Lygumai. Stačiūnai

(57 aut., 80 str., 896 p., 700 egz., 2001 m., 6-oji serijos knyga)

Apie autorius

Valentina Alekseriūnaitė – paminklosaugininkė. Gimė 1951 m. vasario 11 d. Miciūnų k. (Pakruojo raj.). Baigusi Vilniaus kultūros mokyklą, dirbo Pakruojo raj. bibliotekose. Nuo 1985 m. yra Pakruojo savivaldybės Kultūros skyriaus paminklosaugos vyr. specialistė.

Algirdas Baliulis – istorikas. Gimė 1936 m. sausio 2 d. Duobių k. (Daugailių vls., Utenos aps.). 1953 m. baigė Utenos 1-ąją vidurinę mokyklą. 1958 m. Vilniaus universitete įgijo bibliotekininko specialybę. Dirbo Paminklų konservavimo institute, 1988–2000 m. buvo Lietuvos Istorijos instituto Archeografijos skyriaus vedėjas, nuo 1988 m. yra šio instituto vyr. mokslinis bendradarbis. Parašė knygą „Trakų miestas ir pilys“ (1991) (kartu su S. Mikulioniu, A. Miškiniu), parengė chrestomatiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas“ (2001) (kartu su E. Meilumi), paskelbė „Ukmergės apskrities seniūnijų 1756 m. inventorius“ (1994), „Lietuvos metriką“ (1, 3, 8, 10, 25, 51 tomus; kartu su kitais). Už „Lietuvos metrikos“ publikavimą 1998 m. apdovanotas Lietuvos mokslo premija.

Laimutis Bilkis – kalbininkas. Gimė 1969 m. gegužės 19 d. Darželių k. (Ignalinos raj.). 1987 m. baigė Linkmenų (Ignalinos raj.) vidurinę mokyklą. 1987–1992 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, Lituanistikos fakultete. Nuo 1992 m. dirba Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje. 1998 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Lietuvių priesaginės darybos helonimai“. Mokslinio darbo sritis – lietuvių vietovardžiai.

Liucija Janina Brazdžionienė – bibliotekininkė. Gimė 1944 m. gruodžio 13 d. Steigvilių k. (Pakruojo raj.). Mokėsi Diržių septynmetėje mokykloje, vėliau baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą. 11 metų dirbo pedagoginį darbą, nuo 1979 m. yra Šukionių kaimo bibliotekininkė.

Leonas Braziulis –  žurnalistas. Gimė 1941 m. spalio 9 d. Norvaišių kaime (Šiaulių aps., Lygumų vls.). 1963 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. Dirbo laikraščio „Tiesa“, dienraščių „Lietuva“, „Diena“ redakcijose. Nuo 1995 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ atsakingojo sekretoriaus pavaduotojas. Daugiausia rašo sporto, automobilizmo, etnokultūros, kraštotyros bei gamtosaugos temomis.

Stanislovas Buchaveckas – istorikas, publicistas. Gimė 1951 m. birželio 11 d. Nochtuisko k. (Oliokminsko raj., Jakutija). Į Lietuvą atvyko 1956 metais. 1969 m. baigė Joniškio vidurinę mokyklą ir iki 1974 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją. Dėl gimimo tremtyje „dėmės“ nebuvo priimtas į Lietuvos SSR Mokslų Akademijos Istorijos institutą. 1974–1976 m. dirbo Vilniaus muziejuose, 1976–1990 m. – Vilniaus jaunųjų turistų stotyje. Nuo 1974 m. kaip dėstytojas-valandininkas (etatiniu darbuotoju nepriėmė) dar skaitė paskaitas Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1990 m. dirba Lietuvos istorijos institute. Didžiausią dėmesį skiria nacių okupacijos laikotarpio Lietuvos istorijos tyrinėjimams. Parašė mokslinių bei populiarių straipsnių istorijos ir turizmo temomis, išleido knygas: „Verknė“ (1984), „Strėva“ (1985), „Pėsčiomis po gimtąjį kraštą“ (1989), „Kaišiadorių rajonas“ (1989), „Šalčios žemė“ (1992).

Prosperas Bubnys – kunigas. Gimė 1918 m. Panausupio kaime (Marijampolės aps.). Mokėsi Uosinės pradžios mokykloje, Marijampolės kunigų marijonų gimnazijoje. Nuo 1938 m. atliko karo tarnybą Karo mokykloje, gavęs leitenanto laipsnį išėjo į atsargą. 1944 m. baigė Kauno kunigų seminarijos Teologijos fakultetą, buvo įšventintas kunigu ir paskirtas į Prisikėlimo bažnyčią Kaune. 1945 m. sovietinės valdžios buvo suimtas, nuteistas 10 metų ir ištremtas į Sibirą (Komijos SSR). Į Lietuvą grįžo 1954 metais. Kunigavo Paupio, Girkalnio (Raseinių raj.), Lygumų (Pakruojo raj.), Šiaulių Šv. Jurgio, Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčiose. 1971 m. buvo nuteistas už vaikų mokymą tikėjimo tiesų, metus kalėjo Marijampolės sunkiųjų darbų kolonijoje. Klebonaudamas Lygumuose, rūpinosi uždarytos Sereikių koplyčios meno vertybių išsaugojimu. Prasidėjus Lietuvos Atgimimui rėmė Sąjūdžio veiklą. Nuo 1997 m. gyvena Kaune, Marijonų vienuolyne prie Šv. Gertrūdos bažnyčios.

Renata Budrienė – mokytoja. Gimė 1971 m. balandžio 19 d. Giliogirio k. (Plungės raj.). 1986 m. baigė Stačiūnų mokyklą, 1996 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakultetą (neakivaizdiniu būdu). Nuo 1989 m. dirba Stačiūnų pagrindinėje mokykloje, šiuo metu yra lietuvių kalbos vyr. mokytoja.

Birutė Burauskaitė – inžinierė, sociologė, kraštotyrininkė. Gimė 1943 m. sausio 13 d. Kaune. 1960–1965 m. studijavo Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultete. 1967–1979 m. dirbo mokslinio tyrimo institute „Termoizoliacija“ moksline bendradarbe. 1968 m. įsitraukė į kraštotyros judėjimą, o 1969 m., įsteigus Vilniaus universiteto kraštotyros klubą „Ramuva“, tapo jo nare. Įkūrė Liaudies dainų klubą. Palaikė ryšius su disidentais, spausdino bei platino pogrindžio leidinius. 1988 m. sudarius Sąjūdžio komisiją stalinizmo nusikaltimams tirti, įsitraukė į jos darbą, su kitais įkūrė Politkalinių ir tremtinių globos grupę. Nuo 1997 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre dirba Genocido ir rezistencijos departamento direktoriaus pavaduotoja bei Archyvinio vardynų skyriaus vadove. Nuo 1998 m. yra tarptautinio projekto „Rytų Europa – bendras likimas“ koordinatorė Lietuvoje.

Antanas Čalnaris – prozininkas, publicistas, žurnalistas. Gimė 1936 m. rugsėjo 21 d. Lygumų miestelyje (Šiaulių aps.). 1959–1962 m. dirbo Pakruojo rajono laikraščio „Žvaigždė“, vėliau „Komjaunimo tiesos“, „Literatūros ir meno“, „Valstiečių laikraščio“ redakcijose. Nuo 1992 m. „Valstiečių laikraščio“ redakcijos Publicistikos skyriaus darbuotojas. Išleido apsakymų rinkinius „Tas vienas vakaras“ (1962), „Gluosnių žemė“ (1986), „Senų pasimatymų laimė“ (1995), publicistikos knygą „Gulėjimas kryžium“ (1999). Už rinkinį „Gluosnių žemė“ ir apsakymą „Šeštadienių naktys žemuogių miške“ apdovanotas Žemaitės premija.

Marijona Čilvinaitė – bibliotekininkė, kraštotyrininkė. Gimė 1900 m. rugpjūčio 6 d. Upynos mstl. (dab. Šilalės raj.). 1915 m. baigė Upynos pradžios mokyklą, 1925 m. – Šiaulių gimnaziją. Iki 1930 m. studijavo Kaune, Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Po to Vytauto Didžiojo universitete dirbo bibliotekininke. Nuo 1940 m. buvo Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės skaityklos vedėja. 1948–1963 m. dirbo Kauno valstybinėje respublikinėje bibliotekoje. Dalyvavo etnografinėse ekspedicijose, skelbė straipsnius „Mokykloje“, „Gyvenime“, „Kultūroje“, „Gimtajame krašte“, „Mūsų senovėje“, „Trimite“, „Karo archyve“ ir kitur. Mirė 1995 m., palaidota gimtosios Upynos kapinėse.

Vytautas Didžpetris – inžinierius, paminklosaugininkas. Gimė 1942 m. rugpjūčio 6 d. Pakruojyje. 1960 m. baigė Kauno 13-ąją vidurinę mokyklą. 1961–1991 m. dirbo Valstybiniame aerofotogeodezijos bei Miškų institutuose. 1985–1991 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, įgijo inžinieriaus žemėtvarkininko kvalifikaciją. Nuo 1992 m. dirba Kultūros vertybių apsaugos departamento Kultūros paveldo centre (1995–1996 m. – dar Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centre). 1995–1997 m. krašto kultūros laikraščio, o nuo 1998 m. istorijos ir kultūros žurnalo „Žiemgala“ atsakingasis redaktorius bei „Žiemgalos“ leidyklos direktorius (nuo 1999 m.). Surengė parodų apie Šiaurės Lietuvą. Išleido knygą „Linkuvos karmelitų bažnyčia ir vienuolynas“ (1993).

Aldona Gaigalaitė – istorikė. Gimė 1927 m. birželio 15 d. Gaižūnų k. (Linkuvos vls.). Mokėsi Rimkūnų k. pradžios mokykloje, Linkuvos gimnazijoje ir Vilniaus pedagoginiame institute. 1950 m. jį baigusi, dirbo Šiaulių mokytojų institute visuotinės istorijos dėstytoja. Įstojusi į Istorijos instituto aspirantūrą, apgynė disertaciją ir iki 1969 m. čia dirbo moksline bendradarbe, sektoriaus vadove. Po to Vilniaus pedagoginiame institute dėstė Lietuvos istoriją, Lietuvos kultūros istoriją, buvo katedros vedėja; jai suteiktas docentės, vėliau – profesorės vardas. Tyrinėja XX a. Lietuvos istoriją, yra paskelbusi daugiau kaip 200 darbų – knygų, vadovėlių bei chrestomatijų mokykloms, straipsnių, recenzijų ir kita. Pastaruoju metu domisi gimtųjų apylinkių istorija, yra parašiusi atsiminimus apie savo mokytojus.

Juozas Galkus – dailininkas. Gimė 1932 m. lapkričio 2 d. Šimkūnų k. (Joniškio vls.). 1945–1952 m. mokėsi Joniškio vidurinėje mokykloje, iki 1958 m. studijavo Valstybinio dailės instituto Grafikos katedroje pas prof. A. Kučą. Nuo 1960 m. Grafikos katedroje dėsto kompoziciją ir tapybą, nuo 1982 m. yra profesorius. Dalyvavo daugelyje parodų Lietuvoje ir užsienyje, surengė personalinių parodų. 1966 m. apdovanotas Varšuvos tarptautinės plakato bienalės specialiuoju prizu, 1982 m. – Brno tarptautinės taikomosios grafikos bienalės bronzos medaliu, dar Pabaltijo plakato trienalių ir kt. parodų premijomis bei diplomais. Sukūrė per 500 plakatų, taikomosios grafikos kūrinių, miestų ir miestelių herbų, apipavidalino per 100 knygų. Paskelbė straipsnių apie plakatą ir kt., išleido knygą „Senasis Lietuvos plakatas 1862–1944“.

Kazimieras Garva – kalbininkas. Gimė 1950 m. lapkričio 11 d. Linkuvoje (Pakruojo raj.). Nuo 1957 m. lankė Linkuvos vidurinę mokyklą, 1963–1968 m. – Kauno 22-ąją vidurinę mokyklą. Iki 1973 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, iki 1976 m. – Kalbotyros institute Maskvoje. 1977 m. apginta filologijos mokslų kandidato disertacija „Priegaidės fenologinėje sistemoje (remiantis lietuvių kalbos medžiaga)“, 1993 m. nostrifikuotas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis. Nuo 1973 m. dirba Lietuvių kalbos institute. Svarbiausios mokslinio tyrinėjimo kryptys: lietuvių kalbos tarmės, bendrinės lietuvių kalbos fonetika ir fonologija, lietuvių kalbos ploto ir pakraščių šnektų istorija, tikriniai vardai ir kita. Parašyta 80 mokslinių ir 200 populiarių straipsnių, sudarytos 5 knygos. Nuo 1988 m. „Vilnijos“ draugijos pirmininkas, taip pat „Žiemgalos“ draugijos, Lietuvos Sąjūdžio tarybų, kitų visuomeninių organizacijų, valstybinių komisijų narys.

Janina Greiškanienė – bibliotekininkė. Gimė 1956 m. vasario 24 d. Miciūnų k. (Pakruojo raj.). Kauno žemės ūkio technikume įgijo topografijos specialybę. Dirbo Kaune, Visasąjunginio žemės ūkio aerofotogeodezinių tyrinėjimų institute. Nuo 1994 m. dirba Pakruojo viešosios bibliotekos Pamūšio filiale.

Genė Juodytė – bibliotekininkė. Gimė 1954 m. birželio 3 d. Žeimelyje (Pakruojo raj.). 1972 m. baigė Žeimelio vidurinę mokyklą. Dar joje susidomėjo kraštotyra, lankė mokytojo J. Šliavo vadovaujamą kraštotyros būrelį, rinko ir užrainėjo tautosaką. Studijavo Vilniaus universitete, po dviejų kursų mokslą tęsė Vilniaus kultūros mokykloje. Šiuo metu dirba Pakruojo J. Paukštelio viešojoje bibliotekoje, domisi iš šio krato kilusiomis iškiliomis asmenybėmis.

Jonas Juozapaitis – buvęs Lygumų valsčiaus savivaldybės tarnautojas. Gimė 1921 m. spalio 30 d. Išdagiečių k. (Lygumų vls.). Baigė Pamūšio (Lygumų vls.) pradžios mokyklą. Nuo 1935 m. gyveno netoli Ąžuolynės viensėdžio. Vokiečių okupacijos metais dirbo Lygumų valsčiaus savivaldybėje paskirstymo punkto sąskaitininku. Nuo 1944 m. buvo Kairių bažnyčios, nuo 1950 m. – Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios zakristijonu. Vėliau dirbo ūkvedžiu įvairiose Šiaulių miesto įstaigose.

Robertas Jurgaitis – istorikas. Gimė 1972 m. kovo 23 d. Lygumų mstl. (Pakruojo raj.). Mokėsi Lygumų vidurinėje mokykloje, 1990–1996 m. studijavo istoriją Vilniaus pedagoginiame universitete. Nuo 1997 m. yra Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvos istorijos katedros dėstytojas. Paskelbė mokslinių ir populiarių straipsnių. Tyrimų sritis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentarizmo istorija. Nuo 1998 m. yra „Žiemgalos“ draugijos prezidentas.

Kazimieras Kalibatas – folkloristas, pedagogas, violončelininkas. Gimė 1938 m. sausio 29 d. Vilūnaičių kaime (Šiaulių aps., Lygumų vls.). Mokėsi Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje. 1966 m. baigė Vilniaus konservatorijos Violončelės klasę. Dėstė Šiaulių, Vilniaus, Pakruojo muzikos mokyklose. Nuo 1993 m. Šiaulių konservatorijos violončelės specialybės ir Šiaulių pedagoginio universiteto Meno pedagogikos katedros etnoinstrumentologijos dėstytojas. Šiaulių kamerinio orkestro ir fortepijoninio trio muzikantas. Įkūrė per 20 folkloro ansamblių („Sadauja“, „Jievaras“, „Nalšia“ ir kt.) bei jiems vadovavo. Su ansambliais dalyvavo folkloro festivaliuose „Skamba skamba kankliai“, „Ant marių krantelio“, „Baltika“, „Europiada“, koncertavo užsienyje. 1992–1998 m. „Žiemgalos“ draugijos prezidentas, nuo 1998 m. viceprezidentas. Organizavo ekspedicijas, rinko tautosaką. Knygų „Linelius roviau, dainavau“, „Pakruojo apylinkės“, „Dainos žuvusiai jaunystei“ ir kt. sudarytojas, redakcinių kolegijų narys.

Lidija Kavaliauskienė – geografė, kartografė. Gimė 1943 m. lapkričio 7 d. Jaugeliškių k. (Jonavos raj.). 1960 m. baigė Jonavos vidurinę mokyklą. Metus dirbo Beržų (Jonavos raj.) aštuonmetėje mokykloje. 1961–1966 m. studijavo Vilniaus universiteto Gamtos fakultete, įgijo geografijos, kartografijos specialybę. Nuo 1964 m. dirba Vilniaus universiteto Kartografijos laboratorijoje (vėliau centre). Rengia žemėlapius, atlasus, bendradarbiauja leidžiant lokalines monografijas.

Jonas Kelevišius – pedagogas, visuomenininkas. Gimė 1929 m. spalio 20 d., Bulinskių k. (Utenos vls.). 1936 m. baigė Pakalnių (Utenos vls.) pradžios mokyklą, 1942–1950 m. mokėsi Utenos valstybinėje gimnazijoje. 1950–1955 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. 1955–1961 m. dirbo Vievio raj. liaudies švietimo skyriaus inspektoriumi, 1961 m. – Gilučių (Vievio raj.) pradžios mokyklos mokytoju. 1961–1971 m. dėstė istoriją ir visuomenės mokslus Pernaravos (Kėdainių raj.), 1971–1979 m. – Lygumų vidurinėse mokyklose, 1978–1979 m. dar dirbo Pakruojo neakivaizdinės mokyklos mokytoju ir metodininku. 1980–1988 m. Pakruojo žemės ūkio kombinato mokyklos ūkio dalies vedėjas. Nuo 1992 m. dėsto istoriją Lygumų vidurinėje mokykloje. Aktyvus visuomenininkas, Lietuvos krikščionių demokratų partijos Pakruojo skyriaus vienas iš įkūrėjų, 1991–1997 m. šio skyriaus pirmininkas. 1995–1997 m. Pakruojo raj. savivaldybės tarybos narys. Domisi ir renka medžiagą apie partizaninį judėjimą, Sąjūdžio veiklą. Šiomis temomis paskelbė straipsnių periodiniuose leidiniuose „Karys“, „Trimitas“, „Tremtinys“, „Apžvalga“, „Šiaulių naujienos“ ir kt. Renka senienas, savo namuose yra įkūręs muziejuką.

Libertas Klimka – mokslo istorikas, kraštotyrininkas. Gimė 1940 m. rugsėjo 18 d. Kaune. Užaugo Vilniuje. 1963 m. Vilniaus universitete baigęs fizikos studijas, dirbo Puslaidininkių fizikos institute, tyrinėjo kartųjų elektronų rekombinacinius procesus germanio kristaluose. Jam suteiktas gamtos mokslų daktaro vardas. 1975–1991 m. buvo Vilniaus technikos universiteto docentas, dabar – Vilniaus pedagoginio universiteto Baltų proistorės katedros docentas. Yra vienas iš Lietuvos etnokosmologijos muziejaus (Molėtų raj.) steigėjų ir mokslinis vadovas. Tyrinėjimų kryptys – baltų etnokosmologija ir paleoastronomija, tiksliųjų ir taikomųjų mokslų istorija Lietuvoje. Šia tema yra išleidęs knygų, parašęs mokslinių bei populiarių straipsnių.

Emilija Konkulevičiūtė-Libikienė – mokytoja. Gimė 1924 m. vasario 11 d. Mazgaigalio k. (Naujamiesčio vls., Panevėžio aps.). Mokytojavo Smilgių (Panevėžio aps.) septynmetėje mokykloje, Ramygalos, Pakruojo vidurinėse mokyklose. 1957 m. baigė Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą (neakivaizdiniu būdu). Nuo tada iki pat 1997 m. dirbo Lygumų vidurinėje mokykloje. Dalyvavo užklasinėje kultūrinėje veikloje – rengė, režisavo vaidinimus.

Povilas Krikščiūnas – filologas. Gimė 1955 m. spalio 5 d. Berklainių k. (Daujėnų apyl., Pasvalio raj.). 1972 m. baigė Daujėnų aštuonmetę, 1975 m. – Pasvalio vidurinę mokyklą, 1981 m. – Vilniaus universitetą. Dalyvavo Vilniaus universiteto kraštotyrininkų „Ramuvos“, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ekspedicijose. Šiuo metu dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Mokslinių tyrinėjimų sritis – lietuvių tautosaka, archyvinis darbas. Parengė publikaciją „Lietuvių liaudies anekdotai“ (1984), bendradarbiavo „Kraštotyroje“, „Tautosakos darbuose“, sudarė katalogą „Kraštotyrininkai – tautosakos rinkėjai (1960–1985)“.

Rimvydas Kunskas – geografas-ekologas. Gimė 1938 m. gegužės 3 d. Lingirio k. (Panevėžio raj.). 1955 m. baigė Ramygalos vidurinę mokyklą, 1960 m. – Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą. Dirbo Geografijos institute, 1990–1994 m. – Aplinkos apsaugos departamente Ekspertizės valdybos viršininku, 1993–1996 m. – Geografijos institute Ežerotyros ir pelkėtyros sektoriaus vadovu. Nuo 1996 m. yra šio instituto pelkėtyros grupės vadovas. Svarbesni darbai: „Nemuno deltos raidos naujoji schema“ (1975–1978), „Augalijos kaita Lietuvos ežerų ir pelkių raidoje“ (1993), „Ežerų ir pelkių raidos hidrografinės tipologijos principai“ (1988). Parašė apie 120 straipsnių. Mokslinio darbo sritys – paleontologija, arba landšafto istorija, etnoekologija, ežerotyra-pelkėtyra. 1983 m. apdovanotas nacionaline J. Basanavičiaus premija.

Pranė Kvedarienė – žurnalistė. Gimė 1954 m. gruodžio 16 d. Meškalaukio k. (Pasvalio raj.). Nuo 1973 m. dirba Pakruojo raj. „Auksinės varpos“ laikraščio redakcijoje, nuo 1982 m. yra šio leidinio Žemės ūkio skyriaus vedėja.

Daiva Leimontaitė – mokytoja. Gimė 1973 m. rugsėjo 8 d. Linkuvoje (Pakruojo raj.). 1991 m. su pagyrimu baigė Linkuvos vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakultetą. Baigusi studijas, mokytojavo Žeimelio (Pakruojo raj.), Baltosios Vokės (Šalčininkų raj.) vidurinėse mokyklose. Nuo 1997 m. dirba Lygumų (Pakruojo raj.) vidurinėje mokykloje. Be tiesioginio darbo, domisi etnografija bei etnokultūra.

Rasa Levikaitė-Sperskienė – istorikė. Gimė 1963 m. birželio 19 d. Dervelių k. (Pakruojo raj.). Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1985 m. čia dirba Lietuvos istorijos katedros dėstytoja. Tyrinėjimų sritis – lietuviai Rusijoje 1914–1918 metais.

Aurelija Malinauskaitė – istorikė. Gimė 1961 m. gegužės 4 d. Radviliškyje. 1985 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Dirba Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Nuo 1997 m. dar yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įgaliota atstovė Šiaulių apskričiai. Dviejų knygų – „Partizanų kovos Šiaulių krašte“ ir „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje“ – sudarytoja, straipsnių bei publikacijų autorė. Apie ginkluotą pasipriešinimą sovietmečiu paskelbė straipsnių periodinėje spaudoje, tęstiniuose leidiniuose „Laisvės kovų archyvas“, „Žiemgala“ ir kitur. Domėjimosi sritys – Lietuvos gyventojų genocidas pirmosios (1940–1941 m.) ir antrosios (1944–1990 m.) sovietų okupacijų metais, rezistencinis sąjūdis.

Petras Mekys – inžinierius. Gimė 1933 m. rugsėjo 25 d. Vilūnaičių k. (Lygumų vls.). 1941 m. su šeima buvo ištremtas į Sibirą (Tomsko sritis, Parbigo raj., Zavadskojės k.). 1952–1956 m. mokėsi Ulan Udės geležinkelio technikume. Po to dirbo Sverdlovsko geležinkelio gamykloje kontrolieriumi, konstruktoriumi. 1957–1963 m. dar studijavo Uralo politechnikos institute (vakariniame skyriuje). Baigęs studijas, grįžo į Lietuvą. Čia iki 1995 m. dirbo Vilniaus elektros matavimo technikos gamykloje inžinieriumi-konstruktoriumi, biuro viršininku.

Angelė Mikelevičiūtė-Zaveckienė – agronomė, bibliotekininkė. Gimė 1949 m. balandžio 14 d. Pašvitinio k. (Pakruojo raj.). Mokėsi Linkuvos (Pakruojo raj.) vidurinėje mokykloje. 1970 m. Joniškėlio tarybinio ūkio technikume įgijo agronomės specialybę. Iki 1979 m. dirbo Stačiūnų tarybinio ūkio buhaltere, agronome. Vėliau buvo Stačiūnų apylinkės vykdomojo komiteto sekretore. Nuo 1986 m., panaikinus Stačiūnų apylinkę, dirba Stačiūnų kultūros namų direktore, bibliotekininke.

Vacys Milius – etnologas. Gimė 1926 m. gruodžio 8 d. Šauklių k. (Mosėdžio vls., Kretingos aps.). Iki 1938 m. lankė Šačių pradžios mokyklą, 1940 m. baigė Skuodo pradžios mokyklos V–VI skyrius ir iki 1944 m. mokėsi Skuodo gimnazijoje. 1946 m. baigė Telšių mokytojų seminariją, 1951 m. – Vilniaus universiteto muziejininkystės ir etnografijos studijas. 1952–1954 m. studijavo SSRS Mokslų Akademijos Etnografijos instituto aspirantūroje. 1955 m. apgynė disertaciją apie lietuvių valstiečių maistą ir namų apyvokos daiktus, 1993 m. – habilituoto daktaro disertaciją apie Lietuvos kaimo amatus ir techniką. Mokslinės veiklos kryptys – Lietuvos kaimo materialinės kultūros istorija, lietuvių etnologijos istoriografija ir bibliografija. Šiuo metu dirba Lietuvos istorijos institute, yra Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikas.

Juozas Misevičius – istorikas. Gimė 1961 m. birželio 7 d. Šiauliuose. 1979 m. baigė Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą, 1980–1985 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Po to iki 1992 m. dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Politologijos katedroje, studijavo Vilniaus universiteto aspirantūroje. 1994–1997 m. dirbo UAB „Metalo prekyba“ marketingo direktoriumi, iki 1999 m. – įmonės „Alresna“ vadybininku. Knygų „Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija“ (1996), „Šiaulių sporto istorija“ (1998), „Gruzdžiai“ (1999) bendraautorius, paskelbė straipsnių sporto istorijos, kraštotyros temomis.

Kazys Misius – inžinierius, istorikas. Gimė 1942 m. gruodžio 5 d. Paymėžio k. (Kvėdarnos vls.). 1961 m. baigė Kvėdarnos vidurinę mokyklą, 1967 m. – Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą. Dirba Kultūros paveldo centre Kultūros vertybių paieškų grupės vyr. specialistu. Tyrinėja lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, XIX a. pabaigos ekonominį, kultūrinį Lietuvos gyvenimą bei miestelių, kaimų istorijas. Yra Lietuvos istorijos draugijos narys, bendradarbiauja kraštotyriniuose leidiniuose, kartu su R. Šinkūnu išleido žinyną „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (1993).

Skaistė Mockutė – etnologė. Gimė 1941 m. gegužės 16 d. Vilniuje. 1951 m. su šeima buvo ištremta į Sibirą (Irkutsko sritis, Bolšaja Tada k.). Į Lietuvą grįžo 1962 metais. 1972 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Nuo 1973 m. dirba Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Paskelbė straipsnių žurnaluose „Liaudies kultūra“, „Etnografija“, lokalinėje monografijoje „Gruzdžiai“ (1999), vietinėje spaudoje ir kitur.

Eligijus Juvencijus Morkūnas – istorikas. Gimė 1945 m. rugsėjo 27 d. Kėdainiuose. Mokėsi Kėdainių 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1967 m. baigė Kauno technologijos technikumą. 1967–1970 m. studijavo Kauno politechnikos institute, 1979 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1970 m. buvo Lietuvos liaudies buities muziejaus mokslinis darbuotojas, nuo 1984 m. – šio muziejaus Miestelio ir liaudies technikos sektoriaus vedėjas, o nuo 1995 m. yra muziejaus direktoriaus pavaduotojas informacijai ir švietimui. Išleido knygą „Technikos paminklai Lietuvoje: vėjo malūnai“ (1982), sukaupė medžiagos knygoms apie vandens, garo malūnus.

Jonas Nekrašius – teisininkas, advokatas. Gimė 1949 m. rugpjūčio 18 d. Šiauliuose. Nuo 1979 m. dirbo Pakruojo raj. apylinkės teismo pirmininku, o nuo 1992 m. yra Šiaulių advokatų kontoros advokatas. Išleido kelias knygas apie teisę, ekslibrisą, meną, parašė apie 1500 straipsnių. 1988 m. Pakruojo dvaro rūmuose įkūrė pirmąjį Ekslibriso muziejų Lietuvoje. Tarptautinių „mail art“ (menas paštu) parodų ir projektų rengėjas, ekslibrisų konkursų kuratorius. „Žiemgalos“ draugijos ir krašto kultūros laikraščio „Žiemgala“ vienas iš steigėjų, pirmasis šio laikraščio vyr. redaktorius (1991–1994). Videofilmų „Žiemgalos vagos“ (1998), „Kryžių kalnas“ (2000) scenarijų autorius ir režisierius.

Erika Nenartavičiūtė – etnologė. Gimė 1951 m. sausio 7 d. Kaune. Nuo 1958 m. mokėsi Kauno S. Nėries vidurinėje mokykloje. 1969–1974 m. studijavo etnografiją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Dalyvavo studentų mokslinės draugijos veikloje, „Ramuvos“ ekspedicijose. Nuo 1973 m. dirba Lietuvos liaudies buities muziejuje vyr. etnografe. Tyrinėjimų sritys – audiniai, audinių gamybos įrankiai, drabužiai. Bendradarbiauja leidžiant lokalines monografijas.

Leonas Norkuckis – agronomas. Gimė 1946 m. balandžio 13 d. Obelyno k. (Kražių vls., Raseinių aps.). 1959–1964 m. mokėsi Pajūrio žemės ūkio technikume, 1965–1970 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Agronomijos fakulteto neakivaizdiniame skyriuje. Po to dirbo Plungės (iki 1973 m.) ir Pakruojo (iki 1974 m.) rajonuose Valstybinės žemės ūkio produktų supirkimo ir kokybės inspekcijų inspektoriumi. 1979–1982 m. buvo žemės ūkio darbuotojų profsąjungos Pakruojo raj. komiteto pirmininkas, nuo 1986 m. – Pakruojo raj. žemės ūkio valdybos viršininkas. 1990–1997 m. dirbo Lygumų apylinkės (Pakruojo raj.) viršaičiu (nuo 1995 m. Lygumų seniūnijos seniūnu). Nuo 1997 m. yra Pakruojo raj. žemės ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojas melioracijai.

Algis Padora – žurnalistas, fotografas. Gimė 1951 m. lapkričio 26 d. Linkuvoje (Pakruojo raj.). Mokėsi Linkuvos vidurinėje mokykloje, 1978 m. baigė žurnalistiką Vilniaus universitete. Nuo 1972 m. dirba Pakruojo raj. laikraštyje „Auksinė varpa“, šiuo metu yra šio leidinio Fotoiliustracijų skyriaus vedėjas. Surengė kolektyvinių bei personalinių fotoparodų.

Jurgita Petrauskaitė – kalbininkė. Gimė 1976 m. rugsėjo 5 d. Vilniuje. 1994 m. baigė Vilniaus Ozo vidurinę mokyklą, 1998 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakultetą, 2000 m. – šio fakulteto magistrantūros studijas.

Juozas Petrulis – muziejininkas, kraštotyrininkas. Gimė 1904 m. balandžio 23 d. Rudikų k. (Kupiškio vls.). Mokėsi Kupiškio, Biržų gimnazijose. 1938–1944 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje, dalyvavo etnografinėse ekspedicijose, publikavo straipsnius leidinyje „Gimtasai kraštas“. 1947–1955 m. buvo Istorijos ir etnografijos muziejaus direktorius, 1952–1958 m. – Restauracijos skyriaus vedėjas. Vėliau dirbo Lietuvos SSR dailės muziejuje dailininku-restauratoriumi. Straipsnius skelbė „Kultūros baruose“, „Moksle ir gyvenime“, „Muziejuose ir paminkluose“ bei kitur. Lietuvoje populiarino esperanto kalbą. Mirė 1975 m. balandžio 25 d., palaidotas Vilniuje.

Gediminas Poliakas – Lygumų seniūnas. Gimė 1961 m. gegužės 16 d. Bučiūnų k. (Joniškio raj.). Lygumų mstl. gyvena nuo 1985 metų. Iki 1997 m. dirbo Lygumų žemės ūkio bendrovėje energetiku. Po to buvo paskirtas Lygumų seniūnijos seniūnu.

Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė – muzikologė. Gimė 1962 m. birželio 3 d. Vyžulionių k. (Vilniaus raj.). 1980 m. baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, o 1985 m. Lietuvos muzikos akademijoje įgijo muzikos istorijos specialybę. 1986–1989 m. tęsė studijas Rusijos Menų istorijos instituto Folkloro sektoriaus aspirantūroje. 1981–1996 m. vadovavo M. K. Čiurlionio menų gimnazijos folkloro ansambliui. Šiuo metu yra Lietuvos muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus vyr. mokslinė bendradarbė bei Etnomuzikologijos katedros docentė. Dalyvauja tautosakos ekspedicijose, vadovauja sutartinių atlikėjų grupei „Trys keturiose“, rengia folkloro festivalius. 1993 m. apgynė muzikologijos daktaro disertaciją „Sutartinių ir kitų ankstyvojo daugiabalsumo formų giedojimo tradicijos“. Tęsia sutartinių tyrinėjimus, gvildena vaikų folkloro (jo suvokimo bei interpretacijos) problemas. 1999 m. kartu su A. Dičiumi parašė vadovėlį „Mano muzika“ 5 klasei. Yra Lietuvos kompozitorių sąjungos narė.

Virginija Ramanauskaitė-Ostašenkovienė – archeologė. Gimė 1971 m. spalio 14 d. Šiauliuose. 1997 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete baigė magistrantūros studijas. Dirba Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Archeologijos skyriuje. Domisi Šiaurės Lietuvos archeologijos paminklais, juos tyrinėja.

Marija Razmukaitė – kalbininkė. Gimė 1941 m. balandžio 1 d. Vilniuje. 1965 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo tada dirba Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje. 1998 m. apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos priesaginiai oikonimai“. Straipsnius apie Lietuvos gyvenamųjų vietų vardus, jų darybą skelbė „Lietuvos kalbotyros klausimuose“, „Lituanisticoje“, „Baltistikoje“, „Kalbos kultūroje“, „Mūsų kalboje“, „Gimtojoje kalboje“ ir kitur.

Vytenis Rimkus – menotyrininkas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. Gimė 1930 m. sausio 17 d. Zatišų k. (Šiaulių raj.). 1937–1940 m. mokėsi Bagdoniškio (Rokiškio raj.) pradžios mokykloje, 1942–1949 m. – Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje. 1949 m. ištremtas į Irkutską. 1951 m. nuteistas mirties bausme už tremtyje leistą laikraštį „Taiga“. 1960–1966 m. studijavo Leningrado I. Repino dailės institute, 1968–1970 m. buvo šio instituto aspirantas. Nuo 1966 m. dirba Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas), Dailės fakultete. Išleido 15 knygų, paruošė apie 150 parodų katalogų, parašė apie 1500 straipsnių, surengė 5 personalines parodas. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Lietuvos kraštotyros draugijos, Lietuvos meno istorikų draugijos, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos, Pasaulinės lituanistų bendrijos narys.

Povilas Spurgevičius – menotyrininkas. Gimė 1936 m. kovo 3 d. Jačionių k. (Ukmergės vls.). 1966 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, 1972 m. – Valstybinį dailės institutą. Dirbo Restauracijos institute, Vilniaus pedagoginiame institute. Šiuo metu yra Vilniaus pedagoginio universiteto Visuotinės istorijos katedros dėstytojas. Bendradarbiauja leidžiant lokalines monografijas, publikuoja straipsnius apie architektūrą, dailę.

Jadvyga Sungailaitė-Korsakienė – mokytoja. Gimė 1955 m. lapkričio 15 d. Tailuko k. (Balachtos raj., Krasnojarsko kratas). Į Lietuvą atvyko 1961 metais. 1974 m. baigė Pavandenės (Telšių raj.) vidurinę mokyklą, vėliau – Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Nuo 1988 m. dirba Lygumų vidurinėje mokykloje, šiuo metu yra jos direktoriaus pavaduotoja.

Alfredas Šimkus – kultūros veikėjas. Gimė 1936 m. liepos 23 d. Šiauliuose. Nuo 1944 m. mokėsi Kėblių (Šiaulių raj.) pradžios mokykloje, 1947–1954 m. – Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje. 1958 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Iki 1960 m. buvo Vėžionių (Prienų raj.) septynmetės mokyklos, iki 1969 m. – Punios (Alytaus raj.) vidurinės mokyklos direktorius. Šiuo metu dirba Pakruojo rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju. Yra Lietuvos kultūros fondo valdybos, Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos, Šiaulių apskrities kultūros tarybos narys, Lietuvos Respublikos kultūros savivaldos kolegijos sekretorius, narys.

Janina Švambarytė – kalbininkė. Gimė 1956 m. lapkričio 28 d. Talcų k. (Zaigrajevo raj., Buriatija). Mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, 1981 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1992 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Kilmininko ir galininko linksnių santykis J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniuose“. Šiuo metu dirba Šiaulių universiteto Lietuvių kalbos katedroje docente, yra mokslinio Dialektologijos centro direktorė. Paskelbė straipsnių žurnaluose „Kalbos kultūra“, „Lituanistica“, „Linguistica Lettica“, „Gimtoji kalba“, „Gimtasis žodis“. Išleido studiją „Apibrėžto ir neapibrėžto kiekio raiška“ (1996).

Jonas Švoba – agronomas, žurnalistas. Gimė 1942 m. vasario 28 d. Joniškaičių kaime (Šiaulių aps., Lygumų vls.). 1965 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą. 1965–1970 m. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. 1966–1983 m. dirbo „Valstiečio laikraščio“ redakcijoje. 1983–1992 m. žurnalo „Statyba ir architektūra“ skyriaus redaktorius. Nuo 1992 m. „Valstiečių laikraščio“ vyr. redaktorius.

Vladas Trinka – pedagogas, kraštotyrininkas. Gimė 1906 m. liepos 10 d. Ramonaičių kaime (Šiaulių aps., Lygumų vls.). 1932 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją, mokytojavo Šiaulių apskrities ir miesto mokyklose. Aktyviai dalyvavo Kraštotyros draugijos ir „Aušros“ muziejaus organizuojamose ekspedicijose. Kraštotyrinius apibendrinimus publikavo „Gimtajame krašte“, „Šiaulių metraštyje“. 1948 m. su šeima ištremtas į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą, gyveno ir dirbo Šiauliuose. Domėjosi bitininkyste ir sodininkyste. Mirė 1990 m. Šiauliuose. Palaidotas Lygumų kapinėse.

Ilona Vaškevičiūtė – archeologė. Gimė 1954 m. vasario 21 d. Kaune. 1976 m. baigė Vilniaus universitetą. 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Pietinių žiemgalių dvasinė kultūra ir materialinė būtis V–XI a.“ Nuo 1976 m. dirba Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriuje, o šiuo metu dar ir Vilniaus pedagoginio universiteto Baltų proistorės katedroje. Mokslinių interesų kryptys – žiemgalių genties etninė istorija, laidojimo paminklai (tirti Pavirvytės-Gudų, Stungių, Šukionių, Mažeikių, Lieporių, Linkuvos kapinynai, Berčiūnų pilkapynas).

Simonas Žeimantas – istorikas. Gimė 1979 m. birželio 15 d. Kaune. Baigė Kauno „Ąžuolijos“ vidurinę mokyklą, 2001 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultetą.

Atgal

Viršun