Kovo 16-oji

KNYGNEŠIO DIENA. Ši diena skirta knygnešiams, platinusiems Rusijos draudžiamą lietuvišką spaudą Lietuvoje, pagerbti. Pasirinkta Jurgio Bielinio, žymiausio Lietuvos knygnešio, gimimo diena. Po 1863–1864 metų sukilimo rusų valdžia uždraudė, siekdama rusifikuoti ir nutautinti lietuvius, leisti ir platinti knygas lietuvių kalba. Už nelegalių knygų skaitymą ar platinimą buvo skiriamos piniginės nuobaudos ar net tremtis, bet, nepaisant to, lietuviška spauda gan sparčiai plito. Buvo sukurtas knygnešių tinklas. Taip pat kūrėsi slaptos lietuviškos mokyklos. Jose buvo mokoma skaityti ir rašyti lietuviškai, skaičiuoti. Daugiausia mokyklų buvo kilnojamos, o daraktoriai palaikė ryšius su knygnešiais arba patys jais buvo. Rusų valdžia, matydama, kad draudimas neduoda norimų rezultatų, jį panaikino (1904 05 07). UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų (2004).

Naciai pradėjo uždarinėti aukštąsias mokyklas Lietuvoje. 1943 03 16–17 okupacinė Vokietijos valdžia uždarė Vytauto Didžiojo universitetą, kitą dieną – Vilniaus universitetą bei kitas aukštąsias mokyklas ir Lietuvos mokslų akademiją. Okupacinė valdžia šių priemonių ėmėsi nesulaukusi savanoriškos lietuvių pagalbos kare su Sovietų Sąjunga.

Gimė Juozas Žilevičius, 1891 03 16 Jerubaičiuose (Plungės vls., dab. Plungės r.). Kompozitorius, pedagogas, muzikologas ir kultūros veikėjas. Eksternu baigė Palangos progimnaziją (1905), privačiai mokėsi pas Plungės vargonininką N. Sasnauską. Vadovavo chorams Lietuvoje (1908–1914). Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją. Eksternu baigė Sankt Peterburgo gimnaziją (1918) bei Sankt Peterburgo imperatoriškąją konservatoriją (1919). Rusijoje vadovavo chorams (1918–1920), dėstė Vitebsko konservatorijoje (1918–1920). Grįžęs į Lietuvą, užsiėmė pedagogine veikla Kaune (1920–1924) ir Klaipėdoje (1924–1929). Vienas pirmosios Lietuvos dainų šventės organizatorių (1924). Iniciavo liaudies muzikos instrumentų rinkimą ir su savo mokiniais surinko apie 300 įvairių muzikos instrumentų. Komandiruotas į JAV (1929). Ten įsijungė į Amerikos lietuvių veiklą, organizavo chorus, rengė dainų šventes. Apdovanotas Ldk Gedimino III laipsnio ordinu (1935). Elizabete įkūrė Lietuvių muzikologijos archyvą (1960). Perkeltas į Čikagą (1961). Paliko apie 400 įvairių muzikos kūrinių. Išleido knygas: „Česlovas Sasnauskas“ (1936), sudarė Č. Sasnausko vokalinių kūrinių rinkinį „Lietuviška muzika“ (1950), lietuvių liaudies ir originalių dainų rinkinį „Lietuviais esame mes gimę“ (1964) ir kt. Mirė (94) 1985 08 05 Baltimorėje (JAV), emigracijoje. Jo vardu pavadintos gatvės Jerubaičiuose (Plungės r.) ir Plungėje.

Gimė Jurgis Bielinis, 1846 03 16 Purviškiuose (dab. Biržų r.). Kultūros veikėjas, knygnešys. Baigė vokišką mokyklą Rygoje (Latvija, 1872). Buvo Žemaičių vysk. Motiejaus Valančiaus ryšininkas su kun. Jonu Zabermanu organizuojant nelegalios lietuviškos spaudos leidybą Mažojoje Lietuvoje ir platinimą Didžiojoje Lietuvoje (nuo 1873). Rusijos valdžios persekiojamas nebegalėjo gyventi tėviškėje, tapo profesionaliu knygnešiu (nuo 1890). Įkūrė ir dalyvavo Garšvių (dab. Panevėžio r.) knygnešių draugijos veikloje (1885–1895), sukūrė nelegalų lietuviškos spaudos platinimo tinklą, kuris aprūpindavo daugiausia Vidurio ir Rytų Lietuvą bei Latviją. Per savo gyvenimą išplatino apie pusę visų Mažojoje Lietuvoje leidžiamų nelegalių lietuviškų leidinių. Buvo skirta didžiulė premiją už jo sulaikymą, bet penkis kartus žandarų sučiuptas pabėgo. Savojo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis.“ Parašė knygeles „Istoriški pritikimai iš ūkininkų gyvenimo Lietuvoje“ (1899), „Knyga paaukota atminimui sukaktuvių devynioliktojo amžiaus“ (1900), „Testamentas Lietuvių tautai dėl dvidešimtojo amžiaus“ (1901). Leido ir savo slaptoje spaustuvėje spausdino valstiečiams skirtą laikraštį „Baltasis erelis“ (3 nr., 1897–1912). Bendradarbiavo „Aušroje“, „Varpe“, „Ūkininke“, „Tėvynės sarge“, „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“. Mirė eidamas pėsčias į Lietuvių konferenciją Vilniuje (71) 1918 01 18 Katinuose (Joniškėlio vls., dab. Pasvalio r.), palaidotas Suosto bažnyčios šventoriuje (dab. Biržų r.). Jo vardu pavadintos gatvės Biržuose, Kaune, Panevėžyje, Ramučiuose (Kauno r.) ir Vilniuje. Knygnešio Andriaus Bielinio (Bieliako) (1910 12 11–1983 04 23) brolis, politiko Kipro Bielinio (1883 09 26–1965 12 07) tėvas.

Mirė Fridrichas Bajoraitis (26), 1909 03 16 Balandžiuose (Pelninkų vls. Vokietija, dab. Nemano r., Kaliningrado sr., Rusija). Gimė 1883 12 09 Medukalniuose (Žilių vls., dab. Černiachovsko r., Kaliningrado sr., Rusija). Pedagogas, poetas, bibliotekininkas, Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjas. Baigė Karalienės (dab. Zelionyj Boras) mokytojų seminariją (Kaliningrado sr., Rusija, 1904). Mokytojavo Paleičiuose ir Rukuose (dab. Šilutės r.; 1904–1906.). Susirgęs džiova, buvo išleistas į pensiją. Įkūrė kilnojamąją biblioteką ,,Lietuvių keliaujantis knygynas“ ir jai vadovavo (nuo 1905). „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“ rašė skaitymo klausimais, publikavo ,,Lietuvių keliaujančio knygyno“ įsigytų leidinių bibliografinius sąrašus, eilėraščius (apie 50) ir publicistikos straipsnius. Kūryboje pasisakė už lietuvių tautinės savimonės ugdymą, smerkė germanizaciją. Mirė (26) 1909 03 16 Balandžiuose (Pelninkų vls., dab. Nemano r., Kaliningrado sr., Rusija). Vydūnas parengė ir išleido eilėraščių rinkinį „Gyvumo žodžiai“ (1932). Jo vardu pavadinta gatvė Šilutėje.

Pasaulyje

Prasidėjo kolektyvizacija Sovietų Sąjungoje. 1926 03 17 paskelbtas įsakas apie kolektyvinių ūkių kūrimą Sovietų Sąjungoje.

Kovo 17-oji

Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą. 1938 03 17 Lenkija įteikė Lietuvos Vyriausybei ultimatumą, kuriuo reikalavo užmegzti su ja diplomatinius santykius. Buvo pagrasinta panaudoti jėgą, jeigu Lietuva nesutiks to padaryti. Lietuvos atsakymui buvo duotos 48 valandos. Po pasienio incidento prie Transkyno kaimo (Merkinės vls.) žuvus lenkų pasieniečiui (1938 03 11), Lenkija pradėjo telkti kariuomenę Lietuvos pasienyje ir viešai smerkti ją žiniasklaidoje. Po atviro Lenkijos spaudimo bei Vakarų Europos valstybėms į tai nereagavus Lietuva ultimatumą, kurį visuomeninės organizacijos (šauliai, tautininkai, jaunalietuviai, pavasarininkai ir kt.) prašė atmesti (1938 03 18), priėmė (1938 03 19) ir nuo kitos dienos užmezgė diplomatinius santykius su Lenkija. Į Kauną atvyko Lenkijos pasiuntinys F. Charvata, o į Varšuvą išvyko Kazys Škirpa. Taip pat buvo pasirašyti prekybiniai bei kultūriniai susitarimai bei atnaujintas susisiekimas tarp Kauno ir Vilniaus, Vievyje tam įkūrus pasienio muitinę. Lietuvos visuomenė, gyvenusi Vilniaus atgavimo viltimi, ultimatumo priėmimą suvokė kaip Lietuvos politikos nenuoseklumą dėl Vilniaus krašto ir diplomatijos pralaimėjimą.

Gimė Stanislovas Dagilis, 1843 03 17 Mižutiškiuose (dab. Biržų r.). Pedagogas, poetas, literatas, aušrininkas. Mokėsi Kėdainių reformatų gimnazijoje, bet po jos uždarymo per 1863–1864 metų sukilimą, persikėlė į Slucko reformatų gimnaziją (baigė 1869). Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) Istorijos-filologijos institutą (1873). Dirbo Sumų (dab. Ukraina) gimnazijos klasikinių kalbų mokytoju (iki 1894). Grįžęs į Lietuvą, gyveno Biržuose. Bendradarbiavo „Aušroje“, „Draugijoje“, „Pasiuntinyje“, „Vilniaus žiniose“ ir „Biržų kalendoriuje“. Parašė šviečiamosios nuostatos eilėraščių („Skaitytojui“, „Čiūčia liūlia varguolėli“, „Artojas“ ir kt.), poemą „Joninės Parovėjos karčemoje“. Išvertė A. Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“, „Tris Budrius“, L. Kondratovičiaus-Sirokomlės „Lietuvą“, M. Lermontovo „Angelą“, „Tris palmes“, A. Puškino „Eugenijaus Onegino“ ištraukų, „Poetą“, F. Šilerio „Įveiktuves“ ir kitų poetų kūrinių. Mirė (72) 1915 12 19 Biržuose, palaidotas Peleniškų kapinėse (dab. Biržų r.). Jo vardu pavadinta gatvė Biržuose.

Mirė Kazimieras Narbutas (69), 1807 03 17 Radivoniškėse (dab. Vilniaus r.). Gimė 1738 03 03 Dakudave arba Kuopoje (dab. Baltarusija). Pijoras (1755), kunigas (1761), pedagogas, filosofas racionalistas, teisės mokslų daktaras. Studijavo Liubiešovo pijorų seminarijoje (1755–1757) ir Dombrovicų kolegijoje (dab. Dubrovicai, Ukraina; 1757–1759). Studijas tęsė Viliaus pijorų kolegijoje (nuo 1759), ketverius metus tobulinosi Romoje. Grįžęs dirbo Dombrovicų pijorų kolegijoje (nuo 1764), buvo jos rektorius. Vilniaus pijorų kolegijos dėstytojas (1767–1771). Keliavo po Europą: lankėsi Prancūzijoje ir Vokietijoje (1772–1774), gyveno Varšuvoje (Lenkija, 1774–1794), dirbo Edukacinės komisijos vadovėlių rengimo draugijoje. Pasisakė už mokslo dėstymą gimtąja kalba. Apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu (1793). Svarbiausi darbai: „Elektriškosios filosofijos paskaitos“ (lot. k., 1765) „Logika, arba Mąstymo ir daiktų apgalvojimo mokslas“ (lot. k., 1769). Išleisti „Raštai“ (1990).

Pasaulyje

Gimė Gabrielius Narutavičius, 1865 03 17 Telšiuose. Pirmasis Lenkijos prezidentas (1922 12 11–16). Nužudytas (57) 1922 12 16 Varšuvoje.

Kovo 18-oji

Gimė Eduardas Volteris, 1856 03 18 Rygoje. Etnografas, filologas, archeologas, bibliotekininkas, filosofijos daktaras (1883), profesorius (1922). Baigė Rygos gubernijos gimnaziją (1875). Studijas tęsė Leipcigo (Vokietija, 1875–1877), Tartu (Estija, 1877–1880), Maskvos ir Charkovo (Rusija, nuo 1880) universitetuose. Sankt Peterburgo (Rusija) universitete apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją (1883). Dėstė Sankt Peterburgo universitete (1885–1917). Rusijos mokslų akademijos bibliotekos bibliotekininkas (nuo 1894), lietuviškų knygų cenzorius (1904–1917). Padėjo išleisti daug lietuviškų knygų, globojo lietuvių studentus. Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907), draugijos bibliotekai padovanojęs tūkstantį knygų. Apsigyveno Lietuvoje (nuo 1918). Lietuvos centrinio knygyno (t. y. bibliotekos) Vilniuje vedėjas (1919) ir Centralinio valstybės knygyno (t. y. bibliotekos) Kaune direktorius (1919–1922). Dėstė Aukštuosiuose kursuose (1920–1922), Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1933). Kauno miesto muziejaus direktorius (1922–1933). Rinko etnografinę, kalbinę medžiagą, tautosaką, medžiagą apie Lietuvos archeologijos paminklus, pats kasinėjo pilkapius. Išleido etnografinių aprašų rusų kalba, parašė straipsnių apie Vilniaus krašto tarmes, senosios baltarusių kalbos lituanizmus, publikavo senosios lietuvių raštijos tekstų. Mirė (85) 1941 12 14 Kaune, palaidotas Senosiose kapinėse, liuteronų sektoriuje, kapas neišliko. Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

Gimė Jurgis Mikšas, 1862 03 18 Virkytuose (Šilutės r.). Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjas, spaustuvininkas ir leidėjas, aušrininkas. Mokėsi Tilžės gimnazijoje (1875–1878), bet iš jos buvo pašalintas. Atsikėlė į Ragainę (1883), Albano ir Kybelko spaustuvėje mokėsi raidžių rinkėjo amato, tapo svarbiausiu „Aušros“ organizatoriumi (1883), pasirašinėjo atsakinguoju redaktoriumi. Persikėlė į Bitėnus pas spaustuvininką Martyną Jankų (1884). Įsigijęs spaustuvę Ragainėje, pats redagavo ir leido „Aušrą“ (1885–1886), ten pat leido ir „Nemuno sargą“ (1885–1886). Subankrutavus spaustuvei, dirbo Tilžės apskrities (1886–1892) ir Labguvos teismų raštinėse lietuvių kalbos vertėju. Kovojo su Mažosios Lietuvos lietuvių germanizacija. Su kitais įsteigė draugiją „Birutė“ (1885), buvo jos pirmininkas. Mirė (41) 1903 05 01 Labguvoje (dab. Polesk, Kaliningrado sr., Rusija).

Gimė Kazys Sleževičius, 1890 03 18 Degėliuose (Eržvilko vls., dab Jurbarko r.). Pedagogas, meteorologas ir geofizikas, gamtos mokslų daktaras, profesorius (1930). Mirė (62) 1953 01 15 Vilniuje.

Mirė Tomas Žebrauskas (44), 1758 03 18 Vilniuje. Gimė 1714 11 24, vieta tiksliai nežinoma (manoma, kad Žemaitijoje ar Naugarduke). ėzuitas (1732), kunigas, matematikas, astronomas, architektas, filosofijos ir laisvųjų mokslų daktaras (1752), profesorius (1753). Vilniaus universitete studijavo filosofiją (1735–1738) ir teologiją (1740–1744). Dėstė lotynų kalbą Kauno (1738–1739) ir Kražių (1739–1740) kolegijose bei filosofiją Kražių kolegijoje (1746–1748). Trumpai buvo Vilniaus jėzuitų naujokyno ūkio reikalų vedėjas (1748–1750). Tobulinosi Prahos (Čekija), pas matematiką J. Steplingą, ir Vienos (Austrija) universitetuose (1750–1752). Vilniaus universiteto matematikos katedros vedėjas (nuo 1752). Suprojektavo Vilniaus astronominės observatorijos pastatą (1752) ir vadovavo jo statybai, įsteigė universiteto fizikos ir astronomijos kabinetus (1753), buvo Vilniaus universiteto observatorijos direktorius (1753–1758). Vykdė astronominius stebėjimus (stebėjo Jupiterio palydovų okultacijas). Nustatė Vilniaus geografinę platumą (1756). Lotynų kalba parašė aritmetikos ir geometrijos egzaminų programų. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

Pasaulyje

Gimė Rudolfas Kristianas Karlas Dyzelis, 1858 03 18 Paryžiuje (Prancūzija). Vokiečių inžinierius, dyzelinio variklio išradėjas. Mirė (55) 1913 09 30 Lamanšo sąsiauryje

Kovo 19-oji

Pradėjo eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. 1972 03 19 Lietuvoje pasirodė pirmasis tęstinio pogrindinio leidinio „LKB Kronika“ numeris. Leido „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui“ artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. Buvo nukreiptas prieš Sovietų Lietuvos valdžios vykdomą antikatalikišką politiką. Rašė apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją Lietuvoje, tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose, informavo pasaulio visuomenę apie tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. „LKB Kroniką“ redagavo kun. Sigitas Tamkevičius (iki 1983), vėliau perėmė kun. Jonas Boruta. Leistas iki 1989 metų. Per 17 metų iš viso išėjo apie 81 „LKB Kronikos“ numerių. „LKB Kronika“ buvo verčiama į anglų, ispanų ir kitas kalbas bei platinama daugelyje katalikiškų kraštų.

Gimė Augustinas Janulaitis, 1878 03 19 Malavėnuose (dab. Šiaulių r.). Teisininkas, istorikas, visuomenės veikėjas, politikas, profesorius (1924), akademikas (1941). Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje (1886–1893), bet iš jos už lietuvišką veiklą pašalintas. Baigė Rygos (Latvija) gimnaziją (1896). Bendradarbiavo varpininkų spaudoje (1896–1901). Studijavo Maskvos (Rusija) universitete Teisės fakultete (iki 1900), bet už anticarinę veiklą buvo suimtas ir kalintas Liepojoje (Latvija, 1900–1901). Paskyrus tremtį į Sibirą (Rusija), pabėgo į Tilžę, redagavo „Darbininkų balsą“ (1902–1905), trumpai gyveno Škotijoje (Didžioji Britanija). Studijavo Berno (Šveicarija) universitete (1903–1905). Su padirbtu pasu sulaikytas prie Vilniaus, nuteistas kalėjimo bausme. Atlikęs bausmę, studijas tęsė Maskvos universitete Teisės fakultete (baigė 1907), vertėsi advokato praktika Vilniuje (nuo 1907). Prisiekęs advokatas (1912). Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai, buvo jos Centro Komiteto narys (1901–1923). Pirmojo pasaulinio karo metais Vokiečių suimtas ir 3 mėn. įkalintas Vokės karo belaisvių stovykloje (1916–1917). Po karo dirbo „Darbo balso“ redakcijoje (1918). Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1918). Vilniuje bolševikų suimtas (1918), vėliau paleistas persikėlė į Kauną. Vyriausiojo Tribunolo teisėjas (1919–1925), pirmininkas (1924). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (nuo 1922), atgavus Vilnių – Vilniaus universitete (1939). Valstybinės archeologijos komisijos pirmininkas (1922–1925). Išvertė į lietuvių kalbą K. Markso ir F. Engelso darbų, parengė populiarios politinės literatūros knygelių. Svarbiausi istorijos ir teisės istorijos darbai – „Simanas Daukantas“ (1913), „Žydai Lietuvoje“ (1923), „Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas XVI–XVIII amžiais“ (1927), „Napoleono teisynas“ (1930), „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX a.“ (1936) ir kt. Mirė (72) 1950 05 22 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Gimė Juozas Matulis, 1899 03 19 Tatkonyse (buv. Kupiškio vls., dab. r.). Fizikas, habilituotas mokslų daktaras (1936), akademikas (1941), Lietuvos mokslų akademijos prezidentas (1946–1984). Mirė (94) 1993 06 25 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

Gimė Stasys Būdavas, 1908 03 19 Papilėje (dab. Akmenės r.). Kunigas, prozininkas, poetas. Mirė (58) 1966 09 09 Nort Palm Byče (JAV), emigracijoje.

Mirė Adomas Kazimieras Čartoriskis (88), 1823 03 19 Seniave (dab. Lenkija). Gimė 1734 12 01 Gdanske (Lenkija). AbiejųTautų Respublikos didikas, politikas, rašytojas, literatūros kritikas, mecenatas. Podolės žemių generolas (1758), Lenkijos didikų grupuotės „familija“ kandidatas į Lenkijos sostą (1764), ATR Seimo maršalka (1764), Kadetų korpuso komendantas (nuo 1768). Edukacinės komisijos narys (1773–1781), Vilniaus ir Gardino tribunolo pirmininkas (1780–1781), Gegužės trečiosios konstitucijos šalininkas (1791), Ketverių metų seimo narys (1788–1792). Lenkijos karalystės Generalinės konfederacijos ir Nepaprastojo seimo maršalka (1812). Gdanske įsteigė astronomijos observatoriją. Rėmė menininkus ir mokslininkus, parašė dramų ir literatūros kritikos veikalų. Apdovanotas Baltojo erelio ordinu ir Šv. Stanislovo ordinu (abu ATR), bei Šv. Onos ordinu (Rusija).

Mirė Juzefas Ignacas Kraševskis (74), 1887 03 19 Ženevoje (Šveicarija). Gimė 1812 07 28 Varšuvoje (Lenkija). Krokuvos (Lenkija) visuomenės mokslų akademikas (1872). Mokėsi Sislovičiaus (Lenkija) gimnazijoje, studijavo Vilniaus universitete (1829–1830). Už dalyvavimą anticariniame studentų judėjime (1830–1832) kalintas. Daugiausia gyveno Dolgoje kaime Volynėje (dab. Ukraina; nuo 1834). Emigravo į Vokietiją, gyveno Drezdene (1863), vėliau Šveicarijoje. Paliko apie 600 tomų įvairios kūrybos. Domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių kalba, mitologija, rinko dainas, padavimus, priežodžius. Lietuvos praeitį vaizduoja poemose „Anafielas“ (lenkų k., 1840–1845), „Vitolio rauda“ (lenkų k., 1881–1882) ir kt. Leido žurnalą „Athenaeum“ (1841–1851). Domėjosi archeologiniais paminklais, buvo Vilniaus archeologinės komisijos narys (1856), dalyvavo Bolonijos (Italija, 1871) archeologijos kongrese ir tarptautiniame archeologų suvažiavime Stokholme (Švedija, 1874). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje.

Mirė Jonas Andrius Domaševičius (69), 1935 03 19 Panevėžyje. Gimė 1865 11 30 ten pat. Gydytojas, visuomenės veikėjas, politikas. Baigė Šiaulių gimnaziją (1884) ir Kijevo universitetą (Ukraina, 1890), stažavosi Sankt Peterburge (Rusija, 1890–1893). Apsigyveno Vilniuje (1893). Vienas žymiausių Lietuvių socialdemokratų grupės ir Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėjų ir vadovų. Už politinę veiklą kalėjo Vilniuje (1897 ir 1899), vėliau ištremtas į Sibirą (1900). Grįžo į Vilnių (1904), aktyviai dalyvavo anticarinėje revoliucijoje (1905–1907). Trumpai buvo pasitraukęs į Tilžę (1905). Vilniuje buvo teisiamas (1906), bet išsiteisino. Pasitraukė iš politinės veiklos (1907–1917). Lietuvių mokslo draugijos vienas steigėjų (1907), vicepirmininkas (1908–1909). Vilniuje įsteigė privačią polikliniką ir ginekologijos ligoninę „Sveikata“. Išrinktas Naujosios Vilnios darbininkų tarybos pirmininku (1917). Vadovavo socialdemokratų organizacijai, pasivadinusiai Lietuvos komunistų partija (1919 01–04), kuri nebuvo priimta į bolševikinę Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partiją. Vilnių valdant bolševikams, paskirtas sveikatos apsaugos liaudies komisaru (1919). Lenkams užėmus Vilnių (1919), suimtas ir kalintas (1920). Paleistas gyveno Rusijoje (1920), grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Panevėžyje (1921). Buvo Panevėžio darbininkų profsąjungų vienas organizatorių ir vadovų, vertėsi gydytojo praktika. Keliskart suimtas ir kalintas (1923–1933), ištremtas į Smilgių valsčių (1933).

Mirė Antanas Milukas (71), 1943 03 19 Niujorke (JAV), palaidotas Brukline, Šv. Jono kapinėse. Gimė 1871 06 13 Šeštokuose (dab. Lazdijų r.). Kunigas, visuomenės veikėjas, leidėjas ir spaustuvininkas. Mokėsi Rudaminoje, Marijampolėje, Seinų (dab. Lenkija) kunigų seminarijoje, iš kurios dėl lietuviškos veiklos buvo pašalintas. Apsigyveno JAV (nuo 1892), ten baigė kunigų seminariją (1896). Studijavo bažnytinę teisę Fribūro (Šveicarija) universitete (1901–1902). Įsteigė vysk. Motiejaus Valančiaus (1892) ir Lauryno Ivinskio Europos-Amerikos (1893) lietuvių draugijas. Kunigavo įvairiose lietuviškose parapijose JAV. Lietuvių studentų šelpimo draugijos „Motinėlė“ (1899) vienas kūrėjų. „Vienybės lietuvninkų“ (1892–1893), „Lietuviško knygyno“ (1897), „Garso Amerikos lietuvių“ (1897–1898), „Dirvos“ (1989–1906), „Dirvos–žinyno” (1901–1902), „Žvaigždės“ (1903–1942) redaktorius. Įkūrė spaustuvę (1898), kurioje spausdino lietuviškus laikraščius. Iš viso išleido daugiau kaip 180 knygų. Parašė 15 knygų, didesnės vertės yra: „Rankvedis senoviszkos istorijos“ (2 kn., 1898–1899), „Lietuviška chrestomatija“ (1901), „Silvestras Gimžauskas“ (1925), „Daktaras Petras Matulaitis“ (1926), „Petras Kriaučiūnas“ (1927), „Pirmieji Amerikos lietuvių profesionalai ir kronika“ (1929), „Lietuviai Pensylvanijoje“ (1936). Apdovanotas Ldk Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu (1931). Jo vardu pavadinta gatvė Šeštokuose (Lazdijų r.)

Pasaulyje

Gimė Deividas Livingstonas, 1813 03 19 Blantaire (Škotijoja, Didžioji Britanija). Britų misionierius ir Afrikos geografijos tyrinėtojas. Mirė (60) 1873 05 01 prie Bangveulu ežero (Šiaurės Vakarų Rodezija, dab. Zambija).

Kovo 20-oji

Žemės diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu kovo 20-oji paskelbta (1997 07 03) atmintina valstybės diena.

Nužudytas Žygimantas Kęstutaitis (apie 90), 1440 03 20 Takų pusiasalio pilyje. Gimė apie 1350 Lietuvoje. Lietuvos valdovas. Aktyviai talkino brolio Vytauto politinėje veikloje. Kalintas Jogailos (1382–1384), pabėgo pas Vytautą į Marienburgą. Kryžiuočių ordino įkaitas (1390–1398). Vytautui susitaikius su Jogaila, paskirtas Naugarduko (1398–1421) ir Starodubo (1421–1432) kunigaikščiu. Nuvertęs Lietuvos didįjį kunigaikštį Švitrigailą, užėmė jo vietą (1432–1440). Bandė karūnuotis Lietuvos karaliumi, dėl to derėjosi su Šv. Romos imperatoriumi Albrechtu II Habsburgu (1438–1439). Nužudytas sąmokslininkų kunigaikščių Aleksandro ir Ivano Čartoriskių, Vilniaus vaivados Jono Daugirdo, Trakų vaivados Petro Leliušo ir kt. Kęstučio (apie 1297–1382) sūnus, Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) brolis, Jogailos (1348–1434) pusbrolis.

Mirė Augustinas Rotundas (Mieleskis; 61–62), 1582 03 20 Vilniuje. Gimė 1520 Veliunėje (dab. Lenkija). Teisininkas, publicistas, istorikas, teisės daktaras (1548). Studijavo Vitenbergo (1539–1540), Padujos ir Feraros universitetuose (abu Italijoje, 1545–1548). Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Žygimanto Senojo (1544–1545) ir Žygimanto Augusto (1549–1551) sekretorius. Apsigyveno Vilniuje (1551), miesto vaitas (nuo 1552). Išvertė į lotynų kalbą Lietuvos Statutą (1576), buvo II ir III Lietuvos Statuto rengimo komisijos narys. Vienas iš anoniminio traktato „Pasikalbėjimas lenko su lietuviu“ (lenkų k., 1565) autorių. Propagavo LDK valstybinį savarankiškumą, romėnišką lietuvių kilmę. Rašė „Lietuvos kroniką, arba Istoriją“ (po 1551). Savo poleminiuose laiškuose smerkė reformaciją (1576). Vienas labiausiai išsimokslinusių to meto Lietuvos žmonių, humanistinės kultūros atstovas Lietuvoje, prolietuviškos politinės orientacijos visuomenės veikėjas. Ragino stiprinti konstitucinę karaliaus valdžią, propagavo Lietuvos ir Lenkijos lygiateisiškumą, siūlė viešajame ir privačiajame Lietuvos gyvenime vartoti lotynų kalbą. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

Pasaulyje

Prasidėjo Irako karas. 2003 03 20 JAV ir Jungtinės Karalystės karinės pajėgos užpuolė Iraką. Jas rėmė nedidelės Australijos, Danijos ir Lenkijos pajėgos.

Gimė Henrikas Johanas Ibsenas, 1828 03 20 Skiene (Norvegija). Norvegų dramaturgas, vadinamas šiuolaikinės dramos tėvu. Mirė (78) 1906 05 23 Osle.

Kovo 21-oji

Mirė Danielius Fridrichas Milkus (79), 1818 03 21 Ragainėje (dab. Nemanas, Kaliningrado sr., Rusija). Gimė 1739 01 11 Mielkiemyje (dab. Kalininas, Kaliningrado sr., Rusija). Liuteronų kunigas, vertėjas. Studijavo Karaliaučiaus universitete (nuo 1759), paskirtas Želvos (dab. Kamenskoje, Kaliningrado sr., Rusija) precentoriumi (1768), Žydkiemio (dab. Lenkija; 1769) ir Mielkiemio (1776) kunigu bei Ragainės superintendentu (arkivyskupu; 1788). Išvertė pamokslų K. Milkaus „Mišknygoms“ (1800), dalyvavo polemikoje dėl lietuviško giesmyno su G. Ostermejeriu.

Pasaulyje

Priimtas Prancūzijos civilinis kodeksas, dar vadinamas Napoleono kodeksu. 1804 03 21 Prancūzijos imperatorius Napoleonas I visoje šalyje įvedė Prancūzijos civilinio kodekso įstatymą, kuris buvo pirmasis tokio pobūdžio įstatymas pasaulyje.

Kovo 22-oji

Vilniui suteiktos Magdeburgo teisės. 1387 03 22 Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pasirašė privilegiją, suteikiančią Vilniui Magdeburgo teises. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Magdeburgo teisė veikė ne visoje tuometinio Vilniaus teritorijoje. Greta miestiečių administracijos valdomos miesto dalies buvo teritorijos, vadinamosios jurzdikos, pavaldžios didžiajam kunigaikščiui, vyskupui ar bajorams. Vėliau Magdeburgo teises gavo Brestas (1390), Kaunas (1408), Merkinė (1569) ir kt.

Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą. 1939 03 22 Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas pasirašė Lietuvos ir Vokietijos susitarimą dėl Klaipėdos krašto perėmimo. Prieš dvi dienas J. Von Ribentropas J. Urbšiui buvo pareiškęs Vokietijos ultimatumą Lietuvai dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai. Jau kitą dieną po sutarties pasirašymo Vokietijos kariuomenė užėmė Klaipėdos kraštą, į Klaipėdą atvyko pats Vokietijos vadovas Adolfas Hitleris. Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai užėmus Klaipėdos kraštą (1944–1945), jis buvo grąžintas Lietuvai.

Gimė Kristupas Radvila Jaunasis, 1585 03 22 Biržuose. Karo ir reformacijos veikėjas. Studijavo Leipcigo, Heidelbergo universitetuose (abu Vokietijoje; nuo 1601), karybos mokėsi Nyderlanduose. Kartu su tėvu Kristupu Radvila Perkūnu dalyvavo ir vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei karuose su Švedija (1617–1618, 1621–1622) ir Rusija (1632–1634). LDK lauko etmonas (1615–1635), Vilniaus vaivada (1633–1635) ir LDK didysis etmonas (1635–1640). Įsteigė aukštesniąsias evangelikų reformatų mokyklas Kėdainiuose (1625), Slucke (dab. Baltarusija, 1626), sustiprino Biržų pilį. Parašė „Apmąstymus apie karo Livonijoje pradžią“ (lenkų k., 1624). Išleistas jo raštų rinkinys „Karo ir politikos reikalai 1621–1632“ (lenkų k., 1859). Mirė (55) 1640 11 19 Svėdasuose (dab. Anykščių r.). Tėvas valstybės veikėjas Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1603).

Gimė Joachimas Lelevelis, 1786 03 22 Varšuvoje (Lenkija). Istorikas, visuomenės veikėjas, numizmatas, filosofijos daktaras, profesorius (1822). Mokėsi pijorų konvente Varšuvoje, baigė Vilniaus universitetą (1808), dėstė Kremeneco licėjuje (Ukraina, nuo 1809). Vilniaus universiteto dėstytojas (1815–1818), Varšuvos bibliotekos darbuotojas (1818–1821), Vilniaus universiteto profesorius (nuo 1822). Po filomatų ir filaretų bylos pašalintas iš Vilniaus universiteto (1824). Lenkijos Karalystės Seimo narys (1828–1831). Per 1830–1831 metų sukilimą – Patriotų draugijos (Varšuva) narys. Apsigyveno Paryžiuje (Prancūzija), pirmininkavo Lenkijos tautiniam komitetui. Ištremtas iš Prancūzijos, gyveno Briuselyje (Belgija, 1833–1861). Lietuvos istorijai svarbūs jo veikalai „Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais“ (lenkų k., 1808), sintezė „Lietuvos ir Rusios istorija“ (lenkų k., 1839), knygotyrai – „Dvi bibliografijos knygos“ (2 t., 1823–1826). Gausią asmeninę biblioteką ir kartografijos rinkinius testamentu paliko Vilniaus universitetui (perduota 1926). Mirė (75) 1861 05 29 Paryžiuje, 1929 palaikai perlaidoti į Vilniaus Rasų kapines. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

Gimė Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storosta), 1868 03 22 Jonaičiuose (Prūsijos Karalystė, dab. Šilutės r.). Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjas, pedagogas, rašytojas, filosofas. Baigė Ragainės mokytojų seminariją (1888). Mokytojavo Kintuose (dab. Šilutės r.; 1888–1892) ir Tilžėje (dab. Sovetskas, Kaliningrado sr., Rusija; 1892–1912). Studijavo Greifsvaldo (1896–1898), Halės (1899), Leipcigo (1900–1902) ir Berlyno (1913–1919) universitetuose filosofiją, sociologiją, įvairių tautų (daugiausia Rytų) mitologijas ir religijas, literatūros bei meno istoriją, anglų, prancūzų, sanskrito kalbas. Dėstė lietuvių kalbos ir kultūros pagrindus Rytų seminarijoje prie Berlyno universiteto (1918), vėliau mokytojavo Tilžės realinėje gimnazijoje (1919), Telšių gimnazijoje (1920–1923), Klaipėdos muzikos mokykloje (1926–1927). Už lietuvišką veiklą nacių valdžios metais kalintas. Antrojo pasaulinio karo metais iš Tilžės kartu su kitais gyventojais evakuotas į Vokietijos gilumą (1944), apsigyveno Detmolde (nuo 1946). Į Mažosios Lietuvos kultūrinį gyvenimą įsijungė anksti: įkūrė Tilžės giedotojų draugiją (1895) ir 40 metų jai vadovavo (iki 1935, kol naciai ją uždarė). Veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys, Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas (įkurta 1931). Leido paties ištisai prirašomus žurnalus „Šaltinis“ (1905–1909), „Jaunimas“ (1911–1914), „Naujovė“ (1915), „Darbymetis“ (1912–1925). Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys (nuo 1935). Detmolde įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje. Kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip 60 knygų: 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų ir kt. Filosofijoje ryški senosios indų filosofijos, platonizmo, neoplatonizmo, krikščioniškojo misticizmo ir panteizmo įtaka. Mirė (84) 1953 02 20 Detmolde (Vokietija), 1991 palaikai perlaidoti į Bitėnų kapines (Šilutės r.). Išleisti „Raštai“ (4 t., 1990–1991). Jo vardu Lietuvoje pavadinta 17 gatvių.

Gimė Morta Zauniūtė, 1875 03 22 Rokaičiuose (Prūsija, dab. Kaliningrado sr., Rusija). Mažosios Lietuvos kultūros ir spaudos darbuotoja, bibliografė. Mirė (69) 1945 01 10 greičiausiai prie Klaipėdos.

Nužudytas Konstantinas Kalinauskas (26), 1864 03 22 Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Neleista laidoti, todėl palaikai užkasti Gedimino pilies kalne. Gimė 1838 02 02 Mastaulėnuose (prie Svisločiaus, dab. Baltarusija). Teisininkas, vienas 1863–1864 metų sukilimo vadų, publicistas, poetas. Sankt Peterburgo universitete baigė teisę (1860). Negavęs darbo Vilniuje, apsigyveno Gardine (nuo 1861). Įsteigė slaptą spaustuvę, kurioje spausdino pirmąjį laikraštį baltarusių kalba „Mužikų tiesa“ (1862–1863). Laikraštyje skelbė visų luomų lygybės ir laisvės idėjas. Aktyviai rūpinosi sukilimo propaganda. Vadovavo Lietuvos provincijų komitetui (1862 10–1863 03), buvo atsakingas už sukilimo propagandą, ginklus ir kt. Paskirtas Lietuvos provincijų valdymo skyriaus įgaliotuoju komisaru Gardino gubernijoje (1863 03 11). Priklausė naujajai sukilimo vadovybei, kurioje daugumą sudarė raudonieji (nuo 1863 06). Ilgai buvo nesugaunamas, bet išduotas senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose buvo suimtas (1864 02 09) ir įkalintas dominikonų vienuolyne. Nubaustas mirties bausme sušaudyti, bet Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas-Korikas nuosprendį pakeitė į kartuves. Jo vardu pavadintos gatvės Medininkuose (Vilniaus r.), Radviliškyje, Šiauliuose, Šilutėje ir Vilniuje.

 Kovo 23-ioji 

Prasidėjo jūrų mūšis ties Salacgryva. Pirmoji LDK kariuomenės jūrų pergalė. 1609 03 23–24 Salacgryvos uoste (dab. Latvija) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius užpuolė Švedijos laivyną. Per LDK ir Švedijos karą (1600–1629) didysis etmonas pastabėjo Salacgryvos uoste, Salacos upės žiotyse, apsistojusią Švedijos flotilę, kuri turėjo pradėti Rygos blokadą. J. K. Chodkevičius apginklavęs patrankomis Pernu (dab. Estija) uoste paimtus du anlgų-olandų prekybinius laivus bei keletą barkaso tipo burlaivių, sudarė flotilę ir surengė jūrų operaciją. Naktinės atakos metu du Švedijos laivai, padegti branderių (laiveliai prikrauti degių medžiagų), nuskendo vietojo, o likusieji atsišaudydami prasiveržė pro J. K. Chodkevičiaus laivus ir pasitraukė į Baltiją. LDK kariuomenei pavyko užimti Salacgryvo uosto tvirtovę su jame esančia amunicija, ginklais ir kitomis atsargomis. Ši pergalė paskatino LDK laivyno formavimą, kuris sėkmingai kovėsi kare su Švedija.

Gimė Bronys Raila, 1909 03 23 Plaučiškiuose (Rozalimo vls., dab. Pakruojo r.). Žurnalistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas. Mokėsi Rozalimo vidurinėje mokykloje (1919–1923), baigė Panevėžio gimnaziją (1927). Mokėsi Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1927–1932) ir Kauno konservatorijoje (1932–1934). Baigė Paryžiaus universiteto Aukštųjų tarptautinių mokslų institutą (1939). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją (1940 06 21). Buvo vienas Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) steigėjų (1941), LAF propagandos komisijos pirmininkas. Sugrįžo į Lietuvą (1942), artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai, pasitraukė į Prancūziją (1944), o vėliau – į JAV (1948). Vienas almanacho „Trečias frontas“ ideologų ir redaktorių (1930–1931), Kauno valstybės radiofono spaudos apžvalgos redaktorius ir pranešėjas (1932–1937, 1939–1940), „Lietuvos aido“ korespondentas Paryžiuje ir Vakarų Europoje (1937–1939). Žurnalo „Vairas“ redakcijos sekretorius (1939), „Lietuvos aido“ dieninės laidos užsienio politikos redaktorius (1939–1940), Šiaulių savaitraščio „Tėviškė“ teatro kritikas (1942–1944). Emigracijoje dirbo „Vienybės“ kritiku (nuo 1949), radijo stočių „Laisvė“ ir „Laisvoji Europa“ komentatoriumi (nuo 1975). Mirė (88) 1997 04 13 Los Andžele (JAV). Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1996).

Mirė Mikas Petrauskas (63), 1937 03 23 Kaune, palaidotas Dusmenų (dab. Trakų r.) bažnyčios šventoriuje, palaikai perkelti į Vilniaus Rasų kapines (1969). Gimė 1873 10 13 Palūšėje (dab. Švenčionių r.). Dainininkas, dirigentas, kompozitorius. Studijuodamas Sankt Peterburgo konservatorijoje (1901), vadovavo lietuvių chorams, sukūrė ir pastatė pirmąsias lietuviškas operetes. Dalyvavo anticarinėje revoliucijoje (1905) Vilniuje, persekiojamas policijos emigravo į Šveicariją (1906), gyveno JAV. Užsienyje rengė koncertus, vadovavo lietuvių chorams. Gyvendamas Čikagoje, įsteigė lietuvišką konservatoriją (1910), kuriai užsidarius, ją vėl atgaivino (1912), ir įkūrė jos skyrius Brukline, Niuarke ir Elizabete (Naujasis Džersis). Apsigyveno Kaune (1930). Sukūrė pirmąją lietuvišką operą „Birutė“ (1906 11 06), operą „Eglė žalčių karalienė“ (1920), operečių, kitų muzikinių kūrinių, parašė knygų ir straipsnių apie muziką. Jo vardu pavadinta gatvė Ignalinoje. Brolis tenoras Kipras Petrauskas (1885–1968).

Pasaulyje

Gimė Pjeras Simonas Laplasas, 1749 03 23 Bomone an Ože (Pranzūcija). Prancūzų matematikas, astronomas, atradęs Laplaso transformaciją ir Laplaso lygtį, vienas metrinės vienetų sistemos autorių. Mirė (77) 1827 03 05 Paryžiuje.

Kovo 24-oji

Gimė Juozas Balčikonis, 1885 03 24 Ėriškiuose (dab. Panevėžio r.). Kalbininkas, profesorius (1944), akademikas (1946). Baigė Panevėžio realinę gimnaziją (1905), Sankt Peterburgo universitetą (1911). Dirbo lietuviškų laikraščių redakcijoje Vilniuje, mokytojavo Vilniuje ir Voroneže (Rusija). Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą, buvo Panevėžio gimnazijos (1918–1920) ir Panevėžio mokytojų seminarijos (1920–1924) direktorius. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1924–1931) ir Vilniaus (1944–1960) universitetuose, taip pat buvo ir Lietuvių kalbos instituto direktorius (1944–1952). Daug prisidėjo prie bendrinės lietuvių kalbos norminimo. Rinko gyvosios lietuvių kalbos žodžius ir sakinius, vietovardžius, redagavo didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ (1930–1952), rengė ir skelbė M. Valančiaus, J. Jablonskio raštus. Parašė darbų apie lietuvių kalbos vietovardžius, lietuvių kalbos tyrinėtojus, lietuvių kalbos kultūrą, vertė Š. Pero, J. ir V. Grimų, H. Anderseno, V. Haufo, Ž. Verno ir kitų užsienio autorių kūrinius. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (2 t., 1978–1982). Mirė (83) 1969 02 05 Vilniuje, palaidotas Ėriškiuose (dab. Panevėžio r.). Jo vardu pavadinta gatvė Panevėžyje.

Gimė Juozapas Miliauskas (slap. Miglovara), 1845 03 24 Galnėje (dab. Šilutės r.). 1863–1864 metų sukilimo dalyvis, knygnešys, poetas, aušrininkas. Mirė (92) 1937 01 21 Šiauliuose, ten ir palaidotas. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Šiauliuose.

Mirė Liudvikas Adomas Jucevičius (32), 1846 03 24 Lepelyje (dab. Baltarusija). Gimė 1813 12 15 Pakėvyje (dab. Kelmės r.). Lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas, etnografas, biografas, tautosakininkas, literatūros istorikas ir kritikas, vertėjas. Baigė Kražių gimnaziją (1829), Vilniaus universitete studijavo mediciną (1829–1831), baigė Vilniaus katalikų dvasinę akademiją (1838). Vikaravo Švenčionyse (1838–1840) ir Svėdasuose (1840–1843). Metęs kunigystę (1843), vedė ir mokytojavo Lepelyje (dab. Baltarusija). Rinko tautosaką, etnografinę medžiagą, kasinėjo Žemaitijos piliakalnius ir pilkapius, parašė biografinį veikalą apie 186 Žemaitijos šviesuolius – „Biografinės ir literatūrinės žinios apie mokytus žemaičius“ (rankr. 1840; išleistas 1975 pavadinimu „Mokyti žemaičiai“). Sudarė lenkiškai rašiusių lietuvių rašytojų almanachą „Linksmine“ (1841). Parašė „Lietuvos istorijos vadovėlį vaikams“ (lenk. k., 1836). Vertingų žinių apie tradicinius papročius paskelbta jo knygose „Žemaitijos bruožai“ (lenk. k., 1840), „Žemaičių žemės prisiminimai“ (lenk. k., 1842), „Lietuva“ (lenk. k., 1846). Išleido tautosakos rinkinių „Lietuvių liaudies priežodžiai“ (lenk. k., 1840), „Lietuvių dainos“ (lenk. k., 1844). Išleisti „Raštai“ (1959).

Mirė Paulius Širvys (58), 1979 03 24 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1920 09 06 Padusetėlyje (Dusetų vls., dab. Zarasų r.). Poetas. Mokėsi Vilniaus pėstininkų karo mokykloje (1940–1941). Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Sovietų Sąjungos Raudonojoje armijoje, du kartus buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Pabėgo iš karo belaisvių mirties stovyklos, nacių sučiuptas ir išsiųstas darbams į Vokietiją. Priklausė Lietuviškajai divizijai (1941), dalyvavo mūšiuose Kurše (Latvija), sužeistas. Dirbo laikraščių „Tarybinis Rokiškis“, „Spalio pergalė“, „Komunizmo švyturys“, „Socializmo pergalė“, „Literatūra ir menas“, žurnalų „Moksleivis“, „Genys“ redakcijose (1946–1962). Baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą (1957). Dirbo Klaipėdos žvejybos laivyne vairininku (1967–1969). Išleido eilėraščių knygas „Žygio draugai“ (1954), „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961), „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969) ir kt. Apdovanotas Sovietų Lietuvos valstybine premija (1973). Jo vardu pavadintos gatvės Glitiškėse (Vilniaus r.), Dusetose (Zarasų r.), Pandėlyje (Rokiškio r.), Vilniuje ir Zarasuose.

Kovo 25-oji

Pradėtas antras pagal dydį lietuvių trėmimas. 1949 05 25 MGB visoje Lietuvoje pradėjo kodinės trėmimo operacijos „Bangų mūša“ („Priboj“) vykdymą. Operacijos metu (iki 1949 03 31) į gyvulinius vagonus prievarta buvo suvarytos 8765 šeimos (apie 29 tūkst. žmonių) ir ištrėmtos į Sibirą. Tremties išvengė apie 14 tūkstančių spėjusių pasislėpti žmonių.

Gimė Petras Cvirka, 1909 03 25 Klangiuose (Veliuonos vls., dab. Jurbarko r.). Rašytojas. Baigė Veliuonos pradinę mokyklą, Vilkijos progimnaziją (1926), mokėsi Kauno meno mokykloje (1926–1930), gyveno Paryžiuje (1931–1932), priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą (1934). Įstojo į komunistų partiją (1940). Vadinamo Liaudies seimo narys (1940), delegacijos, vykusios prašyti Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą, narys (1940). Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (nuo 1940). Po 1941 Birželio 23 sukilimo pasitraukė į Sovietų Sąjungą. Kartu su Sovietų Sąjungos Raudonąją armija grįžo į Lietuvą (1944). Žurnalų „Jaunimo gretos“ (1944), „Pergalė“ (1945) redaktorius. Vadovavo Sovietų Lietuvos rašytojų sąjungai (nuo 1945). Jaunystėje rašė eilėraščius, išleido apsakymų rinkinius „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ (1930), „Kasdienės istorijos“ (1938), romanus „Frank Kruk“ (1934), „Žemė maitintoja“ (1935), novelių romaną „Meisteris ir sūnūs“ (1936) ir kt. Mirė (38) 1947 05 02 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Išleisti „Raštai“ (13 t., 1949–1957; 8 t., 1959; 7 t., 1983–1986) ir „Rinktiniai raštai“ (3 t., 1979). Jo vardu visoje Lietuvoje pavadintos 46 gatvės.

Gimė Petras Jonikas, 1906 03 25 Antringyje (Viduklės vls., dab. Raseinių r.). Kalbininkas, mokslų daktaras (1942), profesorius (1946). Baigė Tauragės mokytojų seminariją (1927). Studijavo Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1927–1934), studijas tęsė Rygos, Karaliaučiaus, Vienos universitetuose (1935–1937). Dėstė Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose (1937–1943), dirbo Lietuvių kalbos institute (1940–1944). Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai, pasitraukė į Vakarus (1944). Dėstė Pabaltijo universitete prie Hamburgo (1946–1949). Persikėlė į JAV (1949), Čikagos universitete studijavo bibliotekininkystę (1957–1973), dirbo šio universiteto bibliotekoje, dėstė baltų kalbas (1970–1973). Suorganizavo Lituanistikos institutą (1951), jo prezidentas (1954–1964). Pedagoginio lituanistikos instituto Čikagoje rektorius (1969–1978). Žurnalo „Gimtoji kalba“ redaktorius (1958–1960). Lietuvių kalbos draugijos valdybos narys (1935–1940). Svarbiausi darbai: „Pagramančio tarmė” (1939), „Gimtojo žodžio baruose“ (1951), „Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje” (1972), „Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje: Visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai” (1987). Mirė (89) 1996 02 03 Riversaide (JAV), emigracijoje. Palaidotas Čikagos lietuvių laisvamanių Tautinėse kapinėse.

Kovo 26-oji

Lietuvoje prasidėjo anticarinis 1830–1831 metų sukilimas. 1831 03 26 sukilėliai užėmė Raseinius ir sudarė laikinąją Raseinių apskrities valdžią. Sukilimas prasidėjo Varšuvoje (1830 11 29), vėliau Vilniuje susibūrė Vyriausias komitetas (1831 01). Kilo dėl nepasitenkinimo 1815 Lenkijos konstitucijos ribojimu, Rusijos pradėtomis represijomis ir kt. Sukilėliai kėlė Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo tikslą. Sukilėliams užėmus Raseinius, sukilimas išsiplėtė visoje Lietuvą, išskyrus Užnemunę, Vilnių, Kauną, Trakus ir Palangą (apie 1831 04). Rusijos kariuomenė, malšindama sukilimą, užėmė visus Lietuvos apskričių centrus, išskyrus Panevėžį (iki 1831 05). Prasidėjo partizaninis karas, įkurtas Karinis lietuvių komitetas, atvyko sukilėlių daliniai iš Lenkijos. Vyriausiuoju vadu tapo Antanas Gelgaudas, suformavęs Laikinąją lenkų centrinę vyriausybę Lietuvoje. Žemaitija sudarė savo centrinę vyriausybę. A. Gelgaudo rinktinė Panerių kautynėse buvo sumušta Rusijos kariuomenės (1831 06 19), ji užėmė Kauną, Jonavą ir Ukmergę. Sumušti A. Gelgaudo ir Dezidero Chlapovskio vadovaujami sukilėlių junginiai pasitraukė į Prūsiją. Lietuvoje dauguma sukilėlių išsiskirstė ar slapstėsi. Po sukilimo nukentėjo jame dalyvavę dvarininkai, uždarytas Vilniaus universitetas (1832), panaikinta Vilniaus švietimo apygarda, o vėliau panaikintas ir Lietuvos Statutas (1840).

Gimė Borisas Dauguvietis, 1885 03 26 Dauguviečiuose (Nemunėlio Radviliškio vls., dab. Biržų r.). Režisierius, aktorius ir dramaturgas. Mokėsi Panevėžio ir Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijose, mokslus tęsė Rygos agronomijos ir ekonomikos politechnikume (1905–1906) ir Sankt Peterburgo imperatoriškojoje teatrinėje mokykloje (1906–1909). Vaidino Sankt Peterburgo literatūros ir meno draugijos teatre (1909–1913), vėliau vadovo teatrui Gardine (dab. Baltarusija, 1914–1920). Persikėlė į Lietuvą ir dirbo Biržų urėdijos girininku (1921–1923), kartu Biržuose vesdamas „Mūzos“ draugijos teatro mokyklą. Vaidino Valstybės teatre Kaune (su pertrauka, 1923–1941) ir teatro Šiaulių skyriuje (1931–1935), taip pat – Vilniaus valstybiniame dramos teatre (1944–1949). Dirbo Valstybės teatro Vaidybos mokykloje (1923–1933). Sovietų Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatas (1947–1949), Teatro draugijos ir Sovietų Lietuvos rašytojų sąjungos Dramaturgų sekcijos pirmininkas (nuo 1947). Žymiausi darbai – knyga „Teatrališkoji Maskva“ (1928), pjesės „Žaldokynė“, „Uždavinys“, „Naujoji vaga“, „Naktigonė“, „Mokytoja Sukackienė“. Mirė (64) 1949 07 13 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Apdovanotas Sovietų Sąjungos valstybės premija (1947). Jo vardu pavadintos gatvės Biržuose ir Joniškyje.

Gimė Antanas Gustaitis, 1898 03 26 Obelinėje (Sasnavos vls., Marijampolės sav.). Lietuvos savanoris, Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas (1937), aviakonstruktorius, 9 lėktuvų „ANBO“ projektų autorius. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią baigė evakuacijoje Jaroslavyje (Rusija; 1916). Studijavo Sankt Peterburgo imperatoriaus Aleksandro susisiekimo kelių inžinerijos institute (iki 1917). Mobilizuotas į Rusijos armiją. Bolševikams užgrobus valdžią (1917 11), grįžo į Lietuvą ir savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę (1919), dalyvavo kovose su Lenkijos kariuomene. Pasiųstas studijuoti į Karo aviacijos mokyklą (baigė 1920). Po studijų ten dirbo instruktoriumi, kartu vykdė oro operacijas. Perkeltas į mokomąją oro eskadrilę ir paskirtas jos vadu (1923). Pradėjo konstruoti lėktuvus „ANBO“ („Antanas nori būti ore“; nuo 1925). Studijavo lėktuvų konstravimą Paryžiaus aukštojoje aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokykloje (1925–1928). Paskirtas Karo aviacijos štabo viršininku (1928), vėliau – Karo aviacijos parko viršininku (1929). Dėstė Karo aviacijos mokykloje (nuo 1932). Su trijų lėktuvų eskadrile sėkmingai savos konstrukcijos lėktuvu „ANBO-IV“ apskrido dvylika Europos valstybių (1934 06 25–07 19). Paskirtas Karo aviacijos viršininku (1935). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (1940), iš darbo atleistas dirbo Vytauto Didžiojo universitete docentu (nuo 1941 01 01). Iš okupuotos Lietuvos bandė pasitraukti į Vakarus, bet NKVD sučiuptas (1941 03 06), suimtas ir į kalintas Kauno kalėjime, vėliau išsiųstas į Maskvą (1941 03 07). Apkaltintas šnipinėjimu (1941 06 27) ir nuteistas mirti (1941 07 07). Sušaudytas (43) 1941 10 16 Butyrkų kalėjime Maskvoje, ten bendrame kalinių kape ir palaidotas. Apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu (1927), Vytauto Didžiojo IV (1930) ir III (1939) laipsnių ordinais, Ldk Gedimino III laipsnio ordinu (1934), „Plieno sparnų“ garbės ženklu (1932), Čekoslovakijos Baltojo Liūto IV laipsnio ordinu su kardais (1935), Estijos Karo lakūno garbės ženklu (1933), Italijos Karūnos IV (1930) III (1934) laipsnio ordinais, Latvijos Trijų Žvaigždžių II laipsnio ordinu (1938), Prancūzijos Garbės legiono IV laipsnio ordinu (1935) ir Švedijos Karališkuoju Vazos III laipsnio ordinu (1935). Jo vardu pavadintos gatvės Dievogaloje (Kauno r.), Girininkuose I (Kauno r.), Kaune, Pažėruose (Kauno r.), Trumpuose (Kauno r.) ir Vilniuje.

Gimė Pranas Skardžius, 1899 03 26 Subačiuje. Kalbininkas, mokslų daktaras (1929), profesorius (1939), akademikas (1941). Studijavo Lietuvos universitete (1923–1925), studijas tęsė Leipcigo (Vokietija) universitete. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1929–1939) ir Vilniaus (1939–1943) universitetuose. Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai ir su ja grįžtant okupacijai, pasitraukė į Vakarus (1944), dėstė Tiubingeno (Vokietija) universitete (1946–1949), išvyko į JAV (1949). Dirbo Klivlendo fabrikuose, kol baigė Klivlendo aukštąją bibliotekininkystės mokyklą. Dirbo Vašingtone Kongreso bibliotekoje (iki 1971). Lietuvių kalbos draugijos vadovas (1935–1941, 1949–1950 ir nuo 1958). Vienas produktyviausių lietuvių kalbininkų. Svarbiausi darbai – „Lietuvių kalbos žodžių daryba“ (1941, 1943), „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas“ (1936), „Lietuvių kalbos kirčiavimas“ (1968) ir kt. Mirė (76) 1975 12 18 Hot Springse (JAV), emigracijoje. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (5 t., 1996–1999).

Mirė Teodoras Kristijonas Grotusas (37), 1822 03 26 Gedučiuose (dab. Pakruojo r.), palaidotas Gedučių dvaro laidojimo rūsyje, vėliau palaikai perkelti į nežinomą vietą. Gimė 1785 01 20 Leipcige (Vokietija). Chemikas, fizikas, fizikochemijos Lietuvoje pradininkas, fotochemijos dėsnių atradėjas, išradėjas, geologas. Dar naujagimis (3 dienų) įtrauktas į Leipcigo universiteto studentų sąrašus, studijas pradėjo sulaukęs pilnametystės Leipcige (1803), vėlia tęsė Paryžiaus politechnikos mokykloje (1803–1809), stažavosi Neapolyje (dab. Italija; nuo 1804), dalyvavo ekspedicijose į Vezuvijų, atliko sudėtingus vandens elektrolizės tyrimus, parašė šio proceso teoriją ir išspausdino brošiūrą prancūzų kalba. Grįžo į Gedučių dvarą tėviškėje, įsteigė savo laboratoriją (1808). Joje pirmasis vykdė grandinines reakcijas (1808–1812), suformulavo du fotochemijos dėsnius, atrado elektrolizės reiškinį, sukūrė pirmąjį fotometrą, pirmasis ištyrė Smardonės–Likėnų šaltinio vandenis. Išleido daugiau kaip 50 mokslinių darbų. Paryžiaus galvanikų draugijos narys (1805), Turino mokslo ir meno akademijos narys korespondentas (1808), Miuncheno mokslo akademijos narys (1814), Kuršo literatūros ir meno draugijos narys (1817–1822). Jo vardu pavaidinta gatvė Žeimelyje (Pakruojo r.).

Kovo 27-oji

Tarptautinė teatro diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu kovo 27-oji paskelbta (2009 09 27) atmintina valstybės diena.

Gimė Jonas Jokūbas Kvantas, 1686 03 27 Karaliaučiuje (Kaliningradas, Rusija). Liuteronų kunigas, raštijos darbuotojas, istorikas, teologijos daktaras (1715), profesorius (1716). Studijavo Karaliaučiaus, studijas tęsė Leipcigo, Jenos, Rostoko, Halės, Groningeno, Leideno ir Amsterdamo universitetuose. Dėstė Karaliaučiaus universitete (nuo 1716). Vyriausiasis Prūsijos karaliaus rūmų pamokslininkas ir Prūsijos generalinis superintendentas (arkivyskupas; nuo 1721). Tvarkė Rytų Prūsijos mokyklų reikalus (1721–1722), Karaliaučiaus universitete prižiūrėjo lietuvių kalbos seminarą (1723–1727). Jo rūpesčiu išleista „Naujojo Testamento“ (1727) antroji laida bei Jono Berento giesmyno nauja laida (1732) ir Biblijos vertimai (1735, 1755). Rankraščiu paliko Rytų Prūsijos presbiterologiją (trumpos žinios apie kunigus; vok. k.). Mirė (85) 1772 01 17 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija).

Mirė Aleksandras Burba (44), 1898 03 27 Plimute (Pensilvanijos valstija, JAV), emigracijoje, palaidotas Plimuto lietuvių kapinėse. Gimė 1854 10 30 Pailiuose (dab. Joniškio r.). Rašytojas, visuomenės veikėjas, knygnešys, varpininkas. Baigė Vilniaus kunigų seminariją (1882). Kunigavo Žasliuose (1882–1883), juose įvedė lietuvišką giedojimą, todėl buvo iškeltas į Vidiškius (1883–1884) ir Labanorą (1884–1886). Bendradarbiavo lietuvių spaudoje, rinko tautosaką, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Už lietuvišką veiklą įskųstas ir ištremtas į Gardino pranciškonų vienuolyną (1886). Paleistas trumpai vikaravo Adutiškyje (1889), bet ir ten įskųstas buvo iškeliamas į Valkininkus. Į paskirtą vietą nevyko, o tais pačiais metais išvyko į JAV. Pasižymėjo Amerikos lietuvių veikloje: Plimute buvo pirmojo lietuviško spektaklio režisierius (1889), dalyvavo Lietuvių mokslo draugystės veikloje, Susivienijimo lietuvių katalikų Amerikoje pirmininkas (1890–1894), įkūrė Švenčiausiosios Trejybės parapiją, savaitraščio „Valtis“ redaktorius (1894–1895). Rašė eilėraščius, apsakymus, vertė iš latvių ir lenkų kalbų prozos kūrinius bei religinius raštus. Su Juozu Paukščiu parengė įvairių autorių eilėraščių ir dainų rinkinį „Lietuviškos dainos“ (antroji laida, 1893), prisidėjo išleidžiant Simono Daukanto ir Kristijono Donelaičio veikalus.

Pasaulyje

Gimė Vilhelmas Konradas Rentgenas, 1845 03 27 Lenepe (dab. Remšeidas, Vokietija). Vokiečių fizikas eksperimentatorius, profesorius, pirmasis fizikas, gavęs Nobelio fizikos premiją. Mirė (77) 1923 02 10 Miunchene (Vokietija).

Kovo 28-oji

Mirė Antanas Maciejauskas (75), 1950 03 28 Daumėnuose (Biržų r.), palaidotas Pabiržėje (Biržų r.). Gimė 1874 03 31 Pasvaliečiuose (Pabižės vls., dab. Biržų r.). Inžinierius, visuomenės veikėjas, leidėjas. Baigė Sankt Peterburgo technikos institutą (1898). Vadovavo Petro Vileišio įsteigtoms mechanikos dirbtuvėms Vilniuje (1900), vėliau dirbo fabrikų inspektoriumi Rygoje (1902–1913). Buvo Lietuvių pašalpos draugijos pirmininkas (1903–1904), įkūrė muzikos teatro draugiją „Kanklės“ (1904–1914), įsteigė laikraštį „Rygos garsas“ (1904–1914), lietuvišką knygyną (1905–1920). Dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime (1905). Šeduvoje įsteigė žemės ūkio mašinų dirbtuves (1913). Mobilizuotas į Rusijos armiją, dirbo Turkestane (1914–1918). Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas Susisiekimo inspekcijos vyresniuoju inspektoriumi (1919), vėliau – Technikos inspekcijos (nuo 1924) ir Statybos inspekcijos (nuo 1925) vyr. inspektorius. Lietuvos atkūrimo komisaras (1922–1923). Vertėsi privačia praktika (nuo 1931). Leido lietuviškas knygas, Sankt Peterburge išleido lietuvišką žemėlapį „Žemėlapis lietuviškai latviško krašto“ (1900), „Technikos žodynėlį“ (1920), „Lietuvos statybos ir puošybos pavyzdžių albumą“ (1925), vadovėlį „Astronomijos“ (1907). Įvairiais slapyvardžiais bendradarbiavo draudžiamoje lietuviškoje spaudoje („Varpe“, „Ūkininke“, „Vienybėje lietuvninkų“ (1894–1904) ir kitur). Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1912).

Pasaulyje

Gimė Janas Amosas Komenskis, 1592 03 28 Nivnicoje (dab. Čekija). Čekų pedagogas, humanistas, mokslinės didaktikos pradininkas, klasinės mokymo sistemos išradėjas. Mirė (78)1670 11 15 Amsterdame (Nyderlandai).

Gimė Maksimas Gorkis, 1868 03 28 Žemutiniame Naugarde (Rusija). Rusų rašytojas ir publicistas, socrealizmo literatūros pradininkas. Mirė (68) 1936 06 18 Maskvoje.

Kovo 29-oji

Lietuvos įstojimo į NATO diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu kovo 29-oji paskelbta (2004 04 01) atmintina valstybės diena. Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

Lietuva tapo NATO nare. 2004 03 29 Vašingtone Lietuvos Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas perdavė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei. Lietuva tarptautinėje gynybinėje sąjungoje NATO siekė nuo Nepriklausomybės atkūrimo (1991). Lietuva prisijungė prie Partnerystės taikos labui (PfP) iniciatyvos, įsteigta Lietuvos misija prie NATO (1997), numatytas narystės veiksmų planas (1999), koordinatoriumi paskirtas Giedrius Čekuolis (2000), NATO pakvietė deryboms (2001), pasirašyti Vašingtono sutarties protokolai (2003), pradėta Lietuvos ir NATO sutarties ratifikacija (2004 03 01), ratifikaciją pasirašė Lietuvos Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas (2004 03 11).

Gimė Juozapas Šnapštys-Margalis, 1877 03 29 Derveliuose (Rozalimo vls., dab. Pakruojo r.). Kunigas (1900), poetas, vertėjas. Mokėsi Panevėžio ir Šiaulių gimnazijose, baigė Žemaičių (Kauno) kunigų seminariją. Kunigavo Kurše (dab. Latvijos regionas), Bauskėje (dab. Latvija), Akmenėje, Tauragnuose, Kaune, Sudeikiuose. Telkė kaimo jaunimo chorus, scenos mėgėjų būrelius. Dirbo Kaune laikraščio „Vienybė“ redakcijoje (1918–1920). Bendradarbiavo „Tėvynės sarge“ (nuo 1899), „Lietuvių laikraštyje“ (nuo 1905), savaitraštyje „Šaltinis“, žurnale „Draugija“ ir kt. Eilėraščiuose aprašoma Lietuvos gamta, aukštinama lietuvybė ir tikėjimas. Išleido poezijos rinkinius „Volungė“ (1900), „Volungė ir vieversėlis“ (1907), „Ašarėlės“ (1918), „62 sakmės“ (1918). Parašė pjeses „Mūsų bajorai“ (1904) ir „Betliejaus stainelė“ (1910). Išvertė Ivano Krylovo ir Adomo Mickevičiaus kūrinių. Mirė (43) 1921 03 24 Sudeikiuose (dab. Utenos r.), palaidotas ten pat bažnyčios šventoriuje. Jo vardu pavadintos gatvės Sudeikiuose ir Šeduvoje (abi Radviliškio r.).

Mirė Mykolas Beržanskis (44), 1736 03 29 Pašiaušėje (dab. Kelmė r.). Gimė 1691 07 03 Žemaitijoje. Pašiaušės jėzuitų kolegijos rektorius. Vilniuje dėstė retoriką (1722–1723), čia 1723 pastatytos dvi jo dramos – „Lemtingi dieviškos meilės ženklai virš Romos“ (lot. k.) ir „Karalių gėlė“ (lot. k.).

Pasaulyje

Pirmą kartą pasiektas Merkurijus. 1974 03 29 JAV kosminis aparatas „Mariner 10“ praskrido pro Merkurijaus planetą.

Kovo 30-oji

Gimė Povilas Ksaveras Bžostovskis, 1739 03 30 Mosare (dab. Glubokojė r. Baltarusija). Kunigas (1763), reformatorius, prelatas. Romoje studijavo teologiją (1763). Lietuvos didysis raštininkas (1762–1774), Lietuvos referentas (1774–1784). Vilniaus kanauninkas (1774–1787), Turgelių (1798–1824) ir Rukainių (1825–1827) klebonas. Įsigijo Merkinės dvarelį, jį pavadino Paulava. Jame lažą pakeitė činču (1769), įkūrė valstiečių savivaldos bendruomenę, vadinamą Paulavos (arba Pavlovo) respublika. Reforma padidino dvaro pajamas dvigubai ir parodė rinkos sąlygomis grįstų dvarininkų ir valstiečių santykių ekonominę naudą. Mirė (88) 1827 11 17 Rukainiuose (dab. Vilniaus r.), ten ir palaidotas. Apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu (1767). Jo vardu pavadintos gatvės Šalčininkuose ir Turgeliuse (Šalčininkų r.).

Gimė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, 1861 03 30 Puziniškiuose (dab. Panevėžio r.). Rašytoja, publicistė, daraktorė, knygnešė, visuomenės veikėja. Mintaujoje (dab. Jelgava) baigė vokiečių aukštesniąją mokyklą (1878). Deltuvoje (dab. Ukmergės r.), Tiškevičiaus dvare, lankė bitininkystės kursus (1885). Platino lietuvišką spaudą (nuo 1889), pradėjo rašyti į laikraščius „Varpas“, „Ūkininkas“. Ėmėsi daraktorės darbo, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Įsteigė „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems moksleiviams ir kultūros darbuotojams remti (1893). Palangoje režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ (1899). Pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo pirmininkė (1907). Viena Lietuvių moterų sąjungos (1908) ir Lietuvos moterų sąjungos (1922) steigėjų. Dirbo dienraščio „Lietuvos žinios” redakcijoje (1909–1913). Pirmojo pasaulinio karo pradžioje išlaikė felčerio egzaminus ir pradėjo dirbti vaistinėje. Priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, išrinkta į Steigiamąjį Seimą (1920). Pirmininkavo pirmajam posėdžiui kaip vyriausia Steigiamojo Seimo atstovė. Mokė Panevėžio gimnazijoje (1919–1924). Išleido apsakymų rinkinėlį „Krislai“ (1905). Parašė apysaką „Vilkienė“ (1894), apsakymus „Šių dienų paveikslėlis" (1901), „Idilė“ (1901), „Homo sapiens“ (1903), „Dievui atkišus“ (1905), „Motina“ (1898), „Žemaitė“ (1900), „Vaišnorienė“ (1901), „Kodėl čia tavęs nėra?“ (1902), „Iš gyvenimo verpetų“ (1903), dokumentinį kūrinį „Karo meto dienoraštis“ (2 d., 1925–1931)., „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“ (2 d., 1922–1924). Rašė publicistinius ir literatūros kritikos straipsnius. Mirė (82) 1943 06 14 Panevėžyje, ten ir palaidota. Išleisti „Raštai“ (1 t., 1947; 6 t., 1966–1968). Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1929) ir I (1936) laipsnio ordinais. Panevėžio garbės pilietė (po mirties, 2011).

Mirė Jonas Kristupas Glaubicas (apie 67), 1767 03 30 Vilniuje. Gimė apie 1700 Šveidnice (dab. Lenkija). Architektas, vėlyvojo baroko atstovas, Lietuvos baroko kūrėjas. Mažai žinoma jo biografija, architektūrą greičiausiai studijavo Pietų Vokietijoje. Gyvendamas Vilniuje buvo vietos evangelikų liuteronų tarybos narys ir architektas (iki 1737). Paskirtas Vilniaus miesto architektu (1737). Po XVIII a. pr. Vilniaus gaisrų aktyviai ėmėsi projektuoti, atstatinėti, rekonstruoti sostinę. Projektavo daugelio Vilniaus bei kitų miestų bažnyčių, cerkvių, dvarų, gyvenamųjų namų ir kitų pastatų. Žymiausi kūriniai: Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia (1737–1744), Vilniaus šv. Jono Krikštytojo (1738–1749), Vilniaus šv. Jonų bažnyčia (1738–1749), Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčia (1741–1743), Polocko šv. Sofijos soboras (1748–1749), Vilniaus Rotušės bokštas (1749–1753), Vilniaus šv. Dvasios cerkvė (po 1749), Žemaičių (Varnių) kunigų seminarija (1755), Vilniaus bazilijonų vienuolynas (1761) ir kt. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

Mirė Vosylius Sezemanas (79), 1963 03 30 Vilniuje. Gimė 1884 05 30 Vyborge (Rusija). Filosofas, vertėjas, kritinio realizmo atstovas, profesorius (1919). Baigė Jekaterinos vokiečių gimnaziją Sankt Peterburge (1902). Studijavo Sankt Peterburgo karinėje medicinos akademijoje (1902–1903), studijas nutraukė ir įstojo Sankt Peterburgo universitetą (baigė 1909). Studijas tęsė Marburgo ir Berlyno (abu Vokietijoje) universitetuose (1909–1911). Dirbo Sankt Peterburge įvairiose mokyklose (iki 1913), vėliau – Sankt Peterburgo universitete (su pertrauka, 1913–1917), Viatkos pedagoginiame institute (1918), Saratovo universitete (1919–1921) ir Sankt Peterburgo meno institute (1921). Trumpai gyveno Helsinkyje (nuo 1921), vėliau – Berlyne. Pakviestas į Lietuvą, dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1923–1940), vėliau – Vilniaus universitete (1940–1950). Sovietų valdžios apkaltintas antisovietine veikla ir ryšiais su sionistinėmis organizacijomis, nuteistas 15 metų ir ištremtas į Taišeto lagerį Irkutsko srityje (dab. Rusija). Amnestuotas grįžo į Lietuvą, toliau dėstė Vilniaus universitete (1958–1963). Nagrinėjo pažinimo, etikos, estetikos problemas, tyrė moderniąsias Vakarų Europos filosofijos sroves. Rašė rusų, lietuvių, vokiečių kalbomis. Išleido veikalus „Pažinimo problema“ (3 d., 1926–1930), „Estetika“ (1970), vadovėlį „Logika“ (1929), filosofijos istorijos darbų. Prisidėjo prie filosofijos lietuviškos terminijos kūrimo. Išvertė į lietuvių kalbą Aristotelio veikalą „Apie sielą“ (1959). Išleisti „Raštai“ (1987, 1997). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

Pasaulyje

Baigėsi Krymo karas. 1856 03 28 Paryžiuje pasirašyta Rusijos ir sąjungininkių (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Osmanų imperijos ir Sardinijos) taikos sutartis, kuria buvo baigtas Krymo karas (1854–1856).

Gimė Franciskas Goja, 1746 03 30 Fundetodose (Ispanija). Ispanų dailininkas ir grafikas. Mirė (82) 1828 04 16 Bordo (Prancūzija).

Gimė Vincentas van Gogas, 1853 03 30 Grot Zunderte (Nyderlandai). Olandų tapytojas, postimpresionistas, grafikas. Mirė (37) 1890 07 29 Over siur Uaze (Prancūzija).

Kovo 31-oji

Gimė Pilypas Ruigys, 1675 03 31 Katniavoje (dab. Zavety, Kaliningrado sr., Rusija). Evangelikų liuteronų kunigas, kalbininkas, raštijos darbuotojas. Mokėsi Karaliaučiaus universitete (nuo 1692), gyveno Kaune (1695–1698). Paskirtas Valtarkiemio evangelikų liuteronų kunigu (1708). Parašė veikalą „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimai“ (lot. k., 1708, išleista vok. k., 1747). Veikale palaikė reikalavimą gryninti ir ugdyti bendrinę lietuvių kalbą, rėmėsi gyvąją liaudies kalba ir tautosaka. Darbe aptarė baltų kalbas ir tarmes, pabrėžė ypatingą jų giminystę. Pirmą kartą išspausdino 3 lietuvių liaudies dainas, paskelbė patarlių, mįslių, retesnių posakių. Parašė „Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną“ (vok. k., 1747). Su kitais parengė Naująjį Testamentą (1727), giesmyną (1732), vertė ir redagavo Bibliją (1735). Mirė (74) 1749 04 06 Valtarkiemyje (dab. Olchovatka, Kaliningrado sr., Rusija).

Gimė Antanas Maciejauskas, 1874 03 31 Pasvaliečiuose (Pabižės vls., dab. Biržų r.). Inžinierius, visuomenės veikėjas, leidėjas. Baigė Sankt Peterburgo technikos institutą (1898). Vadovavo Petro Vileišio įsteigtoms mechanikos dirbtuvėms Vilniuje (1900), vėliau dirbo fabrikų inspektoriumi Rygoje (1902–1913). Buvo Lietuvių pašalpos draugijos pirmininkas (1903–1904), įkūrė muzikos teatro draugiją „Kanklės“ (1904–1914), įsteigė laikraštį „Rygos garsas“ (1904–1914), lietuvišką knygyną (1905–1920). Dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime (1905). Šeduvoje įsteigė žemės ūkio mašinų dirbtuves (1913). Mobilizuotas į Rusijos armiją, dirbo Turkestane (1914–1918). Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas Susisiekimo inspekcijos vyresniuoju inspektoriumi (1919), vėliau – Technikos inspekcijos (nuo 1924) ir Statybos inspekcijos (nuo 1925) vyr. inspektorium. Lietuvos atkūrimo komisaras (1922–1923). Vertėsi privačia praktika (nuo 1931). Leido lietuviškas knygas, Sankt Peterburge išleido lietuvišką žemėlapį „Žemėlapis lietuviškai latviško krašto“ (1900), „Technikos žodynėlį“ (1920), „Lietuvos statybos ir puošybos pavyzdžių albumą“ (1925), vadovėlį „Astronomijos“ (1907). Įvairiais slapyvardžiais bendradarbiavo draudžiamoje lietuviškoje spaudoje („Varpe“, „Ūkininke“, „Vienybėje lietuvninkų“ (1894–1904) ir kitur). Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1912). Mirė (75) 1950 03 28 Daumėnuose (Biržų r.), palaidotas Pabiržėje (Biržų r.).

Gimė Petras Kalpokas, 1880 03 31 Miškinėje (Panemunėlio vls., dab. Biržų r.). Dailininkas tapytojas, profesorius (1945). Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) ir Rygos gimnazijose bei Odesos (dab. Ukraina) dailės mokykloje (1898–1900). Studijavo Miunchene (Vokietija, 1904–1909). Dalyvavo parodose (nuo 1905), surengė individualių parodų. Keliavo po Europą mokydamasis tapybos ir užsiimdamas kūryba (nuo 1908). Grįžo į Lietuvą (1920), dėstė Kauno meno mokykloje (nuo 1922), vadovavo Tapybos studijai (1929–1940), dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (1941–1945). Kūryboje vyrauja peizažai („Auksiniai berželiai“ (1907), „Upelis pavasarį“ (1907), „Miško kelias“ (1912), „Šveicarijos peizažas“ (1921) ir kt.) ir portretai (nutapė Jono Jablonskio, Salomėjos Neries, Vytauto Didžiojo, šv. Zitos ir kt. portretus). Nutapė kompozicijų, freskų, plakatų. Parašė „Tapybos technikos vadovėlį“ (1930). Mirė (65) 1945 12 05 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Biržuose ir Kaune. Sūnus tapytojas Rimtas Kalpokas (1908–1999).

Mirė Antanas Tyzenhauzas (52), 1785 03 31 Varšuvoje. Gimė 1733 Žaludkuose (dab. Baltarusija). Abiejų Tautų Respublikos veikėjas, ekonomikos reformatorius, mecenatas. Baigė Vilniaus jėzuitų kolegiją. Nuo Gardino pavieto išrinktas ATR Seimo atstovu (1761), Gardino seniūnas ir karališkųjų ekonomijų valdytojas (nuo 1765), vėliau – karaliaus rūmų iždininkas. ATR senatorius (nuo 1775). Keliavo po Vakarų Europą semdamasis idėjų šalies reformoms (1777–1778). Gardine įkūrė pirmąjį šalyje botanikos sodą, gamtos istorijos kabinetą ir biblioteką, matininkų mokyklą, parsigabeno orkestrą, baletą, aludarius ir vaistininkus. Iš Vilniaus į Gardiną perkėlė Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą (nuo 1775). Aktyviai tvarkė Šiaulių ekonomiją (1765–1780), kurioje dėl drastiškų valdymo priemonių išprovokavo valstiečių sukilimą. Po sukilimo nušalintas nuo visų užimamų pareigų, teistas (1783), atimtos visos privilegijos ir dvarai (1784).

Pasaulyje

Gimė Johanas Sebastianas Bachas, 1685 03 31 Eizenache (Saksonija-Eizenachas, dab. Vokietija). Vokiečių baroko epochos kompozitorius ir vargonininkas. Mirė (65) 1750 07 28 Leipcige (Saksonija, dab. Vokietija).

Francas Jozefas Haidnas, 1732 03 31 Rohrau (Austrija). Austrų kompozitorius, klasikas. Mirė (77) 1809 05 31 Vienoje.