Rugsėjo 1-oji

MOKSLO IR ŽINIŲ DIENA. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu rugsėjo 1-oji paskelbta (2002 07 05) atmintina valstybės diena – Mokslo ir žinių diena, nes kasmet šią dieną visoje Lietuvoje prasideda mokslo metai.

588

Pasirašytos Čartorisko paliaubos. 1431 09 01 Lenkijos ir Švitrigailos valdomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai Čartoriske (dab. Ukraina) pasirašė paliaubas, kuriomis baigėsi karinis konfliktas, kilęs dėl to, kad Lietuvos didikai paskelbė Švitrigailą LDK didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos didikai nepaisė Horodlės susitarimo (1413), kuriame nurodyta, kad, renkant Lietuvos valdovą, būtinas ir Lenkijos pritarimas. Be to, konfliktas įsiliepsnojo ir dėl turtingų Podolės ir Volynės žemių. Sieradze Lenkija pripažino, nors ir laikinai, LDK valstybinį atskirumą (1432 04). Švitrigaila iki gyvos galvos tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu su sąlyga, kad po jo mirties LDK atiteks vienam iš Jogailos sūnų.

584

Laimėtas Pabaisko (Ukmergės) mūšis. PABAISKO (UKMERGĖS) MŪŠIO PERGALĖS DIENA. 1435 09 01 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenė sumušė jungtinę Livonijos ir Švitrigailos kariuomenę. Buvo užbaigtos LDK vidaus kovos, įsiplieskusios konflikto metu tarp pusbrolių Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio. Livonijos ordinas patyrė dar vieną skaudų pralaimėjimą, po kurio visiškai susikompromitavo ir toliau silpo. Nors buvo užbaigtos vidaus kovos, Švitrigaila, pasižymėjęs griežta LDK savarankiškumo pozicija, buvo pašalintas iš tolesnio LDK politinio gyvenimo, o Žygimantas Kęstutaitis juto vis didesnę Lenkijos, kuri buvo suinteresuota silpninti LDK suverenitetą, įtaką, tad pati pergalė vertinama nevienareikšmiškai.

55

Mirė Jonas Budrys (iki 1922 – Jonas Polovinskas) (75), 1964 09 01 Niujorke (JAV), ten ir palaidotas. Gimė 1889 05 10 Kaune. Kariškis, žvalgybininkas ir diplomatas.
Baigė Kauno gimnaziją (1907). Tarnavo įvairiose Rusijos valdžios įstaigose (nuo 1905). Kuršo gubernijos apskrities viršininko padėjėjas (1912–1915). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuotas (1915). Rusijos imperijos kariuomenės XIX korpuso kontržvalgybos viršininkas. Po karo – baltagvardiečių Amūro karo apygardos kontržvalgybos viršininkas brigados vado teisėmis (1918). Studijavo Vladivostoko rytų kalbų institute (Rusija, 1920–1921). Grįžo į Lietuvą (1921), buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų dalies viršininku (1921 07 21). Lietuvos Vyriausybės pavedimu pasiųstas į Klaipėdos kraštą tirti vietinių gyventojų nusistatymą susijungimo su Lietuva klausimu (1922). Paskirtas vadinamojo Klaipėdos sukilimo kariniu vadu, pakeista pavarde vadovavo Kaune suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei, kuri įžengė į Klaipėdos kraštą (1923 01). Užėmus Klaipėdą, pradėjo burti Klaipėdos krašto armiją (1923 01 16). Ambasadorių konferencijos reikalavimu vadinamoji Budrio armija reorganizuota (1923 02 15). Faktiškasis Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte (nuo 1923 04 07), pirmasis krašto gubernatorius (1924 10 21–1925 11). Dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje patarėju (nuo 1927). Lietuvos konsulas Karaliaučiuje (nuo 1928), Rytų Prūsijoje (nuo 1933), generalinis konsulas JAV (1936–1964). Niujorko miesto garbės pilietis (1940). Parašė ir paskelbė atsiminimų – „Jono Budrio atsiminimai: Lietuvos kontržvalgyba 1922–1923“ (1967), „Jono Budrio atsiminimai“ (1 t., 1967, 1991). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Kėdainiuose. Sūnus – rašytojas Algis Budrys (1931–2008).

19

Mirė Bronius Dundulis (90), 2000 09 01 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1909 11 26 Gyvakaruose (Kupiškio vls., dab. r.). Lietuvių istorikas, istorijos mokslų daktaras, profesorius (1969).
Dėstė Vilniaus universitete (1941–1992, su pertrauka), Vilniaus pedagoginiame institute (iki 1947, dab. Lietuvos edukologijos universitetas). Lietuvos istorijos draugijos pirmininkas (1988–1991). Tyrinėjo LDK užsienio politiką ir Lietuvos padėtį Napoleono karų laikais. Svarbiausi darbai – „Napoleonas ir Lietuva 1812“ (pranc. k., 1940), „Lietuva ir Napoleonas 1807“ (1941), „Žemaičių sukilimai prieš teutoniškuosius pavergėjus 1401 ir 1419“ (1955), „Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje“ (1960), „Lietuva ir Trylikos metų karas tarp Lenkijos ir Ordino (1454–1466)“ (1968), „Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amžiuje“ (1968), „Lietuvos užsienio politika XVI a.“ (1971), „Lietuva Napoleono agresijos metais“ (1981), „Normanai ir baltų kraštai (IX–XI a.)“ (1982), „Lietuvos kovos dėl Baltijos jūros“ (1985), „Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva“ (1989), „Lietuva Europos politikoje (1795–1815)“ (1998) ir kiti. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1998), Prancūzijos nacionalinių nuopelnų Komandoro laipsnio (2000) ordinais. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

PASAULYJE

80

Antrojo pasaulinio karo pradžia. 1939 09 01 nacistinė Vokietija, vadovaujama Adolfo Hitlerio, vykdydama įsipareigojimus Sovietų Sąjungai, vadovaujamai Josifo Stalino (tikr. Džiugašvilis), pagal abiejų šalių prieš savaitę Maskvoje pasirašytą (1939 08 23) vadinamąją nepuolimo sutartį – Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, užpuolė Lenkiją. Abi agresorės susitarė tą pačią dieną – rugsėjo 1-ąją iš skirtingų pusių užpulti ir pasidalinti Lenkiją, o vėliau ir visą Europą. Sovietų Sąjunga, iš dalies pažeisdama šią sutartį, Lenkiją užpuolė ne rugsėjo 1-ąją, kaip buvo įsipareigojusi Vokietijai, bet dviem savaitėmis vėliau – rugsėjo 17. Šia komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos kartu suplanuota ir įvykdyta karine kampanija prasidėję tarptautiniai įvykiai virto didžiausiu ir nuožmiausiu žmonijos istorijoje Antruoju pasauliniu karu, nusinešusiu per 70 mln., daugiausia civilių, gyvybių ir trukusiu daugiau kaip 6-erius metus iki Japonijos sutriuškinimo ir visiškos kapituliacijos (1945 09 02). Todėl 1939 rugsėjo 1-oji laikoma Antrojo pasaulinio karo pradžia, o nacistinė Vokietija ir komunistinė Sovietų Sąjunga – šio karo sukėlėjomis.

 

 

 

Rugsėjo 2-oji

157

Gimė Stanislovas Narutavičius, 1862 09 02 Telšiuose. Teisininkas, politikas, Vasario 16-osios Akto signataras.
Baigė Liepojos gimnaziją (1882, Latvija), studijavo Sankt Peterburgo universitete (nuo 1882), bet už priklausymą slaptai studentų organizacijai buvo pašalintas. Vėliau studijavo Kijevo šv. Vladimiro universitete. Dirbo Varšuvos apskrities teisme (nuo 1887). Persikėlė į Kališą (Lenkija) ir ten vadovavo dujų tiekimo kompanijai (1899–1904). Apsigyveno tėvų dvare Brėvikiuose (1904), vertėsi advokato praktika (iki 1908). Dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime (1905). Rėmė Lietuvos autonomijos, savivaldos ir socialinės lygybės siekius. Juos bandė įgyvendinti Alsėdžiuose paskelbtoje „Alsėdžių respublikoje“, kuri gyvavo apie mėnesį. Respublika ir kūrėjas išvengė represijų gavęs vietos bajorų palaikymą. Telšių mergaičių progimnazijos (1907) ir berniukų gimnazijos (1909) steigėjas. Kandidatavo į IV Rusijos Valstybės Dūmą (1913). Pirmojo pasaulinio karo metais Kaune įsteigė teismą, kuriame buvo vartojama tik lietuvių kalba (1915). Vilniaus konferencijos organizacinio komiteto narys (1917). Išrinktas į Lietuvos Tarybą (1917). Po karo rūpinosi savivaldybių steigimu Žemaitijoje. Talkino steigiant Kauno apskrities teismą (1920-1921), dirbo teisėju. Grįžęs į tėviškę, ūkininkavo. Nusišovė (70) 1932 12 31 Kaune, palaidotas Alsėdžių kapinėse (Plungės r.). Brolis – pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius (1865–1922).

159

Mirė Kanutas Ruseckas (60), 1860 09 02 Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse. Gimė 1800 02 22 Stebėkiuose (dab. Panevėžio r.). Dailininkas tapytojas, filomatas.
Mokėsi Vilniaus universitete (1816–1820), Paryžiuje (1821–1822) ir Romoje (1823–1831). Po studijų grįžo į Vilnių, dėstė piešimą Vilniaus bajorų pensione (1934–1839), vėliau – Vilniaus bajorų institute (nuo 1839). Nutapė įvairių kompozicijų – „Pjovėja“ (1844), „Lietuvaitė su verbomis“ (1847), „Sekminės Vilniaus Kalvarijose“, (1846–1851), portretų, autoportretų, peizažų, religinių paveikslų įvairioms bažnyčioms. Kūryba realistinė, turi romantizmo ir akademizmo bruožų. Aktyviai veikė visuomeniniame gyvenime, priklausė VU studentų Spindulingųjų draugijai.

 

PASAULYJE

74

Baigėsi Antrasis pasaulinis karas. 1945 09 02 Japonijos atstovai Tokijo įlankoje JAV laive „Missouri“ pasirašė besąlyginę kapituliaciją.

 

 

 

Rugsėjo 3-ioji

765

Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas. 1254 09 03 kunigas Kristijonas buvo įšventintas naujai įkurtos Lietuvos bažnytinės provincijos vyskupu, tiesiogiai pavaldžiu popiežiui. Provincija, išrūpinta po Lietuvos valdovo Mindaugo krikšto (1251) pas popiežių Inocentą IV išsiųstos Lietuvos ir Livonijos pasiuntinybės, gyvavo iki 1261, nes vėliau, po Žemaičių pergalės Durbės mūšyje (1260), karalius Mindaugas atsisakė nuo katalikybės ir grįžo prie pagonybės.

161

Gimė Stanislovas Filibertas Fleris, 1858 09 03 Pupojuose (dab. Vilniaus m. dalis). Tapytojas, fotografas, vienas stereoskopinės fotografijos pradininkų.
Vilniuje su kitais įsteigė fotoateljė (1884), buvo jos savininkas (1892–1915). Įkūrė pirmąją cinkografijos įmonę (1904), joje pagamino pirmąsias Lietuvoje cinkografines klišes (1905). Dalyvavo dailės parodose (1897, 1899, 1909–1913). Vilniaus dailės draugijos narys (nuo 1908). Tapė aliejumi, akvarele, tempera. Žymesni kūriniai – „Ganykloje“ (1874), „Keleivis prie vartų“ (1900), „Stiklių gatvė“ (1910), „Belmonto peizažas“, „Koridorius Bernardinų bažnyčioje“, „Vilniaus kiemas žiemą“ (1914). Fotografavo Vilniaus gatves ir priemiesčius, turgus, muges, architektūros paminklus, gyventojų tipus, Senienų muziejaus rinkinius. Sukūrė Vilniaus Kalvarijų fotografijų ciklą, iliustravo knygas ir žurnalus. Fotografijas kartais spalvino akvarele. Kūrė vadinamąsias gyvųjų paveikslų inscenizacijas, dekoravo sales. Mirė (57) 1915 05 04 Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse.

112

Gimė Juozas Miltinis, 1907 09 03 Akmenėje. Aktorius, režisierius, pedagogas.
Baigė Valstybės teatro vaidybos mokyklą Kaune (1931). Vaidino Šiaulių dramos teatre (1931–1932). Tobulinosi Paryžiuje (1932–1937) ir Londone (1937–1938). Darbo rūmų teatro vaidybos studijų ir teatro vadovas (1938–1940), Panevėžio dramos teatro meno vadovas, vyriausiasis režisierius, vaidybos studijos vadovas (1940–1980), Lietuvos kino studijos režisierius (1954–1959). Pastatė N. Gogolio „Revizorių“ (1946), Moljero „Tariamąjį ligonį“ (1950), A. Čechovo „Žuvėdrą“ (1954) ir kitus spektaklius. Mirė (86) 1994 07 13 Panevėžyje, palaidotas Ramygalos gatvės kapinėse. Sovietų Lietuvos nusipelnęs artistas (1948) ir liaudies artistas (1965), Sovietų Sąjungos liaudies artistas (1973), Prancūzijos Meno ir literatūros ordino riteris (po mirties, 1995). Apdovanotas Sovietų Sąjungos tautų draugystės ordinu (1977). Jo vardu pavadintos gatvės Panevėžyje ir Ventoje (Akmenės r.).

 

PASAULYJE

1718

Įkurta seniausia iki šiol gyvuojanti respublika. 301 09 03 San Marinas paskelbė nepriklausomybę nuo Romos.

519

Gimė Benvenutas Čelinis (Benvenuto Cellini), 1500 09 03 (Florencijoje). Italų skulptorius, juvelyras ir rašytojas.
Mirė
(70) 1571 02 13 Florencijoje (dab. Italija).

 

 

 

Rugsėjo 4-oji

26

Prasidėjo pirmasis popiežiaus vizitas Lietuvoje. 1993 09 04–08 penkias dienas trukusio pirmojo vizito Lietuvoje metu popiežius Jonas Paulius II susitiko su Lietuvos tikinčiaisiais ir aukojo šventas Mišias Vilniuje, Kaune, Šiluvoje, prie Kryžių kalno (Šiaulių r.).

106

Mirė Gasparas Feliksas Cirtautas (72), 1913 09 04 Berlyne, palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje. Gimė 1841 06 21 Aisėnų kaimo dalyje Padumblyje (dab. Klaipėdos r.). Pedagogas, Žemaičių vyskupas (1897–1913).
Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (1862). Mokėsi Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (1862–1864) ir Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1864–1868). Dėstė Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1868–1877), Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1877–1888). Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos rektorius (1888–1897). Paskirtas Žemaičių pavyskupiu (1897). Po vyskupo Mečislovo Paliulionio mirties – Žemaičių vyskupijos valdytojas (nuo 1908). Įšventintas Žemaičių vyskupu (1910). Rūpinosi Šiluvos Švč. Mergelės Marijos koplyčios statyba (pradėta 1912).

68

Žuvo Juozas Lukša-Daumantas (30), 1951 09 04 Pakaunėje ties Pabartupiu. Gimė 1921 08 10 Juodbūdyje (Veiverių vls., dab. Prienų r.). Lietuvos partizanas, vienas pasipriešinimo sovietų okupacijai vadų.
Baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją (1940), Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą. Priklausė Lietuvos aktyvistų frontui (1940–1941), sovietų suimtas ir įkalintas. Išlaisvintas per 1941 Birželio 23-iosios sukilimą. Lietuvos išlaisvinimo tarybos (nuo 1944) narys. Įsitraukė į Lietuvos partizanų sąjūdį (nuo 1945), Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas (nuo 1947). Gyveno Vakaruose (1948–1950). Grįžęs į Lietuvą, įsijungė į partizaninę kovą (1950). Parašė knygą apie Lietuvos partizanus „Partizanai: už geležinės uždangos“ (1950). Suteiktas Laisvės kovų karžygio vardas (1950), apdovanotas Laisvės kovos I laipsnio kryžiumi (1950). Jo vardu Lietuvoje pavadinta 10 gatvių.

 

PASAULYJE

1543

Žlugo Vakarų Romos imperija. 476 09 04 Odoakras nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperijos imperatorių Romulą Augustą.

 

 

 

Rugsėjo 5-oji

462

Pasirašytos Pasvalio sutartys. 1557 09 05 Livonijos ordino magistras Vilhelmas Fiurstenbergas Pasvalyje su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu sudarė dvi sutartis. Pirmąja magistras įsipareigojo grąžinti Rygos arkivyskupui jo valdas, antrąja patvirtino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienas su Livonija. Netrukus pasirašyta trečioji sutartis (1557 09 14) – LDK ir Livonijos ordino karinė sąjunga prieš Maskvą tapo pretekstu pastarajai pradėti karą Livonijoje (1558).

160

Gimė Liudvikas Janavičius, 1859 09 05 Lapkasiuose (dab. Šiaulių r.). Visuomenės veikėjas, politikas.
Mokėsi Šiaulių gimnazijoje (1869–1876), Vilniaus realinėje gimnazijoje (1876–1880), Petrovskio Razumovskio žemdirbystės ir miškų akademijoje Maskvoje (1880–1883), Varšuvos universitete (įstojo 1884). Lenkijos socialistų bendrijos (nuo 1880) ir Lenkijos ir Lietuvos socialistinės revoliucinės partijos (nuo 1881) narys. Organizavo Maskvos studentų visuotinę sąjungą (1883). Su Liudviku Varynskiu įkūrė „Proletariato“ partiją (1883), jos pirmojo suvažiavimo Vilniuje dalyvis ir vienas partijos vadovų. Kartu su Jonu Šliūpu išvertė į lietuvių kalbą „Proletariato“ partijos „Manifestą artojams“. Paveldėjęs dalį dvaro, gaunamomis pajamomis rėmė Georgijaus Plechanovo „Darbo išvadavimo grupę“. Varšuvoje suimtas (1884 06 30) ir nuteistas 16 metų katorgos (1885). Kalėjo Petropavlovsko tvirtovėje, Sankt Peterburge, Šliselburge, Kolymoje (1886–1896). Ištremtas į Sibirą iki gyvos galvos (1897). Kalėjimuose parašė atsiminimus apie Šiaulių gimnaziją, kalinio metus, išleido studiją „Lenkijos pramonės vystymosi bruožai“ (1892). Dėl ilgo kalinimo prarado sveikatą. Ligų išsekintas nusižudė (42) 1902 05 30 Jakutske (Rusija).

121

Gimė Stasys Lozoraitis (85), 1898 09 05 Kaune. Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas.
Baigė Martyno Yčo gimnaziją Voroneže (Rusija, 1918). Dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje (1918–1923), Lietuvos diplomatu Vokietijoje (1923–1929), Vatikane (1929–1932). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius (1932–1934), Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1934–1938), Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje (1939–1940). Inicijavo Pabaltijo valstybių santarvės sutarties pasirašymą Ženevoje (1934). Jam buvo pavestos visų užsienyje likusių Lietuvos diplomatinių atstovybių šefo pareigos (1940 06 02). Paryžiaus tarptautinės diplomatinės akademijos narys (nuo 1935). Mirė 1983 12 24 Romoje (Italija), emigracijoje, perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse (1998 11 10). Sūnus – Stasys Lozoraitis (1924–1994).

 

PASAULYJE

381

Gimė Liudvikas XIV (Louis XIV Le Roi Soleil), 1638 09 05 Sen Žermene (Prancūzija). Prancūzijos karalius (1643–1715), absoliutizmo Prancūzijoje kūrėjas, vadintas Karaliumi Saule.
Mirė (72) 1715 09 01 Versalyje (Pranzūcija).

 

 

 

Rugsėjo 6-oji

516

Pradėta Vilniaus gynybinės sienos statyba. 1503 09 06 Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Gardine (dab. Baltarusija) pasirašė privilegiją, leidžiančią mūryti Vilniaus gynybinę sieną. Privilegijos iniciatoriai ir fundatoriai buvo Vilniaus miestiečiai, pabūgę padažnėjusių totorių įsiveržimų į LDK gilumą. Jie kartais pasiekdavo ir Vilnių. Privilegijoje numatyta įrengti tik penkerius vartus prie svarbiausių kelių: Vilniaus, kuris ėjo per Neries tiltą, pro Šnipiškių kaimą į Ukmergę, Trakų, Medininkų, Spaso, ėjusių į Užupio priemiestį bei Polocką, ir Pilies – kur miesto siena jungiasi su didžiojo kunigaikščio dvaro siena, Pilies gatvės pradžioje. Darbą spartinęs Aleksandras vieneriems metams atleido miestiečius nuo kariuomenės prievolės. Darbai baigti 1522, vėliau siena buvo perstatyta ir vartų atsirado daugiau (Bernardinų, Marijos Magdalenos (Šlapieji), Rūdninkų, Subačiaus, Vilniaus, Totorių), prie Subačiaus vartų pastatyta bastėja (XVI a. vid.). Rusijai aneksavus LDK, Vilniaus gynybinę sieną ir bokštus sistemingai griovė vietiniai pareigūnai (1799–1802). Iš visų vartų liko tik Medininkų (vadinami Aušros), atstatyta bastėja (nuo 1987 ten veikia muziejus), dalis gynybinės sienos panaudota gyvenamųjų namų sienoms.

113

Rusijos vykdyto lietuviškų mokyklų persekiojimo pabaiga. 1906 09 06 Rusijoje panaikintas įstatymas dėl slaptųjų lietuviškų mokyklų persekiojimo. Lietuviškos spaudos draudimo metais (1864–1904) visoje Lietuvoje buvo susiformavęs slaptųjų daraktorinių mokyklų tinklas. Ši pasipriešinimo priverstiniam rusifikavimui forma buvo itin veiksminga, siekiant išsaugoti lietuvių tapatybę ir tautinę sąmonę.

102

Gautas leidimas leisti „Lietuvos aido“ laikraštį. 1917 09 06 Antanas Smetona gavo leidimą leisti laikraštį „Lietuvos aidas”. Tai buvo Lietuvos Tarybos spaudos organas, ėjęs iki 1918 12 21. Atgaivintas dukart – 1928 ir 1990. Šiuo metu (nuo 2006) tokiu pavadinimu eina du tokie laikraščiai.

28

Sovietų Sąjunga pripažino Lietuvos nepriklausomybę. 1991 09 06 žlunganti Sovietų Sąjunga, po nepavykusio pučo joje galutinai pralaimėjus reakcinėms prosovietinėms jėgoms, pripažino daugiau kaip prieš metus Lietuvos paskelbtą (1990 03 11) nepriklausomybę, taip pat Latvijos ir Estijos nepriklausomybę.

131

Gimė Vladimiras Dubeneckis, 1888 09 06 Zmejinogorske (Rusija). Lietuvos architektas, dailininkas, pedagogas.
Vienas moderniosios architektūros pradininkų Lietuvoje, tautinio stiliaus propaguotojas, profesorius (1917). Kilęs iš lietuvių tremtinių. Baigė Sankt Peterburgo dailės akademiją (1914). Vėliau joje ir dirbo (iki 1919). Atvyko į Lietuvą (1919), apsigyveno Vilniuje, tais pačiais metais persikėlė į Kauną. Dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje (1919), Amerikos lietuvių (Amlito) akcinėje bendrovėje statybos skyriuose (1920–1923). Dėstė Meno mokykloje (1927–1929) ir Vytauto Didžiojo universitete (1930–1931).Vienas Lietuvių meno draugijos steigėjų, Valstybės archeologijos komisijos, Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos steigėjų, Architektūros sekcijos pirmininkas (1925–1932). Rūpinosi architektūros paminklų apsauga, Valstybės archeologijos komisijos narys. Reikšmingiausi jo projektuoti pastatai – Kauno meno mokykla (1922–1923), Valstybės teatro rūmų Kaune rekonstrukcija (1923–1925), kino teatras „Metropoliten“ (dabartinis Kauno dramos teatras; 1928–1929), M. K. Čiurlionio kultūros muziejus (1930), Vytauto Didžiojo karo muziejus (1934). Kūrė dekoracijas spektakliams. Paliko grafikos darbų, lietuvių liaudies kostiumų eskizų, parašė straipsnių architektūros klausimais. Mirė (43) 1932 08 10 Karaliaučiuje (Vokietija, dab. Kaliningradas, Rusija), palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

99

Gimė Paulius Širvys, 1920 09 06 Padusetėlyje (Dusetų vls., dab. Zarasų r.). Poetas.
Mokėsi Vilniaus pėstininkų karo mokykloje (1940–1941). Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Sovietų Sąjungos Raudonojoje armijoje, du kartus buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Pabėgo iš karo belaisvių mirties stovyklos, bet nacių buvo sučiuptas ir išsiųstas darbams į Vokietiją. Priklausė Lietuviškajai divizijai (1941), dalyvavo mūšiuose Kurše (Latvija), sužeistas. Dirbo laikraščių „Tarybinis Rokiškis“, „Spalio pergalė“, „Komunizmo švyturys“, „Socializmo pergalė“, „Literatūra ir menas“, žurnalų „Moksleivis“, „Genys“ redakcijose (1946–1962). Baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą (1957). Dirbo Klaipėdos žvejybos laivyne vairininku (1967–1969). Išleido eilėraščių knygas „Žygio draugai“ (1954), „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961), „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969) ir kt. Mirė (58) 1979 03 24 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Apdovanotas Sovietų Lietuvos valstybine premija (1973). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Zarasuose, Glitiškėse (Vilniaus r.), Dusetose (Zarasų r.) ir Pandėlyje (Rokiškio r.).

 

PASAULYJE

253

Gimė Džonas Daltonas (John Dalton), 1766 09 06 Iglsfilde (Anglija). Žymus anglų chemikas, meteorologas ir fizikas, išvystė atomo teoriją ir nustatė regėjimo sutrikimą, kuriam būdingas spalvų neskyrimas (arba sutrikęs skyrimas).
Mirė (77) 1844 07 27 Mančesteryje (Anglija).

 

 

 

Rugsėjo 7-oji

255

Išrinktas paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas. 1764 09 07 Abiejų Tautų Respublikos Elekcinis seimas išrinko Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Stanislovą Augustą Poniatovskį. Jis valdė šalį tragiškiausiu jos gyvavimo laikotarpiu, kuriame buvo įvykdyti trys (1772, 1793, 1795) šios valstybės padalijimai ir galutinė jos likvidacija, kai Stanislovas Augustas Poniatovskis sosto atsisakė (1795 11 25).

 

PASAULYJE

207

Įvyko Borodino mūšis. 1812 09 07 Borodino (netoli Maskvos, Rusija) įvyko mūšis tarp į šalį įsiveržusių Napoleono I vadovaujamų Prancūzijos imperijos ir Michailo Kutuzovo vadovaujamų Rusijos imperijos pajėgų. Mūšis baigėsi Prancūzijos nežymia pergale, bet strateginės sėkmės jis Prancūzijai neatnešė.

 

 

 

 Rugsėjo 8-oji 

 

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO DIENA (Šilinės).

 

VYTAUTO DIDŽIOJO KARŪNAVIMO IR PADĖKOS UŽ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS IR LAISVĖS APGYNIMĄ DIENA. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu rugsėjo 8-oji paskelbta (1997 07 03) Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo diena (Šilinės), Vytauto Didžiojo karūnavimo ir Padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimą diena.

 

STATYBININKŲ DIENA. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu rugsėjo antrasis šeštadienis paskelbtas (2009 09 24) Statybininkų diena.

589

Vytauto Didžiojo karūnavimo diena. 1430 09 08 Lucko pilyje (dab. Ukraina), po 1429 sausį vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo, Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio siūlymu Vytautą paskelbusio Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo skelbę dar 1398 spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu), buvo numatytos Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės. Vainikavimo iškilmės buvo sužlugdytos lenkų, tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmusių, sumušusių ir apiplėšusių imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį. Speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, dėl šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją. Po šių įvykių kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą vėl sužlugdė Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, tų pačių metų spalio pradžioje atvykęs į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 10 27).

505

Laimėtas Oršos mūšis. ORŠOS MŪŠIO PERGALĖS DIENA. 1514 09 08 prie Oršos (dab. Baltarusija) įvyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenių mūšis. Apie 30 tūkst. LDK karių, vadovaujamų Konstantino Ostrogiškio, puolė Ivano Čeliadinino vadovaujamą 80 tūkst. maskvėnų kariuomenę. Geriau ginkluota ir manevringesnė LDK kariuomenė sutriuškino Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenę. Žuvo apie 30 tūkst. rusų, vadas su 5 tūkst. karių pateko į nelaisvę. Mūšis sustabdė Maskvos puolimą, bet nesuteikė LDK lemiamos persvaros kare (1512–1522), nes 1514 prarasto Smolensko tada nebuvo įstengta atsiimti. Oršos mūšis dėl savo reikšmės dar vadinamas Rytų Žalgiriu.

159

Gimė Aleksandras Dambrauskas (slap. Adomas Jakštas), 1860 09 08 Kuronyse (dab. Kėdainių r.). Visuomenės veikėjas, filosofas, poetas, literatūros kritikas, matematikas, prelatas (1914), Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1933).
Baigė Šiaulių gimnaziją (1880), studijavo Sankt Peterburgo universitete (1880-1881), baigė Peterburgo dvasinę akademiją (1888). Už dalyvavimą lietuvių tautiniame judėjime ištremtas į Ustiužną (dab. Vologdos sritis, Rusija; 1889). Dėstė Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1898–1900), profesoriavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1900–1905). Dalyvavo rengiant Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos programą (1905). Buvo žurnalų „Draugija“, „Ateitis“, „Garnys“, esperantininkų laikraščio „Litova stelo“ redaktorius. Vienas Lietuvos esperantininkų sąjungos steigėjų (1919), Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjas (1922) ir pirmininkas (1926–1937). Parašė straipsnių apie literatūrą, meną, filosofiją, teologiją, matematiką, kalbotyrą, politiką, eilėraščių rinkinius „Dainų skrynelė“ (1894), „Nakties matymai“ (1906), „Rudens aidai“ (1911), „Lyrika“ (1930), trigonometrijos, logikos, esperanto kalbos vadovėlių. Filosofijoje laikėsi agnosticizmo ir neotomizmo. Mirė (77) 1938 02 19 Kaune, palaidotas šalia Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos. Išleisti „Raštai“ (3 t., 1995–1997). Apdovanotas Ldk Gedimino II laipsnio ordinu (1928).

 

PASAULYJE

639

Įvyko Kulikovo mūšis. 1380 09 08 Kulikovo lauke (Rusija) Maskvos didžiojo kunigaikščio Dimitrijaus Doniečio vadovaujamos rusų pajėgos sutriuškino emyro Mamajaus vadovaujamus Aukso ordos mongolus. Mūšis žymėjo mongolų įtakos Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei praradimą.

 

 

 

Rugsėjo 9-oji

128

Gimė Vladas Eidukevičius, 1891 09 09 Kaune. Mokėsi Rygoje privačiai ir meno mokykloje dailės (nuo 1906). Lietuvių tapytojas.
Gyveno Sankt Peterburge ir Maskvoje (1910–1912), Vokietijoje (1913–1918), studijavo Miuncheno dailės akademijoje (nuo 1914). Po Pirmojo pasaulinio karo lankėsi Prancūzijoje, Italijoje ir kitur. Gyveno Rygoje (nuo 1929), vėliau – Kaune (nuo 1932). Lietuvių dailininkas. Dalyvavo jungtinėse parodose (nuo 1911) bei rengė individualias meno parodas Lietuvoje ir užsienyje (nuo 1922). Nutapė portretų („Mergaitė su ramunėmis“, „Tėvas su dukrele“ ir kt.), peizažų („Korsikos kraštovaizdis“, „Kalnų peizažas su trobesiais“, „Kalnų miškas“ ir kt.), natiurmortų, teminių kompozicijų. Nuo vokiečių bėgančių sovietų sušaudytas (49) 1941 06 23 Kaune.

73

Mirė Jonas Vanagaitis (76), 1946 09 09 Kaselio–Matenburgo (Vokietija) perkeltųjų asmenų karo pabėgėlių stovykloje. Gimė 1869 09 23 Pabudupiuose (Ragainės apsk., dab. Krainiai, Kaliningrado sr., Rusija). Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, žurnalistas.
Mokėsi raidžių rinkėjo profesijos Martyno Jankaus spaustuvėje Bitėnuose (1900), vėliau prekiavo maisto produktais ir knygomis Tilžėje (1905–1914). Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Suartėjęs su Socialdemokratų partija, padėjo gabenti į Didžiąją Lietuvą atsišaukimus, tiekė ginklus. Dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime kaip Prūsų Lietuvos atstovas (1905). Kovojo dėl lietuvių kalbos teisių Mažojoje Lietuvoje. „Birutės“ draugijos narys (nuo 1903) ir vadovas (1909–1913), laikraščio „Birutė“ leidėjas (1920). Dalyvavo Prūsų lietuvių tautos tarybos ir Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto veikloje (1922–1923). Vadovavo Šaulių sąjungos Klaipėdos organizacijai (1923–1940). Žymesni veikalai – „Karė. Ar ji žmonijai reikalinga“ (1907), „Bangos. Pamestos „Byrutės“ naudai“ (1908), „Barbarismas apsireiškias užgynime Rusų lietuviams spaudos per grafą Murawjową“ (1910).

85

Mirė Juozas Naujalis (65), 1934 09 09 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1869 04 09 Raudondvaryje (dab. Kauno r.). Vargonininkas, kompozitorius, pedagogas ir choro dirigentas, profesorius (1933).
Mokėsi pas Raudondvario vargonininką K. Stankevičių. Studijavo Varšuvos muzikos institute (1884–1889). Vargonininkavo ir vadovavo chorui Vabalninke (1890) ir Rietave (1891–1892). Kauno katedros vargonininkas ir choro vadovas (nuo 1892). Kaune įsteigė privačius vargonininkų kursus (1892; legalizuoti 1913), rengė vargonininkus ir chorų vadovus. Muzikos žinias gilino Vokietijoje, Regensburgo aukštojoje bažnytinėje muzikos mokykloje (nuo 1894). Grįžęs į Kauną, ne tik dirbo Žemaičių arkikatedros vargonininku ir choro vadovu, bet ir Žemaičių kunigų seminarijos choralo ir choro profesoriumi. Vyskupas Mečislovas Paliulionis jam patikėjo įvykdyti bažnytinės muzikos reformą. Kaune suorganizavo slaptą „Dainos“ chorą (1899), vėliau išaugusį į „Dainos“ draugiją. Choras rengė gegužines ir slaptus lietuviškus vakarus-koncertus. Kaune įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną (1905–1912), įkūrė Šv. Grigaliaus Didžiojo ir Vaikų draugijas (1908). Bendradarbiavo spaudoje, pasirašinėjo slapyvardžiu Senis Vargonininkas. Leido pirmąjį lietuvišką muzikinį leidinį „Vargonininkas“ (1909–1911) ir „Vargonininkų kalendorių“ (1913–1914). Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Švenčionyse ir Vilniuje. Dirbo „Ryto“ lietuvių gimnazijos muzikos mokytoju, subūrė chorą. 1916 grįžo į Kauną. Kurį laiką dėstė muziką „Saulės“ gimnazijoje, dirbo Arkikatedros vargonininku, koncertavo. Įkūrė privačią muzikos mokyklą (1919; suvalstybinta 1920), buvo jos direktorius (iki 1927). Ši mokykla veikė kaip Kauno muzikos mokykla, kuri buvo pertvarkyta į Kauno konservatoriją (1930). Buvo jos dėstytojas ir direktorius (1920–1927), profesorius (1933). I Lietuvos dainų šventės rengėjas ir vyr. dirigentas (1924), dirigavo ir II (1928) bei III (1930) Lietuvos dainų šventėse. Sukūrė apie 100 pasaulietinės ir bažnytinės muzikos kūrinių: simfoninę poemą „Ruduo“, dainas Maironio žodžiams „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Jaunimo giesmė“, daugelį liaudies dainų pritaikė chorui. Paliko 13 mišių, apie 20 motetų, daug giesmių, 3 kantatas ir kt. Apdovanotas Italijos Karūnos III laipsnio ordinu (1928), Ldk Gedimino III laipsnio (1930) ir II laipsnio (1931) ordinais. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Rietave, Raudondvaryje (Kauno r.) ir Vabalninke (Biržų r.).

 

 

 

Rugsėjo 10-oji

298

Sudaryta Ništato taika. 1721 09 10 Švedijos ir Rusijos atstovai Ništate (Suomija) pasirašė taikos sutartį, kuri užbaigė Šiaurės karą (1700–1721), vykusį tarp Saksonijos, Abiejų Tautų Respublikos, Prūsijos, Rusijos ir Danijos–Norvegijos koalicijos prieš Švediją. Sutartimi Rusija pasiliko sau visą švedų valdytą Livoniją ir Estiją. Šiaurės karo metu po Švedijos kariuomenės 1701–1709 kampanijos ypač nukentėjo etninė Lietuvos teritorija, 1709–1711 bado ir maro metu gyventojų mirtingumas (ypač Žemaitijoje) siekė du trečdalius.

 

 

 

Rugsėjo 11-oji

82

Gimė Tomas Venclova, 1937 09 11 Klaipėdoje. Poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, filosofijos daktaras (1985), profesorius. Jeilio universiteto profesorius.
Baigė Vilniaus universitetą (1960). Įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę (1975). Išvyko į JAV (1977). Už „veiksmus, nesuderinamus su SSRS piliečio vardu“, tais pačiais metais jam buvo atimta sovietų pilietybė. Gavęs politinį prieglobstį JAV, dirbo universitetuose. Šiuo metu gyvena ir dirba Niu Havene (JAV). Žymesni darbai lietuvių kalba – „Rinktinė“ (1999). „Manau, kad... Pokalbiai su Tomu Venclova“ (2000), „Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų“ (2003), „Raketos, planetos ir mes“ (1962), „Golemas, arba dirbtinis žmogus“ (1965), „Kalbos ženklas“ (1972) „Lietuva pasaulyje“ (1981). Apdovanotas Ldk Gedimino III laipsnio (1995), Vyčio kryžiaus IV laipsnio (1999) ordinais ir Lietos nacionaline premija (2000). Tėvas – Antanas Venclova (1906–1971).

349

Mirė Žygimantas Liauksminas (73–74), 1670 09 11 Pašiaušėje (dab. Kelmės r.). Gimė 1596 ar 1597 Žemaitijoje. Filosofas, retorikos ir muzikos teoretikas, pedagogas, jėzuitas, teologijos daktaras (1642), profesorius (1635).
Studijavo Pultusko (Lenkija) kolegijoje (1618–1619) ir Vilniaus universitete (1619–1621). Dėstė Polocko ir Nesvyžiaus (abu dab. Baltarusijoje) kolegijose (1631–1635), Vilniaus universitete (1635–1642), Braunsberge (Prūsija, dab. Branevas, Lenkija). Plocko (1644–1647), Polocko (1661–1665) ir Kražių (1661–1665) kolegijų rektorius, Vilniaus universiteto vicerektorius (1655–1658), pakancleris (1665–1670). Lietuvių muzikologijos pradininkas. Parašė retorikos vadovėlį „Oratorinė praktika ir retorikos meno taisyklės“ (lot. k., 1648), pirmąją originalią Lenkijoje ir Lietuvoje graikų kalbos gramatiką (lot. k., 1655), pirmąjį Lenkijoje ir Lietuvoje muzikos vadovėlį „Muzikos menas ir praktika” (lot. k., 1667; liet. k. 1977), panegirikų ir eilėraščių. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (2004). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

59

Mirė Kazys Pakštas (67), 1960 09 11 Čikagoje (JAV), emigracijoje. Gimė 1893 06 29 Alinaukoje (Užpalių vls., dab. Utenos r.). Profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas, keliautojas, visuomenės veikėjas, mokslų daktaras (1923), profesorius (1929).
Studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1912–1913). Baigė Fordhamo (JAV) universitetą (1918). 1919 grįžo į Lietuvą, dirbo ryšių karininku Prancūzijos, JAV ir Anglijos karinėse misijose. Studijavo Fribūro (Šveicarija) universitete (1919–1923). Persikėlė į JAV, buvo „Darbininko“ (1923–1924) ir „Draugo“ redaktorius (1924–1925). Grįžęs į Lietuvą, dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1925–1939). Išvykęs į JAV (1939), dėstė Kalifornijos universitete (1939–1941), vėliau – Karletono kolegijoje, Merilendo universitete ir kt. Buvo siūlomas į Lietuvos Respublikos prezidentus (1938). Dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas (1930–1940), Lietuvos geografų draugijos steigėjas ir pirmininkas (1934–1940). Čikagoje įkūrė Lietuvių kultūros institutą ir jam vadovavo (1941–1943). Daug nusipelnė kaip talentingas geopolitikas. Svarbiausias darbas – „Baltijos respublikų politinė geografija“ (1929). Jo vardu pavadinta gatvė Užpaliuose (Utenos r.).

58

Žuvo Antanas Škėma (50), 1961 09 11 Pensilvanijoje, netoli Čikagos (JAV), emigracijoje. Gimė 1910 11 29 Lodzėje (Lenkija). Rašytojas modernistas, dramaturgas, aktorius ir režisierius, lietuvių literatūros novatorius.
Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais gyveno Rusijoje. Grįžo į Lietuvą (1921), mokėsi Radviliškio progimnazijoje, Kauno „Aušros“ gimnazijoje, Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1929–1935). Įstojo į Vlado Sipavičiaus-Fedoto vadovaujamą dramos studiją (1935). Dar būdamas joje, buvo priimtas į Valstybės teatrą Kaune. Valstybės teatro aktorius (1936–1940), Vilniaus miesto teatro aktorius (1940–1944), vėliau – ir režisierius. Vaidino beveik visuose tuo metu statytuose spektakliuose. Dalyvavo 1941 m. Birželio 23-iosios ginkluotame sukilime prieš sovietų okupantus. Grįžtant Antrojo pasaulinio karo frontui ir Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), dirbo įvairiuose lietuvių meniniuose sambūriuose: Augsburgo dramos teatre, Hanau „Atžalyne“, meno ansamblyje „Sietynas“, Dainavos meno ansamblyje, Klumpės literatūriniame kabarete. Emigravo į JAV (1949). Išleido knygas „Nuodėguliai ir kibirkštys“ (1947), „Živilė“ (1948) „Šventoji Inga“ (1952) „Pabudimas“ (1956) „Žvakidė“ (1957), „Balta drobulė“ (1958) ir kt. Kūrybai būdinga ironija, autoironija, groteskas, siurrealistinė poetika rodo psichologinę ir filosofinę neviltį. Stilius originalus, kupinas netikėtų metaforų, pasąmonės proveržių, nuostabaus grožio švystelėjimų. Jo vardu pavadintos gatvė Vilniuje ir Kaune.

 

PASAULYJE

18

Rugsėjo 11-osios teroristinės atakos JAV. 2001 09 11 devyniolika teroristų, susijusių su „Al-Quaeda“ grupuote, JAV užgrobė keturis komercinius keleivinius lėktuvus. Dviem atakavo Niujorko Prekybos centrų dangoraižius, trečias rėžėsi į Pentagoną, ketvirtas, manoma, buvo nukreiptas į Baltuosius rūmus, nepasiekęs taikinio nukrito. Per teroristinius aktus žuvo apie 3000 žmonių.

 

 

 

Rugsėjo 12-oji

85

Įkurta Baltijos antantė. 1934 09 12 Ženevoje (Šveicarija) Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovai pasirašė santarvės ir bendradarbiavimo sutartį dėl bendros užsienio politikos ir diplomatijos. Taip buvo bandoma kurti Pabaltijo aljansą prieš grėsmę jų nepriklausomybei keliančias nacistinę Vokietiją ir komunistinę Sovietų Sąjungą.

240

Gimė Kiprijonas Juozapas Nezabitauskis-Zabitis, 1779 09 12 Baidotuose (dab. Skuodo r.). Poetas, vertėjas, kunigas, sukilėlis.
Kunigavo Varniuose, Jurbarke ir Veliuonoje (nuo 1815). Rėmė 1831 anticarinį sukilimą, gresiant suėmimui, pasitraukė į Prūsiją, už akių nuteistas mirti. 1835 išvyko į Prancūziją. Leido lietuviškas knygas, rankraščiu paliko rinkinį „Eiliavimas liežuvyje lietuviškai-žemaitiškame“ (1835, išsp. 1935), veikalas davė pradžią politinei ir filosofinei lietuvių poezijai. Mirė (57) 1837 07 10 Nansyje (Prancūzija), emigracijoje.

115

Gimė Adolfas Jucys, 1904 09 12 Klausgalvų Medsėdžiuose (Salantų vls., dab. Kretingos r.). Fizikas teoretikas, matematikas, vienas žymiausių XX a. Lietuvos mokslininkų, vienas daugiaelektronių atomų teorijos kūrėjų, habilituotas mokslų daktaras (1951), profesorius (1953), akademikas (1953).
Baigė Plungės „Saulės“ gimnaziją (1927). Studijavo Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo, 1927–1931) universitete. Dirbo Vytauto Didžiojo (1934–1940) ir Vilniaus universitetuose (nuo 1940), vadovavo Teorinės fizikos katedrai (1941–1971). Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto direktorius (1956–1963). Daugiausia nuveikė atomo fizikos teorijos srityje. Svarbiausi darbai kartu su bendraautoriais – „Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis aparatas“ (rusų k., 1960; 1962 – anglų k.), „Judėjimo kiekio momento teorija kvantinėje mechanikoje“ (rusų k., 1977). „Atomo teorijos matematiniai pagrindai“ (rusų k., 1973). Mirė (69) 1974 02 04 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Išleisti „Rinktiniai darbai: daugiaelektronių atomų teorija“ (rusų k., 1978). Apdovanotas Sovietų Lietuvos valstybine premija (1968). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kretingoje, Plungėje ir Salantuose.

756

Nužudytas Lietuvos karalius Mindaugas (apie 63), 1263 09 12 Agluonoje (dab. Latvija). Gimė apie 1200, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas 1219. Pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius (1253–1263).
Drastiškomis priemonėmis (karais, baltų žemių užrašinėjimu Kryžiuočių ir Livonijos ordinams) suvienijo Lietuvą ir atvedė ją į katalikiškosios Europos politinę sistemą. Siekdamas Lietuvos karaliaus karūnos, pasikrikštijo (1251) ir buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi (1253 07 06). Vėliau nuo krikščionybės atsimetė (1261) ir iš Lietuvos išvijęs vokiečius autonomijos teisėmis priėmė savo paties jiems užrašytą Žemaitiją į Lietuvos valstybę. Taip buvo sukurtas šiuolaikinės Lietuvos valstybės branduolys. Nužudytas sąmokslininkų (Daumanto ir Treniotos) kartu su sūnumis Agluonos pilyje.

 

PASAULYJE

336

Osmanai sustabdyti ties Viena. 1683 09 12 Vienos apsiaustį nuo Osmanų imperijos kariuomenės, kuriai vadovavo Kara Mustafa, išgelbėjo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jano Sobieskio vadovaujama kariuomenė. 

 

 

Rugsėjo 13-oji

123

Gimė Stasys Raštikis, 1896 09 13 Kuršėnuose (buv. vls., dab. Šiaulių r.). Kariškis, divizijos generolas (1934–1940), politikas, profesorius (1963).
Baigė Zarasų gimnaziją. Savanoriu stojo į Rusijos kariuomenę (1915). Kovėsi Lietuvoje, Galicijoje ir Rumunijoje, turkų fronte. Baigė Tifliso (dab. Tbilisis) karo mokyklą (1917). Po karo grįžęs į Lietuvą, trumpai studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1918). Lietuvos kariuomenės savanoris (1919 01 15), aktyviai dalyvavo kovose su Lenkija ir rusų bolševikais (1919). Du kartus bolševikų sunkiai sužeistas, pateko į nelaisvę. Kalintas Tūlos (Rusija) koncentracijos stovykloje ir Maskvos kalėjimuose. Po Lietuvos ir sovietų Rusijos kalinių apsikeitimo grįžo į Lietuvą (1921). Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Baigė Lietuvos universitetą (1929) ir Generalinio štabo karo akademiją (Vokietija, 1932). Rėmė autoritarinį Antano Smetonos valstybės perversmą (1926), jam suteikti majoro (1928), pulkininko (1934) laipsniai. Lietuvos kariuomenės vadas (1935–1940), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras (1938). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, laikinai ėjo LR Ministro Pirmininko pareigas ir Raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse atsakingas karininko pareigas, bet greitai išėjo į atsargą (1940 12). Gresiant suėmimui, pasitraukė į Vokietiją (1941), iš jos grįžo po 1941 Birželio 23-iosios sukilimo. Paskirtas Laikinosios Lietuvos Vyriausybės krašto apsaugos ministru (1941). Grįžtant Antrojo pasaulinio karo frontui ir Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau persikėlė į JAV (1949). Dirbo fabrike (1949–1951). Sirakūzų universitete dėstė rusų kalbą (1951–1952). Pirmininkavo Amerikos lietuvių tarybos (ALT) ir Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) skyriams (1952–1955), atstovavo VLIK Europoje, tarnavo Vašingtone. Dėstė JAV kariuomenės aukštojoje kalbų mokykloje (nuo 1955–1968). Išleido „Atsiminimus“ (4 t., 1956–1982). Mirė (88) 1985 05 03 Los Andžele (JAV), emigracijoje, palaikai perlaidoti K auno Petrašiūnų kapinėse (1993 11 22). Apdovanotas Vyčio kryžiaus I rūšies V laipsnio ordinu su kardais (1919), Ldk Vytauto II laipsnio ordinu su žvaigžde, Ldk Gedimino III laipsnio ordinu (1928), Prancūzijos Garbės legiono II laipsnio ordinu su žvaigžde, Švedijos karaliaus Vazos III laipsnio ordinu, Švedijos karališkuoju kardų ordinu, Anglijos karaliaus Jurgio VI ir karalienės Elžbietos karūnavimo medaliu, Suomijos Schuetzcorps kryžius, Estijos Laisvės Erelio I laipsnio ordinu – perpetine juosta su žvaigžde, Latvijos Trijų žvaigždžių I laipsnio ordinu – perpetine juosta su žvaigžde, Lenkijos Polonia Restituta I laipsnio ordinu su aukso kryžiumi su perpetine juosta ir žvaigžde. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Dūkšte (Ignalinos r.).

 

 

 

Rugsėjo 14-oji

127

Gimė Steponas Kolupaila, 1892 09 14 Tuminiškėse (Daugpilio apskr., Latvija). Lietuvos upių hidrologijos pradininkas, profesorius (1940), technikos mokslų daktaras (1941), akademikas (1941).
Baigė Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją (1911), Maskvos matavimų institutą ir jame dėstė (nuo 1917). Studijas tęsė Maskvos žemės ūkio akademijoje (1918). Atvyko į Lietuvą (1921), dirbo Lietuvos (nuo 1933 – Vytauto Didžiojo) universitete (nuo 1922) ir Dotnuvos žemės ūkio ir miškų ūkio technikume (1922–1926). Įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinį biurą (1923) ir jam vadovavo (1923–1930). Buvo Lietuvos geografų draugijos vicepirmininkas ir Fotomėgėjų draugijos pirmininkas. Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai ir su ja grįžtant okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944). Gyveno lietuvių tremtinių Kempteno stovykloje, ten įsteigė Aukštuosius technikos kursus, jiems vadovavo ir dėstė. Persikėlė į Prancūziją, ten dėstė Notre Damo universitete (1948–1963), vėliau – į JAV. Iki 1944 paskelbė 96 veikalus ir straipsnius iš hidrologijos, daugiausia apie Lietuvos upes. Mirė (71) 1964 04 09 Pietų Bende (JAV), emigracijoje. Apdovanotas Ldk Gedimino III laipsnio ordinu (1928). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

104

Mirė Jonas Burba (62), 1915 09 14 Kaltanėnuose (Švenčionių r.), ten ir palaidotas. Gimė 1853 06 16 Skapiškyje (dab. Kupiškio r.). Kunigas, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, knygnešys.
Baigė Vilniaus kunigų seminariją (1878). Besimokydamas dalyvavo lietuvių klierikų sambūriuose. Skaitydavo lietuvišką spaudą. Kunigavo Dysnoje (Baltarusija; 1878–1880), klebonavo Prozorokuose (dab. Gluboko r., Baltarusija; 1880–1882), Tverečiuje (nuo 1882), Višniave (Ašmenos r., Baltarusija; nuo 1884), Daugėliškyje (nuo 1888), Švenčionių klebonas ir dekanas (1903–1909), klebonas Nočioje (Baltarusija; 1910–1911) ir Daugėliškyje (1913–1914). Paskutiniais gyvenimo metais sunkiai sirgo, gyveno Kaltanėnuose. Daug nusipelnė skleisdamas lietuvybę prievarta lenkinamoje Vilniaus vyskupystėje. Iš parapijiečių suorganizuodavo parapijos aktyvą. Tarp jų rasdavo knygnešių bei spaudos platintojų, organizuodavo jos atgabenimą iš Mažosios Lietuvos. Platino spaudą ir pats. Knygnešiai parūpindavo lietuviškų maldaknygių, pasaulietinio turinio spaudinių, dažnai išdalydavo juos nemokamai. Mokė vaikus lietuviškai melstis, ragino jaunimą siekti mokslo. Stengėsi padidinti daraktorių skaičių, kurie dažnai vaikus mokė vien už išlaikymą. Laikomas geriausiu to meto Vilniaus vyskupystės pamokslininku. Jo vardu pavadinta gatvė Švenčionyse.

79

Mirė Pranas Mašiotas (76), 1940 09 14 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1863 12 19 Pūstelninkuose (Būblelių vls., dab. Vilkaviškio r.). Rašytojas, kultūros veikėjas, pedagogas.
Baigė Marijampolės gimnaziją (1883), Maskvos (Rusija) universitetą (1887). Dirbo finansinėse įstaigose Lomžoje (dab. Lenkija; 1887–1889), Rygos mokslo apygardos kanceliarijoje (1889–1891), Rygos realinėje mokykloje (1891–1915). Rygoje subūrė scenos mėgėjų draugiją „Kanklės“ (1904), švietimo draugiją „Žvaigždė“ (1906). Įvairiais slapyvardžiais rašė „Aušroje“, „Varpe“, „Rygos garse“ ir kituose leidiniuose. Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907). Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Voronežo (Rusija) lietuvių gimnazijos direktorius (1915–1918). Grįžo į Lietuvą (1918). Lietuvos Respublikos švietimo viceministras (1919–1923), Klaipėdos lietuvių gimnazijos direktorius (1924–1929). Parašė straipsnių, skirtų pedagogikai, filosofijai, etnografijai, kalbos kultūrai, aritmetikos, trigonometrijos, fizikos vadovėlių pradinėms ir vidurinėms mokykloms. Itin daug nusipelnė vaikų literatūrai. Parengė ir išleido apie 150 grožinių bei mokslo populiarinimo knygų vaikams. Iš jų apie 30 parašė pats („Pasikalbėjimai apie dangų ir žemę“ (1901), „Mano dovanėlė“ (1913), „Pasakos – nepasakos“ (1915) ir kt.). Išvertė ir sulietuvino D. Defo, H. Loftingo, E. Setono-Tompsono ir kitų autorių kūrinius. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Marijampolėje, Pakruojyje, Kudirkos Naumiestyje (Šakių r.), Kačerginėje (Kauno r.) ir Tarpučiuose I (Šakių r.).

 

 

 

Rugsėjo 15-oji

112

Įsteigta Lietuvių dailės draugija. 1907 09 15 Vilniuje steigiamojo susirinkimo metu buvo įregistruoti pirmieji 15 narių ir išrinkta valdyba: pirmininkas – Antanas Žmuidzinavičius (1907–1915, 1926–1928), sekretorius – Jonas Vileišis, iždininkė – S. Gimbutaitė, nariai – Petras Rimša ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Draugija vienijo lietuvių dailininkus, juos rėmė, rengė parodas, konkursus, leido dailės leidinius, rinko liaudies dailės kūrinius. Dėl Pirmojo pasaulinio karo nutrūkusi draugijos veikla vėliau buvo atnaujinta (1926). Veikė iki 1928. Ankstyvuoju savo veiklos laikotarpiu Lietuvių dailės draugija vienijo 369 narius, iš jų 21 dailininką.

105

Gimė Marius Katiliškis (iki 1949 – Albinas Marius Vaitkus), 1914 09 15 Gruzdžiuose, (dab. Šiaulių r.). Rašytojas, žemininkas.
Lankė Žagarės pradžios mokyklą, progimnaziją, dirbo tėvų ūkyje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje Šiauliuose (nuo 1936). Dirbo Pasvalio bibliotekoje (nuo 1941). Pasitraukė į Vokietiją (nuo 1944), kurį laiką studijavo meną Friburge (Šveicarija). Emigravo į JAV (nuo 1949). Gyveno Čikagos priemiestyje Lemonte, savo paties statytame name. Dirbo duobkasiu, vėliau plieno liejykloje, kitokį pagalbinį darbą. Žymesni veikalai – „Užuovėja“ (1952), „Miškais ateina ruduo“ (1957), „Išėjusiems negrįžti“ (1958), „Šventadienis už miesto“ (1963), „Pirmadienis Emerald gatvėje“ (1993), „Seno kareivio sugrįžimas“ (1944, publ. 2003). Mirė (66) 1980 12 17 Lemonte (prie Čikagos, JAV), emigracijoje, palaidotas Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Gruzdžiuose (Šiaulių r.).

65

Mirė Vladas Antanas Nagius-Nagevičius (74), 1954 09 15 Klivlende (JAV), emigracijoje. Gimė 1880 06 17 Kretingoje. Gydytojas, archeologas, muziejininkas, politinis ir visuomenės veikėjas, generolas leitenantas (1920).
Sankt Peterburge baigė Archeologijos institutą (1904) ir Karo medicinos akademiją (1910). Vilniaus Didžiojo seimo dalyvis (1905), už politinę veiklą Rusijos policijos areštuotas ir kalintas. Savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę (1918), tapo pirmuoju Lietuvos kariuomenės karo gydytoju, įsteigė Krašto apsaugos ministerijos Karo sanitarijos tarnybą ir jai vadovavo (1919–1940). Įsteigė Karo muziejų Kaune (dab. Vytauto Didžiojo karo muziejus) ir jam vadovavo (1921–1944, su pertrauka). Įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą ir jam vadovavo (1924–1940). Atliko Vakarų Žemaitijos Pryšmančių kapinyno, Apuolės ir Impilties piliakalnių archeologinius tyrinėjimus. Dalyvavo 1941 Birželio 23-iosios sukilime prieš sovietų okupantus, pasisakė prieš nacistinių SS legionų formavimą Lietuvoje, buvo persekiojamas Gestapo (nacistinės Vokietijos slaptosios policijos). Grįžtant Antrojo pasaulinio karo Rytų frontui, o su juo ir Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau emigravo į JAV (1949). Už nuopelnus apdovanotas 21 Lietuvos ir kitų šalių ordinu. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Kretingoje.

 

PASAULYJE

91

Išrastas penicilinas. 1928 09 15 Aleksandras Flemingas išskyrė antibakterinę medžiagą ir išrado peniciliną (plačiausiai vartojamą antibiotiką).

129

Gimė Agata Kristi (Agatha Christie), 1890 09 15 Torkije (Anglija). Anglų rašytoja.
Mirė (85) 1976 01 12 Valingforde (Anglija).

 

 

 

Rugsėjo 16-oji

31

Išėjo pirmasis „Atgimimo“ laikraščio numeris. 1988 09 16 pradėtas leisti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikraštis „Atgimimas“ tapo atgimstančios Lietuvos, kuriai vadovavo Sąjūdis, tribūna, atlikusia svarbų vaidmenį kelyje į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Savaitraščio steigėjai: Romualdas Ozolas, Arvydas Juozaitis ir kiti. Leido Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suburta redakcinė kolegija, kurią sudarė Antanas Buračas, Virgilijus Čepaitis, Bronius Genzelis, Vytautas Landsbergis, R. Ozolas, Justinas Marcinkevičius ir Zigmas Vaišvila. Buvo leidžiamas lygiagrečai rusų kalba ir Brailio raštu (1988–1989). Nuo 1999 laikraštį leidžia Politinės minties institutas.

 

PASAULYJE

274

Gimė Michailas Kutuzovas (tikr. pav. Goleniščevas-Kutuzovas) 1745 09 16 Sankt Peterburge (Rusija). Rusijos karvedys, karinis strategas, generolas feldmaršalas (1812), Smolensko kunigaikštis (1812), 1812 karo didvyris.
Mirė (67) 1813 04 28 Bunclau (dab. Boleslavecas, Lenkija).

 

 

 

Rugsėjo 17-oji

65

sovietų lagerių pradėta paleisti lietuvius. 1954 09 17–11 24, po Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino mirties (1953) atlėgus represijoms, iš lagerių ir tremties pradėta paleisti lietuvius, kurie buvo suimti ir kalinti ar ištremti iš Lietuvos prieškario (1940–1941) ir ją pratęsusios pokario sovietų okupacijos metais (nuo 1944).

28

Lietuva priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO). 1991 09 17, po to, kai Lietuvą pripažino pati byranti Sovietų Sąjunga, Lietuvos Respublika buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją, įtakingiausią tarpvalstybinę organizaciją, šiuo metu vienijančią per 190 valstybių.

 

PASAULYJE

162

Gimė Konstantinas Ciolkovskis, 1857 09 17 Iževske (Rusija). Rusų mokslininkas, kosmonautikos pradininkas.
Mirė (78) 1935 09 19 Kalugoje (Rusija).

 

 

 

Rugsėjo 18-oji

102

Prasidėjo Vilniaus konferencija. 1917 09 18–22 Vilniuje vyko lietuvių atstovų konferencija, kurioje buvo svarstomos Lietuvos valstybės atkūrimo problemos. Dalyvavo 222 įvairių politinių srovių atstovai. Konferencija priėmė bendro pobūdžio rezoliuciją, kurioje skelbė, kad reikia atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę etnografinėmis sienomis su sostine Vilniumi, Lietuvos santykiams su kitomis valstybėmis nustatyti turi būti išrinktas Steigiamasis Seimas. Vilniaus konferencijoje buvo išrinkta 20 atstovų Lietuvos Taryba.

146

Gimė Juozapas Skvireckas, 1873 09 18 Rinkūnuose (Pumpėnų vls., dab. Pasvalio r.). Katalikų vyskupas, bažnyčios veikėjas.
Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinę akademiją (1899). Dėstė Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1901–1938) ir Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (nuo 1922). Seramo salos Molukuose titulinis vyskupas ir Žemaičių vyskupo pagalbininkas (1919–1926). Dalyvavo steigiant Lietuvių katalikų mokslo akademiją, buvo jos pirmasis vadovas (1922–1926). Paskirtas Kauno arkivyskupu (1926) ir Kauno arkivyskupijos metropolitu (1926–1944). Iš lotyniškosios Vulgatos į lietuvių kalbą išvertė Bibliją (išleista 1911–1937). Grįžtant Antrojo pasaulinio karo frontui ir Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Austriją (1944). Mirė (86) 1959 12 03 Zamse (Austrija), emigracijoje, palaikai perlaidoti Kauno arkikatedroje (1998). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

114

Gimė Jonas Puzinas, 1905 09 18 Svaronyse (Deltuvos vls., dab. Ukmergės r.). Lietuvių archeologas, profesionaliosios Lietuvos archeologijos mokyklos kūrėjas, mokslų daktaras (1934), docentas (1939).
Mokėsi Lietuvos (1925–1930) ir Heidelbergo (1930–1934) universitetuose. Dėstė Vytauto Didžiojo universitete (1934–1939), Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėjas (1940–1944). Vokietijos okupacijos metais dalyvavo Rytų Lietuvos draugijos veikloje, už tai gestapo suimtas ir įkalintas (1942), vėliau paleistas. Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai ir su ja grįžtant sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), o iš ten – į JAV. Ten redagavo „Lietuvių enciklopediją“. Žymiausias darbas „Naujausiųjų proistorinių tyrinėjimų duomenys“ (1938) tapo pirmąja profesionalia Lietuvos archeologinės medžiagos nuo seniausių laikų iki XIII a. studija. Mirė (72) 1978 04 14 Čikagoje (JAV), emigracijoje. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Panevėžyje.

212

Mirė Pranciškus Smuglevičius (62), 1807 09 18 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1745 10 06 Varšuvoje (Lenkija). Dailininkas, klasicizmo atstovas.
Kilęs iš žemaičių bajorų. Studijavo dailę Romoje pas Antonijų Maroną (1763–1764), vėliau Šv. Luko akademijoje (1765–1784). Dirbo Varšuvoje (1786–1795). 1795 persikėlė į Vilniuje, dėstė Vilniaus universitete (nuo 1797), vadovavo savo paties įsteigtai Tapybos katedrai (1797–1807). Įkūrė savo piešimo „Vilniaus mokyklą“. Nupiešė piešinių, nutapė istorinių ir mitologinių akvarelių, religinės tematikos paveikslų, portretų. Žymesni darbai – „Persijos pasiuntiniai pas Etiopijos karalių“ (apie 1785), „Skitijos pasiuntiniai pas Darijų“ (apie 1785), „Prozorų šeimos portretas“ (1789), „Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje“ (1797). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

157

Mirė Vladislovas Sirokomlė (tikr. Liudvikas Vladislavas Kondratovičius) (38), 1862 09 18 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1823 09 29 Smolgavoje (dab. Baltarusija). Poetas.
Mokėsi Nesvyžiaus dominikonų vienuolyno mokykloje, vėliau Naugarduke (nuo 1833). Baigęs mokslus tapo Nesvyžiaus Radvilų dvaro ekonomu. Persikraustė į Vilnių (1853). Gyvendamas Vilniuje susirgo džiova. Dirbo laikraštyje „Kurjer Wilenski” (nuo 1860), rengė rubrikas istorinėmis ir literatūrinėmis temomis. Vilniaus archeologinės komisijos narys. Gyveno Varšuvoje ir Krokuvoje (1861–1862). Rašė lenkų kalba. Palikimą sudaro apie 20 tomų lyrinių, epinių, dramatinių, publicistinių kūrinių, taip pat vertimų, lenkų literatūros istorijos veikalų, kelionių aprašymų, laiškų ir t. t. Parašė komedijas „Madinga žmona“, „Kaimo politikai“, pokalbių ciklą „Apie Dievo ir karaliaus šlovę“, poemas „Margeris“, „Senieji vartai“, „Trys Lietuvio dukros“, vertė renesanso poetų kūrinius iš lotynų kalbos. Parengė kelionių užrašus apie Lietuvos gamtą, kultūros paminklus ir žmones – „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ bei „Išvykos iš Vilniaus po Lietuvą“. Šie kūriniai laikomi vertingais XIX a. istoriniais šaltiniais.

 

 

 

Rugsėjo 19-oji

205

Gimė Juozapas Rimkevičius, 1814 09 19 Virpyliuose (dab. Šilalės r.). Kunigas, poetas, aušrininkas, lietuviškos spaudos rėmėjas.
Studijavo Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (iki 1845). Dar būdamas klieriku Žemaičių vyskupo nominato Jono Krizostomo Gintilos pavedimu kartu su Eligijumi Mantvila taisė kun. Janikovičiaus verstą knygą „Mokslas Krikszczioniszkas“ (publ. 1845). Paskirtas vikaru į Plungę (1845), perkeltas vikaru į Rietavą (1847), Varnius (1848) ir Linkuvą (1850). 1851 paskirtas Pakruojo klebonu (administratoriumi), Pašvitinio (Pakruojo r.) klebonas (nuo 1860). Lietuvių kalbos klausimais diskutavo su L. Ivinskiu. Rašė eilėraščius, 1863 iš Pašvitinio L. Ivinskiui pasiuntė „Pagirtine Pakruojcziu“. Siuntė korespondenciją į „Aušrą“. Mirė (87) 1901 11 17 Pašvitinyje (dab. Pakruojo r.).

 

 

 

Rugsėjo 20-oji

759

Prasidėjo Didysis Prūsų sukilimas. 1260 09 20 sukilo Kryžiuočių ordino pavergti prūsai. Sukilimą inspiravo žemaičių laimėtas Durbės mūšis (1260 07 13), kuriame buvo sutriuškintos jungtinės Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kariuomenės. Sukilmas apėmė beveik visas prūsų žemes, išskyrus asimiliuotą Pamedę. Vieno sukilimo vado nebuvo, sukilėliams vadovavo keli – bartas Divonis Lokys, pagudėnas Auktuma, sembas Glandas, varmis Glapas ir kt. Žymiausias jų buvo notangas Herkus Mantas. Sukilimas, išplitęs po visą kraštą, užėmė daugelį pilių, bet svarbiausių užimti neįstengė. Mūšiai truko keturioliką metų. Popiežiai Klemensas IV ir Grigalius X paskelbė du kryžiaus žygius, prūsus nesėkmingai bandė palaužti ir Čekijos karalius Pršemislas Otokaras II su kariuomene (1268). Sukilėliai, nesulaukę didesnės Lietuvos karinės pagalbos, nors kai kurie lietuvių būriai kovėsi prūsų žemėse, spaudžiami Europos riterių (nuo 1272), sukilimą pralaimėjo. Per sukilimą buvo išžudyta daugelis prūsų, todėl daugiau ši tauta nebeatsigavo.

150

Gimė Juozas Tumas-Vaižgantas, 1869 09 20 Maleišiuose (Svėdasų vls., dab. Anykščių r.). Rašytojas, kunigas, literatūros istorikas, knygnešys.
Mokėsi Daugpilio realinėje mokykloje (dab. Latvija; 1881–1888). Studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1888–1893). Kunigavo Mintaujoje (dab. Jelgava, Latvija, 1895), Mosėdyje (1895–1898), Kuliuose (1898–1901), Micaičiuose (1901–1902), Vadaktėliuose (1902–1905). Gyveno Vilniuje (1906–1911), dirbo laikraščių „Vilniaus žinios“ (1907) ir „Viltis” (1907–1911) redakcijose. Paskirtas Laižuvos klebonu (1911), vėliau dirbo „Rygos garso“ redakcijoje Rygoje (nuo 1914). Persikėlė į Sankt Peterburgą (1915), dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komitete. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Vilnių, redagavo „Lietuvos aidą“, pradėjo leisti „Nepriklausomą Lietuvą“ (1919). Lenkijai okupavus Vilnių, persikėlė į Kauną (1920), buvo Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius (1920–1932), dėstė Lietuvos universitete (1922–1929). Daug nuveikė redaguodamas katalikišką spaudą: buvo „Tėvynės sargo“ (1897–1902), „Žinyčios“ (1900–1902), „Tautos“ (1920), „Mūsų senovės“ (1921–1922) redaktorius. Dalyvavo politinėje veikloje: Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis (1905), prisidėjo kuriant Lietuvių krikščionių demokratų sąjungą, Tautos pažangos partiją (1916), įkūrė Lietuvai pagrąžinti draugiją (1921) ir jai vadovavo (1921–1924). Parašė publicistinių straipsnių, literatūros istorijos ir kritikos darbų, dramų, apsakymų, apysakų („Dėdės ir dėdienės“ (1920–21), „Nebylys“ (1930) ir kt.), epopėjinį kūrinį „Pragiedruliai“ (1918–1920). Mirė (63) Kaune 1933 04 29, palaidotas prie Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios. Išleisti „Raštai“ (11 t., 1922–1938; 20 t., 1994–2009). Apdovanotas Ldk Gedimino II laipsnio (1928) ir Vytauto Didžiojo II laipsnio (1932) ordinais. Lietuvos universiteto garbės daktaras (1929). Visoje Lietuvoje jo vardu pavadintos 24 gatvės.

135

Gimė Teodoras Daukantas, 1884 09 20 Sankt Peterburge. Lietuvos politinis ir karinis veikėjas, brigados generolas (1936).
Baigė Sankt Peterburgo karinę jūrų akademiją. Grįžo į Lietuvą (1922). Aukštųjų karininkų kursų Kaune mokslo dalies vedėjas (1922–1924). Krašto apsaugos ministras (1924–1925 ir 1927–1928). Dėstė geografiją Vytauto Didžiojo (1935–1936) ir Vilniaus (1941–1943) universitetuose, docentas. Šaulių sąjungos Centro valdybos pirmininkas (1926–1927), Valstybės tarybos narys (1928–1930). Generalinis konsulas Rio de Ženeire (nuo 1930), įgaliotasis ministras Pietų Amerikai (nuo 1932). Jūrininkystės inspektorius Klaipėdoje (1936–1936). Sovietų suimtas (1941), bet prasidėjus Sovietų Sąjungos–Vokietijos karui, išlaisvintas. Nacių okupacijos metais buvo Komiteto Vilnijai remti ir rezistencinio sąjūdžio „Vieninga kova“ pirmininkas. Artėjant Rytų frontui ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vakarus (1944), iš ten – į Argentiną (1949), kur gyveno iki mirties. Mirė (76) 1960 04 10 Buenos Airėse (Argentina), emigracijoje, palaikai perlaidoti Karmėlavos kapinėse.

129

Gimė Matas Šalčius, 1890 09 20 Čiudiškiuose (Prienų vls., dab. r.). Žurnalistas, rašytojas, keliautojas, visuomenės veikėjas.
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, baigė „Saulės“ mokytojų kursus Kaune, dirbo mokytoju Žemaitijoje. Dėl viešų pasisakymų prieš rusų caro valdžią ištremtas iš Lietuvos į Rusijos gilumą (1916). Iš ten per Kiniją, Japoniją emigravo į JAV. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą (1919). Paskirtas „ELTOS“ direktoriumi (1922–1923). Dirbo Lietuvos kariuomenės propagandos skyriuje, mokytojavo. Keliavo po Vakarų Europą – Angliją, Ispaniją, Prancūziją, Portugaliją (1925), Balkanų šalis, Egiptą, Artimuosius Rytus, Indiją (1929). Išvyko į Pietų Ameriką (1936), aplankė Argentiną, Urugvajų, Braziliją, Boliviją, Čilę, Paragvajų. Pietų Amerikoje bandė suvienyti lietuvių išeiviją, Buenos Airėse leido laikraštį „Išvien“. Tačiau, nesulaukęs išeivijos palaikymo, tęsė keliones. Vienas Šaulių sąjungos steigėjų (1919), Turizmo sąjungos valdybos sekretorius (nuo 1929). Redagavo laikraštį „Mokykla“ (1910–1914), žurnalą „Trimitas“. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje (nuo 1906). Išleido knygų, iš jų žymesnės – „Kaip gyvena latviai, anglai, suomiai“ (1916), „Lenkų sąmokslas Lietuvoje“ (1921), „Ką kiekvienas turi žinoti apie turizmą“ (1935), „Svečiuose pas 40 tautų“ (6 t., 1935–1936). Mirė (49) 1940 05 26 Guajara Mirime (Bolivija), emigracijoje, ten ir palaidotas. Jo vardu pavadintos gatvės Šilalėje ir Vytogaloje (Šilalės r.).

 

PASAULYJE

241

Gimė Fadėjus Belingshauzenas (Fabian Gottlieb von Bellingshausen), 1778 09 20 Saremoje (dab. Estija). Vokiečių jūrininkas, Antarktidos žemyno atradėjas ir kelionės aplink pasaulį dalyvis.
Mirė (73) 1852 01 25 Kronštate (Rusija).

 

 

 

Rugsėjo 21-oji

159

Mirė Kanutas Ruseckas (60), 1860 09 21 Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse. Gimė 1800 02 22 Stebėkiuose (dab. Panevėžio r.). Dailininkas tapytojas, filomatas.
Mokėsi Vilniaus universitete (1816–1820), Paryžiuje (1821–1822) ir Romoje (1823–1831). Po studijų grįžo į Vilnių, dėstė piešimą Vilniaus bajorų pensione (1934–1839), vėliau – bajorų institute (nuo 1839). Nutapė įvairių kompozicijų – „Pjovėja“ (1844), „Lietuvaitė su verbomis“ (1847), „Sekminės Vilniaus Kalvarijose“, (1846–1851), portretų, autoportretų, peizažų, religinių paveikslų įvairioms bažnyčioms. Kūryba realistinė, turi romantizmo ir akademizmo bruožų. Aktyviai veikė visuomeniniame gyvenime, priklausė VU studentų Spindulingųjų draugijai.

118

Mirė Pranas Vaičaitis (25), 1901 09 21 Santakuose (Sintautų vls., dab. Šakių r.), palaidotas Sintautų kapinėse. Gimė 1876 02 10 Santakuose (Sintautų vls., dab. Šakių r.). Poetas, vertėjas, teisininkas, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas.
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje (1887–1895), studijavo Sankt Peterburgo universitete (1895–1899). Dirbo Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje (1900). Susirgęs džiova, paskutinius gyvenimo metus praleido tėviškėje. Į lietuvių tautinį atgimimą įsitraukė mokslo metais Marijampolės gimnazijoje. Studijų metais Sankt Peterburgo universitete už draudžiamos spaudos skaitymą ir platinimą buvo nubaustas vieną mėnesį kalėjimo (1899). Bendradarbiavo „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Ūkininke“. Dalis kūrybos neišliko, iš viso žinomi 98 originalūs eilėraščiai ir 21 vertimas bei sekimas. Parašė lyrinių ir pilietinių eilėraščių, elegijų, sonetų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų. Dalis sudėta į „Eilės Pranciškaus Vaičaičio“ (1903) ir kt. Vertė užsienio rašytojų kūrinius. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis. Išleisti „Raštai“ (1996).

 

PASAULYJE

567

Gimė Džirolamas Savonarola (Girolamo Savonarola), 1452 09 21 Feraroje (dab. Italija). Italų humanistas, dominikonas, pamokslininkas, poetas, politinis veikėjas, bažnyčios reformatorius.
Nužudytas (45) 1498 05 23 Florencijoje (dab. Italija).

 

 

 

Rugsėjo 22-oji

 

BALTŲ VIENYBĖS DIENA. Atmintina valstybės diena. Lietuvos Respublikos Seimo ir Latvijos Respublikos Seimo nutarimu rugsėjo 22-oji, žymint žemaičių pergalę Saulės mūšyje ties Šiauliais (1236), paskelbta Baltų vienybės diena (2000 05 16).

 

TARPTAUTINĖ DIENA BE AUTOMOBILIO. Pirmą karą pradėta minėti Prancūzijoje (1998), vėliau prie šventės prisijungė ir Lietuva (2001).

783

Laimėtas Saulės mūšis. SAULĖS MŪŠIO PERGALĖS DIENA. 1236 09 22, per rudens lygiadienį, kunigaikščio Vykinto vadovaujami žemaičiai ties Šiauliais (Saule) sutriuškino įsiveržusią Kalavijuočių ordino kariuomenę. Žygyje dalyvavo maždaug 50 riterių su 600 karių, apie 500 kryžininkų-maldininkų, popiežiaus raginimu atvykusių į kovą su Pabaltijo pagonimis. Žygyje užpuolikų pusėje dalyvavo ir Kalavijuočių ordino pavergti estai, lyviai, latgaliai (apie 1500 karių), taip pat 200 Pskovo kunigaikščio siųstų karių. Manoma, kad Ordino magistro Folkevino vadovaujamoje kariuomenėje iš viso buvo apie 3 000 karių. Į Žemaitiją kalavijuočiai įsiveržė 1236 rugsėjo viduryje, plėšikavo apylinkėse, jiems žemaičių būrys kelią pastojo rugsėjo 21. Kryžininkai, ypač sunkiai šarvuoti riteriai iš Vokietijos, nenorėjo kautis pelkėtoje vietoje. Kitą dieną atvykusi kunigaikščio Vykinto kariuomenė puolė priešą. Žuvo daugelis kryžininkų ir kalavijuočių (tarp jų magistras Folkevinas ir 48 Ordino riteriai). Karius, bėgusius Rygos link, pribaigė žiemgaliai. Iš Livonijos ordino talkininkų pskoviečių grįžo kas dešimtas žmogus. Po Saulės mūšio sukilo kuršiai, žiemgaliai, sėliai. Kalavijuočių ordinas neteko visų 1208–1236 užkariautų žemių kairiajame Dauguvos krante. Po šio mūšio Kalavijuočių ordinas tapo Livonijos ordinu – savarankiška Kryžiuočių ordino dalimi.

78

Likviduotas Lietuvių aktyvistų frontas. 1941 09 22 nacistinės Vokietijos okupacinė valdžia likvidavo Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), kuris nuo susikūrimo pradžios (1940 11 17) rengė Lietuvos Valstybės atkūrimo planus. LAF organizavo antisovietinį 1941 Birželio 23-iosios sukilimą ir besąlygiškai rėmė Lietuvos laikinąją vyriausybę, iš Vokietijos okupacinės valdžios reikalavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, todėl LAF štabas Kaune vokiečių buvo užpultas (1941 09 21), LAF nariai suimti, įgaliotinis Leonas Prapuolenis išsiųstas į koncentracijos stovyklą, pati organizacija kitą dieną likviduota.

23

Atidengtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklas. 1996 09 22 Vilniuje, Arkikatedros aikštėje, iškilmingai atidengtas išeivijos lietuvių skulptoriaus Vytauto Kašubos sukurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklas, tapęs Vilniaus miesto simboliu.

223

Gimė Juozas Čiulda, 1796 09 22 Jovaišiškėje (Plungės vls., dab. r.). Kunigas, kalbininkas, poetas.
Mokėsi Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (1816–1818), studijas tęsė Vilniaus universiteto Vyriausiojoje dvasinėje seminarijoje (1818–1822). Kauno apskrities bajorų mokyklos kapelionas (1823–1835). Darsūniškio klebonas (1835–1847), vėliau Lopacinskių dvarų Kairėnuose, Sarijoje kapelionas. Žemaičių dounininkų tarmės pagrindu bandė kurti bendrinę lietuvių kalbą. Parašė lietuvių kalbos gramatiką „Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles“ (lenkų k., 1854 ir 1855, išsp. 1993). Parašė studiją „Kampamačio ir barometro skalės patobulinimas“ (lenkų k., išsp. 1998). Veikalo „Pastabos apie lietuvių mitologiją“ (lenkų k., 1855), eilėraščių lietuvių ir lenkų kalbomis neišliko. Mirė (64) 1861 06 11 Sarijoje (dab. Verchniadzvinsko r., Baltarusija).

144

Gimė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, 1875 09 22 Varėnoje. Vienas žymiausių lietuvių dailininkų ir kompozitorių.
Mokėsi Varšuvos muzikos institute (1894–1899), Leipcigo karališkojoje konservatorijoje (1901–1902), lankė Varšuvos piešimo mokyklą (1902–1903), Kazimiero Stabrausko vadovaujamą dailės mokyklą (1904–1906). Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos choro vadovas (1905–1906). Rinko ir harmonizavo liaudies dainas, vienas Lietuvių dailės draugijos organizatorių (1907), vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui, koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė apie dailę ir muziką. Sukūrė muzikos, dailės kūrinių, turinčių simbolizmo, romantizmo, moderno bruožų. Garsėja tapybos darbais – paveikslais „Ramybė“, „Rex“, „Lietuviškos kapinės“, ciklais „Pasaulio sutvėrimas“, „Zodiakas“, „Pasaka“ ir kt., simfoninėmis poemomis „Miškas“ ir „Jūra“, kitais simfoninės, chorinės ir fortepijoninės muzikos kūriniais. Sukūrė literatūrinių kūrinių – lyrinių impresijų, „Laiškus Devordakėliui“, pasaką, aforizmų. Kartu su Sofija Čiurlioniene-Kymantaite parengė eseistikos knygą „Lietuvoje“ (1910). Mirė (35) 1911 04 10 Pustelnike (netoli Varšuvos, Lenkija), palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Visoje Lietuvoje jo vardu pavadinta 21 gatvė.

87

Gimė Algirdas Mykolas Brazauskas, 1932 09 22 Rokiškyje. Valstybės veikėjas, politikas, Kovo 11-osios Akto signataras, Lietuvos Respublikos Prezidentas.
Baigė Kauno politechnikos institutą (dab. KTU, 1956), mokslų daktaras (1974). Užėmė aukštas nomenklatūrines pareigas Sovietų Lietuvos ir jos Komunistų partijos struktūrose – statybos medžiagų pramonės ministras (1965–1967), Valstybės plano komiteto pirmininko pavaduotojas (nuo 1967), Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius (1988–1990), Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas (1989–1990). Lietuvos Respublikos Seimo narys (nuo 1990), Ministro Pirmininko pavaduotojas (1990–1991), Seimo pirmininkas (1992–1993). Laikinai ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas (1992–1993). Išrinktas pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentu (1993–1998), Ministras Pirmininkas (2001–2006). Lietuvos demokratinės darbo partijos (taip persivadinusios Lietuvos komunistų partijos) pirmininkas (1990–1993) ir pastarajai susiliejus su Lietuvos socialdemokratų partija ir perėmus pastarosios pavadinimą, jos pirmininkas (2001–2007). Mirė (77) 2010 06 26 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi (1998), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000) ir Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine (2003).

50

Mirė Aleksandras Stulginskis (84), 1969 09 22 Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse. Gimė 1885 02 26 Kutaliuose (Kaltinėnų vls., dab. Šilalės r.). Agronomas, valstybės veikėjas. Vasario 16-osios Akto signataras.
Baigė Liepojos (Latvija) gimnaziją (1904) ir Halės universitetą (1913). Dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikloje, buvo jos pirmininkas (1918–1919). Lietuvos Tarybos (1917–1918), vėliau Lietuvos Valstybės Tarybos narys (1918–1920). Lietuvos vidaus reikalų ministras (1918–1919), maitinimo ir viešųjų darbų ministras, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, Ministrų kabineto pirmininko pavaduotojas (1919). Dalyvavo steigiant Ūkio banką ir Ūkininkų sąjungą (1919), buvo pirmasis šios sąjungos pirmininkas. Lietuvos Respublikos Seimo narys (1920–1927) ir pirmininkas (1920–1922, 1926–1927). Ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas (1920–1922), Lietuvos Respublikos Prezidentas (1922–1926). Sovietų valdžios buvo ištremtas į Rešotų lagerį (Komijoje, Rusija; 1941), kalintas (1952–1954), gyveno Komijoje (iki 1956), grįžo į Lietuvą (1956), dirbo Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stotyje (1957–1959). Jo vardu pavadintas Lietuvos žemės ūkio universitetas ir gatvės Vilniuje, Kaune, Šilalėje, Jokūbave (Kretingos r.) ir Tūbinėse I (Šilalės r.).

 

PASAULYJE

228

Gimė Maiklas Faradėjus (Michael Faraday), 1791 09 22 Nevington Butse (Anglija). Anglų mokslininkas, elektromagnetinių reiškinių teorijos kūrėjas.
Mirė (76) 1867 08 25 Hempton Korte (Anglija).

 

 

 

 Rugsėjo 23-ioji 

 

LIETUVOS ŽYDŲ GENOCIDO ATMINIMO DIENA. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu rugsėjo 23-ioji paskelbta (1997 07 03) Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Atmintina diena buvo susieta su Vilniaus žydų getų likvidavimu (1943 09 23), kurio metu Lietuvą okupavusios nacistinės Vokietijos SS – vadinamosios sukarintos apsaugos rinktinės smogikai sušaudė getuose izoliuotus Vilniaus žydus, o paskutinius nenužudytus perkėlė į SS valdomas koncentracijos stovyklas. Valstybės vėliavos (su gedulo ženklu – juodu kaspinu) kėlimo diena.

150

Gimė Jonas Vanagaitis, 1869 09 23 Pabudupiuose (Ragainės apskr., dab. Krainiai, Kaliningrado sr., Rusija). Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, žurnalistas.
Kovojo dėl lietuvių kalbos teisių Mažojoje Lietuvoje. „Birutės“ draugijos narys (nuo 1903) ir vadovas (1909–1913), laikraščio „Birutė“ leidėjas (1920). Dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime kaip Prūsų Lietuvos atstovas (1905) bei Prūsų lietuvių tautos tarybos ir Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto veikloje (1922–1923). Vadovavo Šaulių sąjungos Klaipėdos organizacijai (1923–1940). Mirė (76) 1946 09 09 Kaselio-Matenburgo (Vokietija) karo pabėgėlių – perkeltų asmenų stovykloje.

 

 

 

Rugsėjo 24-oji

62

Gimė Vytautas Pociūnas, 1957 09 24 Vilniuje. Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) karininkas (nuo 1992), diplomatas. Lietuvos patriotas. Vykdydamas tarnybines pareigas stebėjo kaimyninių valstybių įtaką ir galimą pavojų Lietuvos saugumui Lietuvos energetikos įmonėse bei Lietuvos geležinkelyje. VSD Ekonominės valdybos viršininkas, LR konsulo Gardine (Baltarusija) patarėjas (nuo 2005). Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2004) ir Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2007, po mirties).
Žuvo (48) 2006 08 23 Breste (Baltarusija), iškritęs pro Baltarusijos, į kurią dirbti nepaisant nuopelnų buvo prieš savo valią „ištremtas“ VSD vadovybės, Bresto miesto viešbučio „Inturist“ 9 aukšto langą. Kaip įtariama, galėjo būti išstumtas.
Žūties dieną Lietuvos generalinės prokuratūros (LGP) pradėtas ir po kelių mėnesių nutrauktas (2006 11 30) ikiteisminis tyrimas vėliau žmonos Liudvikos Pociūnienės pastangomis teismo sprendimu beveik po metų buvo atnaujintas (2007 09 19), tačiau po pusmečio vėl nutrauktas (2009 02 24). Visuomenėje prieštaringai vertinamą rezonansinį ikiteisminį tyrimą Vilniaus apygardos teismo sprendimu (2009 06 09) LGP atnaujinus trečiąjį kartą (2009 06 15), jau praėjus trims su puse metų nuo žūties, pagaliau buvo pradėta tirti (nuo 2010 02 12) ir galima nužudymo versija, kurią nuo pat tyrimo pradžios reikalavo iškelti velionio žmona ir sunerimusi visuomenė.
Iš karto po tragiško įvykio europarlamentaras, buvęs Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis teigė, kad saugumo karininko žūtis – ne kas kita, o politinis nužudymas.
Netrukus po žūties LR Seimo sprendimu (2006 09 28) buvo pradėtas didelį atgarsį visuomenėje sukėlęs VSD veiklos parlamentinis tyrimas, kurio metu buvo priverstas atsistatydinti VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius.
V. Pociūnas palaidotas Vilniaus Jeruzalės kapinaitėse.

398

Mirė Jonas Karolis Chodkevičius (apie 61), 1621 09 24 Chotine (dab. Ukraina). Gimė 1560 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (tikslesnė vieta nežinoma). LDK valstybės ir karo veikėjas.
Studijavo Vilniaus, Ingolštato (Vokietija) ir Padujos (Italija) universitetuose. Žemaitijos seniūnas (1599–1616), LDK didysis etmonas (nuo 1605) ir Vilniaus vaivada (nuo 1616). 1602 paskirtas Uždauguvyje veikiančios LDK kariuomenės vadu ir Uždauguvio administratoriumi. Pasižymėjo XVII a. pr. LDK–Švedijos kare, Salaspilyje (dab. Latvija) sumušęs Švedijos kariuomenę (1605). Vadovavo LDK kariuomenei malšinant Zebržydovskio rokošą (1607) ir jai žygiuojant į Maskvą (1611–1612, 1617–1618). Su 70 tūkst. karių ties Chotinu (Dniestro dešiniajame krante) sėkmingai atrėmė Osmanų imperijos kariuomenės (apie 220 000 karių) puolimą (1621), bet nuo žaizdų čia ir mirė. Buvo vienas žymiausių to meto Europos karvedžių, laimėdavęs kovą taktiniais manevrais, staigumu, griežta drausme. Kretingoje įkurdino bernardinus (1602), prisidėjo prie Kražių jėzuitų kolegijos įsteigimo pastatydinęs kolegijos rūmus ir jai užrašydamas 7 ūkius (1614), Skuode įsteigė mokyklą (1614). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kretingoje, Skuode, Lavoriškėse (Vilniaus r.) ir Bajoruose (Vilniaus r.).

 

 

 

Rugsėjo 25-oji

254

Gimė Mykolas Kleopas Oginskis, 1765 09 25 Guzove (Lenkija). Kompozitorius, kunigaikštis, valstybės ir visuomenės veikėjas, politikas, sukilėlis. Aktyvus Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seimo dalyvis (1788–1792), ATR pasiuntinys Nyderlanduose, Londone (1789–1791). Paskutinis LDK iždininkas (1793–1794).
Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos karalystę (1794), buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, vadovavo sukilėlių daliniams. Organizavo savo kavalerijos diviziją, buvo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėlių vadas. Po trečiojo ATR padalijimo Lietuvai praradus nepriklausomybę (1795), pasitraukė iš Lietuvos. Gyvendamas Prancūzijoje, imperatoriaus Napoleono I prašė pagalbos atgauti Lietuvai ir Lenkijai nepriklausomybę. Rusijos imperatorius Aleksandras I leido grįžti į Lietuvą (1802). Tapo slaptuoju Aleksandro I patarėju ir senatoriumi (1810). Prieš 1812 Rusijos karą su Prancūzija buvo sumanęs atkurti LDK kaip autonominę Rusijos imperijos dalį, gavo tam Aleksandro I sutikimą, bet viską sutrukdė prasidėjęs karas. Po Vienos kongreso (1815), kuriame sprendėsi Europos tautų likimas, nusivylęs kongreso nutarimais išvyko gyventi į Florenciją (1823). Sukūrė operą, polonezų (garsiausias „Atsisveikinimas su Tėvyne“), valsų, mazurkų, dainų. Parašė knygą „Laiškai apie muziką“ (pranc. k., 1828), atsiminimų „Atsiminimai apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 metų pabaigos“ (pranc. k., 4 t., 1826–1827; išversta į liet. k., t. 1–3, 2007–2009). Mirė (68) 1833 10 15 Florencijoje (dab. Italija), palaidotas Švč. Marijos Naujosios bažnyčios kapinėse, vėliau perlaidotas Šventojo Kryžiaus bazilikoje. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Nemenčinėje (Vilniaus r.).

 

PASAULYJE

464

Pasirašyta Augsburgo taika. 1555 09 25 Augsburge (Vokietija) imperatorius Karolis V ir  protestantų Šmalkaldų lyga pasirašė taikos sutartį, kuria buvo pripažintas liuteronizmas Šventosios Romos imperijoje pagal sampratą „kieno valdžia, to ir tikėjimas“.

 

 

 

Rugsėjo 26-oji

390

Sudaryta Altmarko paliaubų sutartis. 1629 09 26 Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos atstovai Altmarke (Vokietija) pasirašė paliaubų sutartį. LDK lauko etmono Kristupo Radvilos vadovaujama kariuomenė nepajėgė sustabdyti Švedijos kariuomenės, kurią jis sėkmingai atrėmė prie Mituvos (dab. Latvija; 1622), todėl buvo pradėtos derybos dėl visuotinės taikos (1627). Taika su Švedija truko neilgai (iki 1635).

178

Gimė Antanas Vienažindys, 1841 09 26 Anapolyje (t. p. vls., dab. Rokiškio r.). Kunigas, poetas, vienas pirmųjų lietuvių lyrikų, meilės temos poezijoje pradininkas.
Mokėsi Panevėžio gimnazijoje (iki 1861). Baigė Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją (1864). Kunigavo Panevėžyje, Šiaulėnuose, Krinčine, Vainute, Breslaujoje. Paskirtas Laižuvos klebonu (nuo 1876). Laižuvoje sudarė poezijos rinkinį „Dainos lietuvininko Žemaičiuose”, kuris po autoriaus mirties išleistas pavadinimu „Dainos“ (1894). Daugelis eilėraščių virto liaudies dainomis. Mirė (50) 1892 08 29 Laižuvoje (dab. Mažeikių r.), ten ir palaidotas. Jo vardu pavadintos gatvės Dusetose (Zarasų r.), Krinčine (Pasvalio r.), Laižuvoje (Mažeikių r.).

136

Gimė Kipras Bielinis, 1883 09 26 Purviškiuose (Nemunėlio Radviliškio vls., dab. Biržų r.). Visuomenės veikėjas, darbininkų profesinių sąjungų ir politinis veikėjas, socialdemokratas.
Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) realinėje mokykloje ir Rygos gimnazijoje. Iš gimnazijos pašalintas už dalyvavimą slaptoje moksleivių kuopelėje (priklausė nuo 1899). Lietuvos socialdemokratų partijos narys (nuo 1902), organizavo partinės literatūros gabenimą visoje Lietuvoje (nuo 1904). Dalyvavo 1905 anticarinėje revoliucijoje, surengė per 30 viešų mitingų. Gręsiant teismams ir įkalinimui, išvyko į Rygą (1906). Ten toliau dirbo partinį darbą. Rygoje policijos suimtas (1907 11 05) nuteistas 4 metus kalėjimo. Atlikęs bausmę ištremtas į Sibirą (1912). Pabėgęs iš tremties, svetima pavarde gyveno prie Chabarovsko (nuo 1913). Atvykęs į Maskvą, dirbo karo metu iš Lietuvos išgabento turto grąžinimo komisijos sekretoriumi (nuo 1917). 1918 grįžo į Lietuvą, dirbo kooperacijoje ir savivaldybėse. Šiaulių partizanų štabo narys (1919). Steigiamojo Seimo atstovas (1920–1922). I (1922–1923), II (1923-1926), III (1927) Seimų atstovas. Kauno miesto tarybos Finansų komisijos narys (1923–1926). Dirbo „Socialdemokrato“ redakcijoje (nuo 1920), Žemės ūkio rūmų finansų ir atskaitomybės skyriaus vedėjas (nuo 1926), dirbo Žemės ūkio rūmuose (nuo 1929). Vienas antinacinės rezistencijos pradininkų (1941–1942), leido atsišaukimus prieš okupantus. Vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vadovų, Finansų komisijos pirmininkas (nuo 1943), VLIK gaivintojas. Artėjant Rytų frontui ir su juo grįžtant sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), dirbo VLIK delegatūroje Berlyne. Tautos fondo valdytojas (1945–1949). Emigravęs į JAV (1949), vadovavo LSDP Užsienio delegatūrai (nuo 1964). Parašė atsiminimų knygų – „Dienojant“ (1958), „Penktieji metai“ (1959) ir kt., politinių veikalų – „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija (1963), „Gana to jungo“ (1971). Mirė (82) 1965 11 07 Niujorke (JAV), emigracijoje. 1996 perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Tėvas – knygnešys Jurgis Bielinis (1946–1918).

48

Mirė Veronika Alseikienė-Janulaitytė (88), 1971 09 26 Kaune. Gimė 1883 05 18 Malavėnuose (dab. Šiaulių r.). Gydytoja oftalmologė, Vilniaus krašto visuomenės veikėja, medicinos mokslų daktarė (1908).
Mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje, iš kurios už draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimą pašalinta. Baigė Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją (1902). Studijavo mediciną Berne, Vienoje ir Berlyne. Baigė Berlyno universitetą (1908). Dirbo akių gydytoja Simbirske (Rusija, 1908), kur atliko trachomos, kataraktos operacijas. Su vyru Vytautu Kazimieru Alseika apsigyveno Vienoje (1913–1914). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į Lietuvą, dirbo Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje, evakuacijos metais – Voroneže, kur tuo metu apsistojo nemažai lietuvių pabėgėlių. Gydytojavo Minske (1915–1918), ten su vyru ir A. Krutuliu įkūrė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją, su jais Vilniuje įsteigė polikliniką, ilgainiui tapusią pirmąja miesto lietuvių ligonine (1918). Joje dirbo Akių ligų skyriaus vedėja (iki 1931). Atliko apie 300 akies kataraktos operacijų. Vilniuje įsteigė mergaičių amatų mokyklą, kartu su kitais – „Kultūros“ draugiją. Su vaikais, kad jie galėtų siekti mokslo lietuviškose mokyklose, persikėlė į Kauną (1931), gydytojavo Kaune. Brolis – Augustinas Janulaitis (1878–1950), sūnus – Vytautas Kazimieras Alseika (1912–2002), duktė – Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė (1921–1994).

 

PASAULYJE

170

Gimė Ivanas Pavlovas, 1849 09 26 Riazanėje (Rusija). Rusų gydytojas, fiziologas, atliko esminius etiologinius tyrimus ir pagrindė kone visas naujesnes mokymosi teorijas.
Mirė (86) 1936 02 27 Leningrade (dab. Sankt Peterburgas, Rusija).

130

Gimė Martinas Haidegeris (Martin Heidegger), 1889 09 26 Meskirche (Vokietija). Vokiečių filosofas egzistencialistas, hermeneutikos teoretikas, vienas reikšmingiausių XX a. mąstytojų.
Mirė (86) 1976 05 26 Freiburge (Vokietija).

 

 

 

Rugsėjo 27-oji

 

LIETUVOS SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ DIENA. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu rugsėjo 27-oji paskelbta (2004 09 14) Lietuvos socialinių darbuotojų diena.

597

Sudaryta Melno taika. 1422 09 27 prie Melno ežero (netoli Torunės, dab. Vokietija) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenių stovykloje sudaryta LDK ir Lenkijos sutartis su Kryžiuočių ordinu. Lietuva visam laikui atgavo Žemaitiją su pajūrio ruožu nuo Palangos iki Šventosios, taip pat Lietuvai priskirta Užnemunė (Sūduva). Nemuno žiotys ir Klaipėda liko Kryžiuočių ordino (vėliau Prūsijos) valdžioje (iki 1923). Melno taika anuliavo visas ankstesnes sutartis su Ordinu. Pirmą kartą Kryžiuočių ordinas buvo priverstas atsisakyti visų teritorinių, politinių ir kitokių pretenzijų Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

414

Laimėtas Salaspilio mūšis. SALASPILIO MŪŠIO PERGALĖS DIENA. 1605 09 27 ties Salaspiliu (buv. Kircholmas, 18 km į pietryčius nuo Rygos, dab. Latvija) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujama kariuomenė sutriuškino Karolio IX vadovaujamą Švedijos kariuomenę. Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karo metu (1600–1629) Švedijos kariuomenė (apie 14 tūkst. karių) buvo apgulusi Rygą. Apgultį nutraukė LDK kariuomenė (apie 4 tūkst. karių), vadovaujama didžiojo etmono. Švedijos kariuomenė buvo įviliota į nepatogią poziciją ir sumušta. Salaspilio mūšyje pasiekta viena žymiausių pergalių karuose su Švedija.

486

Gimė Steponas Batoras, 1533 09 27 Siladšome (Transilvanija, dab. Rumunija). Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576), Lenkijos karalius (1575–1586) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586).
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai jį valdovu pripažino tik po ilgų derybų, kai šis specialiu raštu patvirtino, kad Lenkijos Karalystė ir LDK yra federacinė dviejų lygiateisių šalių valstybė (1576 06 29). Jis pažadėjo išsaugoti LDK savarankiškumą, bendrus seimus šaukti pakaitomis Lietuvoje ir Lenkijoje, LDK kariuomenės vadais neskirti lenkų. Pasižymėjo kaip stiprus valdovas ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kariuomenės reformatorius, atkovojęs Rusijos užimtas LDK žemes. Vidaus politikoje laviravo tarp ponų ir vidutiniųjų bajorų, orientavosi į stiprėjančius bajorus. Lenkijoje ir LDK įsteigė aukščiausias apeliacines bajorų instancijas (1578 ir 1581) – vyriausiuosius tribunolus, patvirtino Lietuvos Statuto (1566) pataisas. Stiprindamas karaliaus valdžią, kovojo su lenkų ponais, paremdavo Katalikų Bažnyčią. Jo privilegija Vilniaus jėzuitų kolegija pertvarkyta į Vilniaus universitetą (1579 04 01). Vilniuje įsteigė patrankų liejyklą, perorganizavo kariuomenę, įvedė uniformas, patobulino artileriją ir karinę inžineriją. Užsienio politikoje labiausiai stengėsi prie ATR prijungti Livoniją. Plečiantis Livonijos karui (1558–1583), su Turkija ir Krymo chanatu sudarė sutartis, nukreiptas prieš Rusiją. Surengė tris karo žygius: atsiėmė Polocką (1579) ir užėmė Velikyje Lukus (1580), apsupo Pskovą (1581). Pagal Jam Zapolskio paliaubas (1582) Rusija paliko ATR Uždauguvį, o ši Rusijai – 1580 užimtas sritis. Mirė (53) 1586 12 12 Gardine (dab. Baltarusija), palaidotas Krokuvos Vavelio katedroje (Lenkija). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

149

Gimė Vilius Gaigalaitis, 1870 09 27 Naujienose (Ragainės apskr., dab. Kaliningrado sr., Rusija). Klaipėdos krašto lietuvių visuomenės veikėjas, publicistas, evangelikų liuteronų kunigas, teologijos daktaras (1900), profesorius (1929).
Prūsijos landtago deputatas (1903–1918), stengėsi ginti Prūsijos lietuvių reikalus, rašė memorandumus dėl Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos. Dirbo laikraščio „Pagalba“ redaktoriumi (1904–1931). Lietuvos Valstybės Tarybos narys (1920). Klaipėdos krašto lietuvių delegacijos Ambasadorių konferencijoje vadovas (1922). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1925–1941). Pirmininkavo „Sandoros“ draugijai (1905–1939), Lietuvių mokslo draugijos narys (1907–1914). Įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją Klaipėdoje ir jai vadovavo (1922–1924), taip pat įkūrė Klaipėdos krašto mokyklų draugiją (1926). Po to, kai Vokietija okupavo Klaipėdos kraštą (1939), pasitraukė į Kretingą (1940), vėliau – į Vokietiją (1941). Išleido darbus lietuvių ir vokiečių kalbomis: „Kristijonas Donelaitis, jo gyvastis ir darbai “ (1913), „Lietuvių-baltų problema“ (1915), „Evangelikų liuteronų bažnyčia Lietuvoje, jos kovos ir vargai 1925–1929“ (vok. k., 1929) ir kt. Mirė (75) 1945 11 30 Bretene (Vokietija). Latvijos universiteto garbės daktaras (1933). Už nuopelnus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1928) ir II laipsnio (1930) ordinais, Latvijos IV laipsnio Trijų žvaigždžių ordinu. Jo vardu pavadintos gatvės Priekulėje (Klaipėdos r.) ir Žukuose (Pagėgių sav.).

407

Mirė Petras Skarga (76), 1612 09 27 Krokuvoje (Lenkija). Gimė 1536 02 02 Grojece (Lenkija). Visuomenės veikėjas, jėzuitas, pedagogas, pamokslininkas, rašytojas, teologas.
Krokuvos universiteto absolventas (1554), mokėsi Romoje, ten įstojo į Jėzuitų ordiną (1569), kaip misionierius buvo atsiųstas į Vilnių (1573). Vilniaus jėzuitų kolegijos rektorius (1574), o šią pertvarkius į Vilniaus universitetą (1579), pirmasis jo rektorius. Vilniuje pasižymėjo pedagogine ir organizacine veikla. Siekdamas plėsti jėzuitų švietimą bei kontrreformacinę veiklą, drauge su kitais jėzuitais įkūrė panašias kolegijas Polocke, Rygoje, Tartu. Buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos pamokslininkas (nuo 1588). Veikaluose „Apie dievo bažnyčios vienybę“ (lot. k., 1577), „Pastabos evangelikams ir visiems nekatalikams“ (lot. k., 1592), „Konfederacijos procesas“ (lot. k., 1595), „Seimo pamokslai“ (lot. k., 1597) propagavo stačiatikių ir katalikų bažnyčių Abiejų Tautų Respublikos valdomoje Ukrainoje ir Baltarusijoje uniją. Skelbė kovą nekatalikams, reikalavo stiprinti karaliaus valdžią ir riboti Seimo kompetenciją.

132

Mirė Mikalojus Akelaitis (57), 1887 09 27 Paryžiuje, emigracijoje. Gimė 1829 12 05 Čiuoderiškėse (Kvietiškio vls., dab. Marijampolės sav.). Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, rašytojas, kalbininkas, sukilėlis.
Mokėsi Marijampolės keturklasėje mokykloje, dirbo namų mokytoju dvaruose. Gyveno Varšuvoje (Lenkija, nuo 1850), Svirlaukyje (dab. Latvija; 1858), vėliau Varniuose, Rietave ir Vilniuje. Parašė eiliuotų atsišaukimų, raginančių valstiečius sukilti („Gromata Vilniaus senelio“, 1861, „Pasaka senelio“, 1861). Užnemunės sukilėlių Laikinosios vyriausybės komisaro padėjėjas Augustavo vaivadijoje (1863), laikraščio „Žinia apie lenkų vainą su maskoliais“ redaktorius (1864). Anticariniam sukilimui pralaimint, pasitraukė į Prūsiją (1864), čia nuteistas, bet pabėgo iš teismo salės, pasitraukė į Prancūziją ir apsigyveno Paryžiuje. Paryžiaus lietuvių draugijos „Želmuo“ steigėjas ir pirmininkas (1883). Bendradarbiavo lenkų spaudoje, „Aušroje“, „Gazietoje lietuviškoje“. Rinko lietuvių tautosaką. Žymiausias kūrinys – didaktinė apysaka „Kvestorius, po Lietuvą važinėdams, žmones bemokinęsis“ (1860). Parašė elementorių, lietuvių kalbos gramatiką. Į lenkų kalbą proza išvertė K. Donelaičio „Metus“. Jo vardu pavadinta gatvė Marijampolėje.

122

Mirė Silvestras Gimžauskas (51), 1897 09 27 Varšuvoje. Gimė 1845 10 13 Kirdeikiuose (dab. Utenos r.). Kunigas, lietuvybės puoselėtojas, knygnešys.
Mokėsi Švenčionių ir Daugpilio gimnazijose. Baigė Vilniaus kunigų seminariją (1876). Studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje (1877–1878), bet dėl ligos iš jos išstojo. Seminarijoje gaudavo ir skaitydavo lietuvišką spaudą. Bendradarbiavo „Aušroje“ ir kituose leidiniuose. Parengė pirmąją patriotinį lietuvišką atsišaukimą (1890). Leido eilėraščių bei publicistines knygeles. Visas savo pajamas aukodavo lietuviškoms knygoms leisti. Dirbo vikaru Želudke (dab. Baltarusija), Žiežmariuose, Vidiškėse. Kietaviškių (nuo 1883) ir Valkininkų (1884–1893) klebonas. Žiežmariuose buvo įsirengęs pagrindinę lietuviškos spaudos slėptuvę. Lietuvybės puoselėtojas, priešinęsis polonizacijai. Ypač aktyviai organizavo spaudos platinimą Valkininkuose: globojo apie 50 knygnešių ir spaudos platintojų, kūrė slaptas daraktorių mokyklas. Brolio įskųstas (1891), policijos buvo tardomas ir sekamas. Perkeltas eiliniu vikaru į Giedraičius (1893), o metų pabaigoje – į Bagaslaviškį jau kaip altaristas. Išvyko gydytis į Varšuvą (1897).

77

Mirė Jonas Smilgevičius (72), 1942 09 27 Kaune, palaidotas Užvenčio dvaro koplyčioje, 1998 perlaidotas Užvenčio miestelio kapinėse. Gimė 1870 02 12 Šoniuose (Alsėdžių vls., dab. Plungės r.). Ekonomistas, bankininkas, spaudos bendradarbis. Vasario 16-osios Akto signataras.
Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) ir Liepojos gimnazijose (iki 1893). Baigė Berlyno universitetą (1899). Dirbo Sankt Peterburge Žemės ūkio ministerijoje inspektoriumi. Vadovavo Nobelio prekybos įmonių filialui Varšuvoje (iki 1912). Įsigijo Užvenčio dvarą (dab. Kelmės r.), kuriame ir ūkininkavo. Vienas Lietuvių konferencijos Vilniuje organizatorių (1917). Išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1917). Lietuvos Steigiamojo Seimo narys (1920). Lietuvos kredito banko steigėjas (1921). Lietuvos banko tarybos narys (nuo 1925). Steigė įvairias ūkininkystės ir kredito bendroves. Nuo studijų metų aktyviai bendradarbiavo lietuvių spaudoje („Varpe” ir „Vienybėje lietuvninkų“), palaikė santykius su lietuvių inteligentais Lietuvoje ir užsienyje. Jo vardu pavadintos gatvės Kelmėje ir Užventyje.

 

PASAULYJE

79

Pasirašytas Trišalis paktas. 1940 09 27 Berlyne Japonijos ambasadorius Vokietijoje Saburas Kurusas, Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris ir Italijos užsienio reikalų ministras grafas Galeazzo Ciano sudarė karinį aljansą. Prie sutarties vėliau prisijungė Vengrija, Rumunija, Slovakija ir Bulgarija.

 

 

 

Rugsėjo 28-oji

 

TUSKULĖNŲ AUKŲ ATMINIMO DIENA. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu (2006 07 19) pasirinkta rugsėjo 28-oji – Antrojo pasaulinio karo sukėlėjų, Molotovo-Ribentropo paktu iš anksto susitarusių (1939 08 23) karą kartu ranka rankon pradėti ir jį pradėjusių (1939 09 01) – nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos 1939 09 28 draugystės sutarties diena. Sutartimi, sudaryta po žiauriausio žmonijos karo pradžios nepraėjus nė mėnesiui, vienas kitu patenkintiems agresoriams „sėkmingai“ okupavus ir pasidalijus visą Lenkijos teritoriją, Vokietija slapta „perleido“ Lietuvą Sovietų Sąjungai, o pastaroji įsipareigojo savo sąjungininkei Vokietijai už tai sumokėti auksu. Ilgais okupacijos dešimtmečiais okupantai lietuvių tautai padarė daug baisių nusikaltimų, kurių vienas žiauriausių liudijimų, tapusių sovietų nužmogėjimo ir nusikaltimų žmogiškumui simboliu – buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje (dab. Vilniaus m. dalis) atrasta slapta 1944–1947 Vilniaus KGB kalėjime be teismo nužudytų ir išniekintų Lietuvos patriotų, partizanų ir rezistentų masinė kapavietė. Slėpdami nusikaltimą, okupantai į Tuskulėnų dvaro parke naktimis iškastas duobes be jokių atpažinimo ženklų slapta sumetė ir užkasė daugiau kaip 700 nužudytų Lietuvos kankinių, tarp jų Joną Noreiką-Generolą Vėtrą, vyskupą Vincentą Borisevičių, kitus iškilius Lietuvai nusipelniusius žmones. Todėl Tuskulėnų aukų atminimo diena yra visų sovietų ir KGB nusikaltimų Lietuvai ir jų aukų atminimo diena. Tuskulėnuose rasti palaikai dabar ilsisi čia įrengtame kolumbariume-koplyčioje.

93

Pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis. 1926 09 28 Maskvoje Lietuva ir Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį, kuria abi šalys įsipareigojo gerbti viena kitos suverenumą ir teritoriją bei susilaikyti nuo agresyvių veiksmų viena kitos atžvilgiu. Sovietų Sąjunga dar kartą pripažino Vilnių Lietuvai. Po 13 metų Sovietų Sąjunga sutartį sulaužė: Maskvos sutartimi komunistinė Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija pasirašė vadinamąją draugystės sutartį (1939 09 28), pagal kurią Vokietija, kuriai Lietuva „priklausė“ pagal tų pačių agresorių Maskvoje pasirašytą Molotovo–Ribentropo paktą (1939 08 23), slapta „perleido“ Lietuvą okupuoti Sovietų Sąjungai, o pastaroji įsipareigojo už tai atsiskaityti auksu.

31

Pirmą kartą jėga išvaikytas Atgimimo mitingas. 1988 09 28 Lietuvos laisvės lygos (N. Sadūnaitė, A. Terleckas, P. Cidzikas ir kt.) organizuotas mitingas, skirtas 49-osioms nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos draugystės sutarties (pasirašyta 1939 09 28), kuria Lietuva iš Vokietijos perėjo į sutartą Sovietų Sąjungai skirtą okupuoti zoną, metinėms paminėti buvo išvaikytas sovietų vidaus kariuomenės ir milicijos (sovietų policija). Po mitingo išvaikymo paaštrėjo priešprieša tarp Lietuvos komunistų partijos ir laisvėjančios Lietuvos Sąjūdžio vadovybių.

152

Gimė Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (slap. Lazdynų Pelėda), 1867 09 28 Paragiuose (Tryškių vls., dab. Akmenės r.). Prozininkė.
Gyveno Meškų–Gadoniškių (dab. Akmenės r.) dvare, vėliau – Vilniuje, Vievyje, Kaune ir Paragiuose. Bendradarbiavo „Ūkininke“, „Varpe“, „Darbininkų balse“, „Vienybėje lietuvninkų“ (nuo 1898). Parašė apsakymų „Našlaitė“ (1898), „Motulė paviliojo“ (1908) ir kt., apysakų – „Naujasis takas“ (1912) ir kt., pirmąjį lietuvišką romaną dabarties tema „Klaida“ (1909), taip pat – „Iki mirties“ (1924). Mirė (58) 1926 03 14 Paragiuose (Tryškių vls., dab. Akmenės r.), palaidota Tryškių kapinėse (dab. Telšių r.).

 

 

 

Rugsėjo 29-oji

490

Įsigaliojo Pirmasis Lietuvos Statutas. 1529 09 29 įsigaliojo Rašytinės teisės normų sisteminis rinkinys. Jis teisiškai įformino valstybės santvarką, valdžios ir valdymo organus, teisingumo ir teisėtvarkos sistemą, privilegijuotą bajorijos padėtį. Išleistos antroji (1566) ir trečioji Lietuvos Statuto redakcijos (spausdinta, 1588).

196

Gimė Vladislovas Sirokomlė (tikr. Liudvikas Vladislavas Kondratovičius), 1823 09 29. Smolgavoje (dab. Baltarusija). Poetas.
Mokėsi Nesvyžiaus dominikonų vienuolyno mokykloje, vėliau Naugarduke (nuo 1833). Baigęs mokslus tapo Nesvyžiaus Radvilų dvaro ekonomu. Persikraustė į Vilnių (1853). Vilniuje susirgo džiova. Dirbo leidinyje „Kurjer Wilenski” (nuo 1860), rengė rubrikas istorinėmis ir literatūrinėmis temomis. Vilniaus archeologinės komisijos narys. Gyveno Varšuvoje ir Krokuvoje (1861–1862). Rašė lenkų kalba. Palikimą sudaro apie 20 tomų lyrinių, epinių, dramatinių, publicistinių kūrinių, taip pat vertimų, lenkų literatūros istorijos veikalų, kelionių aprašymų, laiškų ir t. t. Parašė komedijas „Madinga žmona“, „Kaimo politikai“, pokalbių ciklą „Apie Dievo ir karaliaus šlovę“, poemas „Margeris“, „Senieji vartai“, „Trys Lietuvio dukros“, vertė renesanso poetų kūrinius iš lotynų kalbos. Parengė kelionių užrašus apie Lietuvos gamtą, kultūros paminklus ir žmones – „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ bei „Išvykos iš Vilniaus po Lietuvą“. Šie kūriniai laikomi vertingais XIX a. istoriniais šaltiniais. Mirė (38) 1862 09 18 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

 

PASAULYJE

81

Pasirašyta Miuncheno sutartis. 1938 09 29 Miunchene (Vokietija) Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos atstovai pasirašė sutartį, dar vadinamą „suokalbiu“, kuria Čekoslovakija turėjo iki 1938 10 10 perduoti Vokietijai Sudetų sritį su visais kariniais įtvirtinimais, įmonėmis, žaliavų atsargomis, ryšių priemonėmis, per tris mėnesius atiduoti kai kurias savo teritorijas Lenkijai ir Vengrijai.

 

  

 

Rugsėjo 30-oji

251

Gimė Andrejus Sniadeckis, 1768 09 30 Rydleve (Lenkija). Chemikas, medikas, biologas, medicinos ir filosofijos daktaras, profesorius (1797), biochemijos pradininkas Lietuvoje.
Mokėsi Jogailos universitete Krokuvoje. Vėliau studijavo Pavijos, Vienos ir Edinburgo universitetuose. Brolio Jano Sniadeckio pakviestas atvyko į Vilnių (1797). Vilniaus universiteto chemijos profesorius (1797–1832). Vadovavo Terapijos katedrai ir klinikoms (1827–1832). Likvidavus Vilniaus universitetą, profesoriavo Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademijoje (1832–1838). Dalyvavo šubravcų veikloje. Kūrė lenkų chemijos terminiją. Prisidėjo kuriant Vilniaus medicinos draugiją ir jai kurį laiką vadovavo (1806–1836), redagavo „Vilniaus žurnalą“ (lenkų k., 1805–1806, 1815). Parašė pirmąjį Lietuvoje chemijos vadovėlį „Chemijos pradmenys“ (lenkų k., 2 t., 1800), vieną pirmųjų pasaulyje teorinės biologijos ir biochemijos vadovėlių „Organinių kūnų teorija“ (lenkų k., 3 t., 1804–1811), darbą „Pastabos apie vaikų fizinį auklėjimą“ (lenkų k., 2 t., 1805–1806), davusį pradžią pediatrijai Lietuvoje, straipsnių medicinos, chemijos, biologijos temomis, taip pat satyrų. Mirė (69) 1838 05 11 Vilniuje, palaidotas Jašiūnuose, Barinskių dvare (Šalčininkų r.).

158

Gimė Pranciškus Karevičius, 1861 09 30 Giršinuose (dab. Skuodo r.). Vyskupas, vienuolis marijonas, lietuvybės platintojas, profesorius (1886).
Įstojo į Sankt Peterburgo kunigų seminariją. Pastebėjus gabumus, perkeltas į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją (baigė 1886). Aptarnavo Samaros penkių apskričių katalikus (nuo 1888), įsteigė vokiečių parapiją, dvi koplyčias su mokyklomis ir koplyčią lietuviams. Sankt Peterburge gynė lietuvių ir latvių gimtosios kalbos teises bažnyčiose, dalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime, ypač savišalpos ir labdaros draugijose. Sankt Peterburgo kunigų seminarijos moralinės teologijos ir liturgijos profesorius (1893–1910). Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1911). Paskirtas Žemaičių vyskupu (1914), šalia religinio gyvenimo ypač rūpinosi švietimu, spauda, draugijomis, blaivybe, suvienodino giedojimą, įvedė bendrą katekizmą. Savo pajamas skirdavo labdarai. Diplomatinėmis priemonėmis darė įtaką Vokietijai pripažįstant Lietuvos nepriklausomybę (1918). Padalijus Žemaičių vyskupystę (1926) ir vietoj vienos steigiant tris vyskupystes, nusišalino nuo pareigų. Pakeltas tituliniu Skitopolio arkivyskupu (1926). Įstojo į marijonų vienuoliją ir apsigyveno Marijampolėje. Rašė leidiniuose „Draugija“, „Vadovas“, „Sargyba“, „Šaltinis“, „Tiesos kelias“. Paliko atsiminimus „Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai“ (išleista 2006). Mirė (83) 1945 05 30 Marijampolėje, palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje.

137

Gimė Pranciškus Baltrus Šivickis, 1882 09 30 Žlakišiuose (dab. Raseinių r.). Zoologas, hidrobiologijos Lietuvoje pradininkas, akademikas (1956).
1906 apsigyveno JAV, dėstė Filipinų universitete (1922–1928), Vytauto Didžiojo (1929–1940), Vilniaus (1940–1948) universitetuose. Buvo Zoologijos ir parazitologijos instituto direktorius (1959–1960). Tyrė gyvūnų morfogenezę, pirmasis pradėjo tirti Lietuvos hidrofauną. Hidrobiologijos Lietuvoje pradininkas, vienas pirmųjų parazitologų, pirmasis ėmė tirti Lietuvos dirvožemio organizmus. Parašė bendrajai biologijai skirtų darbų, straipsnių. Mirė (86) 1968 10 10 Vilniuje.

80

Mirė Juozas Tūbelis (57), 1939 09 30 Kaune, palaidotas senosiose miesto kapinėse, jas panaikinus palaikai perlaidoti į Panemunės kapines. Gimė 1882 04 09 Ilgalaukiuose (Panemunėlio vls., dab. Rokiškio r.). Politikas, valstybės veikėjas.
Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijoje (1893–1896), iš jos dėl lietuviškos veiklos pašalintas. Baigė Liepojos gimnaziją (1902), mokėsi Varšuvos universitete (1903), gyveno Panevėžyje (iki 1904), baigė Rygos politechnikos institutą (1908). Gyveno Kaune (nuo 1909), dirbo apskričių žemėtvarkos komisijose (1910–1913). Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1915). Dirbo Voronežo švietimo komisijoje (1917), Lietuvos Tarybos švietimo komisijoje (1918). Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras (1918–1919, 1938), švietimo ministras bei Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos valdytojas (1919–1920), finansų ministras (1926–1938), vadovavo Ministrų Kabinetui (1929–1938). Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininkas (nuo 1931). Su kitais įkūrė Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungą „Lietūkis“ (1923), akcinę bendrovę „Maistas“ (1925), „Pienocentrą“ (1926). Redagavo laikraščius „Rygos garsas“, „Juokdarys“ (1906), „Žemės ūkis“. Lietuvos žemės ūkio akademija suteikė agronomijos daktaro vardą (1929). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Panemunėlyje (Rokiškio r.).

 

Parengta ir nuolatos skelbiama nuo 2010 08