

 

171

Gimė Filipas Fortunatovas, 1848 01 02 Vologdoje (Rusija). Rusų kalbininkas, Maskvos lingvistinės mokyklos įkūrėjas. Pasižymėjo lietuvių kalbotyroje ir tautosakoje, prisidėjo prie lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo (1904).

Mirė (66) 1914 09 20 Kosalmoje (prie Petrozavodsko, Rusija).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sausio 3-ioji

 

140

Gimė Steponas Kairys, 1879 01 03 Užunevėžiuose (Kurklių vls., dab. Anykščių r.). Inžinierius, politikas, publicistas, profesorius   (1939). Vasario 16-osios Akto signataras.

Baigė Šiaulių gimnaziją (1898), mokėsi Sankt Peterburgo (Rusija) technologijos institute (su pertrauka 1898–1908). Dirbo inžinieriumi Samaroje (Rusija, nuo 1908) ir Vilniuje (1912–1916). Aktyviai dalyvavo politikoje: Vilniaus Didžiojo Seimo vicepirmininkas (1905), Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Centro komiteto narys (1901–1944), LSDP frakcijos Rusijos II Valstybės Dūmoje narys (1907). Dalyvavo organizuojant Vilniaus konferenciją, kurioje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu (1917). Lietuvos Respublikos tiekimo ir maitinimo ministras (1919), LR Seimo narys (1920–1927), vicepirmininkas (1926). Vienintelis po 1926 12 17 valstybės perversmo viešame balsavime pasisakė neigiamai dėl tuometinės vyriausybės paleidimo. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1923–1943). Išrinktas VLIK’o pirmininku (1943–1945). Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai ir su ja grįžtant okupacijai, emigravo į Vokietiją (1944), vėliau – į JAV (nuo 1951). Pakartotinai įsijungė į VLIK’o veiklą (iki 1957). Parašė darbų apie kanalizacijos įrengimų projektavimą, straipsnių, feljetonų, atsiminimų („Lietuva budo“, 1957 ir kt.), politinių brošiūrų. Redagavo laikraščius „Darbo balsas“ (1917–1919), „Socialdemokratas“ (1919–1933), „Darbas“ (nuo 1953). VDU garbės daktaras (1940). Mirė (85) 1964 12 16 Niujorke (JAV), emigracijoje, perlaidotas į Kauno Petrašiūnų kapines (1996). Jo vardu pavadintos gatvės Anykščiuose, Kaune, Kurliuose (Anykščių r.) ir Vilniuje.

 

155

Mirė Mykolas Balinskis (69), 1864 01 03 Vilniuje, palaidotas Jašiūnuose (dab. Šalčininkų r.). Gimė 1794 08 14 Ciarespolyje   (netoli Polocko, dab. Baltarusija). Istorikas ir publicistas, sukilėlis.

Baigė Vilniaus universitetą (1818). Kartu su Joachimu Leleveliu buvo žurnalo „Tygodnik Wileński“ įkūrėjas (1815) ir redaktorius (1816–1822). Priklausė Šubravcų (Nenaudėlių) draugijai, slapyvardžiais Auszławis, Usztaritois, Mokitinis ir kt., bendradarbiavo draugijos laikraštyje „Wiadomości Brukowe“. Dalyvavo anticariniame 1830–1831 metų sukilime, buvo suimtas. Gyveno Varšuvoje (Lenkija, 1832–1847) ir Jašiūnuose (nuo 1847). Buvo Vilniaus archeologinės komisijos vicepirmininkas. Lenkų kalba parašė istorinius veikalus „Vilniaus miesto istorija“ (2 t., 1836–1837; liet. k., 2007), „Senovės Lenkija“ (su T. Lipinskiu, 3 t., 1843–1846; 1885–1886 praplėsta iki 4 t.), „Senoji Vilniaus akademija“ (2 t., 1862) ir kt.

 

 

 

75

Mirė Jurgis Baltrušaitis (70), 1944 01 03 Paryžiuje, palaidotas Paryžiaus Mon Ružo kapinėse. Gimė 1873 05 02 Paantvardyje (Jurbarko vls., dab. r.). Poetas simbolistas, eseistas, diplomatas.

Mokėsi Kauno gimnazijoje (1885–1893), baigė Maskvos universitetą (1898). Su bendramoksliu Sergejumi Poliakovu įkūrė leidyklą „Skorpion“. Vadovavo Maskvos rašytojų organizacijai (1917). Lietuvos specialiosios misijos vadovas (1920–1922), Lietuvos neprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Sovietų Sąjungoje (1922–1939), Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjas (1939–1944). Vienas žymiausių rusų ir lietuvių simbolistų, rašė lietuvių ir rusų kalbomis. Išleido eilėraščių rinkinių rusų kalba „Žemės laiptai“ (1911), „Lelija ir pjautuvas“ (1948) ir kt., lietuvių kalba „Ašarų vainikas“ (1 d., 1942), „Poezija“ (1948) ir kt. Vytauto Didžiojo universiteto literatūros garbės daktaras (1932). Sūnus – diplomatas Jurgis Baltrušaitis (1903–1988).

 

 

 

147

Gimė Jonas Vileišis, 1872 01 03 Mediniuose (Pasvalio vls., dab. r.). Teisininkas, politikas, visuomenės veikėjas. Vasario 16-osios Akto signataras.

Baigė Šiaulių gimnaziją (1892) ir Sankt Peterburgo universitetą (Rusija, 1898). Vertėsi advokato praktika Vilniuje (nuo 1900). Aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime, priklausė „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugijai (1900–1904). Vienas Lietuvos demokratų partijos (1902), Lietuvos valstiečių sąjungos (1905) ir Lietuvos mokslo draugijos (1907) organizatorių. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, leido ir redagavo „Lietuvos ūkininką“ (1905–1906), „Vilniaus žinias“ ir „Lietuvos žinias“ (1907–1909). Vokiečių okupacijos metais už antivokiškų atsiliepimų platinimą suimtas, kalintas Lukiškėse ir išsiųstas į Vokietiją priverstiniams darbams. Berlyne sugebėjo pabėgti, slapstėsi. Grįžo į Lietuvą (1917). Išrinktas Lietuvos Tarybos nariu (1917–1920). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų (1918–1919) ir finansų ministras (1919), Lietuvos valstybės atstovas JAV (1919), I LR Seimo (1922–1923) narys. Kauno burmistras (1921–1931), Valstybės Tarybos narys (1933). Tuo pačiu metu dėstė Vytauto Didžiojo universitete (1933–1940). Mirė (70) 1942 06 01 Kaune, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Apdovanotas Ldk Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu (1933).

 

281

Gimė Kazimieras (tikr. vard. Danielius) Narbutas, 1738 01 03 Dokudave arba Krupoje (dab. Lydos r., Baltarusija). Filosofas, pijoras, teisės mokslų daktaras.

Mirė (69) 1807 03 17 Radivoniškėse (dab. Lydos r.,  Baltarusija).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

2125

Gimė Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero), 106 01 03 pr. Kr. Romėnų filosofas, politikas, retorikas, rašytojas.
Mirė (63) 43 12 07 pr. Kr.

 

 

Sausio 4-oji

 

290

Gimė Joakimas Liutauras Chreptavičius, 1729 01 04 Jasėnėce (dab. Baltarusija). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjas, didikas, bibliofilas.
Užėmė aukštas pareigas Abiejų Tautų Respublikos valdžios struktūrose: Naugarduko stalininkas (nuo 1754), Naugarduko maršalka (nuo 1764), LDK didysis sekretorius (nuo 1764), LDK pakancleris (nuo 1773). Kartu su vysk. Ignotu Masalskiu teikė siūlymą įkurti Edukacinę komisiją (1773). Kaip šios komisijos narys padėjo perorganizuoti Vilniaus akademiją į LDK vyriausiąją mokyklą. Nuolatinės Tarybos (ATR vykdomosios valdžios aukščiausiasis organas) narys (1778). Kartu su Andžejumi Zamoiskiu rengė bendrą LDK ir Lenkijos įstatymų rinkinį (1776–1778), kur buvo numatyta pažangių reformų. Dirbo komisijoje, rengiančioje Lietuvos įstatymų sąvadą (1791–1792), turėjusį pakeisti Lietuvos Statutą. ATR užsienio reikalų ministras (1791). Paskutinis LDK kancleris (nuo 1793 06 14). Ščiorsuose (dab. Baltarusija) įkūrė vieną pirmųjų ATR prekybos mokyklų (1780). Savo dvaruose Ščiorsuose ir Vyšniave lažą pakeitė činšu. Globojo kultūros ir mokslo veikėjus. Buvo sukaupęs apie 10 tūkst. tomų dydžio biblioteką, kuri pagal savininko norą turėjo atitekti Vilniaus universiteto bibliotekai, bet vaikų pastangomis iš giminės neišleista ir galiausiai atiteko Kijevo universitetui. Mirė (83) 1812 03 04 Varšuvoje. Apdovanotas Šv. Stanislovo (1765) ir Baltojo erelio (1773) ordinais.

 

55

Mirė Jurgis Elisonas (74), 1964 01 04 Vysbadene (Vokietija), palaidotas Ziudfrydhofo kapinėse. Gimė 1889 08 04 Palėvenėje (dab. Kupiškio r.). Pedagogas, zoologas, visuomenės veikėjas, kraštotyrininkas, gamtininkas, profesorius (1935).

Baigė Sankt Peterburgo universitetą (1915). Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos karo aviacijos meteorologijos skyriuje (1915–1917). Lietuvos kariuomenės savanoris (1918–1919). Mokytojavo Panevėžio gimnazijoje (1919–1925), buvo Panevėžio apskrities mokyklų inspektorius (1925–1929), Kėdainių gimnazijos direktorius (1929–1932), Panevėžio mergaičių gimnazijos direktorius (1932–1935), Panevėžio berniukų gimnazijos direktorius (1935–1940). Dėstė Lietuvos žemės ūkio akademijoje (1924–1940) ir Lietuvos universitete (1925–1927). Aktyvus kraštotyrininkas, Panevėžio kraštotyros muziejaus steigėjas (1925). Lietuvių tautosakos archyvo tarybos narys (nuo 1936), vėliau priminkas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, suimtas ir kalintas Panevėžio kalėjime (1940–1941). Lietuvos mokslų akademijos mokslinis bendradarbis (1942–1944). Dalyvavo pogrindinėje veikloje, tačiau perspėtas suėmimo išvengė, slapstėsi. Bandė laiveliu pabėgti į Švediją (1944), bet vokiečių jūroje suimtas ir įkalintas Rygos kalėjime, vėliau išvežtas į Vokietiją. Po karo gyveno Vokietijoje. Svarbiausi darbai – „Mūsų šalies žinduoliai“ (3 d., 1932), „Zoologija“ (1932), „Mūsų krašto fauna lietuvių tautosakoje“ (1932). Jo vardu pavadinta gatvė Panevėžyje.

 

24

Mirė Vladas Drėma (84), 1995 01 04 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1910 12 03 Rygoje. Dailininkas, dailėtyrininkas, dailės ir architektūros istorikas, muziejininkas, pedagogas.

Vilniaus universiteto Dailės fakulteto absolventas (baigė 1936), tobulinosi Valstybiniame rankų darbų institute Varšuvoje (1937–1938). Dirbo mokytoju Vilniaus gimnazijose (su pertrauka, 1931–1940). Sovietų Lietuvos švietimo liaudies komisariato inspektorius (1940–1941) bei Vilniaus „Dailės“ kooperatyvo darbuotojas. Lietuvos mokslų akademijos Vilniaus gudų muziejaus fondų saugotojas (1941–1944), Etnografinio muziejaus direktorius (1945–1946). Dirbo Vilniaus dailės muziejuje (1946–1961). Dėstė Vilniaus dailės (1946–1950) ir Sovietų Lietuvos dailės (1957–1970) institutuose bei Vilniaus universitete (1956–1958). Nusišalinęs nuo pedagoginio darbo, dirbo Paminklų konservavimo institute (1970–1985). Sukūrė tapybos, grafikos kūrinių, apipavidalino knygų. Dalyvavo parodose (nuo 1931). Išleido knygų ir apie Vilniaus menininkus („Pranciškus Smuglevičius“, 1973, „Kanutas Ruseckas“, 1996, „Vincentas Smakauskas“, 2001 ir kt.) ir Vilniaus architektūros ir meno paminklus („Vilniaus Šv. Onos bažnyčia, 1991, „Dingęs Vilnius“, 1991, „Šv. Jono bažnyčia“, 1997 ir kt.). Pirmasis Vilniaus garbės pilietis, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1992), Vilniaus dailės akademijos garbės daktaras (1992). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

Pasaulyje

 

376

Gimė Izaokas Niutonas (Sir Isaac Newton), 1643 01 04 Vulstorpe (Anglija). Anglų fizikas, matematikas, astronomas, filosofas, suformulavo tris fizikinius dėsnius (inercijos, poveikio, veiksmo ir atoveiksmio).
Mirė (84) 1727 03 31 Kensingtone (Anglija).

 

234

Gimė Jakobas Grimas (Jacob Ludwig Karl Grimm), 1785 01 04 Hanau (Vokietija). Vokiečių kalbininkas, tautosakininkas.
Mirė (78) 1863 09 20 Berlyne.

 

210

Gimė Luisas Brailis (Louis Braille), 1809 01 04 Paryžiuje (Prancūzija). Tiflo pedagogas, aklųjų rašto sistemos išradėjas, kuri pavadinta išradėjo vardu.
Mirė (42) 1852 01 06 Paryžiuje.

 

 

Sausio 5-oji

 

55

Mirė Faustas Kirša (72), 1964 01 05 Bostone (JAV), emigracijoje. Gimė 1891 02 25 Senadvaryje (Antalieptės vls., dab. Zarasų r.). Poetas, vienas lietuvių simbolistinės poezijos pradininkų.

Mokėsi Kauno ir Maskvos gimnazijose, brandos egzaminus išlaikė Oriole (Rusija, 1914). Baigė pedagoginius kursus Vilniuje (1915), mokytojavo. Klausė paskaitų Berlyno (Vokietija) universitete (1921–1926). Dirbo laikraščių „Lietuvos aidas“ ir „Lietuva“ redakcijose. Lietuvos meno kūrėjų draugijos pirmininkas (nuo 1927), Lietuvių rašytojų draugijos vadovas (1941–1944). Artėjant Rytų frontui ir sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau – į JAV (1949). Išleido eilėraščių rinkinius „Verpetai“ (1918), „Aidų aidužiai“ (1921), „Tolumos“ (1947) ir kt., satyrinę poemą „Pelenai“ (2 kn., 1930–1938).

 

 

 

 

 

 

 

139

Gimė Bronius Kazys Balutis, 1880 01 05 Seirijuose (dab. Lazdijų r.). Diplomatas, politikas, visuomenininkas.

Mirė (44) 1967 12 30 Londone (Didžioji Britanija), emigracijoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

427

Gimė Džahanšachas (Shabuddin Mohammed Shah Jahan), 1592 01 05 Lahore (Indija). Indijos Didžiųjų Mogolų imperatorius, Tadž Mahalo statytojas.
Mirė (74) 1666 01 22 Agroje (Indija).

 

 

Sausio 6-oji

 

430

Įsigaliojo III Lietuvos Statutas. 1589 01 06 įsigaliojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų kalba Mamoničių spaustuvėje Vilniuje išspausdintas (1588) III Lietuvos Statutas. Jis buvo anksčiau patvirtintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos (1588 01 28). Sudarytas iš 14 skyrių, suskaidytų į 488 straipsnius. Daugelis straipsnių suformuluoti tiksliau nei rankraštiniuose I ir II Statutuose. Dokumentas dar labiau išplėtė bajorų teises, detaliau reglamentavo valstiečių vertimą baudžiauninkais. Tai buvo paskutinis LDK įstatymų kodifikacijos rezultatas. Iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795) buvo pagrindinis teisės kodeksas, su išlygomis galiojęs ir Rusijos okupacijos metais (iki 1840 07 07).

 

126

Gimė Vincas Mykolaitis-Putinas, 1893 01 06 Pilotiškėse (II Gudelių vls., dab. Prienų r.). Poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, literatūros istorijas, kritikas, pedagogas, filosofijos daktaras (1922), profesorius (1928), akademikas (1941).

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje (1909–1914), dėl Pirmojo pasaulinio karo pasitraukė į Rusiją, Minske gavo kunigo šventinimus (1915), studijavo Sankt Petrogrado dvasinėje akademijoje (1915–1917). Studijas tęsė Friburo (Šveicarija; 1918–1922) ir Miuncheno (Vokietija) universitetuose (1922–1923). Oficialiai pasitraukė iš kunigų luomo (1935), dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1923–1940) ir atgautajame Vilniaus universitete (su pertrauka 1941–1954). Lietuvos literatūros instituto direktorius (1941–1942, 1945). Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas (1933–1937). Parašė eilėraščių rinkinius „Tarp dviejų aušrų“ (1927), „Keliai ir kryželiai“ (1936), „Būties valanda“ (1963) ir kt., poemų, dramų, pirmąjį lietuvių psichologinį intelektualinį romaną „Altorių šešėly“ (1933) ir kt.; literatūros kritikos, literatūros istorijos darbų. Žurnalų „Židinys“ (1924–32) ir „Dienovidis“ (1938) redaktorius. Mirė (74) 1967 06 07 Kačerginėje (Kauno r.), palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Išleisti „Putino raštai“ (2 t., 1921), „Raštai“ (10 t., 1959–1969; 1 t., 1989; 11 t., 1989–2009). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Mažeikiuose, Prienuose ir Kačerginėje (Kauno r.).

 

114

Gimė Kazys Boruta, 1905 01 06 Kūlokuose (Liudvinavo vls., dab. Marijampolės r.). Rašytojas, poetas, vertėjas, politikas.

Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Maskvoje, mokėsi gimnazijoje. Grįžęs į Lietuvą (1918), mokslą tęsė Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje ir Marijampolės mokytojų seminarijoje (1920). Čia aktyviai dalyvavo aušrininkų ir kairiųjų partijų veikloje. Iš Seminarijos už dalyvavimą Gegužės pirmosios demonstracijose pašalintas (1924), egzaminus išlaikė eksternu. Studijavo Lietuvos universitete (1924–1926), dėl politinės veiklos, už kurią ne kartą suimtas, buvo priverstas emigruoti. Studijavo Vienos (Vokietija) universitete (nuo 1926). Vasaros atostogų metu Lietuvoje buvo suimtas (1927) ir kalintas, paleistas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. Gyveno Rygoje, iš Latvijos ištremtas studijas tęsė Vienoje. Grįžo į Lietuvą ir legalizavosi (1931). Už buvusią nelegalią politinę veiklą buvo vėl suimtas (1933) ir nuteistas ketveriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Lietuvių rašytojų draugijos pastangomis amnestuotas (1935). Pasitraukė iš politinės veiklos, apsigyveno Vilniuje, buvo paskirtas Literatūros muziejaus vedėju (1940–1946), dirbo Lietuvos mokslų akademijoje (1941), vėliau – Lietuvių literatūros institute. Gelbėjo nacių persekiojamus žydus, stengėsi išsaugoti lituanistikos paveldą. Nors prosovietinį vadinamąjį Liaudies seimą (1940) pasveikino eilėmis ir sukūrė frazę „Parvežti į Lietuvą Stalino saulę“, po karo sovietų valdžios suimtas (1946), nuteistas už antisovietinę veiklą ir ištremtas į Sibirą, kalėjo gulage. Po viešos išpažinties pripažinęs tariamas ideologines klaidas amnestuotas (1949) ir paleistas. Grįžęs į Vilnių, daugiausia atsidėjo vertimams ir kūrybai. Jaunystėje Berlyne leido laikraštį „Kova“ (1930), redagavo „Dienovidį“ (1940), bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Kultūroje“, „Trečiame fronte“ ir kt. Žymiausi poezijos rinkiniai – „A-lo“ (1925), „Kryžių Lietuva“ (1927, 1940), „Duona kasdieninė“ (1934) ir kt. prozos kūrinius – „Drumstas arimų vėjas“ (1928), „Baltaragio malūnas“ (1945, išimtas iš prekybos; pakart. 2005), „Sunkūs paminklai“ (1960) ir kt. Mirė (60) 1965 03 09 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Išleisti „Raštai“ (10 t., 1970–1976). Suteiktas Sovietų Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas (1965). Jo vardu pavadintos gatvės Kūlokuose, Liudvinave (abu Marijampolės sav.) ir Vilniuje.

 

225

Gimė Juozapas Jundzilas, 1794 01 06 Gormainiuose (dab. Baltarusija). Lietuvos botanikas, floristas, Vilniaus universiteto profesorius (1828).
Mirė (83) 1877 04 05 Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse.

 

Pasaulyje

 

607

Gimė Žana d’Ark (Jeanne d'Arc), 1412 01 06 Domremi (Prancūzija). Prancūzijos nacionalinė didvyrė, Katalikų Bažnyčios šventoji.
Mirė (19) 1431 05 30 Ruane (Vokietija).

 

274

Gimė Žakas Etjenas Mongolfjė (Jacques-Étienne Montgolfier), 1745 01 06 Anone (Prancūzija). Prancūzų išradėjas, kuris kartu su broliu Žozefu Mišeliu išrado Mongolfjė konstrukcijos karšto oro balioną ir pirmą kartą juo pakilo į orą.
Mirė (69) 1799 09 02 Ardeše (Prancūzija).

 

 

Sausio 7-oji

 

113

Gimė Antanas Venclova, 1906 01 07 Trempiniuose (Liubavo vls., dab. Kalvarijos r.). Lietuvių poetas, prozininkas, politikas.

Baigė Vytauto Didžiojo universitetą (1932), mokytojavo Kaune (1933–1934, 1939–1940) ir Klaipėdoje (1934–1939). Sovietų Lietuvos švietimo ministras (1940), išrinktas į vadinamąjį Liaudies seimą (1940). Priklausė delegacijai, vykusiai prašyti Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą (1941). Sovietų Lietuvos liaudies švietimo komisaras (1940–1943). Dėstė Kauno universitete (1944–1946). Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (1940–1971) ir Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos (1941–1962) deputatas, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narys (1952–1964). Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas (1954–1959). Žurnalo „Trečias frontas“ redaktorius (1930–1931). Išleido poezijos rinkinius „Sutemų skersgatviuos“ (1926), „Gatvės švinta“ (1927), „Obelis kur augalota“ (1945) ir kt.; apsakymų rinkinius „Beržai vėtroje“ (1930), „Naktis“ (1939) ir kt., romanus „Draugystė“ (1936) ir kt., atsiminimų knygas „Pavasario upė“ (1964), „Jaunystės atradimas“ (1966), kritikos straipsnių. Parašė žodžius Sovietų Lietuvos himnui. Stalino premijos laureatas (1952), Sovietų Lietuvos liaudies rašytojas (1965). Mirė (65) 1971 06 28 Vilniuje.

 

Pasaulyje

 

517

Gimė popiežius Grigalius XIII, 1502 01 07 Bolonijoje (Italija). Popiežius, Julijaus kalendoriaus reformatorius, naujasis kalendorius pavadintas jo vardu.
Mirė (83) 1585 04 10 Romoje.

 

 

 Sausio 8-oji 

 

472

Lietuviškos spaudos pradžia. Išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“.

1547 01 08 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija) Prūsijos iždo lėšomis Johano Veinreicho spaustuvėje išspausdintas Martyno Mažvydo „Catechismvsa prasty szadei, makslas skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes bei del berneliu iaunu nauiey sagulditas Karaliavczvi VIII. dena meneses sausia, metu vszgimima Diewa MDXLVII.“. Autorius užšifruotas akrostichu, skaitant prakalbos eilučių pirmąsias raides nuo trečios iki devynioliktos eilutės, susideda lotyniška vardo forma „MARTJNVS MASVJDJVS“. Nedidelio tiražo (apie 200–300 egz.) ir mažo formato „in octavo“ (8°), 79 puslapių knyga tapo pirmuoju pagrindiniu tikėjimo tiesų sąvadu lietuvių kalba. Katekizmas buvo skirtas Prūsijos protestantiškoms mažlietuvių parapijoms ir sklindančiai reformacijai Didžiojoje Lietuvoje, nes knygos dedikaciniame eleginiame ketureilyje lotynų kalba autorius pažymėjo: „Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne / Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčiai, […].” Turinys: „Pygus ir trumpas mokslas skaititi yr raschity: [elementorius], p. [13–16]; Catechismvsa prasty szadei del prastu zmaniu… p. [17–32]; Vredai hvkinikv. p. [33–39]; Upaminagimas. Skaititaiap: [kreipimasis, kuriame prašoma nepeikti jo darbo ir nurodoma, kad lietuvių kalba tik dabar pradedama vartoti raštu]. p. [39]; Pradestyse giessmes schwentas: [11 giesmių su natomis], p. [40–79]“. Šiuo metu žinomi trys knygos egzemplioriai – po vieną saugomi Vilniaus ir Torunės (Estija) universitetų bibliotekose bei vienas asmeninėje bibliotekoje.

 

97

Prasidėjo marionetiniai rinkimai į Vidurio Lietuvos seimą Vilniuje. 1922 01 08 suorganizuoti Vilniaus krašto lenkų rinkimai į Vilniaus seimą. Kadangi Vilniaus kraštas buvo neteisėtai užimtas (1920 10 09) ir valdomas Lenkijos, lietuviai, baltarusiai ir žydai rinkimus boikotavo. Oficialiai buvo paskelbta, kad dalyvave 64,4 proc. rinkėjų. Mykolo Biržiškos duomenimis, dalyvavo apie 30 proc,. iš kurių pusė – ne vietiniai gyventojai, o specialiai atvežti, kareiviai ir tiesiog į urnas primesti balsai. Išrinktasis „seimas“ nutarė vadinamąją Vidurio Lietuvos valstybę prijungti prie Lenkijos (1922 03 24). Vilniaus kraštas tapo Vilniaus vaivadija. Nei šių fiktyvių rinkimų, nei Vilniaus krašto „susijungimo“ su Lenkija niekada nepripažino Lietuvos valstybė ir Sovietų Rusija, kuri, turėdama savų okupacinių išskaičiavimų, Antrojo pasaulinio karo metais dalį šio krašto grąžino Lietuvai (1939–1940).

 

123

Gimė Steponas Darius (tikr. Steponas Jucevičius-Darašius), 1896 01 08 Rubiškėje (dab. Dariaus kaimas, Klaipėdos r.). Lakūnas, savanoris, kariškis.

Su šeima gyveno emigracijoje (nuo 1907). Baigė Harisono vidurinę technikos mokyklą (Čikaga, 1917), toliau mokėsi Lanės aukštesniojoje technikos mokykloje. Savanoriu stojo į JAV kariuomenę, dalyvavo karo veiksmuose Europoje. Po Pirmojo pasaulinio karo studijavo. Grįžo į Lietuvą, savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, mokėsi ir baigė Kauno karo mokyklą (1921), buvo karo lakūnas (1923). Vienas iš Klaipėdos sukilimo vadų (1923). Pakeltas į kapitonus (1927). Aktyviai reiškėsi sportinėje veikloje, suprojektavo pirmąjį Lietuvos stadioną Kaune ir vadovavo jo statybai (1925–1926). Pirmųjų daugiadienių lenktynių „Aplink Lietuvą“ organizatorius ir dalyvis. Išvyko į JAV aplankyti giminių (1927), ten įkūrė aeroklubą bei aviacijos mokyklą. Dirbo Čikagos Polvokio aerouoste prekybinės aviacijos lakūnu ir instruktoriumi (1929–1931). Kartu su bendraminčiu Stasiu Girėnu surinkę pinigus nusipirko ir perstatė lėktuvą „Belanca CH 300 Pacemaker“, vėliau nudažytą oranžine spalva ir pavadintą „Lituanica“. Juo kartu su S. Girskiu surengė transatlantinį skrydį (1933 07 15–17). Lakūnai pakilo iš Niujorko oro uosto, bet dėl neaiškių aplinkybių nukrito ir žuvo (37) 1933 07 17 ties Kuhdamm Vokietija (dab. Pščelnikas, Lenkija), palaikai balzamuoti ir patalpinti mauzoliejuje Senosiose Kauno kapinėse, vėliau slėpti VDU Medicinos fakulteto rūsiuose (nuo 1944), palaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse (1964). Apdovanotas Vyčio Kryžiaus V laipsnio ordinu (po mirties). Jo vardu Lietuvoje pavadinta gatvė Judrėnuose, kartu su S. Girėnu – 22 gatvės.

 

85

Mirė Petras Mikolainis (65), 1934 01 08 Brukline, palaidotas Niujorko kapinėse Bronkse (JAV). Gimė 1868 05 26 Čižiškiuose (dab. Vilkaviškio r.). Žurnalistas, leidėjas, kritikas, publicistas, knygnešys.

Tėvo paskatintas užsiėmė knygnešyste (nuo 1886). Bendravo su Vincu Kudirka, Suvalkijos knygnešiais – Adomu Grinevičiumi, Motiejumi Akeliu, Juozu Kancleriu ir kitais. Slapta siuntinėjo rusų draudžiamą lietuvišką spaudą į Sankt Peterburgą, Jelgavą, Rygą ir kitus miestus. Turėjo nemažai talkininkų (A. Zigmantaitė, E. Geležiūnienė, A. Šukvietis, J. Barkauskas ir kiti). Už tai persekiojamas Rusijos policijos. Pasitraukė į Mažąją Lietuvą (1900), apsigyveno Ragainėje, vėliau persikėlė į Tilžę. Dirbo pas spaustuvininką J. Šionkę (1891), jam iš Lietuvos parūpindavo rankraščių. Tilžėje įsteigė lietuviškos spaudos sandėlį–parduotuvę (1893). Buvo kartu ir prekybininkas, ir leidėjas. Čia draudžiamos lietuviškos spaudos gaudavo iš Lietuvos atvykstantys knygnešiai. Organizavo lietuviškos spaudos gabenimą į Lietuvą, nuveždavo ir pats, naudodamasis E. Jagomasto, J. Voskos, M. Jankaus pasais. „Varpo“ ir kitų varpininkų leidinių atsakingasis leidėjas (1894–1895). Dėl lietuviškos veiklos buvo priverstas išvykti iš Prūsijos (1895). Apsigyveno JAV (1896). Įsitraukė į lietuvių kultūrinę veiklą. „Vienybės lietuvninkų“ redaktorius (1897–1903), administratorius (1913–1915). Gavęs JAV pilietybę (1889), grįžo į Tilžę (1901), kur vėl bandė įsteigti knygų sandėlį ir parduotuvę, tačiau policija nedavė leidimo ir privertė išvykti iš Vokietijos. Grįžo į JAV (1902), dirbo Imigracijos inspektoriumi ir vertėju (1903–1913). Įsitraukė į lietuvių draugijų veiklą, dirbo redakcijose, leidyklose. Leido knygas, rašė vadovėlius, mokslo populiarinimo knygeles, lietuviškų knygų katalogus. Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1910).

 

Pasaulyje

 

117

Gimė Karlas Rodžersas (Carl Rogers), 1902 01 08 Oak Parke (JAV). Amerikiečių psichologas, vienas humanistinės psichologijos kūrėjų.
Mirė (85) 1987 02 04 San Diege (JAV).

 

84

Gimė Elvis Aronas Preslis (Elvis Aron Presley), 1935 01 08 Tupele (JAV). JAV dainininkas ir aktorius, buvo laikomas Amerikos simboliu, vadinamas „Rock&Roll’o Karaliumi“.
Mirė (42) 1977 08 16 Memfyje (JAV).

 

 

Sausio 9-oji

 

590

Prasidėjo Lucko suvažiavimas. 1429 01 09–29 Lucke (dab. Ukraina) įvyko tarptautinio masto suvažiavimas, kuriame svarstyti Rytų Europos politikos klausimai. Dalyvavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, Lenkijos karalius Jogaila, Šv. Romos imperatorius ir Vengrijos karalius Zigmantas I bei Maskvos, Tverės didžiųjų kunigaikščių, popiežiaus, Kryžiuočių ordino, Bizantijos imperatoriaus, Danijos, Moldavijos ir Aukso ordos pasiuntiniai. Suvažiavime svarstyta husitų problema, Moldavijos padalijimas tarp Vengrijos ir Lenkijos, Kryžiuočių ordino ir Lenkijos nesutarimai dėl sienų, Danijos konfliktas su Hanza, katalikų ir stačiatikių bažnyčių unija. Suvažiavimo pabaigoje imperatorius Zigmantas I iškėlė Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi klausimą. Jogaila iš pradžių pritarė, bet vėliau Lenkijos ponų verčiamas savo sutikimą atšaukė ir Vytauto karūnacija tada buvo neišspręsta.

 

96

Prasidėjo Klaipėdos sukilimas. 1923 01 09 Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą, kuriame paleido krašto direktoriją ir kitas administracines įstaigas. Pasak manifesto, valdžia atiteko naujai direktorijai, vadovaujamai Erdmono Simonaičio. Klaipėdos krašto sukilimo operacijai vadovavo Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slap. Budrys), E. Simonaitis ir štabo viršininkas kapitonas Juozas Tomkus. Lietuvos kariuomenė sausio 9–12 buvo gabenama Mažeikių–Priekulės–Skuodo–Kretingos geležinkeliu. Operacijoje dalyvavo apie 1750 kariškių ir šaulių, vadovauta iš vietinio generalinio štabo. Mažosios Lietuvos savanoriai kirto Klaipėdos krašto sieną (1923 01 09–10) ir be pasipriešinimo užėmė visą kraštą, išskyrus Klaipėdą. Prancūzų ginama Klaipėda po pusės dienos puolimo pasidavė (1923 10 15). Žuvo 12 Lietuvos kareivių ir šaulių, du prancūzai ir vienas vokiečių žandaras. Operaciją palaikė Sovietų Sąjunga, sukoncentravusi kariuomenę Lenkijos pasienyje, nes ir Lenkija taip pat pretendavo į šią teritoriją. Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas priėmė deklaraciją, kad Klaipėdos kraštas prisijungia prie Lietuvos (1923 01 19), Lietuva savo ruoštu taip pat patvirtino Klaipėdos krašto prisijungimą (1923 01 15). Ambasadorių konferencija perdavė Klaipėdos kraštą Lietuvai (1923 02 16), susitarimas patvirtintas Paryžiaus sutartimi (1924 05 08), kuria kraštas įgijo autonomijų teisių. Ratifikuota naujoji Lietuvos siena su Vokietija (1928 01 29). Lietuva po Vokietijos ultimatumo (1939 03 20) Klaipėdos kraštą perdavė Vokietijai (1939 03 22), kuri jau kitą dieną jį užėmė. Sovietų Sąjunga Antrojo pasaulinio karo pabaigoje užėmusi Klaipėdos kraštą (1945), jį grąžino Lietuvai.

 

112

Atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda. 1907 01 09 Vilniuje, Petro Vileišio namuose, lietuvių inteligentai dr. Jonas Basanavičius, Petras Vileišis, Antanas Vileišis, Jonas Vileišis, Juozapas Kukta, Vladas Mironas, Kazys Puida ir Antanas Žmuidzinavičius surengė pirmąją lietuvių dailės parodą. Atidaryme dalyvavo Vilniaus tautinių bendrijų pasiuntiniai, oficialiosios valdžios atstovai ir gausiai susirinkę lietuviai. Įžanginę kalbą pasakė dr. J. Basanavičius. Dainavo „Kanklių“ choras, vadovaujamas kompozitoriaus Juozo Tallat Kelpšos. Iš viso dalyvavo 23 profesionalūs dailininkai bei architektai, 68 kaimo meistrai. Eksponuota 242 aliejumi ir akvarele tapyti kūriniai, piešiniai, architektūros projektai, skulptūros darbai ir 206 tautodailės dirbiniai. Čia pirmą kartą savo kūrinius, sukėlusius lankytojų dėmesį, eksponavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Savo kūrybą pateikė ir A. Žmuidzinavičius, Kazimieras Stabrauskas, Petras Kalpokas, skulptoriai Petras Rimša, Juozas Zikaras, Kazimieras Ulianskis ir kiti.

 

243

Gimė Liudvikas Martynas (Gediminas) Rėza, 1776 01 09 Karvaičiuose (Kuršių nerija). Poetas, tautosakininkas, teologas, filosofijos (1807) ir teologijos (1819) daktaras, teologijos profesorius (1818).

Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją (1795–1799), kartu lankė Lietuvių kalbos seminarą ir jame dėstė. Dirbo namų mokytoju, Prūsijos kariuomenės pamokslininku (1800–1816). Dėstė Karaliaučiaus universitete (nuo 1807), kelis kartus ėjo rektoriaus pareigas. Vadovavo Lietuvių kalbos seminarui (nuo 1818). Rinko, tyrinėjo ir skelbė lietuvių liaudies dainas. Išleido pirmą lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos“ (1825), Kristijono Donelaičio „Metus“ (1818). Parašė „Lietuviškosios Biblijos istorija“ (vok. k., 1816), „Karaliaučiaus universiteto Lietuvių seminaro istorija ir organizacija“ (rankr. 1811; publ. liet. k., 2003) ir kt. Turėjo gausią asmeninę biblioteką (apie 3000), kurioje buvo didžiausias privatus lituanistinis knygų rinkinys (87 egz. ir 2 period. komplektai). Mirė (64) 1840 08 30 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija). Lietuvių kalbos institutas rengia daugiatomį „Raštų“ leidimą. Jo vardu pavadintos gatvės Neringoje, Šiauliuose ir Vilniuje.

 

150

Gimė Juozas Naujalis, 1869 01 09 Raudondvaryje (dab. Kauno r.). Kompozitorius, vargonininkas, profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkas, profesorius (1933).

Mokėsi muzikos institute (1884–1898), vargonininkavo ir vadovavo chorams Vabalninke (1890) ir Rietave (1891). Kauno katedros vargonininkas ir choro vadovas (nuo 1892). Bažnytinio giedojimo reformatorius Žemaičių vyskupystėje. Įsteigė privačius vargonininkų kursus (1892), subūrė slaptą „Dainos“ chorą (1899). Kaune įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną (1905–1912). Pirmojo lietuviško muzikai skirto žurnalo „Vargonininkas“ leidėjas (1909–1912). Įkūrė privačią muzikos mokyklą (1919), vėliau suvalstybinta (1920), jos direktorius ir dėstytojas (1919–1926). Vienas Pirmosios lietuvių dainų šventės organizatorių (1924). Jo kūrybinį palikimą sudaro apie 200 įvairaus žanro kūrinių. Sukūrė dainų chorui („Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Ant kalno karklai siūbavo“ ir kt.), simfoninę poemą „Ruduo“ (apie 1930), instrumentinių pjesių, mišių, solo dainų. Mirė (65) 1934 09 09 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

 

136

Mirė Juozapas Silvestras Dovydaitis (56), 1883 01 09 Alūkstėje (dab. Daugpilio r., Latvija).Gimė 1826 01 12 Mantviliškiuose (dab. Radviliškio r.). Rašytojas, kunigas, pedagogas.

Mokėsi Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (1848–1850), baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją (1854). Kunigavo ir mokytojavo Stelmužėje (dab. Zarasų r.) ir Panevėžyje. Paskirtas Žemaičių vysk. Motiejaus Valančiaus sekretoriumi (1858–1860), Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos rektorius (1860–1863). Daug nusipelnė Žemaičių vyskupystėje organizuodamas blaivybės sąjūdį. Įtariant prisidėjus prie 1863–1864 metų anticarinio sukilimo suimtas (1865) ir ištremtas į Sibirą (1866). Gyveno Tomske (nuo 1867), iš jo dėl katalikiškos veiklos iškeltas (1870), gavęs leidimą apsigyveno Jekaterinoslave (dab. Dniepropetrovskas, 1872–1882), leista apsigyventi Alūkstėje pas brolį Juozą Tamulevičių (1882). Parašė didaktines apysakas „Šiaulėniškis senelis“ (3 t., 1860–1864, 4 d. antr.: „Gyvenimas Stepo Raudnosio“, 1895), kuriose skatino blaivybę. Sukūrė giesmių, išvertė Ivano Krylovo pasakėčių.

 

75

Žuvo Antanas Smetona (69), 1944 01 09 per buto gaisrą Klyvlende (JAV), emigracijoje, perlaidotas į Chardono „All Souls“ kapines. Gimė 1874 08 10 Užulėnyje (Taujėnų vls., dab. Ukmergės r.). 1918 Vasario 16-osios Akto signataras, pirmasis Lietuvos Prezidentas (1919 04–1920 06, 1926 12 19–1940 06 15).

Baigė Palangos progimnaziją (1893), mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijoje, bet iš jos pašalintas už tautinę veiklą. Baigė Sankt Peterburgo gimnaziją (1897) ir Sankt Peterburgo universitetą (1902), iš kurio dėl lietuviškos veiklos dukart šalintas, suimtas ir kalintas. Po studijų dirbo Vilniaus žemės banke. Priklausė Lietuvos demokratų partijai (1902–1907), dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime (1905). Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininko pavaduotojas (1914–1915). Išrinktas Lietuvos (vėliau Valstybės) Tarybos pirmininku (1917 09 24–1919 04 04). Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką (1923–1927), suteiktas docento vardas (1926). Vadovavo Tautos pažangos partijai (1920–1924) ir Lietuvių tautininkų sąjungai (1924–1940). Po politinio valstybės perversmo (1926 12 17) grįžo į valdžią ir įvedė autoritarinį režimą. Okupacinei Sovietų Sąjungos kariuomenei įžengiant į Lietuvą, su šeima pasitraukė iš Lietuvos (1940 06 15), gyveno JAV (nuo 1941). Jaunystėje dalyvavo varpininkų veikloje, redagavo „Lietuvos ūkininką“ (1905–1906), „Viltį“ (1907–1913), „Lietuvos aidą“ (nuo 1917), „Vairą“ (1923–1924). Išleisti „Raštai“ (4 t., 1930) ir „Rinktiniai raštai“ (1990). Suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaro vardas (1932). Jo vardu Lietuvoje pavadintos 7 gatvės.

 

53

Mirė Vladas Rafaelis Jurgutis (81), 1966 01 09 Vilniuje, palaidotas Palangos kapinėse. Gimė 1885 11 17 Joskauduose (Palangos vls.). Kunigas, ekonomistas, ekonomijos mokslų daktaras, profesorius (1918), akademikas (1941).

Baigė Palangos progimnaziją (1902), Žemaičių (Kauno) kunigų seminariją (1906), Sankt Peterburgo dvasinę akademiją (1910), studijavo ekonomiką Miuncheno (Vokietija) universitete (1910–1915). Dirbo vikaru Švėkšnoje (1913), Liepojoje (1914–1915), Saratove ir Astrachanėje (1915–1918). Vienas ateitininkų organizacijos steigėjų, įkūrusių šią katalikišką jaunimo organizaciją (1908). Dėstė Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1918–1920). Įsitraukė į politiką: Steigiamojo Seimo atstovas (1920–1922), Lietuvos užsienio reikalų ministras (1922). Lietuvos banko valdytojas (1922–1929), vadovavo pinigų emisijos politikai, dar vadinamas lito tėvu. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo, 1925–1940) ir Vilniaus universitetų (1940–1946) profesorius. Lietuvos mokslų akademijos prezidentas (1941–1943). Nacių okupacijos metais už valdžios kritiką kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje (nuo 1943). Svarbiausi darbai – „Finansų mokslo pagrindai“ (1938), „Pinigai“ (1938), „Bankai“ (1940). Apdovanotas Ldk Gedimino II laipsnio (1928) ir Ldk Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinais.

 

126

Gimė Voldemaras Vytautas Čarneckis, 1893 01 09 Pajiesyje (dab. Marijampolės r.). Politikas, diplomatas.

Sušaudytas (49) 1942 11 04 Sverdlovske (dab. Jekaterinburgas, Rusija).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sausio 10-oji

 

80

Priimtas neutralumo įstatymas. 1939 01 10 Lietuvos Seimas nepaprastosios sesijos metu priėmė neutralumo įstatymą, kuris įsigaliojo po dviejų savaičių (1939 01 25). Bręstant Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos valdžia nutarė laikytis neutralumo politikos. Jos nepaisė nacistinė Vokietija, pareiškusi ultimatumą Lietuvai dėl Klaipėdos grąžinimo (1939 03 20), bei Sovietų Sąjunga, primetusi Savitarpio pagalbos sutartį (1939 10 10), o po to įsteigusi Lietuvoje karines bazes ir kitais metais įvykdžiusi valstybės perversmą ir okupavusi šalį.

 

335

Mirė Kristupas Zigmantas Pacas (62), 1684 01 10 Varšuvoje, palaidotas šeimos kriptoje Kauno Pažaislio vienuolyne. Gimė 1621, vieta nežinoma. LDK valstybės veikėjas.

Mokėsi Krokuvoje, Liege (dab. Belgija) ir Perudžio (dab. Italija) universitete (8 metus). Po studijų paskirtas LKD vėliavininku (nuo 1646), pasižymėjo diplomatinėje tarnyboje. Išrinktas LDK kancleriu (1658–1684). Lietuvai išrūpino, kad kas trečias Abiejų Tautų Respublikos Seimas rinksis Gardine (1673). Dalyvavo Olyvos taikos sutarties (1660) pasirašyme, kariavo su Rusija (1661–1663), inicijavo Andrusovo paliaubų (1667) pasirašymą. Iš pradžių laikėsi Prancūzijos, vėliau Austrijos politinės orientacijos; žavėjosi absoliutizmu. Studijų metais Perudžio universitete iš popiežiaus gavo leidimą pasikviesti Kamaldulių vienuoliją į savo lėšomis pastatytą Pažaislio bažnyčią ir vienuolyną, taip pat pastatė Jiezno bažnyčią (apie 1670).

 

163

Gimė Jonas Karolis Zembrickis, 1856 01 10 Alėckoje (Olecke, Suvalkų vaivadija). Prūsijos istorikas, archyvaras.
Mirė (63) 1919 03 08 Klaipėdoje.

 

148

Gimė Juozas Lozoraitis, 1871 01 10 Baltrušiuose (Barzdų vls., dab. Šakių r.). Knygnešys, spaudos darbuotojas, politikas.
Mirė (49) 1920 09 12 Kaune.

 

 

Sausio 11-oji

 

29

Prasidėjo Michailo Gorbačiovo vizitas Lietuvoje. Įvyko masiškiausias Sąjūdžio mitingas. 1990 01 11 į Lietuvą atvyko Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto Generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Vilniuje, Gedimino aikštėje, įvyko masiškiausias Sąjūdžio mitingas ,,Laisvę ir nepriklausomybę Lietuvai“, kuriame dalyvavo apie 300 tūkst. žmonių. Lankymosi Lietuvoje metu M. Gorbačiovas Spaudos rūmuose susitiko su Lietuvos kūrybinės ir mokslinės inteligentijos atstovais. Aiškino jiems, kaip jie klysta, norėdami atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Po audringo susitikimo visi dalyvavusieji inteligentijos atstovai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. M. Gorbačiovas iš Lietuvos išvyko nieko gero nepasiekęs.

 

622

Mirė Skirgaila (apie 44), 1397 01 11 Kijeve (dab. Ukraina), palaidotas Kijevo Pečioros vienuolyne. Gimė apie 1353–1354, vieta nežinoma. LDK sritinis kunigaikštis.

Po Kęstučio žūties (1382) drauge su broliu Jogaila dalijosi valdžia. Pastarasis jam atidavė Trakų kunigaikštystę (1382–1392). Buvo Jogailos atstovas derybose su Lenkijos ponais rengiantis sudaryti Krėvos sutartį (1385), pridėjo savo antspaudą ant Krėvos unijos akto. Jogaila, išvykdamas karaliauti į Lenkiją, paliko savo vietininku LDK (1387–1392), jam užrašė dalį lietuvių ir baltarusių žemių, įėjusių į Vilniaus kunigaikštystę (Minską, Bobruiską, Svisločę), paliko ir Trakų kunigaikštystę, bet be Gardino ir Bresto, priklausiusių Vytautui. Vytautą paskyrus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, gavo dalį Volynės (1392) ir Kijevo kunigaikštystę (1395). Dėl tikslios mirties priežasties (nuodytas ar pats apsinuodijo) ir datos nesutariama. Lietuvos valdovų Algirdo (1296–1377) sūnus ir Jogailos (1348–1438) brolis.

 

Pasaulyje

 

1672

Gimė Teodosijus I Didysis (Caesar Flavius Theodosius Augustus), 347 01 11 Kaukoje (Ispanija). Romos imperatorius, uždraudęs pagoniškus kultus ir įtvirtinęs krikščionybę.
Mirė (48) 395 01 17 Milane (Italija).

 

Sausio 12-oji

 

437

Pasirašytos Zapolės Jamo paliaubos. 1582 01 12 Zapolės Jame (netoli Pskovo, dab. Rusija) Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos atstovai pasirašė 10 metų paliaubų sutartį. Valstybių atstovų susitikimas Zapolės Jame vyko daugiau kaip savaitę (1582 01 06–15). Pasirašyta sutartis sėkmingai užbaigė Stepono Batoro karą su Maskva (1579–1582) ir įtvirtino jo karinius laimėjimus. Sutartimi Maskvos caras Ivanas IV atsisakė Livonijos, Polocko ir Veližo, o Steponas Batoras Maskvai grąžino Didžiuosius Lukus, Sebežą. Paliaubos baigėsi prasidėjus Ivano IV karams su ATR dėl Livonijos užvaldymo (1558).

 

193

Gimė Juozapas Silvestras Dovydaitis, 1826 01 12 Mantviliškiuose (dab. Radviliškio r.). Rašytojas, kunigas, pedagogas.

Mokėsi Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (1848–1850), baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją (1854). Kunigavo ir mokytojavo Stelmužėje (dab. Zarasų r.) ir Panevėžyje. Paskirtas Žemaičių vysk. Motiejaus Valančiaus sekretoriumi (1858–1860), Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos rektorius (1860–1863). Daug nusipelnė Žemaičių vyskupystėje organizuodamas blaivybės sąjūdį. Įtariant prisidėjus prie 1863–1864 metų anticarinio sukilimo, suimtas (1865) ir ištremtas į Sibirą (1866). Gyveno Tomske (nuo 1867), iš jo dėl katalikiškos veiklos iškeltas (1870), gavęs leidimą apsigyveno Jekaterinoslave (dab. Dniepropetrovskas, Ukraina, 1872–1882), leista apsigyventi Alūkstėje pas brolį Juozą Tamulevičių (1882). Parašė didaktines apysakas „Šiaulėniškis senelis“ (3 t., 1860–1864, 4 d. antr.: „Gyvenimas Stepo Raudnosio“, 1895), kuriose skatino blaivybę. Sukūrė giesmių, išvertė Ivano Krylovo pasakėčių. Mirė (56) 1883 01 09 Alūkstėje (dab. Daugpilio r., Latvija).

 

195

Gimė Motiejus Brunza, 1824 01 12 Talkiškėse (dab. Marijampolės r.). Kunigas, švietėjas, religinių raštų rengėjas.
Mirė (45) 1869 03 10 Plutiškėse (dab. Marijampolės r.).

 

Pasaulyje

 

391

Gimė Šarlis Pero (Charles Perrault), 1628 01 12 Paryžiuje. Prancūzų rašytojas, pasakininkas.
Mirė (75) 1703 05 16 Paryžiuje.

 

290

Gimė Edmundas Berkas (Edmund Burke), 1729 01 12 Dubline. Airių politikas, politikos teoretikas ir filosofas, rašytojas.
Mirė (68) 1797 08 09 Bekonsfielde (Anglija).

 

143

Gimė Džekas Londonas (Jack London), 1876 01 12 San Fransiske (JAV). Amerikiečių rašytojas, žurnalistas ir politinis aktyvistas.
Mirė (40) 1916 11 22 Glen Elene (JAV).

 

116

Gimė Igoris Kurčiatovas, 1903 01 12 Sime (Rusija). Rusų atominės fizikos tyrinėtojas, Sovietų Sąjungos atominės bombos tėvas ir vienas iš atominės energijos panaudojimo ne karo tikslams pradininkas.
Mirė (57) 1960 02 07 Maskvoje.

 

Sausio 13-oji

 

Laisvės gynėjų diena. LR Seimo nutarimu sausio 13-oji paskelbta (1997 07 03) atmintina valstybės diena. Minėjimas siejamas su Sovietų Sąjungos įvykdyta karine agresija (1991 01 13). – Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

 

36

Europos Parlamentas pripažino Lietuvos okupaciją. 1983 01 13 Europos Parlamentas savo rezoliucijoje pripažino, jog Antrasis pasaulinis karas nesibaigė, nes Baltijos valstybės tebėra okupuotos.

 

28

Sovietų Sąjungos karinė agresija Lietuvoje. 1991 01 13 Vilniuje sovietų kariuomenė užgrobė Lietuvos radijo ir televizijos (LRTV) bokštą, LRTV komiteto pastatą bei ketino pulti Parlamentą. Jau ankščiau (1991 01 11) buvo užgrobta Krašto apsaugos departamento būstinė ir Spaudo rūmai. Taip karine jėga buvo mėginama įvykdyti valstybės perversmą. Perversmininkai siekė atgauti Sovietų Sąjungos komunistų partijos politinę valdžią ir atkurti okupacinį režimą neseniai (1990 03 11) nepriklausoma tapusioje Lietuvos valstybėje. Karinę operaciją ir valstybės perversmą inspiravo Sovietų Sąjungos aukščiausieji vadovai, o jiems tatalkino vietos kolaborantai – Lietuvos komunistų partijos veikėjai Mykolas Burokevičius, Juozas Jermalavičius, Algimantas Naudžiūnas ir kiti bei prorusiškai nusiteikę įvairūs asmenys, pasivadinę „nacionaliniu gelbėjimo komitetu“. Bet nei rusų okupantų, nei lietuvių kolaborantų suorganizuota karinė agresija nepajėgė palaužti lietuvių tautos pasiryžimo ir be ginklų apginti taip sunkiai iškovotą Laisvę ir Nepriklausomybę, paaukojus 14 žuvusių ir šimtus sužeistų, suluošintų beginklių laisvės gynėjų. Okupantų organizuotas karinis valstybės perversmas nepavyko.

 

127

Gimė Vladas Lašas, 1892 01 13 Paupėje (Rokiškio vls., dab. r.). Gydytojas, fiziologas, alergologas, medicinos mokslų daktaras (1926), profesorius (1922), akademikas (1946).

Baigė Tartu universitetą (1915), mobilizuotas į Rusijos kariuomenę dirbo karo gydytoju (1915–1917). Po karo dirbo Rokiškio apskrities ligoninės gydytoju (1918–1921). Dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune (1920–1921), vėliau Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; nuo 1946 – Kauno) universitete (1922–1946), Kauno medicinos institute (1951–1966). Kauno Akių, ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos statybos iniciatorius (1929). Tyrinėjo Lietuvos gyventojų mitybą, anafilaksiją, sukūrė alergologų mokyklą. Parašė darbus „Anafilaksija“ (1926), „Mitybos mokslo pagrindai“ (1945), „Žmogaus fiziologija“ (1965) ir kt. Mirė (73) 1966 01 02 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

 

 

 

 

 

 

 

188

Gimė Jonas Katelė, 1831 01 13 Suvainiuose (Kupiškio vls., dab. r.). Kunigas, švietėjas, daraktorius, knygnešys.

Mirė (77) 1908 05 21 Panemunėlyje (dab. Rokiškio r.).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

150

Gimė Jadvyga Juškytė, 1869 01 13 Pernaravoje (dab. Kėdainių r.). Lietuvių spaudos bendradarbė, knygnešė, tautosakininkė.
Mirė (79) 1948 03 16 Milvyduose, palaidota gretimose Pernaravos kapinėse.

 

139

Gimė Jonas Krikščiūnas-Jovaras, 1880 01 13 Žaidžiūnuose (Šiaulių vls., dab. r.). Poetas, knygnešys.
Mirė (87) 1967 01 21 Šiauliuose, palaidotas Šiaulių Donelaičio kapinėse.

 

Pasaulyje

 

364

Gimė Bernaras de Monfokonas (Bernard de Montfaucon), 1655 01 13 Sulaže (Prancūzija). Prancūzų filologas, vienas archeologijos ir paleografijos pradininkų.
Mirė (86) 1741 12 21 Paryžiuje.

 

Sausio 14-oji

 

130

Pradėjo eiti ,,Varpas“. 1889 01 14 Tilžėje (dab. Sovetskas, Kaliningrado sr., Rusija), Ernesto Vėjerio spaustuvėje, išėjo pirmasis „Varpo“ numeris. Laikraščio iniciatoriai buvo Varšuvoje įsteigtos Lietuvos draugijos (1888) nariai Vincas Kudirka, Jonas Gaidys-Gaidamavičius, Juozas Adomaitis-Šernas, Juozas Kaukas, Justinas Staugaitis ir kt. Laikraščio leidyba rūpinosi įsteigta varpininkų leidykla. Pirmasis redaktorius buvo Vincas Kudirka (1889–1890). Laikraščio leidybą palaikė pasaulietinė ir dvasinė inteligentija, bet dėl priešpriešų pastaroji pasitraukė (1895). Laikraštis tarytum tęsė „Aušros“ veiklą, tik jame pasireiškė naujoji tautos atgimimo kovotojų pamaina. „Varpas“ iškėlė tautinės kultūros klausimus kartu su ekonominiais reikalais – žemės reforma, kreditu, amatų ir ūkio mokyklomis, sveikatos reikalais, susisiekimo kelių gerinimu ir t. t. „Varpas“ susiejo lietuvių tautinį atgimimą su bendruoju Vakarų Europos progresyviu liberalizmo sąjūdžiu, įkvėpė lietuvių tautiniam sąjūdžiui kovingumo dvasią ir padėjo susiformuoti vienai pagrindinių lietuvių politinių srovių – varpininkams, iš kurios išaugo Lietuvos demokratų partija ir įvairios kairiosios, centristinės ir dešiniosios politinės organizacijos. Ėjo be pertraukos (iki 1905), leisti tęstiniai ir jubiliejiniai numeriai (22 nr., 1913–1932). Turėjo priedą „Naujienos“ (1901–1903).

 

249

Gimė Adomas Jurgis Čartoriskis, 1770 01 14 Varšuvoje. Valstybės veikėjas, politikas, sukilėlis, mecenatas.

Kovėsi prieš prorusišką Targovicos konfederaciją (1792–1793), pralaimėjęs pasitraukė į Vakarų Europą. Gelbėdamas turtus, pradėjo tarnauti Rusijos imperatorienės Jekaterinos II dvare (nuo 1795). Imperatoriaus Aleksandro I patarėjas (nuo 1801), Rusijos Slaptojo komiteto narys (1801–1803), Rusijos užsienio reikalų ministras (1804–1806), Rusijos Senato ir Valstybės Tarybos narys (nuo 1805). Kūrė Lenkijos atkūrimo planus ir kartu su Aleksandru I mėgino juos įgyvendinti (1801 ir 1811). Pirmasis Vilniaus imperatoriškojo universiteto ir Vilniaus švietimo apygardos kuratorius (1803–1824). Po Napoleono I karinės nesėkmės Rusijoje prisidėjo prie Lenkijos Karalystės atkūrimo (1812), Lenkijos senatorius vaivada (1815–1830) ir Administracinės tarybos narys. 1830–1831 metų anticarinio sukilimo Laikinosios vyriausybės pirmininkas (1831). Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į Vakarų Europą, apsigyveno Prancūzijoje (nuo 1830). Išleido knygas „Lenkų dainius“ (lenkų k., 1840), „Atsiminimai“ (pranc. k., 2 t. 1887), „Atsiminimai kunigaikščio Adomo Čartoriskio ir jo korespondencija su imperatoriumi Aleksandru“ (lenkų k., 2 t., 1904–1905). Mirė (91) 1861 07 01 Montfermėjuje (Prancūzija), palaidotas Sieniave (dab. Lenkija).

 

138

Gimė Jonas Vabalas-Gudaitis, 1881 01 14 Ožnugariuose (Batakių vls., dab. Tauragės r.). Psichologas, profesorius (1927).

Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (1902) ir K. Ušinsko pedagoginius kursus Sankt Peterburge (1907), dirbo Sankt Peterburgo biologijos sekcijoje (nuo 1913), baigė Maskvos žemės ūkio institutą (1915). Grįžęs į Lietuvą (1918), dalyvavo kuriant Aukštuosius kursus Kaune (1920), juose įsteigė pirmąją Lietuvoje eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo, 1922–1940) ir Vilniaus (1940–1951) universitetuose. Svarbiausi darbai – „Patobulintas psichinių reakcijų metodas žmogaus darbingumui tirti“ (1927), „Konstrukcinės sąveikos pedagogika“ (1929), „Nauji reaktologiniai testai mokinių darbingumui tirti“ (1931). Mirė (74) 1955 11 14 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

 

 

 

 

 

87

Mirė Kajetonas Sklėrius (55) 1932 01 14 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1876 07 27 Kunigiškiuose (Aluotų vls., dab. Anykšių r.). Dailininkas tapytojas, skulptorius, pedagogas, moderniosios lietuvių akvarelės pradininkas.

Baigė šešias Panevėžio gimnazijos klases (1896). Studijavo Peterburgo barono A. Štiglico taikomosios dailės (techninio piešimo) mokykloje ornamentiką ir kompoziciją (1896–1903), bet vėliau pasirinko skulptoriaus specialybę, baigė M. Čižovo skulptūros studiją. Studijuodamas dirbo prie restauruojamų Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrų (1902). Gyveno Vilniuje (1903). Dirbo piešimo ir braižybos mokytoju Liepojos gimnazijoje ir komercinėje mokykloje (1904–1915). Lankė pedagogikos ir eksperimentinės psichologijos kursus Sankt Peterburge (1909). Lankėsi Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, aplankė Paryžiaus muziejus (1912), susižavėjo prancūzų impresionizmu. Liepojoje surengė pirmąją dailės darbų parodą (1912). Gyveno Petrograde (1916–1917), domėjosi grupės „Mir iskusstva“ veikla. Voronežo liaudies mokytojų kursuose dėstė piešimo metodiką (1917). Vadovavo Talino technikos mokyklos skulptūros studijai (1918). Grįžo į Lietuvą (1918), dirbo lietuvių karo pabėgėlių stovyklos Baranovičiuose (Baltarusija) viršininku. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ministerijos Maitinimo departamento direktorius (1919), vėliau – Kauno miesto ir apskrities viršininkas. Dirbo Lietuvos Respublikos atstovybėje Maskvoje (1921–1922). Vadovavo naujai įkurtai Čiurlionio galerijai (1922–1923). Kauno meno mokykloje dėstė skulptūrą (1922–1932), piešimo metodiką ir akvarelę. Vadovavo specialiajai skulptūros studijai (iki 1928). Kauno meno mokyklos direktorius (1925–1929). Sukūrė skulptūrinių portretų (Antano Strazdo, Jono Basanavičiaus. Žymiausiai piešimo darbai – „Laivelis“ (1924), „Gluosniai“ (1927), „Kapris. Laivelių prieplauka“ (1929), „Žiema Kaune“ (1931), portretai „Sesuo esto“ (1916), „Žmona“ (1926 ), „Mergaitė“ (1931 ), kompozicijos „Parke“ (1914), „Bažnyčioje“ (1930).

 

129

Gimė Balys Giedraitis, 1890 01 14 Rygoje. Politikas, valstybės veikėjas, pulkininkas.

Sušaudytas (51) 1941 06 26 Červenėje (Baltarusija).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

123

Gimė Jeronimas Uborevičius, 1896 01 14 Antandrajoje (Užpalių vls., dab. Utenos r.). Sovietų Sąjungos karinis ir politinis veikėjas, pirmo rango komandarmas (armijos generolas).

Sušaudytas (41) 1937 06 12 Maskvoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

115

Gimė Viktoras Vizgirda, 1904 01 14 Domininkoniškėse (dab. Kauno r.). Tapytojas, pedagogas.

Mirė (89) 1993 07 10 JAV, emigracijoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

2102

Gimė Markas Antonijus (Marcus Antonius), 83 01 14 pr. Kr. Romoje. Romos respublikos politikas ir karvedys.
Nusižudė (53) 30 08 01 Aleksandrijoje (dab. Egiptas).

 

Sausio 15-oji

 

248

Gimė Jurgis Ambraziejus Pabrėža, 1771 01 15 Večiuose (dab. Skuodo r.). Vienuolis, pamokslininkas, pedagogas, žemaičių lituanistinio sąjūdžio dalyvis, rašytojas, botanikas, sukilėlis, kalbininkas.
Studijavo Vilniaus universitete (1793–1794), dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime (1794). Tais pačiais metais baigė Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją. Kunigavo įvairiose Žemaitijos vietose (1796–1817). Įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną (1816). Mokytojavo Kretingos bernardinų mokykloje (nuo 1817). Parašė pirmąjį geografijos vadovėlį lietuvių kalba (rankr. apie 1825–1830). Kretingos vienuolyne atsidėjo mokslinei veiklai, rinko ir aprašinėjo Žemaitijos augalus, surinko apie 800 augalų rūšių herbariumą, kūrė lietuvišką botanikos terminiją, sudarė „Lotyniškai žemaitišką botanikos žodyną“ (rankr., apie 1829), augalų morfologijos lietuviškų terminų žodyną, parašė darbų iš medicinos, taikomosios botanikos, tarp kurių svarbiausias yra vadovas augalams pažinti „Taislius augyminis“ (liet. k. „Augalų sistema“, rankr. 1843; I dalis publ. 2009). Rašė pamokslus, kurie sudaro didžiausią rankraštinio palikimo dalį, eilėraščius lenkų ir lietuvių kalbomis. Sukūrė savitą žemaičių kalbos gramatiką ir rašto sistemą, buvo apsisprendęs norminti žemaičių tarmes ir kurti bendrinę rašomąją žemaičių kalbą. Mirė (77) 1849 10 30 Kretingoje, ten ir palaidotas.

 

188

Gimė Jurgis Zauerveinas, 1831 01 15 Hanoveryje (Vokietija). Poetas, visuomenės, kultūros veikėjas, filosofijos daktaras (1873), poliglotas (mokėjo daugiau kaip 60 kalbų).

Kilęs iš sorbų (vakarų slavų tauta). Studijavo Getingeno ir Vienos universitetuose. Vertėsi „Biblijos“ vertimais į įvairias pasaulio kalbas. Kovojo už pavergtų tautų (valonų, armėnų, lenkų, bulgarų, suomių, lietuvių ir kt.) teises. Gyveno Klaipėdoje (nuo 1875). Susižavėjo lietuvių kalba, ėmė ją tirti, į ją versti, prisidėjo prie Tilžės „Lietuvių literatūros draugijos“ įkūrimo (1879). Bendradarbiavo lietuvių spaudoje, gynė Mažosios Lietuvos lietuvninkus nuo germanizacijos. Parašė straipsnių apie lietuvių kultūrą, eilėraščių lietuvių kalba. Sukūrė eilėraštį „Lietuvninkais esame mes gimę“, kuris kiek pakoreguotas virto Mažosios Lietuvos himnu. Mirė (73) 1904 12 16 Kristianijoje (dab. Oslas, Norvegija), palaidotas Gronau (Vokietija). Jo vardu pavadintos gatvės Klaipėdoje, Šilutėje ir Vilniuje.

 

 

 

 

60

Mirė Ignas Šeinius (tikr. Jurkūnas) (69), 1959 01 15 Stokholme. Gimė 1889 04 02 Šeiniūnuose (dab. Širvintų r.). Diplomatas, prozininkas, dramaturgas.

Baigė „Saulės“ kursus Kaune (1908), Sankt Peterburge išlaikęs egzaminus įgijo teisę dirbti mokytoju (1908). Dirbo Vilniaus lietuvių dviklasės mokyklos mokytoju (1910–1912). Studijavo Maskvos A. Šaniavskio liaudies universitete (1912–1915). Paskirtas Lietuvių centrinio komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu Švedijoje (nuo 1915). Paskirtas Lietuvos atstovybės Stokholme spaudos biuro vedėju (1919–1921). Sekretoriavo Lietuvos atstovybėje Danijoje (1921–1922), Suomijoje (1922–1923), Švedijoje (1923–1927). Uždarius Lietuvos atstovybes, dirbo privačiai Švedijoje. Grįžęs į Lietuvą, redagavo laikraštį „Lietuvos aidas“ (1933–1934), buvo spaudos patarėjas Klaipėdos krašto gubernatūroje (1935–1939), Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotinis Vilniuje (1940). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (1940), per Vokietiją pasitraukė į Švediją. Dirbo vietos kompanijose. Paskutiniais gyvenimo metais, Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui paprašius, buvo laikomas Lietuvos atstovu Skandinavijoje (nuo 1955). Rašė lietuvių ir švedų kalbomis. Žymiausi kūriniai – romanas „Kuprelis“ (1913), apysakos „Bangos siaučia“ (1914), „Vasaros vaišės“ (1914), satyrinis romanas „Siegfred Immerselbe atsijaunina“ (švedų k., 1934), grožinis memuaristikos kūrinys „Raudonasis tvanas“ (1940) bei kt. Išėjo „Rinktiniai raštai“ (2 t., 1989). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Širvintose.

 

206

Gimė Adomas Underavičius, 1813 01 15 Nemaršioniuose (dab. Raseinių r.). Rašytojas, 1830–1831 metų anticarinio sukilimo dalyvis.
Mirė po 1878 Prancūzijoje, emigracijoje.

 

125

Gimė Silvestras Leonas, 1894 01 15 Leskavoje (Gudelių vls., dab. Prienų r.). Teisininkas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas.

Mirė 1959 11 17 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

357

Gimė Moljeras (Molière), 1662 01 15 Paryžiuje. Prancūzų dramaturgas, aktorius, teatralas, vienas garsiausių komedijos meistrų Vakarų Europos literatūroje.
Mirė (51) 1673 02 17 Paryžiuje.

 

90

Gimė Martinas Liuteris Kingas (Martin Luther King), 1929 01 15 Atlantoje (JAV). Amerikiečių dvasininkas, įžymus afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderis ir aktyvistas.
Nužudytas (39) 1968 04 04 Memfyje (JAV).

 

 

Sausio 16-oji

 

78

Įkurta Lietuvos mokslų akademija ir jos biblioteka. 1941 01 16 Vilniuje įkurta autonominė, valstybės remiama mokslo įstaiga. Jos įkūrimo mintį brandino dar XVIII a. pabaigoje Vilniaus universiteto profesūra (Martynas Počubutas ir kiti), savarankiškai XX a. idėją plėtojo Lietuvių mokslo draugija (įkurta 1907). LMA pirmtakas buvo Antano Smetonos lituanistikos institutas Kaune (1939), vėliau perkeltas į Vilnių (nuo 1940) ir įlietas į LMA. Prie LMA įkurta ir biblioteka (dab. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka). LMA turėjo Humanitarinių, Socialinių ir Gamtos mokslų skyrius. Prie Humanitarinių mokslų skyriaus veikė Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos ir Etnologijos institutai. Pirmaisiais akademikais tapo Mykolas Biržiška, Vaclovas Biržiška, Dzidorius Budrys, Juozas Danilevičius, Konstantinas Jablonskis, Augustinas Janulaitis, Vladas Jurgutis, Tadas Ivanauskas, Zenonas Ivinskis, Steponas Kolupaila, Vladas Kuzma, Vincas Mickevičius-Krėvė, Juozas Matulis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Purėnas, Albinas Rimka, Antanas Salys, Pranas Skardžius, Stasys Šalkauskis, Pranciškus Šivickis, Kazys Vasiliauskas. Pirmuoju prezidentu buvo išrinktas prof. V. Mickevičius-Krėvė, viceprezidentu – prof. A. Purėnas. Artėjant Rytų frontui ir su juo grįžtant sovietų okupacijai, nemažai LMA narių bei darbuotojų pasitraukė į Vakarus, todėl institucija buvo uždaryta. Sovietmečiu atkurta (1945) pagal Sovietų Sąjungos modelį, priklausė Sovietų Sąjungos mokslų akademijai, turėjo devynis institutus (vėliau 17). Nuo Sovietų Sąjungos mokslų akademijos atsiskyrė (1989) ir šiuo metu veikia pagal savo statutą, kurį tvirtina LR Seimas. Gali turėti 40 tikrųjų narių (akademikų), 60 narių korespondentų, 50 narių ekspertų ir neribotą skaičių užsienio narių. Dabartinis LMA prezidentas Valdemaras Razumas (išrinktas 2009).

 

61

Mirė Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė (83), 1958 01 16 Vaterburyje (JAV), emigracijoje. Gimė 1874 07 09 Šiauliuose. Pirmoji moteris – profesionali lietuvių aktorė ir režisierė, knygnešė, labdarė.

Baigė pensioną Rygoje (1891), Sankt Peterburge gilino žinias apie teatro meną. Vaidino Šiaulių teatre (nuo 1899). Režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį Lietuvoje – Antano Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ (1899). Platino lietuvišką spaudą (nuo 1900). Įsteigė tris slaptas lietuviškas mokyklas ir jose mokytojavo (1902–1905). Gyveno Rygoje (1903–1908), Šiauliuose (nuo 1908), Pirmojo pasaulinio karo metais – Tūloje (nuo 1914). Po karo gyveno Šiauliuose. Materialai rėmė lietuvius Šiaulių gimnazistus, tarp jų buvo poetas Julius Janonis. Su vyru Kazimieru Venclauskiu išlaikė ir auklėjo apie 100 pokario našlaičių. Ne kartą išrinkta Šiaulių miesto tarybos nare. Artėjant sovietų Raudonajai armijai ir su ja grįžtant okupacijai, pasitraukė į Vakarus (1944), vėliau – į JAV.

 

 

 

 

 

 

 

50

Mirė Petras Klimas (77), 1969 01 16 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1891 02 23 Kušliškiuose (Kalvarijos vls., dab. r.). Diplomatas, istorikas, Vasario 16-osios Akto signataras.

Baigė Marijampolės gimnaziją (1910) ir Maskvos universitetą (1914). Po studijų apsigyveno Vilniuje (1915). Pirmojo pasaulinio karo metais tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto nariu, už aktyvią antivokišką veiklą okupacinės Vokietijos valdžios suimtas (1916), tris mėnesius kalintas, bet paleistas. Lietuvių konferencijoje (1917 09 18–22) išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi, vėliau generaliniu sekretoriumi. Redagavo 1917 12 11 pareiškimą dėl Lietuvos ir Vokietijos santykių nustatymo ir Vasario 16-osios Aktą. Atstovavo Lietuvai Paryžiaus taikos konferencijoje (1919), užsienio reikalų viceministras (1919–1923), tuo pačiu metu dėstė istoriją Aukštuosiuose kursuose ir Lietuvos universitete (1920–1923). Paskirtas Lietuvos pasiuntiniu Italijoje (1923–1925) ir Prancūzijoje (1925–1940). Pabaltijo šalis įjungus į Sovietų Sąjungą, įteikė notą Prancūzijos užsienio reikalų ministrui (1940 08 04), kurioje prašė nepripažinti Lietuvos okupacijos. Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos gestapo suimtas Prancūzijoje (1943 09 18), kalintas Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir Lenkijos kalėjimuose, kol atvežtas į Kauną ir paleistas (1944 03 19). Dirbo Tado Ivanausko ūkyje, jame NKVD suimtas (1945 09 19) ir nuteistas 10 metų kalėjimo lageryje, ištremtas į Sibirą, į Čeliabinsko sritį. Sutrumpinus kalėjimo laiką, paleistas (1953), grįžo į Lietuvą (1954). Svarbiausi veikalai – „Lietuva, jos gyventojai ir sienos” (1917), „Lietuvos valstybės kūrimasis iki Vyriausybei susidarius” (1918), „Lietuvos senobės bruožai” (1919), „Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoj“ (1920), „Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga” (1922), „Lietuva, jos gyventojai ir sienos” (1923), „Iš mano atsiminimų“ (1990), „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940“ (1991) ir kt. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, buvo pirmasis „Lietuvos aido“ (1917) redaktorius. Jo vardu pavadintos gatvės Kalvarijoje, Kaune, Marijampolėje ir Vilniuje.

 

128

Gimė Nadas Rastenis, 1891 01 16 Stagalėnuose (dab. Ignalinos r.). Poetas, vertėjas, visuomenės veikėjas.
Mirė (89) 1980 05 10 Baltimorėje (JAV), emigracijoje.

 

 

Sausio 17-oji

 

287

Gimė Stanislovas Augustas Poniatovskis, 1732 01 17 Volčine (dab. Baltarusija). Politikas, paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1764–1795). Abiejų Tautų Respublikos Seimo atstovas (1752).

Po ATR valdovo Augusto III mirties (1763), Rusijos ir Čartoriskių remiamas, buvo išrinktas (1764 09 07) ir karūnuotas (1764 11 25) ATR valdovu. Siekė reformuoti šalį: steigė karininkų mokyklas, diego pažangias ūkininkavimo ir pramonės naujoves, rėmė šalies kultūrą ir švietimą, inicijavo 1791 Gegužės 3-iosios konstituciją. Reformoms priešinosi Rusija ir prorusiškai nusiteikusi bajorijos dalis, susitelkusi į Radomo (1767–1768) ir Targovicos (1792–1793) konfederacijas. Nors valdovas stengėsi reformuoti valstybę, bet konservatoriškai nusiteikusi bajorijos dalis orientavosi į Rusiją savo tikslams įgyvendinti, o šioji kartu su Prūsija ir Austrija siekė likviduoti šalį. Jos įvykdė tris ATR padalijimus (1772, 1793, 1795) ir ją galutinai likvidavo. Valdovas atsisakė sosto (1795 11 25) ir apsigyveno Gardine, vėliau kaip garbės kalinys buvo išvežtas į Rusiją, jam paskirta pensija. Mirė (68) 1798 02 12 Sankt Peterburge, perlaidotas į Varšuvos Šv. Jono katedrą (1995).

 

184

Gimė Antanas Baranauskas, 1835 01 17 Anykščiuose. Poetas, kalbininkas, pedagogas, prelatas (1883), vyskupas (1897), profesorius (1865).

Baigė pradinę Anykščių mokyklą (1845–1848) ir dvimetę raštininkų mokyklą Rumšiškėse (1851–1853). Dirbo Sedos, Vainuto, Skuodo ir Raseinių kanceliarijose (1853–1856). Įstojo į Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją (1856), iš jos pasiųstas į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją (1858–1862). Studijas tęsė Miuncheno (Vokietija), Insbruko (Austrija), Leveno (Belgija) ir Romos katalikiškuose universitetuose (1863–1864). Profesoriavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1865), atšauktas iš Akademijos, buvo Kauno katedros vikaras (1865–1866), Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos profesorius (1866–1884), vėliau ir inspektorius (nuo 1874). Dėstė moralinę teologiją ir homiletiką (nuo 1871 lietuvių kalba). Paskirtas Žemaičių vyskupu sufraganu (1882), patvirtintas Seinų vyskupu (1897). Parašė eilėraščių lenkų ir lietuvių kalbomis („Dainų dainelę“, „Pasikalbėjimas giesminyko su Lietuva“ ir kt.). Žymiausias kūrinys – poema „Anykščių šilelis“ (1860), pirmas didelės apimties lyrinis lietuvių literatūros kūrinys. Reikšmingas keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858–1859), kuriame protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. Savo darbuose pasiūlė pirmąją lietuvių tarmių rinkimo programą, sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją („Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“) ir padėjo pagrindus lietuvių dialoktologijai. Išvertė į lietuvių kalbą A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, kurios pagrindu parašė gramatiką „Kalbamokslis lietuviškos kalbos“ (publ. nepilnas 1896). Vertė į lietuvių kalbą „Bibliją“ (spėjo išversti tik „Senąjį Testamentą“). Senatvėje domėjosi matematika, tyrė pirminių skaičių savybes, kūrė matematikos terminus. Mirė (67) 1902 11 26 Seinuose, palaidotas Seinų katedros Švč. Mergelės Marijos koplyčios kriptoje. Išleisti „Vyskupo Baranausko raštai“ (1912), „Raštai“ (2 t., 1970; 1, 4, 5, 7 t., [5 kn.], 1995–2009). Jo vardu Lietuvoje pavadintos 17 gatvių.

 

81

Mirė Liudas Vaineikis (68), 1938 01 17 Kaune, urna su pelenais saugoma Kauno medicinos universiteto Anatomijos muziejuje. Gimė 1869 08 31 Svirpliuose (Joniškio vls., dab. r.). Gydytojas, politikas, knygnešys.

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijoje (1881–1889), Maskvos universitete mediciną (1890–1896), bet dėl lietuviškos spaudos laikymo iš universiteto pašalintas ir ištremtas į Kazanę, kur ir baigė studijas. Persikėlė į Jelgavą (1896), po malonės prašymo leista policijos priežiūroje apsigyventi Palangoje, ten dirbo gydytoju (1897–1900). Toliau dalyvavo anticariniame revoliuciniame judėjime, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Palangoje surengė pirmą viešą lietuvišką spektaklį A. ir J. Vilkutaičių „Amerika pirtyje“ (1899). Vienas Paryžiaus pasaulinės parodos lietuviško skyriaus organizatorių (1900). Už lietuviškos spaudos platinimą suimtas (1900) ir kalintas Jelgavos ir Liepojos kalėjimuose (iki 1902), ištremtas į Jakutską. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, nuo likusios bausmės atleistas. Tilžėje (dab. Soveckas, Kaliningrado sr., Rusija) leido socialdemokratinę spaudą (1905). Po Pirmojo pasaulinio karo dirbo Palangoje gydytoju ir mokytoju (1920–1926). Po 1926 12 17 politinio valstybės perversmo persekiotas ir priverstas apsigyventi Alsėdžiuose (nuo 1928). Vėliau leista grįžti į Palangą, paskirtas kurorto gydytoju. Apdovanotas Ldk Gedimino III laipsnio ordinu (1928). Jo vardu pavadinta gatvė Palangoje.

 

51

Mirė Kipras Petrauskas (82), 1968 01 17 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1885 12 22 Ceikiniuose (dab. Ignalinos r.). Operos dainininkas (tenoras), profesorius (1951).

Nuo jaunų dienų vargonininkavo Gervėčiuose, Onuškyje, Švenčionyse, Dusmenyse (1900–1904). Aktyviai dalyvavo 1905 metų anticarinėje revoliucijoje, už šią veiklą kalintas. Mokėsi Sankt Peterburgo konservatorijoje (1907–1911). Dirbo Sankt Peterburgo Marijos teatro solistu (1911–1920). Grįžo į Lietuvą ir įstojo į Lietuvos kariuomenę (1920). Tais pačiais metais kartu su Lietuvių meno kūrėjų draugijos nariais Kaune įkūrė Lietuvių operos teatrą, jame dainavo (iki 1958). Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojas (nuo 1949). Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (1959–1963) ir Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1946–1950, 1954–1958). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1928), II (1930), I (1936) laipsnio, Darbo raudonosios vėliavos (1951) ir Lenino (1951) ordinais. Brolis – Mikas Petrauskas (1873–1937).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

153

Gimė Motiejus Lozoraitis, 1866 01 17 Baltrušiuose (Griškabūdžio vls., dab. Šakių r.). Teisininkas, visuomenės veikėjas, „varpininkas“.
Mirė (41) 1907 07 31 Kaune.

 

Pasaulyje

 

313

Gimė Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin), 1706 01 17 Bostone (JAV). JAV politikas, rašytojas, išradėjas, mokslininkas, elektrofizikas, suformulavo elektros krūvio dėsnį.
Mirė (84) 1790 04 17 Filadelfijoje (JAV).

 

 

Sausio 18-oji

 

618

Pasirašyta Vilniaus-Radomo sutartis. 1401 01 18 Vilniuje Vytautas ir Lietuvos bajorai įteikė Lenkijai raštus, kad Vytautas valdys Lietuvą kaip Lenkijos vietininkas ir po mirties grąžins ją Lenkijai. Sutartimi patvirtintas Vytauto kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio savarankiškumas, kuris buvo ypač svarbus po Vorkslos mūšio pralaimėjimo totoriams (1399). Šis suvaržytas LDK savarankiškumas buvo atstatytas Horodlės unijos metu (1413 10 02), sugrįžtant prie Astravos sutarties sąlygų (1392).

 

210

Gimė Aleksandras Emanuelis Jonas Griškevičius, 1809 01 18 prie Krakių (Grinkiškio vls., dab. Radviliškio r.). Mokslininkas, valdininkas, aviacijos Lietuvoje pradininkas, orlaivių konstruktorius, filosofas.
Mokėsi Kėdainių šešiametėje kalvinų mokykloje (1818–1824). Aptikus mokykloje lietuvišką patriotinę organizaciją, ji buvo uždaryta (1824). Toliau tikriausiai mokėsi ne Lietuvoje arba privačiai. Vilniaus gubernijos valdybos kanceliarijos raštininkas (1829–1831), vėliau dirbo Šiaulių apskrities teisme (nuo 1834), paskirtas Šiaulių miesto rotušės sekretoriumi (1836–1845). Persikėlė į Kauną ir dirbo Kauno civilinio teismo rūmų vertėju (1846–1858). Po dukters skundo privalėjo tarnybą apleisti, trumpai gyveno pas brolį Mauricijų Andriejavo dvarelyje netoli Šiaulių, persikėlė į Viekšnius (1862). Savo darbuose teoriškai ir praktiškai grindė skraidymo aparatus, pats juos kūrė bei rengė studijas. Pirmąją studiją „Menas skraidyti“ (rankr., rusų k., 1843) įteikė Šiaulių miesto magistratui, bet lėšų leidybai negavo. Antrąją studiją išspausdino Kaune, pavadinęs ją „Žemaičio garlėkys. Pagal Aleksandro Griškevičiaus laisvąją mintį“ (lenkų k., 1851). Pats sukonstravo tobulesnį nei buvo aprašęs studijoje lėktuvą ir išbandė Kaune (1855), bet skrydis baigėsi nesėkmingai – aviatorius susilaužė koją. Gyvendamas Viekšniuose, parašė filosofinį veikalą „Gamtos tikrovė, arba Matematinės išvados apie Dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais populiariais pašnekesiais“ (1860), pagrįstą dualistine pasaulio samprata. Dėl veikale išdėstytų svarstymų buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (1861), bet išsiteisino (1862). Mirė (54) 1863 02 11 Viekšniuose, ten ir palaidotas.

 

191

Gimė Karolina Praniauskaitė, 1828 01 18 Padurbinyje (dab. Telšių r.). Poetė, pirma žinoma moteris rašytoja lietuvių kalba.
Kilusi iš patriotiškai nusiteikusios žemaičių bajorų Praniauskų šeimos, nuo vaikystės sirgo džiova. Mokėsi savarankiškai, kurį laiką mokytojavo Telšiuose. Rašė lenkų ir lietuvių kalbomis, parašė poemą „Didžiosios Kalvarijos Žemaičiuose šventė“ (lenkų k., 1856), eilėraščių rinktinę „Dainelės“ (lenkų k., 1858), išvertė J. Kraševskio „Vitolio raudos“ (fragmentas „Žalčio motė“ išspausdintas 1859). Paskutinius gyvenimo metus praleido pas brolį kun. Otoną Utenoje (nuo 1858). Mirė (31) 1859 05 26 Utenoje, ten ir palaidota. Jos vardu pavadinta gatvė Telšiuose.

 

122

Gimė Balys Buračas, 1897 01 18 Sidariuose (Šiaulėnų vls., dab. Radviliškio r.). Fotografas ir kraštotyrininkas, pedagogas.

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių mobilizuotas priverčiamiems darbams Vokietijoje, tiesė geležinkelius (nuo 1915). Tarnavo Lietuvos kariuomenėje (1919), bet dėl džiovos paleistas mokytojavo. Mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje (1920–1921), mokytojavo pradžios mokyklose Narušaičiuose, Diktariškiuose, Šiaulėnuose, Varputėnuose, Žygaičiuose ir Jurgoniškiuose (1922–1928). Studijavo grafiką Kauno meno mokykloje (1929–1930), dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje konservatoriumi (1931–1933), rinko etnografinę medžiagą Lietuvoje (1934–1938), Lituanistikos instituto bendradarbis (1939–1941), Liaudies kūrybos namų inspektorius (1941). Sovietmečiu mokytojavo Karmėlavos vidurinėje mokykloje (1944–1954). Kraštotyra susidomėjo nuo mažumės, užrašė pirmuosius gamtos pastebėjimus (1903), užsiėmė ir fotografavimu (nuo 1914). Iki Antrojo pasaulinio karo buvo surinkęs apie 4200 dainų, 7600 papročių, smulkiosios tautosakos pavyzdžių, šokių ir žaidimų aprašymų, 6400 margučių, 800 lietuviškų tautinių juostų. Fotodokumentų kolekciją sudarė 18200 negatyvų ir apie 35–36 tūkst. pozityvų. Didesnioji dalis žuvo karo metais. Paskelbė apie 600 kraštotyros straipsnių. Stambiausi jų publikuoti leidinyje „Tautosakos darbai“ – „Kupiškėnų vestuvės“ (1935), „Kupiškėnų Sekminės“ (1937). Mirė (75) 1972 07 28 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Acokavuose (Radviliškio r.), Kaune, Šiaulėnuose (Radviliškio r.) ir Karmėlavoje (Kauno r.).

 

103

Mirė Česlovas Sasnauskas (48), 1916 01 18 Sankt Peterburge, palaikai perlaidoti į Kauno miesto kapines (1931). Gimė 1867 06 19 Kapčiamiestyje (dab. Lazdijų r.). Kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, dainininkas. Profesionaliosios lietuvių muzikos kūrėjas.

Mokėsi privačiai vargonininko amato (nuo 1880). Vargonininkavo Gražiškiuose (dab. Vilkaviškio r.; 1883–1885) ir Vilkaviškyje (1885–1887). Tobulinosi Kaune pas vargonininką J. Kavaitį, dirbo pašto raštininku (nuo 1887), vėliau vargonininku Daugpilyje (Latvija, 1890–1892). Baigė Sankt Peterburgo konservatoriją (1901), studijavo Sankt Peterburgo archeologijos institute (1902–1904). Tobulinosi Vakarų Europoje (1900–1905). Susirgęs gydėsi Suomijoje, Druskininkuose, Varšuvoje, tėviškėje ir Vokietijoje (1908–1912). Sankt Peterburge įsitraukė į aktyvią muzikinę veiklą. Šv. Kotrynos bažnyčios vargonininkas ir profesionalaus choro (12 dalyvių) vadovas (1895–1916). Dėstė Katalikų dvasinėje akademijoje (1905–1907) ir Šv. Kotrynos berniukų ir mergaičių gimnazijose (1895–1909), dvasinėje seminarijoje (iki 1913). Kaip dainininkas, chorvedys ir pedagogas labai pagyvino lietuvių draugijų koncertinį gyvenimą. Dainavo įvairiuose lietuvių vakaruose (nuo 1896), vyrų vokaliniame kvartete (1900–1902), savo paties įkurtoje operos trupėje (1901). Sukūrė kantatą „Broliai“ (1910), dainų chorui. Dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos dainų rinkimo darbe, Lietuvių dailės draugijos veikloje, rūpinosi lietuvių muzikos terminija, koncertiniu repertuaru. Sankt Peterburge leido periodinius „Lietuviškos muzikos sąsiuvinius“ (12 sąs, apie 1912). Sankt Peterburgo Imperatoriškojo archeologijos instituto ir Prancūzijos dailės akademijos narys. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Kapčiamiestyje (Lazdijų r.).

 

101

Mirė Jurgis Bielinis (71), 1918 01 18 Katinuose (Joniškėlio vls., dab. Pasvalio r.), palaidotas Suosto bažnyčios šventoriuje (dab. Biržų r.). Gimė 1846 03 16 Purviškiuose (dab. Biržų r.). Kultūros veikėjas, knygnešys.

Baigė vokišką mokyklą Rygoje (1872). Buvo Žemaičių vysk. Motiejaus Valančiaus ryšininkas su kun. Jonu Zabermanu organizuojant nelegalios lietuviškos spaudos leidybą Mažojoje Lietuvoje ir jos platinimą Didžiojoje Lietuvoje (nuo 1873). Rusijos valdžios persekiojamas nebegalėjo gyventi tėviškėje, tapo profesionaliu knygnešiu (nuo 1890). Įkūrė ir dalyvavo Garšvių (dab. Panevėžio r.) knygnešių draugijos veikloje (1885–1895), sukūrė nelegalų lietuviškos spaudos platinimo tinklą, kuris aprūpindavo daugiausia Vidurio ir Rytų Lietuvą bei Latviją. Išplatino apie pusę visų Mažojoje Lietuvoje leidžiamų lietuviškų leidinių. Rusų valdžia skyrė didžiulę premiją už jo sulaikymą, bet penkis kartus žandarų sučiuptas pabėgo. Savojo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis.“ Parašė knygeles „Istoriški pritikimai iš ūkininkų gyvenimo Lietuvoje“ (1899), „1900: knyga paaukota atminimui sukaktuvių devynioliktojo amžiaus“ (1900), „1901: testamentas Lietuvių tautai dėl dvidešimtojo amžiaus“ (1901). Leido ir savo slaptoje spaustuvėje spausdino valstiečiams skirtą laikraštį „Baltasis erelis“ (3 nr., 1897–1912). Bendradarbiavo „Aušroje“, „Varpe“, „Ūkininke“, „Tėvynės sarge“, „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“. Mirė eidamas pėsčias į Lietuvių konferenciją Vilniuje. Jo vardu pavadintos gatvės Biržuose, Kaune, Panevėžyje, Ramučiuose (Kauno r.) ir Vilniuje. Knygnešio Andriaus Bielinio (Bieliako) (1910 12 11–1983 04 23) brolis, potiko Kipro Bielinio (1883 09 26–1965 12 07) tėvas.

 

167

Mirė Jonas Staugaitis (83), 1952 01 18 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1868 05 20 Omentiškiuose (dab. Vilkaviškio r.). Gydytojas, varpininkas, politinis bei visuomenės veikėjas.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, studijavo mediciną Varšuvos universitete (1887–1893). Studijuodamas priklausė draugijai, kurios iniciatyva pradėti leisti laikraščiai „Varpas“ (1888) ir po metų „Ūkininkas“ (1889), juose bendradarbiavo. Baigęs studijas, Vinco Kudirkos pakviestas, apsigyveno Šakiuose. Vertėsi gydytojo praktika (su pertrauka, 1894–1914). Dalyvavo Rusijos-Japonijos (1904–1905), Pirmajame pasauliniame (1915–1918) karuose. Persikėlus į Kauną (1919), buvo paskirtas Sveikatos departamento medicinos skyriaus vedėju, vėliau – Kauno miesto ligoninės vyresniuoju gydytoju, ligoninės direktoriumi (1920–1926). Vienas iš Lietuvos universiteto kūrėjų (1922). Aktyviai reiškėsi politiniame gyvenime – Valstiečių sąjungos atstovas Steigiamajame Seime (1920), Seimo Pirmininko pavaduotojas. Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovas I (1922) ir II (1923) Seime, III Seimo Pirmininkas (1926 06 02–1926 12 19). Prezidento Antano Smetonos perversmininkų nušalintas nuo pareigų. Nuolat tobulino lietuvišką medicininę terminiją. Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras (1929). Daug laiko skyrė visuomeninei veiklai, reiškėsi spaudoje. Redagavo žurnalą „Medicina“ (1922–1940). Rusų sovietinės okupacijos metais vadovavo Kauno higienos muziejui (1945–1949), buvo paskirtas Sovietų Lietuvos medicinos tarybos nariu. Sanitarijos–epidemiologijos stoties gydytojas (1949–1951), Kauno sanitarinio švietimo namų vadovas. Nusipelnęs Sovietų Lietuvos gydytojas (1946). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Šakiuose, Tupikuose (Šakių r.) ir Žvirgždaičiuose (Šakių r.).

 

134

Gimė Merkelis Račkauskas, 1885 01 18 Šiaudinėje (Papilės vls., dab. Akmenės r.). Literatūros tyrinėtojas, vertėjas, pedagogas, klasikinės filologijos profesorius (1949).

Nusižudė (82) 1968 01 07 Kaune, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

121

Gimė Jonas Černius, 1898 01 18 Kupiškyje. Lietuvos valstybės ir karinis veikėjas, brigados generolas (1937).

Mirė (79) 1977 07 03 Los Andžele (JAV), emigracijoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

330

Gimė Šarlis Monteskjė (Charles-Louis de Secondat, baron de La Brède et de Montesquieu), 1689 01 18 Château de la Brède (Prancūzija). Prancūzų Švietimo epochos mąstytojas, filosofas, literatas, istorikas, teisininkas, geografinės sociologijos mokyklos pradininkas.
Mirė (66) 1755 02 10 Paryžiuje.

 

 

Sausio 19-oji

 

230

Panaikinta Nuolatinė Taryba. 1789 01 19 Ketverių metų seimas panaikino Nuolatinę Tarybą kaip Rusijos įtakos Abiejų Tautų Respublikai įrankį. Vietoj jos Seimas įkūrė vadinamąsias Abiejų Tautų komisijas (Karo, Iždo ir Policijos) – bendrus Lenkijai ir LDK centro valdžios organus. Seimui pareikalavus, Rusija išvedė kariuomenę (1789). Miestų įstatymas sulygino miestiečių ir bajorų teises (1791 04 18). Svarbiausias įstatymas – 1791 Gegužės 3-iosios konstitucija, kuri valstybę pavertė konstitucine monarchija. Prieš Ketverių metų seimo reformas stojo tuo nepatenkinti magnatai. Rusija, baigusi karą su Turkija, paskelbė karą Abiejų Tautų Respublikai (1792 05 18) ir ją okupavo. Pažangieji Ketverių metų seimo veikėjai emigravo. Targovicos konferencija (1792) ir Gardino seimas (1793) Ketverių metų seimo reformas panaikino.

 

150

Gimė Juozas Matulaitis, 1869 01 19 Liudvinave (dab. Marijampolės r.). Farmacininkas, visuomenės veikėjas, knygnešys.
Mirė (95) 1964 07 27 Kaune.

 

Pasaulyje

 

283

Gimė Džeimsas Vatas (James Watt), 1736 01 19 Grinoke (Škotija, Didžioji Britanija). Škotų inžinierius, pritaikęs garo variklį ir išradęs garo mašiną.
Mirė (83) 1819 08 25 Handsvorte (Anglija).

 

210

Gimė Edgaras Alanas Po (Edgar Allan Poe), 1809 01 19 Bostone (JAV). Amerikiečių poetas, novelių rašytojas, redaktorius ir literatūros kritikas, yra laikomas detektyvinio žanro pradininku.
Mirė (40) 1849 10 07 Baltimorėje (JAV).

 

180

Gimė Polis Sezanas (Paul Cézanne), 1839 01 19 Provanso Ekse (Prancūzija). Prancūzų tapytojas, sujungęs impresionizmą su kubizmu, todėl dažnai laikomas moderniojo meno tėvu.
Mirė (67) 1906 10 22 Provanso Ekse (Prancūzija).

 

 

Sausio 20-oji

 

234

Gimė Teodoras Kristijonas Grotusas, 1785 01 20 Leipcige (Vokietija). Chemikas, fizikas, fizikochemijos Lietuvoje pradininkas, fotochemijos dėsnių atradėjas, išradėjas, geologas.

Dar naujagimis (3 dienų) įtrauktas į Leipcigo universiteto studentų sąrašus, studijas pradėjo sulaukęs pilnametystės Leipcige (1803), vėliau tęsė Paryžiaus politechnikos mokykloje (1803–1809), stažavosi Neapolyje (dab. Italija; nuo 1804), dalyvavo ekspedicijose į Vezuvijų, atliko sudėtingus vandens elektrolizės tyrimus, parašė šio proceso teoriją ir išspausdino brošiūrą prancūzų kalba. Grįžo į Gedučių dvarą tėviškėje, įsteigė savo laboratoriją (1808). Joje pirmasis vykdė grandinines reakcijas (1808–1812), suformulavo du fotochemijos dėsnius, atrado elektrolizės reiškinį, sukūrė pirmąjį fotometrą, pirmasis ištyrė Smardonės–Likėnų šaltinio vandenis. Išleido daugiau kaip 50 mokslinių darbų. Nusižudė (37) 1822 03 26 Gedučiuose (dab. Pakruojo r.), palaidotas dvaro laidojimo rūsyje, vėliau palaikai perkelti į nežinomą vietą. Paryžiaus galvanikų draugijos narys (1805), Turino mokslo ir meno akademijos narys korespondentas (1808), Miuncheno mokslo akademijos narys (1814), Kuršo literatūros ir meno draugijos narys (1817–1822). Jo vardu pavadinta gatvė Žeimelyje (Pakruojo r.).

 

Pasaulyje

 

244

Gimė Andrė Mari Amperas (André-Marie Ampère), 1775 01 20 Lione (Prancūzija). Prancūzų fizikas ir matematikas, vienas elektromagnetizmo atradėjų, jo garbei elektros srovės stiprio vienetas pavadintas amperu.
Mirė (61) 1836 06 10 Marselyje (Prancūzija).

 

 

Sausio 21-oji

 

201

Gimė Adomas Honorijus Kirkoras, 1818 01 21 Slivine (dab. Baltarusija). Lenkų archeologas, spaustuvininkas.

Dirbo Vilniaus iždo rūmuose, Vilniaus gubernijos Statistikos komitete kanceliarijos viršininku (nuo 1849). Vilniuje įkūrė spaustuvę ir jai vadovavo (1859–1867). Kasinėjo pilkapius ir kapinynus Baltarusijoje ir Lietuvoje. Priklausė Vilniaus laikinajai archeologijos komisijai, buvo Vilniaus senienų muziejaus Istorijos ir archeologijos skyriaus vedėjas. Priklausė Imperatoriškajai rusų archeologinei draugijai Peterburge (narys korespondentas nuo 1856) ir Imperatoriškajai Maskvos archeologinei draugijai (narys nuo 1864). Išvyko į Sankt Peterburgą (1867), vėliau – į Krokuvą (1873). Dirbo Lenkijos mokslų akademijoje (narys nuo 1873). Leidinių „Vilniaus gubernijos atmintinė“ (rusų k., 1850–1854), „Teka Wilenska“ (1857–1858), „Kurier Wilenski“ (1860–1865), redaktorius. Pirmojo vadovo po Vilnių ir Vilniaus apylinkes (1856), Senienų muziejaus katalogo (1858) leidėjas. Mirė (68) 1886 11 23 Krokuvoje (Austrija-Vengrija, dab. Lenkija), palaidotas Krokuvos Rakovicų kapinėse.

 

419

Mirė Jurgis Radvila (43), 1600 01 21 Romoje, palaidotas ten pat jėzuitų II Gesu bažnyčioje. Gimė 1556 05 31 Vilniuje. Didikas, Katalikų Bažnyčios veikėjas, kardinolas (1583).

Mokėsi kalvinų mokyklose Vilniuje ir Nesvyžiuje, tarnavo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare. Studijavo Leipcigo universitete (nuo 1570). Po kelerių studijų metų grįžęs, trumpai mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, kol, Petro Skargos įkalbėtas, perėjo į katalikybę (1574). Išvyko studijų tęsti į popiežiaus Grigaliaus universitetą (Collegium Romanum) Romoje (nuo 1575). Čia kartu su LDK elito parama išrūpino Žemaičių vyskupystei vyskupą lietuvį kunigaikštį Merkelį Giedraitį, mokantį „žemaičių kalbą“. Dalyvavo piligriminėje kelionėje iš Vilniaus per Prahą, Milaną, Romą, iš ten buvo pakviestas susitikti su popiežiumi Ispanijoje ir Portugalijoje (1578–1581). Paskirtas Vilniaus vyskupu (1579–1591), padėjo išrūpinti iš popiežiaus Vilniaus kolegijai akademijos teises (1579), vėliau jai pats užrašė didelę sumą ir paliko dalį savo bibliotekos. Vilniuje įsteigė pirmąją kunigų seminariją (1582), į kurią draudė priimti nemokančius lietuviškai. Paskirtas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro vietininku Livonijoje (1582–1586). Kovojo su protestantais, įvedė cenzūrą, įsakė deginti protestantų knygas. Padėjo rengti (1582–1584) III Lietuvos Statutą (1588). Nesvyžiuje įsteigė jėzuitų kolegiją. Popiežius Grigalius XVII breve paskelbė kardinolu presbiteriu (1583 12 12), per kardinolo įšventinimo ceremoniją suteiktas Šv. Siksto bažnyčios kardinolo titulas (1586 06 26) – pirmasis kardinolas lietuvis. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos patarėjas, už pagalbą valdovui paskirtas Krokuvos vyskupu (1591), atliko įvairias diplomatines misijas. Rūpinosi Bresto bažnytinės unijos sudarymu (1596). Lietuvybės palaikymo siekius liudija jo ištarti žodžiai viename laiške broliui Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui: „Jūsų malonybe, esi lietuvis, ne lenkas. Laikykis, Jūsų Malonybe, savo tautos, to neslėpdamas. Lenkai supranta, kad negali jos paglemžti, todėl stengiasi visokiais būdais jai kenkti.” Paliko kelionės dienoraštį „Kelionė į Italiją: 1575 metų dienoraštis“ (2001). Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) sūnus, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio brolis (1549–1616).

 

Pasaulyje

 

164

Gimė Džonas Mosas Brauningas (John Moses Browning), 1855 01 21 ar 23 Ogdene  (JAV). Amerikiečių šaunamųjų ginklų konstruktorius.
Mirė (71) 1926 11 26 Liege (Belgija).

 

Sausio 22-oji

 

758

Sukilę prūsai laimėjo mūšį ties Pokarviais. 1261 01 22 Herkaus Manto vadovaujami prūsai ties Pokarviais sumušė Kryžiuočių ordino kariuomenę ir užėmė Ordino pilis krašto gilumoje, bet nepajėgė užimti stipriausių (Karaliaučiaus, Balgos, Elbingo, Kulmo ir Torunės) pilių. Sukilimą inspiravo Durbės mūšio (1260), kuriame žemaičiai sutriuškino jungtines Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų bei talkininkų karines pajėgas, pasekmės. Prūsų žemėse prasidėjęs sukilimas (1260 09 20) atnešė ir daugiau pergalių. Buvo laimėtas mūšis ties Liubavu (1263), bet po Lietuvos karaliaus Mindaugo nužudymo (1263) sukilėliai nebegaudavo paramos iš Lietuvos. Sukilimas pamažu blėso: nuslopintas Semboje (1270), palaužti bartai ir notangai (1272–1273) bei ilgiausiai išsilaikę sukilėliai Pagudėje (1274).

 

120

Gimė Justas Paleckis, 1899 01 22 Telšiuose. Sovietų Lietuvos valstybės veikėjas, žurnalistas, rašytojas.

Gyveno Rygoje (iki 1926), vadovavo kultūros draugijai „Rūta“. Lietuvos universitete studijavo literatūrą (1926). Nacionalinės Lietuvos naujienų agentūros (ELTA) direktorius (1926–1927), po valstybės politinio perversmo (1926 12 17) pasitraukė į opoziciją. Redagavo leidinius „Naujas žodis“ (1925–1929), „Laiko žodis“ (1933–1936), bendradarbiavo spaudoje. Eilėraščių rinkinyje „Dienų nelaisvėj“ (1931) šlovino Vasario 16-ąją ir J. Basanavičių. Išleido prosovietinę knygą „TSRS mūsų akimis“ (1933). Parašė beletrizuotą Rusijos imperijos žlugimo kroniką „Paskutinis caras“ (1937–1938). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kolaboravo, sudarė vadinamąją Lietuvos liaudies vyriausybę (1940 06 17), buvo jos Ministras Pirmininkas, ėjo Prezidento pareigas. Komisijos, kuri įteikė Sovietų Sąjungos Aukščiausiajai Tarybai rezoliuciją dėl Sovietų Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungą, vadovas (1940 08). Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (1941–1967), Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas (1941–1966), Sovietų Sąjungos Tautybių Tarybos pirmininkas (1966–1970). Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ir biuro narys (1940–1966). Parašė politinių, kelionių įspūdžių knygų, atsiminimų. Mirė (81) 1980 01 26 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

 

Pasaulyje

458

Gimė Fransis Bekonas (Francis Bacon), 1561 01 22 Londone. Anglų filosofas, istorikas, valstybės veikėjas, empirizmo pradininkas.
Mirė (65) 1626 05 09 Haigeite (Anglija).

 

231

Gimė Džordžas Noelis Gordonas Baironas (George Noel Gordon Byron), 1788 01 22 Doveryje (Anglija). Anglų poetas, vienas žymiausių romantizmo ir vienas ryškiausių „pasaulio sielvarto“ poezijos atstovų.
Mirė (36) 1824 04 19 Mesolongione (Graikija).

 

 

 Sausio 23-ioji 

 

226

Pasirašytas Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. 1793 01 23 Peterburge Prūsijos ir Rusijos atstovai pasirašė konvenciją dėl antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo tarp Prūsijos ir Rusijos. Aktu Rusijai atiteko 250200 km2: iš LDK – centrinė Baltarusijos dalis, iš Lenkijos – dešiniakrantė Ukraina (Kijevo vaivadija, Podolės ir Voluinės vaivadijų rytinės dalys). Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torune, Poznane. Po antrojo padalijimo ATR liko tik 34 proc. teritorijos, buvusios iki pirmojo padalijimo, ir 4 mln. gyventojų. Lenkijai palikta 10 tūkst., LDK – 5 tūkst. karių. Antrasis padalijimas sukėlė 1794 Tado Kosciuškos sukilimą, kurį numalšino Rusijos ir Prūsijos kariuomenės ir kitais metais trečiuoju padalijimu likvidavo ATR.

 

122

Gimė Ieva Simonaitytė, 1897 01 23 Vanaguose (Priekulės par., dab. Klaipėdos r.). Rašytoja.

Nuo vaikystės sunkiai vertėsi, sirgo, visam gyvenimui liko luoša. Gyveno Klaipėdoje (nuo 1921), remiama Mažosios Lietuvos inteligentų Klaipėdoje baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau – Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje. Viena žymiausių Klaipėdos krašto lietuvių rašytojų, atskleidusi šio krašto žmonių gyvenimą prozoje. Žymiausi kūriniai – „Aukštųjų Šimonių likimas“ (1935), „Vilius karalius“ (1939) ir kt. Mirė (81) 1978 08 27 Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse. Išleisti „Raštai“ (6 t., 1956–1958; 7 t., 1987–2003). Suteiktas Sovietų Lietuvos liaudies rašytojos vardas (1967). Jos vardu Lietuvoje pavadintos šešios gatvės.

 

98

Gimė Marija Gimbutienė, 1921 01 23 Vilniuje. Lietuvių archeologė, antropologė, archeomitologijos pradininkė, filosofijos mokslų daktarė (1946), profesorė (1963).

Baigė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją (1938), studijavo Vytauto Didžiojo universitete (nuo 1938), baigė Vilniaus universitetą (1942). Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Vokietiją (1944), Tiūbingeno (Vokietija) universitete apgynė daktaro disertaciją (1946). Emigravo į JAV (1949), dirbo Harvardo universitete (1950–1956), vėliau Harvardo muziejuje. Profesoriavo Kalifornijos universitete (nuo 1963). Svarbiausius darbus pradėjo publikuoti Vokietijoje, vėliau – JAV. Rašė anglų ir lietuvių kalbomis. Išleistas veikalas „The Balts“ (1963) daugeliui Vakarų archeologų iš naujo atvėrė indoeuropiečių ir baltų kultūros svarbą Europos proistorėje, paskatino baltistikos tyrinėjimus. Taip pat gilinosi į indoeuropiečių ir kitų etninių grupių proistorę. Mirė (73) 1994 02 02 Los Andžele (JAV), palaikai (1994 05 08) perlaidoti į Kauno Petrašiūnų kapines. Jos vardu pavadintos gatvės Kaukolikuose (Skuodo r.), Kaune ir Vilniuje.

 

130

Mirė Ignotas Domeika (86), 1889 01 23 Santjage (Čilė), emigracijoje, palaidotas Santjago bendruomenės kapinėse. Gimė 1802 07 31 Nedzviadkoje (dab. Baltarusija). Geologas, visuomenės veikėjas, profesorius (1847).

Vilniaus universiteto absolventas (filosofijos magistras 1822). Studijų metais Vilniaus universitete įsitraukė į Filomatų veiklą (1819–1823). Už ją represuotas (1823). Prisidėjo prie 1830–1831 metų anticarinio sukilimo, 25-ojo iš lietuvių suformuoto pulko adjutantas. Po sukilimo emigravo į Prancūziją, Sorbonos universitete Paryžiuje klausė geologijos ir matematikos, fizikos, chemijos ir kt. paskaitų. Baigė Paryžiaus kasybos mokyklą (1837). Išvyko į Čilę. Dėstė La Serenos aukštosios kasybos mokykloje (1847) ir Santjago universitete (1847–1883), buvo jo rektorius (1867–1883). Grįžo į Tėvynę, gyveno pas dukteris (nuo 1884), keliavo po Europą ir Artimuosius Rytus, vėliau grįžo į Čilę (1888). Publikavo apie 500 mokslo darbų, svarbiausi iš jų – monografijos „Mineralogijos pagrindai“ (isp. k., 1845) ir „Araukanija ir jos gyventojai“ (isp. k., 1846). Surado arba prisidėjo surandant tuo metu nežinomas 27 naujas mineralų rūšis. Jo garbei pavadinta daugiau kaip 75 objektai Žemėje ir kosmose. Čilės Respublikos garbės pilietis. Padarė daug svarbių atradimų, už kuriuos UNESCO 2002-uosius metus paskelbė Ignoto Domeikos metais. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

134

Gimė Vincentas Astasevičius, 1885 01 23 Kalvarijoje. Kunigas, Lenkijos lietuvių teisių gynėjas, prelatas.
Mirė (61) 1946 05 01 Seinuose (Lenkija).

 

Pasaulyje

 

236

Gimė Stendalis (Stendhal), 1783 01 23 Grenoblyje (Prancūzija). Prancūzų rašytojas, vienas realizmo srovės pradininkų.
Mirė (59) 1842 03 23 Paryžiuje.

 

187

Gimė Eduardas Manė (Édouard Manet), 1832 01 23 Paryžiuje. Prancūzų tapytojas, impresionizmo atstovas.
Mirė (51) 1883 04 30 Paryžiuje.

 

157

Gimė Davidas Hilbertas (David Hilbert), 1862 01 23 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija). Vokiečių matematikas, įvedė į matematiką daug fundamentalių idėjų, suformulavo garsiąsias 23 neišspręstas matematikos problemas.
Mirė (81) 1943 02 14 Getingene (Vokietija).

 

 

Sausio 24-oji

 

114

Lietuvoje prasidėjo tautinė revoliucija. 1905 01 24–29 Vilniuje vyko visuotiniai darbininkų streikai, į Kauno gatves per pirmąsias dienas išėjo 20 tūkst. žmonių. Revoliuciją Rusijoje ir Lietuvoje paskatino „Kruvinasis sekmadienis“ (1905 01 22), kai Rusijos kariuomenė apšaudė prie Žiemos rūmų susirinkusią streikuojančią minią, žuvo apie 1000 darbininkų. Visoje Lietuvoje streikavo darbininkai, buvo pasiekta laimėjimų, daug kur sumažintas darbo laikas, daug kur valdžios mokyklose pašalinti rusai mokytojai ir valsčiaus raštininkai. Revoliucijos apimta Lietuva buvo išsprūdusi iš rusų valdžios priežiūros (iki 1905 rudens), caras Nikolajus II paskelbė manifestą (1905 10 30), garantavo pagrindines demokratines laisves, pažadėjo sušaukti Valstybės Dūmą. Vilniuje susirinko Didysis Vilniaus Seimas (1905 12 04–05). Laimėjimai nebuvo iki galo išsaugoti, nes Rusijos valdžia kitais metais pasitelkusi kariuomenę, ėmėsi drastiškų priemonių ir grąžino savo turėtą valdžią. Vis dėlto Valstybės Dūma išliko.

 

135

Gimė Ignas Jonynas, 1884 01 24 Atesninkuose (prie Simno, dab. Alytaus r.). Istorikas, politikas, diplomatas, profesorius (1932).
Studijavo istoriją Maskvos universitete (1904–1911), atostogų metu papildomai studijavo Grenoblio (Prancūzija) universitete (1905–1909), vėliau klausėsi istorijos paskaitų Berlyno universitete (1909–1911). Dalyvavo 1905 metų revoliucijoje, už tai teistas, bet vėliau išteisintas. Mokytojavo Bogorodske ir Maskvoje (1911–1919). Lietuvos bolševikinės Vinco Kapsuko vyriausybės paskirtas Švietimo liaudies komisariato skyriaus vedėju (1919). Dirbo Vilniuje mergaičių lietuvių gimnazijoje direktoriumi (1919–1920). Lenkų suimtas, vos išvengė sušaudymo. Laikinojo lietuvių komiteto sekretorius (1919–1920), Lietuvos vyriausybės vyr. įgaliotinis Vilniaus kraštui (1920), Lietuvos Respublikos atstovas Tautų Sąjungoje karinės kontrolės komisijoje Vilniaus krašto reikalams (1920–1922). Aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime ir valstybė valdyme, dirbo Užsienio reikalų ministerijoje (1922–1929) ir kt. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1924–1939, 1944–1946) ir Vilniaus universitete (su pertrauka 1940–1954). Istoriniuose savo darbuose kritikavo vokiečių, lenkų ir rusų istoriografus, kurie lietuvių tautos nelaikė istorijos objektu. Žymiausias veikalas – „Vytauto šeima “ (1932). Mirė (70) 1954 07 14 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

122

Mirė Alfredas Riomeris (65) 1897 01 24 Karalinave (dab. Jurbarko r.). Gimė 1832 04 16. Tapytojas, grafikas, skulptorius.

Studijavo Vilniaus bajorų institute (1845–1850). Pirmas tapybos žinias gavo iš tėvo Edvardo Jono Riomerio, taip pat mokėsi pas žymius tų laikų Vilniaus dailininkus – Vincentą Dmachauską, Kanutą Rusecką ir Joną Zenkevičių. Keliavo po Europą (1857–1859), nuomojosi tapybos studijas Paryžiuje ir Romoje. Dalyvavo 1863–1864 metų anticariniame sukilime, kalėjo Daugpilyje (1864–1865). Tobulinosi Vakarų Europoje (1869–1874), studijavo Paryžiuje ir Miunchene (Vokietija). Apsigyveno Vilniuje (nuo 1875), vėliau Kriaunose, Krokuvoje (1884–1892) ir Karalinave (nuo 1892). Nutapė realistinių portretų, peizažų, sukūrė iliustracijų, karikatūrų, portretinių medalių. Šiuo metu yra išlikęs net 31 eskizų albumas ir aplankas bei gausybė pavienių piešinių. Parašė straipsnių (su savo piešiniais) Lietuvos dailės istorijos ir etnografijos klausimais, atsiminimų.

 

 

 

112

Gimė Aleksandras Merkelis, 1907 01 24 Mikaičiuose (Gruzdžių vls., dab. Šiaulių r.). Lietuvos literatūros tyrinėtojas, rašytojas, žurnalistas.

Mirė (86) 1994 01 11 Flušinge (JAV), emigracijoje, palaidotas Kaune.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

1943

Gimė Publijus Elijus Trajanas Adrianas (Publius Aelius Traianus Hadrianus), 76 01 24 Italikoje (dab. Santipose, Ispanija). Romos imperatorius, trečiasis iš krikščionių paskelbtų „penkių gerųjų imperatorių“.
Mirė (62) 138 07 10 Bajėje (Italija).

 

307

Gimė Frydrichas II Didysis (Friedrich II der Große), 1712 01 24 Berlyne. Prūsijos karalius (nuo 1740), apšviestojo absoliutizmo šalininkas, meno mecenatas, kompozitorius, valstybės reformatorius.
Mirė (74) 1786 08 17 Potsdame (Vokietija).

 

243

Gimė Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas (Ernst Theodor Amadeus Hoffmann), 1776 01 24 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija). Vokiečių rašytojas, kompozitorius ir dailininkas.
Mirė (46) 1822 07 25 Berlyne.

 

 

Sausio 25-oji

 

696

Pirmasis Vilniaus paminėjimas. 1323 01 25 Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas išsiuntė laišką Hanzos sąjungos miestams. Jame kvietė tų miestų piliečius atvykti į Lietuvą. Laiške pirmą kartą buvo paminėtas Vilnius, kalbėta apie Vilniuje pastatytą dominikonų bažnyčią (1321). Nors gana vėlai paminėtas, bet savo reikšmę buvo įgavęs dar iki Gedimino valdymo, kuris Vilniuje įtvirtino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė sostinę. Kas valdė Vilnių, valdė LDK. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis suteikė Magdeburgo teises (1387). LDK sostinė išaugo kaip administracinis, prekybos ir amatų centras. Buvo apjuostas gynybine siena (1503–1522), įsteigtas universitetas (1579). Nepriklausoma Lietuva Vilnių buvo praradusi tik keletą kartų: Rusijos (1655–1661) ir Lenkijos okupacijų metais (1920–1939).

 

168

Gimė Petras Vileišis, 1851 01 25 Mediniuose (Pasvalio vls., dab. Pasvalio r.). Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, inžinierius, leidėjas.

Baigė Šiaulių gimnaziją (1870), Sankt Peterburgo (Rusija) universitetą (1874) ir Kelių institutą (1880). Vadovavo geležinkelių tiesimo ir tiltų statybos darbams Rusijoje (1880–1893). Susisiekimo ministerijos neetatinis inžinierius ir rūmų patarėjas (1893–1896). Dirbo privačiose geležinkelių statybos bendrovėse (1896–1900). Apsigyveno Vilniuje (nuo 1900), įsteigė mechanines žemės ūkio padargų dirbtuves. Įsteigė Vilniuje spaustuvę (1904), lietuvišką knygyną, leido ir redagavo dienraštį „Vilniaus žinios“ (1904–1907), pirmąjį legalų lietuvišką periodinį leidinį Lietuvoje. Vienas 1905 Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorių, Lietuvių mokslo draugijos steigėjų (1907) ir valdybos narys (nuo 1907). Bankrutavus spaustuvei ir knygynui, išvyko į Rusiją (1908), vadovavo tiltų statyboms. Iš Sovietų Rusijos grįžo į Lietuvą bolševikų apiplėštas (1921), su milijoninėmis valstybės skolomis už atliktus darbus, bet skolų taip ir neatgavo. Išrinktas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministru (1922 02–1923 02). Lietuviškos spaudos draudimo metais leido rankraštinį laikraštį „Kalvis melagis“ (1875–1876), taip pat rengė, leido ir platino legalią ir nelegalią lietuvišką spaudą (100 lietuviškų knygų). Mirė (75) 1926 08 12 Palangoje, perlaidotas į Vilniaus Rasų kapines, į Vileišių šeimos kapą (1936). Lietuvos universiteto lietuvių literatūros (1923) ir technikos su inžinieriaus vardu (1926) garbės daktaras. Jo vardu Lietuvoje pavadintos šešios gatvės.

 

129

Gimė Paulius Galaunė (tikr. vardas Povilas), 1890 01 25 Pageležiuose (dab.  Ukmergės r.). Lietuvių profesionaliosios muziejininkystės pradininkas, meno istorikas, pedagogas, grafikas, bibliofilas.

Baigė Veprių liaudies mokyklą (1902), toliau mokėsi Sankt Peterburgo realinėje gimnazijoje (1910). Studijavo Sankt Peterburgo universitete (1910–1913), taip pat mokėsi Dailei skatinti draugijos piešimo mokykloje (1910–1912), privačiose dailės studijose. Po Pirmojo pasaulinio karo Sankt Peterburge rūpinosi Lietuvos kultūros paminklų registravimu ir grąžinimu į Lietuvą. Grįžo į Lietuvą ir dėstė Vilniaus gimnazijoje (1918–1919). Lenkijai okupavus Vilnių, persikėlė į Kauną, dirbo Valstybės muziejuje (1919–1923). Valstybės archeologijos komisijos narys (1920–1925 ir 1930–1935). Tobulinosi Paryžiaus Luvro mokykloje (1923–1924). M. K. Čiurlionio galerijos vedėjas (1924–1936), Vytauto Didžiojo kultūros (1936–1944) ir Čiurlionio dailės muziejaus direktorius (1944–1949). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1925–1939), Vilniaus universitete (su pertrauka, 1940–1951) ir Vilniaus dailės institute (1945–1950). Rengė lietuvių liaudies meno bei profesionaliosios dailės parodas užsienyje. Kaupė ir tyrė liaudies bei profesionaliosios dailės kūrinius, leido jų katalogus, parašė apie 400 darbų, iš jų apie 20 išleisti, daugiausia skirti lietuvių liaudies menui. Sudarė „Lietuvių liaudies meno“ albumus, skirtus keramikai, medžio dirbiniams, skulptūrai, grafikai ir tapybai (4 t., [6 kn.], 1959–1968). Sukūrė knygų iliustracijų, atvirukų, pašto ženklų. Lietuvai paliko 10 tūkst. asmeninę biblioteką. Mirė (98) 1988 10 18 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono (1930), Ldk Vytauto Didžiojo IV laipsnio (1931), Švedijos karaliaus II laipsnio Vazos (1932), Latvijos Trijų Žvaigždžių III laipsnio (1939) ordinais, Belgijos karaliaus Leopoldo II ordino Komandoro laipsniu. Gavo Sovietų Lietuvos valstybinę premiją (1970), Liaudies dailininko vardą (1970). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

126

Gimė Petras Šalčius, 1893 01 25 Čiudiškiuose (Prienų vls., dab. r.). Ekonomistas, visuomenininkas, profesorius (1935), daktaras (1939), akademikas (1942).

Baigė Marijampolės gimnaziją (1913), kooperacijos kursus prie A. Šaniavskio liaudies universiteto (1916–1917) ir Maskvos universitetą (1918). Studijų metais aktyviai dalyvavo lietuvių studentų draugijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, grįžo į Vilnių (1918), vėliau apsigyveno tėviškėje. Pakviestas vadovavo Kooperacijos departamentui (1919–1920), dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940), išrinktas atgauto Vilniaus universiteto prorektoriumi (1940), dėstė (su pertrauka 1940–1950). Okupacinės sovietų valdžios atleistas iš prorektoriaus pareigų (1940), apribotas pedagoginis darbas. Dirbo Lietuvos mokslų akademijoje (su pertrauka, 1941–1958), Vokietijos okupacijos metais išrinktas Lietuvos teisės ir ūkio istorijos instituto direktoriumi (1941–1944). Dėstė Kauno universitete (1945–1946), iš kurio dėl kolūkių kritikos atleistas, neįtiko ir Vilniaus universitete, iš ten taip pat pašalintas (1950), dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijoje (1953–1956), priimtas atgal į Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos institutą (1956). Visą gyvenimą rinko, tyrė Lietuvos ūkio istoriją ir teoriškai grindė kooperaciją. Paskelbė 30 knygų ir brošiūrų, 530 straipsnių, paliko 12 monografijų rankraščių. Svarbiausi publikuoti veikalai: „Tautos ūkis ir kooperacija“ (1934), „Ekonominės doktrinos“ (1935), „Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų“ (1937), „Lietuvos žemės ūkio istorija“ (1998), „Lietuvos prekybos istorija“ (1998) ir kt. Redagavo kooperacijos žurnalą „Talka“ (1919–1940). Mirė (65) 1958 04 22 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Tarptautinio kooperacijos instituto narys (1931).

 

106

Gimė Jurgis Lebedys, 1913 01 25 Devynduoniuose (Gudžiūnų vls., dab. Kėdainių r.). Literatūros istorikas, vienas žymiausių senosios lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėtojų, habilituotas daktaras (1966), profesorius (1968).

Baigė Panevėžio mokytojų seminariją (1931) ir Vytauto Didžiojo universitetą (1937). Mokytojavo Utenos gimnazijoje (1937–1940 ir 1942–1944), Skuodo gimnazijos direktorius (1940–1941). Vokietijos okupacijos metais suimtas ir kalintas Kretingoje bei Dimitravo priverčiamųjų darbų stovykloje (1941). Po Antrojo pasaulinio karo mokytojavo Panevėžio mokytojų seminarijoje (1946–1948), dirbo Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių literatūros institute (1946–1948) ir Vilniaus universitete (nuo 1946). Daugelis jo veikalų svarbūs lietuvių literatūros ir lietuvių kalbos mokslams. Svarbiausi darbai – „Simonas Stanevičius“ (1955) ir „Mikalojus Daukša“ (1963). Spaudai parengė S. Stanevičiaus „Raštus“ (1967), „Pasakėčias“ (1948), „Dainas Žemaičių“ (1954), kartu su Jonu Palioniu paskelbė studiją „Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas“. Po mirties išėjo „Lituanistikos baruose“ (2 d., 1972), „Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime“ (1976), „Senoji lietuvių literatūra“ (1977). Mirė (57) 1970 07 12 Ščiuryse (Molėtų r.), palaidotas tėviškėje, Devynduoniuose. Jo vardu pavadintos gatvės Devynduoniuose (Kėdainių r.), Kėdainiuose ir Vilniuje.

 

Pasaulyje

 

392

Gimė Robertas Boilis (Robert Boyle), 1627 01 25 Lismore (Airija). Airių gamtos filosofas, chemikas, fizikas, išradėjas, žymus savo indėliu į fiziką ir chemiją, Boilio dėsnio atradėjas.
Mirė (64) 1691 12 30 Londone.

 

 

Sausio 26-oji

 

455

Laimėtas Ūlos mūšis. 1564 01 26 prie Ulos upės (dab. Baltarusija) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė sumušė apie 5 kartus didesnę Rusijos kariuomenę ir sulaikė jos skverbimąsi į Lietuvą. Po Polocko užėmimo (1563) Rusijos kariuomenė, kurioje buvo apie 20–30 tūkst. kareivių, vadovaujama Petro Šuiskio toliau veržėsi į LDK, ją sulaikė Mikalojaus Radvilos Rudojo vadovaujama 4 tūkst. LDK kariuomenė. Mūšio metu Rusijos kariuomenė buvo sutriuškinta, jos vadas žuvo vietoje. Po laimėtos pergalės nebuvo sugrąžintas Polocas bei neišvaryta Rusijos kariuomenė iš rytinės Lietuvos dalies, nes bajorija atsisakė kariauti ir mokėti mokesčius. Tvyranti karo grėsmė paskatino LDK elitą sudaryti Liublino uniją (1569), vėliau tarp LDK ir Rusijos sudarytos paliaubos (1571).

 

39

Mirė Justas Paleckis (81), 1980 01 26 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1899 01 22 Telšiuose. Sovietų Lietuvos valstybės veikėjas, žurnalistas, rašytojas.

Gyveno Rygoje (iki 1926), vadovavo kultūros draugijai „Rūta“. Lietuvos universitete studijavo literatūrą (1926). Nacionalinės Lietuvos naujienų agentūros (ELTA) direktorius (1926–1927), po valstybės politinio perversmo (1926 12 17) pasitraukė į opoziciją. Redagavo leidinius „Naujas žodis“ (1925–1929), „Laiko žodis“ (1933–1936), bendradarbiavo spaudoje. Eilėraščių rinkinyje „Dienų nelaisvėj“ (1931) šlovino Vasario 16-ąją ir J. Basanavičių. Išleido prosovietinę knygą „TSRS mūsų akimis“ (1933). Parašė beletrizuotą Rusijos imperijos žlugimo kroniką „Paskutinis caras“ (1937–1938). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kolaboravo, sudarė vadinamąją Lietuvos liaudies vyriausybę (1940 06 17), buvo jos Ministras Pirmininkas, ėjo Prezidento pareigas. Komisijos, kuri įteikė Sovietų Sąjungos Aukščiausiajai Tarybai rezoliuciją dėl Sovietų Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungą, vadovas (1940 08). Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (1941–1967), Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas (1941–1966), Sovietų Sąjungos Tautybių Tarybos pirmininkas (1966–1970). Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ir biuro narys (1940–1966). Parašė politinių, kelionių įspūdžių knygų, atsiminimų.

 

160

Gimė Juozas Angrabaitis, 1859 01 26 Pervazninkuose (dab. Šakių r.). Knygnešys, bibliografas, publicistas.

Mirė (76) 1935 08 02 Krokuvoje (Lenkija).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sausio 27-oji

 

111

Gimė Antanas Maceina, 1908 01 27 Bagrėne (Ašminto vls., dab. Prienų r.). Vienas žymiausių lietuvių filosofų, habilituotas daktaras (1935), profesorius (1935).

Mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, studijavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje (1924–1928) ir Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1928–1932). Studijas gilino Liuveno, Freiburgo, Strasbūro ir Briuselio universitetuose (1932–1935). Dirbo Vytauto Didžiojo universitete (su pertrauka, 1935–1943). Sovietų okupacijos metais buvo pasitraukęs į Vokietiją (1940), dalyvavo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) veikloje. Iš Vokietijos grįžo po 1941 Birželio 23-iosios sukilimo. Grįžtant sovietų okupacijai pasitraukė į Vakarus (1944), gyveno Vokietijoje, dėstė Fribūro (1956–1959) ir Miunsterio (1959–1970) universitetuose. Svarbiausi darbai – „Tautinis auklėjimas“ (1934), „Kultūros filosofijos įvadas“ (1936), „Didysis inkvizitorius“ (1946), „Jobo drama“ (1950), „Saulės giesmė“ (1954), „Religijos filosofija“ (1976). Mirė (79) 1987 01 27 Miunsteryje (Vokietija), palaidotas Brebesdorfo kaimelio kapinėse. Išleisti „Pedagoginiai raštai“ (1990), „Raštai“ (14 t., 1991–2008). Jo vardu pavadintos gatvės Kulautuvoje (Kauno r.) ir Vilniuje.

 

92

Mirė Jurgis Matulaitis (55), 1927 01 27 Kaune, palaidotas Kauno arkikatedroje, iš kurios palaikai perkelti į Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios Jėzaus Širdies koplyčią (1934). Gimė 1871 04 13 Lūginėje (dab. Marijampolės sav.). Arkivyskupas, Katalikų Bažnyčios veikėjas, teologijos daktaras (1902), profesorius (1902).

Mokėsi Marijampolės mokykloje ir gimnazijoje (1879–1886), įstojo į Kelcų (Lenkija) gimnaziją (1889) ir Kelcų kunigų seminariją (1891), ją panaikinus studijas tęsė Varšuvos kunigų seminarijoje, kurią ir baigė (1895). Toliau studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1895–1898) ir Fribūro (Šveicarija) universitete (1898–1902). Profesoriavo Kelcų kunigų seminarijoje (1902–1905), dirbo Varšuvos gimnazijos kapelionu (1905–1907). Dėstė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1907–1911). Fribūre įkūrė slaptą marijonų noviciatą ir jam vadovavo (1911–1914). Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Varšuvoje (1915–1918). Paskirtas Vilniaus vyskupu (1918–1925). Atgaivino marijonų centrą Marijampolėje ir įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją (1918), buvo kongregacijos generolas (1911–1927). Dėl komplikuotų santykių su Lenkija atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų, buvo paskirtas Adulio arkivyskupu ir Vatikano vizitatoriumi Lietuvai (1925). Dalyvavo rengiant Lietuvos bažnytinės provincijos projektą, redagavo Vatikano konkordato su Lietuva tekstą. Prisidėjo prie marijonų kongregacijos Lietuvoje atkūrimo. Parašė straipsnių sociologijos temomis, darbą „Rusų doktrina apie pirmykštį teisingumą“ (1903). Popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintuoju (1987).

 

76

Mirė Jurgis Narjauskas (66), 1943 01 27 Telšiuose, palaidotas senosiose Telšių kapinėse. Gimė 1876 04 21 Parausiuose (dab. Vilkaviškio r.). Diplomatas, vertėjas, spaudos veikėjas ir tautosakininkas, pedagogas, teisės mokslų daktaras (1903), profesorius (1928), prelatas (1918).

Baigė Marijampolės gimnaziją (1893). Studijavo Seinų kunigų seminarijoje (1894–1899), Grigaliaus (Roma) ir Fribūro (Šveicarija) universitetuose (1899–1903). Dėstė lietuvių kalbą Seinų kunigų seminarijoje (iki 1914). Gyveno Sankt Peterburge, Kryme, Romoje (1914–1919). Lietuvos episkopato atstovas Vatikane (1919–1922). Dėl ginčų Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje iš diplomatinės tarnybos pasitraukė. Grįžęs į Lietuvą, dėstė lotynų bei italų kalbas Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje ir Lietuvos universitete (nuo 1922). Gelgaudiškio klebonas (1925–1928). Dirbo Telšių vyskupystės kurijoje ir Telšių kunigų seminarijoje (nuo 1928). Rinko tautosaką, Ožkabalių kaime užrašinėjo dainas (1904), Lietuvių mokslo draugijos suvažiavime buvo išrinktas į Dainų ir melodijų rinkimo komisiją (1909). Kartu su kolegomis kunigais Seinuose įsteigė spaustuvę „Laukaitis, Dvaranauskas, Narijauskas ir Bendrovė“ (1905), kuri leido savaitraštį „Žiburys“ su priedais „Artojas“, „Šaltinėlis“, „Vainikas“, „Vainikėlis“ ir „Kvieslys“. Bendrovė išleido 257 knygas. Vertė grožinę literatūrą iš lotynų ir italų kalbų – Ovidijus „Biografija. Autobiografija“ (1928), Dantė „Dieviškoji komedija“ (1938) ir kt. Romoje italų kalba leido dvisavaitį informacinį leidinį „Eco di Lituania“ (1921). Rašė religiniais, teisiniais ir kitais klausimais leidiniuose „Draugija“, „Vadovas“, „Vienybė“, „Athaeneum“, „Skaitymai“, „Vairas“, „Žemaičių prietelius“ ir kt. Apdovanotas popiežiaus medaliu Bene merenti.

 

155

Mirė Mikalojus Kuprevičius, 1864 01 27 Lenčiuose (dab. Kėdainių r.). Gydytojas, aušrininkas, publicistas, tautosakos rinkėjas, visuomenės veikėjas.
Mirė (68) 1932 08 11 Žagarėje (dab. Joniškio r.), palaidotas Kruopiuose.

 

Pasaulyje

 

263

Gimė Volfgangas Amadėjus Mocartas (Johann Chrysostomus Wolfgangus Theophilus Mozart), 1756 01 27 Zalcburge (Austrija). Austrų kompozitorius, vienas žymiausių ir įtakingiausių klasicistinės muzikos kompozitorių.
Mirė (35) 1791 12 05 Vienoje.

 

160

Gimė Vilhelmas II (Wilhelm II), 1859 01 27 Potsdame (Vokietija). Paskutinysis Vokiečių imperatorius ir Prūsijos karalius, jo valdymo laikotarpis dažnai vadinamas „Vilhelmo era“.
Mirė (82) 1941 06 04 Dorne (Nyderlandai).

 

 

Sausio 28-oji

 

495

Prasidėjo reformacija Mažojoje Lietuvoje. 1524 01 28 Sembos vyskupas Georgas von Polentzas ir Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas įsakė reformuoti bažnyčias ir atlikinėti apeigas gimtąja kalba. Reformacijos vadovo Martyno Liuterio patarimu didysis magistras Brandenburgo markgrafas Albrechtas perėjęs į liuteronybę (1522), Krokuvoje prisiekė 1525 04 10 Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam. Albrechtas pradėjo plačią liaudies švietimo programą – statė mokyklas, savo lėšomis leido mokyklinius vadovėlius, į šalį kvietė žymesnius reformacijos šalininkus, mokslininkus, mokytojus, palaikė knygų leidybą. Įsteigė pirmąją Karaliaučiaus gimnaziją, buvo Karaliaučiaus universiteto įkūrimo iniciatorius (1544). Mažojoje Lietuvoje telkėsi ir LDK reformacijos ideologai Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas ir kt. Įkurtoji pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė tapo reformacijos židiniu Didžiosios Lietuvos pašonėje.

 

147

Gimė Kazimieras Steponas Šaulys, 1872 01 28 Stemplėse (Švėkšnos vls., dab. r.) Visuomenės ir valstybės veikėjas, teologijos daktaras (1897), prelatas (1927), profesorius. Vasario 16-osios Akto signataras.

Mokėsi Palangos progimnazijoje (1886–1890), baigė Žemaičių (Kauno) kunigų seminariją (1895), studijas tęsė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1895–1899). Tobulinosi Varšuvoje (1907). Panevėžio vikaras (1899–1901), Panevėžio realinės gimnazijos (1901–1903) ir mergaičių vidurinės mokyklos (1903–1906) kapelionas. Dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime (1905). Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos dėstytojas (1906–1922). Žemaičių vyskupo sekretorius (1911–1920), vyskupijos kapitulos kanauninkas (nuo 1916), vėliau – kancleris. Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (1917), dirbo konstitucijos ir įstatymų redakcinėje komisijoje. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą (1920), dirbo konstitucinėje komisijoje. Iš politikos pasitraukė Steigiamojo Seimo darbo pabaigoje (1922). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (su pertrauka, 1922–1944). Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, pasitraukė į Vakarus (1944), apsigyveno Lugane, (Šveicarija). Mirė (92) 1964 05 09 ten pat. Jo vardu pavadintos gatvės Panevėžyje ir Stemplėse (Šilutės r.).

 

114

Gimė Kazys Merkis, 1905 01 28 Liepojoje (Latvija). Garsiausias Lietuvos šachmatininkas.
Mirė (75) 1980 08 21 Bostone (JAV), emigracijoje.

 

115

Gimė Teofilis Tilvytis, 1904 01 28 Gaidžiuose (Tauragnų vls., dab. Utenos r.). Lietuvių rašytojas.
Mirė (65) 1969 05 05 Vilniuje.

 

Pasaulyje

 

135

Gimė Ogiustas Pikaras (August Piccard), 1884 01 28 Bazelyje (Šveicarija). Šveicarų fizikas ir išradėjas, sukūrė stratostą ir batiskafą.
Mirė (78) 1962 05 24 Lozanoje (Šveicarija).

 

 

Sausio 29-oji

 

110

Gimė Konstantinas Avižonis, 1909 01 29 Žagarėje (dab. Joniškio r.). Istorikas, daktaras (1932), profesorius (1956).
Baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją (1927), Frydricho Vilhelmo universitetą Berlyne (1932), Vytauto Didžiojo universitetą (1933). Dėstė Klaipėdos prekybos institute (nuo 1934), kartu istorijos mokytojas Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje (1935–1939). Paskirtas Lituanistikos instituto Kaune reikalų vedėju ir moksliniu sekretoriumi (1939–1940). Atgavus Vilnių, dėstė Vilniaus universitete (1940–1943), buvo Istorijos instituto mokslinių reikalų redaktorius (1941–1944). Grįžtant sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), dirbo Freiburgo universiteto bibliotekoje (1944–1948), vėliau dėstė tame pačiame universitete (1945–1947) bei Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (1946–1948). Persikėlė į JAV (nuo 1949), dėstė Elenos koledže ir Kanzaso universitete. Svarbiausi darbai – „Lietuvos bajorijos atsiradimas ir raida iki Lietuvos–Lenkijos unijos 1385“ (1932), „Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais“ (1940). Surado ir paskelbė LDK kanclerio Albrechto Stanislovo Radvilos atsiminimus „S. A. Radvilo Memorialo rerum gestarum“ (1940). Mirė (51) 1960 04 20 Čapel Hile (JAV), palaikai perlaidoti į Kauno Petrašiūnų kapines (1998). Išleisti „Rinktiniai raštai“ (4 t., 1975–1994).

 

Pasaulyje

 

159

Gimė Antonas Čechovas, 1860 01 29 Taganroge (Rusijoja). Rusų rašytojas, prozininkas ir dramaturgas.
Mirė (44) 1904 07 15 Badenveilere (Vokietija).

 

153

Gimė Romenas Rolanas (Romain Rolland), 1866 01 29 Klamsije (Prancūzija). Prancūzų rašytojas, biografas ir muzikas.
Mirė (78) 1944 12 30 Vezle (Prancūzija).

 

  

Sausio 30-oji

 

352

Pasirašyta Andrusovo taika. 1667 01 30 Andrusove (prie Smolensko, Rusija) Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos atstovai pasirašė taikos sutartį trylikai su puse metų. Sutartimi buvo užbaigtas ATR ir Rusijos karas (1654–1667). ATR atgavo iš Rusijos nuo 1618 Deulino paliaubų LDK valdytą Smolensko vaivadiją bei Lenkijos valdytas Černigovo, Novgorodo, Seversko žemes. ATR pripažino kairiakrantės Ukrainos (su Kijevu) susijungimą su Rusija. Valstybės susitarė kartu priešintis Krymo chanatui, bendrai valdyti Zaporožės sečę ir pasikeisti belaisviais. Sutartyje buvo numatytas stačiatikių teisių praplėtimas ATR, vėliau šiuo pretekstu Rusiją, neva gindama laužomas stačiatikių teises, kišosi į ATR politinį gyvenimą. Paliaubų sutartis buvo pratęsta 1678 dar trylikai su puse metų, o jai pasibaigus, pasirašyta Amžinoji taika (1686).

 

74

Sovietų Sąjunga užėmė visą Lietuvos teritoriją. 1945 01 30 Sovietų Sąjungos Raudonoji armija po to, kai krito Klaipėda (1945 01 28), be didesnio pasipriešinimo užėmė visą Lietuvos teritoriją, kuri buvo iki Klaipėdos krašto praradimo (1939). Po grįžusios okupacijos Lietuva dar keturiasdešimt penkiems metams atsidūrė Sovietų Sąjungos kontrolėje.

 

Pasaulyje

 

137

Gimė Franklinas Delanas Ruzveltas (Franklin Delano Roosevelt), 1882 01 30 Niujorke (JAV). JAV prezidentas, žymus XX a. pr. pasaulinės politikos asmuo.
Mirė (63) 1945 04 12 Varm Springse (JAV).

 

 

Sausio 31-oji

 

24

Priimtas Valstybinės kalbos įstatymą. LR Seimas 1995 01 31 priėmė Valstybinės kalbos įstatymą, kuris reglamentuoja lietuvių kalbos vartojimą viešajame gyvenime, valdžios įstaigose, įmonėse, organizacijose, teismuose, švietime ir kt. Įstatymo vykdymą kontroliuoja Valstybinė kalbos inspekcija. Kartą keistas (2002).

 

93

Gimė Vytautas Klova, 1926 01 31 Tirkšliuose (dab. Mažeikių r.). Kompozitorius, pedagogas, profesorius (1982).

Baigė Mažeikių valstybinę gimnaziją (1944). Dirbo Darbėnų (Kretingos r.) pradžios mokykloje (1944–1945), buvo Mažeikių rajono kultūros namų direktorius (1945). Studijavo Kauno dailės institute (1945–1946), Kauno konservatorijoje (1946–1948), baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (1951). Studijų metais dirbo Kauno 2-ojoje mergaičių vidurinėje mokykloje (1948–1950), Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje mokykloje (1950–1951). Dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (nuo 1992 – Lietuvos muzikos ir teatro akademija; 1954–1994). Parašė operas „Pilėnai“ (1956), „Vaiva“ (1958), „Duktė“ (1960), „Žalgiris (Du kalavijai)“ (1965), „Amerikoniškoji tragedija“ (1968), „Ave vita“ (1974), kuriomis pratęsė ir reikšmingai praturtino tautinės operos raidą. Opera „Pilėnai“ iki šiol laikoma populiariausia lietuviška opera. Taip pat sukūrė simfoninę poemą „Jūratė ir Kastytis“. Parašė pirmąjį lietuvišką polifonijos vadovėlį „Polifonija“ (2 d., 1966–1985). Mirė (83) 2009 12 10 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Apdovanotas Ldk Gedimino III laipsnio ordinu (1996). Įteiktos Sovietų Lietuvos Valstybinės premijos (1957 ir 1970).

 

80

Gimė Romualdas Ozolas, 1939 01 31 Joniškėlyje (Pasvalio r.). Lietuvos valstybės ir kultūros veikėjas, filosofas, politikas. Kovo 11-osios Akto signataras.

Baigė Bazilionų (Šiaulių r.) vidurinę mokyklą (1946–1957), Vilniaus universitetą (1962). Dirbo Kraštotyros draugijos metodininku (1963–1964), biuletenio „Meno saviveikla“ meniniu redaktoriumi (1964–1965), žurnalo „Kultūros barai“ atsakinguoju sekretoriumi (1965–1968). Studijavo VU aspirantūroje (1968–1973), dėstė VU (1973–1989), dirbo Sovietų Lietuvos Ministrų Tarybos sekretoriate (1975–1980). „Minties“ leidyklos vyriausiasis redaktorius (1980–1990). LKP narys (1973–1989), savarankiškosios LKP biuro narys (1989–1990). Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys (1988–1990), Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininkas, „Atgimimo“ laikraščio steigėjas (1988). Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1989), Sovietų Sąjungos liaudies deputatas (1989), Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo ir LR Seimo narys (1989–2000). Lietuvos Respublikos Vyriausybės vicepremjeras (1990–1991), LR Seimo pirmininko pavaduotojas (1996–1999). Lietuvos centro judėjimo (nuo 1993 – Centro sąjungos; 2003 susijungė su kitomis partijomis) pirmininkas (nuo 1992). LR Konstitucijos kūrimo grupės narys (1992). Vienas iš nacionalinio saugumo koncepcijos kūrėjų. Išleido knygas „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“ (1988), „Pirmieji atkurtosios nepriklausomybės metai“ (1992), „Atgimimo ištakose“ (1997), „Išsivadavimas“ (1998), „Žvaigždės blėsta auštant“ (2007), „Aušros raudoniai: sugyvenimai, arba 1990–1992 metų dienoraščių puslapiai: dienoraščiai“ (2010) ir kt. Mirė (76) 2015 m. balandžio 6 d. Vilniuje.

 

Pasaulyje

 

222

Gimė Francas Šubertas (Franz Peter Schubert), 1797 01 31 Vienoje. Austrų kompozitorius, romantinės muzikos pradininkas ir vienas žymiausių šios krypties kompozitorių.
Mirė (31) 1828 11 19 Vienoje.

 

 

Parengta ir nuolatos skelbiama nuo 2010 12