Kiekvienos „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos parengimas ir išleidimas yra kruopštus daugiau kaip 100 (!) specialistų daugiametis darbas, reikalaujantis didelių intelektinių ir finansinių sąnaudų. Vienai 1 000 puslapių viršijančiai sudėtingai monografijai parengti ir išleisti reikia per 100 tūkst. Lt, todėl labai svarbi yra neatlygintina parama, nes iš šių nekomercinių knygų pardavimo į leidyklą sugrįžta tik apie 10 tūkst. Lt.

Likusias lėšas reikia gauti, arba tiksliau, jas kažkas turi aukoti, dovanoti. Kaip finansuojamos atskiros serijos monografijos galite sužinoti šioje skiltyje arba atskirų monografijų skiltyse.

Nuolatinio lėšų nepritekliaus, kuris lydi ne tik pastaruosius sunkmečio paženklintus, bet visus jau daug metų rengiamos ir leidžiamos, neperdėsim pasakę, svarbios valstybinės reikšmės monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ metus, kontekste labai pasigendame ir pačios valstybės atstovų valstybinio požiūrio. 

Nors nuolat susirašinėjame, teikiame paraiškas ir dalyvaujame bemaž visuose Kultūros ministerijos, Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, kitų valstybės institucijų skelbtuose atviruose leidybos finansavimo ir viešojo pirkimo konkursuose, kvietimuose, finansavimo negauname. Deja, bet kai kada šis nefinansavimas yra net tyčinis ir pasiekiamas pažeidžiant įstatymus.

Neapsikentę nuolat pasikartojančiais, mūsų manymu, akivaizdžiai neteisingais konkursų rezultatais, su Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija nuo 2005 metų bylinėjomės visų instancijų teismuose, siekdami, kad būtų pripažinti minėtos institucijos, nuo pat jos įsteigimo 1997 m. gruodžio 31 d. daugiau kaip 10 metų vadovaujamos dar Prezidento A. M. Brazausko paskirto nepakeičiamojo direktoriaus Gedimino Ilgūno, patariamo E. Ulčinaitės, L. Truskos, D. Kauno ir kitų nuolatinių vertintojų, padaryti jos organizuotų leidinių viešųjų pirkimų pažeidimai, dėl kurių, mūsų manymu, ir prarandame dalį pelnyto finansavimo. Deja, atrodo, šiame procese savo vaidmens neatliko ir teismai, metų metus tęsę nesudėtingas bylas, bet taip ir neužtikrinę teisingumo, teisingo valstybės lėšų paskirstymo ir panaudojimo. 

Minėtos Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos įsteigtos institucijos, jos vadovo ir kitų jo kolegų – konkursų rengėjų nusižengimus tikruoju – įstatymo pažeidimo – vardu tik 2008 m. lapkričio 24 d. savo rašte įvardijo Viešųjų pirkimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Tarnyba), pagal kurią daugelį metų visuose Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos prie Lietuvos Prezidento kanceliarijos pagal tokias pačias šablonines sąlygas rengtuose viešuosiuose leidinių pirkimo konkursuose, kaip ir Tarnybos įvertinto 2007 m. konkurso (pirkimo numeris 59306), sąlygose 

„<...> nurodyti ekonominio naudingumo pasiūlymo kriterijų „Mokslinė vertė, monografiškumas“, „Mokslinis ir kultūrinis aktualumas bei naujumas“, „Pagrįstumas ir įgyvendinimo realumas“, „Leidinio parengimo būklė“ pavadinimai ir lyginamieji svoriai, tačiau jie konkurso sąlygose aiškiai neapibūdinti, neaprašyta šių kriterijų vertinimo metodika, kad tiekėjai galėtų disponuoti informacija, kokių charakteristikų paslaugos perkančiajai organizacijai yra ekonomiškai naudingesnės ir tinkamai aprašyti siūlomų paslaugų savybes pasiūlymuose, o perkančioji organizacija turėtų pakankamą informaciją objektyviam pasiūlymų įvertinimui ir jų palyginimui. Konkurso sąlygose nenustatyta, pagal kokias formules bus apskaičiuojami ne tik šių, bet ir kainos kriterijaus balai. Tuo neužtikrintas Įstatymo [Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas – leidyklos past.] 3 straipsnio 1 dalyje nustatyto skaidrumo principo laikymasis ir pažeistas Įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 13 punktas. 

Atsižvelgdama į nustatytus Įstatymo pažeidimus [paryškinta cituojant – leidyklos past.], Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 4 punktu, įpareigoja Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkciją prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nutraukti supaprastinto atviro konkurso „Lietuvos istorijos ir kultūros sričių leidinių išleidimas“ (pirkimo numeris 59306) pirkimo procedūras ir raštu pranešti Tarnybai apie šio įpareigojimo įvykdymą“. 

Ir tik artėjant prie pabaigos Lietuvos Tūkstantmečio minėjimo metams „Versmės“ leidyklai pagaliau pavyko laimėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo grąžintą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo daugiametę civilinę bylą prieš Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkciją prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos.

Vilniaus apygardos teismo, patenkinusio „Versmės“ leidyklos ieškinį, 2009 m. birželio 29 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2–2498–585 / 2009, teisėjas Vytautas Zelianka) rašoma: 

„<...> neteisėti visi atsakovo [Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos – leidyklos past.] veiksmai, kuriais buvo vykdomos ieškovo [„Versmės“ leidyklos – leidyklos past.] atžvilgiu neteisėtai [paryškinta cituojant – leidyklos past.] paskelbto viešojo pirkimo procedūros <...>“. 

Ką čia bepridursi: įstatymo pažeidėjai įvardyti, teisingumas triumfuoja, tačiau laiko atgal nesugrąžinsi – beveik 10 metų trukęs nuolatinis įstatymo pažeidinėjimas įvyko, pelnytų valstybės lėšų „Lietuvos valsčių“ serijai neskirta. Tam kelio neužkirto nei teismai, nei kontrolieriai, nei bevaisės mūsų, kaip visuomenės atstovų, pastangos, nei įstatymus pamynusios institucijos steigėjai ir globėjai.

Deja, pati Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija, kurios veikla Valstybės kontrolės vertinama arba neigiamai, arba patenkinamai, visus tuos metus savo darbo ir bendravimo nekeitė, dirbo prastai, elgėsi pabrėžtinai nedraugiškai ir arogantiškai, nesileido į jokias diskusijas, bendravo tik teismuose, o juose vilkino bylas ir sąmoningai darė viską, kad finansavimo negautume. Dar 2005-aisiais, kai dėl direkcijos veiksmų kreipėmės į teismą, iš karto sulaukėme šios atsakovu patrauktos institucijos ir jos konkursų komisijos atsakomojo kerštingo veiksmo: iš daug metų naudoto leidinių pirkimo konkursų sąlygų tipinio teksto buvo išbraukta konkursams teikiamų leidinių eilutė „Regionų istorija“, kitaip sakant, paminant visuomenės interesus buvo pasirūpinta, kad negalėtume net teikti konkursams būtent skirtingų Lietuvos kraštų istorijai ir kultūrai skiriamų „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų, todėl nei „Versmės“ leidykla, nei kitos leidyklos nuo 2005 m. nebegalėjo gauti valstybės biudžeto finansavimo regionų istorijos leidiniams, o visuomenei tuo buvo trukdoma šiuos leidinius turėti ir skaityti. O nepakeičiamasis direktorius G. Ilgūnas, einantis jau 74-uosius metus ir direkcijoje dirbantis tik pagal autorinę sutartį (!), nes tokio samdomo darbo dėl amžiaus cenzo jam negalima dirbti pagal įstatymą, tų pačių nematomų jėgų už savo daugiametį patikrintą elgesį vertinamas ir pasodintas net į atsakingą ir svarbią Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos pirmininko kėdę, ir paskutiniame teismo posėdyje 2009 m. birželio 15 d., patenkinusiame „Versmės“ leidyklos ieškinį, teisėjo paklaustas nieko negalėjo pasakyti dėl Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įvardytų jo vadovaujamos institucijos padarytų įstatymo pažeidimų, elgėsi pabrėžtinai priešiškai, o „Lietuvos valsčių“ serijos knygas menkinamai vadino Pilviškių seniūno atsiminimais...

Rėmėjai, „Lietuvos valsčių“ serijai skyrę 2 proc. savo metinės pajamų mokesčių sumos

▲2009 09 11

Atgal

Viršun