Gegužės 1-oji

 

 

Tarptautinė darbininkų diena. Valstybės šventė, nedarbo diena. Pasaulyje minima nuo 1886 (JAV), Lietuvoje – nuo 1892.

 

 

Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu gegužės 1-oji paskelbta atmintina valstybės diena (2004 04 01). Šventė siejama su Lietuvos narystės ES pradžia (2004 05 01). Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

 

123

Įsteigta pirmoji politinė partija Lietuvoje – Lietuvos socialdemokratų partija. 1896 05 01 dr. Andriaus Domaševičiaus bute Vilniuje vykusiame Vilniaus ir Kauno socialdemokratinių grupių vadovų susirinkime (vėliau pavadintas I LSDP suvažiavimu) buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų partija. Suvažiavime dalyvavo ir grupė varpininkų, su kuriais socialdemokratai glaudžiai bendradarbiavo ir iki tol, ir vėliau. Priimta Alfonso Moravskio ir A. Domaševičiaus parengta Lietuviškosios socialdemokratų partijos programa pritaikė SPD Erfurto ir Lenkijos socialistų partijos (PPS) programų nuostatas Lietuvos sąlygoms. Nuo kitų tuo metu Lietuvos teritorijoje veikusių socialdemokratinių partijų lietuviškoji skyrėsi tuo, kad siekė atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, laisvu noru įeinančią į federaciją su kaimynais, buvusiais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje. Leido laikraštį „Robotnik Litewski“, Kazio Griniaus iniciatyva jis buvo išverstas į lietuvių kalbą ir leistas pavadinimu „Lietuvos darbininkas“.

 

15

Lietuva oficialiai tapo Europos Sąjungos nare. Nuo 2004 05 01 Lietuva pagal ratifikuotą sutartį su ES (2003 09 16) oficialiai tapo ES nare. Stojimo į ES procedūra prasidėjo anksčiau. Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ir Ministras Pirmininkas Adolfas Šleževičius pasirašė Lietuvos prašymą stoti į ES (1995 12 08) ir Lietuva buvo pakviesta deryboms dėl narystės (kartu su Latvija, Slovakija, Malta, Bulgarija ir Rumunija, 1999 12 10). LR Ministras Pirmininkas A. Brazauskas ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis Atėnuose pasirašė Lietuvos stojimo į ES sutartį (2003 04 16), vėliau stojimas patvirtintas referendumu (2003 05 10–11). Į ES susibūrusios šalys siekia kartu palaikyti taiką ir gerovę. Šalys narės yra įsteigusios bendras institucijas, kurioms jos perduoda dalį savo suvereniteto, kad visoms šalims rūpimi klausimai būtų sprendžiami kartu ir demokratiškai.

 

116

Mirė Jurgis Mikšas (41), 1903 05 01 Labguvoje (Prūsija, dab. Poleskas, Kaliningrado sr., Rusija). Gimė 1862 03 18 Virkytuose (Šilutės r.). Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjas, aušrininkas, spaustuvininkas ir leidėjas.

Mokėsi Tilžės gimnazijoje (1875–1878), bet iš jos buvo pašalintas. Atsikėlė į Ragainę (Prūsija, dab. Kaliningrado sr., Rusija, 1883), Albano ir Kybelko spaustuvėje mokėsi raidžių rinkėjo amato, tapo svarbiausiu „Aušros“ organizatoriumi (1883), pasirašinėjo atsakinguoju redaktoriumi. Persikėlė į Bitėnus pas spaustuvininką Martyną Jankų (1884). Įsigijęs spaustuvę Ragainėje, pats redagavo ir leido „Aušrą“ (1885–1886), ten pat leido ir „Nemuno sargą“ (1885–1886). Subankrutavus spaustuvei, dirbo Tilžės apskrities (1886–1892) ir Labguvos teismų raštinėse lietuvių kalbos vertėju. Kovojo su Mažosios Lietuvos lietuvių germanizacija. Su kitais įsteigė draugiją „Birutė“ (1885), buvo jos pirmininkas.

 

 

 

Pasaulyje

 

135

Pradėtas statyti pirmasis dangoraižis. 1884 05 01 Čikagoje (JAV) pradėtas statyti 10-ies aukštų namas, kuriam buvo naudojamos plieno konstrukcijos kaip ir šiuolaikiniams dangoraižiams.

 

 

 

 

Gegužės 2-oji

 

146

Gimė Jurgis Baltrušaitis, 1873 05 02 Paantvardyje (Jurbarko vls., dab. r.). Poetas simbolistas, eseistas, diplomatas.

Mokėsi Kauno gimnazijoje (1885–1893), baigė Maskvos universitetą (1898). Su bendramoksliu Sergejumi Poliakovu įkūrė leidyklą „Skorpion“. Vadovavo Maskvos rašytojų organizacijai (1917). Lietuvos specialiosios misijos vadovas (1920–1922), Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Sovietų Sąjungoje (1922–1939), Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjas (1939–1944). Vytauto Didžiojo universiteto literatūros garbės daktaras (1932). Vienas žymiausių rusų ir lietuvių simbolistų, rašė lietuvių ir rusų kalbomis. Išleido eilėraščių rinkinių rusų kalba „Žemės laiptai“ (1911), „Lelija ir pjautuvas“ (1948) ir kt., lietuvių kalba „Ašarų vainikas“ (1 d., 1942), „Poezija“ (1948) ir kt. Mirė (70) 1944 01 03 Paryžiuje, palaidotas šio miesto Mon Ružo kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Skirsnemunėje (Jurbarko r.) ir Vilniuje. Sūnus – diplomatas Jurgis Baltrušaitis (1903–1988).

 

 

72

Mirė Petras Cvirka (38), 1947 05 02 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1909 03 25 Klangiuose (Veliuonos vls., dab. Jurbarko r.). Rašytojas.

Baigė Veliuonos pradžios mokyklą, Vilkijos progimnaziją (1926), mokėsi Kauno meno mokykloje (1926–1930), gyveno Paryžiuje (1931–1932), priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą (1934). Įstojo į komunistų partiją (1940). Vadinamojo Liaudies seimo narys (1940), delegacijos, vykusios prašyti Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą, narys (1940). Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (nuo 1940). Po 1941 Birželio 23 sukilimo pasitraukė į Sovietų Sąjungą, vėliau kartu su okupacine Sovietų Sąjungos Raudonąja armija grįžo į Lietuvą (1944). Žurnalų „Jaunimo gretos“ (1944), „Pergalė“ (1945) redaktorius. Vadovavo Sovietų Lietuvos rašytojų sąjungai (nuo 1945). Jaunystėje rašė eilėraščius, išleido apsakymų rinkinius „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ (1930), „Kasdienės istorijos“ (1938), romanus „Frank Kruk“ (1934), „Žemė maitintoja“ (1935), novelių romaną „Meisteris ir sūnūs“ (1936) ir kt. Išleisti „Raštai“ (13 t., 1949–1957; 8 t., 1959; 7 t., 1983–1986) ir „Rinktiniai raštai“ (3 t., 1979). Jo vardu visoje Lietuvoje pavadintos 46 gatvės.

 

 

 

Pasaulyje

 

211

Ispanijos išsivadavimo pradžia. 1808 05 01 Madride kilo antiprancūziškas sukilimas, kuris vėliau tapo visos Ispanijos kovos už nepriklausomybę pradžia.

 

290

Gimė Jekaterina II, 1729 05 02 Ščecine (dab. Lenkija). Rusijos imperatorė (1762–1796).
Mirė (67) 1796 11 17 Sankt Peterburge.

 

 

 

 

Gegužės 3-ioji

 

 

pirmosios rašytinės Konstitucijos Europoje diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu gegužės 3-ioji paskelbta atmintina valstybės diena (2008 05 13). Šventė siejama su Abiejų Tautų Respublikos 1791 metų Gegužės 3-iosios Konstitucija.

 

359

Pasirašyta Olyvos taika. 1660 05 03 Olyvos vienuolyne (dab. Gdansko dalis, Lenkija) Abiejų Tautų Respublikos karalius Jonas Kazimieras Vaza, Švedijos karalius Karolis Gustavas X, Šventosios Romos imperijos imperatorius Leopoldas I ir Prūsijos kurfiurstas Fridrichas Vilhelmas tiesiogiai arba per atstovus pasirašė taikos sutartį. Ja buvo užbaigtas ATR ir Švedijos Šiaurės karas (1655–1660). Jonas Kazimieras atsisakė pretenzijų į Švedijos karaliaus sostą. Respublikai liko Latgala (su Daugpiliu), atsisakyta pretenziją į likusią Uždauguvio teritoriją, Švedijos valdomą pagal Altmarko paliaubų sutartį (1629). Respublika patvirtino Prūsijos kunigaikštystės savarankiškumą. Taika sustiprino vyraujančią Švedijos padėtį Baltijoje.

 

228

Priimta 1791 metų Gegužės 3-iosios Konstitucija. 1791 05 03 Varšuvoje ATR Ketverių metų Seimas priėmė Konstituciją, joje surašydamas pagrindinius Seime įvykdytus reformos principus. Gegužės 3-iosios Konstitucija pakeitė ATR valstybės santvarką: įvedė paveldimą monarchiją, sustiprino centrinę valdžią. Įstatymų leidžiamoji galia perduota Seimui (susidėjo iš Senato ir Atstovų rūmų), Seimo darbe panaikinta veto teisė. Vykdomąją valdžią turėjo karalius ir ministrų taryba, vadinama Įstatymų sargyba. Karalius nieko nebegalėjo spręsti be Įstatymų sargybos. Numatyti atskiri bajorų teismai. Bajorams paliktos senosios teisės ir privilegijos, miestiečiams – Miestų įstatymo (1791 04 18) suteiktos teisės ir privilegijos, valstiečiams – baudžiava. Katalikybę paskelbė vyraujančia religija. Konstitucija panaikino Lietuvos valstybingumo likučius. Atsiradus LDK savarankiškumo gynėjų, pagal Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymą (1791 10 20) Konstitucijoje sugrąžinti Lietuvos valstybingumą ginantys teisės aktai. Tai pirmoji Konstitucija Europoje ir antroji – pasaulyje (po JAV, 1790). Konstitucijos tekstas buvo išverstas ir į lietuvių kalbą. Lietuviškai ji vadinosi „Protwa pastanawita treczio Dieno Moios, 1791 Miatu. Pastanawims Rondaus“. Gegužės 3-iosios Konstituciją panaikino Targovicos konfederacijos šalininkai (1792).

 

399

Gimė Boguslavas Radvila, 1620 05 03 Gdanske (Lenkija). Jonušo Radvilos (1579–1620) sūnus. LDK valstybės ir karo veikėjas.

LDK evangelikų reformatų globėjas. Gyveno Vakarų Europoje (1637–1648), studijavo Utrechto universitete (Olandija), dalyvavo Nyderlandų karuose su Ispanija. LDK vėliavininkas (1638–1646), LDK didysis žirgininkas (nuo 1646). Slopino Bogdano Chmielnickio sukilimą (1648–1654). Vienas iš Kėdainių sutarties (1655) iniciatorių. Prūsijos kunigaikštystės generalinis vietininkas (1657–1669). Mirė (49) 1669 12 31 netoli Karaliaučiaus, palaidotas Karaliaučiaus katedroje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

148

Gimė Vincas Čepinskis, 1871 05 03 Dargaičiuose (Gruzdžių vls., dab. Joniškio r.). Fizikas, chemikas, profesorius (1922).

Baigė Šiaulių gimnaziją (1890), Sankt Peterburgo universiteto Matematikos ir gamtos fakultetą (1894). Studijas tęsė Getingene ir Leipcige (1897–1900). Dirbo mokslinį darbą Ciūricho politechnikos institute (iki 1894). Dirbo Rusijos matų ir saikų rūmuose (1894–1896). Dmitrijaus Mendelejevo laborantas, asistentas. Tiudoro akumuliatorių dirbtuvės Peterburge vedėjas (1900–1902). Mokytojavo Liepojoje (1902–1915), Liepojos komercijos mokyklos direktorius (1904–1915). Pirmojo pasaulinio karo pradžioje su mokykla evakavosi į Rusiją. Maskvos susisiekimo instituto laboratorijoje tyrinėjo magnio gamybos iš magnezito problemas (1915–1916), parengė magnio pramoninės gamybos technologiją. Dėstė fiziką Lutugino liaudies universitete Sankt Peterburge (1916–1917). Dėstė Ugličo realinėje mokykloje ir mergaičių gimnazijoje (1917–1918). Grįžęs į Vilnių (1918), rūpinosi universiteto atgaivinimu. Lietuvos atstovas Londone (1919). Steigiamojo Seimo narys (1920). Dėstė fiziką Aukštuosiuose kursuose Kaune (1920–1922). Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius (1922–1936), prorektorius (1922–1923 ir 1928–1929), rektorius (1923–1924 ir 1929–1933). Lietuvos švietimo ministras (1926). Žymesni veikalai – „Atomas. Elektrinė materijos teorija“ (1926), „Elektroninė valentingumo teorija“ (1928), „Branduolio chemija“ (1937). Lietuvos technikų draugijos pirmininkas (nuo 1908). Mirė (69) 1940 08 22 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

34

Mirė Stasys Raštikis (88), 1985 05 03 Los Andžele (JAV), emigracijoje, palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse (1993 11 22). Gimė 1896 09 13 Kuršėnuose (buv. vls., dab. Šiaulių r.). Kariškis, divizijos generolas (1934–1940), politikas, profesorius (1963).

Baigė Zarasų gimnaziją. Savanoriu stojo į Rusijos kariuomenę (1915). Kovėsi Lietuvoje, Galicijoje ir Rumunijoje, turkų fronte. Baigė Tifliso (dab. Tbilisis) karo mokyklą (1917). Po karo grįžęs į Lietuvą trumpai studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1918). Lietuvos kariuomenės savanoris (1919 01 15), aktyviai dalyvavo kovose su Lenkija ir rusų bolševikais (1919). Du kartus bolševikų sunkiai sužeistas, pateko į nelaisvę. Kalintas Tūlos (Rusija) koncentracijos stovykloje ir Maskvos kalėjimuose. Po Lietuvos ir sovietų Rusijos kalinių apsikeitimo grįžo į Lietuvą (1921). Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Baigė Lietuvos universitetą (1929) ir Generalinio štabo karo akademiją (Vokietija, 1932). Rėmė autoritarinį Antano Smetonos valstybės perversmą (1926), jam suteikti majoro (1928), pulkininko (1934) laipsniai. Lietuvos kariuomenės vadas (1935–1940), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras (1938). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, laikinai ėjo LR Ministro Pirmininko pareigas ir Raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse atsakingas karininko pareigas, bet greitai išėjo į atsargą (1940 12). Gręsiant suėmimui, pasitraukė į Vokietiją (1941), iš jos grįžo po 1941 Birželio 23 sukilimo. Paskirtas Laikinosios Lietuvos Vyriausybės krašto apsaugos ministru (1941). Grįžtant Antrojo pasaulinio karo frontui ir Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau persikėlė į JAV (1949). Dirbo fabrike (1949–1951). Sirakūzų universitete dėstė rusų kalbą (1951–1952). Pirmininkavo Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) ir Bendrojo Amerikos Lietuvių Fondo (BALF) skyriams (1952–1955), atstovavo VLIK’ui Europoje, tarnavo Vašingtone. Dėstė JAV kariuomenės aukštojoje kalbų mokykloje (nuo 1955–1968). Išleido „Atsiminimus“ (4 t., 1956–1982). Apdovanotas Vyčio kryžiaus I rūšies V laipsnio ordinu su kardais (1919), Ldk Vytauto II laipsnio ordinu su žvaigžde, Ldk Gedimino III laipsnio ordinu (1928), Garbės legiono II laipsnio ordinu su žvaigžde (Prancūzija), karaliaus Vazos III laipsnio ordinu (Švedija), Švedijos karališkuoju kardų ordinu, karaliaus Jurgio VI (Anglija), Schuetzcorps kryžius (Suomija), Laisvės Erelio I laipsnio ordinu su perpetine juosta su žvaigžde (Estija), Latvijos Trijų Žvaigždžių I laipsnio ordinu su perpetine juosta su žvaigžde, Polonia Restituta I laipsnio ordinu su aukso kryžiumi su perpetine juosta ir žvaigžde (Lenkija). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Dūkšte (Ignalinos r.).

 

 

Pasaulyje

 

117

Užpatentuotas plunksnakotis. 1902 05 03 išradėjas Džordžas Parkeris užpatentavo plunksnakotį, kuris vėliau imtas vadinti bendriniu parkerio pavadinimu.

 

550

Gimė Nikolas Makiavelis (Niccolò Machiavelli), 1469 05 03 Florencijoje (dab. Italija). Italų politikos veikėjas, rašytojas ir filosofas.
Mirė
(58) 1527 06 21 Florencijoje (dab. Italija).

 

 

 

 

Gegužės 4-oji

 

129

Gimė Jurgis Savickis (slap. Rimošius), 1890 05 04 Pagausantyje (dab. Raseinių r.). Rašytojas, diplomatas.

Mokėsi Maskvos gimnazijoje, Sankt Peterburge (Rusija) lankė žemės ūkio kursus ir dailės studiją (1911–1912), toliau mokėsi Krokuvos dailės akademijoje (nuo 1913). Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Sankt Peterburge Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu (nuo 1915). Pasiųstas su misija į Kopenhagą (1915), ten rūpinosi lietuviais, esančiais Vokietijos karo belaisvių stovyklose. Lietuvos atstovas įvairiose Europos šalyse: Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Švedijoje, Latvijoje (1919–1939) bei Tautų Sąjungoje (1939–1940). Apsigyvenęs Prancūzijoje, įsikūrė Rokuebrune (1939), kur turėjo vilą „Ariogala“ (statė nuo 1935). Nusišalinęs nuo politikos, atsidėjo žemės ūkio darbams ir kūrybai (rašė nuo 1910), pasižymėjo kaip modernistinės krypties rašytojas. Išleido novelių rinkinius „Šventadienio sonetai“ (1922), „Ties aukštu sostu“ (1928) ir kt., kelionių įspūdžių knygų „Atostogos“ (1928), „Truputį Afrikos“ (1934), „Kelionės“ (2 t., 1938). Mirė (62) 1952 12 22 Mentone (Prancūzija), palaidotas Rokuebrune. Išleisti „Raštai“ (5 t., 1990–1998). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Ariogaloje (Raseinių r.).

 

104

Mirė Stanislovas Filibertas Fleris (57), 1915 05 04 Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse. Gimė 1858 09 03 Pupojuose (dab. Vilniaus dalis). Tapytojas, fotografas, vienas stereoskopinės fotografijos pradininkų.

Vilniuje su kitais įsteigė fotoateljė (1884), buvo jos savininkas (1892–1915). Įkūrė pirmąją cinkografijos įmonę (1904). Joje pagamino pirmąsias Lietuvoje cinkografines klišes (1905). Dalyvavo dailės parodose (1897, 1899, 1909–1913). Vilniaus dailės draugijos narys (nuo 1908). Tapė aliejumi, akvarele, tempera. Žymesni kūriniai: „Ganykloje“ (1874), „Keleivis prie vartų“ (1900), „Stiklių gatvė“ (1910), „Belmonto peizažas“, „Koridorius Bernardinų bažnyčioje“, „Vilniaus kiemas žiemą“ (1914). Fotografavo Vilniaus gatves ir priemiesčius, turgus, muges, architektūros paminklus, gyventojų tipus, Senienų muziejaus rinkinius. Sukūrė Vilniaus Kalvarijų fotografijų ciklą, iliustravo knygas ir žurnalus. Fotografijas kartais spalvino akvarele. Kūrė vadinamąsias gyvųjų paveikslų inscenizacijas, dekoravo sales.

 

 

 

 

 

 

86

Mirė Saliamonas Banaitis (66), 1933 05 04 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1866 07 15 Vaitiekupiuose (Sintautų vls., dab. Šakių r.). Lietuvos spaustuvininkas, leidėjas, Vasario 16-osios Akto signataras.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje (1880–1883), ūkininkavo tėvų ūkyje. Talkino „Varpo“ ir „Ūkininko“ redakcijoms (1890). Baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Sankt Peterburge, grįžo į Lietuvą (1902). Persikėlęs į Kauną (1904), dirbo kooperatyve „Nemunas“. Kaune įsteigė spaustuvę (1905). Dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime (1905). Kartu su kitais įkūrė Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, spausdino slaptus atsišaukimus, nukreiptus prieš vokiečių okupaciją, talkino steigiant Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrių Kaune, buvo vienas jo vadovų. Vienas buhalterijos kursų, išlaikomų jo šeimos lėšomis, steigėjų, pats dėstė kursų lankytojams. Lietuvių, lenkų ir vokiečių kalba leido laikraštį „Kauno žinios“ (1915–1917). Iki 1914 išspausdino apie 1,3 mln. egz. knygų bei brošiūrų ir 1,7 mln. egz. laikraščių. Po Pirmojo pasaulinio karo spaustuvę pardavė Šv. Kazimiero draugijai (1918). Romantinių monarchistinių pažiūrų, planavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavyzdžiu atkurti Lietuvos valstybę. Su kitais parašė „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konfederacijos atsišaukimą“ (1915) ir Šveicarijoje išspausdino jos konstitucijos projektą (1916). Išrinktas Lietuvos Tarybos nariu (1917), pasirašė 1918 Vasario 16 Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Vienas iš Lietuvos prekybos ir pramonės banko steigėjų (1918), jo valdybos narys. Šakių apskrities viršininkas (1919). Gimtinėje suorganizuotų 120 vyrų savanorių būrį atvedė į Kauną ir įjungė į Lietuvos kariuomenę (1919). Įkūrė Lietuvos žemdirbių sąjungą (1919), leido ir redagavo sąjungos savaitraštį „Žemdirbių balsas“ (1919–1923). Grįžęs į Kauną (1920), prisidėjo kuriant Lietuvos garlaivių bendrovę. Jo pastangomis atidaryta Kauno užmiesčio autobusų stotis. Paskutiniais gyvenimo metais dirbo Kauno užmiesčio autobusų stoties viršininku, studijavo Lietuvos universitete (nuo 1926). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Jurbarke ir Šakiuose.

 

 

Pasaulyje

 

526

Padalintas Naujasis pasaulis. 1493 05 04 popiežius Aleksandras VI, nustatydamas demarkacijos liniją, Naująjį pasaulį padalijo Ispanijai ir Portugalijai.

 

 

 

 

Gegužės 5-oji

 

572

Suteikta Kazimiero privilegija. 1447 05 05 Ldk Kazimieras suteikė LDK bajorams, katalikų dvasininkams ir miestiečiams privilegiją, duotą mainais už LDK ponų sutikimą, kad Ldk Kazimieras galėtų priimti Lenkijos karaliaus vainiką. Aktu Kazimieras pažadėjo išlaikyti tokias LDK sienas, kokios buvo Vytauto Didžiojo laikais. Didysis kunigaikštis įsipareigojo valstybines pareigas skirti tik LDK piliečiams, teikti jiems pirmenybę skiriant dvasininkus į vakuojančias vietas. Pažadėta nesuimti bajoro be teismo ir leisti laisvai išvykti į užsienį. Atisakyta apdėti bajorų valstiečius prievolėmis, išskyrus pilių statymą. Pažadėta nepriimti į Ldk žemes pabėgusių bajorų žmonių, o bajorams drausta priimti didžiojo kunigaikščio valstiečius-bėglius. Bajorams leista teisti savo valstiečius. Pirmą kartą garantuotos LDK miestiečių luominės teisės ir įtvirtintas bajorijos imunitetas.

 

200

Gimė Stanislovas Moniuška, 1819 05 05 Ubelėje (prie Minsko, dab. Baltarusija). Kompozitorius, dirigentas.

Mokėsi muzikos Varšuvoje pas A. Frejerį (1827–1830). Berlyne pas K. Rungenhageną (1837–1840). Baigęs mokslus, apsigyveno Vilniuje (1840–1858). Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas (1840–1842), Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentas, privačiai mokė muzikos. Aktyviai dalyvavo miesto muzikiniame gyvenime, būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus, vadovavo paties įkurtai (1854) Šv. Cecilijos draugijai, rūpinosi natų leidyba. Vilniuje sukūrė kantatas lietuviška tematika „Milda“, „Nijolė“, „Namų dainyno“ dainų (VI sąs., 1844–1859), 4 „Aušros Vartų litanijas“, sceninių kūrinių. Pakviestas dirbti Varšuvos didžiojo teatro dirigentu, su šeima persikėlė į Varšuvą (1858). Keliavo po Vakarų Europą (su pertrauka, 1858–1861). Dėstė Varšuvos muzikos institute (nuo 1864). Likusi kūryba labai gausi ir turtinga: operos, operetės, baletai, kantatos ir kt. kūriniai. Mirė (53) 1872 06 04 Varšuvoje, palaidotas Povonzkų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Kaune.

 

140

Gimė Jurgis Šaulys, 1879 05 Balsėnuose (Švėkšnos vls., dab. Klaipėdos r.). Lietuvos valstybės veikėjas, Vasario 16-osios Akto signataras, diplomatas, politikas, filosofijos daktaras (1912), bibliofilas, knygnešys.

Mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje (1897–1899), bet už Rusijos valdžios draudžiamos lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą pašalintas. Studijavo ekonomiką Šveicarijoje, Berno universitete (1903–1912), ir jį baigė filosofijos daktaro laipsniu. Vienas Lietuvos demokratų partijos kūrėjų (1902), vėliau visiškai pasitraukęs iš partinės veiklos (1904). Lietuvos Tarybos generalinis sekretorius (1917–1918), kurį laiką ir vicepirmininkas. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje (1918–1919; 1931–1938), Šveicarijoje (1919; 1939–1946), Italijoje (1921–1923), Vatikane (1927–1931), Lenkijoje (1938–1939). Laikraščių „Varpas“, „Ūkininkas“, „Naujienos“ (1903–1904), „Lietuvos žinios“ (1914–1915), „Klaipėdos žinios“ (1924), „Memel Zeitung“ (1924–1925) ir kt. redaktorius. Buvo aistringas bibliofilas – savo surinktus 644 spaudinius, susijusius su Lietuvos istorija, perdavė Vytauto Didžiojo universitetui, o visą biblioteką po savininko mirties įsigijo Pensilvanijos universitetas (1952). Mirė (69) 1948 10 18 Lugane (Šveicarija), emigracijoje. Jo vardu pavadintos gatvės Balsėnuose (Klaipėdos r.) ir Veiviržėnuose (Klaipėdos r.).

 

 

Pasaulyje

 

70

Įkurta Europos Taryba. 1949 05 05 Londono sutartimi dešimt Europos demokratinių valstybių įkūrė Europos Tarybą. Jos tikslai – ginti žmogaus teises, pliuralistinę demokratiją ir teisėtumą; padėti suprasti Europos kultūros identiškumą ir įvairovę bei skatinti jos vystymąsi; atskleisti problemas, su kuriomis susiduria Europos visuomenė; padėti įtvirtinti demokratinį stabilumą remiant politines, teisines ir konstitucines reformas Europoje. Šiuo metu priklauso visos Europos šalys, išskyrus Baltarusiją.

 

206

Gimė Siorenas Kirkegoras (Søren Aabye Kierkegaard), 1813 05 05 Kopenhagoje. Danų filosofas ir teologas, egzistencializmo pradininkas.
Mirė (42) 1855 11 11 Kopenhagoje.

 

201

Gimė Karlas Marksas (Karl Heinrich Marx), 1818 05 05 Tryre (Vokietija). Vokiečių filosofas, marksizmo pradininkas.
Mirė (64) 1883 03 14 Londone.

 

173

Gimė Henrikas Senkevičius (Henryk Adam Aleksander Pius Sienkiewicz), 1846 05 05 Voloje Okrzejska (Lenkija). Lenkų rašytojas.
Mirė (70) 1916 11 15 Vevey (Šveicarija).

 

 

 

 

Gegužės 6-oji

 

585

Priimta Žygimanto privilegija bajorams. 1434 05 06 Ldk Žygimantas Kęstutaitis pasirašė privilegiją LDK bajorams. Ja buvo sulygintos stačiatikių ir katalikų bajorų teisės. Garantuota, jog bajorai nebus persekiojami be teismo. Suteikta teisė su nedideliais apribojimais disponuoti savo žeme. Kunigaikščiams bei bajorams priklausantys valstiečiai buvo atleidžiami nuo dėklos.

 

258

Gimė Stanislovas Bonifacas Jundzilas, 1761 05 06 Jasionyse (dab. Baltarusija). Gamtininkas, botanikas, kunigas (1784), mokslų daktaras (1798), profesorius (1802).

Mokėsi Lydos ir Liubeševo (abu dab. Baltarusijoje; 1774–1779). Mokytojavo Raseinių, Ščiutino (dab. Baltarusija) ir Vilniaus pijorų mokyklose (1779–1780). Mokėsi Vilniaus pijorų kolegijoje (1781–1783) ir Vilniaus universitete (1782–1783, 1786–1787). Mokytojavo Ščiutine (iki 1786). Dėstė Vilniaus universitete (nuo 1790). Išplėtė Vilniaus universiteto botanikos sodą. Vienas žurnalo lenkų kalba „Vilniaus dienraštis“ redaktorių ir bendradarbių. Svarbiausi veikalai – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijos augalų aprašymas“ (lenkų k., 1791), „Taikomoji botanika“ (lenkų k., 1799), „Botanikos pradmenys“ (2 d., 1804–1805, 1829), „Trumpasis zoologijos kursas“ (4 t., 1807), „Lietuvos augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą“ (1811). Mirė (85) 1847 04 27 Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Sudervėje (Vilniaus r.).

 

67

Gimė Jurgis Kairys, 1952 05 06 Saripove (Krasnojarsko kr., Rusija), tremtyje. Lakūnas akrobatas, sportinių lėktuvų bandytojas, akrobatinio skraidymo meistras.

Baigė Kaltinėnų vidurinę mokyklą (1970), Techninę aviacijos mokyklą (1973), Leningrado (dab. Sankt Peterburgas, Rusija) civilinę aviacijos akademiją (1984). Dirbo Kauno (1973–1977) ir Vilniaus (1977–1989) aeroklubuose. Sochojaus aviacijos gamyklos (Rusija) lakūnas bandytojas (1989). Keleto išradimų, kuriant sportinius lėktuvus, bendraautoris. Įsteigė VšĮ „Kairio skrydžiai“ (1994). Daugkartinis akrobatinio skaidymo Lietuvos, pasaulio (1982 ir kt.) bei Europos (1981 ir kt.) čempionas. Laimėjo daugiausiai FAI Pasaulio Taurės (Grand Prix) varžybų. Pripažintas geriausiu akrobatinio skraidymo be apribojimų meistru pasaulyje (1996–2006). Garsėja originaliais parodomaisiais skrydžiais po Lietuvos miestų tiltais. Apdovanotas Ldk Gedimino ordino I laipsnio medaliu. Jo vardu pavadinta gatvė Teneniuose (Šilalės r.).

 

 

Pasaulyje

 

351

Gimė Alenas Renė Lesažas (Alain-René Lesage), 1668 05 06 Sarze (Pranzūzija). Prancūzų rašytojas dramaturgas.
Mirė (79) 1747 11 17 Bulognėje (Prancūzija).

 

261

Gimė Maksimiljanas Robespjeras (Maximilien François Marie Isidore de Robespierre), 1758 05 06 Arase (Prancūzija). Didžiosios Prancūzijos revoliucijos veikėjas, pramintas Nepaperkamuoju.
Nukirsdintas giljotina (36) 1794 07 28 Paryžiuje.

 

163

Gimė Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), 1856 05 06 Freiberge (dab. Pršyborgas, Čekija). Austrų neuropatologas, psichiatras, psichologas, psichoanalizės pradininkas.
Mirė (83) 1939 09 23 Londone.

 

 

 

Gegužės 7-oji

 

 

Motinos diena. Valstybės šventė, nedarbo diena. Lietuvoje minima nuo 1928, švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį.

 

 

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu gegužės 7-oji paskelbta (1997 07 03) atmintina valstybės diena. Šventė siejama su Rusijos 40 metų taikyto lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimu (1904 05 07).

 

115

Panaikintas lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. 1904 05 07 Rusijos imperatorius Nikolajus II pasirašė įsaką panaikinti draudimą lietuvių spaudai lotyniškais rašmenimis. Jos draudimą pradėjo Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas-Korikas, uždraudęs lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius (1864 06 17), o vėliau ir kitus pasaulietinius leidinius (1864 11 23). Vilniaus generalgubernatoriaus Konstantinas Kaufmano aplinkraščiu Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijose įsigaliojo tvarka (1865 09 18), pagal kurią lietuviški leidiniai galėjo būti leidžiami tik rusiška kirilica, taip pat uždrausta įvežti į Lietuvą leidinius lotyniškomis raidėmis, uždraustas spaustuvėse ir knygynuose esamų leidinių lotyniškais rašmenimis platinimas. Vidaus reikalų ministro Piotro Valujevo aplinkraščiu tokia tvarka įsigaliojo visoje Rusijos imperijoje (1865 10 05). Kiek vėliau uždrausti ir lietuviški leidiniai gotiškomis raidėmis (1873 02 02). Draudimas nebuvo įtrauktas į Rusijos įstatymų rinkinius, galiojo tik kaip slaptas vidaus įstatymas. Prasidėjus knygnešystės sąjūdžiui, Rusijos valdžios politika, draudžianti lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, patyrė nesėkmę. Įvairūs teisminiai procesai, susiję su lietuviškos knygos leidyba, ir nelegalios lietuviškos spaudos kairėjimas Vilniaus generalgubernatorių Sviatopolską Mirskį ir Kauno gubernatorių Piotrą Veriovkiną paskatino įtikinti Nikolajų II panaikinti spaudos draudimą.

 

225

Pasirašytas Polaneco universalas. 1794 05 07 Polonece (Lenkija) sukilimo vadas Tadas Kosciuška ir Hugas Kolontajus paskelbė universalą, kuriuo visiems ATR valstiečiams (kartu ir baudžiauninkams) pripažino asmens laisvę, 33–50% sumažino lažą. Valstiečių ginčus su dvarininkais sprendė specialūs sukilimo valdžios pareigūnai ir apskričių Tvarkomosios komisijos. Universalas buvo vykdomas visoje sukilėlių kontroliuojamoje LDK teritorijoje. Rusijai numalšinus sukilimą, panaikintas.

 

156

Prasidėjo Biržų kautynės. 1863 05 7–9 Biržų girioje ties Medeikiais, Gudiškiais ir Šniurkiškiais sukilėliai (apie 2500), vadovaujami Zigmanto Sierakausko, kovėsi su Rusijos kariuomene, vadovaujama generolo I. Ganeckio. Pirmąją dieną juos puolė majoro Merlino vadovaujama Rusijos kariuomenės rinktinė, sukilėliai atsilaikė ir įsitvirtino miške. Kitą dieną atvykus pagrindinėms I. Ganeckio kariuomenės pajėgoms, prie Gudiškių įvyko lemiamas mūšis, kurį sukilėliai pralaimėjo. Į nelaisvę paimti vadai Z. Sierakauskas ir Boleslovas Kajetonas Kolyška. Didesnių nuostolių išvengė tik Antano Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai, kurie laiku nespėjo į pagalbą centrinėms pajėgoms. Kitą dieną prie Šniurkiškių palivarko sukilėliai dar kartą buvo sumušti. Pralaimėjus pagrindinėms sukilimo pajėgoms, sukilėliai vengė atvirų kautynių, perėjo prie partizaninės kovos taktikos.

 

139

Gimė Mykolas Riomeris, 1880 05 07 Bagdoniškyje (dab. Rokiškio r.). Lietuvos visuomenės veikėjas, teisininkas, teisės daktaras (1932), profesorius (1926).

Baigė Sankt Peterburgo imperatoriškąją teisės mokyklą (1901), studijavo Jogailos universitete Krokuvoje (1901–1902) ir Paryžiaus laisvųjų mokslų mokykloje (1902–1905). Po studijų apsigyveno Vilniuje, vertėsi advokato praktika (su pertrauka 1905–1920). Įsitraukė į Lietuvių tautinį sąjūdį. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Austrijoje (1914–1918). Apygardos teismo teisėjas (1920), Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo narys (1921–1928). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1922–1940) universitete, buvo jo rektorius (1927–1928, 1933–1939), atgavus Vilnių, dėstė Vilniaus universitete (1940–1945). Svarbiausi darbai – „Etnografiniai ir kultūriniai santykiai Lietuvoje“ (lenk. k., 1906), „Lietuva“ (lenk. k., 1908), „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“ (2 d., 1934–1939). Leido laikraštį „Gazeta Wilenska“ (1906). Mirė (64) 1945 02 22 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Apdovanotas Ldk Gedimino ir Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinais, Latvijos Trijų žvaigždžių II laipsnio ordinu, suteiktas Prancūzijos garbės legiono karininko vardas. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Rokiškyje ir Trakuose.

 

 

Pasaulyje

 

245

Gimė Frensis Bofortas (Francis Beaufort), 1774 05 27 Navane (Airija). Airių keiautojas ir geografas.
Mirė (83) 1857 12 17 Hove (Anglija).

 

186

Gimė Johanesas Bramsas (Johannes Brahms), 1833 05 07 Hamburge (Vokietija). Vokiečių kompozitorius romantikas.
Mirė
(63) 1897 04 03 Vienoje.

 

179

Gimė Piotras Iljičius Čaikovskis, 1840 05 07 Votkinske (Rusija). Rusų kompozitorius romantikas.
Mirė (53) 1893 11 06 Sankt Peterburge.

 

158

Gimė Rabindranatas Tagorė (Robyndronath Thakur), 1861 05 07 Kalkutoje (Indija). Indų poetas, kompozitorius, prozininkas, dramaturgas, visuomenės veikėjas, vienas iš Indijos „tėvų“. Nobelio premijos laureatas.
Mirė
(80) 1941 08 07 Kalkutoje (Indija).

 

 

 

 

 Gegužės 8-oji 

 

 

Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu gegužės 8-oji paskelbta (2005 05 12) atmintina valstybės diena. Šventė siejama su Vokietijos kapituliacija Antrajame pasauliniame kare (1945 05 08).

 

95

Klaipėdos kraštas perduotas Lietuvai. 1924 05 08 Lietuva ir Ambasadorių konferencija Paryžiuje pasirašė konvenciją, kuria pastaroji Klaipėdos kraštą oficialiai perdavė Lietuvai. Ambasadorių konferencija administravo po Pirmojo pasaulinio karo iš Vokietijos atplėštą Klaipėdos kraštą, kurį Lietuva jau buvo faktiškai prisijungusi (1923). Tam priešinosi Prancūzija ir jos remiama Lenkija, bet pablogėjus Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos santykiams, konvencija buvo palanki Lietuvai. Ją sudarė Tautų Sąjungos speciali komisija, vadovaujama JAV diplomato Normano Daviso. Konvencija nustatė Klaipėdos krašto kaip autonominio Lietuvos Respublikos vieneto administravimą ir valdymą. Konvenciją ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas (1924 07 30) ir kitos Ambasadorių konferencijos šalys – Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija ir Japonija (1925 08 25).

 

98

Gimė Marija Gimbutienė, 1921 01 23 Vilniuje. Lietuvių archeologė, antropologė, archeomitologijos pradininkė, filosofijos mokslų daktarė (1946), profesorė (1963).

Baigė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją (1938), studijavo Vytauto Didžiojo universitete (nuo 1938), baigė Vilniaus universitetą (1942). Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Vokietiją (1944), Tiūbingeno (Vokietija) universitete apgynė daktaro disertaciją (1946). Emigravo į JAV (1949), dirbo Harvardo universitete (1950–1956), vėliau Harvardo muziejuje. Profesoriavo Kalifornijos universitete (nuo 1963). Svarbiausius darbus pradėjo publikuoti Vokietijoje, vėliau JAV. Rašė anglų ir lietuvių kalbomis. Išleistas veiklas „Baltai“ (anglų k., 1963) daugeliui Vakarų archeologų iš naujo atvėrė indoeuropiečių ir baltų kultūros svarbą Europos priešistorėje, paskatino baltistikos tyrinėjimus. Taip pat gilinosi į indoeuropiečių ir kitų etninių grupių proistorę. Mirė (73) 1994 02 02 Los Andžele (JAV), 1994 05 08 palaikai perlaidoti į Kauno Petrašiūnų kapines. Jos vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Kaukolikuose (Skuodo r.).

 

468

Mirė Barbora Radvilaitė (30), 1551 05 08 Varšuvoje (Lenkija), palaidota Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Gimė 1520 12 06 Vilniuje. Didikė, Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė (1550–1551).

Jaunystės metus praleido Vilniuje, kuriame įgijo gerą išsimokslinimą (mokėjo lotynų, italų kalbas). Buvo ištekėjusi už Stanislovo Goštauto (mirė 1542). Susipažinusi su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu (1543), pradėjo slapta susitikinėti Vilniuje. Radvilų spaudimu pora slaptai susituokė (1547). Ilgai šioms vedybos priešinosi Žygimanto Augusto tėvas Žygimantas Senasis, motina Bona Sforca ir lenkų ponai. Žygimantas Augustas viešai paskelbė Barborą Radvilaitę karaliene (1548), ji iškilmingai karūnuota Krokuvoje, Vavelio katedroje (1550 12 07). Tėvas – Jurgis Radvila (1480–1541), brolis – Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584). Jos vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Gargžduose (Klaipėdos r.).

 

 

 

 

 

 

 

 

78

Mirė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (55), 1941 05 08. Gimė 1885 07 16. Profesionaliosios egiptologijos pradininkė Lietuvoje.

Baigė mergaičių gimnaziją. Studijavo Maskvoje. Dalyvavo egiptologinėse ekspedicijose Egipte (1910, 1924, 1934). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940). Žymiausi veikalai – „Senovės Rytai“ (4 t., 1932–1934), „Senovės Rytų istorija. Aigiptas“ (1 t., 1936), „Dievų ir kvepalų žemė“ (1936). Sukaupė Egipto istorijos kolekciją, kuri šiuo metu saugoma Mykolo Žilinsko galerijoje Kaune.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

74

Europoje baigėsi Antrasis pasaulinis karas. 1945 05 08 Vokietijos karinė vadovybė pasirašė besąlygiškos kapituliacijos aktą.

 

 

 

 

Gegužės 9-oji

 

 

Europos diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu gegužės 9-oji paskelbta (2004 04 01) atmintina valstybės diena. Šventė siejama su Prancūzijos užsienio reikalų ministro Reobero Šumano iškelta Europos integracijos idėja (1950 05 09). Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

 

622

Paminėta pirmoji mokykla Lietuvoje – Vilniaus katedros mokykla. 1397 05 09 Vilniaus vyskupas Andrius savo rašte pirmą kartą paminėjo Vilniaus katedros mokyklą, kuri tikriausiai buvo pirmoji mokykla LDK, pastatyta prie pirmosios katedros po Lietuvos krikšto. Vyskupas rašte apibūdino katedros mokyklai skirtas valdas Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Pažymėjo, jog mokyklos pastatas buvo prie kapinių šventoriaus ribos ties altaristos namu: „<...> pačioje pilyje, priešais altaristos gyvenamąjį namą, prie mūsiškės aikštės bei kiemo, tiesiai prie šiandieninio šventoriaus – kapinių ribos, prie kurių dabar stovi mokykla“. Mokykla turėjo išimtinę privilegiją mokyti vaikus Vilniuje. Mokykloje buvo ne mažiau kaip trys klasės.

 

55

Mirė Kazimieras Steponas Šaulys (92), 1964 05 09 Lugane (Šveicarija). Gimė 1872 01 28 Stemplėse (Švėkšnos vls., dab. r.). Visuomenės ir valstybės veikėjas, teologijos daktaras (1897), prelatas (1927), profesorius. Vasario 16-osios Akto signataras.

Mokėsi Palangos progimnazijoje (1886–1890), baigė Žemaičių (Kauno) kunigų seminariją (1895), studijas tęsė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1895–1899). Tobulinosi Varšuvoje (1907). Panevėžio vikaras (1899–1901), Panevėžio realinės gimnazijos (1901–1903) ir mergaičių vidurinės (1903–1906) kapelionas. Dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime (1905). Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos dėstytojas (1906–1922). Žemaičių vyskupo sekretorius (1911–1920), vyskupijos kapitulos kanauninkas (nuo 1916), vėliau – kancleris. Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (1917), dirbo konstitucijos ir įstatymų redakcinėje komisijoje. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą (1920), dirbo konstitucinėje komisijoje. Iš politikos pasitraukė Steigiamojo Seimo darbo pabaigoje (1922). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (su pertrauka, 1922–1944). Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai artėjant link Lietuvos pasitraukė į Vakarus (1944), apsigyveno Lugane (Šveicarija).

 

 

 

 

 

 

Gegužės 10-oji

 

158

Nutiestas pirmasis geležinkelis Lietuvoje. 1861 05 10 atiduotas naudoti Kauno–Virbalio geležinkelio ruožas – prieš dešimtmetį pradėto tiesti (1851 02 15) Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atkarpa. Per Lietuvos teritoriją ėjo geležinkelio atkarpa Daugpilis–Vilnius–Kaunas–Kybartai (Virbalis). Viešas eismas šia atkarpa buvo pradėtas kiek vėliau (1861 10 11), nors pirmasis traukinys šiuo keliu į Vilnių atvyko dar 1860. Tačiau Lietuvos geležinkelių eismo pradžia reikia laikyti 1858 metus, nuo kurių prasidėjo geležinkelio era Lietuvoje.

 

130

Gimė Jonas Budrys (iki 1922 – Jonas Polovinskas), 1889 05 10 Kaune. Kariškis, žvalgybininkas ir diplomatas.

Baigė Kauno gimnaziją (1907). Tarnavo įvairiose Rusijos valdžios įstaigose (nuo 1905). Kuršo gubernijos apskrities viršininko padėjėjas (1912–1915). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui mobilizuotas (1915). Rusijos imperijos kariuomenės XIX korpuso kontržvalgybos viršininkas. Po karo – baltagvardiečių Amūro karo apygardos kontržvalgybos viršininkas brigados vado teisėmis (1918). Studijavo Vladivostoko Rytų kalbų institute (Rusija, 1920–1921). Grįžo į Lietuvą (1921), paskirtas Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų dalies viršininku (1921 07 21). Lietuvos Vyriausybės pavedimu pasiųstas į Klaipėdos kraštą tirti vietinių gyventojų nusistatymą susijungimo su Lietuva klausimu (1922). Paskirtas vadinamojo Klaipėdos sukilimo kariniu vadu, pakeista pavarde vadovavo Kaune suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei, kuri įžengė į Klaipėdos kraštą (1923 01). Užėmus Klaipėdą, pradėjo burti Klaipėdos krašto armiją (1923 01 16). Ambasadorių konferencijos reikalavimu vadinamoji Budrio armija reorganizuota (1923 02 15). Faktinis Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte (nuo 1923 04 07), pirmasis krašto gubernatorius (1924 10 21–1925 11). Dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje patarėju (nuo 1927). Lietuvos konsulas Karaliaučiuje (nuo 1928), Rytų Prūsijoje (nuo 1933), generalinis konsulas JAV (1936–1964). Niujorko miesto garbės pilietis (1940). Parašė atsiminimus: „Jono Budrio atsiminimai: Lietuvos kontržvalgyba 1922–1923 m.“ (1967), „Jono Budrio atsiminimai“ (1 t., 1967, 1991). Mirė (75) 1964 09 01 Niujorke (JAV), ten ir palaidotas. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Kėdainiuose. Sūnus – rašytojas Algis Budrys (1931–2008).

 

 

 

 

Gegužės 11-oji

 

164

Įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija. 1855 05 11 Rusijos imperatorius Aleksandras II pasirašė grafo Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva įkurtos archeologijos mokslo institucijos steigimo įsakymą. Komisijos tikslas – rūpintis Senienų muziejumi, skelbti tyrinėjimų medžiagą, globoti archeologijos paminklus, atlikti jų registraciją, surinkti žinias apie privačias archeologines kolekcijas ir bibliotekas, senų aktų archyvus, paveikslų galerijas ir kitas muziejines vertybes. Veiklos pradžioje komisijoje dirbo 15 tikrųjų narių, 9 nariai bendradarbiai, 18 narių rėmėjų ir 8 garbės nariai. Vėliau narių skaičius išaugo iki 200. Po 1863 m. anticarinio sukilimo numalšinimo Archeologijos komisija ir Senienų muziejus Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo-Koriko įsakymu uždaryti (1865).

 

26

Lietuva tapo tikrąja Europos Tarybos nare. 1993 05 14 Lietuva buvo priimta į Europos demokratinių valstybių tarptautinę organizaciją – Europos Tarybą. Įkurta Londono sutartimi (1949 05 05), būstinė Srasbūre (Prancūzijoje). Pagrindinė Europos Tarybos veiklos sritis – Europos konvencijų ir sutarčių rengimas. Šie dokumentai padeda valstybėms, Europos Tarybos narėms, atitinkamai derinti ir keisti savo vidaus įstatymus, kurie užtikrina žmonių demokratines teises. Iki narystės, organizacijos veikloje Lietuva dalyvavo svečio teisėmis (nuo 1991 09 18). Ministrų Komitete atstovauja Užsienio reikalų ministras. Parlamentinėje Asamblėjoje atstovauja keturių narių delegacija.

 

181

Mirė Andrejus Sniadeckis (69), 1838 05 11 Vilniuje. Gimė 1768 09 30 Rydleve (Lenkija). Chemikas, medikas, biologas, medicinos ir filosofijos daktaras, profesorius (1797), biochemijos pradininkas Lietuvoje.

Mokėsi Jogailos universitete Krokuvoje. Vėliau studijavo Pavijos, Vienos ir Edinburgo universitetuose. Brolio Jano Sniadeckio pakviestas atvyko į Vilnių (1797). Vilniaus universiteto chemijos profesorius (1797–1832). Vadovavo Terapijos katedrai ir klinikoms (1827–1832). Likvidavus Vilniaus universitetą, profesoriavo Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademijoje (1832–1838). Dalyvavo šubravcų veikloje. Kūrė lenkų chemijos terminiją. Prisidėjo kuriant Vilniaus medicinos draugiją ir jai kurį laiką vadovavo (1806–1836), redagavo „Vilniaus žurnalą“ (lenkų k., 1805–1806, 1815). Parašė pirmąjį Lietuvoje chemijos vadovėlį „Chemijos pradmenys“ (lenkų k., 2 t., 1800), vieną pirmųjų pasaulyje teorinės biologijos ir biochemijos vadovėlių „Organinių kūnų teorija“ (lenkų k., 3 t., 1804–1811), darbą „Pastabos apie vaikų fizinį auklėjimą“ (lenkų k., 2 t., 1805–1806), davusį pradžią pediatrijai Lietuvoje, straipsnių medicinos, chemijos, biologijos temomis, taip pat satyrų.

 

133

Mirė Jonas Juška (70), 1886 05 11 Kazanėje (Rusija), palaikai perlaidoti Veliuonoje (Jurbarko r., 1990). Gimė 1815 06 08 Dilbėje (Žarėnų vls., dab. Telšių r.). Kalbininkas.
Mokėsi Kražių kolegijoje, Charkovo universitete studijavo klasikinę filologiją (1840–1844). Mokytojavo įvairiuose Rusijos miestuose, paskutiniais metais – Kazanėje (nuo 1875). Bendravo su J. B. de Kurtenė. Recenzavo A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką (rusų k., 1857). Veikale „Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statrašimas, arba ortograpija“ (1861) pateikė pirmą išsamesnę lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją. Jas skirstė į žemaičių, Mažosios Lietuvos lietuvių, ariogališkių ir rytiečių, aptarė pagrindines ypatybes. Bendrinėje kalboje siūlė vartoti raides š, č arba i, ė vietoje sz, cz, v vietoj w, minkštumą žymėti dešininiu ženklu (’). Parašė lietuvių kalbos gramatiką (rankr. rusų k., 1863), kurioje pirmasis pavartojo terminus skaitvardis, galūnė, skiemuo. Rašė „Lietuvių kalbos šaknų žodyną“, lygino lietuvių, latvių ir prūsų kalbos žodžius, pateikė slavų kalbų atitikmenų. Rašė ir lietuvių-rusų-lenkų kalbų žodyną, bet abu liko nebaigti. Jonas Juška – pirmasis lietuvių kalbininkas, domėjęsis lietuvių kalbos ir sanskrito santykiais, sudarė rankraštinį lietuvių-sanskrito žodynėlį. Prisidėjo prie brolio Antano Juškos leksikografijos ir tautosakos veikalų rengimo, redagavo jo lietuvių-lenkų žodyną, galutinai suredagavo 10 lankų, išvertė iki L raidės į rusų kalbą, patikslino vertimą į lenkų kalbą.

 

184

Mirė Kazimieras Kontrimas (apie 59), 1836 05 11 Šiluvoje. Gimė 1777 Bahdanave (dab. Valažino r., Baltarusija). Publicistas, bibliotekininkas, 1794 ir 1831 metų anticarinių sukilimų dalyvis.
Studijavo Vilniaus universitete. Vilniaus universiteto bibliotekininko padėjėjas (1803–1808 ir 1814–1824), universiteto sekretorius ir istoriografas (1804–1814). Vienas Šubravcų draugijos (1817), Vilniaus spaudos (1817) ir Nepasiturinčių mokinių pagalbos (1821) draugijų steigėjų. Masonas, prisidėjo prie Uoliojo lietuvio ložės reformos (1818). Parengė neįgyvendintus projektus Vilniaus universitete įsteigti lietuvių kalbos katedrą ir Rytų kalbų institutą (1822). Periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių iš ekonomikos, buvo baudžiavos panaikinimo šalininkas. Bendradarbiavo laikraštyje „Wiadomości Brukowe“ (1816–1822). Redagavo (su kitais) žurnalus „Dziennik Wileński“ (1815–1818), „Dzieje Dobroczynności“ (1820–1822), laikraštį „Gazeta Literacka Wileńska“. Už dalyvavimą filomatų veikloje pašalintas iš universiteto ir ištremtas iš Vilniaus (1824). Varšuvoje redagavo žurnalą „Biblioteka Handlowa“ (1829–1830). Tyrė Polesę (1829). Dalyvavo 1830–1831 m. anticariniame sukilime, o jam pralaimėjus, slėpėsi Žemaitijoje.

 

 

 

 

Gegužės 12-oji

 

349

Gimė Augustas II, 1670 05 12 Drezdene (dab. Vokietija). Saksonijos elektorius (1694–1733), Abiejų Tautų Respublikos valdovas (1697–1704 ir 1709–1733).

Išpuoselėjo Drezdeną, pavertė Saksoniją baroko kultūros židiniu. Sėkmingai kariavo su Osmanų imperija, pagal Karlovicų taiką Lenkijai atgavo Podolę ir Kameneco Podolsko tvirtovę (1699). ATR valdovo absoliutizmo siekiai įvėlė valstybę į Šiaurės karą su Švedija (1700–1721). Jos kariuomenei užėmus LDK ir Lenkiją, Varšuvos konfederacijos buvo detronizuotas (1704). Nesusitaikė su pralaimėjimu ir toliau organizavo pasipriešinimą okupacinei Švedijos valdžiai, bet kovos baigėsi nesėkmingai, nugalėtas pagal Altranstado taiką atsisakė sosto (1706). Po Švedijos kariuomenės sutriuškinimo Poltavos mūšyje (1709) grįžo į ATR sostą ir organizavo šalies išvadavimą nuo Rusijos kariuomenės. Bajorija, kurstoma Rusijos, priešinosi valdovo absoliutizmo siekiams, todėl jo valdymo metais Rusija įgavo vis didesnę įtaką šalies gyvenime. Galiausiai „Nebyliajam seimui“priėmus valstybės kariuomenės mažinimo įstatymą (1717), sumažėjo ATR ir valdovo galios. Garsėjo kaip meno ir kultūros globėjas ir mecenatas. Dėl fizinės jėgos amžininkų pramintas Stipriuoju. Mirė (62) 1733 02 01 Varšuvoje, palaidotas Krokuvoje, Vavelio pilyje.

 

189

Mirė Dionizas Poška, 1830 05 12 Bardžiuose, palaidotas Kaltinėnuose (abu dab. Šilalės r.). Gimė 1764 10 09 Lėlaičiuose (Mažeikių r.), 1764 10 13 krikštytas Žemalėje. Poetas, muziejininkas, leksikografas, žemaičių lituanistinio sąjūdžio centrinė figūra.
Mokėsi Kražių kolegijoje (nuo 1773), toliau mokslus tęsė Kražių apygardinėje mokykloje (baigė apie 1780). Mokėsi teisės Raseinių palestroje. Baigęs dirbo Raseinių žemės teisme advokatu, regentu ir raštininku (1786–1820). Apsigyveno nusipirktose Bardžių–Bijotų valdose (apie 1790), kurioms priklausė apie 500 ha žemės bei 40 baudžiauninkų. Pirmojo Lietuvos muziejaus, įrengto tuščiaviduriuose ąžuoluose (Baubliuose), įkūrėjas. Baublių muziejų plačiai išgarsino to meto spauda („Dziennik Wilenski”, „Dziennik Warszawski”). Domėjosi istorija, etnografija, kalba, literatūra, palaikė ryšius su rusų, lenkų, lietuvių mokslininkais, rinko knygas, rankraščius, dokumentus, archeologinius radinius (paminėtini amuletas, ietigaliai, balnakilpės, antkaklės ir apyrankės), senovinius pinigus, ginklus ir kt., kuriuos saugojo Baubliuose. Trumpą kolekcijos sąrašą spaudoje paskelbė K. Nezabitauskis (1823). Kasinėjo artimiausių apylinkių piliakalnius bei kapus, Baltmiškio (Kelmės r.) senkapius. Daugiausia žinomas kaip rašytojas, rašęs lietuvių ir lenkų kalbomis. Žymiausia kūrinys – epinė poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Rengė lenkų-lotynų-lietuvių žodyną (nuo 1820). Išleisti „Raštai“ (1959). Jo vardu visoje Lietuvoje pavadinta 18 gatvių.

 

177

Mirė Valentinas Vankavičius (42), 1842 05 12 Paryžiuje. Gimė 1800 02 14 Kaliužicoje (dab. Berezino r., Baltarusija.) Lietuviškojo romantizmo atstovas.

Mokėsi Polocko jėzuitų akademijoje, studijavo Vilniaus universiteto piešimo ir tapybos katedroje pas Joną Rustemą (nuo 1818). Vadovaujamas Aleksandro Ivanovo, Vasilijaus Šebujevo, Aleksejaus Jegorovo, tęsė studijas Sankt Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje (1824–1830). Baigęs akademiją aukso medaliu, grįžo į gimtinę, kurį laiką gyveno Malaja Slepianka dvarelyje netoli Minsko. Dailininkas dažnai lankėsi Vilniuje, artimai bendravo su poetu Adomu Mickevičiumi, palaikė ryšius su filomatu dailininku Kazimieru Piaseckiu. Studijų tikslais išvyko į užsienį (1840). Gyveno Drezdene, Berlyne, Miunchene (visi Vokietijoje), apsigyveno Paryžiuje (1841). Didelę dailininko kūrybos dalį sudaro portretai, kuriuose atskleidžiamas vidinis žmogaus pasaulis, išaukštinamos jo moralinės vertybės. Vienas reikšmingiausių dailininko kūrinių yra poetizuotas Adomo Mickevičiaus portretas, vaizduojantis jį Kryme ant Ajudago uolos (1827–1828). Nutapė istorinę kompoziciją „Napoleonas prie laužo pakeliui iš Maskvos“ (1834), miniatiūrų ir kt.

 

81

Mirė Petras Leonas (74), 1938 05 12 Kaune. Gimė 1864 11 16 Leskavoje (dab. Prienų r.). Lietuvos valstybės veikėjas, teisininkas, profesorius (1922).

Baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo Maskvos universitete gamos mokslus ir teisę. Baigęs teisę (1889), vertėsi teisininko praktika – Suvalkų apygardos teismo darbuotojas (1890–1893), teismo ir prokuratūros darbuotojas Taškente ir Samarkande (dab. Uzbekija; 1893–1905). Išrinktas Rusijos II Valstybės Dūmos nariu nuo Suvalkų gubernijos. Sudarė Lietuvos autonomijos projektą. Dalyvavo varpininkų veikloje. Kartu su bendraminčiais įkūrė „Santaros“ partiją (1918) ir kurį laiką jai vadovavo. Užėmė aukštas pareigas Lietuvos valstybės Vyriausybėje buvo teisingumo ministras (1918–1919), vidaus reikalų ministras (1919). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (nuo 1922). Bendradarbiavo „Lietuviškajame balse“, „Šviesoje“, „Varpe“, redagavo žurnalą „Kultūra“ (nuo 1933). Išleido darbus „Teisės enciklopedijos paskaitos“ (1924), „Teisės filosofijos istorija“ (1928–1936), „Sociologijos paskaitos“ (1939). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

 

Pasaulyje

 

93

Pasiektas Šiaurės ašigalis. 1926 05 12 norvegas Roaldas Amundsenas, italas Umbertas Nobilė ir amerikietis Linkolnas Elsvortas dirižabliu pasiekė Šiaurės ašigalį.

 

 

 

 

Gegužės 13-oji

 

187

Uždarytas Vilniaus universitetas. 1832 05 13 Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I dekretu uždarytas Vilniaus universitetas. Motyvuota tuo, kad 1830–1831 m. anticariniame sukilime dalyvavo apie 400 universiteto studentų ir profesorių. Universitetas atkurtas Lenkijos vyriausybės ir pavadintas Stepono Batoro universitetu (1919 10 11). Grąžinus Lietuvai Vilniaus kraštą, pertvarkytas į lietuvišką universitetą (1939 12 15). Okupacinės nacių Vokietijos valdžios universitetas vėl buvo uždarytas (1943 03 17), o grįžus Sovietų Sąjungos okupacijai vėl atkurtas (1944).

 

139

Gimė Antanas Tumėnas, 1880 05 13 Kurkliečiuose (Ragelių vls., dab. Rokiškio r). Teisininkas, Lietuvos valstybės veikėjas, profesorius (1941).

Baigė Vilniaus II berniukų gimnaziją (1900) ir įstojo į Varšuvos universiteto architektūros skyrių, vėliau perėjo į Sankt Peterburgo universitetą (Rusija, baigė 1909). Vertėsi advokato praktika Zarasuose (nuo 1909). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją (1915), ten buvo Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti CK įgaliotinis Voroneže. Grįžęs į Lietuvą, įsteigė Zarasų „Saulės“ progimnaziją, buvo pirmasis jos direktorius ir mokytojas (1918). Puolant bolševikų Rusijos Raudonajai armijai, traukėsi į Vilnių (1919), ten paimtas įkaitu. Kalėjo Vilniaus, Daugpilio, Smolensko kalėjimuose. Paleistas, trumpai buvo Zarasų nuovados taikos teisėjas, teisingumo ministerijos kalėjimų departamento direktorius. Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir jos Centro komiteto narys (nuo 1917). Steigiamojo Seimo (1920), vėliau I (1922) ir II (1923–1926) Seimo narys ir II Seimo pirmininkas (1923). Teisingumo ministras (1923–1925), ministras pirmininkas (1924–1925). Dėstė Aukštuosiuose kursuose (1920–1921), Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; nuo 1922) ir Vilniaus universitete (1941–1944). Vertėsi advokato praktika, tarnavo teisingumo ministerijoje. Katalikų veikimo centro pirmininkas (1927–1936). Atsakingasis „Mūsų laikraščio“ redaktorius (1928–1929). Vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vadovų (1943), už tai gestapo suimtas ir tik dėl silpnos sveikatos iki teismo paleistas. Pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau į Austriją. Mirė (65) 1946 02 08 Bachmaninge (Austrija), emigracijoje. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Rokiškyje.

 

474

Mirė Stanislovas Rapolionis, 1545 05 13 Karaliaučiuje, palaidotas Karaliaučiaus katedroje. Gimė apie 1458. Teologas, lietuvių raštijos kūrėjas pradininkas, teologijos daktaras (1544), profesorius (1544).
Priklausė pranciškonų vienuolijai, bet iš jos išstojo paveiktas Reformacijos. Dirbo mokytoju LDK didikų dvaruose. Studijavo Krokuvos universitete (1528). Kaip Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio stipendininkas Vitenbergo universitete studijavo protestantų teologiją (1542–1544). A. Brandenburgiečio kvietimu atvyko į Karaliaučių ir buvo paskirtas pirmuoju kuriamo universiteto Teologijos katedros vedėju profesoriumi (1544). Dėstė egzegezę ir greičiausiai hebrajų kalbą, vadovavo disputams, pasižymėjo iškalba. Organizavo iš LDK atvykusių lietuvių jaunuolių mokymą, dalyvavo protestantų veikalų vertimo į lenkų ir lietuvių kalbas darbe, paskelbė „Disputą dėl bažnyčios ir jos požymių“ (lot. k., 1545). Į lietuvių kalbą vertė Bibliją (rankraštis dingęs), giesmes. Viena iš jų įdėta Martyno Mažvydo sudarytame rinkinyje „Gesmes chriksczoniskas“ (d. 2, 1570). Tikriausiai kartu su Abraomu Kulviečiu rengė lietuvių katekizmą. Turėjo sumanymą įkurti lietuvišką spaustuvę Karaliaučiuje. Palaikė artimus ryšius su Reformacijos veikėjais P. Melanchtonu, P. Speratu, lenkų raštijos darbuotojais J. Sekliucjanu, M. Glosa ir kt. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Šiauliuose ir Eišiškėse (Šalčininkų r.).

 

 

 

 

Gegužės 14-oji

 

 

PILIETINIO PASIPRIEŠINIMO DIENA. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu gegužės 14-oji paskelbta (2002 05 07) atmintina valstybės diena. Siejama su Romo Kalantos antisovietinius protestu susideginant (1972 05 14).

 

47

Susidegino Romas Kalanta (19), 1972 05 14 Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, palaidotas Romainių kapinėse. Gimė 1953 02 22 Alytuje.

 Su šeima persikėlęs į Kauną (1963), mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje (iki 1971). Iš jos išėjęs, mokėsi Kauno vakarinėje mokykloje ir dirbo kultūrinių prekių fabrike „Aidas“. Buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara, domėjosi hipių judėjimu. Protestuodamas prieš rusų sovietų okupaciją, apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, užsidegė. Užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ Iškviesta greitoji medicinos pagalba į ligoninę nuvežė jį jau be sąmonės. Po keturiolikos valandų mirė. Protestas sukėlė LKP ir KGB sumišimą. Laidotuvių dieną minios jaunimo (apie 3 tūkst.) surengė gatvių eiseną (1972 05 18). Kauno valdžia, sutelkusi draugovininkus (apie 7 tūkst.), miliciją (sovietų policiją) ir kariuomenę, demonstrantus gaudė, vaikinams kirpo ilgus plaukus, mušė, atiminėjo dokumentus, dalį įkalino. Per dvi neramumų dienas buvo suimti 402 asmenys, iš jų 33 patraukti administracinėn atsakomybėn. Apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu (2000). Pripažintas Laisvės kovų dalyviu (2005). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

114

Legalizuotas mokymas lietuvių kalba. 1905 05 14 Rusijos imperatorius Nikolajus II pasirašė įsaką, kuriuo leidžiama Vakarų gubernijų mokyklose mokyti lietuvių ir lenkų kalbas kaip dalyką. Taip pat panaikinti suvaržymai, draudžiantys lietuviams katalikams žemę pirkti Lietuvoje.

 

 

Pasaulyje

 

64

Įkurta Varšuvos sutarties organizacija. 1955 05 14 Varšuvoje Sovietų Sąjungos iniciatyva įkurtas karinis prosovietinių socialistinių Vidurio ir Rytų Europos valstybių blokas – kaip atsvara NATO (1949). Žuvus Sovietų Sąjungai blokas blokas panaikintas (1991 07 01).

 

 

 

 

Gegužės 15-oji

 

 

Steigiamojo Seimo susirinkimo diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu gegužės 15-oji paskelbta (2005 05 12) atmintina valstybės diena. Siejama su atkurtos Lietuvos valstybės Steigiamojo Seimo darbo pradžia (1920 05 15).

 

 

Tarptautinė šeimos diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu gegužės 15-oji paskelbta (2004 09 14) atmintina valstybės diena. Švenčiama Generalinės Jungtinių Tautų Asamblėjos sprendimu (nuo 1994).

 

 

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu trečiasis (anksčiau ketvirtasis, nuo 1997 07 03) gegužės sekmadienis paskelbtas (2000 05 16) atmintina valstybės diena. Pagerbiami Lietuvos partizanai, kovęsi už Lietuvos nepriklausomybę. Šią dieną Lietuvos Prezidentas įteikia apdovanojimus nusipelniusiems piliečiams.

 

99

Susirinko Steigiamasis Seimas. 1920 05 15 Seimo posėdžiui Kauno miesto teatro rūmuose pirmininkavo rašytoja, garsi Lietuvos visuomenės veikėja ir seniausia narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tą patį vakarą Steigiamojo Seimo nariai Seimo Pirmininku išrinko Aleksandrą Stulginskį bei vienbalsiai patvirtino Nepriklausomybės rezoliucija. Lenkijos kariuomenei puolant Lietuvą, Seimo nariai gynė valstybę, todėl Seimas buvo laikinai išsiskirstęs (1920 10–1921 02). Tuo metu veikė vadinamasis Mažasis Seimas, kurį sudarė Seimo Pirmininkas A. Stulginskis ir šeši nariai: iš krikščionių demokratų partijos – M. Krupavičius ir A. Tumėnas, iš Socialistų liaudininkų-demokratų partijos ir Valstiečių sąjungos – M. Sleževičius ir V. Lašas, iš socialdemokratų partijos – K. Venclauskis, iš žydų frakcijos – N. Fridmanas. Steigiamasis Seimas veikė produktyviai, buvo priimti svarbiausi šalies įstatymai (iš viso 268).

 

75

Pradėta likviduoti Lietuvos Vietinė rinktinė. Lietuvos Vietinės rinktinės (LVR) atsisakius kovoti okupacinės nacių Vokietijos armijos sudėtyje, pastarosios karinė vadovybė ją likvidavo (1944 05 15–21), suėmė rinktinės vadovybę, išformavo dalinius. Iš 12 tūkst. rinktinės vyrų 3500 buvo priverstinai išvežti į Vokietiją, 80 sušaudyti Paneriuose (prie Vilniaus, 05 17, 18, 21), 106 išvežti į Študhofo koncentracijos (mirties) stovyklą, 983 – į Oldenburgą.

 

174

Gimė Jonas Čerskis, 1845 05 15 Svolnoje (dab. Baltarusija). Keliautojas ir atradėjas, geologas, speleologas, paleontologas ir geografas, Sibiro tyrinėtojas.

Mokėsi Vilniaus I gimnazijoje ir Bajorų institute. Už dalyvavimą 1863–1864 m. anticariniame sukilime atiduotas į rekrūtus ir ištremtas į Omską (Rusija). Ten išaiškėjo jo gabumai geologijai ir zoologijai, čia jis parašė pirmąjį mokslinį straipsnį apie Omsko apylinkių geologinę struktūrą. Gyvendamas Sibiro tremtyje, trejus savo veiklos metus paskyrė Rytų Sajanų urvų tyrimui, sugebėjo geologiškai ištirti apie tūkstančio kvadratinių kilometrų plotą. Paleistas iš rekrūtų (1871), darbą tęsė Rusijos geografų draugijos Rytų Sibiro skyriuje Irkutske. Čia jis tapo žymaus geologo ir geografo Aleksandro Čekanovskio padėjėju ir mokiniu. Zoologijos jis mokėsi iš politinio tremtinio, buvusio Varšuvos vyriausiosios mokyklos profesoriaus B. Dibovskio. Rengė ekspedicijas po urvus, rado paleolito meno dirbinių, urvų tapybos. Tyrė Baikalo ežero krantus (1877–1880), sudarė jų geologinį žemėlapį. Dirbo meteorologu steigiamoje Žemutinės Tunguskos stotyje (1882). Po metų grįžo pas gimines netoli Irkutsko. Rusijos mokslų akademijos kvietimu pradėjo darbą Sankt Peterburgo zoologijos muziejuje (nuo 1885). Čia aprašė savo ir kitų ekspedicijos dalyvių surinktą medžiagą. Tyrinėjo Kolymos, Indigirkos, Janos baseinus (1891–1892). Žymiausias pasiekimas – mumifikuotos faunos atradimas Nižneudinsko urve. Didžiausia šio atradimo sensacija buvo išnykusių žinduolių naujos rūšies – Nižneudinsko šuns atradimas. Rusijos geografų draugijos apdovanotas mažaisiais sidabro (1876) ir aukso (1878) medaliais, auksiniu Litkės medaliu (1886). Mirė (47) 1892 06 25 Kolymskojėje (Sibiras, Rusija). Jo vardu Jakutijoje (Rusija) pavadintas kalnynas Čerskio kalnagūbris (didesnis už Kaukazą ir aukštesnis už Uralą) ir gyvenvietė, taip pat gatvė Vilniuje.

 

 

Pasaulyje

 

301

Užpatentuotas kulkosvaidis. 1718 05 15 Londono advokatas Džeimsas Paklas užpatentavo pirmąjį pasaulyje kulkosvaidį.

 

101

Pradėjo veikti pirmasis pasaulyje oro paštas. 1918 05 15 JAV karo departamento lėktuvai pašto siuntas pradėjo reguliariai gabenti tarp Niujorko, Filadelfijos ir Vašingtono.

 

452

Gimė Klaudijus Monteverdis (Claudio Giovanni Antonio Monteverdi), 1567 05 15 Kremonoje (dab. Italija). Italų kompozitorius.
Mirė (76) 1643 11 29 Venecijoje (dab. Italija).

 

 

 

 

Gegužės 16-oji

 

74

Kalniškės mūšis, 1945 05 16 Kalniškės miške (Simno vls., dab. Lazdijų r.) okupacinės Sovietų Sąjungos NKVD kariuomenės 220-asis pasienio pulkas, talkinant Simno stribams (iš rus. k. naikintojai, okupantų parankiniai), apsupo 100–120 Lietuvos partizanų, vadovaujamų Jono Neifaltos-Lakūno. Partizanai iš apsupimo prasiveržė tik sutemus. Žuvo daugiau kaip 40 kovotojų. Jų palaikai atvežti į Simną, sumesti ir išniekinti miestelio aikštėje, tik po trijų dienų užkasti Simno ežero pakrantėje netoli Simno kapinių.

 

133

Gimė Stasys Šalkauskis 1886 05 16 Ariogaloje (buv. vls., dab. Raseinių r.). Filosofas neotomistas, pedagogas, filosofijos daktaras (1920), profesorius (1922), Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1933).

Mokėsi Šiaulių gimnazijoje (baigė 1905), Maskvos universitete baigė teisę (1911). Samarkande (dab. Uzbekistanas) dirbo banko tarnautoju (iki 1915). Studijavo Fribūro universitete (Šveicarija) filosofiją (1915–1920). Dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune (nuo 1921) ir Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940). VDU rektorius (1939–1940). Vadovavo ateitininkų organizacijai (1927–1930). Vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigimo iniciatorių (1922), jos pirmininkas (1938–1940). Žurnalų „Romuva“ (1921–1922), „Židinys“ (1932–1934) redaktorius. Kūrė lietuvišką filosofijos terminiją. Svarbiausi darbai – „Kultūros filosofijos metmenys“ (1926), „Filosofijos įvadas“ (1928), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933) ir kt. Mirė (55) 1941 12 16 Šiauliuose. Išleisti „Raštai“ (8 t., 1990–2005), „Pedagoginiai raštai“ (1991), „Rinktiniai raštai“ (1992). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Šiauliuose ir Ariogaloje (Raseinių r.).

 

 

 

97

Gimė Jonas Avyžius, 1922 05 16 Medginuose (dab. Joniškio r.). Rašytojas, publicistas, politikas, visuomenės veikėjas.

Eksternu baigė Joniškio valstybinę gimnaziją (1940). Dirbo tėvų ūkyje ir mokėsi privačiame „Kalbaneum“ institute. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje grįžus sovietų okupacijai, paimtas į sovietų armiją (1944), dalyvavo mūšiuose Latvijoje ir Kurše. Demobilizuotas dirbo Radijo komitete jaunimo valandėlių redaktoriumi (1945–1946). Sovietų komunistų ideologijos ruporo – laikraščio „Tiesa“ darbuotojas (1946–1947), vėliau visą gyvenimą paskyrė literatūriniam darbui (nuo 1948). LR Seimo narys (1996–1999) Tėvynės sąjungos – Lietuvos konservatorių sąraše. Kaip vyriausias šios kadencijos Seimo narys pirmininkavo pirmajam Seimo posėdžiui (1996 11 25). Sovietų Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas. Išleido 16 knygų suaugusiesiems ir apie 20 knygelių vaikams. Žymesni veikalai – „Į stiklo kalną“ (1961), „Kaimas kryžkelėje“ (1964), „Sodybų tuštėjimo metas“ (1970), „Chameleono spalvos“ (1979), „Degimai“ (1982). Mirė (77) 1999 07 07 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Sovietų Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas, Lietuvos liaudies rašytojas. Apdovanotas Ldk Gedimino III ordinu. Išleisti „Raštai“ (7 t., 1983–1985). Jo vardu pavadintos gatvės Kepaluose ir Medginuose (abu Joniškio r.)

 

 

 

 

Gegužės 17-oji

 

529

Gimė Albrechtas Brandenburgietis, 1490 05 17. Paskutinis Kryžiuočių ordino didysis magistras (1510–1525), pirmasis Prūsijos kunigaikštis (1525–1568).

Kilęs iš kilmingos šeimos – Lenkijos karaliaus ir Ldk Žygimanto Senojo sūnėnas. Mokėsi Kelno arkivyskupo Henriko IV dvare. Pakeltas į kanauninkus (1510). 1525 su daugeliu Kryžiuočių ordino riterių priėmė liuteronybę, pasidalijo katalikų bažnyčios turtus, paskelbė Kryžiuočių ordino valstybę pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste. Nuslopino prūsų ir vakarų lietuvių sukilimą (1525–1528). Įsteigė Karaliaučiaus universitetą (1544). Rėmė reformaciją Lietuvoje ir Lenkijoje. Karaliaučiaus pilyje įsteigė biblioteką (1529), kurią pildė įvedęs privalomąjį knygos egzempliorių, bibliotekoje XVI a. vid. buvo daugiau kaip 9000 knygų. Kvietėsi į Karaliaučių lietuvių Reformacijos veikėjus Abraomą Kulvietį, Stanislovą Rapalionį ir kitus. Skyrė lėšų Martyno Mažvydo studijoms Karaliaučiaus universitete, išspausdino pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“ (1547). Mirė (77) 1568 03 20 Tepliavoje (Prūsija, dab. Gvardeisko r., Kaliningrado sr.), palaidotas Karaliaučiaus katedroje.

 

 

 

214

Gimė Antanas Tatarė (tikr. Antanas Totoraitis), 1805 05 17 Rygiškiuose (dab. Šakių r.). Rašytojas, vienas lietuvių grožinės literatūros pradininkų, kunigas.
Mokėsi Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiestis) ir Seinų (dab. Lenkija, 1828–1831) mokykloje. Baigė Seinų kunigų seminariją (1834). Kunigavo Balbieriškyje, Ilguvoje ir Lukšiuose (1834–1854), paskirtas Sintautų klebonu (1855). Rėmė 1863 m. anticarinį sukilimą, už tai ištremtas į Horodiščę Penzos gubernijoje (Rusija). Amnestuotas persikėlė gyventi į Lomžos (Lenkija) benediktinų vienuolyną (1871). Paliko religinės ir pasaulietinės tematikos kūrinių, iš jų žymesni – „Pamokslai išminties ir teisybės“ (1851), „Pamokslai gražių žmonių“ (rankr., 1849; publ. 1900). Mirė (84) 1889 12 25 Lomžoje (Lenkija). Jo vardu pavadintos gatvės Marijampolėje, Lukšiuose ir Sintautuose (abu Šakių r.).

 

71

Mirė Povilas Januševičius (82), 1948 05 17 Kaune. Gimė 1866 12 29 Biržuose (buv. vls., dab. r.). Kunigas, kalbininkas, prozininkas, publicistas, pedagogas, prelatas.

Baigė Rygos (Latvija) gimnaziją, studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1886–1890). Kunigavo Linkuvoje (1890–1894). Studijas tęsė Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje (1894–1898). Paskirtas Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos dėstytoju (1898–1919). Ėjo Žemaičių (nuo 1926 – Kauno) vyskupijoje cenzoriaus, oficiolo pareigas (nuo 1918). Kauno Švč. Trejybės bažnyčios klebonas (1919–1938). Kunigavimo metais rūpinosi našlaičiais, dalyvavo įvairių katalikiškų organizacijų veikloje. Padėjo Jonui Jablonskiui redaguoti Jono Juškos lietuvių kalbos žodyną. Išleido lietuvių rašybos vadovėlių „Trįs lekcijos geram išsimokinimui puikjai rašyti“ (1900), „Naujas lietuviškas kalbamokslis“ ir kt., religinio, etinio, turinio knygų. Aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, buvo pirmojo moterų žurnalo „Lietuvaitė“ (1910–1914) redaktorius. Paliko atsiminimų dienoraštį „Visokių atsitikimų sąraszas: 1895–1898“ (publ. 2004).

 

57

Mirė Petras Tarasenka (69), 1962 05 17 Kaune, palaidotas Eigulių kapinėse. Gimė 1892 12 19 Karališkiuose (Gelvonų vls., dab. Širvintų r.). Archeologas, muziejininkas, rašytojas, pulkininkas (1933).

Baigęs Panevėžio mokytojų seminariją (1912), mokytojavo. Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kovojo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose (nuo 1914). Po karo studijavo istoriją Pskovo (Rusija) pedagoginiame institute (1918–1919). Grįžęs į Lietuvą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje (1919–1932), dalyvavo Nepriklausomybės kovose (1918–1920). Baigė Aukštuosius karininkų kursus (1921). Būdamas dislokuotas Klaipėdoje (nuo 1923), savarankiškai tyrė šio krašto archeologijos paminklus, prisidėjo prie Istorijos ir archeologijos muziejaus steigimo (1924). Taip pat tyrinėjo Rytų Lietuvos piliakalnius Ukmergės, Rokiškio ir Zarasų rajonuose. Paskirtas Valstybės archeologijos komisijos nariu (1930–1934). Kauno karo muziejaus direktorius (1944–1946). Dirbo M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archeologijos skyriuje (1947–1958). Reikšmingiausias darbas – Lietuvos archeologijos paminklų registras „Lietuvos archeologijos medžiaga“ (1928). Parašė nuotykių apysakų jaunimui („Praeities vartai“, 1935, „Perkūno šventykloje“, 1939 ir kt.), kuriose populiarino archeologijos ir istorijos mokslus. Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1958). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

 

 

 

Gegužės 18-oji

 

30

Lietuvos įstatymai pripažinti aukščiau už Sovietų Sąjungos įstatymus. 1989 05 18 laisvėjančios sovietų Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė Konstitucijos pataisą ir paskelbė Lietuvos įstatymų viršenybę prieš Sovietų Sąjungos įstatymus. Tai buvo svarbus žingsnis atkuriant Lietuvos suverenitetą kelyje į Lietuvos nepriklausomybę.

 

171

Gimė Kazimieras Jaunius, 1848 05 18 Lembe (dab. Šilalės r.). Kunigas (1875), teologas, kalbininkas, profesorius (1885).

Mokėsi Kauno gubernijos gimnazijoje (1866–1869), studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1871–1875). Studijas tęsė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1875–1879). Kauno katedros vikaras (1879), Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos dėstytojas, Mergaičių gimnazijos kapelionas, Žemaičių vyskupo sekretorius (nuo 1880). Seminarijoje dėstė lietuvių kalbą ir homiletiką (1885–1886). Už per didelį domėjimąsi kalbotyra iš Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos atleistas (1892). Profesoriavo Kazanės ir Sankt Peterburgo dvasinėse akademijose (iki 1895). Gydėsi Lietuvoje ir Kaune (1895). Vėliau profesoriavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (nuo 1898). Žymiausi darbai, išleisti jo sekretoriaus Kazimiero Būgos, – „Aistiški studijai“ (1908) ir „Lietuvių kalbos gramatika“ (1911). Mirė (59) 1908 03 09 Sankt Peterburge (Rusija), palaidotas Kauno miesto kapinėse, vėliau palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Šilalėje ir Kvėdarnoje (Šilalės r.).

 

136

Gimė Veronika Alseikienė-Janulaitytė, 1883 05 18 Malavėnuose (dab. Šiaulių r.). Gydytoja oftalmologė, Vilniaus krašto visuomenės veikėja, medicinos mokslų daktarė (1908).

Mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje, iš kurios už rusų draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimą pašalinta. Baigė Mintaujos (dab. Jelgava, Latvijoje) gimnaziją (1902). Studijavo mediciną Berne, Vienoje ir Berlyne. Baigė Berlyno universitetą (1908). Dirbo akių gydytoja Simbirske (Rusija, 1908), kur atliko trachomos, kataraktos operacijas. Su vyru Vytautu Kazimieru Alseika apsigyveno Vienoje (1913–1914). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į Lietuvą, dirbo Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje, evakuacijos metais – Voroneže, kur tuo metu apsistojo nemažai lietuvių pabėgėlių. Gydytojavo Minske (1915–1918), ten su vyru ir A. Krutuliu įkūrė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją, su jais Vilniuje įsteigė polikliniką, ilgainiui virtusią pirmąja miesto lietuvių ligonine (1918). Joje dirbo Akių ligų skyriaus vedėja (iki 1931). Atliko apie 300 akies kataraktos operacijų. Vilniuje įsteigė mergaičių amatų mokyklą, kartu su kitais – „Kultūros“ draugiją. Su vaikais, kad jie galėtų siekti mokslo lietuviškose mokyklose, persikėlė į Kauną (1931), gydytojavo Kaune. Mirė (88) 1971 09 26 Kaune. Brolis – Augustinas Janulaitis (1878–1950), sūnus Vytautas Kazimieras Alseika (1912–2002), duktė – Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė (1921–1994).

 

 

Pasaulyje

 

65

Įsigaliojo Europos žmogaus teisių konvencija. 1954 05 19 Europos Taryba paskelbė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kui buvo priimta dar 1950.

 

151

Gimė Nikolajus II, 1868 05 18 Carskoje Selo (Rusija). Paskutinis Rusijos imperatorius (1894–1917).
Bolševikų su visa šeima sušaudytas (50) 1918 07 17 Jekaterinburge (Rusija).

 

99

Gimė Jonas Paulius II (tikr. Karolis Juozapas Voityla, Karol Józef Wojtyła), 1920 05 19 Vadovicuose (Lenkija). Popiežius (1978–2005), beatifikuotas, paskelbtas palaimintuoju (2011).
Mirė (84) 2005 04 02 Vatikane.

 

 

 

 

Gegužės 19-oji

 

477

LDK uždraustos viešai skelbti Reformacijos idėjos. 1542 05 19 Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio prašymu išleido dekretą, įsakantį pasaulietinei valdžiai atvesdinti maištininku pavadintą bajorą Abraomą Kulvietį į bažnytinį teismą. Jo mokymas prilygintas valstybiniam maištui ir prieš jį nurodoma panaudoti valdžios prievartą. A. Kulvietis metų pabaigoje išvyko į Prūsiją. Remdamasi šiuo įsaku, Katalikų Bažnyčia pasiekė, kad viešai Reformacijos idėjas būtų draudžiama skelbti. Dekretas faktiškai galiojo iki Petrakavo seimo (1555).

 

340

Mirė Aleksandras Čirskis, 1679 05 19 Vilniuje. Gimė 1626 Žemaitijoje. Jėzuitas (1659), filosofas, teologas, vienas žymiausių scholastinės logikos atstovų Lietuvoje, laisvųjų menų ir filosofijos magistras (1667), profesorius (1668).
Studijavo Vilniaus universitete filosofiją (1649–1652), vėliau Vokietijoje teologiją. Kauno, Kražių, Regensburgo, Brunsbergo (dab. Branevas) jėzuitų kolegijose dėstė poetiką, retoriką, logiką, teologiją(1663–1664), Vilniaus universitete – poetiką ir filosofiją (1668–1671). Sakė pamokslus lietuvių kalba (1664–1667 ir 1674–1677). Pritarė Aristotelio logikos aiškinimui. Tyrė loginę seką, modalinę logiką, semantines antinomijas, skyrė du kalbos lygmenis (kalbą – objektą ir metakalbą). Manė, kad reikia skirti teiginius apie kitų teiginių teisingumą nuo teiginio, kuris kalba apie save patį. Išlikę jo veikalų „Dialektikos traktatas“ ir „Logikos disputacijos Aristotelio „Organonui“ (1668–1669) rankraščiai.

 

92

Mirė Stanislovas Didžiulis (76), 1927 05 19 Griežionėlėse (dab. Anykščių r.). Gimė 1850 11 20 ten pat. Knygnešys, bibliofilas, politinis veikėjas.
Mokėsi Panevėžio gimnazijoje (iki 1863), vėliau privačiai pas Andrioniškio kunigą A. Viskantą. Ūkininkavo tėviškėje. Organizavo 9 valsčių prašymą rusų carui, kad būtų leista rusų draudžiama lietuviška spauda (1895). Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis (1905). Už tai rusų policijos suimtas (1906 02 14), kalintas, paleistas už užstatą, bet netrukus vėl suimtas, nuteistas kalėti iki gyvos galvos (1907) ir ištremtas į Kanską Sibire. Paleistas iš tremties su šeima gyveno Jaltoje (1917–1924), vėliau paralyžuotas grįžo į gimtinę (1924). Bendradarbiavo „Aušroje“ (1884–1885), „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ (1891–1895), vėliau – „Varpe”. Rinko tautosaką. Nuo jaunystės pradėjo kaupti asmeninę biblioteką. Turėjo apie 800 egzempliorių – daugiau kaip 400 knygų buvo lietuvių kalba, beveik 300 – lenkiškų, 30 rusiškų, 17 vokiškų, 3 prancūziškos ir 3 lotyniškos. Vertingiausią bibliotekos dalį perdavė Lietuvos universiteto bibliotekai. Šiuo metu jo asmeninės bibliotekos spaudiniai saugomi Lietuvos mokslo bibliotekose ir muziejuose.

 

 

Pasaulyje

 

257

Gimė Johanas Gotlybas Fichtė (Johann Gottlieb Fichte), 1762 05 19 Ramenau (dab. Vokietija). Vokiečių filosofas, vokiškojo idealizmo atstovas.
Mirė (51) 1814 01 27 Berlyne.

 

138

Gimė Mustafa Kemalis Atatiurkas (Mustafa Kemal Atatürk), 1881 05 19 Salonikuose (Graikija). Pasaulietinė Turkijos Respublikos įkūrėjas bei pirmasis jos prezidentas (1923–1938).
Mirė (57) 1938 11 10 Stambule (Turkija).

 

 

 

 

Gegužės 20-oji

 

497

Įkurta pirmoji spaustuvė Lietuvoje. 1522 05 20 Vilniaus burmistro Jokūbo Babičiaus namuose Pranciškus Skorina įkūrė pirmąją spaustuvę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. P. Skorinos spaustuvėje buvo atspausdintos pirmosios LDK knygos – „Mažoji kelionių knygelė“ (rusėnų k., 1522) ir „Apaštalas“ (rusėnų k., 1525). Atrodo, kad spaustuvė nukentėjo po 1530 Vilniaus gaisro ir daugiau nebeatsikūrė, nors P. Skorina ir stengėsi jai gauti finansinę paramą.

 

446

Pasirašyti Henriko artikulai, arba Pacta conventa. 1573 05 20 Henrikas Valua sudarė sutartį su jį renkančia bajorija, kuri buvo šių laikų konstitucijos atitikmuo. Valdovo įsipareigojimai Abiejų Tautų Respublikai: karalius visuomet bus renkamas; užtikrinama tikybos laisvė; karalius nesiųs atstovų į svetimas valstybes ir iš ten nekvies, nepriiminės ir nerinks kareivių, o jei tai darys asmeniniais tikslais, tai tik su Tarybos žinia; karalius be Seimo pritarimo nepradės karo. Seimui nutarus, galima šaukti visuotinį bajorijos šaukimą tiktai valstybės viduje. Kariauti galima ir užsienyje, bet karius laikyti galima tik 3 mėn., karalius pats turi sumokėti samdiniams algas. Kariuomenės negalima dalyti karo vienetais. Apsaugą apmoka karalius; Valstybės sienas gina karalius savo lėšomis; Karalius prie savęs turi turėti iš Senato 6 žmones, 4 iš jų nuolat; Seimai bus renkami kas dveji metai, nepaprastieji gali būti renkami prireikus, neilgiau kaip 6 savaites, o prieš tai susirenka pavietų seimeliai. Didžiojoje Lenkijoje, Mažojoje Lenkijoje ir Lietuvoje turi vykti po vieną seimą; ATR reikmėms karalius naudos tik valstybinius antspaudus, kurie yra kanclerių ir pakanclerių žinioje; Valstybinių ir karaliaus tarnautojų skaičiaus karalius nemažins, o į šias vietas skirs vietinius, o ne svetimšalius asmenis.

 

151

Gimė Jonas Staugaitis, 1868 05 20 Omentiškiuose (dab. Vilkaviškio r.). Gydytojas, varpininkas, politinis bei visuomenės veikėjas.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, studijavo mediciną Varšuvos universitete (1887–1893). Studijuodamas priklausė draugijai, kurios iniciatyva pradėti leisti laikraščiai „Varpas“ ir po metų „Ūkininkas“ (1889), juose bendradarbiavo. Baigęs studijas, Vinco Kudirkos pakviestas apsigyveno Šakiuose. Vertėsi gydytojo praktika (su pertrauka, 1894–1914). Dalyvavo Rusijos-Japonijos (1904–1905), Pirmajame pasauliniame (1915–1918) kare. Persikėlus į Kauną (1919), paskirtas Sveikatos departamento medicinos skyriaus vedėju, vėliau – Kauno miesto ligoninės vyresniuoju gydytoju, ligoninės direktoriumi (1920–1926). Vienas iš Lietuvos universiteto kūrėjų (1922). Išėjęs į 1932, aktyviai reiškėsi politiniame gyvenime – Valstiečių sąjungos atstovas Steigiamajame Seime (1920), Seimo Pirmininko pavaduotojas. Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovas I (1922) ir II (1923) Seime. III Seimo Pirmininkas (1926 06 02–1926 12 19), prezidento Antano Smetonos perversmininkų nušalintas nuo pareigų. Nuolat tobulino lietuvišką medicininę terminiją. Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras (1929). Daug laiko skyrė visuomeninei veiklai, reiškėsi spaudoje. Redagavo žurnalą „Medicina“ (1922–1940). Rusų sovietinės okupacijos metais vadovavo Kauno higienos muziejui (1945–1949), buvo paskirtas Sovietų Lietuvos medicinos tarybos nariu, Sanitarijos–epidemiologijos stoties gydytojas (1949–1951), Kauno sanitarinio švietimo namų vadovas. Nusipelnęs sovietų Lietuvos gydytojas (1946). Mirė (83) 1952 01 18 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Šakiuose, Tupikuose (Šakių r.) ir Žvirgždaičiuose (abu Šakių r.).

 

371

Mirė Vladislovas II Vaza (52), 1648 05 20 Merkinėje (dab. Varėnos r.), palaidotas Krokuvoje, Vazų koplyčioje, o urna su širdimi saugota Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, vėliau – šios katedros Kazimiero koplyčioje. Gimė 1595 04 19 Lobzove (prie Krokuvos, Lenkija).  Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1632–1648).

Per Abiejų Tautų Respublikos karą su Rusija rusų bajorijos dalies buvo išrinktas caru (1610), bet sosto negavo pasipriešinus tėvui Zigmantui. Su kariuomene bandė užimti Maskvą (1617), dalyvavo Smolensko kare (1632–1634). Polianovkos taikos sutartyje (1634) atsisakė pretenzijų į Rusijos sostą. Kaip Švedijos karalių palikuonis kandidatavo ir į Švedijos karaliaus sostą. Dėl jo ATR kariavo su Švedija (1635). Buvo karaliaus valdžios stiprinimo šalininkas, kovojo su didikais. Iš Vazų dinastijos daugiausia laiko rezidavo Lietuvoje, dažnai lankėsi Vilniuje. Zigmanto Vazos (1566–1632) sūnus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

1694

Prasidėjo I Nikėjos susirinkimas. 325 05 20 Nikėjoje (dab. Iznikas, Turkija) prasidėjo Romos imperatoriaus Konstantino I sušauktas Visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Susirinkime nustatytos kai kurios dogmos, arijonizmas pasmerktas kaip erezija.

 

521

Europiečiai pirmą kartą pasiekė Indiją. 1498 05 19 Kalkutoje (Indija) išsilaipinęs portugalų keliautojas Vasko da Gama išsilaipino buvo pirmasis europietis, pasiekęs Indiją jūros keliu.

 

220

Gimė Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac), 1799 05 20 Tūre (Prancūzija). Prancūzų rašytojas, realizmo pradininkas.
Mirė (51) 1850 08 18 Paryžiuje.

 

 

 

 

Gegužės 21-oji

 

141

Gimė Jonas Šimoliūnas, 1878 05 21 Jusėnuose (dab. Pasvalio r.). Inžinierius, profesorius, politinis bei visuomenės veikėjas.

Rygos politechnikos institute baigė Statybos fakultetą (1909). 1912 išvyko į Suomiją kaip karo inžinierius. Ten dalyvavo visuomeninėje veikloje – organizavo Lietuvių draugiją Helsinkyje, steigė ir vadovavo lietuvių pabėgėlių mokyklai, 1917 atstovavo Suomijos lietuviams Sankt Peterburgo Steigiamajame suvažiavime ir pasisakė už nepriklausomą Lietuvą. 1918 vasarą grįžo į Lietuvą. Kurį laiką (1918–1919) ėjo Susisiekimo ministerijos valdytojo pareigas, nes susisiekimo ministras nebuvo paskirtas. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto ekstraordinarinis profesorius (1922–1944), Statybos katedros vedėjas. Klaipėdos (1924–1933) ir Šventosios (1925–1930) uostų statybos darbų vadovas. Lietuvos technikų draugijos valdybos pirmininkas. Pirmojo jachtklubo organizatorius Lietuvoje. Vienas Lietuvos–Suomijos draugijos steigėjų (1927). Vadovavo Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai, vėliau – jos garbės narys. Parašė stambų 4 tomų darbą „Statyba“ (1937–1943), knygas „Šventosios uostas“ (1933), „Klaipėdos uostas“ (1939). Artėjant Antrojo pasaulinio karo Rytų frontui ir su juo grįžtanti rusų imperinės Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), iš ten išvyko į JAV (1950) ir apsigyveno Racino mieste. Mirė (87) 1965 02 11 Čikagoje (JAV), emigracijoje. Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

456

Mirė Martynas Mažvydas (apie 53), 1563 05 21 Ragainėje (buv. Prūsija, dab. Nemanas, Kalinigrado sr., Rusija). Gimė apie 1510 tikriausiai Pietų Žemaitijoje. Pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo“ (1547) autorius.
„Katekizmas“ išėjo 200–300 egz. užrašu, išlikę žinomi 2 egz. saugumui Vilniuje ir Torunėje (Lenkija). Dėstė Abraomo Kulviečio įsteigtoje Vilniaus aukštesniojoje evangelikų mokykloje – kolegijoje (1539–1542), buvo persekiojamas už dalyvavimą Reformacijos judėjime, tikriausiai kalintas. Kunigaikščio Albrechto Branderburgiečio kviečiamas atvyko į Karaliaučių (1546). Baigė Karaliaučiaus universitetą bakalauro laipsniu (1548). Ragainės evangelikų liuteronų parapijos klebonas (nuo 1549), arkidiakonas (nuo 1554). Studijuodamas parengė mokomąją „Catechismvsa prasty szadei, makslas skaitima raschta yr giesmes...“ (1547). Išleistas Prūsijos iždo lėšomis gotiškomis raidėmis 200–300 egz., spausdino Karaliaučiaus spaustuvininkas H. Weinreichas. Eiliuotoji jo prakalba – pratarmė – pirmasis žinomas originalus lietuviškas eilėraštis ,,Knigieles paczias byla Letuwinikump ir Szemaicziump“ su įkomponuotu autoriaus akrostichu „Martinus Masvidius“. Kiti darbai – „Giesmė šv. Ambraziejaus“ (1549), „Forma krikštymo“ (1559), „Parafrazės“ (1589), „Giesmes krikščioniškas“ (1566–1570). Jo vardu visoje Lietuvoje pavadintos 14 gatvių.

 

 

Pasaulyje

 

548

Gimė Albrechtas Diureris (Albrecht Dürer), 1471 05 21 Niurnberge (Vokietija). Vokiečių tapytojas, grafikas bei matematikas, vienas iškiliausių Vokietijos menininkų ir graviūros meistrų.
Mirė (56) 1528 04 06 Niurnberge (Vokietija).

 

 

 

Gegužės 22-oji

 

71

Pradėta trėmimo operacija „Vesna”. 1948 05 22–27 okupantų vykdytas Sovietų Sąjungos kodiniu pavadinimu „Vesna“ (rus. „Pavasaris“) buvo didžiausias sovietų įvykdytas trėmimas Lietuvos istorijoje. Tremta remiantis rusų imperinės Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos 1948 02 21 nutarimu „Dėl iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos specialiajai tremčiai 12 tūkst. nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis“. Ideologinės „Iškeldinimo“ priežastys buvo įvardintos tos pačios okupantų institucijos 1948 05 18 nutarime: „Darbo žmonės prašo apsaugoti juos nuo buožių nacionalistų gaujų keršto“, nors tikroji priežastis buvo okupuotos Lietuvos gyventojų genocidas, naikinimo operacijos metu ištremta į Sibirą, daugiausiai į Krasnojarko kraštą ir Jakutiją, daugiau kaip 39,8 tūkst. Lietuvos gyventojų.

 

69

Mirė Augustinas Janulaitis (72), 1950 05 22 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1878 03 19 Malavėnuose (dab. Šiaulių r.). Teisininkas, istorikas, visuomenės veikėjas, politikas, profesorius (1924), akademikas (1941).

Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje (1886–1893), bet iš jos už rusų draudžiamą lietuvišką veiklą pašalintas. Baigė Rygos gimnaziją (1896). Bendradarbiavo varpininkų spaudoje (1896–1901). Studijavo Maskvos universitete Teisės fakultete (iki 1900), bet už antirusišką anticarinę veiklą buvo suimtas ir kalintas Liepojoje (Latvija, 1900–1901). Paskyrus tremtį į Sibirą (Rusija), pabėgo į Tilžę, redagavo „Darbininkų balsą“ (1902–1905), trumpai gyveno Škotijoje (Didžioji Britanija). Studijavo Berno universitete (Šveicarija, 1903–1905). Su padirbtu pasu sulaikytas prie Vilniaus, nuteistas kalėjimo bausme. Atlikęs bausmę, studijas tęsė Maskvos universiteto Teisės fakultete (baigė 1907), vertėsi advokato praktika Vilniuje (nuo 1907). Prisiekęs advokatas (1912). Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai, buvo jos Centro komiteto narys (1901–1923). Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių suimtas ir 3 mėn. kalintas Vokės karo belaisvių stovykloje (1916–1917). Po karo dirbo „Darbo balso“ redakcijoje (1918). Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1918). Vilniuje bolševikų suimtas (1918), vėliau paleistas persikėlė į Kauną. Vyriausiojo Tribunolo teisėjas (1919–1925) ir pirmininkas (1924). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (nuo 1922), atgavus Vilnių – Vilniaus universitete (1939). Valstybinės archeologijos komisijos pirmininkas (1922–1925). Išvertė į lietuvių kalbą K. Markso ir F. Engelso darbų, parengė populiarios politinės literatūros knygelių. Svarbiausi istorijos ir teisės istorijos darbai – „Simanas Daukantas“ (1913), „Žydai Lietuvoje“ (1923), „Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas XVI–XVIII amžiais“ (1927), „Napoleono teisynas“ (1930), „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX a.“ (1936) ir kt.

 

 

Pasaulyje

 

80

Pasirašytas „Plieno“ paktas. 1939 05 23 Vokietijos vadovas Adolfas Hitleris ir Italijos vadovas Benitas Musolinis pasirašė vadinamąjį „Plieno“ paktą, kuriuo Vokietija ir Italija įsipareigojo kilus karui remti viena kitą.

 

206

Gimė Richardas Vagneris (Richard Wagner), 1813 05 22 Leipcige (Vokietija). Vokiečių kompozitorius romantikas, muzikos teoretikas ir eseistas.
Mirė (70) 1883 11 13 Venecijoje (Italija).

 

160

Gimė Artūras Konan Doilis (Arthur Ignatius Conan Doyle), 1859 05 22 Edinburge (Škotijoje). Škotų rašytojas, detektyvų autorius.
Mirė (71) 1930 07 07 Krojbore (Anglija).

 

 

 

 

 Gegužės 23-ioji 

 

615

Pasirašyta Racionžo taika. 1404 05 23 Vyslos saloje (ties Racionžeko pilimi, Vloclaveko vaiv., Lenkija) Lenkijos karalius Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis ir Kryžiuočių ordino magistras Konradas fon Jungingenas pasirašė taikos sutartis dėl Dobrynės žemės ir Žemaitijos. Lenkija sutartyje patvirtino Kališo sutartį (1342), o LDK – Salyno sutartį (1398). Lenkija už išpirką (40 tūkst. auksinų) atgavo Dobrynės žemę, žemaičiai grąžinti Ordinui, Vytautas gavo teisę laikyti vakarinę Palenkę. Ordinui pavyko gauti garantiją, kad, kilus konfliktui su LDK dėl Žemaitijos, Lenkija į karą nesikiš. Ldk Vytautas įsipareigojo nepriglausti pabėgusių žemaičių ir pagelbėti Ordinui prieš bet kokius priešus, išskyrus Lenkiją. Tuo tarpu už tai Ordinas pažadėjo tarpininkauti LDK paimant į savo įtaką Smolenską ir Novgorodą. Ordinas atsisakė pretenzijų į kitas LDK žemes ir į Novgorodą, įsipareigojo neremti prieš Vytautą maištaujančių Gediminaičių bei teikti ginkluotą paramą jo karuose Rusioje. Sutarties buvo laikomasi neilgai, viskas pasikeitė 1409–1410 Lenkijos ir LDK karo su Kryžiuočių ordinu metu.

 

231

Gimė Dezideras Adomas Chlapovskis, 1788 05 23 Tureve (Lenkija). Baronas (nuo 1809), brigados generolas, vienas 1831 anticarinio sukilimo Lietuvoje vadų.
Mokėsi Rydzino pijorų mokykloje. Įstojo į Prūsijos dragūnus (1802). Baigė karininkų inspekcijos mokyklą Berlyne (1805). Prancūzijos kariuomenės karininkas (1806–1813). Po Napoleono I nušalinimo grįžo į tėviškę (1815). Mokslo tikslais keliavo po Angliją (1818–1819). Pasisėmęs žinių žemės ūkio dalykuose, toliau ūkininkavo tėviškėje. Prasididėjus 1830 m. sukilimui, paskirtas Lenkijos sukilėlių kavalerijos brigados vadu (1830). Jo vadovaujami sukilėliai susijungė su Trakų apskrities sukilėliais (1831 03 02). Vadovavo Lydos užėmimui (1831 05 30). Po pralaimėtų Panerių kautynių (1831 06 19) dengė atsitraukiančius sukilėlius. Internuotas Prūsijoje (1831 08 13), gyveno Ščecine (dab. Lenkija). Grįžęs į tėviškę dirbo Žemės ūkio pramonės vadovu (1838–1845). Tautų pavasario metais organizavo sukilėlius (1848). Išrinktas į Prūsijos Landtagą (1854), vėliau Prūsijos ponų tarybos narys. Parašė veikalus „Laiškai apie karo įvykius Lenkijoje ir Lietuvoje“ (lenkų k., 1832), „Apie žemdirbystę“ (lenkų k., 1875), „Atsiminimai“ (lenkų k., 1899). Mirė (90) 1879 03 27 Ranbine (Kšivino vls., Lenkija).

 

183

Mirė Antanas Savickis (apie 54), 1836 05 23 Žemalėje, ten ir palaidotas. Gimė apie 1782 Kretingos apylinkėse. Kunigas, poetas ir vertėjas, medicinos daktaras (1812).
Vilniaus universitete studijavo mediciną (iki 1812). Baigė Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją (1819). Kunigavo Tirkšliuose (nuo 1819), Gargžduose, Židikuose (nuo 1829) ir Žemalėje (nuo 1834). Rankraščiuose paliko verstų eiliuotų pasakėčių bei didaktinių eilėraščių rinkinį „Baikos, arba pasakos, lygios teisybei” ir „Pradžia visokių satyrų arba prakalbesių”. Eiliavimai klasicizmui būdingo protautinio, aprašomojo tipo, juose vyrauja didaktinės intencijos, linkstama į sentencinį nusakymą, stokojo stilistinio sklandumo, gausu žodyno svetimybių. Išvertė ir išleido Tomo Kempiečio „Apey sekima Chrystusa Pona...“ (1828) ir šv. Augustino „Kalbas dušiu su Dievu...“ (1829).

 

73

Mirė Martynas Jankus (87), 1946 05 23 Flensburge (Vokietija), emigracijoje, palaikai perlaidoti Bitėnų kapinėse (1993 05 30). Gimė 1858 08 07 Bitėnuose (dab. Pagėgių sav.). Mažosios Lietuvos spaustuvininkas, lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, Tilžės akto signataras (1918).

Įgijo spaustuvininko profesiją. Turėjo spaustuves Ragainėje (su bendrasavininku K. Voska, 1889–1890), Tilžėje (1890–1892), Bitėnuose (1892–1909), Klaipėdoje (1909–1912), Šilutėje (1922–1923). Išleido ir išspausdino apie 360 lietuviškų knygų ir 25 periodinius leidinius lietuvių ir vokiečių kalbomis. Iš jų 150 knygų ir 10 periodinių leidinių lietuvių kalba skirta Mažajai Lietuvai. Palaikė prekybinius ryšius su Lietuvos knygnešiais ir knygynais, bendradarbiavo su JAV lietuviais. Pats parašė arba parengė 46 tautiniam sąmoningumui ugdyti skirtų publicistinių ir grožinių knygų, kalendorių ir kt. Spaudos darbą glaudžiai siejo su lietuvių politiniu judėjimu, skelbė abiejų lietuvių tautos dalių integraciją ir siekė ją įgyvendinti. Vienas iš „Aušros“ atsakingųjų redaktorių ir administratorių (1884–1885). Prisidėjo leidžiant žurnalus „Varpas“, „Ūkininkas“ ir kt. Vokietijos valdžios nuolat sekamas, baustas kalėjimu ir piniginėmis baudomis. Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukiančios Rusijos kariuomenės kartu su šeima ištremtas į Rusiją. Iš jos grįžo 1918. Buvo ,,Birutės“ (1889–1892), ,,Lietuvos žvaigždės“, „Lietuwiszkos Konserwatywų Draugystės Komiteto“ (1890) ir kt. draugijų vienas steigėjų ir vadovų. Lietuvių Tautos Tarybos narys, vėliau – Lietuvos Valstybės Tarybos narys (1920). Skatino Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas (1922–1923). Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, pasitraukė į Kauną (1939). Dėl artėjančio Antrojo pasaulinio karo Rytų fronto ir grįžtančios rusų imperinės Sovietų Sąjungos okupacijos grįžo į Bitėnus (1944). Iš jų iškeldintas į nacių Vokietijos gilumą. Apdovanotas Ldk Gedimino III laipsnio (1928), Vytauto Didžiojo II laipsnio (1938) ir Italijos Karūnos II laipsnio (1928) ordinais. Jo vardu visoje Lietuvoje pavadintos 7 gatvės.

 

 

Pasaulyje

 

312

Gimė Karlas Linėjus (Carl Nilsson Linnæus), 1707 05 23 Rashulte (Švedija). Švedų gamtininkas, įvedė dvigubus lotyniškus giminės ir rūšies pavadinimus, sukūrė augalijos ir gyvūnijos klasifikavimo sistemas.
Mirė
(70) 1778 01 10 Hamerbyje (Švedija).

 

 

 

 

Gegužės 24-oji

 

642

Mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas (apie 81), 1377 05 24. Gimė apie 1295 Lietuvoje. Lietuvos didysis kunigaikštis (1345–1377), Vitebsko kunigaikštis (apie 1318–1345).

Brolio Kęstučio padedamas iš brolio Jaunučio 1345 atėmė Ldk valdžią. Kęstučiui pavedė reikalus su Kryžiuočių ordinu ir Lenkija, o pats plėtė LDK įtaką rytuose dabartinių baltarusių ir ukrainiečių žemėse. Rytų politiką sėkmingai vykdė karais ir vaikų vedybomis. Prie LDK prijungė Smolenską (apie 1346), Brianską-Černigovą (apie 1357), Severėnų Naugardą (apie 1357), Mistislavį ir Rževą (1359), po pergalingo LDK mūšio su totoriais prie Mėlynųjų Vandenų (1363) prisijungė Kijevą (1363), Perejaslavlį (apie 1363), Podolę (1363) ir daugelį kt. dabartinių gudų bei ukrainiečių žemių. Galutinai LDK įsitvirtino iš Lenkijos atsiimtoje Volynėje. Pskovo ir Naugardo pirklių respublikos tapo LDK vasališkai pavaldžiomis valstybėmis. Bandė palaužti stiprėjančią Maskvą (1368, 1370, 1372). Sustiprinęs LDK įtaką rytuose, pradėjo kariuomenę naudoti kovose su Kryžiuočių ordinu. Kryžiuočių ordiną siūlė iškelti į pietų stepes kovai su mongolais-totoriais. Stengėsi įkurdinti Lietuvoje stačiatikių bažnyčios centrą. Po mirties Sudegintas pagal pagoniškas apeigas tikriausiai Jauniūnių seniūnijos teritorijoje (dab. Širvintų r.). Pasak Jano Dlugošo: „Algirdas buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais spindinčiu drabužiu“. Jo vardu visoje Lietuvoje pavadintos 28 gatvės. Ldk Gedimino (1275–1341) sūnus, Ldk Jogailos (1348–1434) ir Švitrigailos (apie 1370–1452) tėvas.

 

 

Pasaulyje

 

200

Gimė Anglijos karalienė Viktorija (Alexandrina Victoria), 1819 05 24 Londone. Anglijos karalienė (1837–1901).
Mirė (81) 1901 01 22 Londone.

 

79

Gimė Josifas Brodskis, 1940 05 24 Leningrade (dab. Sankt Peterburgas, Rusija). Rusų poetas ir eseistas.
Mirė (55) 1996 01 28 Niujorke (JAV).

 

 

 

 

Gegužės 25-oji

 

 

TARPTAUTINĖ DINGUSIŲ VAIKŲ DIENA. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu gegužės 25-oji paskelbta atmintina valstybės diena (2006 07 17). Skirta atkreipti dėmesį į dingstančius vaikus, skatinti šeimas užkirsti kelią tokiems atvejams.

 

95

Įkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). 1924 05 25 įkurta Lietuvos savarankiška ne pelno visuomeninė sporto organizacija, priklausanti pasaulio olimpiniam judėjimui, Tarptautinio olimpinio komiteto narė. Rusų imperinės Sovietų Sąjungos okupacijos metais LTOK veikla buvo sustabdyta. LTOK atkurtas Sąjūdžio metais (1988 12 11). Veikia pagal Olimpinę chartiją – Tarptautinio olimpinio komiteto priimtų pagrindinių principų, taisyklių ir jų oficialių išaiškinimų bendrą kodeksą. Kartu su sporto šakų federacijomis rūpinasi šalies sportininkų atranka, rengimu ir dalyvavimu olimpinėse žaidynėse. Komitetas kasmet renka geriausią Lietuvos sportininką.

 

111

Gimė Zenonas Ivinskis, 1908 05 25 Kaušėnuose (Plungės vls., dab. Plungės mstl. dalis). Istorikas, habilituotas mokslų daktaras (1933; pakartotinai 1964), profesorius (1940), Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas (1933), akademikas (1941).

Baigė Telšių gimnaziją (1925), studijavo istoriją Lietuvos universitete (1925–1929), tobulinosi Miuncheno ir Berlyno universitetuose (Vokietija, 1929–1933), Berlyno universitete apgynė disertaciją (1932). Po metų Vytauto Didžiojo universitete apgynė habilitacinį darbą „Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmojoje XVI a. pusėje“. Dėstė Vytauto Didžiojo (1933–1940) ir Vilniaus (1941–1943) universitetuose. Antrojo pasaulinio karo frontui artėjant link Lietuvos ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944). Vėliau, gyvendamas Romoje, tyrinėjo Vatikano archyvus (1949–1963). Dirbo Bonos (Vokietija) Baltistikos tyrinėjimo instituto direktoriumi. Dėstė Rytų Europos istoriją Bonos universitete (1963–1971). Dalyvavo lietuvių politinėje veikloje, bendradarbiavo su VLIK’u. Svarbiausi darbai – „Vyskupas Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva“ (1955–1956), „Lietuvių tautos istorija“ (1978; perleista 1991) ir kt. Mirė (63) 1971 12 24 Bonoje (Vokietija). Išleisti „Rinktiniai raštai“ (4 t., 1978–1989). Jo vardu pavadintos gatvės Plungėje ir Maceiniuose (Plungės r.).

 

98

Mirė Česlovas Chmielevskis (53), 1921 05 25 Panevėžyje, ten ir palaidotas. Gimė 1867 07 20 Tiumenėje (Rusija), tremtyje. Geologas.
Kilęs iš Žemaitijos bajorų, po 1863 anticarinio sukilimo ištremtų į Sibirą. Baigė Panevėžio realinę mokyklą (1890), studijavo Rygos politechnikos institute (1890–1895) ir Karaliaučiaus universitete (1897–1900). Baigęs mokslus, grįžo į Panevėžį (nuo 1900). Tyrinėjo Lietuvos gamtą, ypač domėjosi paleontologiniais radiniais – suakmenėjusių organizmų liekanomis. Daug tyrinėjimų atlikta Ventos slėnyje ties Papile, kur buvo gausu fosilijų. Buvo aistringas kolekcionierius – rinko geologines kolekcijas, kurios vėliau pateko į Karaliaučiaus gamtos muziejų, Miuncheno, Tiubingeno, Sankt Peterburgo universitetus. Tyrinėjo Lietuvos hidrografiją. Kita jo bandymų sritis buvo lamelibranchiatų klasės moliuskai. Jų tyrimui ir bandymams Chmielevskių namuose įkurta speciali biologinė stotis. Bandymai pasisekė – pavyko užauginti natūralius perlus. Rezultatai buvo paskelbti moksliniuose žurnaluose „Okolnyk rybacki“ ir „Deutsche Fischerei Zeitung“. Pirmojo pasaulinio karo metais su šeima pasitraukė į Maskvą, vėliau į Uralą. Ten rinko geologines kolekcijas. Grįžo į Lietuvą (1921), bet kelyje susirgo ir, pasiekęs Panevėžį, mirė. Žymesnis veikalas – „Kauno gubernijos ir Rytų bei Vakarų Prūsijos viršutinių silūrinių sluoksnių leperditia“ (vok. k., 1900). Vėliau šį vėžiagyvį mokslininkas F. Šmidtas pavadino lot. Leperditia chmielevskii.

 

 

 

 

Gegužės 26-oji

 

610

Prasidėjo antrasis žemaičių sukilimas prieš Kryžiuočių ordiną. 1409 05 26 sukilo Ldk Vytauto remiami ir Rumbaudo vadovaujami žemaičiai. Jie sudegino statomą Kryžiuočių ordino miestą Skirsnemunėje, bandė užimti Dubysos pilį, nusiaubė Klaipėdą. Ordino tris metus (nuo 1406) valdyta teritorija per keletą dienų beveik visa išsivadavo iš kryžiuočių valdžios. Kryžiuočių ordinui liko tik dvi pilys – prie Seredžiaus Dubysa ir Nevėžio žemupyje Friedeburgas. Žemaičių vaitas Mykolas Kuchmeisteris Ordino didžiajam magistrui 1409 05 31 apgailestaudamas pranešė, kad „mes praradome viską, ką turėjome“. Į konfliktą oficialiai įsitraukus ir LDK kariuomenei, paimta Friedeburgo pilis (apie 1409 08 26), Dubysos pilį atsitraukdamas sudegino pats M. Kuchmeisteris. Į konfliktą įsitraukė ir Lenkijos karalius Jogaila, kartu su Ldk Vytautu Europos valstybėm išsiuntinėjęs žemaičių sukilimą ginančius raštus (1409 10 09). Kryžiuočių ordino didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas buvo priverstas paskelbti Lenkijai karą, kuris vedė į Žalgirio mūšį (1410 07 15).

 

151

Gimė Petras Mikolainis, 1868 05 26 Čižiškiuose (dab. Vilkaviškio r.). Žurnalistas, leidėjas, kritikas, publicistas, knygnešys.

Tėvo paskatintas užsiėmė knygnešyste (nuo 1886). Bendravo su Vincu Kudirka, Suvalkijos knygnešiais – Adomu Grinevičiumi, Motiejumi Akeliu, Juozu Kancleriu ir kitais. Slapta siuntinėjo rusų draudžiamą lietuvišką spaudą į Sankt Peterburgą, Jelgavą, Rygą ir kitus miestus. Turėjo nemažai talkininkų (A. Zigmantaitė, E. Geležiūnienė, A. Šukvietis, J. Barkauskas ir kiti). Už tai persekiojamas Rusijos policijos 1900 pasitraukė į Mažąją Lietuvą, apsigyveno Ragainėje, vėliau persikėlė į Tilžę. Dirbo pas spaustuvininką J. Šionkę (1891), jam iš Lietuvos parūpindavo rankraščių. Tilžėje įsteigė lietuviškos spaudos sandėlį–parduotuvę (1893). Buvo kartu ir prekybininkas, ir leidėjas. Čia draudžiamos lietuviškos spaudos gaudavo iš Lietuvos atvykstantys knygnešiai. Organizavo lietuviškos spaudos gabenimą į Lietuvą, nuveždavo ir pats, naudodamasis E. Jagomasto, J. Voskos, M. Jankaus pasais. „Varpo“ ir kitų varpininkų leidinių atsakingasis leidėjas (1894–1895). Dėl lietuviškos veiklos buvo priverstas išvykti iš Prūsijos (1895). Apsigyveno JAV (1896). Įsitraukė į lietuvių kultūrinę veiklą. „Vienybės lietuvninkų“ redaktorius (1897–1903), administratorius (1913–1915). Gavęs JAV pilietybę (1889), grįžo į Tilžę (1901), kur vėl bandė įsteigti knygų sandėlį ir parduotuvę, tačiau policija nedavė leidimo ir privertė išvykti iš Vokietijos. Grįžo į JAV (1902), dirbo Imigracijos inspektoriumi ir vertėju (1903–1913). Įsitraukė į lietuvių draugijų veiklą, dirbo redakcijose, leidyklose. Leido knygas, rašė vadovėlius, mokslo populiarinimo knygeles, lietuviškų knygų katalogus. Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1910). Mirė (65) 1934 01 08 Brukline, palaidotas Niujorko kapinėse Bronske (JAV).

 

160

Mirė Karolina Praniauskaitė (31), 1859 05 26 Utenoje, ten ir palaidota. Gimė 1828 01 18 Padurbinyje (dab. Telšių r.). Poetė, pirma žinoma moteris, kūrusi lietuvių kalba.
Kilusi iš patriotiškai nusiteikusios žemaičių bajorų Praniauskų šeimos, nuo vaikystės sirgo džiova. Mokėsi savarankiškai, kurį laiką mokytojavo Telšiuose. Susipažinusi su Antanu Baranausku, įžvelgė jo talentą, padėjo jam įstoti į Varnių kunigų seniūniją. Rašė lenkų ir lietuvių kalbomis, parašė poemą „Didžiosios Kalvarijos Žemaičiuose šventė“ (lenkų k., 1856), eilėraščių rinktinę „Dainelės“ (lenkų k., 1858), išvertė J. Kraševskio „Vitolio raudos“ (fragmentas „Žalčio motė“ išspausdintas 1859). Paskutinius gyvenimo metus praleido pas brolį kun. Otoną Utenoje (nuo 1858). Jos vardu pavadinta gatvė Telšiuose.

 

79

Mirė Matas Šalčius (49), 1940 05 26 Guajara Mirime (Bolivija), ten ir palaidotas. Gimė 1890 09 20 Čiudiškiuose (Prienų vls., dab. r.). Žurnalistas, rašytojas, keliautojas, visuomenės veikėjas.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, baigė „Saulės“ mokytojų kursus Kaune, dirbo mokytoju Žemaitijoje. Dėl viešų pasisakymų prieš rusų caro valdžią ištremtas iš Lietuvos į Rusijos gilumą (1916). Iš ten per Kiniją, Japoniją emigravo į JAV. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą (1919). Paskirtas ELTOS direktoriumi (1922–1923). Dirbo Lietuvos kariuomenės propagandos skyriuje, mokytojavo. Keliavo po Vakarų Europą – Angliją, Ispaniją, Prancūziją, Portugaliją (1925), Balkanų šalis, Egiptą, Artimuosius Rytus, Indiją (1929). Išvyko į Pietų Ameriką (1936), aplankė Argentiną, Urugvajų, Braziliją, Boliviją, Čilę, Paragvajų. Pietų Amerikoje bandė suvienyti lietuvių išeiviją, Buenos Airėse leido laikraštį „Išvien“. Tačiau, nesulaukęs išeivijos palaikymo, tęsė keliones. Vienas Šaulių sąjungos steigėjų (1919), Turizmo sąjungos valdybos sekretorius (nuo 1929). Redagavo laikraštį „Mokykla“ (1910–1914), žurnalą „Trimitas“. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje (nuo 1906). Išleido knygų, iš jų žymesnės – „Kaip gyvena latviai, anglai, suomiai“ (1916) „Lenkų sąmokslas Lietuvoje“ (1921), „Ką kiekvienas turi žinoti apie turizmą“ (1935), „Svečiuose pas 40 tautų“ (6 t., 1935–1936). Jo vardu pavadinta gatvė Šilalėje ir Vytogaloje (Šilalės r.).

 

 

Pasaulyje

 

498

Priimtas Vormso ediktas. 1521 05 26 Vormse (Vokietija) Reichstagas priėmė ediktą, kuriuo Martinas Liuteris ir jo sekėjai paskelbti už įstatymo ribų.

 

 

 

 

Gegužės 27-oji

 

450

Prie Lenkijos prijungta Voluinė. 1569 05 27 Voluinės didikai pasirašė priesaikos aktą Lenkijos Karalystei. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas iš LDK atplėšė ir prie Lenkijos Karalystė prijungė Voluinę. Tai buvo atviras spaudimas LDK ponams, ilgai nesutikusiems su Liublino unijos projektais. Žygimantas Augustas anksčiau savo raštu į Lenkiją inkorporavo LDK priklausiusią Palenkę (1569 03 05), Voluinės priesaikos paprašyta vėliau (1569 03 28). Priesaiką vilkino Voluinės vaivada Aleksandras Čartoriskis ir Palenkės vaivada Bazilijus Tiškevičius. Priesaikos procesas užsitęsė. LDK didikai turėjo šiose vaivadijose valdų ir, bijodami jas prarasti, siūlomą aktą pasirašė. Prie Lenkijos Karalystės prisijungti kategoriškai atsisakė tik Mozyriaus pavieto atstovai. Jis buvo paliktas LDK ir įjungtas į Minsko vaivadiją. Lenkija aneksavo ir Kijevo vaivadiją (1569 06 06). Šie LDK teritoriniai praradimai nulėmė vėlesnę Liublino unijos eigą.

 

188

Raigardo mūšis. 1831 05 29 prie Raigardo (dab. Lenkija) sukilėlių kariuomenė (apie 12 tūkst.), vadovaujama Antano Gelgaudo, sumušė Rusijos kariuomenę, vadovaujamą generolo Fabijono Sackeno. Rusai neteko 800 žuvusių ir 1200 paimtų į nelaisvę, likusieji pasitraukė giliau į Lietuvą.

 

117

Gimė Stasys Santvaras (tikr. Zaleckis), 1902 05 27 Rūstekoniuose (Seredžiaus vls., dab. Jurbarko r.). Poetas, publicistas, dramaturgas, lietuviškų operų libretų autorius, operos solistas.

Mokėsi Vilniaus „Ryto“, Kauno „Aušros“ ir „Saulės“ gimnazijose, savanoriu dalyvavo kovose su bolševikais, buvo sužeistas (1919). Dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime (1923). Mokėsi karių brandos atestato kursuose, tarnavo intendantūroje (1922–1923), dirbo Eltoje, lankė Antano Sutkaus vadovaujamą Tautos teatro vaidybos studiją Kaune (1922–1923), buvo jos ir Vilkolakio teatro administratorius, mokėsi Klaipėdos muzikos konservatorijoje (1926–1927). Nusiųstas į Milaną (Italija, 1927), studijavo dainavimą, muziką, italų kalbą, dailės istoriją, literatūrą. Po studijų (1932) dirbo Valstybės operos teatro solistu (1932–1934), paskirtas Operos teatro dramaturgu (1934). Kaip savanoris gavo 14 ha žemės Vilmiškėje (Palangos vls., 1937). Dirbo fonetikos ir tarties dėstytoju Kauno konservatorijoje (1940–1941). Kauno valstybinio dramos teatro direktorius (1941), Kauno Jaunimo teatro direktorius (1943–1944). Pasitraukė į Vokietiją (1944). Biūhlertalio miestelyje dirbo ginklų fabrike, vėliau persikėlė į Tiubingeną (1945). Vienas iš Lietuvių rašytojų draugijos atkūrimo iniciatorių, pirmininkas (1946–1950). Emigravęs į JAV (1949), dirbo Harvardo universiteto studentų valgykloje, vėliau – ligoninės sandėlyje (nuo 1954). Lietuvių enciklopedijos redakcijos sekretorius (1953–1954). Priklausė Žemaičių rašytojų sambūriui (nuo 1936). Kūryba gausi, žymiausi kūriniai – „Laivai palaužtom burėm” (1945), „Atidari langai” (1959), „Aukos taurė“ (1962), „Lyrika“ (1984), „Saulėleidžio sonetai“ (1990), „Dar ir dabar“ (1994), „Septyni miestai“ (1994), „Atlantida“ (1997). Mirė (88) 1991 04 12 Bostone (JAV), emigracijoje, palaidotas Bostono Naujosios Kalvarijos kapinėse, urna su palaikais perlaidota į Petrašiūnų kapines (2004 09 28). Išleisti „Raštai“ (3 t., 1997–1997). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Rūstekoniuose (Jurbarko r.).

 

 

Pasaulyje

 

124

Užpatentuotas pirmasis kino projektorius. 1895 05 27 anglų išradėjas Birtas Akresas užpatentavo pirmąjį kino projektorių.

 

 

 

 

Gegužės 28-oji

 

142

Gimė Oskaras Milašius, 1877 05 28 Čerėjos dvare (dab. Baltarusija). Lietuvių kilmės prancūzų poetas.

Mokėsi Janson de Sailly licėjuje (nuo 1889), studijavo École du Louvre ir Rytų kalbų mokykloje (visi Paryžiuje, 1896–1899). Po studijų atsidėjo kūrybai. Lietuvos atstovas Prancūzijoje (1920–1925), vėliau atstovybės patarėjas (1925–1938). Rašė prancūziškai, išleido eilėraščių rinkinius „Nuopolių poema“ (1899), „Septynios vienatvės“ (1906), „Pradmenys“ (1911), „Poemos“ (1915), „Adramandoni“ (1918), dramas – „Migelis Monjara“ (1913) ir „Mefibosetas“ (1914). Kūrė filosofinius etiudus – „Ars magna“ (1924), „Slėpiniai“ (1926). Vertė į prancūzų kalbą lietuvių liaudies dainas ir pasakas. Savo darbuose „Šiuolaikiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai“ (1919), „Lietuvių tautos kilmė“ (1937) gynė lietuvių teises į Vilnių, interpretavo lietuvių kalbą kaip seniausią indoeuropiečių kultūros reliktą. Apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu (1931). Mirė (61) 1939 03 02 Fonteble (Prancūzija). Įteikta Nobelio premija literatūros srityje (po mirties, 1980). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Kaune.

 

454

Mirė Mikalojus Radvila Juodasis (50), 1565 05 28 arba 29 Lukiškėse (dab. Vilnius). Gimė 1515 02 04 Nesvyžiuje (dab. Baltarusija). Lietuvos valstybės ir reformacijos veikėjas, didikas.

Studijavo Vitenbergo universitete, tarnavo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo dvare Krokuvoje. LDK didysis maršalka (1544–1565), LDK kancleris (1550–1565), Vilniaus vaivada (1551–1565) ir LDK vietininkas Livonijoje (nuo 1561). Gynė LDK integralumą ir politinį savarankiškumą nuo Maskvos ir Lenkijos. Bresto seime (1544) reikalavo, kad Lietuvos didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje. Pasiekė, kad Barbora Radvilaitė būtų karūnuota Lenkijos karaliene. Vadovavo LDK delegacijai Varšuvos seime, kuris svarstė LDK ir Lenkijos uniją (1563–1564). Rėmė reformaciją (1553), Vilniuje pastatydino evangelikų reformatų bažnyčią, o Breste, vėliau ir Nesvyžiuje, įsteigė protestantų raštų spaustuvę. Globojo arijonus, susirašinėjo su Janu Kalvinu. Organizavo Biblijos vertimą į lenkų kalbą. Didikui mirus, popiežiaus pasiuntinys Commendonė rašė: „Mirė žmogus, galingiausias ne tik Lietuvoje, bet ir visuose tos valstybės kraštuose“. Sūnūs valstybės veikėjai Mikalojus Kristupas Našlaitėlis (1549–1616), kardinolas Jurgis Radvila (1556–1600), Albertas Radvila (1558–1592) ir Stanislovas Radvila II (1559–1599).

 

19

Mirė Vincentas Sladkevičius (79), 2000 05 28 Kaune, palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje. Gimė 1920 08 20 Guronyse (dab. Kaišiadorių r.). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, kardinolas (1988).

Baigė Kauno jėzuitų gimnaziją (1939), Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją (1944). Kunigavo įvairiose Lietuvos vietose (1944–1952). Dėstė Kauno kunigų seminarijoje (1952–1956). Paskirtas vyskupu (1957), sovietų valdžia draudė eiti vyskupo pareigas. Sovietų nušalintas nuo dvasinio darbo, gyveno Kaune (1957–1959), ištremtas į Nemunėlio Radviliškį (1959), ten klebonavo. Dalyvavo pogrindinėje antisovietinėje veikloje, prisidėjo prie slapto „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimo. Perkeltas į Pabiržę (1976–1982), Kaišiadorių vyskupystės apaštališkasis administratorius (1982). Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas (1988). Kauno arkivyskupas (1989–1995), vyskupas emeritas (nuo 1995). Apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu (1998). Kauno miesto garbės pilietis (1993). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune ir Merkinėje (Varėnos r.).

 

 

 

 

 

 

 

 

Gegužės 29-oji

 

489

Įkurta Lietuvos bernardinų provincija. 1530 05 29 Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Albertas Goštautas iš popiežiaus išrūpino leidimą įkurti nepriklausomą nuo Lenkijos Lietuvos bernardinų provinciją. Po karų su Rusija bei maro sumažėjus gyventojų ir brolių skaičiui, šie buvo priversti prisijungti prie Lenkijos provincijos. Ilgainiui didėjant brolių būriui, statant naujus vienuolynus dar kartą trumpai atkurta (1627), vėliau prijungta prie naujai įkurtos Mažosios Lenkijos provincijos (1630). Savarankiškumą atgavo įkūrus Lietuvos Šv. Kazimiero provinciją (1729). Turėjo 31 vienuolyną, o po kelių dešimčių metų jos jurisdikcijoje jau buvo 47 vienuolynai, 6 rezidencijos, 12 kapelianijų. Provincijoje, kurioje galėjo būti per 400 narių, Rusijos valdžios įsakymu panaikinta (1863). Nepriklausomos Lietuvos metais atkurtas Lietuvos pranciškonų Šv. Kazimiero komisariatas provincijos teisėmis (1931). Sovietmečiu dauguma bernardinų pasitraukė į Vakarus arba buvo represuoti. Savo veiklą atnaujino Lietuvai atgavus nepriklausomybę (1993).

 

158

Mirė Joachimas Lelevelis (75), 1861 05 29 Paryžiuje, palaikai perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse (1929). Gimė 1786 03 22 Varšuvoje (Lenkija). Istorikas, visuomenės veikėjas, numizmatas, filosofijos daktaras, profesorius (1822).

Mokėsi pijorų konvente Varšuvoje, baigė Vilniaus universitetą (1808), dėstė Kremeneco licėjuje (Ukraina, nuo 1809). Vilniaus universiteto dėstytojas (1815–1818), Varšuvos bibliotekos darbuotojas (1818–1821), Vilniaus universiteto profesorius (nuo 1822). Po filomatų ir filaretų bylos pašalintas iš Vilniaus universiteto (1824). Lenkijos Karalystės Seimo narys (1828–1831). Per 1830–1831 metų anticarinį sukilimą – Patriotų draugijos (Varšuva) narys. Apsigyveno Paryžiuje (Prancūzija), pirmininkavo Lenkijos tautiniam komitetui. Ištremtas iš Prancūzijos, gyveno Briuselyje (Belgija, 1833–1861). Lietuvos istorijai svarbūs jo veikalai „Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais“ (lenkų k., 1808), sintezė „Lietuvos ir Rusios istorija“ (lenkų k., 1839), knygotyrai – „Dvi bibliografijos knygos“ (2 t., 1823–1826). Gausią asmeninę biblioteką ir kartografijos rinkinius testamentu paliko Vilniaus universitetui (perduota 1926). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

144

Mirė Motiejus Valančius (74), 1875 05 29 Kaune, palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje. Gimė 1801 02 28 Nasrėnuose (dab. Kretingos r.). Lietuvių rašytojas, švietėjas, Lietuvių tautinio atgimimo lyderis, Katalikų Bažnyčios veikėjas, teologijos mokslų daktaras (1842), vyskupas (1850).

Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje (1816–1821), studijavo Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (1822–1824), iš jos pasiųstas studijas tęsti į Vilniaus vyriausiąją seminariją (1824–1828). Mozyriaus apskrities mokyklos (Baltarusija) tikybos mokytojas (1828–1834), Kražių gimnazijos mokytojas, kapelionas ir bibliotekininkas (1834–1840). Dėstė Vilniaus (nuo 1842 – perkelta į Sankt Peterburgą) dvasinėje akademijoje (1840–1845). Paskirtas Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos rektoriumi (1845–1850). Konsekruotas Žemaičių vyskupu (1850). Aktyviai vizitavo vyskupystės parapijas, steigė parapijų mokyklas, skatino mokymą lietuvių kalba, organizavo blaivybės draugijas, steigė dekanatų bibliotekas. Varniuose subūrė lituanistinį židinį. Vyskupystės centras po 1863–1864 m. anticarinio sukilimo kartu su vyskupu buvo perkeltas į Kauną (1864). Ten organizavo knygnešių veiklą, nelegaliai Mažojoje Lietuvoje leido anticarines politines brošiūras. Parašė didaktinio pobūdžio apsakymų, pasakojimų – „Vaikų knygelė“ (1868), „Paaugusių žmonių knygelė“ (1868), „Pasakojimas Antano tretininko“ (1872) ir kt., religinių knygų, išleido tautosakos rinkinį „Patarlės žemaičių“ (1867). Žymiausi veikalai – apysaka „Palangos Juzė“ (1869), istorinis darbas „Žemaičių vyskupystė“ (2 d., 1848), kuris iki šiol neprarado savo vertės. Išleisti „Valančiaus raštai“ (1931), „Raštai“ (2 t., 1972; 3 t., 2001–2006). Jo vardu visoje Lietuvoje pavadintos 32 gatvės.

 

 

Pasaulyje

 

1564

Romą nusiaubė vandalai. 455 05 29 į Romą vadovaujami Tenzericho įsiveržė vandalai ir ją nusiaubė, sugriauta daug kultūros ir meno kūrinių.

 

566

Užimtas Konstantinopolis. 1453 05 28 Konstantinopolis, Bizantijos imperijos sostinė, turkų (apie 12 tūkst.), vadovaujamų Machmedo II, apsuptas neišsilaikė ir krito po ilgos apsiausties, tuo pačiu kapituliavo ir Bizantijos imperija.

 

102

Gimė Džonas Fičeraldas Kenedis (John Fitzgerald Kennedy), 1917 05 29 Bruklaine (JAV). JAV prezidentas (1961–1963).
Nužudytas
(46) 1963 11 22 Dalase (JAV).

 

 

 

 

Gegužės 30-oji

 

410

Gimė Danielius Kleinas 1609 05 30 Tilžėje (Prūsija, dab. Sovetskas, Kaliningrado sr., Rusija). Liuteronų kunigas, kalbininkas.
Filosofijos magistro laipsniu baigė Karaliaučiaus universitetą (1636). Kunigavo Tilžės lietuvių bažnyčioje (1637–1666). Karaliaučiuje lotynų kalba išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Grammatica Litvanica“ (1653; santrauka vok. k. 1654; liet. k. 1957 ir 1977). Gramatika turėjo didelę reikšmę lietuvių kalbotyros raidai. Joje pirmą kartą sistemingai aprašyta lietuvių kalbos gramatinė sandara, nustatytos to meto bendrinės lietuvių kalbos normos. Koregavo Jono Bretkūno „Biblijos“ vertimo 4-ąją dalį, išleido giesmyną „Naujos giesmių knygos“ (1666) ir prie jo pridėjo naują maldaknygę, vėliau daug kartų perleistą. Buvo parengęs vokiečių-lietuvių kalbų žodyną, kuris liko neišspausdintas. Mirė (57) 1666 11 28 Tilžėje (Prūsija, dab. Sovetskas, Kaliningrado sr., Rusija).

 

193

Gimė Zigmantas Sierakauskas, 1826 05 30 Lisavėje (dab. Ukraina). Kariškis, visuomenės veikėjas, 1863 m. anticarinio sukilimo vadas.

Tėvas žuvo per 1830–1831 m. anticarinį sukilimą. Baigė Žitomiro gimnaziją (1845), mokėsi Sankt Peterburgo universitete (abu Rusijoje). Revoliucinių organizacijų buvo siųstas į Vakarus, bet Rusijos saugumo susektas ir be teismo sprendimo suimtas (1848), pėsčias išvarytas į Kirgizijos stepes. Tremtyje užsitarnavęs valdžios palankumą, atgavo laisvę ir buvo pasiųstas į Sankt Peterburgo Generalinio štabo karo akademiją (baigė 1859). Paskirtas į Rusijos kariuomenės vyriausiąjį štabą. Sankt Peterburge įsteigė ir vadovavo Karininkų revoliuciniam būreliui (1857), priklausė draugijai „Zemlia i volia“ (rus. „Žemė ir valia“). Tarnybos reikalais lankėsi Vakarų Europoje (1858–1863). Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III prašė paramos sukilimui. Grįžęs į Lietuvą, paskirtas Lietuvos sukilėlių karo viršininku ir Kauno vaivada (1863 04). Subūrė sukilėlių rinktinę, kovėsi prie Raguvos, Medeikių, Gudiškio ir Šiaurės Lietuvoje. Patekęs į nelaisvę (1863 05 08), pakartas (37) 1863 06 27 Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Kuršėnuose (Šiaulių r.).

 

135

Gimė Vosylius Sezemanas, 1884 05 30 Vyborge (Rusija). Filosofas, vertėjas, kritinio realizmo atstovas, profesorius (1919).
Baigė Jekaterinos vokiečių gimnaziją Sankt Peterburge (1902). Studijavo Sankt Peterburgo karinėje medicinos akademijoje (1902–1903), vėliau studijas nutraukė ir įstojo į Sankt Peterburgo universitetą (baigė 1909). Studijas tęsė Marburgo ir Berlyno (abu Vokietijoje) universitetuose (1909–1911). Dirbo Sankt Peterburge įvairiose mokyklose (iki 1913), vėliau – Sankt Peterburgo universitete (su pertrauka, 1913–1917), Viatkos pedagoginiame institute (1918), Saratovo universitete (1919–1921) ir Sankt Peterburgo (visi Rusijoje) meno institute (1921). Trumpai gyveno Helsinkyje (nuo 1921), vėliau – Berlyne. Pakviestas į Lietuvą, dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1923–1940), vėliau – Vilniaus universitete (1940–1950). Sovietų valdžios apkaltintas antisovietine veikla ir ryšiais su sionistinėmis organizacijomis, nuteistas 15 metų ir ištremtas į Taišeto lagerį Irkutsko srityje (Rusija). Amnestuotas grįžo į Lietuvą, toliau dėstė Vilniaus universitete (1958–1963). Nagrinėjo pažinimo, etikos, estetikos problemas, tyrė moderniąsias Vakarų Europos filosofijos sroves. Rašė rusų, lietuvių, vokiečių kalbomis. Išleido veikalus „Pažinimo problema“ (3 d., 1926–1930), „Estetika“ (1970), vadovėlį „Logika“ (1929), filosofijos istorijos darbų. Prisidėjo prie filosofijos lietuviškos terminijos kūrimo. Išvertė į lietuvių kalbą Aristotelio veikalą „Apie sielą“ (1959). Mirė (79) 1963 03 30 Vilniuje. Išleisti „Raštai“ (1987, 1997). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

117

Nusižudė Liudvikas Janavičius (42), 1902 05 30 Jakutske (Rusija). Gimė 1859 09 05 Lapkasiuose (dab. Šiaulių r.). Visuomenės veikėjas, politikas.
Mokėsi Šiaulių gimnazijoje (1869–1876), Vilniaus realinėje gimnazijoje (1876–1880), Petrovskio Razumovskio žemdirbystės ir miškų akademijoje Maskvoje (1880–1883), Varšuvos universitete (įstojo 1884). Lenkijos socialistų bendrijos (nuo 1880) ir Lenkijos ir Lietuvos socialistinės revoliucinės partijos (nuo 1881) narys. Organizavo Maskvos studentų visuotinę sąjungą (1883). Su Liudviku Varynskiu įkūrė „Proletariato“ partiją (1883), jos pirmojo suvažiavimo Vilniuje dalyvis ir vienas partijos vadovų. Kartu su Jonu Šliūpu išvertė į lietuvių kalbą „Proletariato“ partijos „Manifestą artojams“. Paveldėjęs dvaro dalį, gaunamomis pajamomis rėmė Georgijaus Plechanovo „Darbo išvadavimo grupę“. Varšuvoje suimtas (1884 06 30) ir nuteistas 16 metų katorgos (1885). 1886–1896 kalėjo Petropavlovsko tvirtovėje, Sankt Peterburge, Šliselburge, Kolymoje. Ištremtas į Sibirą iki gyvos galvos (1897). Kalėjimuose parašė prisiminimus apie Šiaulių gimnaziją, kalinio metus, išleido studiją „Lenkijos pramonės vystymosi bruožai“ (1892). Dėl ilgo kalinimo prarado sveikatą, ligų išsekintas nusižudė.

 

74

Mirė Pranciškus Karevičius (83), 1945 05 30 Marijampolėje, palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje. Gimė 1861 09 30 Giršinuose (dab. Skuodo r.). Vyskupas, vienuolis marijonas, lietuvybės platintojas, profesorius (1886).

Įstojo į Sankt Peterburgo kunigų seminariją. Pastebėjus gabumus, perkeltas į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją (baigė 1886). Aptarnavo Samaros penkių apskričių katalikus (nuo 1888), įsteigė vokiečių parapiją, dvi koplyčias su mokyklomis ir koplyčią lietuviams. Sankt Peterburge gynė lietuvių ir latvių gimtosios kalbos teises bažnyčiose, dalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime, ypač savišalpos ir labdaros draugijose. Sankt Peterburgo kunigų seminarijos moralinės teologijos ir liturgijos profesorius (1893–1910). Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1911). Paskirtas Žemaičių vyskupu (1914), šalia religinio gyvenimo ypač rūpinosi švietimu, spauda, draugijomis, blaivybe, suvienodino giedojimą, įvedė bendrą katekizmą. Savo pajamas skirdavo labdarai. Diplomatinėmis priemonėmis darė įtakos Vokietijai pripažįstant Lietuvos nepriklausomybę (1918). Padalijus Žemaičių vyskupystę (1926) ir vietoje vienos steigiant tris vyskupijas, nusišalino nuo pareigų. Pakeltas tituliniu Skitopolio arkivyskupu (1926). Įstojo į marijonų vienuoliją ir apsigyveno Marijampolėje. Rašė leidiniuose „Draugija“, „Vadovas“, „Sargyba“, „Šaltinis“, „Tiesos kelias“. Paliko atsiminimus „Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai“ (išleista 2006).

 

102

Nusižudė Julius Janonis (slap. Vaidilos Ainis, 22), 1917 05 30 Petrapilyje, palaidotas Carskoje Selo (dab. Puškinas, Rusija) kapinėse. Gimė 1896 04 04 Beržiniuose (Biržų vls., dab. r.). Poetas, revoliucionierius.

Baigė Biržų keturklasę mokyklą (1913), mokėsi Šliaulių gimnazijoje (1913), ją Pirmojo pasaulinio karo metais evakavus, mokėsi Voroneže (abu Rusijoje, nuo 1915), vėliau – Sankt Peterburge (nuo 1917). Šiauliuose tapo marksistu, Sankt Peterburge įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją. Už politinę veiklą kalintas Petrapilio kalėjime (1916), Vitebske. Po 1917 Vasario revoliucijos paleidus iš kalėjimo – RSDDP (bolševikų) Lietuvių rajono komiteto sekretorius. Susirgo džiova, ir nenorėdamas būti našta draugams, nusižudė po traukiniu. Rinko tautosaką nuo mokslo metų pradžios, ją siuntė Lietuvių mokslo draugijai. Bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Vilnyje“, „Naujojoje Gadynėje“, „Tiesoje“, „Nauju taku“, „Atžalose“. Kūryboje reiškėsi kaip politinės poezijos kūrėjas, poetas agitatorius, teigiantis, kad esama santvarka neteisinga ir turi būti pakeista. Parašė ekspresyvių eilėraščių vaikams, vaizdelių, feljetonų, publicistikos. Išvertė iš rusų kalbos A. Puškino, A. Kolcovo kūrinių. Jo kūrinių paskelbta rusų, latvių ir kitomis kalbomis. Išleistos „Vaidilos Ainio (Juliaus Janonio) eilės“ (1918), „Raštai“ (2 t., 1957), „Raštai“ (1981). Jo vardu visoje Lietuvoje pavadintos 42 gatvės.

 

 

 

 

Gegužės 31-oji

 

639

Pasirašyta Dovydiškių sutartis. 1380 05 31 Dovydiškėse (veikiausiai Užnemunėje) Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila medžioklės metu sudarė taikos sutartį su Kryžiuočių ordinu. Jogaila slapta įsipareigojo nepadėti Trakų kunigaikščiui Kęstučiui ir jo vaikams, jeigu jo valdas pultų kryžiuočiai. Sutartimi Jogaila siekė sudaryti saugų užnugarį kovai su savo maištaujančiais broliais – Polocko kunigaikščiu Andriumi ir Briansko kunigaikščiu Dmitrijumi Algirdaičiu bei jų sąjungininku Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu. Kęstutis apie tai sužinojęs pašalino Jogailą iš valdžios (1381 11) ir išsiuntė jį į Vitebską. Bet Jogaila, remiamas Skirgailos ir Kaributo, užėmė Vilnių ir susigrąžino valdžią (1382 06 12).

 

463

Gimė Jurgis Radvila, 1556 05 31 Lukiškėse (dab. Vilniaus mst. dalis). Didikas, Katalikų Bažnyčios veikėjas, kardinolas (1583).

Mokėsi kalvinų mokyklose Vilniuje ir Nesvyžiuje, tarnavo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare. Studijavo Leipcigo universitete (nuo 1570). Po kelerių studijų metų grįžęs, trumai mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, kol Petro Skargos įkalbėtas perėjo į katalikybę (1574). Išvyko studijų tęsti į popiežiaus Grigalijaus universitetą (Collegium Romanum) Romoje (nuo 1575), Romoje kartu su LDK elito parama išrūpino Žemaičių vyskupystei vyskupą lietuvį kunigaikštį Merkelį Giedraitį, mokantį „žemaičių kalbą“. Dalyvavo piligriminėje kelionėje iš Vilniaus per Prahą, Milaną, Romą, iš ten buvo pakviestas susitikti su popiežiumi Ispanijoje ir Portugalijoje (1578–1581). Paskirtas Vilniaus vyskupu (1579–1591), padėjo išrūpinti iš popiežiaus Vilniaus kolegijai akademijos teises (1579), vėliau jai pats užrašė didelę sumą ir paliko dalį savo bibliotekos. Vilniuje įsteigė pirmąją kunigų seminariją (1582), į kurią draudė priimti nemokančius lietuviškai. Paskirtas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro vietininku Livonijoje (1582–1586). Kovojo su protestantais, įvedė cenzūrą, įsakė deginti protestantų knygas. Padėjo rengti (1582–1584) III Lietuvos Statutą (1588). Nesvyžiuje įsteigė jėzuitų kolegiją. Pirmasis kardinolas lietuvis – popiežius Grigalius XVII savo breve paskelbė kardinolu presbiteriu (1583 12 12), per kardinolo įšventinimo ceremoniją suteiktas šv. Siksto bažnyčios kardinolo titulas (1586 06 26). Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos patarėjas, už pagalbą valdovui paskirtas Krokuvos vyskupu (1591), atliko įvairias diplomatines misijas. Rūpinosi Bresto bažnytinės unijos sudarymu (1596). Lietuvybės palaikymo siekiai atsiskleidžia ištarti žodžiai viename laiške broliui Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui: „Jūsų malonybe, esi lietuvis, ne lenkas. Laikykis, Jūsų Malonybe, savo tautos, to neslėpdamas. Lenkai supranta, kad negali jos paglemžti, todėl stengiasi visokiais būdais jai kenkti”. Paliko kelionės dienoraštį „Kelionė į Italiją: 1575 metų dienoraštis“ (2001). Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) sūnus, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio brolis (1549–1616). Mirė (43) 1600 01 21 Romoje, palaidotas jėzuitų II Gesu bažnyčioje Romoje. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

100

Mirė Mečislovas Davainis-Silvestraitis (70), 1919 05 31 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1849 04 20 Žieveliškėje (dab. Raseinių r.). Tautosakininkas, poetas, knygnešys.

Mokėsi Kauno ir Kėdainių gimnazijose (1874–1876), vėliau – šaltkalvystės Varšuvoje. Palikęs broliui ūkį, gyveno Jelgavoje (Latvija, 1891–1896), vėliau Oloneco gubernijoje (Rusija) ir Rezeknėje (Latvija). Apsigyveno Vilniuje (nuo 1904). Bendradarbiavo „Aušroje“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Šviesoje“, „Ūkininke“, „Vilniaus žiniose“ ir kt. Leido lenkų kalba lietuviškos orientacijos žurnalus „Litwa“ ir „Lud“ (1908–1914). Nuo jaunystės rinko lietuvių tautosaką (nuo 1867), surinko apie 700 žemaičių pasakų ir sakmių tekstų (dalis šių pasakų išversta į lenkų kalbą), išleido tautosakos rinkinį „Patarlės ir dainos“ (1889). Parašė patriotinių eilėraščių, poemą „Palemonas ir Giržduta“ (1904), straipsnių apie etnografiją, istoriją, literatūrą, visuomenės gyvenimą. Į lietuvių kalbą išvertė Dž. N. G. Bairono „Čaild Haroldo klajonių“ fragmentus (1884). Laikomas pirmuoju lietuviško etnografinio žemėlapio sudarytoju – parengė Lietuvių kalbos ploto žemėlapį (vienspalvį atviruką, 1908). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

 

Parengta ir nuolatos skelbiama nuo 2011 04 29