Gruodžio 1-oji

115

Pradėjo eiti pirmasis legalus lietuviškas laikraštis Rusijoje – „Lietuvių laikraštis“.

 1904 12 01 Sankt Peterburge (Rusija). Jį leido Antanas Smilga, remiamas Lietuvių ir žemaičių labdarystės draugijos bei Sankt Peterburgo dvasinės akademijos profesūros. Turėjo savaitinį priedą „Lietuvių laikraščio lapelis“. Redaktoriai buvo A. Smilga ir K. Narutavičius, vėliau faktinis redaktorius Karolis Račkauskas-Vairas (nuo 1905). Laikraštis neturėjo ryškios ideologinės linijos, todėl vienijo daugelį lietuvių inteligentų. Dėl „Vilniaus žinių“ (leisto nuo 1904 12 23) konkurencijos ir finansinių problemų leidyba nutraukta, paskutinis „Lietuvių laikraščio“ numeris išėjo 1906 01 19.

 

 

 

 

 

 

 

 

137

Gimė Levas Karsavinas, 1882 12 01 Sankt Peterburge (Rusija). Filosofas, kultūros istorikas, istorijos ir teologijos daktaras (1916), profesorius (1916).

Sankt Peterburgo universiteto auklėtinis (1901–1906). Dėstė Sankt Peterburgo Istorijos ir filosofijos institute (1912–1916), Instituto rektorius (1921–1922). Sankt Peterburgo universiteto dėstytojas (1916–1922), Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas (1921–1922). Bolševikų ištremtas iš Sovietų Sąjungos, gyveno Berlyne (Vokietija, iki 1926) ir Paryžiuje (Prancūzija, 1926–1928). Pakviestas į Lietuvą dirbo Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1928–1940) ir Vilniaus (1940–1946) universitetuose, Vilniaus dailės muziejaus direktorius (1944–1949). Parašė apie 20 veikalų, žymiausias – „Europos kultūros istorija“ (5 t., 1931−1937; perleista 1991–1998), paremta savita dėstymo koncepcija, grįsta religiniais principais. Sovietų valdžios suimtas (1949), kalintas Abezės lageryje (Rusija, nuo 1950). Mirė (69) 1952 07 12 Abezėje, lageryje.

 

 

 

 

61

Mirė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (72), 1958 12 01 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1886 03 13 Joniškyje (buv. vls, dab. r.). Rašytoja, literatūros tyrinėtoja, pedagogė.

Baigė Rygos gimnaziją (1904), studijavo filosofiją Jogailos universitete Krokuvoje (1904–1907). Dirbo Vilniuje „Vilties“ redakcijoje (1907–1908), dėstė „Saulės“ kursuose Kaune (1910–1914), Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo lietuvių gimnazijoje Voroneže (Rusija, 1915–1918). Grįžusi į Lietuvą gyveno Vilniuje (nuo 1918), vėliau persikėlė į Kauną (1919). Dirbo Krašto apsaugos ministerijoje (1919–1921), dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1925–1938). Lietuvos delegacijos narė Tautų Sąjungoje (1929–1937). Redagavo žurnalą „Gimtoji kalba“ (1933–1934). Kūrybą skelbė nuo 1905. Rašė eilėraščius, tautosakines poemas, dramos kūrinius, apsakymus, apysakas, tarmiškus monologus, romanus ir kt. Vertė Moljero, Gustavo Flobero kūrybą. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (3 t., 1956), „Raštai“ (5 t., 1986–1999). Vyras Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). Dailininkas ir kompozitorius.

 

 

 

 

Gruodžio 2-oji

 

407

Gimė Jonušas Radvila, 1612 12 02 Papilyje (buv. vls., dab. Biržų r.). Lietuvos valstybės ir karo veikėjas, evangelikų reformatų globėjas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas ir Žemaičių seniūnas (1646–1653), Vilniaus vaivada (nuo 1653), LDK didysis etmonas (nuo 1654), vadovavo LDK kariuomenei (1654–1655). Kėdainiuose perorganizavo keturklasę mokyklą į gimnaziją (1647), prie jos įsteigė spaustuvę (1651). Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių (1655 08 08), išgelbėjo LDK didįjį antspaudą ir iždą. Vadovavo LDK didikų grupei, kuri sudarė Kėdainių sutartį su Švedija (1655 10 20). Už tai Abiejų Tautų Respublikos Seimas nusavino jo valdas Biržuose, Dubingiuose, Kėdainiuose, Nesvyžiuje, Svėdasuose. Mirė (43) 1655 12 31 apsiaustas LDK kariuomenės Tikocino pilyje (dab. Lenkija). Kristupo Radvilos (1585–1640) sūnus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

135

Gimė Vaclovas Biržiška, 1884 12 02 Viekšniuose (buv. vls., dab. Akmenės r.). Teisininkas, bibliografas, profesionaliosios knygotyros pradininkas, kultūros istorikas, profesorius (1924), pulkininkas leitenantas (1925), akademikas (1941).

Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje (1895–1903), baigė Sankt Peterburgo (Rusija) universitete teisę (1909). Vertėsi advokato padėjėjo praktika Vilniuje ir Šiauliuose (1910–1914). Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1914–1917). Dirbo Maskvoje Lietuvos reikalų komisariate (1918). Bolševikų suimtas, ruoštasi sušaudyti, bet paleistas su sąlyga, kad imsis bolševikinių Lietuvos švietimo liaudies komisaro pareigų (1919). Lietuvos ir Baltarusijos švietimo liaudies komisaro pavaduotojas (1919). Lenkijai okupavus Vilnių (1920), persikėlė į Kauną, mokytojavo. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete dėstė teisę, bibliografiją ir knygų istoriją (nuo 1922). Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1923–1944) ir Vilniaus (1940–1941) universitetų bibliotekų direktorius. VDU (1933–1935) ir VU (1940–1941) Teisės fakultetų dekanas, Vilniaus universiteto Bibliologijos katedros vedėjas (1940). Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas (1931–1941). Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, emigravo į Vokietiją (1944). Dėstė Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (Vokietija) (1946–1949). Persikėlė į JAV (1949). Jaunystės metais dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veikloje, taip pat Didžiajame Vilniaus Seime (1905). Redagavo leidinius: „Knygos“ (1922–1926), „Bibliografijos žinios“ (1928–1943), „Mūsų senovė“ (1937–1940). Vyriausiasis enciklopedijų „Lietuviškoji enciklopedija“ (1933–1944) ir „Lietuvių enciklopedija“ (1951–1953) redaktorius. Svarbiausi darbai – „Lietuvių bibliografija“ (4 t., 1924–1952), „Aleksandrynas“ (3 t., 1960–1965; perleistas 1990), „Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės“ (1943), „Knygotyros darbai“ (1998). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1928), VDU garbės daktaras (1939). Mirė (71) 1956 01 02 Voterberyje (JAV). Broliai Mykolas (1882–1962) ir Viktoras (1886–1962) Biržiškos.

 

133

Gimė Pranas Dovydaitis, 1886 12 02 Runkiuose (Višakio-Rūdos vls., dab. Kazlų Rūdos savivaldybė). Valstybės veikėjas, teisininkas, profesorius (1927), Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (nuo 1933), filosofijos mokslų daktaras (1935).

Mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje (1904–1905), bet pašalintas už dalyvavimą 1905 m. revoliucijoje. Išlaikęs egzaminus Marijampolės gimnazijoje (1908) tais pačiais metais įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą ir jį baigė (1912). Redagavo laikraštį „Viltis“ (1913–1915), „Lietuvos mokykla“ (nuo 1918)., vėliau – žurnalus „Ateitis“, „Naujoji vaidilutė“ (1921), „Kosmos“, „Logos“, „Soter“. Vienas iš ateitininkų organizatorių ir ideologų. Lietuviškos Kauno gimnazijos direktorius (1916–1922). Krikščionių demokratų partijos narys, įsitraukė į aktyvią politinę veiklą: Lietuvos Tarybos narys (nuo 1917), Vasario 16-osios Akto signataras, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas (1919). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940). Parašė darbus „Žinojimas ir tikėjimas“ (1912), „Žmogaus išsirutuliojimas ir paleontologija“ (1913), „Istorijos filosofija ir jos problemos“ (1914), „Kristaus problema“ (1915) ir kt. Sovietų suimtas (1941 06 14) ir išremtas į Starobelską Donbase (dab. Ukraina). Kalintas koncentracijos stovykloje Uralo šiaurėje, kol buvo išsiųstas į Sverdlovsko (dab. Jekaterinburgas, Rusija) kalėjimą tardymams ir sušaudymui (1942). Nužudytas (55) 1942 11 04 Sverdlovske, tremtyje. Popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas kankiniu (2000 05 07). Jurgio Dovydaičio (1907–2001) brolis.

 

95

Mirė Kazimieras Būga (45), 1924 12 02 Karaliaučiaus (dab. Kaliningrado sr., Rusija) universiteto klinikose nuo smegenų uždegimo, palaidotas Kaune. Gimė 1879 11 06 Pažiegėje (Dusetų vls., dab. Zarasų r.). Pirmasis profesionalus lietuvių kalbininkas, profesorius (1918).

Mokėsi Sankt Peterburgo (Rusija) kunigų seminarijoje (1897), ją metęs vertėsi pamokomis. Susipažinęs su Kazimieru Jauniumi, pasirinko filologijos studijas Sankt Peterburgo universitete (1905–1912), tobulinosi Karaliaučiaus universitete (1914). Dėstė Permės (1916–1918) ir Tomsko (1919–1920, abu Rusijoje) universitetuose. Grįžo į Lietuvą (1920), dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo ) universitete (nuo 1922). Parašė istorinės fonetikos ir morfologijos darbų, tyrinėjo kirčio ir priegaidžių istoriją, ugdė bendrinę kalbą, normino vartoseną ir rašybą. Padėjo pagrindus asmenvardžių tyrinėjimams. Svarbūs darbai sprendžiant lietuvių etnogenezės klausimus: iškėlė hipotezę apie baltų pasitraukimą iš Dniepro aukštupio ir ne vėliau kaip VII a. siekiantį lietuvių atsikraustymą į Rytų Lietuvą bei apie tuo metu vykusį lietuvių ir latvių kalbų atsiskyrimą. Rengė ir pradėjo leisti didįjį „Lietuvių kalbų žodyną“, 1924 išėjo pirmas jo sąsiuvinis. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (3 t. ir rodyklė, 1958–1962).

 

 

 

 

Gruodžio 3-ioji

 

358

Išvaduotas Vilnius. 1661 12 03 pasidavė 16 mėnesių Vilniaus Aukštutinėje pilyje išsilaikiusi Rusijos kariuomenės įgula. Rusijos–Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo metu Rusijos kariuomenė pirmą kartą užėmė LDK sostinę Vilnių (1655 08 08) ir, išžudžiusi visus nespėjusius pasitraukti miestelėnus, čia įsitvirtino. LKD kariuomenė tik po trejų metų (1658 rudenį) nesėkmingai bandė atsiimti Vilnių. Sėkmė lydėjo Ukmergės pastalininko pulkininko Kazimiero Daumanto Sesickio vadovaujamą kariuomenę, kuri su vilniečių pagalba užėmė Vilnių (1600 05 09), bet prieš gausesnį priešą jame teišsilaikė tik iki tos pačios dienos vakaro. Vilniaus miestiečiams paprašius, LDK stovyklininkas Mykolas Kazimieras Pacas su gausia kariuomene, vadinamąja Žemaitijos divizija, užėmė miestą ir apsiautė Rusijos kariuomenės įgulą pilyje (1600 07 11). Vėlesni šturmai irgi nepavyko (1600 07 31, 11 08, 1601 pr.). Gynybai vadovavęs kunigaikštis Danila Mišeckis gyvas pasiduoti neketino, todėl bandė su visa Aukštutine pilimi susisprogdinti, tačiau įgula, surišusi vadą, pasidavė, o D. Mišeckis nukirsdintas Rotušės aikštėje (1661 12 10). Po Rusijos kariuomenės siautėjimų Vilniaus miestas daug kartų degė, labai nukentėjo Katedra (dab. Arkikatedra bazilika), o nepataisomai nukentėjusi Vilniaus Žemutinė pilis (Valdovų rūmai) vėliau buvo sulyginta su žeme.

 

109

Gimė Vladas Drėma, 1910 12 03 Rygoje (Latvija). Dailininkas, dailėtyrininkas, muziejininkas, pedagogas, pirmasis Vilniaus garbės pilietis.

Baigė Vilniaus universiteto Dailės fakultetą (1936), tobulinosi Valstybiniame rankų darbų institute Varšuvoje (Lenkija, 1937–1938). Dirbo mokytoju Vilniaus gimnazijose (1931–1940, su pertrauka). Dalyvavo parodose (nuo 1931). Sovietų Lietuvos švietimo liaudies komisariato inspektorius (1940–1941) bei Vilniaus „Dailės“ kooperatyvo darbuotojas. Sovietų Lietuvos Mokslų akademijos, Vilniaus gudų muziejaus fondų saugotojas (1941–1944), Etnografinio muziejaus direktorius (1945–1946). Dirbo Vilniaus dailės muziejuje (1946–1961), dėstė Vilniaus dailės (1946–1950) ir Lietuvos dailės (1957–1970) institutuose bei Vilniaus universitete (1956–1958). Nusišalinęs nuo pedagoginio darbo, dirbo Paminklų konservavimo institute (1970–1985). Sukūrė tapybos, grafikos kūrinių, apipavidalino knygų. Išleido knygų apie Vilniaus menininkus („Pranciškus Smuglevičius“, 1973, „Kanutas Ruseckas“, 1996, „Vincentas Smakauskas“, 2001 ir kt.) ir Vilniaus architektūros ir meno paminklus („Vilniaus Šv. Onos bažnyčia, 1991, „Šv. Jono bažnyčia“, 1997, ir kt.). Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1992), Vilniaus dailės akademijos garbės daktaras (1992). Mirė (84) 1995 01 04 Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

 

81

Mirė Konstantinas Glinskis (52), 1938 12 03 Kaune, kremuotas ir palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1886 07 25 Jurbarke (buv. vls., dab. r.). Aktorius, režisierius, vienas iš lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjų, pedagogas.

Baigė Kauno gimnaziją (1907), mokėsi ir dirbo Jurbarke. Studijavo Literatūros ir meno draugijos mokykloje Sankt Peterburge (Rusija) ir ją baigė (1910). Vaidino ir statė spektaklius Sankt Peterburgo teatruose (1912–1914). Vilniuje sutelkė pirmojo Lietuvių valstybės teatro trupę (1919). Lenkijai okupavus Vilnių, su šia trupe, pavadinta Vilniaus lietuvių teatro studija, persikėlė į Jurbarką, po to į Kauną. Režisavo ir vaidino Dramos ir Operos vaidyklose (1920–1922). Režisavo pirmąjį Kaune pastatytą operos spektaklį – Džiuzepės Verdžio „Traviatą“ (1920). Valstybės teatro aktorius ir režisierius (1922–1937). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1931) ir Ldk Vytauto Didžiojo III laipsnio (1937) ordinais.

 

 

 

 

 

 

 

60

Mirė Juozapas Skvireckas (86), 1959 12 03 Zamse (Austrija), emigracijoje, palaikai perlaidoti Kauno arkikatedroje (1998). Gimė 1873 09 18 Rinkūnuose (Pumpėnų vls., dab. Pasvalio r.). Katalikų vyskupas, bažnyčios veikėjas.

Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinę akademiją (1899). Dėstė Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1901–1938) ir Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (nuo 1922). Seramo salos Molukuose titulinis vyskupas ir Žemaičių vyskupo pagalbininkas (1919–1926). Dalyvavo steigiant Lietuvių katalikų mokslo akademiją, buvo jos pirmasis vadovas (1922–1926). Paskirtas Kauno arkivyskupu (1926) ir Kauno arkivyskupijos metropolitu (1926–1944). Iš lotyniškosios Vulgatos į lietuvių kalbą išvertė Bibliją (išleista 1911–1937). Grįžtant Antrojo pasaulinio karo frontui ir Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Austriją (1944).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gruodžio 4-oji

 

604

Žemaičių delegacija iškilmingai priimta Konstanco bažnyčios susirinkime. 1415 12 04 Konstanco (dab. Vokietija) katedroje buvo priimta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto siųsta apie 60-ies pakrikštytų žemaičių bajorų delegacija. Konstancoje vyko Katalikų bažnyčios susirinkimas (1414–1418), kuriame, popiežiaus (vėliau antipopiežiaus) Jono XXIII siūlymu, buvo sprendžiama ir Žemaitijos byla. Delegatai susirinkimui paskelbė garsųjį Žemaičių skundą (1416 02 13), rašytą Jogailos ir Vytauto žmonių, ir jame išdėstė Vokiečių (Kryžiuočių) ordino skriaudas. Kryžiuočių ordino atstovai tepasakė, kad žemaičius telaiko kaip „slidų ungurį už uodegos”. Nors susirinkime teisinė Žemaitijos priklausomybė Kryžiuočių ordinui nebuvo panaikinta, bet jame buvo pasiektas nutarimas pakartotinai pakrikštyti Žemaitiją ir įkurti Žemaičių vyskupystę (įkurta 1417).

 

124

Prasidėjo Didysis Vilniaus Seimas. 1905 12 04 pradėjo posėdžiauti Lietuvių suvažiavimo Vilniuje atstovai (dab. Vilniaus filharmonijos pastate). Posėdžius sušaukė liberalai ir krikščionys demokratai, tačiau dalyvavo įvairių politinių grupuočių atstovai. Pagrindiniai organizatoriai buvo Jonas Basanavičius, Jonas Kriaučiūnas, Donatas Malinauskas, Juozas Ambrazevičius ir Mečislovas Davainis-Silvestraitis. Didysis Vilniaus Seimas Pirmojo lietuvių tautos atstovų suvažiavimo Vilniuje vardu reikalavo suteikti Lietuvai jos etninėse žemėse politinę autonomiją su demokratiškai renkamu seimu Vilniuje. Surengtas atskiras valstiečių atstovų susirinkimas, kuriame sukurta Lietuvos valstiečių sąjunga (1905 12 05). Atskirą susirinkimą taip pat sušaukė ir Lietuvos socialdemokratų partija (1905 12 06).

 

49

Mirė Mykolas Krupavičius (85), 1970 12 04 Čikagoje (JAV), emigracijoje, palaikai perlaidoti Kauno Prisikėlimo bažnyčioje (2006). Gimė 1885 10 01 Balbieriškyje (buv. vls., dab. Prienų r.). Pedagogas, politikas, valstybės veikėjas, profesorius (1931), prelatas  (1948).

Baigė Veiverių mokytojų seminariją (1905). Mokytojavo Penchratkoje, vėliau Rutkuose (abu prie Lomžos, dab. Lenkija; 1905–1907) ir Papilėje (1907–1908). Už tautinę veiklą du kartus Rusijos valdžios suimtas. Studijavo Seinų kunigų seminarijoje (1908–1913), baigė Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinę akademiją (1916). Voronežo (Rusija) lietuvių berniukų gimnazijos Kapelionas (1917). Įkūrė Krikščionių demokratų partiją (1917), buvo jos pirmininkas (1918–1919). Už aktyvią politinę veiklą Rusijos bolševikų Revoliucinio komiteto už akių nuteistas mirti. Išvengęs mirties, slapta grįžo į Lietuvą (1918). Dirbo Lietuvos Taryboje (nuo 1919), išrinktas Žemės reformos komisijos sekretoriumi. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) Centro komiteto pirmininkas (1919–1923, 1926–1927), pirmininkas (1946–1950). Steigiamųjų, I, II ir III seimų narys (1920–1926). Būdamas žemės ūkio ministras (1923–1926), įvykdė Lietuvos ūkiui reikalingą žemės reformą. Po 1926 12 17 valstybės perversmo Lilio ir Tulūzos (abu Prancūzijoje) katalikų universitetuose studijavo sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką (nuo 1927). Grįžęs į Lietuvą kunigavo Garliavoje (1930–1931), dirbo Vilkaviškio kunigų seminarijoje (1931–1933), klebonavo Veiveriuose (1933–1935) ir Kalvarijoje (1935–1942). Dėl Vokietijos okupacinei valdžiai kartu su K. Griniumi ir J. Aleksa išreikšto protesto prieš Lietuvos kolonizavimą ir žydų naikinimą (1942), suimtas gestapo (nacių Vokietijos slaptoji policija), kalintas Eitkūnuose (dab. Černyševskas, Kaliningrado sr., Rusija) ir Tilžėje (dab. Sovetskas, Kaliningrado sr., Rusija), laikytas Regensburgo karmelitų vienuolyne (Vokietija, 1943). Išlaisvintas JAV kariuomenės (1945) gyveno Vokietijoje. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas (1945–1955), garbės pirmininkas (nuo 1963). Išrinktas Pasaulio lietuvių krikščionių demokratų sąjungos pirmininku (1950; pareigas ėjo iki mirties). Persikėlė į JAV (1956). Parašė keliasdešimt knygų įvairiais politikos, žemės ūkio, religijos klausimais, išleisti „Atsiminimai“ (po mirties, 1972, 2006). Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties, 2006).

 

 

 

 

Gruodžio 5-oji

190

Gimė Mikalojus Akelaitis, 1829 12 05 Čiuoderiškėse (Kvietiškio vls., dab. Marijampolės sav.). Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, rašytojas, kalbininkas, sukilėlis.

Mokėsi Marijampolės keturklasėje mokykloje, dirbo namų mokytoju dvaruose. Gyveno Varšuvoje (Lenkija, nuo 1850), Svirlaukyje (dab. Latvija; 1858), vėliau Varniuose, Rietave ir Vilniuje. Parašė eiliuotų atsišaukimų, raginančių valstiečius sukilti („Gromata Vilniaus senelio“, 1861, „Pasaka senelio“, 1861). Užnemunės sukilėlių Laikinosios vyriausybės komisaro padėjėjas Augustavo vaivadijoje (1863), laikraščio „Žinia apie lenkų vainą su maskoliais“ redaktorius (1864). Anticariniam sukilimui pralaimint, pasitraukė į Prūsiją (1864), čia nuteistas, bet pabėgo iš teismo salės, pasitraukė į Prancūziją ir apsigyveno Paryžiuje. Paryžiaus lietuvių draugijos „Želmuo“ steigėjas ir pirmininkas (1883). Bendradarbiavo lenkų spaudoje, „Aušroje“, „Gazietoje lietuviškoje“. Rinko lietuvių tautosaką. Žymiausias kūrinys – didaktinė apysaka „Kvestorius, po Lietuvą važinėdams, žmones bemokinęsis“ (1860). Parašė elementorių, lietuvių kalbos gramatiką. Į lenkų kalbą proza išvertė K. Donelaičio „Metus“. Mirė (57) 1887 09 27 Paryžiuje, emigracijoje.

 

74

Mirė Petras Kalpokas (65), 1945 12 05 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1880 03 31 Miškinėje (Panemunėlios vls., dab. Biržų r.). Dailininkas tapytojas, profesorius (1945).

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgavos) ir Rygos (Latvija) gimnazijose bei Odesos (Ukraina) dailės mokykloje (1898–1900). Studijavo Miunchene (Vokietija, 1904–1909). Dalyvavo parodose (nuo 1905), surengė individualių parodų. Keliavo po Europą mokydamasis tapybos ir užsiimdamas kūryba (nuo 1908). Grįžo į Lietuvą (1920), dėstė Kauno meno mokykloje (nuo 1922), vadovavo Tapybos studijai (1929–1940), dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (1941–1945). Kūryboje vyrauja peizažai („Auksiniai berželiai“, 1907, „Upelis pavasarį“, 1907, „Miško kelias“, 1912, „Šveicarijos peizažas“, 1921, ir kt.) ir portretai (nutapė Jono Jablonskio, Salomėjos Neries, Vytauto Didžiojo, šv. Zitos ir kt. portretus). Nutapė kompozicijų, freskų, plakatų. Parašė „Tapybos technikos vadovėlį“ (1930). Sūnus Rimtas Kalpokas (1908–1999).

 

 

 

 

 

 

 

Gruodžio 6-oji

 

499

Gimė Barbora Radvilaitė, 1520 12 06 Vilniuje. Didikė, Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė (1550–1551).

Jaunystės metus praleido Vilniuje, kuriame buvo gerai išmokslinta (mokėjo lotynų, italų kalbas). Buvo ištekėjusi už Stanislovo Goštauto (mirė 1542). Susipažinusi su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu susipažinusi (1543), pradėjo slapta susitikinėti Vilniuje. Radvilų spaudimu pora slaptai susituokė (1547). Ilgai šioms vedybos priešinosi Žygimanto Augusto tėvas Žygimantas Senasis, motina Bona Sforca ir lenkų ponai. Žygimantas Augustas viešai paskelbė Barborą Radvilaitę karaliene (1548), ji iškilmingai karūnuota Vavelio katedroje Krokuvoje (1550 12 07). Mirė (30) 1551 05 08 Varšuvoje (Lenkija), palaidota Vilniaus katedroje (dab. Vilniaus arkikatedra bazilika). Tėvas Jurgis Radvila (1480–1541), brolis Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584).

 

 

 

 

 

 

177

Mirė Jozefas Frankas (70), 1842 12 06 Kome (Italija), ten ir palaidotas. Gimė 1771 12 23 Raštate (Vokietija). Gydytojas, medicinos daktaras (1794), profesorius (1796).

Paduvos (Italija, 1796–1803) ir Vilniaus (1805–1823) universitetų profesorius. Vadovavo savo tėvo Johano Peterio Franko (1745–1821) Vilniuje įsteigtai Terapijos klinikai (nuo 1805). Iniciavo Vilniaus medicinos draugijos (1805), ambulatorijos (1805), Vakcinacijos instituto (1808) ir Motinystės instituto (1809) įkūrimus bei Patologijos anatomijos muziejaus steigimą. Pirmasis Lietuvoje tyrė klimato ir kitų geografinių sąlygų įtaką žmogaus sveikatai. Tobulino medicinos dėstymą Vilniaus universitete. Vargšus dažnai gydė veltui, išrūpino 50 stipendijų neturtingiems VU medicinos studentams. Parašė veikalus „Praktiški medicinos patarimai“ (lot. k., 14 t., 1811–1843), „Toksikologija“ (vok. k., 1815), „Patologinė medicina“ (lot. k., 6 t., 1835–1843). Išleisti „Atsiminimai“ (lenk. k., 1913; dalis liet. k., 2001).

 

226

Mirė Simonas Daukantas (71), 1864 12 06 Papilėje (buv. vls., dab. Akmenės r.), palaidotas Papilės kapinėse. Gimė 1793 10 28 Kalviuose (dab. Skuodo r.). Teisininkas, istorikas, kalbininkas, folkloristas, švietėjas, tautinio atgimimo veikėjas, lietuviškos spaudos leidėjas.

Vilniaus universiteto absolventas (teisės kandidatas 1819; teisės magistras 1825). Studijų metais priklausė studentų žemaičių būreliui, kuris rūpinosi lietuviškų knygų rengimu ir leidyba. Dirbo valdžios įstaigose: Rygos (Latvija) generalgubernatoriaus raštinėje (1826–1834), Rusijos Senate Sankt Peterburge (1835–1850). Sankt Peterburge studijavo Lietuvos metriką ir kitus archyvų dokumentus. Vysk. Motiejaus Valančiaus kviestas grįžo į Žemaitiją (1850). Gyveno Varniuose (1850–1855), dėl nesutarimų su vyks. M. Valančiumi išvyko į Svirlaukį (dab. Latvija), trumpai gyveno pas seserį (1859) ir pažįstamus dvarininkus, kol jį priglobė Papilės parapijos administratorius kun. Ignotas Vaišvila. Pirmasis istorikas, parašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba, dar vadinamas Lietuvos istorijos tėvu. Svarbiausi veikalai: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (rankr., 1822, išsp. 1929), „Istorija žemaitiška“ (rankr., apie 1838; antraštė: „Lietuvos istorija“ išsp. 1893; originalia antrašte 1995), „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (rankr., 1850); kultūros istorija „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845). Darbuose rašė apie Lietuvos praeitį iki Liublino unijos, pabrėždavo lietuvių tautos politinio savarankiškumo reikšmę. Pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu yra kalba, o ne valstybingumas. Teigė, kad tautai būdinga sava kalba, visuomeninė santvarka, kasdieninio gyvenimo papročiai, todėl siekė įtraukti valstiečius į tautą, ko iki tol nebuvo. Rinko ir leido tautosaką: „Daines žemaičių“ (1846), „Pasakos masių“ (rankr., 1835). Leido praktinio švietėjiško turinio ūkininkavimo knygeles valstiečiams, gramatikas. Rengė kelis lietuvių ir kt. kalbų žodynus. Išleisti „Raštai” (2 t., 1976), leidžiama serija „Simono Daukanto raštai“ (3 kn., 5 t.,1993–1996, 2006).

 

 

 

 

Gruodžio 7-oji

 

127

Gimė Petras Tarasenka, 1892 12 07 Karališkiuose (Gelvonų vls., dab. Anykščių r.). Archeologas, muziejininkas, rašytojas, pulkininkas (1933).

Baigė Panevėžio mokytojų seminariją (1912), mokytojavo. Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kovojo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose (nuo 1914). Po karo studijavo istoriją Pskovo (Rusija) pedagoginiame institute (1918–1919). Grįžęs į Lietuvą tarnavo Lietuvos kariuomenėje (1919–1932), dalyvavo Nepriklausomybės kovose (1918–1920). Baigė Aukštuosius karininkų kursus (1921). Dislokuotas Klaipėdoje (nuo 1923) savarankiškai tyrė šio krašto archeologijos paminklus, prisidėjo prie Istorijos ir archeologijos muziejaus steigimo (1924). Taip pat tyrinėjo Rytų Lietuvos piliakalnius Ukmergės, Rokiškio ir Zarasų rajonuose. Paskirtas Valstybės archeologijos komisijos nariu (1930–1934). Kauno karinio muziejaus direktorius (1944–1946). Dirbo M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archeologijos skyriuje (1947–1958). Reikšmingiausias darbas – Lietuvos archeologijos paminklų registras „Lietuvos archeologijos medžiaga“ (1928). Parašė nuotykių apysakų jaunimui („Praeities vartai“, 1935, „Perkūno šventykloje“, 1939 ir kt.), kuriose populiarino archeologijos ir istorijos mokslus. Mirė (69) 1962 05 17 Kaune, palaidotas Eigulių kapinėse. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas (1958).

 

98

Mirė Žemaitė (tikr. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) (76), 1921 12 07 Marijampolėje. Gimė 1845 06 04 Bukantėje (Platelių vls., dab. Plungės r.). Lietuvių rašytoja realistė.

Vertėsi žemės ūkio darbu (nuo 1865). Rašyti pastūmėjo pažintis su Povilu Višinskiu (nuo 1883). Platino lietuvišką spaudą. Dalyvavo Lietuvos moterų suvažiavime (1907), pirmajame Rusijos moterų suvažiavime (1908). Apsigyvenusi Vilniuje (1912), dirbo laikraščių redakcijose, buvo nominali „Lietuvos žinių” redaktorė (1913–1915). Pirmojo pasaulinio karo metais lankėsi JAV ir ten rinko lėšas nukentėjusiai nuo karo Lietuvai. Vėliau gyveno Marijampolėje atsidėjusi kūrybai (nuo 1921). Parašė apsakymų, apysakų, pjesių, beletrizuotą pasakojimą apie savo vaikystę ir jaunystę „Autobiografija“ (1946), publicistinių straipsnių. Žymiausi kūriniai – apsakymai „Marti“ (1899), „Petras Kurmelis“ (1901), „Topylis“ (1899) ir kiti. Išleisti „Žemaitės raštai“ (8 kn., 1913–1914; 4 t., 1924–1931), „Rinktiniai raštai“ (1946), „Raštai“ (6 t., 1956–1957; [4] t., 1995–2004).

 

 

 

 

 Gruodžio 8-oji 

 

24

Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą proceso pradžia. 1995 12 08 Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ir Ministras Pirmininkas Adolfas Šleževičius pasirašė Lietuvos prašymą stoti į Europos Sąjungą. Nuspręsta Lietuvą pakviesti deryboms dėl narystės (kartu su Latvija, Slovakija, Malta, Bulgarija ir Rumunija, 1999 12 10). LR Ministras Pirmininkas A. Brazauskas ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis Atėnuose pasirašė Lietuvos stojimo į ES sutartį (2003 04 16). Stojimas patvirtintas referendumu (2003 05 10–11). Lietuvos ir ES sutartis buvo ratifikuota LR Seimo (2003 09 16) ir Lietuva oficialiai tapo ES nare (2004 05 01).

 

112

Mirė Jonas Biliūnas (28), 1907 12 08 Zakopanėje (Lenkija), perlaidotas Niūronyse (dab. Anykščių r., 1953). Gimė 1879 04 11 Niūronyse (Anykščių vls., dab. r.). Rašytojas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, politikas.

Baigė Šiaulių gimnaziją (1900). Studijavo Tartu (Estija) universitete mediciną (1900–1901), bet buvo pašalintas dėl anticarinės veiklos. Studijavo Leipcigo (Vokietija) Aukštojoje prekybos mokykloje (1903), vėliau Ciuricho (Šveicarija) universitete literatūrą (1904). Studijų metais susirgo džiova, todėl turėjo nutraukti mokslus Europoje. Periodiškai gydėsi Zakopanėje (Lenkija; nuo 1905). Dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje, bendradarbiavo socialdemokratų laikraščiuose „Draugas“, „Darbininkų balsas“. Rašė lyrinius psichologinius apsakymus („Žvaigždė“, „Brisiaus galas“, „Lazda“, „Laimės žiburys“, „Kliudžiau“, „Ubagas“ ir kt.), eilėraščius, straipsnius apie literatūrą, publicistinius straipsnius. Kūryboje ryškios demokratinės, humanistinės idėjos. Lietuvių psichologinės novelės pradininkas („Liūdna pasaka“). Išleisti „Raštai“ (1 t., 1937; 1947; 2 t., 1954–1955; 3 t., 1980–1981), „Rinktiniai raštai“ (1946).

 

 

 

 

 

Gruodžio 9-oji

 

136

Gimė Fridrichas Bajoraitis, 1883 12 09 Medukalniuose (Žilių vls., Vokietija, dab. Černiachovsko r., Kaliningrado sr., Rusija). Pedagogas, poetas, bibliotekininkas, Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjas.

Baigė Karalienės (dab. Zelionyj Boras, Kaliningrado sr., Rusija) mokytojų seminariją (1904). Mokytojavo Paleičiuose ir Rukuose (dab. Šilutės r.; 1904–1906.). Susirgęs džiova buvo išleistas į pensiją. Įkūrė kilnojamąją biblioteką ,,Lietuvių keliaujantis knygynas“ ir jai vadovavo (nuo 1905). „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“ rašė skaitymo klausimais, publikavo ,,Lietuvių keliaujančio knygyno“ įsigytų leidinių bibliografinius sąrašus, eilėraščius (apie 50) ir publicistikos straipsnius. Kūryboje pasisakė už lietuvių tautinės savimonės ugdymą, smerkė germanizaciją. Mirė (26) 1909 03 16 Balandžiuose (Pelninkų vls., Vokietija, dab. Nemano r., Kaliningrado sr., Rusija). Vydūnas parengė ir išleido jo eilėraščių rinkinį „Gyvumo žodžiai“ (1932).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gruodžio 10-oji

 

 

Tarptautinė žmogaus teisių diena. LR Seimo nutarimu gruodžio 10-oji paskelbta (1997 07 03) minėtina valstybės diena. Minėjimas siejamas su Jungtinių Tautų organizacijos paskelbta Visuotine žmogaus teisių deklaracija (1948 12 10).

 

221

Mirė Laurynas Gucevičius (45), 1798 12 10 Vilniuje. Gimė 1753 Migonyse (dab. Kupiškio r.), pakrikštytas 1753 08 05 Palėvenėje. Architektas, žymiausias brandžiojo klasicizmo atstovas, profesorius (1793).

Kilęs iš valstiečių (tėvas Simonas Masiulis). Mokėsi Kupiškio, Palėvenės ir Panevėžio mokyklose. Buvo įstojęs į vienuolyną Vilniuje, bet dėl dvasinio pašaukimo stokos dvasininko kelio nesirinko, studijavo Vilniaus universitete (1773–1775). Vilniaus diecezijos seminarijoje dėstė matematiką (1775). Buvo Vilniaus masonų ložės narys. Architektūros studijas tęsė Romoje (Italija, 1776–1777) ir Paryžiuje (Prancūzija, 1778–1780). Grįžęs į Lietuvą, dirbo Vilniaus vysk. Ignoto Jokūbo Masalskio architektu. Už nuopelnus gavo bajoro titulą (1790). Dėstė Lietuvos inžinerinio korpuso mokykloje prie Vilniaus universiteto (1791–1793). Vilniaus universiteto profesorius, Architektūros katedros vedėjas (1793–1794 ir 1797–1798). Per 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimą buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys (1794), suorganizavo Vilniaus civilinę gvardiją ir jai vadovavo. Kautynėse prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas. Už dalyvavimą sukilime atleistas iš Vilniaus universiteto. Brandžiausias kūrinys – Vilniaus katedros rekonstrukcija (iki 1801), kurią Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovkis įvertino aukso medaliu. Suprojektavo ir statė Verkių rūmų ansamblį, gyvenamuosius namus Vilniuje ir Kretingoje. Suprojektavo Jonavos, Čiobiškio, Rokiškio, Sudervės architektūrinius kompleksus. Rekonstravo Vilniaus rotušę (pastatytą 1799). Sudarė Vilniaus miesto vakarinės dalies generalinį planą (1790).

 

 

 

 

Gruodžio 11-oji

 

78

Įsteigta Lietuvos laisvės armija. 1941 12 11 Vilniaus universiteto teisės studentas Kazys Veverskis įsteigė Lietuvos laisvės armiją (LLA). Be jo, LLA veikloje aktyviai dalyvavo broliai Pranas ir Aleksandras Veverskiai, gen. Motiejus Pečiulionis, kpt. Juozas Čeponis, Petras Bartkus ir kt. Organizacija Lietuvos išsivadavimo kovą siejo ne su užsienio valstybių pagalba, bet su pačių lietuvių pastangomis. Paskelbė karo padėtį Lietuvoje (1941 07 01). Organizaciją sudarė ginkluotieji („Vanagai“) ir sėslieji partizanai. Žuvus vyriausiajam vadui K. Veverskiui (1944 12 28) bei sovietams sunaikinus daugumą štabų (1945), organizacija buvo išsklaidyta. Likusieji nariai vėliau įsijungė į Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio struktūras.

 

 

 

 

Gruodžio 12-oji

 

197

Gimė Aleksandras Fromas-Gužutis, 1822 12 12 Raseiniuose (buv. vls., dab. r.). Vienas lietuvių dramaturgijos lietuvių kalba pradininkų, aušrininkas.

Baigė Kražių kolegiją, dirbo Raseinių žemės teisme, Kauno gubernijos raštinėje. Nusipirkęs Gongailiškiuose dvarelį, ūkininkavo. Rašyti paskatino Vincas Kudirka. Kūrė dramas Lietuvos istorijos ir kasdienės buities temomis. Žymiausi kūriniai: „Eglė žalčių karalienė“ (1893), „Ponas ir mužikai“ (1893), „Išgriovimas Kauno pilies 1362 “ (1893), „Vargdieniai“ (1906), „Gedimino sapnas“ (1910) ir kt. Mirė (77) 1900 08 21 Gongailiškiuose (Girkalnio vls., dab. Raseinių r.), palaidotas Girkalnyje.

 

 

 

 

 

 

433

Mirė Steponas Batoras (53), 1586 12 12 Gardine (dab. Baltarusija), palaidotas Krokuvoje, Vavelio katedroje (Lenkija). Gimė 1533 09 28 Siladšome (Transilvanija, dab. Rumunija). Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576), Lenkijos karalius (1575–1586) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586).

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai jį valdovu pripažino tik po ilgų derybų, kai šis specialiu raštu patvirtino, kad Lenkijos Karalystė ir LDK yra federacinė dviejų lygiateisių šalių valstybė (1576 06 29). Jis pažadėjo išsaugoti LDK savarankiškumą, bendrus seimus šaukti pakaitomis Lietuvoje ir Lenkijoje, LDK kariuomenės vadais neskirti lenkų. Pasižymėjo kaip stiprus valdovas ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kariuomenės reformatorius, atkovojęs Rusijos užimtas LDK žemes. Vidaus politikoje laviravo tarp ponų ir vidutiniųjų bajorų, orientavosi į stiprėjančius bajorus. Lenkijoje ir LDK įsteigė aukščiausias apeliacines bajorų instancijas (1578 ir 1581) – vyriausiuosius tribunolus, patvirtino Lietuvos Statuto (1566) pataisas. Stiprindamas karaliaus valdžią, kovojo su lenkų ponais, paremdavo Katalikų Bažnyčią. Jo privilegija Vilniaus jėzuitų kolegija pertvarkyta į Vilniaus universitetą (1579 04 01). Vilniuje įsteigė patrankų liejyklą, perorganizavo kariuomenę, įvedė uniformą, patobulino artileriją ir karinę inžineriją. Užsienio politikoje labiausiai stengėsi prie ATR prijungti Livoniją. Plečiantis Livonijos karui (1558–1583), su Turkija ir Krymo chanatu sudarė sutartis, nukreiptas prieš Rusiją. Surengė tris karo žygius: atsiėmė Polocką (1579) ir užėmė Velikyje Lukus (1580), apsupo Pskovą (1581). Pagal Jam Zapolskio paliaubas (1582) Rusija paliko ATR Uždauguvį, o ši Rusijai – 1580 užimtas sritis.

 

 

 

 

Gruodžio 13-oji

 

94

Atidarytas Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejus. 1925 12 13 Kaune, dar nebaigtuose statyti M. K. Čiurlionio paveikslų rūmuose, surengta jo darbų paroda. Ši laikinoji galerija perorganizuota į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų (1936), jis pervadintas į Kauno valstybinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų (1944), vėliau suteiktas nacionalinio muziejaus statusas (1997).

 

155

Gimė Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, 1864 12 13 Gaisriuose (Sintautų vls., dab. Kazlų Rūdos savivaldybė). Rašytojas, publicistas, pedagogas, gydytojas, knygnešys, aušrininkas.

Baigė Veiverių mokytojų seminariją (1883), mokytojavo Garliavoje (buv. vls., dab. Kauno r.). Platino draudžiamą lietuvišką spaudą, bendradarbiavo „Aušroje”, rinko ir publikavo lietuvių tautosaką. Po Rusijos policijos persekiojimų pasitraukė į Tilžę (dab. Sovetskas, Rusija, 1886), tais pačiais metais emigravo į JAV. Redagavo paskutinius du „Aušros“ numerius (1886), laikraštį „Vienybė lietuvninkų“ (1890–1892). Baltimorės (JAV) universiteto Medicinos koledže baigė mediciną (1894), vertėsi gydytojo praktika. Parašė eilėraščių, literatūros kritikos straipsnių, recenzijų, publicistinių, mokslo populiarinimo straipsnių, istorinių apybraižų („Tomas Miunceris ir didysis būrų maištas“, „Armėnija ir armėnai“). Išvertė A. Mickevičiaus, N. Gogolio, H. Senkevičiaus, G. de Mopasano, Saltykovo-Ščedrino kūrinių, Edvardo Frymeno „Europos istoriją“ (1891). Mirė (51) 1916 02 12 Niu Britene (JAV), emigracijoje. Išleisti „Raštai“ (1971).

 

 

 

 

Gruodžio 14-oji

 

171

Gimė Edvardas Jančevskis, 1846 12 14 Blinstrubiškiuose (buv. vls., dab. Raseinių r.). Lietuvos ir Lenkijos botanikas, profesorius (1875), Krokuvos mokslų akademijos akademikas (1876).
Kilęs iš Žemaitijos dvarininkų. Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) universitetą (1868), tobulinosi Halės (Vokietija) universitete (1869–1872). Dėstė Jogailos universitete Krokuvoje (Lenkija, nuo 1873), universiteto rektorius (1901–1902), prorektorius (1902–1903). Tyrė augalų anatomiją, fiziologiją, sistematiką, mikologiją ir sodininkystę. Paliko darbų lenkų kalba apie Žemaitijos sodus („Pomologo užrašai: Tyrimų duomenys iš Blinstrubiškių sodo Žemaitijoje“, 1879) ir javus („Pagrindiniai grūdai Žemaitijoje“, 1897). Mirė (71) 1918 07 17 Krokuvoje.

 

78

Mirė Eduardas Volteris (85), 1941 12 14 Kaune, palaidotas Senosiose kapinėse. Gimė 1856 03 18 Rygoje (Latvija). Etnografas, filologas, archeologas, bibliotekininkas, filosofijos daktaras (1883), profesorius (1922).

Baigė Rygos gubernijos gimnaziją (1875). Studijas tęsė Leipcigo (Vokietija, 1875–1877), Tartu (Estija, 1877–1880), Maskvos ir Charkovo (Rusija, nuo 1880) universitetuose. Sankt Peterburgo (Rusija) universitete apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją (1883) ir ten dėstė (1885–1917). Rusijos mokslų akademijos bibliotekos bibliotekininkas (nuo 1894), lietuviškų knygų cenzorius (1904–1917). Padėjo išleisti daug lietuviškų knygų, globojo lietuvių studentus. Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907), draugijos bibliotekai padovanojęs tūkstantį knygų. Vėliau, apsigyvenęs Lietuvoje (nuo 1918), buvo Lietuvos centrinio knygyno (t. y. bibliotekos) Vilniuje vedėjas (1919) ir Centralinio valstybės knygyno (t. y. bibliotekos) Kaune direktorius (1919–1922). Dėstė Aukštuosiuose kursuose (1920–1922), Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1933). Kauno miesto muziejaus direktorius (1922–1933). Rinko etnografinę, kalbinę medžiagą, tautosaką, medžiagą apie Lietuvos archeologijos paminklus, pats kasinėjo pilkapius. Išleido etnografinių aprašų rusų kalba, parašė straipsnių apie Vilniaus krašto tarmes, senosios baltarusių kalbos lituanizmus, publikavo senosios lietuvių raštijos tekstų.

 

 

 

 

Gruodžio 15-oji

 

206

Gimė Liudvikas Adomas Jucevičius, 1813 12 15 Pakėvyje (buv. vls., dab. Kelmės r.). Lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas, etnografas, biografas, tautosakininkas, literatūros istorikas ir kritikas, vertėjas.
Baigė Kražių gimnaziją (1829), Vilniaus universitete studijavo mediciną (1829–1831), baigė Vilniaus katalikų dvasinę akademiją (1838). Vikaravo Švenčionyse (buv. vls., dab. r., 1838–1840) ir Svėdasuose (buv. vls., dab. r., 1840–1843). Metęs kunigystę (1843) vedė ir mokytojavo Lepelyje (dab. Baltarusija). Rinko tautosaką, etnografinę medžiagą, kasinėjo Žemaitijos piliakalnius ir pilkapius. Parašė „Lietuvos istorijos vadovėlį vaikams“ (lenk. k., 1836), parengė biografinį veikalą apie 186 Žemaitijos šviesuolius – „Biografinės ir literatūrinės žinios apie mokytus žemaičius“ (rankr. 1840; išleista 1975 antr.: „Mokyti žemaičiai“). Sudarė lenkiškai rašiusių lietuvių rašytojų almanachą „Linksmine“ (1841). Vertingų žinių apie tradicinius papročius paskelbta jo knygose „Žemaitijos bruožai“ (lenk. k., 1840), „Žemaičių žemės prisiminimai“ (lenk. k., 1842), „Lietuva“ (lenk. k., 1846). Išleido tautosakos rinkinių „Lietuvių liaudies priežodžiai“ (lenk. k., 1840), „Lietuvių dainos“ (lenk. k., 1844). Mirė (32) 1846 03 24 Lepelyje (dab. Baltarusija). Išleisti „Raštai“ (1959).

 

117

Mirė Jonas Mačys (slap. Kėkštas) (34–35), 1902 12 15 Niujorke (JAV), emigracijoje, nuo džiovos. Urna perlaidota Prienų kapinėse (1974). Gimė 1867 Ingavangyje (Klebiškio vls., dab. Prienų r.). Poetas, publicistas, aušrininkas.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje (1880–1885). Dirbo valdžios įstaigose: Panemunės valsčiaus raštininkas (1886–1892), Virbalio burmistras (1893–1897), Vilkaviškio apskrities valdybos sekretorius (1898–1900). Įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą (nuo 1883), pats leido rankraštinius laikraštėlius „Priešaušris“ (1884) ir „Iššiepdantis“ (1885), bendradarbiavo „Aušroje“ (nuo 1885). Dirbdamas valdžios įstaigose, viešino Rusijos valdžios dokumentus, kurie buvo nukreipti prieš lietuvius. Savo bute Virbalyje leido Stasiui Matulaičiui redaguoti „Ūkininką“. Dėl ryšių su knygnešiais privalėjo pasitraukti į Bitėnus (Mažoji Lietuva, 1900) pas spaustuvininką Martyną Jankų. Persekiojamas Prūsijos policijos, tais pačiais metais išvyko į JAV. Dirbo laikraščio „Vienybė lietuvninkų“ redaktoriumi (1901–1902). Rašė straipsnius literatūros, visuomenės gyvenimo temomis, eilėraščius (rinkinys „Eilės“, 1919), išvertė J. V. Gėtės, H. Heinės, V. Hugo, Lermontovo, A. Puškino ir kitų kūrinių. Išleisti „Raštai“ (1961).

 

 

 

 

Gruodžio 16-oji

 

137

Gimė Tadas Ivanauskas, 1882 12 16 Lebiodkoje (dab. Baltarusija). Gamtininkas, profesorius (1922), biologijos mokslų daktaras (1940), akademikas (1941).

Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) 10-ąją berniukų gimnaziją, studijavo gamtos mokslus Sankt Peterburgo universitete (1903–1905), baigė Paryžiaus Sorbonos (Prancūzija, 1909) ir Sankt Peterburgo (1910) universitetus. Sankt Peterburge įkūrė Gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratoriją „Zootom” (1910) ir jai vadovavo (iki 1915). Dirbo Žemės ūkio ministerijoje Sankt Peterburge (1916–1918). Grįžęs į Lietuvą (1919) Musteikos kaime (dab. Varėnos r.) įkūrė lietuvišką mokyklą ir jai vadovavo. Kaune įsteigė Gamtos tyrimo stotį su muziejumi (1919), buvo jos vadovas (nuo 1919). Dalyvavo steigiant Aukštuosius kursus Kaune (1920), buvo vienas iš dėstytojų. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto (1922–1940), Vilniaus universiteto (1940–1944; 1956–1964), Lietuvos žemės ūkio akademijos (1949–1974), Kauno medicinos instituto (1954–1970) profesorius. Iniciavo Ventės rago ornitologinės stoties (1929), Žuvinto rezervato (1937) ir Kauno zoologijos sodo (1938) įkūrimus. Dalyvavo kuriant Sovietų Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institutą (1945), buvo pirmasis jo direktorius (1945–1950). Rengė mokslines ekspedicijas ir jose dalyvavo, rinko medžiagą zoologijos muziejams. Žurnalo „Medžioklė“ redaktorius (1927–1939). Išleido 37 knygas, iš jų žymesnės: „Mūsų paukščiai ir mokykla“ (1923), „Vadovėlis vabzdžiams rinkti“ (1924), „Lietuvos paukščiai“ (3 kn., 1938–1955) bei kt. Padujos (Italija) universiteto Garbės daktaras (1922), suteiktas Sovietų Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas (1945), apdovanotas Sovietų Lietuvos valstybine premija (1945). Mirė (87) 1970 06 01 Kaune, palaidotas Tabariškių kapinėse.

 

115

Mirė Jurgis Zauerveinas (73), 1904 12 16 Kristianijoje (dab. Oslas, Norvegija) palaidotas Gronau (Vokietija). Gimė 1831 01 15 Hanoveryje (Vokietija). Poetas, visuomenės, kultūros veikėjas, filosofijos daktaras (1873), poliglotas (mokėjo daugiau kaip 60 kalbų).

Kilęs iš sorbų (vakarų slavų tauta). Studijavo Getingeno (Vokietija) ir Vienos (Austrija) universitetuose. Užsiėmė Biblijos vertimais į įvairias pasaulio kalbas. Kovojo už pavergtų tautų (valonų, armėnų, lenkų, bulgarų, suomių, lietuvių ir kt.) teises. Gyveno Klaipėdoje (nuo 1875). Susižavėjo lietuvių kalba, ėmė ją tirti, į ją versti. Prisidėjo prie Tilžės „Lietuvių literatūros draugijos“ įkūrimo (1879). Bendradarbiavo lietuvių spaudoje, gynė Mažosios Lietuvos lietuvninkus nuo germanizacijos. Parašė straipsnių apie lietuvių kultūrą, eilėraščių lietuvių kalba. Sukūrė eilėraštį „Lietuvninkai esame mes gimę“, kuris kiek pakoreguotas virto Mažosios Lietuvos himnu.

 

 

 

 

 

 

78

Mirė Stasys Šalkauskis (55), 1941 12 16 Šiauliuose. Gimė 1886 05 16 Ariogaloje (buv. vls., dab. Raseinių r.). Filosofas neotomistas, pedagogas, filosofijos daktaras (1920), profesorius (1922), Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1933).

Mokėsi Šiaulių gimnazijoje (baigė 1905), Maskvos (Rusija) universitete baigė teisę (1911). Samarkande (dab. Uzbekistanas) dirbo banko tarnautoju (iki 1915). Studijavo Fribūro (Šveicarija) universitete filosofiją (1915–1920). Dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune (nuo 1921) ir Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940). VDU rektorius (1939–1940). Vadovavo ateitininkų organizacijai (1927–1930). Vienas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigimo iniciatorių (1922), jos pirmininkas (1938–1940). Žurnalų „Romuva“ (1921–1922), „Židinys“ (1932–1934) redaktorius. Kūrė lietuvišką filosofijos terminiją. Svarbiausi darbai – „Kultūros filosofijos metmenys“ (1926), „Filosofijos įvadas“ (1928), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933) ir kt. Išleisti „Raštai“ (8 t., 1990–2005), „Pedagoginiai raštai“ (1991), „Rinktiniai raštai“ (1992).

 

 

 

77

Mirė Augustinas Voldemaras (59), 1942 12 16 Butyrkų kalėjime, Maskvoje (Rusija). Gimė 1883 04 16 Dysnoje (Tverečiaus vls., dab. Ignalinos r.). Valstybės veikėjas, politikas, diplomatas, istorikas, profesorius (1917).

Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) universitetą (1909). Dirbo Sankt Peterburgo universitete docentu (1911–1914), Permės (Rusija) universitete profesoriumi (1917–1918). Dalyvavo Tautos pažangos partijos (1916) ir Lietuvių tautininkų sąjungos (1924) kūrime. Lietuvos Valstybės Tarybos narys (nuo 1918), Lietuvos Ministrų Kabineto Pirmininkas (1918), užsienio reikalų ministras (1918–1920). Lietuvos universiteto profesorius (1922–1926). Prisidėjo organizuojant 1926 12 17 valstybės perversmą. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras ir Ministras Pirmininkas (1926–1929), krašto apsaugos ministras (1928–1929). Pašalintas iš vyriausybės dėl nesutarimų su Prezidentu Antanu Smetona. Su savo šalininkais rengė pučus, sukūrė „Geležinio vilko“ organizaciją, už tai buvo kalinamas, ištremtas iš Lietuvos (1938 ir 1940). Grįžęs iš Prancūzijos į Lietuvą, suimtas sovietų (1940 06 19) ir išgabentas į Maskvą tardymams (1940 06 22). Po mėnesio ištremtas į Ordžonikidzę (dab. Šiaurės Osetija, Rusija). Pakartotinai suimtas (1941 06 26), tardytas, pervežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą (1942 07 20), kurio ligoninėje ir mirė.

 

55

Mirė Steponas Kairys (85), 1964 12 16 Niujorke (JAV), emigracijoje, perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse (1996). Gimė 1879 01 03 Užunevėžiuose (Kurklių vls., dab. Anykščių r.). Inžinierius, politikas, publicistas, profesorius (1939). Vasario 16-osios Akto signataras.

Baigė Šiaulių gimnaziją (1898), mokėsi Sankt Peterburgo (Rusija) technologijos institute (su pertrauka 1898–1908). Dirbo inžinieriumi Samaroje (Rusija, nuo 1908) ir Vilniuje (1912–1916). Aktyviai dalyvavo politikoje: Didžiojo Vilniaus Seimo vicepirmininkas (1905), Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Centro Komiteto narys (1901–1944), LSD frakcijos Rusijos II Valstybės Dūmoje narys (1907). Dalyvavo organizuojant Vilniaus konferenciją, kurioje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu (1917). Lietuvos Respublikos tiekimo ir maitinimo ministras (1919), LR Seimo narys (1920–1927), vicepirmininkas (1926). Vienintelis po 1926 12 17 valstybės perversmo viešame balsavime pasisakė neigiamai dėl tuometinės vyriausybės paleidimo. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1923–1943). Išrinktas VLIK’o pirmininku (1943–1945). Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui emigravo į Vokietija (1944), apsigyveno JAV (nuo 1951). Pakartotinai įsijungė į VLIK’o veiklą (iki 1957). Parašė darbų apie kanalizacijos įrengimų projektavimą, straipsnių, feljetonų, atsiminimų („Lietuva budo“, 1957, ir kt.), politinių brošiūrų. Redagavo laikraščius: „Darbo balsas“ (1917–1919), „Socialdemokratas“ (1919–1933), „Darbas“ (nuo 1953). VDU garbės daktaras (1940).

 

 

 

 

Gruodžio 17-oji

 

93

Įvykdytas Lietuvos Respublikos valstybės perversmas. 1926 12 17 Lietuvos kariuomenės tikrosios tarnybos bei atsargos karininkai gen. Kazys Ladyga, mjr. Povilas Plechavičius ir plk. Vladas Skorupskis su Antano Smetonos žinia, vadovaujant P. Plechavičiui, įvykdė Lietuvos valstybės perversmą. Kariuomenei apsupus LR Seimą ir Prezidentūrą, Seimui buvo liepta išsiskirstyti, LR Prezidentas Kazys Grinius kitą dieną atsisakė prezidento posto. LR prezidentu išrinktas A. Smetona (1926 12 19), paleistas LR Seimas (1927 04 12). Su šiuo perversmu Lietuvoje prasidėjo autoritarinis A. Smetonos režimas, trukęs iki sovietų okupacijos (1940).

 

167

Gimė Mikalojus Katkus, 1852 12 17 Ažytėnuose (Krakių vls., dab. Kėdainių r.).  Agronomas, publicistas, prozininkas, knygnešys, aušrininkas.
Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje (1866–1873), studijavo Maskvos (Rusija) universitete (1873), vėliau perėjo į Razumovskojės (prie Maskvos) žemdirbystės ir miškininkų akademiją (baigė 1878). Dirbo ūkvedžiu Lietuvos ir Latvijos dvaruose (1879–1885). Grįžęs į Ažytėnus visą gyvenimą ūkininkavo tėvo ūkyje. Platino „Aušrą“, rinko tautosaką, mokė apylinkės vaikus. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, Didžiojo Vilniaus Seimo darbe (1905). Už aktyvią veiklą buvo suimtas (1906) ir du kartus kalintas Kauno kalėjime. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, savo namuose įrengė Ažytėnų pradžios mokyklą ir joje mokytojavo (1919–1922), trumpai dirbo ir Plungės gimnazijoje. Reiškėsi kaip aktyvus demokratas. Parašė pasakėčių, apsakymų, atsiminimų apie 1863 m. sukilimą, „Aušrą“ ir kt. Svarbiausias kūrinys – etnografinė apybraiža „Balanos gadynė“ (1931). Mirė (91) 1944 06 26  Ažytėnuose (Krakių vls., dab. Kėdainių r.). Išleisti „Raštai“ (1965).

 

153

Gimė Kazys Grinius, 1866 12 17 Selemos Būdoje (Sasnavos vls., dab. Selema, Kazlų Rūdos savivaldybė). Gydytojas, valstybės veikėjas, politikas. Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926).

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Platino lietuvišką spaudą (nuo 1883), dalyvavo varpininkų veikloje (nuo 1888; Varpininkų komiteto narys, 1893–1905). Maskvos (Rusija) lietuvių studentų draugijos pirmininkas (nuo 1889), tais pačiais metais už šią anticarinę veiklą įkalintas Butyrkų kalėjime (Maskvoje). Baigė Maskvos universitetą (1893), dirbo gydytoju rusų Kaspijos laivyne, vėliau Marijampolėje, Virbalyje, Naumiestyje (nuo 1934 – Kudirkos Naumiestis) ir Pilviškiuose. Dalyvavo įkuriant Lietuvos socialdemokratų partiją (1895–1896). Aktyviai reiškėsi lietuvių kultūrinėje ir politinėje veikloje, už tai valdžios ne kartą suimtas ir kalintas (1903, 1905, 1906, 1910). Apsigyveno Vilniuje (1905). Bendradarbiavo redaguojant ir leidžiant „Lietuvos žinias“ ir „ Lietuvos ūkininką“. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje (1914–1918), prisidėjo kuriant Vyriausiąją lietuvių tarybą Voroneže. Grįžo į Lietuvą (1919) ir buvo vienas iš Lietuvos Respublikos valdžios organizatorių, vienas iš Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) ideologų, LVLS Centro tarybos pirmininkas (nuo 1927), vėliau garbės pirmininkas (nuo 1933). Steigiamojo Seimo (1920–1922), LR I, II ir III Seimų (1922–1927) narys, Ministras Pirmininkas (1920 06–1922), LR Prezidentas (1926 06 07–12 17). Iš Prezidento pareigų atsistatydino po 1926 12 17 valstybės perversmo. Nusišalinęs nuo politikos dirbo Kauno savivaldybėje. Už protesto raštą dėl Lietuvos žydų žudynių, vieneriems metams ištremtas į Ąžuolų Būdą (dab. Kazlų Rūdos savivaldybė, 1942). Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui iš Rytų, pasitraukė į Vokietiją, vėliau JAV (nuo 1947). Išleido autobiografines knygas: „Varpo metų knygnešiai (1924), „Atsiminimai ir mintys” (2 t., 1947–1967; 2006), „Apie 1926 gruodžio 17-os dienos perversmą“ (1954). Lietuvos universiteto garbės daktaras (1926). Mirė 1950 06 04 Čikagoje (JAV), emigracijoje, urna su palaikais perlaidota netoli Selemos Būdos kaimo Mondžgirėje (1994 10 08).

 

88

Mirė Jonas Yčas (51), 1931 12 17 Kaune, palaidotas Senosiose kapinėse. Gimė 1880 07 21 Šimpeliškiuose (Biržų vls., dab. r.). Istorikas, visuomenės veikėjas, filosofijos daktaras (1919), profesorius (1922). Po Vasario 16-osios Akto atkurtos Lietuvos valstybės švietimo sistemos kūrėjas.

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija; 1890–1894) ir Slucko (dab. Baltarusija; 1894–1898) gimnazijose. Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) istorijos ir filologijos institutą (1903). Mokytojavo Tomsko (Rusija) gimnazijoje (1903–1908). Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907). Dirbo Semipalatinsko (dab. Semejus, Kazachija) gimnazijos inspektoriumi (1908–1916). Persikėlė į Voronežą (Rusija, 1916), čia suorganizavo privatų Lietuvių mokytojų institutą (1917) – pirmąją lietuvių pedagogų rengimo ir tobulinimo įstaigą. Iš Rusijos grįžus į Lietuvą, paskirtas Lietuvos švietimo ministerijos valdytoju (1918). Vėliau tapo švietimo ministru (1918–1919). Karaliaučiaus (Kaliningrado sr., Rusija) universitete parengė ir apgynė disertaciją apie kronikininką Simoną Grunau (1920). Panevėžio gimnazijos direktorius (nuo 1920), dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1925). Paskirtas Klaipėdos krašto direktorijos decernentu (patarėju) švietimo reikalams (1925–1927). Daug prisidėjo stiprindamas lietuvybę Klaipėdos krašte. Stiprino Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią, buvo jos sinodo narys ir pirmininkas. Žymiausias istorijos veikalas – „Biržai: tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė“ (1931).

 

 

 

 

Gruodžio 18-oji

 

97

Sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. 1922 12 22 Klaipėdoje jį sudarė Prūsijos lietuvių tautos tarybos (išrinkta 1918 11 16) nariai: Martynas Jankus, Jurgis Strėkis, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis, Jurgis Brūvelaitis ir Jonas Vanagaitis. Į pirmą posėdį susirinko Klaipėdoje (1922 12 22), o kitais metais persikėlė į Šilutę. Komitetas oficialiai vadovavo Klaipėdos krašto sukilimui, rengė atsišaukimus, paskelbė manifestą (1923 01 09), turėjusi įteisinti Prancūzijos administracijos nuvertimą Klaipėdoje, ir deklaraciją (1923 01 19), kuria Klaipėdos kraštas turėjo būti prijungtas prie Lietuvos autonomijos teisėmis. Po sėkmingai įvykdyto Klaipėdos sukilimo (1923 01 10–15) ir Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva (1923 01 24) komitetas virto visuomenine jėga. Savo užduotį įvykdęs, buvo panaikintas (1924).

 

55

Mirė Pranas Kuraitis (81), 1964 12 18 Aleksote (Kaune). Gimė 1883 07 04 Pavasijuose (Būblelių vls., dab. Šakių r.). Pirmasis profesionalus filosofas lietuvis, filosofijos daktaras (1911), profesorius (1922), prelatas (1930).

Baigė Marijampolės gimnaziją (1895), studijavo Seinų kunigų seminarijoje (1899–1907) ir Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje (1907–1909), filosofijos daktaro laipsniu baigė Leuveno (Belgija) universitetą (1911). Tobulinosi Miunsterio (Vokietija) universitete (1911–1912). Dėstė Seinų kunigų seminarijoje (1914–1916; 1918–1922) Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940), Vilniaus universitete (1941–1943) ir Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje (1944–1953). Sovietinio saugumo suimtas (1953 02 20), kalintas ir nuteistas 25 metams kalėjimo. Ištremtas į Šilutės bei Kursko (Rusija) lagerius. Dėl prastos sveikatos amnestuotas (1955) ir paleistas, gyveno Aleksote (Kaune). Redagavo žurnalą „Vadovas“ (1912–1915), laikraščius „Tiesos kelias“ (1929–1940) ir kt. Laikėsi neotomizmo filosofijos, daug rašė ontologijos ir gnoseologijos klausimais. Žymiausi veikalai – „Pagrindiniai gnoseologijos klausimai“ (1930) ir „Ontologija“ (2 t., 1931–1932).

 

 

 

 

Gruodžio 19-oji

 

55

Gimė Arvydas Sabonis, 1964 12 19 Kaune. Krepšininkas.
Profesionalaus krepšinio žaidėjo karjerą pradėjo Kauno „Žalgiryje“ (1981–1989). Ne kartą kviestas į JAV NBA lygą, bet dėl jauno amžiaus ir politinių aplinkybių kvietimais nepasinaudojo. Žaidė Europos krepšinio klubuose: Valjadolido (Ispanija) „Forum“ (1989–1992), Madrido (Ispanija) „Real“ (1992–1995). Karjerą tęsė JAV NBA lygos klube Portlendo „Trail Blazers“ (1995–2001; 2002–2003). Paskutinius metus žaidė Kauno „Žalgiryje“ (2001–2002; 2003–2005). Per profesionalaus krepšininko karjerą su Sovietų Sąjungos ir Lietuvos krepšinio rinktinėmis iškovojo pasaulio aukso (1982) ir sidabro (1986), olimpinius aukso (1988) ir du bronzos (1992, 1996), Europos aukso (1985), sidabro (1995) ir du bronzos (1983, 1989) medalius. Septynis kartus išrinktas geriausiu Europos krepšininku (1984, 1985, 1988, 1993, 1995 1997, 2002), išrinktas didžiausią įtaką NBA padariusiu užsieniečiu (1999). Už nuopelnus Lietuvos sportui apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1995) ir I (1996) laipsnio ordinais. Apdovanotas aukščiausiu Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) apdovanojimu – Olimpiniu ordinu (2001). Įtrauktas į FIBA Šlovės muziejų (2010 09 12).

79

Gimė Pranas Mašiotas, 1863 12 19 Pūstelninkuose (Būblelių vls., dab. Vilkaviškio r.). Rašytojas, kultūros veikėjas, pedagogas.

Baigė Marijampolės gimnaziją (1883), Maskvos (Rusija) universitetą (1887). Dirbo finansinėse įstaigose Lomžoje (dab. Lenkija; 1887–1889), Rygos mokslo apygardos kanceliarijoje (1889–1891), Rygos realinėje mokykloje (1891–1915). Rygoje subūrė scenos mėgėjų draugiją „Kanklės“ (1904), švietimo draugiją „Žvaigždė“ (1906). Įvairiais slapyvardžiais rašė „Aušroje“, „Varpe“, „Rygos garse“ ir kituose leidiniuose. Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907). Pirmo pasaulinio karo metais buvo Voronežo (Rusija) lietuvių gimnazijos direktorius (1915–1918). Vėliau, grįžo į Lietuvą (1918). Lietuvos Respublikos švietimo viceministras (1919–1923), Klaipėdos lietuvių gimnazijos direktorius (1924–1929). Parašė straipsnių, skirtų pedagogikai, filosofijai, etnografijai, kalbos kultūrai, aritmetikos, trigonometrijos, fizikos vadovėlių pradinėms ir vidurinėms mokykloms. Itin daug nusipelnė vaikų literatūrai. Parengė ir išleido apie 150 grožinių bei mokslo populiarinimo knygų vaikams. Iš jų apie 30 parašė pats: „Pasikalbėjimai apie dangų ir žemę“ (1901), „Mano dovanėlė“ (1913), „Pasakos – nepasakos“ (1915) ir kt. Išvertė ir sulietuvino D. Defo, H. Loftingo, E. Setono Tompsono ir kitų autorių kūrinius. Mirė (76) 1940 09 14 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

 

 

 

 

Gruodžio 20-oji

 

135

Gimė Juozas Gruodis, 1884 12 20 Rokėnuose (Antazavės vls., dab. Zarasų r.). Kompozitorius, dirigentas, kompozicijos profesorius (1936).

Baigė Rokiškio muzikos mokyklą. Vargonininkavo Raguvėlėje (1901–1902), Utenoje (1903–1905), Mintaujoje (dab. Jelgava, Latvija; 1905–1908), vėliau (nuo 1908) – Leliūnuose, Kuktiškėse ir Alantoje. Privačiai mokėsi muzikos Maskvoje (1914), ten pat studijavo konservatorijoje (1915–1916). Susirgęs gydėsi Jaltoje (Ukraina, 1916–1920). Mobilizuotas į Rusijos armiją dirbo kariuomenės kapelmeisteriu (1916–1918). Grįžo į Lietuvą (1920), rengė koncertus. Gavęs valstybės stipendiją, mokėsi Leipcigo (Vokietija) konservatorijoje (iki 1924). Po studijų dirbo Valstybės teatro dirigentu (1924–1927), dėstė Kauno muzikos mokykloje (nuo 1926), vėliau tapo direktoriumi (1927–1937, 1940). Sukūrė baletą „Jūratė ir Kastytis“ (1933), simfoninių poemų, siuitų, instrumentinių pjesių, dainų. Kūryba neoromantinės krypties. Latvijos (1929) ir Helsinkio (Suomija, 1932) konservatorijų garbės narys. Apdovanotas „Italijos karūnos“ ordinu (1929), suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas (1944). Mirė (64) 1948 04 16 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

 

 

 

 

Gruodžio 21-oji

223

Gimė Tomas Zanas (58), 1796 12 21 Miasatoje (Mladečnos vls., dab. Baltarusija). Rašytojas, visuomeninis veikėjas.

Studijavo Vilniaus universitete (nuo 1815). Pasižymėjo kaip aktyvus Vilniaus filomatų, masonų, šubravcų draugijų veikėjas, Filaretų draugijos steigėjas ir prezidentas (1820–1823). Savo darbuose pasisakė prieš Rusijos priespaudą, už tai buvo suimtas (1823) ir nuteistas (1824) tremtimi į Orenburgą (prie Uralo, Rusija). Tyrė Uralo mineralus, vadovavo Orenburgo muziejui (iki 1837), dirbo Sankt Peterburge (Rusijos) Geologijos instituto bibliotekininku (1837–1841). Panaikinus bausmę, leista grįžti į Lietuvą (1841). Mirė 1855 07 19 Kohačynėje (prie Oršos, dab. Baltarusija).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

131

Mirė Jonas Zenkevičius (62–63), 1888 12 21 Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse. Gimė 1825 Raseinių apskr. Dailininkas, tapytojas.
Mokėsi Kražių kolegijoje. Tapybą studijavo Lietuvoje, Peterburge, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Yra nutapęs nemažai portretų, iš kurių žymiausi – Simono Daukanto (1850), vysk. Motiejaus Valančiaus, vysk. Antano Baranausko ir kt. Kūryboje ryškūs akademizmo bruožai.

 

 

 

Gruodžio 22-oji

 

134

Gimė Kipras Petrauskas, 1885 12 22 Ceikiniuose (buv. vls., dab. Ignalinos r.). Operos dainininkas (tenoras), profesorius (1951).

Nuo jaunų dienų vargonininkavo Gervėčiuose, Onuškyje, Švenčionyse, Dusmenyse (1900–1904). Aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, už šią veiklą kalintas. Mokėsi Sankt Peterburgo (Rusija) konservatorijoje (1907–1911). Dirbo Sankt Peterburgo Marijos teatro solistu (1911–1920). Grįžo į Lietuvą ir įstojo į Lietuvos kariuomenę (1920). Tais pačiais metais kartu su Lietuvių meno kūrėjų draugijos nariais Kaune įkūrė Lietuvių operos teatrą, jame dainavo (iki 1958). Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojas (nuo 1949). Lietuvos Sovietų Aukščiausiosios Tarybos (1959–1963) ir Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1946–1950, 1954–1958). Mirė (82) 1968 01 17 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1928), II (1930), I (1936) laipsnio, Darbo raudonosios vėliavos (1951) ir Lenino (1951) ordinais. Brolis Mikas Petrauskas (1873–1937).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

123

Gimė Petras Biržys (slap. Pupų Dėdė), 1896 12 22 Liudiškiuose (buv. Anykščių vls., dab. r.). Literatas, Lietuvos kariuomenės savanoris, scenos artistas ir kraštotyrininkas.

Mokėsi Voronežo (Rusija) lietuvių gimnazijoje (1915), Maskvoje (Rusija) baigė prekybos mokyklą (1917). Įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę (1919), mokėsi Karo mokykloje Kaune (1919), paskirtas vyresniuoju leitenantu į pėstininkų pulką Ukmergėje. Išėjęs į atsargą (nuo 1921) dirbo mokytoju Alovėje, Pagėgiuose, Radviliškyje. Tęsė studijas Lietuvos universitete (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo, 1924–1927). Grąžintas į Lietuvos kariuomenę tarnavo Kauno komendantūroje (nuo 1927). Kalintas dėl valdžios kritikos Vokietijos okupacijos metais. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo Vilniuje filharmonijos artistu. Aktyviai reiškėsi teatrinėje veikloje, dirbo radijuje ir kine, užsiėmė kraštotyra, redagavo laikraščius, leido žurnalą „Pupų dėdė“ (1935). Išleido knygas: „Karininkas Antanas Juozapavičius“ (1923), „Vyžuonos“ (1927), „Kaimo vestuvės“ (1930), „Alytaus apskritis“ (1931), „Biržų apskritis“ (1932), „Kėdainių apskritis“ (1934), „Marijampolės apskritis“ (1937). Mirė (73) 1970 07 23 Vilniuje, palaidotas Saltoniškių kapinėse.

 

67

Mirė Jurgis Savickis (slap. Rimošius) (62), 1952 12 22 Mentone (Prancūzija), palaidotas Rokuebrune. Gimė 1890 05 04 Pagausantyje (dab. Raseinių r.). Rašytojas, diplomatas.

Mokėsi Maskvos (Rusija) gimnazijoje, Sankt Peterburge (Rusija) lankė žemės ūkio kursus ir dailės studiją (1911–1912), toliau mokėsi Krokuvos dailės akademijoje (nuo 1913). Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Sankt Peterburge Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu (nuo 1915). Pasiųstas su misiją į Kopenhagą (1915), ten rūpinosi lietuviais, esančiais Vokietijos karo belaisvių stovyklose. Lietuvos atstovas įvairiose Europos šalyse: Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Švedijoje, Latvijoje (1919–1939) bei Tautų Sąjungoje (1939–1940). Apsigyveno Prancūzijoje (1939), įsikūrė Rokuebrune (1939), kur turėjo vilą „Ariogala“ (statė nuo 1935). Nusišalinęs nuo politikos, atsidėjo žemės ūkio darbams ir kūrybai. Rašyti pradėjo nuo 1910, pasižymėjo kaip modernistinės krypties rašytojas. Išleido novelių rinkinius „Šventadienio sonetai“ (1922), „Ties aukštu sostu“ (1928) ir kt., kelionių įspūdžių knygų „Atostogos“ (1928), „Truputį Afrikos“ (1934), „Kelionės“ (2 t., 1938). Išleisti „Raštai“ (5 t., 1990–1998).

 

 

 

 

 

 

 Gruodžio 23-ioji 

115

Didžiojoje Lietuvoje pradėjo eiti pirmasis legalus lietuviškas laikraštis – „Vilniaus žinios”.

1904 12 23 6 tūkst. tiražu pasirodė pirmasis „Vilniaus žinių“ numeris. Laikraštį įsteigė ir leido Petras Vileišis. Pirmąjį redakcijos branduolį sudarė P. Vileišis, kalbininkas Jonas Jablonskis, Jonas Kriaučiūnas, Povilas Višinskis, Kazys Puida, Petras Klimaitis. Administratoriumi dirbo rašytojas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, buhalteriu – Jonas Siabas. Laikraštis suvaidino didžiulį vaidmenį organizuojant Didįjį Vilniaus Seimą (1905), jame buvo paskelbti Seimo nutarimai. Dėl vidinių ideologinių priežasčių suskilo redakcinis kolektyvas, laikraštis darėsi nuostolingas. Leidyba buvo trumpam sustabdyta (1907 04 07–08 21), ją iš P. Vileišio perėmė Pasitikėjimo bendrovė, kuri laikraštį dar leido iki 1909 03 17. Iš viso išėjo 1175 numeriai.

 

248

Gimė Jozefas Frankas, 1771 12 23 Raštate (Vokietija). Gydytojas, medicinos daktaras (1794), profesorius (1796). Paduvos (Italija, 1796–1803) ir Vilniaus (1805–1823) universitetų profesorius.

Vadovavo savo tėvo Johano Peterio Franko (1745–1821) Vilniuje įsteigtai Terapijos klinikai (nuo 1805). Iniciavo Vilniaus medicinos draugijos (1805), ambulatorijos (1805), Vakcinacijos instituto (1808) ir Motinystės instituto (1809) įkūrimus bei Patologijos anatomijos muziejaus steigimą. Pirmasis Lietuvoje tyrė klimato ir kitų geografinių sąlygų įtaką žmogaus sveikatai. Tobulino medicinos dėstymą Vilniaus universitete. Vargšus dažnai gydė veltui, išrūpino 50 stipendijų neturtingiems VU medicinos studentams. Parašė veikalus „Praktiški medicinos patarimai“ (lot. k., 14 t., 1811–1843), „Toksikologija“ (vok. k., 1815), „Patologinė medicina“ (lot. k., 6 t., 1835–1843). Mirė (70) 1842 12 06 Kome (Italija). Išleisti „Atsiminimai“ (lenk. k., 1913; dalis liet. k., 2001).

 

 

188

Mirė Emilija Pliaterytė (25), 1831 12 23 Justinavos dvare (netoli Kapčiamiesčio, dab. Lazdijų r.). Gimė 1806 11 13 Vilniuje. Grafaitė, sukilėlė, kapitonė (1831).

Su savo adjutante Marija Prušinskaite ir pusbroliu Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią (1831 03 29), iškėlė vėliavą ir surinko būrį, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų vyrų, daugiausia valstiečių. Būrys, susidūręs su rusų pėstininkais, buvo sunaikintas (1831 04 02). Po pralaimėjimo kovos nenutraukė, kartu su C. Pliaterio ir J. Horodeckio daliniais užėmė Zarasus (1831 04 04). Nesėkmingai bandė pulti Daugpilio tvirtovę, pasižymėjo mūšiuose ties Maišiagala ir kitur. Sukilėlių generolas P. Chlopovskis jai suteikė kapitono laipsnį. Toliau dalyvavo mūšiuose Šiauliuose, ginant Kauną ir kt. Nors 1830–1831 m. sukilimas slopo, o pagrindinės sukilėlių pajėgos pasitraukė į Prūsiją, neatsisakė kovos dėl Tėvynės laisvės.

 

 

 

 

Gruodžio 24-oji

 

221

Gimė Adomas Mickevičius, 1798 12 24 Zaosėje (netoli Naugarduko, dab. Baltarusija) arba Naugarduke. Rašytojas, poetas, žymiausias lenkų romantizmo atstovas.

Kilęs iš sulenkėjusios lietuvių bajorų Rimvydžių-Mickevičių giminės. Baigė Naugarduko dominikonų mokyklą (1815), studijavo Vilniaus universitete (1815–1819). Mokytojavo Kauno apskrities mokykloje (1819–1823). Nuo studijų laikų dalyvavo Filomatų draugijos veikloje, buvo vienas iš jos organizatorių (1817). Už dalyvavimą draugijoje suimtas (1823), kalintas, iki kol teismas (1824) paskyrė tremties bausmę. Ištremtas į Rusiją, gyveno Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje, keliavo po Krymą. Gavęs užsienio pasą, iš Rusijos išvyko (1829) ir visą likusį gyvenimą praleido emigracijoje. Gyveno daugiausia Paryžiuje (Prancūzija, nuo 1832). Rašė lenkų kalba, bet kaip manoma, iš vaikystės mokėjo ir lietuviškai. Rinkinys „Poezija“ (2 kn., 1822–1823) davė pradžią lenkų romantizmui. Parašė su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija perpintus veikalus: draminę poemą „Vėlinės“ (1823), poemas „Gražina“ (1823), „Konradas Valenrodas“ (1828), „Ponas Tadas“ (1834); rinkinį „Krymo sonetai“ (1826). Rašytojo kūryba padarė didelę įtaką lietuvių tautinių veikėjų (S. Daukanto, L. A. Jucevičiaus, V. Ažukalnio, A. Baranausko, Maironio ir kt.) pasaulėžiūrai, kūriniai į lietuvių kalbą buvo verčiami dar autoriui gyvam esant. Aktyviai Italijoje organizavo lenkų legionus kovai su Austrija (1848). Rusijos ir Osmanų imperijos Krymo karo metu (1853–1856), atvykęs į Konstantinopolį organizuoti lenkų legionų (1855), susirgo cholera. Mirė (56) 1855 11 26 Konstantinopolyje (Osmanų imperija, dab. Turkija), palaidotas Paryžiuje, perlaidotas Vavelyje (Krokuva, 1890). Išleisti „Raštai“ (3 t., 1975–1978).

 

121

Gimė Stasys Lozoraitis, 1898 09 05 Kaune. Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas, Paryžiaus tarptautinės diplomatinės akademijos narys (1935).

Baigė Martyno Yčo gimnaziją Voroneže (Rusija, 1918). Dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje (1918–1923), Lietuvos diplomatu Vokietijoje (1923–1929), Vatikane (1929–1932). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius (1932–1934), Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1934–1938), Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje (1939–1940). Iniciavo Pabaltijo valstybių santarvės sutarties pasirašymą Ženevoje (1934). Jam buvo pavestos visų užsienyje likusių Lietuvos diplomatinių atstovybių šefo pareigos (1940 06 02). Mirė (85) 1983 12 24 Romoje (Italija), emigracijoje, perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse (1998 11 10).

 

 

 

 

48

Mirė Zenonas Ivinskis (63), 1971 12 24 Bonoje (Vokietija). Gimė 1908 05 25 Kaušėnuose (Plungės vls., dab. Plungė). Istorikas, habilituotas daktaras (1933; pakartotinai 1964), Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas (1933), profesorius (1940), akademikas (1941).

Baigė Telšių gimnaziją (1925), studijavo istoriją Lietuvos universitete (1925–1929), tobulinosi Miuncheno ir Berlyno universitetuose (Vokietija, 1929–1933), Berlyno universitete apgynė disertaciją (1932). Po metų Vytauto Didžiojo universitete apgynė habilitacinį darbą „Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmojoje XVI a. pusėje“. Dėstė Vytauto Didžiojo (1933–1940) ir Vilniaus (1941–1943) universitetuose. Antrojo pasaulinio karo frontui artėjant link Lietuvos ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944). Vėliau, gyvendamas Romoje, tyrinėjo Vatikano archyvus (1949–1963). Dirbo Bonos (Vokietija) Baltistikos tyrinėjimo instituto direktoriumi. Dėstė Rytų Europos istoriją Bonos universitete (1963–1971). Dalyvavo lietuvių politinėje veikloje, bendradarbiavo su VLIK’u. Svarbiausi darbai: „Vyskupas Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva“ (1955–1956), „Lietuvių tautos istorija“ (1978; perleista 1991) ir kt. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (4 t., 1978–1989).

 

 

 

 

Gruodžio 25-oji

 

 

Šv. Kalėdos. Valstybės šventė, nedarbo diena, reglamentuota LR Darbo kodekso. Viena svarbiausių krikščionių švenčių siejama su kūdikėlio Jėzaus Kristaus gimimu. Dar šv. Augustino laikais, nors nežinota tikrosios Jėzaus Kristaus gimimo dienos, gruodžio 25 d. buvo visuotinai švenčiama kaip tikroji jo gimimo diena. Pagal viduramžių tradiciją – pirmoji Naujųjų metų diena.

 

130

Mirė Antanas Tatarė (tikr. Antanas Totoraitis) (84), 1889 12 25 Lomžoje (Lenkija). Gimė 1805 05 17 Rygiškiuose (dab. Šakių r.). Rašytojas, vienas iš lietuvių grožinės literatūros pradininkų, kunigas.
Mokėsi Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiestis) ir Seinų (dab. Lenkija; 1828–1831) mokykloje. Baigė Seinų kunigų seminariją (1834). Kunigavo Balbieriškyje, Ilguvoje ir Lukšiuose (1834–1854), paskirtas Sintautų klebonu (1855). Rėmė 1863 m. sukilimą, už tai ištremtas į Horodiščę Penzos gubernijoje (Rusija). Amnestuotas persikėlė gyventi į Lomžos (Lenkija) benediktinų vienuolyną (1871). Paliko religinės ir pasaulietinės tematikos kūrinių, iš jų žymesni: „Pamokslai išminties ir teisybės“ (1851), „Pamokslai gražių žmonių“ (rankr., 1849; publ. 1900).

 

 

 

 

Gruodžio 26-oji

 

 

Šv. Kalėdos. Valstybės šventė, nedarbo diena, reglamentuota LR Darbo kodekso.

156

Nužudytas Antanas Mackevičius (35), 1863 12 28 Kaune. Gimė 1828 06 26 Morkiuose (Tytuvėnų vls., dab. Kelmės r.). 1863 m. sukilimo vadas, kunigas.

Baigė Vilniaus gimnaziją, mokėsi Šv. Vladimiro universitete Kijeve (1846–1849). Paveiktas Tautų pavasario (1848) idėjų, metė universitetą ir įstojo į Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją (1850). Baigęs kunigavo Krekenavoje (1853–1855) ir Paberžėje (1856–1863). Pirmasis Kauno gubernijoje iškėlė 1863 m. sukilimo vėliavą, Paberžės bažnyčioje paskelbęs sukilimo manifestą (1863 03 20), apsiginklavo ir surinko sukilėlių būrį (apie 250 žmonių). Kartu su būriu prisijungęs prie Zigmanto Sierakausko rinktinės (1863 04 01) tapo vienos jos kolonos vadu. Paskirtas Kauno gubernijos sukilėlių kariniu organizatoriumi ir vadu (1863 11–12). Vadovavo 8–15 tūkst. sukilėlių armijai. Po susirėmimo su Rusijos kariuomene (1863 11 26) Lebedžiuose (ties Vilkija, dab. Kauno r.) slapstėsi ruošdamasis kelionei į Varšuvą, bet pateko į nelaisvę (1863 12 17). Kalintas ir tardytas Kauno kalėjime. Neišdavęs kitų sukilimo vadų nuteistas mirties bausme ir Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo sprendimu pakartas.

 

137

Mirė Ambraziejus Pranciškus Kašarauskis (61), 1882 12 26 Tomske (Rusija), tremtyje. Gimė 1821 prie Pavandenės (dab. Telšių r.). Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, folkloristas, gamtininkas, kunigas.
Mokėsi Kražių gimnazijoje, vėliau – Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (1841–1844). Kunigavo Baisogaloje ir Pajūryje (1845–1850). Buvo Telšių bajorų mokyklos kapelionas (1850–1851), tačiau iš jos atleistas dėl antirusiškų pažiūrų. Dirbo Varnių kunigų pataisos namų vedėju (1852–1864). Bendradarbiavo su Vilniaus archeologijos komisija, dalyvavo geologinėse ekspedicijose, tyrė Dubysos slėnį ir geologines atodangas ties Papile (1853), aprašinėjo retus Žemaitijos augalus, rinko etnografinę ir tautosakinę medžiagą. Dėl įtarimų prisidėjus prie 1863–1864 m. sukilimo, suimtas (1864) ir ištremtas į Sibirą (Rusija, 1865). Gyveno Bijske ir Tomske (abu Rusijoje). Tremtyje tyrinėjo ir aprašinėjo Altajaus kalnus. Parašė veikalų „Apie Visatos kilmę“ (lenk. k.), „Botanika“ (rankr., dalis publ. 1901), buvo parengęs rusų-lietuvių kalbų žodyną, tautosakos darbų, dalis jų publikuota.

 

 

 

 

Gruodžio 27-oji

 

101

Išleistas pirmasis pašto ženklas nepriklausomoje Lietuvoje.

1918 12 27 Martyno Kuktos spaustuvėje Vilniuje atspausdinti pirmieji nepriklausomos Lietuvos valdžios leidžiami pašto ženklai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gruodžio 28-oji

 

226

Įkurta Lietuvos policija. 1793 12 28 Gardine (dab. Baltarusija) savo darbą pradėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės policijos komisija. Tiesiogiai įkurta prorusiškos LDK Generalinė konfederacijos nutarimu iš Abiejų Tautų Respublikos policijos komisijos (įkurta 1791 06 28) sudarant atskiras LDK ir Lenkijos policijos komisijas. LDK policijos komisijos misija buvo užtikrinti viešąją tvarką visuomenėje. Ji prižiūrėjo vietos administracijos darbą, cenzūrą, jai priklausė ligoninių (špitolių) priežiūra ir kt. Komisiją sudarė 1 senatorius ir 5 bajorijos atstovai renkami seime, o jos posėdžiams turėjo vadovauti LDK didysis maršalka. Į pirmąją komisiją buvo išrinkti Vilniaus kaštelionas Mykolas Jeronimas Radvila, Vilniaus vaiskis Valentas Goreckis, Rečycos pakamaris Stanislovas Valavičius bei dar trys bajorijos atstovai iš įvairių LKD apskričių. Komisijos aparatui priklausė raštininkas, teismo ir ekonomikos regentai, generalinis sekretorius, įgaliotinis, archyvistas, kasininkas ir geometras. LDK policijos komisijos veikla nutrūko 1794 m. pavasarį LDK prasidėjus sukilimui.

 

 

 

 

Gruodžio 29-oji

 

153

Gimė Povilas Januševičius, 1866 12 29 Biržuose (buv. vls., dab. r.). Kunigas, kalbininkas, prozininkas, publicistas, pedagogas, prelatas.

Baigė Rygos (Latvija) gimnaziją, studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1886–1890). Kunigavo Linkuvoje (1890–1894). Studijas tęsė Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje (1894–1898). Paskirtas Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos dėstytoju (1898–1919). Ėjo Žemaičių (nuo 1926 – Kauno) vyskupijoje cenzoriaus, oficiolo pareigas (nuo 1918). Kauno Šv. Trejybės bažnyčios klebonas (1919–1938). Kunigavimo metais rūpinosi našlaičiais, dalyvavo įvairių katalikiškų organizacijų veikloje. Padėjo Jonui Jablonskiui redaguoti Jono Juškos lietuvių kalbos žodyną. Išleido lietuvių rašybos vadovėlių „Trįs lekcijos geram išsimokinimui puikjai rašyti“ (1900), „Naujas lietuviškas kalbamokslis“ ir kt., religinio, etinio, turinio knygų. Aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, buvo pirmojo moterų žurnalo „Lietuvaitė“ (1910–1914) redaktorius. Paliko atsiminimų dienoraštį „Visokių atsitikimų sąraszą: 1895–1898“ (publ. 2004). Mirė (82) 1948 05 17 Kaune.

 

 

  

 

Gruodžio 30-oji

 

354

Mirė Povilas Jonas Sapiega (56), 1665 12 30 Ružanuose (dab. Baltarusija). Gimė 1609 greičiausiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. LDK karo veikėjas. Vitebsko (1646–1655) ir Vilniaus vaivada kartu LDK didysis etmonas (nuo 1656).

Neparėmė 1655 m. Kėdainių sutarties su Švedija ir su savo kariuomene pasitraukė prie Bresto. Po brolio Kazimiero Sapiegos mirties (1656) paveldėtus didžiulius turtus panaudojo LDK kariuomenei samdyti. Su 10 tūkst. karių padėjo Lenkijos kariuomenei išvaduoti Švedijos kariuomenės okupuotus Sandomežą ir Varšuvą (1656 pavasarį). Kartu su Lenkijos etmonu Steponu Čarnieckiu sumušė Rusijos kariuomenę (1660 07 27) Polonkoje (dab. Baltarusija), toliau vadovavo LDK kariuomenei išvaduojant Rusijos okupuotas LDK žemes.

 

 

 

 

 

159

Gimė Jonas Jablonskis (slap. Rygiškių Jonas), 1860 12 30 Kubiliuose (Būblelių vls., dab. Šakių r.). Kalbininkas, lietuvių bendrinės kalbos tėvas.

Baigė Marijampolės gimnaziją (1881), studijavo Maskvos universitete (1881–1885). Dirbo privačiu mokytoju, teismo raštininku, mokytojavo Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija, 1889–1896) ir Talino (Estija, 1896–18900) gimnazijose. Bendradarbiavo „Aušroje“, „Varpe“, „Viltyje“ ir kt. Už lietuvišką veiklą ir draudžiamos lietuviškos spaudos laikymą Taline iškelta byla (1900), ištremtas į Pskovą (Rusija, 1902). Po malonės suteikimo apsigyveno Šiauliuose (1903). Persikėlęs į Vilnių dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje (1904–1905). Mokytojavo Panevėžyje (1906), Breste (nuo 1908) ir Gardine (nuo 1912, abu Baltarusijoje). Pirmojo pasaulinio karo metais su Gardino gimnazija evakuotas į Veližą (1914), persikėlė į Voronežą (1915, abu Rusijoje), kur mokė lietuvių pabėgėlių vaikus. Po karo grįžęs iš Rusijos apsigyveno Vilniuje (1918), Lenkijai užėmus Vilnių, persikėlė į Kauną (1919). Dėstė Lietuvos universitete (1922–1926). Svarbiausi veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901), „Lietuvių kalbos gramatika“ (1919; papild. 1922). Mirė (69) 1930 02 23 Kaune. Suteiktas Lietuvos universiteto garbės profesoriaus vardas (1922), apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu (1928) Latvijos universiteto garbės daktaras (1929). Konstantino Jablonskio (1892–1960) tėvas.

 

 

 

 

Gruodžio 31-oji

 

584

Pasirašyta Brastos (Bresto) taika. 1435 12 31 Kujavijos Breste (Lenkija) Lenkijos karalius Vladislovas III, Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis ir Kryžiuočių ordino didysis magistras Paulius Rusdorfas pasirašė taikos sutartį. Tai Pabaisko mūšio (1435 09 01) pasekmė, mat tarp pralaimėjusiųjų buvo Kryžiuočių ordino autonominė šaka – Livonijos ordinas ir buvęs Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila. Magistras įsipareigojo neberemti Švitrigailos ir nesikišti į LDK vidaus reikalus, o Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pripažinti tik tą, kuris bus išrinktas su Lenkijos karaliaus ir Valstybės Tarybos sutikimu. Sutartis patvirtino Melno taika (1422) nustatytas LDK ir Lenkijos sienas su Kryžiuočių ordinu.

 

161

Gimė Vincas Kudirka, 1858 12 31 Paežeriuose (buv. vls., dab. Vilkaviškio r.).  Vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, rašytojas, varpininkas, gydytojas, Lietuvos Respublikos himno autorius.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje (nuo 1871), įstojo į Seinų kunigų seminariją (1877), bet iš jos pašalintas dėl pašaukimo stokos (1878). Baigė Marijampolės gimnaziją (1881) ir Varšuvos universiteto medicinos fakultetą (1889), iš kurio už antivalstybinę veiklą kartą buvo pašalintas. Prisidėjo kuriant Varšuvoje nelegalią Lietuvos studentų draugiją „Lietuva“ (1888). Bendradarbiavo „Aušroje“ (nuo 1885). Žurnalo „Varpas“ redaktorius (su pertraukomis 1889–1899), žurnalo „Ūkininkas“ (1890) leidimo iniciatorius. Dirbo gydytoju Šakiuose (1890–1894). Gydėsi Kryme ir Adrijo pajūryje (1894–1897). Dėl lietuviškos veiklos padarius kratą namuose (1895) ir radus draudžiamos lietuviškos spaudos suimtas, tačiau dėl ligos (džiovos) amnestuotas (1896), gyveno pas tėvus. Parašė prozos, poezijos, kūrinių, publicistikos, rinko ir vertė tautosaką, kūrė muziką. Sukūrė „Tautišką giesmę“ tapusią Lietuvos Respublikos himnu. Žymiausi kūriniai – poezijos rinkinys „Laisvos valandos“ (1899), satyriniai apsakymai „Viršininkai“ (1895), „Vilkai“ (1898), „Lietuvos tilto atsiminimai“ (1896), „Cenzūros klausimas“ (1897). Išvertė Dž. G. Bairono, F. Šilerio, A. Mickevičiaus, J. Slovackio, I. Krylovo kūrinių. Mirė (40) 1899 11 16 Naumiestyje (nuo 1934 – Kudirkos Naumiestis).

 

159

Gimė Silvestras Žukauskas, 1860 12 31 Poškiečiuose (Pakruojo vls., dab. r.).  Karininkas, generolas (1920).

Baigė Marijampolės gimnazijoje 6 klases, tarnavo Rusijos kariuomenės kavalerijoje (nuo 1881). Baigė Karininkų artilerijos mokyklą (1903). Dalyvavo Rusijos-Japonijos kare (1904–1905). Pasižymėjo kariniais gabumais, todėl sparčiai kilo karjeros laiptais: papulkininkis (1908), pulkininkas (1912), generolas majoras (1916). Grįžęs į Lietuvą (1918) organizavo Lietuvos kariuomenę. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas (1919) ir Vyriausiasis kariuomenės vadas (1919–1920; 1923–1928, su pertrauka). Sėkmingai vadovavo Lietuvos kariuomenės kovoms su bolševikais (1919), bermontininkais (1919) ir lenkais (1919–1920). Suteiktas generolo laipsnis (1920). Už nuopelnus apdovanotas Lietuvos ir kitų šalių vienuolika ordinų, svarbesni iš jų: Šv. Georgijaus kardas su paauksuota rankena (Rusija), Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (1919), Karo kryžius (Čekoslovakija, 1926). Mirė (76) 1937 11 26 Dovalgonių dvare (netoli Kauno), palaidotas Kaune.

 

Parengta ir nuolatos skelbiama nuo 2010 11