Birželio 1-oji

 

TarPtautinė vaikų gynimo diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu birželio 1-oji paskelbta atmintina valstybės diena – Tarptautine vaikų gynimo diena (1997 07 03). Pirmą kartą įteisinta Tarptautinėje moterų federacijos sesijoje (1949 06 01).

 

585

Mirė Jogaila (mažd. 83), 1434 06 01 Gorodoke (Lvovo sritis, Lenkija). Gimė apie 1351, tikriausiai Vilniuje. Lietuvos didysis kunigaikštis (1377–1381 ir 1382–1392), Lenkijos karalius (1386–1434). Jogailaičių dinastijos pradininkas.

Prieš tėvo, Ldk Algirdo, mirtį (1377) paskirtas įpėdiniu. Valdė kartu su dėde Kęstučiu (1377–1381). Kovojo su brolių koalicija, pretendavusia į LDK sostą (1377–1381). Diplomatinėmis priemonėmis tarėsi ir ieškojo taikos su Kryžiuočių ir Livonijos ordinais, sudarė slaptą Dovydiškių sutartį (1380 05 31), kuria pasižadėjo neremti Kęstučio. Pastarasis apie tai sužinojęs jį pašalino iš valdžios (1380 11). Remiamas brolių Skirgailos ir Kaributo, užėmė Vilnių ir susigrąžino sostą (1382 06 12), sudarė su Kryžiuočių ordinu Bražuolės sutartį (1382 07 06). Užėmė Trakus (1382 07 20) ir klasta suėmė Kęstutį ir Vytautą. Dėdė vėliau buvo nužudytas Krėvoje, o Vytautas pabėgo iš nelaisvės pas Ordiną. Už paramą Dubysos sutartimi (1382 10 31) Ordinui buvo atiduota Žemaitija iki Dubysos. Dėl LDK sosto kovojo su Kryžiuočių ordino remiamu Vytautu. Priėmė pasiūlymą vesti Lenkijos karalienę Jadvygą ir sujungti LDK su Lenkija, tam sudarė Krėvos sutartį (1385 08 14) ir pasikrikštijo Vladislovo vardu (1386 02 15). Vedė Jadvygą (1386 02 18) ir buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi (1386 03 14). Uždraudė katalikų santuokas su stačiatikiais (1386) tuo sukeldamas jų nepasitenkinimą. Pradėjo Lietuvos krikštą (1387), įkūrė Vilniaus vyskupystę. Bajorams suteikė privilegijų, Vilniaus miestiečiams – savivaldą (1387). Astravo sutartimi (1392) grąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir paskyrė jį vietininku Lietuvoje. Vilniaus–Radomo sutartimi (1401) patvirtino Vytautui LDK valdžią iki gyvos galvos. Žalgirio mūšyje buvo nominalus vyriausiasis kariuomenės vadas (1410). Horodlės sutartimi (1413 10 02) pripažino LDK teisę ir po Vytauto mirties turėti atskirą didįjį kunigaikštį, išrinktą su Lenkijos karaliaus žinia. Lucko suvažiavime parėmė Vytauto karūnavimą (1429), bet vėliau tam priešinosi. Po Vytauto mirties (1430) Ldk paskyrė Švitrigailą, kurį nuvertus, Gardino sutartimi (1432) Ldk patvirtino Žygimantą Kęstutaitį. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Ukmergėje, Trakuose, Šalčininkuose ir Maišiagaloje (Vilniaus r.).

 

77

Mirė Jonas Vileišis (70), 1942 06 01 Kaune, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Gimė 1872 01 03 Mediniuose (Pasvalio vls., dab. r.). Teisininkas, politikas, visuomenės veikėjas, Vasario 16-osios Akto signataras.

Baigė Šiaulių gimnaziją (1892) ir Sankt Peterburgo universitetą (Rusija, 1898). Vertėsi advokato praktika Vilniuje (nuo 1900). Aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime, priklausė „Dvylikos apaštalų draugijai“ (1900–1904), vienas Lietuvos demokratų partijos (1902), Lietuvos valstiečių sąjungos (1905) ir Lietuvos mokslo draugijos (1907) organizatorių. Rusams panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, leido ir redagavo „Lietuvos ūkininką“ (1905–1906), „Vilniaus žinias“ ir „Lietuvos žinias“ (1907–1909). Pirmojo pasaulinio karo vokiečių okupacijos metais už antivokiškų atsiliepimų platinimą suimtas, kalintas Lukiškėse ir išsiųstas į Vokietiją priverstiniams darbams. Berlyne sugebėjo pabėgti, slapstėsi. Po grįžimo į Lietuvą (1917), išrinktas Lietuvos Tarybos nariu (1917–1920). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų (1918–1919) ir finansų (1919) ministras, Lietuvos valstybės atstovas JAV (1919), 1-ojo LR Seimo (1922–1923) narys. Kauno burmistras (1921–1931), Valstybės Tarybos narys (1933). Dėstė Vytauto Didžiojo universitete (1933–1940). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu (1933).

 

49

Mirė Tadas Ivanauskas (87), 1970 06 01 Kaune, palaidotas Tabariškių kapinėse. Gimė 1882 12 16 Lebiodkoje (dab. Baltarusija). Gamtininkas, profesorius (1922), biologijos mokslų daktaras (1940), akademikas (1941). Padujos universiteto (Italija) garbės daktaras (1922), Sovietų Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas  (1945), apdovanotas Sovietų Lietuvos valstybės premija (1945).

Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) 10-ąją berniukų gimnaziją, studijavo gamtos mokslus Sankt Peterburgo universitete (1903–1905), baigė Paryžiaus Sorbonos (Prancūzija, 1909) ir Sankt Peterburgo (1910) universitetus. Sankt Peterburge įkūrė gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratoriją „Zootom” (1910) ir jai vadovavo (iki 1915). Dirbo Žemės ūkio ministerijoje Sankt Peterburge (1916–1918). Grįžęs į Lietuvą (1919), Musteikos kaime (dab. Varėnos r.) įkūrė lietuvišką mokyklą ir jai vadovavo. Kaune įsteigė Gamtos tyrimo stotį su muziejumi (1919), buvo jos vadovas (nuo 1919). Dalyvavo steigiant Aukštuosius kursus Kaune (1920), juose dėstė. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto (1922–1940), Vilniaus universiteto (1940–1944), Lietuvos žemės ūkio akademijos (1949–1974), Kauno medicinos instituto (1954–1970) profesorius. Iniciavo Ventės rago ornitologinės stoties (1929), Žuvinto rezervato (1937) ir Kauno zoologijos sodo (1938) įkūrimus. Dalyvavo kuriant Sovietų Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institutą (1945), buvo pirmasis jo direktorius (1945–1950). Rengė mokslines ekspedicijas ir jose dalyvavo, rinko medžiagą zoologijos muziejams. Žurnalo „Medžioklė“ redaktorius (1927–1939). Išleido 37 knygas, iš jų žymesnės – „Mūsų paukščiai ir mokykla“ (1923), „Vadovėlis vabzdžiams rinkti“ (1924), „Lietuvos paukščiai“ (3 kn., 1938–1955) bei kt. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Tauragėje ir Ringauduose (Kauno r.).

 

 

Pasaulyje

 

239

Gimė Karlas Filipas Gotlybas fon Klauzevicas (Carl Philipp Gottlieb von Clausewitz), 1780 06 01 Burge prie Magdeburgo (Vokietija). Prūsų karo teoretikas. Mirė (51) 1831 11 16 Breslau (dab. Lenkija).

 

 

 

 

Birželio 2-oji

 

115

Gimė Vytautas Girdzijauskas, 1904 06 02 Šaukliuose (dab. Raseinių r.). Lietuvos gydytojas mikrobiologas imunologas, profesorius (1940), Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas.

Baigė Vytauto Didžiojo universitetą (1930), vėliau tobulinosi Vienoje, Paryžiuje, Berlyne (1933–1938). Vytauto Didžiojo universiteto Mikrobiologijos katedros vedėjas (1940–1941), Sovietų Lietuvos sveikatos apsaugos liaudies komisaras (1940–1945), Permės medicinos instituto Epidemiologijos katedros vedėjas (1941–1942), Vilniaus universiteto Mikrobiologijos katedros vedėjas (1944–1957), Eksperimentinės medicinos ir onkologijos instituto direktorius (1946–1957), Kauno medicinos instituto Mikrobiologijos katedros vedėjas (1944–1962). Sovietų Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir biologijos mokslų skyriaus akademikas sekretorius (nuo 1963), Raudonojo kryžiaus draugijos (1944–1947) ir Mikrobiologų, epidemiologų ir infekcionistų draugijos pirmininkas (1955–1972). Mirė (68) 1972 10 24 Vilniuje.

 

 

Pasaulyje

 

1564

Vandalai užėmė Romą. 455 06 02 vandalai, vadovaujami Tenzericho, užėmė Romą ir dvi savaites siaubė miestą.

 

154

Baigėsi JAV pilietinis karas. 1865 06 02 pasidavė paskutinis konfederatų generolas Edmundas Smitas (Edmund Kirby Smith).

 

123

Užpatentuotas radijas. 1896 06 02 Džuljelmas Marconis (Guglielmo Marconi) gavo patentą savo naujajam išradimui – radijui. Jam suteikta Nobelio fizikos premija (1909).

 

 

 

 

Birželio 3-ioji

 

 

Sąjūdžio diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu birželio 3-ioji paskelbta atmintina valstybės diena –Sąjūdžio diena (1997 07 03). Siejama su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susibūrimu (1988 06 03).

 

75

Sąjūdžio pradžia. Pirčiupių tragedija. 1944 06 03 Lietuvą okupavusios nacių Vokietijos SS smogikų 16-ojo pulko 3-iojo bataliono 9-osios ir 10-osios kuopų kareiviai išplėšė Pirčiupių kaimą, o 119 jo gyventojų sudegino gyvus. Tai buvo parodomasis baudžiamasis kerštas už sovietų partizanų išvakarėse tyčia, žinant kokio bus sulaukta nacių atsako, nužudytus kelis vokiečių kareivius. Iš Pirčiupių kaimo gyventojų išsigelbėjo tik 39. Naciai po savaitės (1944 06 11) davė leidimą Valkininkų klebonui Juozapui Bardišauskui palaidoti aukas. Tragedijai atminti buvo pastatyti du aukšti kryžiai (1947), vėliau jų buvo pastatyta daugiau, tačiau iš ideologinių antireliginių paskatų juos sunaikino vokiečių okupantus pakeitę rusų sovietai. Poetas Justinas Marcinkevičius tragedijai atminti parašė poemą „Kraujas ir pelenai“ (1960), Almantas Grikevičius – filmą „Faktas“ (scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius, 1981), skulptorius Gediminas Jakūbonis sukūrė skulptūrą „Motina“ (1960).

 

31

Sąjūdžio pradžia. Susibūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. 1988 06 03 Vilniuje 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės, iš jų 17 tuo metu priklausę Komunistų partijai, subūrė LPS iniciatyvinę grupę. Vėliau didelį vaidmenį atliko LPS spauda, kurios židiniu iki rudens buvo „Sąjūdžio žinios“ (red. Arvydas Juozaitis). Steigiamasis LPS suvažiavimas įvyko 1988 10 22–23. Į LPS steigiamąjį suvažiavimą išrinkti 1027 delegatai, kuriuos išrinko Sąjūdžio rėmimo grupės iš visų Sovietų Lietuvos rajonų, daugelio organizacijų, įstaigų. Pagal socialinę sudėtį vyravo tarnautojai, iš jų gausiausia mokslininkų ir menininkų grupė – 283. Net 693 delegatai buvo su aukštuoju išsilavinimu. Delegatai atstovavo maždaug 1000 rėmimo grupių, Sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 180 tūkst. žmonių.

 

120

Gimė Antanas Samuolis, 1899 06 03 Puišiuose (dab. Raseinių r.). Dailininkas tapytojas.

Jaunystę praleido Maskvoje (iki 1918), kur Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išsikraustęs su šeima. Grįžęs į Lietuvą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje (1919–1921). Lankė piešimo kursus (1920–1922), studijavo Kauno meno mokykloje (1922–1928). Priklausė Nepriklausomųjų dailininkų draugijai (1930–1933), vienas „Ars“ grupės organizatorių (1932–1934). Dalyvavo parodose (nuo 1930). Būdamas silpnos sveikatos, dažnai gydėsi Varėnoje, Panemunėje (prie Kauno) ir Šveicarijoje, kur jį užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kūriniai emocionalūs, ekspresyvios tapysenos ir sodrių spalvų. Žymesni iš jų – „Moteris su vaiku“ (1929), „Priemiestis“ (apie 1930–1931), „Dama su šuniuku“ (1931), „Baltoji obelis“ (1932), „Pliažas“ (1933), „Sodyba pamiškėje“ (1936) ir kt. Mirė (43) 1942 02 09 Leisine (Šveicarija), ten ir palaidotas.

 

95

Gimė Kazys Švažas, 1924 06 03 Urvikiuose (Viekšnių vls., dab. Mažeikių r.). Dailininkas skulptorius.

Baigė Mažeikių gimnaziją (1943). Studijavo skulptūrą Valstybiniame dailės institute (dab. Dailės akademija, 1945–1953). Dėstė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dab. Kauno kolegija, 1953–1970). Kūrė portretus, figūrines kompozicijas, antkapius. Dalyvavo parodose (nuo 1955). Sovietmečiu sukūrė tarpukariu uždraustos antikonstitucinės Komunistų partijos veikėjo Karolio Požėlos (Pakruojis, 1971), Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (Druskininkai, 1975) skulptūras-paminklus. Portretų – Jono Švažo (1979), A. Abraičio (1981), Karolio Didžiulio (tikr. Grossman, 1984), reljefinių kompozicijų – „Pirmieji išvaduotojai“ (1958), „Revoliucija“ (Kauno Janonio aikštės steloje), „Skrydis“ (Kauno oro uoste, abu 1970), „Žemė maitintoja“ (1978). Kūriniai emocingi, stilizuotų apibendrintų formų, kompaktiškos kompozicijos. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1960), Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas (1986–1990). Sovietų Lietuvos komjaunimo (LLKJS) premijos laureatas (1972), Sovietų Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1974). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Mažeikiuose.

 

263

Mirė Jonas Pašakauskis (72), 1756 06 03 Nesvyžiuje (dab. Baltarusija). Gimė 1684 03 01 Šeduvos parapijoje (prie Šakos upės, Upytės paviete, dab. Radviliškio r.). Kunigas (1713), jėzuitas (1717), istorikas, literatas, pirmasis Lietuvos kalendorių sudarytojas, filosofijos mokslų daktaras (1718), profesorius (1718).

Mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, įstojo į Šv. Ignoto jėzuitų naujokyną Vilniuje (1700). Retorikos studijas tęsė Nesvyžiaus (dab. Baltarusija) kolegijoje (1702–1703) ir Vilniaus universitete (1703–1706). Mokytojavo (1706–1709), gyveno Lukiškių priemiestyje (dab. Vilniaus m. dalis, 1709–1710) ir Dvarčionyse (netoli Vilniaus). Studijas tęsė Vilniaus universitete (nuo 1711), po studijų dalyvavo viešuose disputuose, sakė lietuviškai pamokslus. Mokytojavo Kauno (1714–1715) ir Kražių (1716–1717) jėzuitų kolegijose. Įstojęs į Jėzuitų ordiną (1717), buvo paskirtas Kauno gimnazijos direktoriumi bei lietuvių pamokslininku. Profesoriavo Vilniaus universitete (1718–1720). Paskirtas Nesvyžiaus kolegijos prefektu (nuo 1720), Onos Kotrynos Radvilienės pasirinktas sūnaus Jeronimo Florijono mokytoju ir auklėtoju (1722–1735). Dirbo Slucko (1735–1738) ir Nesvyžiaus (1738–1742) kolegijų rektoriumi. Vėliau buvo Nesvyžiaus šv. Mykolo bažnyčios pamokslininkas (nuo 1742), mokė Nesvyžiaus kolegijoje klierikus (nuo 1756). Leido kalendorius, pirmas jų – „1737 Viešpaties metų politinis kalendorius“ (lenk. k., 1737). Iš viso išleido 19 atskirų kalendorių. Svarbiausi veikalai: „Katalikų mokslas” (5 t.), „Ganytojo Jėzaus Kristaus balsas“. Liko rankraštis „Lietuvos provincijos jėzuitų biografinis žinynas” (lenkų k.).

 

 

Pasaulyje

 

234

Išbandytas pirmasis parašiutas. 1785 06 03 Londone Fransua Blanšaras išbandė savo konstrukcijos parašiutą. Pirmoji parašiutininkė – katė, išmesta iš 300 metrų aukštyje skriejusio oro baliono, nusileido laimingai.

 

 

 

 

Birželio 4-oji

 

178

Masinė parapinių mokyklų steigimo pradžia Žemaitijoje. 1841 06 04 iš Rusijos valdžios buvo gautas leidimas prie Žemaičių vyskupystės bažnyčių steigti lietuviškas pradines mokyklas. Iki 1864 posukiliminių represijų vyskupystėje buvo įsteigta apie 200 tokių mokyklų. Jos vėliau visos buvo uždarytos, o vietoj jų – steigiamos rusiškos valdinės pradinės mokyklos.

 

174

Gimė Žemaitė (tikr. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė), 1845 06 04 Bukantėje (Platelių vls., dab. Plungės r.). Lietuvių rašytoja realistė.

Vertėsi žemės ūkio darbu (nuo 1865). Rašyti pastūmėjo pažintis su Povilu Višinskiu (nuo 1883). Platino lietuvišką spaudą. Dalyvavo Lietuvos moterų suvažiavime (1907), 1-ajame Rusijos moterų suvažiavime (1908). Apsigyvenusi Vilniuje (1912), dirbo laikraščių redakcijose, buvo nominali „Lietuvos žinių” redaktorė (1913–1915). Pirmojo pasaulinio karo metais lankėsi JAV ir ten rinko lėšas nukentėjusiai nuo karo Lietuvai. Vėliau, atsidėjusi kūrybai, gyveno Marijampolėje (nuo 1921). Parašė apsakymų, apysakų, pjesių, beletrizuotą pasakojimą apie savo vaikystę ir jaunystę „Autobiografija“ (1946), publicistinių straipsnių. Žymiausi kūriniai – apsakymai „Marti“ (1899), „Petras Kurmelis“ (1901), „Topylis“ (1899) ir kiti. Išleisti „Žemaitės raštai“ (8 kn., 1913–1914; 4 t., 1924–1931), „Rinktiniai raštai“ (1946), „Raštai“ (6 t., 1956–1957; [4] t., 1995–2004). Mirė (76) 1921 12 07 Marijampolėje, ten ir palaidota. Jos vardu visoje Lietuvoje pavadinta 90 gatvių, jos žinomiausias portretas su skarele buvo pavaizduotas vieno lito banknote, vėliau, neilgai trukus, išimtame iš apyvartos ir pakeistame tokio pat nominalo moneta.

 

117

Mirė Aleksandras Kazimieras Beresnevičius (78), 1902 06 04 Vloclaveke (Lenkija). Gimė 1823 06 16 Švelniuose (Krakių vls.). Katalikų Bažnyčios veikėjas.

Baigė Vilniaus dvasinę akademiją (1845). Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos profesorius (1845), rektorius (1850–1853). Rusijos valdžios apkaltintas rusų kalbos nemokymu, atleistas iš pareigų ir perkeltas į Vilnių (1853). Vilniaus gimnazijos kapelionas ir Vilniaus vyskupijos kurijos asesorius (nuo 1854). Titulinis Maksimianopolio vyskupas ir Žemaičių vyskupas sufraganas (1858). Sankt Peterburgo kunigų akademijos rektorius (1860–1864). Atsisakęs pasmerkti 1863 m. sukilimą, Rusijos valdžios pašalintas iš pareigų (1865). Žemaičių vyskupijos kurijos Kaune oficiolas (nuo 1866). Įtarus, kad daro įtaką Motiejui Valančiui, Rusijos valdžios apgyvendintas Mintaujoje (1870) be teisės iš ten išvykti. Žemaičių vyskupijos administratorius (nuo 1875). Kujavijos (Lenkija) vyskupas (1883), vėliau šių pareigų atsisakęs (1902 03 15). Rūpinosi lietuviškos spaudos atgavimu, religinės literatūros lietuvių kalba spausdinimu, švelnino katalikų persekiojimą.

 

 

 

 

147

Mirė Stanislovas Moniuška (53), 1872 06 04 Varšuvoje, palaidotas Povonzkų kapinėse. Gimė 1819 05 05 Ubelėje (prie Minsko, dab. Baltarusija). Kompozitorius, dirigentas.

Muzikos mokėsi Varšuvoje pas A. Frejerį (1827–1830). Berlyne pas K. Rungenhageną (1837–1840). Baigęs mokslus, apsigyveno Vilniuje (1840–1858). Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas (1840–1842), Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentas. Aktyviai dalyvavo miesto muzikiniame gyvenime, privačiai mokė muzikos, būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus, vadovavo paties įkurtai Šv. Cecilijos draugijai (1854), rūpinosi natų leidyba. Vilniuje sukūrė kantatas lietuviška tematika „Milda“, „Nijolė“, „Namų dainyno“ dainų (VI sąs., 1844–1859), keturias „Aušros Vartų litanijas“, sceninių kūrinių. Pakviestas dirbti Varšuvos didžiojo teatro dirigentu, su šeima persikėlė į Varšuvą (1858). Keliavo po Vakarų Europą (1858–1861, su pertrauka). Dėstė Varšuvos muzikos institute (nuo 1864). Likusi kūryba labai gausi ir turtinga – operos, operetės, baletai, kantatos ir kt. kūriniai. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Kaune.

 

 

 

75

Mirė Jonas Šimkus (71), 1944 06 04 Maironiškiuose (dab. Kauno r.), palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1873 04 25 Dūseikiuose (dab. Telšių r.). Chemikas, valstybės veikėjas, chemijos (1906) ir psichologijos (1906) mokslų daktaras, profesorius (1916).

Mokėsi Telšiuose, Palangos progimnazijoje, Šiaulių gimnazijoje, baigė Panevėžio realinę mokyklą. Studijavo Rygos politechnikume (1890–1891). Dirbo Vladikaukaze geležinkelio stotyje (iki 1895). Baigė Maskvos universitetą (1900), jame pasiliko laborantu (iki 1903), dėstė Kazanės universitete (1903–1905), studijavo Ženevos (Šveicarija) universitete (1904–1906). Maskvos universiteto docentas, ekstraordinarinis profesorius (1906–1916). Grįžęs į Lietuvą (1918), ėjo Prekybos ir pramonės ministro (1918–1919), krašto apsaugos ministro (1921–1922) pareigas. Lietuvos universiteto ordinarinis profesorius (1922–1940) ir pirmasis rektorius (1922–1923). Svarbesni darbai – „Cheminė technologija“ (1923), „Darbo mokesnio teorijos bei sistemos ir darbo našumas“ (1926), „Chemijos karas“ (1928). Bendradarbiavo žurnaluose „Lietuvos ūkis“, „Technika ir ūkis“, „Lietuva“. Gyvendamas Maskvoje, aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninių ir kultūrinių organizacijų veikloje. Studijų metais reiškėsi slaptoje Maskvos lietuvių studentų draugijoje, platino „Varpą” ir kitą rusų draudžiamą lietuvišką spaudą. Dirbdamas Rusijoje, buvo Rusijos inžinierių sąjungos tarybos narys ir Chemikų sąjungos vicepirmininkas. Vienas bendrovės „Varpas“ steigėjų. Lietuvių–latvių draugijos pirmininkas (nuo 1924). Norvegijos garbės konsulas (1926–1940). Vienas Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugijos (1931), Lietuvos mokslinės valdybos draugijos (1938), Tarptautinio banko (1926) steigėjų ir vienas Lietuvos verslininkų sąjūdžio organizatorių. Jo vardu pavadintos gatvės Biržuose, Kretingoje, Garliavoje (Kauno r.) ir Jonučiuose (Kauno r.).

 

69

Mirė Kazys Grinius (83), 1950 06 04 Čikagoje (JAV), emigracijoje, urna su palaikais perlaidota netoli Selemos Būdos kaimo, Mondžgirėje (1994 10 08). Gimė 1866 12 17 Selemos Būdoje (Sasnavos vls., dab. Selema, Kazlų Rūdos sav.). Gydytojas, valstybės veikėjas, politikas. Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926), Lietuvos universiteto garbės daktaras (1926).

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Platino rusų draudžiamą lietuvišką spaudą (nuo 1883), dalyvavo varpininkų veikloje (nuo 1888), Varpininkų komiteto narys (1893–1905). Maskvos (Rusija) lietuvių studentų draugijos pirmininkas (nuo 1889), tais pačiais metais už šią anticarinę veiklą įkalintas Butyrkų kalėjime Maskvoje. Baigė Maskvos universitetą (1893), dirbo gydytoju rusų Kaspijos laivyne, vėliau Marijampolėje, Virbalyje, Naumiestyje (nuo 1934 – Kudirkos Naumiestis) ir Pilviškiuose (Vilkaviškio r.). Dalyvavo įkuriant Lietuvos socialdemokratų partiją (1895–1896). Aktyviai reiškėsi lietuvių kultūrinėje ir politinėje veikloje, už tai valdžios ne kartą suimtas ir kalintas (1903, 1905, 1906, 1910). Apsigyveno Vilniuje (1905). Bendradarbiavo redaguojant ir leidžiant „Lietuvos žinias“ ir „Lietuvos ūkininką“. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje (1914–1918), prisidėjo kuriant Vyriausiąją Lietuvių Tarybą Voroneže. Grįžęs į Lietuvą (1919), buvo vienas Lietuvos Respublikos valdžios organizatorių, vienas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos ideologų, jos Centro tarybos pirmininkas (nuo 1927), vėliau garbės pirmininkas (nuo 1933). Steigiamojo Seimo (1920–1922), LR 1-ojo, 2-ojo ir 3-iojo Seimų (1922–1927) narys, Ministras Pirmininkas (1920 06–1922), LR Prezidentas (1926 06 07–12 17). Iš Prezidento pareigų atsistatydino po Antano Smetonos prezidentinio valstybės perversmo (1926 12 17). Nusišalinęs nuo politikos, dirbo Kauno savivaldybėje. Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečių okupacijos laikotarpiu, už protesto raštą dėl Lietuvos žydų žudynių vieneriems metams ištremtas į Ąžuolų Būdą (dab. Kazlų Rūdos sav., 1942). Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui iš Rytų ir su juo grįžtant rusų imperinės Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV (nuo 1947). Išleido autobiografines knygas „Varpo metų knygnešiai (1924), „Atsiminimai ir mintys” (2 t., 1947–1967; 2006), „Apie 1926 gruodžio 17-os dienos perversmą“ (1954). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Pagryniuose (Šilutės r.).

 

10

Mirė Algirdas Juozapas Gaigalas (76), 2009 06 04 Vilniuje. Gimė 1933 02 27 Gaižūnuose (Linkuvos vls., dab. Pakruojo r.). Geologas, habilituotas fizinių mokslų daktaras (1977), profesorius (1980).

Baigė Šiaulių 1-ąją berniukų gimnaziją (1951), Vilniaus universitetą (1957). Dirbo Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institute (1957–1963), Geologijos ministerijos Geologijos institute (1963–1965), Lietuvos mokslų akademijos Geografijos skyriuje (1965–1971). Lietuvos geologijos instituto Kvartero geologijos ir geomorfologijos sektoriaus (1971–1979) ir Regioninės geologijos skyriaus (nuo 1976) vadovas. Dėstė Vilniaus universitete (1967–1969 ir nuo 1978). Sukūrė glaciosedimentacinių tyrimų metodiką, išryškino kvartero sistemos paleoglaciosedimentacijos ritmišką pobūdį ir pagrindinius glaciociklus, nustatė stambianuotrupinės medžiagos petrografinės mineralinės sudėties dėsningumus ir litostratigrafinio suskirstymo bei koreliavimo kriterijus. Jo sukurtas petrografinis metodas įdiegtas skirstant Lietuvos pleistoceno morenų geologijos pjūvius. Detalizavo Lietuvos viršutinio pleistoceno geochronologiją ir stratigrafiją. Vykdė kvartero geochronologinius tyrimus. Vienas Mosėdžio (Skuodo r.) akmenų muziejaus įkūrimo iniciatorių, mokslinis vadovas ir geologijos ekspozicijos autorius. Lietuvos riedulynų draustinių paskelbimo iniciatorius. Dalyvavo pasaulio geologų (1984, 1989, 1996, 2000) ir Tarptautinės sąjungos kvarterui tirti (INQUA, 1982, 1987, 1995, 1999) kongresuose. Lietuvos gamtos draugijos prezidentas (nuo 1995), Rusijos gamtos mokslų akademijos užsienio narys–akademikas (nuo 1998), Tarptautinio biografijų centro (Kembridžas, Didžioji Britanija) direktoriaus pavaduotojas ir garbės narys (nuo 1998), Lenkijos geologijos draugijos garbės narys (nuo 1998), INQUA garbės narys (nuo 1999). Lietuvos geologų sąjungos garbės narys (nuo 2004), Lenkijos geomorfologų draugijos garbės narys (nuo 2008). Spaudoje paskelbė per 625 mokslo darbų, daugiau negu 230 populiarių straipsnių, 27 knygas iš kurių žymesnės – „Lietuvos pleistoceno litosedimentacinių ciklų ledyninių nuogulų sudėtis, sandara ir formavimasis“ (rusų k., 1977), Lietuvos pleistoceno glaciosedimentaciniai ciklai (rusų k., 1979).

 

 

Pasaulyje

 

236

Pirmą kartą paleistas karšto oro balionas. 1783 06 04 Anone (Prancūzija) pirmą kartą pakilo į orą, brolių Mongolfjė paleistas, karšto oro balionas.

 

 

 

 

Birželio 5-oji

 

152

Atidaryta Vilniaus viešoji biblioteka. 1867 06 05 iškilmingai buvo atidaryta Vilniaus viešoji biblioteka (dab. Vilniaus universiteto biblioteka). Ją aplankė ir Rusijos imperijos, kurios sudėtyje tuo metu buvo okupuota Lietuva, caras Aleksandras II. Ši scena užfiksuota garsaus dailininko Ivano Petrovičiaus Trutnevo paveiksle „Caro Aleksandro II apsilankymas Vilniaus viešojoje bibliotekoje“. Biblioteka įsikūrė senojo Universiteto pastato sparne, kurį iki tol užėmė Archeologinė komisija, Senienų muziejus bei skaitymo kabinetai. Viešajai bibliotekai atiteko visi trys šio sparno aukštai – dabartinėje P. Smuglevičiaus salėje įsikūrė skaitykla, antrajame aukšte – Gamtos muziejus, o trečiajame – Senienų muziejaus ekspozicijos.

 

98

Gimė Vytautas Mačernis, 1921 06 05 Šarnelėje (Žemaičių Kalvarijos vls., dab. Plungės r.). Poetas.

Baigė Sedos progimnaziją (1935) ir Telšių gimnaziją (1939). Studijavo Vytauto Didžiojo universitete (1939), atgavus Vilnių, studijas tęsė Vilniaus universitete (1940–1943). Naciams jį uždarius, grįžo į tėviškę ir toliau mokėsi savarankiškai. Turėjo planų studijas tęsti Sorbonos universitete Paryžiuje, buvo gabus kalboms. Parašė eilėraščių ciklus „Vizijos“ (1939–1942), „Metų sonetai“, „Žmogaus apnuoginta širdis“, „Songs of myself“ (anglų k.). Eilėraščiuose ryški egzistencializmo filosofijos įtaka, nerimo, nevilties motyvai, pastovių žmogiškų vertybių ilgesys. Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui iš Rytų ir su juo grįžtant rusų imperinės Sovietų Sąjungos okupacijai, besitraukdamas į Vakarus žuvo (23) 1944 10 07 Žemaičių Kalvarijoje (dab. Plungės r.) nuo atsitiktinės artilerijos sviedinio skeveldros. Karo sąlygomis palaidotas tėviškėje. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Plungėje ir Šarnelėje (Plungės r.).

 

 

 

41

Mirė Kazys Šimonis (90), 1978 06 05 Kaune. Gimė 1887 08 25 Starkonyse (Kupiškio vls., dab. r.). Dailininkas, tapytojas, pedagogas.

Mokėsi Šiaulių gimnazijoje (1907). Baigė „Saulės“ mokytojų kursus Kaune (1908). Mokėsi vargonuoti, domėjosi istorija, etnografija. Išvyko dirbti į JAV (1909–1911). Grįžęs į Lietuvą (1911), buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę. Tapybos mokėsi epizodiškai – pas Tadą Daugirdą (1908–1910), tarnaudamas Rusijos kariuomenėje Kijeve, kur bendravo su vietos dailininkais (1911–1917), Sankt Peterburge, Fedosejevo vakariniuose piešimo kursuose (1917–1918). Apsigyvenęs Kaune (1919), dėstė piešimą ir dailyraštį Kauno „Aušros“ gimnazijoje ir mokytojų kursuose (1919–1924). Mokėsi privačioje Adomo Varno dailės studijoje (1920–1921), vėliau Berlyne studijavo dailę (1923). Dėstė piešimą Juozo Damijonaičio organizuotuose mokytojų kursuose (1923–1924). Kaip Švietimo ministerijos stipendininkas dvejus metus studijavo Paryžiuje, bet studijų nebaigė (nuo 1926). Kauno meno mokyklos (nuo 1941 – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas) bibliotekos vedėjas (1934–1945), muziejaus vedėjas (1945–1950). Kauno politechnikos instituto (dab. Kauno technologijos universitetas) Architektūros katedros laborantas (1951–1959). Sovietų Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1962) ir liaudies dailininkas (1972). Surengė dailės parodų Lietuvoje ir užsienyje. Sukūrė apie 2 tūkst. kūrinių – peizažų, portretų, fantastinių paveikslų, ekslibrisų, plakatų, pašto ženklų, knygų iliustracijų ir kt. Rinko ir piešė liaudies meno, architektūros paminklus. Išleido atsiminimų knygą „Gyvenimo nuotrupos“ (1959). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Kupiškyje.

 

 

Pasaulyje

 

296

Gimė Adamas Smitas (Adam Smith), 1723 06 05 Kerkoldyje (Škotija). Škotų ekonomistas ir filosofas, klasikinės politinės ekonomijos pradininkas. Mirė (67) 1790 07 17 Edinburge (Škotija)

 

 

 

 

Birželio 6-oji

 

27

Lietuva priimta į Pasaulio banką. 1992 06 06 Lietuva tapo Pasaulio banko nare. Ši Vašingtone įsikūrusi tarptautinių bankų grupė siekė finansuoti po Antrojo pasaulinio karo sugriautas ir nukentėjusias valstybes. Pasaulio bankas laikomas neturtingų valstybių ekonominio vystymosi rėmėju. Banko veiklos ir reformų strategija paremta neoliberalizmo principais, kurie kritikuojami neokolonijinės globalizacijos oponentų. Jie pastebi, kad Pasaulio banko besivystančiose šalyse diegiamos ekonominio restruktūrizavimo programos skatina ne vien tik rinkos liberalizavimą, bet ir valstybės suverenumo mažėjimą, be to, jos dažnai yra netinkamos tautoms, neturinčioms ilgalaikės demokratijos tradicijų arba įsitraukusioms į įvairaus pobūdžio konfliktus.

 

128

Gimė Antanas Krikščiūnas, 1891 06 06 Ašmintoje (dab. Prienų r.). Karinis veikėjas, topografas, kartografas, pulkininkas (1935), mokslų daktaras (1940), docentas (1940).

Studijavo Maskvos geodezijos institute (1911–1915), iš jo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1915). Baigęs praporščikų mokyklą prie Karo topografijos mokyklos (1917), Lietuvos atstovybės tarpininkavimu demobilizuotas grįžo į Lietuvą ir įsijungė į Lietuvos kariuomenę (1921). Užsienio reikalų ministerijos komisijos sienai su Latvija demarkuoti narys. Paskirtas į kariuomenės Generalinį štabą (1922), suorganizavo topografijos dalį (nuo 1929 – Karo topografijos skyrius), šios dalies (skyriaus) viršininkas (iki 1940). Dalyvavo demarkuojant Lietuvos–Vokietijos (Klaipėdos krašto; 1925 ), Lietuvos–Sovietų Sąjungos (1939–1940) sienas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, iš kariuomenės atleistas (1940). Kauno aukštesniosios technikos mokyklos direktorius (nuo 1940 10), taip pat dėstė ir Vytauto Didžiojo universitete. Bendradarbiavo karinėje spaudoje. Redagavo Kariuomenės štabo „Karo topografijos skyriaus metraštį“ (1937–1938). Išleido „Kartografija“ (1931) ir „Topografijos vadovėlis: Elementarinis kursas“ (1934). Mirė (51) 1942 06 16 Kaune. Apdovanotas Ldk Gedimino 4-ojo (1928) ir 3-iojo (1939) laipsnio ordinais, Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu (1930).

 

474

Mirė Abraomas Kulvietis (mažd. 35), 1545 06 06 Kulvoje (dab Jonavos r.). Gimė ten pat apie 1510. Pedagogas, teisininkas, vienas lietuvių raštijos pradininkų, teisės mokslų daktaras (1537), profesorius (1544).

Kilęs iš senos LDK bajorų giminės. Su pertraukomis studijavo Krokuvos, Leipcigo, Vitenbergo ir Sienos universitetuose (1528–1537). Pasižymėjo plačiu humanitariniu išsilavinimu. Remiamas LDK didikų, įsteigė Vilniaus klasikinių kalbų aukštesniąją mokyklą – kolegiją, rengiančią jaunuolius studijoms Vakarų Europos universitetuose, jai vadovavo (1539–1542). Vengdamas susidorojimo dėl Reformacijos idėjų skleidimo, pasitraukė į Prūsiją (1542), buvo paskirtas kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio tarėju, partikuliaro (aukštesniosios mokyklos) vicerektoriumi. Karaliaučiaus universiteto graikų ir hebrajų kalbų profesorius (1544). Turėjo turtingą biblioteką. Karalienei Bonai adresuotame „Tikėjimo išpažinime“ (1542) išdėstė konfesines ir patriotines pažiūras. Vienas iš pirmųjų išvertė į lietuvių kalbą giesmių, psalmių. Buvo grįžęs į Tėvynę skleisti Reformacijos idėjų (1545). Vilniuje propagavo evangelikų liuteronų pažiūras. Paūmėjus ligai, išvyko atgal į Kulvą ir greitai mirė. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Šiauliuose, Jonavoje ir Telšiuose.

 

153

Mirė Kalikstas Kasakauskis (mažd. 74), 1866 06 06 Akmenėje, ten ir palaidotas. Gimė apie 1792 Didkiemyje (Šilalės r.). Katalikų Bažnyčios veikėjas, kunigas (1818), teologijos mokslų daktaras (1831), prelatas (1834), kalbininkas, vertėjas.

Studijavo Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (1814–1818) ir Vyriausiojoje dvasinėje seminarijoje prie Vilniaus universiteto (1826–1831). Salantų vikaras (1818–1825), Kaltinėnų klebonas (1831–1834). Dirbo Žemaičių vyskupijos kurijoje (1834–1838), oficiolas (1835–1838), Akmenės klebonas (nuo 1838). Svarbiausią veikalą – lietuvių kalbos gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“ (lenk. „Grammatyka języka žmudzkiego“, 1832) – skyrė žemaičiams ir aukštaičiams, ją siekė nukonkuruoti rankraštinė Simono Groso gramatika vien žemaičiams. Parašė ir išvertė blaivybei ir religingumui ugdyti skirtų knygelių. Išliko Motiejaus Valančiaus Žemaičių vyskupystės recenzijos apmatų juodraščiai (1848–1863, išsp. 2001). Jo vardu pavadintos gatvės Akmenėje ir Didkiemyje (Šilalės r.).

 

 

Pasaulyje

 

220

Gimė Aleksandras Puškinas, 1799 06 06 Maskvoje. Rusų rašytojas, poetas, realistinės literatūros pradininkas. Mirtinai sužeistas dvikovoje mirė (37) 1837 02 10 Sankt Peterburge.

 

144

Gimė Tomas Manas (Thomas Mann), 1875 06 06 Liubeke (Vokietija). Vokiečių rašytojas ir kritikas, vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės literatūrinio gyvenimo asmenybių. Mirė (80) 1955 08 12 Ciuriche (Šveicarija).

 

 

 

Birželio 7-oji

 

184

Gimė Jonas Smalakys, 1835 06 07 Trumpaičiuose (dab. Timiriazevas, Kaliningrado sr., Rusija). Mažosios Lietuvos kultūros, visuomenės ir politikos veikėjas.

Dalyvavo Italijos nepriklausomybės kare (1859), kovėsi būryje, kuriam vadovavo Italijos nacionalinis didvyris Džiuzepė Garibaldis. Iki senatvės liko jaunatviškai neramus – aktyviai dalyvavo Vokietijos konservatorių partijos veikloje, tačiau pamatęs, kad lietuvninkų reikalai partiečiams nerūpi, su bendraminčiais įsteigė Lietuvių konservatorių partiją (1892) ir jai vadovavo iki mirties. Siekdami įgyti populiarumo, partijos aktyvistai surengė kelias peticijas Vokietijos švietimo ministrui, kad Mažojoje Lietuvoje būtų plečiamas pradinių mokyklų lietuvių dėstomąja kalba tinklas ir savo pasiekė, surinkdami po peticijomis po 15–30 tūkst. tautiečių parašų. Atstovavo Klaipėdos kraštą Vokietijos Reichstage (1898–1902). „Birutės“ draugijos pirmininkas ir bibliotekininkas (nuo 1895), rūpinosi gimtosios lietuvių kalbos puoselėjimu Klaipėdos krašte. Mirė (65) 1901 05 08 Tilžėje (Rytų Prūsija, dab. Sovetskas, Kaliningrado sr., Rusija).

 

126

Gimė Aleksandras Račkus, 1893 06 07 Čekiškėje (dab. Kauno r.). Gydytojas, numizmatas, kultūros veikėjas, redaktorius, medicinos ir chirurgijos daktaras.

Mokėsi Kauno gimnazijoje (1905–1907). Kartu su tėvu knygnešiu Mykolu Račkumi išvyko į JAV (1910), kur baigė Čikagos medicinos mokyklą (1922), šiame mieste vertėsi gydytojo praktika. Įstojo į Lietuvos vyčių organizaciją (1912). Vienas žurnalo „Vytis“ steigėjų, jo pirmasis redaktorius (1915–1916). Leido ir redagavo humoro žurnalą „Laisvamanių žiedai“ (1916–1917). Čikagoje įkūrė Numizmatikos ir istorijos draugiją bei Lietuvių istorijos muziejų su didžiausia pasaulyje lietuviškos numizmatikos kolekcija (1917). Gyveno Kaune (1935–1940), surengė savo kolekcijos parodą (1935). Po parodos visus eksponatus už simbolinę kainą įsigijo Lietuvos švietimo ministerija. Tvarkydamas savo kolekciją, dirbo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus istorijos skyriuje (1936–1938), vėliau vertėsi privačia praktika, buvo JAV konsulato gydytojas. Su kitais Kaune įsteigė Lietuvių-amerikiečių draugiją (1938). Grįžęs į Čikagą, įsteigė Lituanistikos muziejų (1940). Rašė straipsnius periodiniams leidiniams „XX amžius“, „Kosmos“, „Naujoji Romuva“, „Trimitas“ ir kt. „Lietuvių enciklopedijai“ rengė straipsnius istorijos, numizmatikos ir medicinos klausimais. Vienas pirmųjų ėmė rūpintis knygnešių atminimo įamžinimu, jų atsiminimų užrašymu. Leido numizmatikos ir filatelijos žurnalą (nuo 1948), rengė „Numizmatikos enciklopediją“. Išleido „Gudonai (Gotai), lietuvių tautos giminaičiai“ (1929), „Žinynas apie Lietuvos numizmatiką“ (1965). Mirė (72) 1965 10 09 Čikagoje. Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

527

Mirė Kazimieras Jogailaitis (64), 1492 06 07 Gardine (dab. Baltarusija), palaidotas Vavelio katedroje Krokuvoje (Lenkija). Gimė 1427 11 30 Krokuvoje. Lietuvos didysis kunigaikštis (1440–1492), Lenkijos karalius (1447–1492).

Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio nužudymo (1440 03 20), Lietuvos didikai prieš Lenkijos ponų valią Vilniaus katedroje (dab. arkikatedra) Kazimierą Jogailaitį paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1440 06 29). Šis aktas nutraukė uniją su Lenkija. Kol Kazimieras buvo nepilnametis, už jį Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė Ponų Taryba, vadovaujama Jono Goštauto. Po brolio, Lenkijos karaliaus Vladislovo Varniečio, žūties kovoje su osmanais ties Varna (dab. Bulgarija, 1444), Lenkų didikai pasiūlė Kazimierui Lenkijos karaliaus sostą. Šis, reikalaujant LDK didikams, pasiūlymą priėmė tik lygiateisių valstybių sąjungos sąlygomis (1447). LDK bajorams Kazimiero privilegija buvo suteikta naujų teisių ir laisvių (1447). Kazimieras Jogailaitis, karaliaudamas Lenkijoje ir beveik nesilankydamas LDK, daugiau rūpinosi Jogailaičių dinastijos stiprinimu Europoje nei LDK interesais. Dėl valdovo valdžios silpnėjimo itin sustiprėjo Ponų Tarybos įtaka. Kazimieras buvo paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuviškai. Jaunesnysis Jogailos sūnus, pats turėjęs šešis sūnus. Iš jų garsiausi – Aleksandras, Žygimantas Senasis, Jonas Albrechtas, Vladislovas II.

 

60

Mirė Petras Vaičiūnas (69), 1959 06 07 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1890 07 11 Piliakalniuose (dab. Jonavos r.). Poetas, dramaturgas ir vertėjas.

Baigė Ukmergės keturmetę mokyklą (1907), gyveno Petrograde (Rusija, 1914–1918), studijavo psichoneurologijos institute ir Petrogrado universitete, dirbo švietimo ir kultūros įstaigose. Dramaturginis debiutas įvyko „Krivoje zerkalo“ (rus, "Kreivasis veidrodis") teatre, kur labdaringame vakare buvo suvaidinta pirmoji jo pjesė – „Pražydo nuvytusios gėlės“ (1916 03 06). Grįžo į Lietuvą (1920). Dramos vaidyklos, Valstybės dramos teatro direkcijų narys (1920–1923). Vytauto Didžiojo universiteto tautosakos komisijos sekretorius (1930–1935). Valstybės teatro repertuaro komisijos narys (1931–1932 ir 1935–1939). Dirbo LMA bibliotekoje Vilniuje (nuo 1941), kurį laiką buvo jos direktorius. Po Antrojo pasaulinio karo – Rašytojų sąjungos valdybos narys. Vienas besiformuojančio profesionalaus lietuvių teatro organizatorių ir vadovų, vėliau pirmasis jo dramaturgas. Savo veikaluose gvildeno aktualias tautines, socialines ir moralines problemas, tapo ilgamečiu Kauno teatro kūrybinio produktyvumo rekordininku, kas sezoną parašydavusiu po naują dramą. Parašė daugiau kaip 20 pjesių, per 20 dramų, išleido penkias poezijos knygas, iš lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbų vertė grožinę literatūrą ir vadovėlius. Į lietuvių kalbą išvertė Frydricho Šilerio (Johann Christoph Friedrich von Schiller), Gerharto Hauptmano (Gerhart Hauptmann), Henriko Ibseno (Henrik Johan Ibsen), Oskoro Vaildo (Oscar Wilde) ir kt. autorių kūrinius. Kaip poetas ir publicistas bendradarbiavo spaudoje, įkvėpė ne vieną iniciatyvą, o jo patriotinis eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, išsakęs visuotinį to meto Lietuvos pasiryžimą atgauti Lenkijos okupuotą Vilnių ir Vilniaus kraštą, virto kone antruoju tautos himnu. Žymesni veikalai – „Rasoti spinduliai“ (1923), „Tekanti saulė“ (1925), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927), „Amžiais dės galvą už Vilnių lietuvis“ (1928), „Saulės lobis“ (1935) ir kt. Jo vardu pavadintos gatvės Jonavoje ir Panoteriuose (Jonavos r.).

 

52

Mirė Vincas Mykolaitis-Putinas (74), 1967 06 07 Kačerginėje (Kauno r.), palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Gimė 1893 01 06 Pilotiškėse (II Gudelių vls., dab. Prienų r.). Rašytojas, poetas, pedagogas, filosofijos daktaras (1922), profesorius (1928), akademikas (1941).

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje (1909–1914), dėl Pirmojo pasaulinio karo pasitraukė į Rusiją, Minske gavo kunigo šventinimus (1915), studijavo Petrogrado dvasinėje akademijoje (1915–1917). Studijas tęsė Friburo (Šveicarija, 1918–1922) ir Miuncheno (Vokietija, 1922–1923) universitetuose. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1923–1940) ir atgautajame Vilniaus universitete (1941–1954, su pertrauka). Lietuvos literatūros instituto direktorius (1941–1942, 1945). Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas (1933–1937). Parašė eilėraščių rinkinius „Tarp dviejų aušrų“ (1927), „Keliai ir kryžkeliai (1936), „Būties valanda“ (1963) ir kt., poemų, dramų, pirmąjį lietuvių psichologinį intelektualinį romaną „Altorių šešėly“ (1933) ir kt., literatūros kritikos, literatūros istorijos darbų. Žurnalų „Židinys“ (1924–32) ir „Dienovidis“ (1938) redaktorius. Išleisti „Putino raštai“ (2 t., 1921), „Raštai“ (10 t., 1959–1969; 1 t., 1989; 11 t., 1989–2009). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Mažeikiuose, Prienuose ir Kačerginėje (Kauno r.).

 

 

Pasaulyje

 

90

Atkurtas Vatikanas. 1929 06 07 Romoje Laterano susitarimu tarp popiežiaus ir Italijos atkurtas Vatikanas, neegzistavęs nuo 1870 metų Italijos suvienijimo.

 

171

Gimė Polis Gogenas (Eugène Henri Paul Gauguin), 1848 06 07 Paryžiuje. Prancūzų tapytojas, postimpresionistas. Mirė (54) 1903 05 08 Atuonoje (Markizų salos).

 

 

 

 

 Birželio 8-oji 

 

218

Gimė Mauricijus Maurikis Griškevičius, 1801 06 08 Šiauliuose. Teisininkas, istorikas, publicistas, žurnalistas, spaudos darbuotojas.

Mokėsi Vilniaus universitete (1820–1821). Priklausė studentų žemaičių grupelei (Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, Kajetonas Nezabitauskis ir kt.), kuri domėjosi Lietuvos praeitimi, lietuvių kalba bei kultūra. Šiauliuose Zubovų dvarų iždininkas (nuo 1824), Šiaulių apskrities teismo advokatas (nuo 1832). Gyveno savo dvarelyje Endriejave. Iš Šiaulių ekonomijos archyvo surinktos medžiagos (1850–1859) parašė Šiaulių ekonomijos dvarų istoriją lenkų kalba. Joje daug svarbios medžiagos Šiaulių miesto ir apskrities istoriniams, ekonominiams ir etnografiniams tyrimams. Rankraštį Mečislovas Davainis-Silvestraitis išvertė į lietuvių kalbą (1905), tačiau originalo, buvusio Vilniaus mokslo bičiulių draugijos bibliotekoje, likimas nežinomas. Išvertė į lenkų kalbą Motiejaus Valančiaus veikalą „Žemaičių vyskupystė“ (rankr. 1860, išsp. 1898 Krokuvoje). Mirė (62 ar 63) 1864 Liachovos dvare (Raseinių apskr.). Brolis – aviacijos pradininkas Aleksandras Griškevičius (1809–1863).

 

204

Gimė Jonas Juška, 1815 06 08 Dilbėje (Žarėnų vls., dab. Telšių r.). Kalbininkas.

Mokėsi Kražių kolegijoje, Charkovo universitete studijavo klasikinę filologiją (1840–1844). Mokytojavo įvairiuose Rusijos miestuose, paskutiniais metais – Kazanėje (nuo 1875). Bendravo su J. B. de Kurtenė. Recenzavo Augusto Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką (rusų k., 1857). Veikale „Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statrašimas, arba ortograpija“ (1861) pateikė pirmą išsamesnę lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją. Jas skirstė į žemaičių, Mažosios Lietuvos lietuvių, ariogališkių ir rytiečių, aptarė pagrindines ypatybes. Bendrinėje kalboje siūlė vartoti raides š, č arba i, ė vietoje sz, cz, v vietoj w, minkštumą žymėti dešininiu ženklu (’). Parašė lietuvių kalbos gramatiką (rankr. rusų k., 1863), kurioje pirmasis pavartojo terminus skaitvardis, galūnė, skiemuo. Rašė „Lietuvių kalbos šaknų žodyną“, lygino lietuvių, latvių ir prūsų kalbų žodžius, pateikė slavų kalbų atitikmenų. Rašė ir lietuvių-rusų-lenkų kalbų žodyną, bet abu liko nebaigti. Pirmasis lietuvių kalbininkas, domėjęsis lietuvių kalbos ir sanskrito santykiais, sudarė rankraštinį lietuvių-sanskrito kalbų žodynėlį. Prisidėjo prie brolio Antano Juškos leksikografijos ir tautosakos veikalų rengimo, redagavo jo lietuvių-lenkų žodyną, galutinai suredagavo 10 lankų, išvertė iki L raidės į rusų kalbą, patikslino vertimą į lenkų kalbą. Mirė (70) 1886 05 11 Kazanėje (Rusija), palaikai perlaidoti Veliuonoje (Jurbarko r., 1990).

 

83

Gimė Juozas Aputis, 1936 06 08 Balčiuose (dab. Raseinių r.). Prozininkas, vertėjas.

Baigė Vilniaus universitetą (1960). Dirbo „Literatūros ir meno“ (1959–1969), „Girių“ (1969–1977), „Pergalės“ (1980–1990), „Metų“ (1991–2001) redakcijose. „Pergalės“ (1990–1991) ir „Metų“ (1991–1994) vyriausiasis redaktorius, „Metų“ prozos skyriaus vedėjas (1995–2001). Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Pergalė“ (1980–1990), „Metai“ (1991–1994) redkolegijų narys, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys (nuo 1990), LR nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto narys (nuo 1998). Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1967). Novelės pasižymi modernia forma, subtiliu psichologiškumu, nuotaikos ir situacijų autentiškumu, asociatyvių vaizdų gausa, lyrine pasaulėjauta ir kt. Žymiausi darbai – „Žydi bičių duona: apsakymai“ (1963), „Rugsėjo paukščiai: novelės“ (1967), „Horizonte bėga šernai: novelės“ (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: novelės“ (1977), „Tiltas per Žalpę: apysakos“ (1980), „Keleivio novelės: novelės“ (1985), „Skruzdėlynas Prūsijoje: apysakos“ (1989) „Smėlynuose negalima sustoti: romanas“ (1996), „Maži atsakymai į didelius klausimus: pokalbiai, esė“ (2006). Mirė (73) 2010 02 28 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno (1998), Nacionalinės kultūros ir meno (2005) ir kt. premijomis.

 

63

Mirė Juozas Bagdonas (90), 1956 06 08 Klivlende (JAV), emigracijoje. Gimė 1866 04 06 Slibinuose (dab. Vilkaviškio r.). Gydytojas, visuomenės veikėjas, publicistas, profesorius (1922).

Baigė Maskvos universitetą (1891). Dirbo gydytoju Naumiestyje (dab. Kudirkos Naumiestis) ir Vilkaviškyje (iki 1899). Bendradarbiavo varpininkų spaudoje. Išvertė Vilhelmo Lybknechto brošiūrų. Dėl knygnešystės persekiotas ir kalintas Kalvarijos kalėjime (1897). Pasitraukęs į Vakarus (1899), gyveno Rytų Prūsijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje (1900) buvo vienas lietuvių skyriaus organizatorių. „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktorius (1899 06–1903 07 ir 1904 09–1905 07), „Lietuvos ūkininko“ redaktorius (1906 07–1907 09), bendradarbiavo „Viltyje“. Po 1905 m. revoliucijos grįžo į Vilnių (1906). Buvo Lietuvos demokratų partijos CK narys, vėliau iš partijos pasitraukė (1907). Pirmojo pasaulinio karo metais su ligonine evakuotas į Maskvą (1915). Po karo grįžęs į Lietuvą, paskirtas Lietuvos sveikatos departamento direktoriumi (1919–1922), vėliau dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1935). Kartu su kitais įsteigė Lietuvos blaivinimo sąjungą (1935), buvo jos pirmininkas. Žurnalo „Blaivybė ir sveikata“ redaktorius (1938–1940). Parašė vadovėlį „Įvadas į vidaus mediciną“ (1926), „Bendroji terapija“ (1931). Bėgdamas nuo Rusijos imperinės Sovietų Sąjungos okupacijos, grįžtančios kartu su Antrojo pasaulinio karo Rytų frontu, emigravo į Vakarus (1944), vėliau persikėlė į JAV (1951). Jo vardu pavadinta gatvė Kudirkos Naumiestyje.

 

 

Pasaulyje

 

209

Gimė Robertas Šumanas (Robert Schumann), 1810 06 08 Cvikau. Vokiečių kompozitorius ir muzikos kritikas, vienas žymiausių XIX a. kūrusių kompozitorių romantikų. Mirė (46) 1856 07 29 Endeniche.

 

 

 

 

Birželio 9-oji

 

350

Pašventintos Vilniaus Kalvarijos. 1669 06 09 per Sekmines Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega pašventino Vilniaus Kalvarijas, pats vedė maldininkus Kryžiaus keliu ir barstė iš Jeruzalės atvežtą žemę. Verkių Kalvarija – kraštovaizdinis Kryžiaus kelias (įkurtas 1662–1669) yra unikalus savo stočių skaičiumi – 22 mūrinės koplyčios, 7 mediniai vartai, medinis tiltas – koplytėlė ir aukštai ant kalno iškilusi vėlyvojo baroko stiliaus Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia (pastatyta 1772). Šis kelias – tai Europoje analogų neturintis architektūros-urbanistikos ansamblis. Beveik visos koplyčios ateistinių sovietų buvo susprogdintos (1962), dabar atstatytos. Dabar Kalvarijos – Vilniaus miesto dalis, esanti Vilniaus Jeruzalėje (miesto rajono) pietuose, dešiniajame Neries krante, Verkių regioniniame parke.

 

424

Gimė Vladislovas Vaza, 1595 06 09 Lobzove, prie Krokuvos (Lenkija). Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1632–1648). Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos (1566–1632) sūnus.

Per Abiejų Tautų Respublikos karą su Rusija rusų bajorijos dalies buvo išrinktas caru (1610), bet sosto negavo. Su kariuomene bandė užimti Maskvą (1617), dalyvavo Smolensko kare (1632–1634). Polianovkos taikos sutartyje (1634) atsisakė pretenzijų į Rusijos sostą. Kaip Švedijos karalių palikuonis kandidatavo ir į Švedijos karaliaus sostą. Dėl to ATR kariavo su Švedija (1635). Vladislovas buvo karaliaus valdžios stiprinimo šalininkas, kovojo su didikais. Iš Vazų daugiausia laiko rezidavo Lietuvoje, dažnai lankėsi Vilniuje. Mirė (52) 1648 05 20 Merkinėje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

156

Mirė Boleslovas Kajetonas Kolyška (25), 1863 06 09 Vilniuje. Gimė 1837 08 07 Karmoniškėse prie Pabarės. Anticarinio 1863 m. sukilimo vienas vadų.

Baigė Vilniaus gimnaziją. Maskvos universitete studijavo teisę. Už dalyvavimą studentų demonstracijose suimtas (1861), tais pačiais metais į Vakarus. Kuneo (Italija) baigė lenkų emigrantų karo mokyklą. Netoli Kauno subūrė sukilėlių būrį (1863 03), prie jo prisijungus B. Žarskio ir A. Norvaišos būriams, rinktinė, pavadinta Dubysos pulku, kovėsi prie Aukštadvario (1863 03 29), Lenčių (1863 04 01), Misiūnų (1863 04 11). Zigmanto Sierakausko įsakymu vadovavo sukilėlių kolonai – dviem batalionams ir raitelių daliniui, kuri kovėsi Biržų kautynėse prie Medeikių, Gudiškio ir Šniurkiškių (1863 05 07–09). Patekęs į rusų nelaisvę, sušaudytas.

 

 

Pasaulyje

 

204

Baigėsi Vienos kongresas. 1815 06 09 baigėsi Vienos kongresas (prasidėjo 1814 09), kuriame Europos monarchai sprendė Europos politinius ir teritorinius pasikeitimus po Napoleono karų.

 

347

Gimė Petras I Didysis, 1672 06 09 Maskvoje. Rusijos caras (nuo 1682), pirmasis imperatorius (nuo 1721), Rusijos reformatorius. Mirė (52) 1725 02 08 Sankt Peterburge.

 

238

Gimė Džordžas Stivensonas (George Stephenson), 1781 06 09 Vylame (Anglija). Anglų inžinierius, sukonstravęs pirmąjį garvežį (1815) ir geležinkelį (1815). Mirė (67) 1848 08 12 Tapton Hause (Anglija).

 

 

 

 

Birželio 10-oji

 

218

Gimė Johanas Ferdinandas Kelkis, 1801 06 10 Piktupėnuose (Šilutės r.). Pedagogas, lietuvių raštijos darbuotojas.

Mokės Karalienės mokytojų seminarijoje (apie 1817–1820). Įsės (Prūsija, dab. Pričalai, Kaliningrado sr., 1820–1851), Kretingalės parapinės mokyklos mokytojas precentorius (1851–1867), čia įsteigė parengiamuosius kursus stojantiesiems į mokytojų seminariją. Dėl ligos išėjęs į pensiją, gyveno Kisiniuose. Redagavo evangelikų liuteronų misijų periodinį leidinį „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų“ (1832–1867), „Pasiuntinystės laiškelį“ (1875–1877). Bendradarbiavo savaitraštyje „Keleivis iš Karaliaučiaus“ (1851–1871). Palaikė ryšius su Karaliaučiaus, Klaipėdos, Priekulės ir Tilžės spaustuvėmis, išvertė ir parengė spaudai religinių knygų (rink. „Giesmelės apie Evangelios praplatinimą tarp žydų ir pagonų“, 1861–1879), kalendorių „Krikščioniškos kalendros ant meto 1877“. Teikė kalbinę medžiagą Frydrichui Kuršaičiui ir Augustui Šleicheriui. Smerkė lietuvininkų germanizaciją. Kai lietuvių kalba iš mokyklų buvo pašalinta (1872–1876), siuntė peticijas Prūsijos karaliui ir Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I, švietimo ir kulto ministrui, prašydamas bent tikybą mokyklose dėstyti lietuvių kalba. Mirė (75) 1877 02 19 Kisiniuose (Klaipėdos r.).

 

63

Gimė Rolandas Paksas, 1956 06 10 Telšiuose. Sportinės aviacijos specialistas, politikas, valstybės veikėjas, Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Baigė Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą (1974), Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dab. Vilniaus Gedimino technikos universitetas, 1979), Leningrado (dab. Sankt Peterburgas, Rusija) civilinės aviacijos akademiją (1984). Dirbo pilotų instruktoriumi (1979–1985), vėliau buvo Dariaus ir Girėno skraidymo klubo direktorius (iki 1992). Dalyvavo skraidymo akrobatikos varžybose, kelis kartus laimėjo Lietuvos skraidymo akrobatikos čempionatus, du kartus šios sporto šakos Sovietų Sąjungos čempionas. Statybų kompanijos „Restako“ prezidentas (1992–1997). Vilniaus miesto meras (1997–1999 ir 2000). Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas (1999), iš pareigų atsistatydino. Lietuvos liberalų sąjungos pirmininkas (nuo 1999), LR Seimo narys (nuo 2000). Lietuvos Respublikos Prezidentas (2003 02 26–2004 05 06). Iš Prezidento pareigų pašalintas LR Konstitucinio teismo ir LR Seimo sprendimu. Europos Parlamento narys (nuo 2009). Telšių miesto garbės pilietis (2006).

 

 

Pasaulyje

 

226

Atidarytas pirmasis zoologijos sodas. 1793 06 11 Paryžiuje (Prancūzija) atidarytas pirmasis pasaulyje viešas zoologijos sodas.

 

 

 

 

Birželio 11-oji

 

158

Gimė Ferdinandas Kaunackis, 1861 06 11 Kivyliuose (Skuodo vls., dab. r.). Gydytojas, medicinos mokslų daktaras (1894), carinės Rusijos imperijos draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas.

Studijavo Charkovo (1881) ir Tartu (1882–1887) universitetuose. Tobulinosi užsienyje. Dirbo gydytoju Rostove prie Dono, Kivyliuose, Sedoje, Skuode. Platino draudžiamąją lietuvišką spaudą (1885–1904), priedangai naudojo ir ligonių lankymą. Tėviškės svirnelyje įrengė slaptą mokyklą – lietuviškų knygų skaityklą (1895). Sedos apskrities viršininkas (1918–1920). Kaip Simono Daukanto sesers vaikaitis išsaugojo ir Lietuvių mokslo draugijai dovanojo S. Daukanto biblioteką ir rankraščių (1912–1913). Mirė (74) 1935 06 11 Kivyliuose (Skuodo vls., dab. r.), palaidotas Aleksandrijoje (Skuodo vls., dab. r.).

 

94

Gimė Adolis Jonas Krištopaitis, 1925 06 11 Balanėliuose (Vaškų vls., dab. Pakruojo r.). Lietuvos tapytojas.

Baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą (1951). Kauno politechnikos instituto, kitų įstaigų dailininkas apipavidalintojas (1952–1964), Kauno „Dailės“ kombinato dailininkas, meno vadovas (nuo 1965). Dalyvavo parodose (nuo 1954), surengė individualių parodų (Kaune, 1964, 1985, 2000). Žymesni darbai – peizažai „Kelias“ (1965), „Giria“ (1969), „Senoji Nida“ (1971), „Dainava“ (1978) ir kitų kraštų vaizdai; Bernardo Bučo, Vytauto Petkevičiaus (abu 1963), Juozo Miltinio (1983) portretai. Sukūrė sienų tapybos kompozicijų, teminių paveikslų – „Ignalinos AE statyba“ (1980), „Moderniškoji madona“ (1984), plakatų, akvarelių, knygų iliustracijų. Peizažinei kūrybai būdinga iš pradžių lyriškumas, vėliau – racionalumas, metaforiškumas, portretams – psichologizmas. Mirė (75) 2000 12 25 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

 

183

Mirė Kazimieras Kontrimas (58 ar 59), 1836 06 11 Šiluvoje (Raseinių r.). Gimė 1777 Bahdanava (dab. Valažino r., Baltarusija). Bibliotekininkas, publicistas, masonas, Tado Kosciuškos 1795 m. ir 1830–1831 m. antirusiškų anticarinių sukilimų dalyvis.

Studijavo Vilniaus universitete. Vilniaus universiteto bibliotekininko padėjėjas (1803–1808 ir 1814–1824), universiteto sekretorius ir istoriografas (1804–1814). Vienas Šubravcų (1817), „Vilniaus spaudos“ (1817) ir Nepasiturinčių mokinių pagalbos (1821) draugijų steigėjų. Prisidėjo prie „Uoliojo lietuvio“ ložės reformos (1818). Parengė neįgyvendintą projektą Vilniaus universitete įsteigti lietuvių kalbos katedrą ir Rytų kalbų institutą (1822). Periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių iš ekonomikos, buvo baudžiavos panaikinimo šalininkas. Įvairiais slapyvardžiais bendradarbiavo laikraštyje „Wiadomości Brukowe“ (1816–1822). Su kitais redagavo žurnalus „Dziennik Wileński“ (1815–1818), „Dzieje Dobroczynności“ (1820–1822), laikraštį „Gazeta Literacka Wileńska“ (1820–1822). Už dalyvavimą filomatų veikloje pašalintas iš universiteto (1824) ir ištremtas iš Vilniaus. Varšuvoje redagavo žurnalą „Biblioteka Handlowa“ (1829–1830). Dalyvavo 1831 m. sukilime, slapstėsi Žemaitijoje, kur ir mirė.

 

158

Mirė Juozas Čiulda (64), 1861 06 11 Sarijoje (dab. Verchniadzvinsko r., Baltarusija). Gimė 1796 09 22 Jovaišiškėje (Plungės vls., dab. r.). Kunigas, kalbininkas, poetas.

Mokėsi Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (1816–1818), studijas tęsė Vilniaus universiteto Vyriausiojoje dvasinėje seminarijoje (1818–1822). Kauno apskrities bajorų mokyklos kapelionas (1823–1835). Darsūniškio klebonas (1835–1847), vėliau Lopacinskių dvarų Kairėnuose, Sarijoje kapelionas. Žemaičių dounininkų tarmės pagrindu bandė kurti bendrinę lietuvių kalbą. Parašė lietuvių kalbos gramatiką „Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles“ (lenkų k., 1854 ir 1855, išsp. 1993). Parašė studiją „Kampamačio ir barometro skalės patobulinimas“ (lenkų k., išsp. 1998). Veikalo „Pastabos apie lietuvių mitologiją“ (lenkų k., 1855), eilėraščių lietuvių ir lenkų kalbomis neišliko.

 

 

Pasaulyje

 

155

Gimė Richardas Štrausas (Richard Strauss), 1864 06 11 Miunchene. Vokiečių kompozitorius, dirigentas ir teatro vadovas. Mirė (84) 1949 09 08 Garmiše-Partenkirchene.

 

 

 

 

Birželio 12-oji

 

93

Pradėjo veikti Kauno radijo stotis – pirmoji radijo stotis Lietuvoje. 1926 06 12 19 val. iš Kauno radijo stoties pasigirdo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“, pranešėjas Petras Spaičys pasakė „Labą vakarą“, perskaitė sveikinamąjį žodį, kelias Eltos naujienas iš užsienio bei krašto vidaus gyvenimo pranešimus. Kauno radijo stotis pradėta kurti (1910), kai Rusijos armijos ryšių tarnybos dalinys Kauno tvirtovės Žaliakalnio forte pradėjo statyti „Telefunken“ firmos 1,5 kW galingumo radiotelegrafo stotį. Pirmojo pasaulinio karo metais stotimi naudojosi vokiečiai, o po karo ją perėmė Lietuvos kariuomenė (veikė nuo 1919 07 09). Kitais metais iškilo mintis statyti radijo stotį, užsakymas ją pastatyti Prancūzijos firma „Societe Francaise Radioelectrique“, kuri Žaliakalnyje, Vytauto kalne, pradėjo 3,5 kW galingumo radijo stoties statybos darbus (1923). Darbams vadovavo radijo inžinierius Kleopas Gaigalis. Po trejų metų darbai buvo sėkmingai užbaigti. Pirmaisiais metais Kauno radiofono laidos trukdavo maždaug 1,5 val. per dieną. Programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika. Plečiantis laidoms, jos įvairėjo, atsirado teminės radijo valandėlės, gausėjo tiesioginių transliacijų iš įvairių įvykių vietų, pradėtas transliuoti radijo teatras, buvo rengiami literatūros vakarai. Tarpukario metais Lietuvos radiofonas dažnai transliuodavo operos spektaklius, turėjo savo orkestrą. Ypač populiarūs buvo humoristiniai estradiniai dramos aktorių pasirodymai, o didžiausias radijo linksmintojas buvo Pupų Dėdė – Petras Biržys. Pirmuoju tikru Lietuvos radijo balsu tapo žurnalistas Petras Babickas. Sovietų Sąjungos okupacijos metais (1940–1941), radijo stotis pertvarkyta. Iš šios stoties pranešta apie 1941 m. Birželio 23-iosios antisovietinį sukilimą, paskelbta Lietuvių aktyvistų fronto Nepriklausomybės deklaracija ir žinia, kad sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė. Po trijų dienų Vokietijos kariuomenė perėmė stoties kontrolę, įvedė cenzūrą. Rusijos imperinės Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai veržiantis į Lietuvą ir išstumiant okupacinę nacių Vokietijos kariuomenę Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, radijas nutraukė darbą (1944 07), techniniai įrenginiai išgabenti į Vokietiją, o pati Kauno radijo stotis, vokiečiams traukiantis, susprogdinta. Veiklą atnaujino grįžus Sovietų Sąjungos okupacijai (nuo 1944 10 08). Jos funkcijas vėliau perėmė Sitkūnų radijo stotis (1950).

 

365

Mirė Petras Kojelavičius-Vijūkas (32), 1654 06 12 Vilniuje. Gimė 1622 Kaune. Jėzuitas (1637), kunigas (1653), rašytojas.

Mokėsi Gardino (dab. Baltarusija) ir Kauno kolegijose. Vilniaus universitete studijavo filosofiją ir teologiją (iki 1653). Vilniaus universitete dėstė retoriką ir filosofiją (1653–1654). Su broliais A. ir K. Kojelavičiais tėvų namus Kaune 1642 užrašė kuriamai Jėzuitų kolegijai. Išleido „Vilniaus valdovo laidotuvių pamokslą“ ir „Panegiriką Lietuvos aukščiausiųjų valdovų karališkajai virtuvei“ (abu lot. k., 1652). Paliko rankraštį „Vilniaus vyskupų nekrologas“ (lot. k., 1651). Broliai – Kazimieras ir Albertas Kojelavičiai-Vijūkai.

 

214

Mirė Benediktas Karpis (70), 1805 06 12 Joniškėlyje (dab. Pasvalio r.). Gimė 1734 06 29. Valstybės veikėjas, filantropas, mecenatas.

Studijavo Vilniaus universitete (1753). Dalyvavo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio rinkimuose. Karalius jį paskyrė Upytės vėliavininku (1765). Priklausė Čartoriskių politinei grupuotei, siekusiai reformuoti Abiejų Tautų Respubliką. Ketverių metų seimo deputatas (1788–1792). Vienas stambiausių Lietuvos žemvaldžių – valdė apie 60 dvarų Joniškėlyje ir jo apylinkėse, didelius karališkų ir paveldimų žemių plotus, daugiausia Upytės paviete ir Žemaitijoje. Buvo paveiktas prancūzų enciklopedininkų, fiziokratų ir ypač Žano Žako Ruso idėjų, siūlė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei visoje Abiejų Tautų Respublikoje padaryti valstybės reformų, pagerinti baudžiauninkų padėtį. Žemaitijoje kilus bado grėsmei (1787), žemiausia kaina išpardavė savo gausius grūdų sandėlius. Už tai išaukštintas F. K. Dmochovskio knygelėje „Pagyrimas pono Karpio labdaringumui“, o karaliaus apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu. Testamentu paliko 50 tūkst. zlotų vargšams (1782). Prasidėjus anticariniam 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimui, buvo vienas iš 14 piliečių, pasirašiusių sukilėlių universalą. Įėjo į Lietuvos Vyriausiąją Tarybą (vėliau – Laikinoji Lietuvos Taryba). Mažamečio sūnaus Ignacijaus vardu skyrė 2 tūkst. dukatų įrengti pirmajai Vilniuje geležies liejyklai, kuri turėjo kalti ginklus sukilėliams.

 

89

Mirė Antanas Alekna (57), 1930 06 12 Kaune. Gimė 1872 12 19 Kuruose (Radviliškio vls., dab. r.). Kunigas (1897), istorikas, publicistas, vertėjas, visuomenės veikėjas, profesorius (1917).

Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, baigė Žemaičių (Kauno) kunigų seminariją (1894), mokėsi Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1894–1897). Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios vikaras ir mokyklos kapelionas (1896–1898). Už tikybos dėstymą lietuvių kalba Vilniaus generalgubernatorius atėmė teisę dėstyti mokyklose. Vikaras Kaune (1898–1903), Rokiškio bažnyčios kunigas (1903–1905). Kauno katedros vikaras (nuo 1906), kanauninkas. Dėstė Kauno kunigų seminarijoje (1917–1930) ir Lietuvos universitete (nuo 1922). Jo rašinius spausdino draudžiamoji lietuviška spauda – „Tėvynės sargas“, „Dirva“, „Kryžius“, „Žvaigždė“, „Nedėldienio skaitymai“, „Šaltinis“, „Draugija“, „Ganytojas“ ir kt. Redagavo laikraštį „Vienybė“ (1907–1919). Parašė Lietuvos istorijos vadovėlių mokykloms (1911, 1923; lenkų k., 1923 ir 1925). Žymesni darbai – „Trumpa Bažnyčios istorija“ (1906), „Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius“ (1923), „Katalikų bažnyčia Lietuvoje“ (1926), „Šv. Kazimieras“ (1927), „Lietuvos Bažnyčios istorija“ (1929).

 

 

 

 

Birželio 13-oji

 

148

Gimė Antanas Milukas, 1871 06 13 Šeštokuose (dab. Lazdijų r.). Kunigas, visuomenės veikėjas, leidėjas ir spaustuvininkas.

Mokėsi Rudaminoje, Marijampolėje, Seinų (dab. Lenkija) kunigų seminarijoje, iš kurios dėl lietuviškos veiklos buvo pašalintas. Apsigyveno JAV (nuo 1892), ten baigė kunigų seminariją (1896). Studijavo bažnytinę teisę Fribūro (Šveicarija) universitete (1901–1902). Įsteigė vysk. Motiejaus Valančiaus (1892) ir Lauryno Ivinskio Europos-Amerikos (1893) lietuvių draugijas. Kunigavo įvairiose lietuviškose parapijose JAV. Lietuvių studentų šelpimo draugijos „Motinėlė“ (1899) vienas kūrėjų. „Vienybės lietuvninkų“ (1892–1893), „Lietuviško knygyno“ (1897), „Garso Amerikos lietuvių“ (1897–1898), „Dirvos“ (1989–1906), „Dirvos–žinyno” (1901–1902), „Žvaigždės“ (1903–1942) redaktorius. Įkūrė spaustuvę (1898), kurioje spausdino lietuviškus laikraščius. Iš viso išleido daugiau kaip 180 knygų. Parašė 15 knygų, didesnės vertės yra: „Rankvedis senoviszkos istorijos“ (2 kn., 1898–1899), „Lietuviška chrestomatija“ (1901), „Silvestras Gimžauskas“ (1925), „Daktaras Petras Matulaitis“ (1926), „Petras Kriaučiūnas“ (1927), „Pirmieji Amerikos lietuvių profesionalai ir kronika“ (1929), „Lietuviai Pensylvanijoje“ (1936). Mirė (71) 1943 03 19 Niujorke (JAV), palaidotas Bruklino Šv. Jono kapinėse. Apdovanotas Ldk Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu (1931). Jo vardu pavadinta gatvė Šeštokuose (Lazdijų r.).

 

145

Gimė Konstantinas Aris, 1874 06 13 Palanga. Keliautojas, entomologas.

Mokėsi Liepojos gimnazijoje, vėliau gyveno Maskvoje, dirbo vaistinėje. Pasiųstas praktikuotis į Bucharą (dab. Uzbekija; 1897). 1897–1909 rengė ekspedicijas į Vidurinę Aziją, Pamyrą, Afganistaną, Persiją. Tyrė tų kraštų gamtą, surinko įvairių gyvūnų, daugiausia roplių ir vabzdžių kolekcijų. Vidurinėje Azijoje išaugino medvilnės plantacijas ir tapo milijonieriumi. Grįžo į Lietuvą (1922), gyveno Kaune. Su zoologu Tadu Ivanausku dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje į Braziliją (1931). Susistemino apie 18 tūkst. vabzdžių. Ekspedicijose surinktą apie 30 tūkst. zoologijos eksponatų kolekciją padovanojo Vytauto Didžiojo universitetui, išlikusius eksponatus (apie 11 tūkst. vienetų) saugo Tado Ivanausko zoologijos muziejus. Žymiausias veikalas „Mano ekspedicija į Vidurinę Aziją“ (2 t. 1933–1934). Mirė (66 ar 67) apie 1941. Jo vardu pavadintos 2 vabalų ir l drugių rūšis.

 

 

46

Mirė Jonas Aistis-Aleksandravičius (68), 1973 06 13 Vašingtone, emigracijoje, 2000 06 29 perlaidotas Rumšiškių kapinėse. Gimė 1904 07 07 Kampiškėse (Panemunės vls., dab. Kauno r.). Poetas ir eseistas, humanitarinių mokslų daktaras (1944).

Baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją (1927). VDU studijavo lituanistiką, dirbdamas raštininku Žemės ūkio banke. studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Grenoblio universitete (1936–1944). Dirbo Nicos archyve ir Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje (1944–1945). Persikėlė į JAV (1946), Marianapolio kolegijoje dėstė lietuvių kalbą. Dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje (1952–1958) ir Kongreso bibliotekoje Vašingtone (nuo 1958). Savo poezijoje trapią dainiškumo intonaciją sujungė su Europos poetinės kultūros išugdytu precizinės formos jausmu. Žymiausi poezijos darbai – „Eilėraščiai“ (1932), „Užgesę chimeros akys“ (1937), esė „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) ir „Milfordo gatvės elegijos“ (1967). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Rumšiškėse (Kaišiadorių r.) ir Dovainonyse (Kaišiadorių r.).

 

25

Mirė Stasys Lozoraitis (69), 1994 06 13 Vašingtone, palaidotas Putname (JAV), 1999 06 15 perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1924 08 02 Berlyne. Lietuvių diplomatas, visuomenės veikėjas, išeivijos aktyvistas JAV ir Italijoje, politikas.

Mokėsi Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje Kaune (1935–1939). Romoje baigė vokiečių gimnaziją (1943). Dirbo lietuvių pasiuntinybėje Vatikane (nuo 1943). Studijavo teisę Romos universitete (1944–1948). Priklausė Tarptautinės tremtinių intelektualų sąjungos valdybai (nuo 1950). Bendradarbiavo leidiniuose „Santarvė“, „Europos lietuvis“, italų spaudoje, dirbo „Lietuvių balso“ redakcijoje (1946–1948). Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto (nuo 1970), Lietuvos atstovybės Vašingtone darbuotojas (1983), Nepaprastasis ir įgaliotasis Lietuvos ambasadorius JAV (1991–1993) ir Italijoje (1994). Kandidatas į LR prezidentus (1993). Dirbdamas išeivijoje daug nusipelnė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui bei įtvirtinimui, už tai apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu (po mirties, 1999). Kauno miesto garbės pilietis (1994). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Garliavoje (Kauno r.) ir Baltrušiuose (Šakių r.).

 

 

Pasaulyje

 

124

Įvyko pirmosios automobilių lenktynės. 1895 06 13 Prancūzijoje įvykusių pirmųjų automobilių lenktynių vidutinis automobilio greitis buvo 24 km per valandą.

 

 

 

 

Birželio 14-oji

 

 

Gedulo ir vilties diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu birželio 4-oji paskelbta atmintina valstybės diena – Gedulo ir vilties diena (1997 07 03), siejama su Rusijos imperinės Sovietų Sąjungos vykusiais masiniais trėmimais (1941 06 14-17). Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena (su gedulo ženklu).

 

385

Pasirašyta Polianovkos (Polianovos) taika. 1634 06 14 Semle (prie Polianovkos upės) Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos atstovai pasirašė taikos sutartį. Ji užbaigė Smolensko karą (1632–1634), patvirtino Deulino paliaubų (1618 12 11) sąlygas. Rusija atsisakė pretenzijų į Livoniją, taip pat visų žemių, užimtų per 1632–1634 karą, ir įsipareigojo sumokėti ATR 200 tūkst. rublių kontribuciją. Respublikos valdovas Vladislovas Vaza atsisakė pretenzijų į Rusijos sostą. Buvo sutarta nedelsiant be išpirkos apsikeisti belaisviais ir demarkuoti sienas.

 

227

Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių. 1792 06 14 prorusiška LDK generalinė laisvoji konfederacija su Rusijos parama užėmė Vilnių. Rusijos kariuomenė po kelių po kelių mėnesių užėmė ir Varšuvą. Rusijos okupuotoje teritorijoje valdžia atiteko konfederatams.

 

79

Sovietų Sąjunga paskelbė ultimatumą Lietuvai. 1940 06 14 paskelbtas Sovietų Sąjungos ultimatumas Lietuvai. Jame Lietuvos buvo reikalaudama sudaryti naują Vyriausybę bei įsileisti į šalį papildomą sovietų kariuomenės kontingentą. Lietuvos valdžia ultimatumą priėmė.

 

78

Pradėti masiniai Lietuvos žmonių trėmimai į Sibirą. 1941 06 14–17 okupacinės Sovietų Sąjungos represinių struktūrų NKGB, NKVD smogikai ir milicininkai (sovietų policija) pagal sąrašus suėminėjo Lietuvos gyventojus tremčiai į Rusijos gilumą. Į Sibirą (Komiją, Altajų, Krasnojarską, Novosibirską) šiomis dienomis gyvuliniais vagonais buvo ištremta apie 17,6 tūkst. žmonių, dar apie 3 tūkst. Išvežti į lagerius. Per trėmimą labiausiai nukentėjo Lietuvos inteligentija, vien mokytojų buvo ištremta 1,2 tūkst.

 

70

Paskelbta Lietuvių chartija. 1949 06 14 Augsburge (Vokietija) Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komitetas parengtas ir leidinyje „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ paskelbtas dokumentas. Jis išreiškė lietuvių išeivijos tautinio solidarumo principus. Chartijoje skelbiama, jog pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą pasaulio lietuvių bendruomenę.

 

41

Įsteigta Lietuvos laisvės lyga. 1978 06 14 įsteigta pogrindinė antisovietinė Lietuvos organizacija. Rengė mitingus, platino antisovietinę literatūrą. Vadovas – Antanas Terleckas. Siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, ugdyti tautinę, religinę, politinę lietuvių savimonę. Surengė pirmą atgimstančios Lietuvos antisovietinį nepriklausomybės mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje (1987 08 23). 1995 11 08 įregistruota kaip politinė partija. Įsijungė į naujai kuriamą Lietuvos dešiniųjų sąjungą (2001), dalis narių pasitraukė į kitas politines partijas.

 

131

Gimė Jokūbas Šernas, 1888 06 14 Jasiškiuose (Nemunėlio Radviliškio vls., dab. Biržų r.). Teisininkas. Studijavo Slucko gimnazijoje (nuo 1903), iš jos dėl tautinės veiklos pašalintas.

Baigė privačią Tartu gimnaziją (1910) ir Sankt Peterburgo universitetą (1914). Redagavo „Lietuvos žinias“ (1914), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti reikalų vedėjas (nuo 1914), Vilniaus „Ryto“ lietuvių gimnazijos istorijos mokytojas (1915–1918). Vienas Lietuvių konferencijos Vilniuje organizatorių (1917 09 18–22), Lietuvos Tarybos generalinis sekretorius (1917), 1918 m. Vasario 16-osios Akto signataras. Ketvirtosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministras be portfelio (1919), Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybės departamento organizatorius ir pirmasis jo direktorius (nuo 1925), Prekybos ir pramonės banko direktorius (nuo 1925). Žurnalo „Savivaldybė“ steigėjas ir redaktorius (1923–1926). Mirė (38) 1926 07 31 Kaune, palaidotas Nemunėlio Radviliškio kapinėse.

 

 

 

 

 

118

Mirė Vincentas Juzumas (82), 1901 06 14 Varniuose (Telšių r.). Gimė 1819 02 26 Rubikiuose (Sedos vls., dab. Mažeikių r.). Kunigas, raštijos darbuotojas.

Baigė Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją (1843). Kunigavo Žemaitijos parapijose, vėliau – Varniuose (nuo 1881). Išvertė valstiečiams skirtą V. Vieloglovskio hagiografinį pasakojimą „Šventas Izidorius Artojas“ (1854). Išleido brolio Juozapo (Polikarpo Girštauto) parengtą „Žemaičių diecezijos žemėlapį“ (lenk. k., 1855). Parengė „Naują žemaitišką elementorių“ (1864), kelias kompiliacines knygeles: „Paskutinė valanda gyvenimo žmogaus“ (1856 ), „Kelias į dangų“ (1857), „Aplankymas parakvijos per jos kleboną“ (1860), „Gyvenimas žmogaus krikščionies“ (1861). Parašė istorijos veikalą „Aprašymas Žemaičių vyskupystės“ (lenk. k., 1875–1879). Broliai Tadas, Antanas Juzumai ir Juozas Juzumas (pasivadinęs Polikarpu Girštautu). Brolių Juzumų vardu gatvė pavadintų Darbėnuose (Kretingos r.).

 

82

Mirė Juozas Kairiūkštis (82), 1937 06 14 Kaune, palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse. Gimė 1855 03 05 Girininkuos (Pakuonio vls.). Pedagogas, visuomenės veikėjas.

Baigė Veiverių mokytojų seminariją (1870), mokytojavo prie seminarijos veikiančioje pavyzdinėje pradinėje mokykloje. Dėl rūpinimosi lietuvių kalbos dėstymu seminarijoje Rusijos administracijos perkeltas mokytojauti į Seinus. Vilniaus mokytojų institutą (1889). Veiverių mokytojų seminarijos mokytojas (1903–1906). Už dalyvavimą 1905–1907 revoliuciniuose įvykiuose ištremtas iš Lietuvos. Mokytojavo Jendžejovo (Lenkija) mokytojų seminarijoje (1906–1910). Dėstė lietuvių kalbą ir kitus dalykus Vilniaus gimnazijoje (1910–1915), įvairiuose kursuose. Pirmojo pasaulinio karo metais su šeima evakavosi į Rusiją, mokytojavo Voronežo lietuvių gimnazijoje (1915–1918). Grįžo į Vilnių, iki uždarymo buvo Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos direktorius (1919–1927). Vienas lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1910). Bendradarbiavo žurnaluose „Lietuvos mokykla“, „Šaltinis“. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje. Sūnus dailininkas Vytautas Kairiūkštis.

 

76

Mirė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (82), 1943 06 14 Panevėžyje, ten ir palaidota. Gimė 1861 03 30 Puziniškiuose (dab. Panevėžio r.). Rašytoja, publicistė, daraktorė, knygnešė, visuomenės veikėja.

Mintaujoje (dab. Jelgava) baigė vokiečių aukštesniąją mokyklą (1878). Deltuvoje (dab. Ukmergės r.), Tiškevičiaus dvare, lankė bitininkystės kursus (1885). Platino lietuvišką spaudą (nuo 1889), pradėjo rašyti į laikraščius „Varpas“, „Ūkininkas“. Ėmėsi daraktorės darbo, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Įsteigė „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems moksleiviams ir kultūros darbuotojams remti (1893). Palangoje režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ (1899). Pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo pirmininkė (1907). Viena Lietuvių moterų sąjungos (1908) ir Lietuvos moterų sąjungos (1922) steigėjų. Dirbo dienraščio „Lietuvos žinios” redakcijoje (1909–1913). Pirmojo pasaulinio karo pradžioje išlaikė felčerio egzaminus ir pradėjo dirbti vaistinėje. Priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, išrinkta į Steigiamąjį Seimą (1920). Pirmininkavo pirmajam posėdžiui kaip vyriausia Steigiamojo Seimo atstovė. Mokė Panevėžio gimnazijoje (1919–1924). Išleido apsakymų rinkinėlį „Krislai“ (1905). Parašė apysaką „Vilkienė“ (1894), apsakymus „Šių dienų paveikslėlis" (1901), „Idilė“ (1901), „Homo sapiens“ (1903), „Dievui atkišus“ (1905), „Motina“ (1898), „Žemaitė“ (1900), „Vaišnorienė“ (1901), „Kodėl čia tavęs nėra?“ (1902), „Iš gyvenimo verpetų“ (1903), dokumentinį kūrinį „Karo meto dienoraštis“ (2 d., 1925–1931)., „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“ (2 d., 1922–1924). Rašė publicistinius ir literatūros kritikos straipsnius. Išleisti „Raštai“ (1 t., 1947; 6 t., 1966–1968). Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1929) ir I (1936) laipsnio ordinais. Panevėžio miesto garbės pilietė (po mirties, 2011). Jos vardu pavadintos gatvės Biržuose, Linoniuose (Panevėžio r.), Joniškėlyje (Pasvalio r.), Panevėžyje, Sujetuose (Panevėžio r.).

 

 

Pasaulyje

 

283

Gimė Šarlis Ogiustenas Kulonas (Charles-Augustin de Coulomb), 1736 06 14. Prancūzų fizikas pirmasis išmatavo įelektrintų kūnų sąveikos jėgą, ir dėsnį vėliau pavadintu Kulono vardu. Mirė (70) 1806 08 23.

 

208

Gimė Harieta Bičer-Stou (Harriet Beecher Stowe), 1811 06 14. Amerikiečių rašytoja, išgarsėjusi savo romanu „Dėdės Tomo trobelė“ (anglų k., 1852). Mirė (85) 1896 07 01.

 

187

Gimė Nikolausas Otas (Nikolaus August Otto), 1832 06 14 Reinlandas-Pfalcas (Vokietija). Vokiečių inžinierius ir išradėjas, išradęs vidaus degimo variklį. Mirė (58) 1891 01 26 Kelne (Vokietija).

 

 

 

 

Birželio 15-oji

 

 

Gedulo ir vilties diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu birželio 15-oji paskelbta atmintina valstybės diena – Okupacijos ir genocido diena (1998 06 15). Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena (su gedulo ženklu).

 

79

Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. 1940 06 15 rusų imperinės Sovietų Sąjungos Raudonoji armija okupavo Lietuvą. Dalis vyriausybės narių ir prezidentas Antanas Smetona, siekdamas išvengti susidorojimo, pasitraukė į Vakarus, buvo suformuotas vadinamasis Liaudies seimas, sufalsifikuotais rinkimais įteisinęs tariamą Lietuvos savarankišką inkorporavimą į Sovietų Sąjungą (1940 07 21). Sovietinė valdžia 1940–1941 planingai vykdė Lietuvos gyventojų genocidą – trėmimus, žudymus ir Lietuvos piliečių persekiojimus.

 

78

Nužudytas Aleksandras Barauskas (40), 1940 06 15 Ūtoje (Varėnos vls., dab. r.), palaidotas Perlojos bažnyčios šventoriuje. Gimė 1899 07 15 Butrimonyse (Krekenavos vls., dab. Alytaus r.). Pasienio policininkas.

Tarnavo Lietuvos kariuomenėje (1920–1923), nepilnamečių nusikaltėlių drausmės ir auklėjimo įstaigoje auklėtojas (1927–1928). Tarnavo Alytaus apskrities pasienio policijoje (nuo 1929 07 11), pradžioje eiliniu policininku, vėliau sargybos viršininku. Kaip pasienio policijos pareigūnas tarnavo Perlojoje, Varėnoje ir Ūtoje. Su šeima gyveno vieno aukšto name Utoje, kuris kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė. Ją 1940 06 15 3 val. 40 min. apie 20 sovietų kariuomenės 185-osios šaulių divizijos žvalgybinės grupės kareivių šautuvais ir kulkosvaidžiais apšaudė, vėliau įmetė granatą. Šeši rusų kareiviai įsiveržė į patalpą ir išsivedė jį į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus jam kirto kardu, o jam nugriuvus, kitas pasieniečiui iššovė į galvą. Mirė jau vežamas pas gydytoją. Po įvykdytos Lietuvos pareigūno egzekucijos, savo braižu labai panašios į Atgimimo laikais sovietų įvykdytas Medininkų žudynes, sovietų okupantai pasitraukė į savo pozicijas. Tai buvo pirmoji sovietų okupacijos auka.

 

 

 

 

Birželio 16-oji

 

200

Gimė Antanas Juška, 1819 06 16 Daujotuose (dab. Raseinių r.). Kunigas, tautosakininkas, leksikografas.

Mokėsi Kražių gimnazijoje (1834–1839), baigė Vilniaus kunigų seminariją (1843). Kunigavo įvairiose Lietuvos vietose: Zarasuose, Obeliuose, Antazavėje, Vilkijoje, Ukmergėje, Pušalote, Veliuonoje, Alsėdžiuose. Per anticarinį 1863 m. sukilimą, įtariant jame dalyvavus, kalintas. Gyveno pas brolį kalbininką Joną Jušką Kazanėje (nuo 1879). Alsėdžių, Pušaloto, Veliuonos ir Vilkijos apylinkėse užrašė apie 7 tūkst. dainų žodžių ir apie 2 tūkst. jų melodijų, aprašė veliuoniškių ir pušalotiečių vestuvių apeigas. Išleido keletą dainų rinkinių – „Lietuvių liaudies dainos“ (1867), „Lietuviškos dainos“ (3 t., 1880–1882; pakartota 1954), „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1883; pakartota 1955), etnografijos darbą „Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių“ (1880) ir kt. Išleido elementorių „Abecela“ (1863), kuriame vietoje lenkiškų sz ir cz vartojo š ir č. Parašė apie 7 tūkst. žodžių lenkų-lietuvių k. žodyną (rankr., 1853–1854). Sudarė 30 tūkst. žodžių lietuvių-lenkų žodyną su šnekamosios kalbos sakiniais. Žodyną (iki žodžio Kuokštuotis) paskelbė Rusijos mokslų akademija (3 d., 1897, 1904, 1922). Mirė (61) 1880 11 01 Kazanėje (Rusija), 1990 11 03 perlaidotas Veliuonos (Jurbarko r.) bažnyčios šventoriuje. Jo vardu pavadintos gatvės Garuckuose (Panevėžio r.) ir Veliuonoje (Jurbarko r.).

 

196

Gimė Aleksandras Kazimieras Beresnevičius, 1823 06 16 Švelniai (Krakių vls., dab. Raseinių r.). Katalikų Bažnyčios veikėjas.

Baigė Vilniaus dvasinę akademiją (1845). Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos profesorius (1845), rektorius (1850–1853). Rusijos valdžios apkaltintas rusų kalbos nemokymu, atleistas iš pareigų ir perkeltas į Vilnių (1853) ir priskirtas Vilniaus vyskupijai (1854). Vilniaus gimnazijos kapelionas ir Vilniaus vyskupijos kurijos asesorius (nuo 1854). Titulinis Maksimianopolio vyskupas ir Žemaičių vyskupas sufraganas (1858). Sankt Peterburgo kunigų akademijos rektorius (1860–1864). Atsisakęs pasmerkti anticarinį 1863 m. sukilimą Rusijos valdžios pašalintas iš pareigų (1865). Žemaičių vyskupijos kurijos Kaune oficiolas (nuo 1866). Įtarus, kad daro įtaką Motiejui Valančiui, Rusijos valdžios ištremtas – apgyvendintas Mintaujoje (1870) be teisės išvykti. Žemaičių vyskupijos administratorius (nuo 1875). Kujavijos (Lenkija) vyskupas (1883), vėliau šių pareigų atsisakęs (1902 03 15). Rūpinosi rusų valdžios draudžiamos lietuviškos spaudos grąžinimu, religinės literatūros lietuvių kalba spausdinimu, švelnino katalikų persekiojimą. Mirė (78) 1902 06 04 Vloclaveke (Lenkija).

 

166

Gimė Jonas Burba, 1853 06 16 Skapiškyje (dab. Kupiškio r.). Kunigas, Rusijos imperijos draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, knygnešys.

Baigė Vilniaus kunigų seminariją (1878). Besimokydamas dalyvavo lietuvių klierikų sambūriuose. Skaitydavo lietuvišką spaudą. Kunigavo Dysnoje (Baltarusija; 1878–1880), klebonavo Prozorokuose (dab. Gluboko r., Baltarusija; 1880–1882), Tverečiuje (nuo 1882), Višniave (Ašmenos r., Baltarusija; nuo 1884), Daugėliškyje (nuo 1888), Švenčionių klebonas ir dekanas (1903–1909), klebonas Nočioje (Baltarusija; 1910–1911) klebonas ir Daugėliškyje (1913–1914). Paskutiniaisiais gyvenimo metais sunkiai sirgo, gyveno Kaltanėnuose. Daug nusipelnė skleisdamas Lietuvybę prievarta lenkinamoje Vilniaus vyskupystėje. Iš parapijiečių suorganizuodavo parapijos aktyvą. Tarp jų rasdavo knygnešių bei spaudos platintojų, organizuodavo jos atgabenimą iš Mažosios Lietuvos. Platino spaudą ir pats. Knygnešiai parūpindavo lietuviškų maldaknygių, pasaulietinio turinio spaudinių, dažnai išdalydavo juos nemokamai. Mokė vaikus lietuviškai melstis, ragino jaunimą siekti mokslo. Stengėsi padidinti daraktorių skaičių, kurie dažnai vaikus mokė vien už išlaikymą. Laikomas geriausiu to meto Vilniaus vyskupystės pamokslininku. Mirė (62) 1915 09 14 Kaltanėnuose (Švenčionių r.), ten ir palaidotas. Jo vardu pavadinta gatvė Švenčionyse.

 

166

Gimė Petras Arminas-Trupinėlis, 1853 06 16 Deksniškiuose (Gižų vls., dab. Vilkaviškio r.). Pedagogas, poetas, vertėjas.

Baigė Veiverių pedagoginius kursus (1871). Mokytojavo Alvite, Naumiestyje (nuo 1871) ir Marijampolės gimnazijoje (1877–1883). Valdžios įtartas antirusiška veikla perkeltas į Augustavą (1883), vėliau stsisakęs mokytojo vietos grįžo į Marijampolę (1884). Platino draudžiamą lietuvišką spaudą. bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Nemuno sargas“ ir kt. (nuo 1883). Paskelbė istorinių tyrinėjimų (Nusidavimai Lydos pilies ir kt.). Publicistikoje, istoriniuose straipsniuose aukštino lietuviškumą. Sukūrė eilėraščių, pasakėčių. kūriniai, parašyti sklandžia kalba, veikė lietuvių poezijos raidą. Į lietuvių kalbą išvertė dalį Adomo Mickevičiaus baladės „Tėvo sugrįžimas“ (1884), „Trys Budriai“ (1892) ir poemos „Gražina“ fragmentų (1903), Liudviko Kondratovičiaus-Syrokomlės poemas „Kaimo mokykla“ (1884) ir „Piastų duktė“ (1884), Aleksandro Puškino „Skendinys“ (1884), Ivano Krylovo ir Igno Krasickio pasakėčių. Sudarė „Lietuvišką chrestomatiją“, bet negavo leidimo spausdinti. Mirė (31) 1885 03 18 Marijampolėje, ten ir palaidotas. Išleisti „Raštai“ (1893, 1907), „Eilės“ (1970). Jo vardu pavadinta gatvė Marijampolėje.

 

196

Mirė Antanas Jackus Klementas (apie 67), 1823 06 16 Telšiuose. Gimė apie 1756 Laumėje (Sedos vls., dab. Mažeikių r.). Teisininkas, poetas, žemaičių lituanistinio sąjūdžio dalyvis.

Mokėsi Dombrovicos pijorų mokykloje netoli Pinsko (Baltarusija). Grįžęs į Žemaitiją (1771), dirbo advokatu Raseiniuose ir Telšiuose. Lietuvos Vyriausiojo Teismo deputatas Vilniuje (1797). Telšių teismo teisėjas (1802–1808), Telšių apskrities vėliavininkas (1814–1817). Rašė lenkų ir lietuvių kalba, kūrybos nespausdino, nors Dionizas Poška rusų mokslininkui Piotrui Kepenui jį pristatė kaip visoje Žemaitijoje žinomą poetą. Rankraščiais paliko apie 140 kūrinių žemaičių tarme (apie 1500 eilučių, iš visos kūrybos liko daugiau, kaip 61000 eilučių). Kūrė odes, elegijas, himnus, epigramas, alegorijas, idiles, dainas, maldas, raudas, eiliavo laiškus, „Bibliją“. Parašė satyrų iš caro valdininkų, kunigų, valstiečių gyvenimo. Ragino valstiečius dėtis prie 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo, ginti tikėjimą, smerkė seimelių pakrikimą. Buvo unijinės valstybės šalininkas, bet gynė ir lietuvių kalbą. Iš lenkų į lietuvių kalbą išvertė savo idilių, sudarė jų ciklą „Sodžių darbai“, jose vyrauja lyrinio herojaus dialogas su gamta, ilgimasi ramybės ir harmonijos. Kūrybai būdinga sentimentalumas, pasakojimo laisvumas, pasaulietinių temų įvairovė, jausmingumas. Dalis kūrybos paskelbta „Žemaitiška giesmelė” (1972). Jo vardu pavadinta gatvė Telšiuose.

 

77

Mirė Antanas Krikščiūnas (51), 1942 06 16 Kaune. Gimė 1891 06 06 Ašminta (dab. Prienų r.). Karinis veikėjas, topografas, kartografas, pulkininkas (1935), mokslų daktaras (1940), docentas (1940).

Studijavo Maskvos geodezijos institute (1911–1915). Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1915). Baigė praporščikų mokyklą prie Karo topografijos mokyklos (1917). Lietuvos atstovybės tarpininkavimu demobilizuotas grįžo į Lietuvą. Mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę (1921). Užsienio reikalų ministerijos komisijos sienai su Latvija demarkuoti narys. 1922 paskirtas į kariuomenės Generalinį štabą, suorganizavo topografijos dalį (nuo 1929 – Karo topografijos skyrius), šios dalies (skyriaus) viršininkas (iki 1940). dalyvavo demarkuojant Lietuvos–Vokietijos (Klaipėdos kraštas; 1925 ), demarkuojant Lietuvos–Sovietų Sąjungos sienas (1939–1940). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą iš kariuomenės atleistas(1940). Kauno aukštesniosios technikos mokyklos direktorius (nuo 1940 10), taip pat ir Vytauto Didžiojo universitete. Bendradarbiavo karinėje spaudoje. Redagavo Kariuomenės štabo „Karo topografijos skyriaus metraštį“ (1937–1938). Išleido „Kartografija“ (1931) ir „Topografijos vadovėlis: Elementarinis kursas“ (1934). Apdovanotas Ldk Gedimino IV (1928) ir III (1939) ordinais, Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu (1930).

 

 

 

 

Birželio 17-oji

 

79

Sudaryta vadinamoji „Liaudies vyriausybė“. 1940 06 17 sudaryta okupacinė prorusiška vadinamoji Sovietų Lietuvos liaudies vyriausybė su Ministru Pirmininku – Justu Paleckiu priešakyje. Vykdydama okupantų politiką vyriausybė paleido Tautininkų, Šaulių sąjungas, paleido seimą (1940 06 27), legalizavo komunistų partiją. Baigė darbą, kai buvo sudaryta Sovietų Lietuvos liaudies komisarų taryba (1940 08 25).

 

181

Gimė Antanas Brundza, 1838 06 17 Talkiškės (dab. Vilkaviškio r.). Kunigas, knygnešių organizatorius.

Mokėsi Marijampolės apskrities mokykloje. Baigė Seinų kunigų seminariją (1862), Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus įšventintas kunigu ir paskyrė Berznyko Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios vikaru. Po kiek laiko perkeltas į Adamonis, o vėliau į Keturvalakius. Rėmė 1863 m. sukilėlius, dėl to pabėgo į Prūsiją (1864). Gyveno Tilžėje, buvo paskirtas Ropkojų filijos (prie Pagėgių) filialistu (1867). Čia gyveno ir dalis Motiejaus Valančiaus sutelktos pirmosios knygnešių draugijos narių. Su pagalbininkais rūpinosi M. Valančiaus rankraščių gabenimu į Mažąją Lietuvą ir išspausdintų knygų platinimu bei persiuntimu į Kauno guberniją (nuo 1867). Vokietijos žandarų suimtas ir perduotas Rusijos policijai (1870). Jį, kaip ir kitus 1863 m. anticarinio sukilimo dalyvius, kvotė Vilniaus politinių bylų tardymo komisija. Ištremtas į Mezenę (Archangelsko gubernija, Rusija; 1871), vėliau – į Temnikovą (Tambovo gubernija; 1877). Paleistas be teisės grįžti į Lenkijos karalystę ir vadinamąjį Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštą, kuriam priklausė ir Lietuva (1882). Gyveno Kronštate netoli Sankt Peterburgo, ten (mažd. 54) ir mirė 1892.

 

139

Gimė Vladas Antanas Nagius-Nagevičius, 1880 06 17 Kretingoje. Gydytojas, archeologas, muziejininkas, politinis ir visuomenės veikėjas, generolas leitenantas (1920).

Sankt Peterburge baigė Archeologijos institutą (1904) ir Karo medicinos akademiją (1910). Vilniaus Didžiojo seimo dalyvis (1905), už politinę veiklą carinės Rusijos policijos areštuotas ir kalintas. Savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę (1918), tapo pirmuoju Lietuvos kariuomenės karo gydytoju, įsteigė Krašto apsaugos ministerijos Karo sanitarijos tarnybą ir jai vadovavo (1919–1940). Įsteigė Karo muziejų Kaune (dab. Vytauto Didžiojo karo muziejus) ir jam vadovavo (1921–1944, su pertrauka). Įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą ir jam vadovavo (1924–1940). Atliko Vakarų Žemaitijos Pryšmančių kapinyno, Apuolės ir Impilties piliakalnių archeologinius tyrinėjimus. Dalyvavo 1941 m. Birželio 23-iosios sukilime prieš sovietų okupantus, pasisakė prieš nacistinių SS legionų formavimą Lietuvoje, buvo persekiojamas Gestapo (nacistinės Vokietijos slaptosios policijos). Grįžtant Antrojo pasaulinio karo Rytų frontui, o su juo ir Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau emigravo į JAV (1949). Mirė (74) 1954 09 15 Klivlende (JAV), emigracijoje. Už nuopelnus apdovanotas 21 Lietuvos ir kitų šalių ordinu. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje, Kaune ir Kretingoje.

 

129

Gimė Alfonsas Sklėrius-Šklėrys, 1890 06 17 Kunigiškiuose (dab. Anykščių r.). Lietuvos karinis ir visuomenės veikėjas, artilerijos pulkininkas, dailininkas.

Baigė Liepojos (Latvija) komercinę mokyklą (1912). Maskvoje (Rusija) studijavo žemės tvarkymo ir matavimo institute (1912–1914). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuotas (1914–1915). Maskvoje baigė Michailo karo artilerijos mokyklą. Pirmajame pasauliniame kare kovojo kaip Rusijos imperijos kariuomenės artilerijos karininkas. Grįžęs į Lietuvą (1918) tarnavo Lietuvos kariuomenėje kaip savanoris, vėliau – artilerijos daliniuose. Dalyvavo Nepriklausomybės kovose (1920), pasižymėjo kovose su bermontininkais ties Radviliškiu ir Šiauliais, laimėjo mūšį ties Beržininkais prie Joniškio. Pasibaigus kovoms gyveno Kaune, tarnavo ten dislokuotuose daliniuose. Lankė Kauno meno mokyklą (1927–1929). Suruošė keletą savo tapybos parodų Kaune, Kėdainiuose, Panevėžyje, dalyvavo fotoparodose. Antrojo artilerijos pulko vado padėjėjas Kėdainiuose (1929–1935), leitenantas. Artilerijos pulko vadas Panevėžyje (1935–1940), pulkininkas. Išrado fiktyvaus šaudymo aparatą, už kurį gavo vyriausybės piniginę premiją. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Raudonosios armijos 184-osios šaulių divizijos 617-ojo haubicų pulko vadas (1940–1941). Su kitais Lietuvos karininkais išsiųstas į Rusiją (1941 06 10), Maskvoje areštuotas ir ištremtas į Sibirą, Lamos lagerį Užpoliarėje, netoli Norilsko. Mirė (apie 53) 1943 06 Lamoje (Rusija), palaikai perlaidoti Petrašiūnų kapinėse (1990). Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu (1919). Broliai dailininkas tapytojas Kajetonas Sklėrius (1876–1932), mokslininkas inžinierius melioratorius Povilas Sklėrius (1898–1979). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

323

Mirė Jonas Sobieskis (66), 1696 06 17 Vilanovoje (Lenkija), palaidotas Krokuvos Vavelio katedroje (Lenkija). Gimė 1629 08 17 Oleskoje (Lenkija). Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1674), Lenkijos didysis etmonas (nuo 1668).

Pasižymėjo kovose su kazokais, Maskva, totoriais ir Švedija. Per Abiejų Tautų Respublikos ir Turkijos karą (1672–1676) jo vadovaujama kariuomenė laimėjo Chotino mūšį (1673), o per Austrijos ir Turkijos karą (1683–1699) J. Sobieskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė mūšyje prie Vienos sutriuškino turkus (1683 09 12). Stengėsi Abiejų Tautų Respublikoje įvesti paveldimą monarchiją.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

63

Mirė Antanas Jaroševičius (83), 1956 06 17 Karklynėje (Molėtų r.). Gimė 1870 07 22, Skrebotiškyje (dab. Pasvalio r.). Dailininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas, pedagogas.

Baigė A. Štiglico techninio piešinio mokyklą Sankt Peterburge (1899). Sankt Peterburgo teatruose dirbo dailininku dekoratoriumi (iki 1900). Mokytojavo Orlove (Kazanės sritis; 1900–1921). Dalyvavo tarptautinėje parodoje Paryžiuje, kur jo sukurti baldai įvertinti didžiuoju sidabro medaliu (1901). Gyvendamas Rusijoje dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose (1901–1920), rašė straipsnius lietuvių laikraščiams „Varpas“, „Lietuvos ūkininkas“. Platino lietuvišką spaudą, skleidė tautines idėjas. Labai kruopščiai piešė lietuviškus kryžius (1904–1911). Kazanėje išleido pieštų kryžių albumą „Lietuvos kryžiai“ (1912), pirmas didelės apimties leidinys apie liaudies meno paminklus. Grįžęs į Lietuvą (1921), apsigyveno Karklynėje prie Giedraičių. Dirbo Giedraičių vidurinėje mokykloje (1921–1935). Įkūrė dailiųjų medžio darbų klasę – vienintelę Lietuvoje. Toliau kūrė, dalyvavo dailės parodose. Vienas pirmųjų pradėjo rinkti tautodailės kūrinius. Remdamasis tautodailės tradicija ir pavyzdžiais sukūrė kryžių projektų, taikomosios dailės dirbinių, baldų. Nupiešė architektūrinių piešinių, atvirukų, sukūrė knygų grafikos, nuliejo akvarelių gamtos motyvais. Parašė knygą „Dailiojo medžio darbeliai“, parengė spaudai albumą „Lietuvos ornamentai“. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

104

Mirė Kristupas Jurkšaitis (63), 1915 06 17 Rusnėje, palaidotas Rusnės bažnyčios šventoriuje. Gimė 1852 08 15 Galbrasčiai (Prūsija). Evangelikų liuteronų kunigas (1879), spaudos darbuotojas, tautosakininkas, kalbininkas, vertėjas, kultūros veikėjas.

Mokėsi Tilžės gimnazijoje, studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. Mokytojavo ir kunigavo Priekulėje (nuo 1879) ir Saugose (1882–1897). Išrinkus Saugų parapijos kunigu jam buvo pavesta daugybės mokyklų priežiūra. Atvirai priešinosi krašto germanizacijai – surašė peticiją kulto ministerijai ir su keliais tūkstančiais parašų nusiuntė į Berlyną. Atsisakęs pastorius vietos persikėlė į Krantą, netoli Karaliaučiaus, ir atsidėjo mokslinei veiklai. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje, paskelbė straipsnių mokslo populiarizacijos klausimais, trumpai redagavo laikraštį „Lietuvos balsas“, „Tilžės keleivis“, priedą „Keleivio draugas“, rengė jo priedą „Tilžės keleivio kalendros“ (1900–1905). Nesutardamas su laikraščio savininku, pasitraukė iš redaktoriaus pareigų ir rengė spaudai įvairius lietuviškus leidinius. Kartais konsistorija siųsdavo jį į įvairias parapijas laikinai pavaduoti sergančių kunigų. Išrinktas antruoju kunigu – precentoriumi Rusnėje (1912). Rinko tautosaką, skelbė tęstiniame Lietuvių literatūros draugijos leidinyje „Mitteilungen der Litauischen Literarischen Geseūschaft“ (1880, 1883). Parašė kompiliacinę Mažosios Lietuvos istoriją, vokiečių kalbos vadovėlį, populiarių religinių knygelių. Užrašė Ragainės apylinkių tarmės tekstų, rinko žodžius, rengė lietuvių kalbos gramatiką, sudarė lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodynus. Žymesni darbai – „Lietuviškos pasakos ir pasakojimai“ (1898), „Lietuvininkų giminės nusidavimai“ (1902). Lietuvių literatūros draugijos valdybos narys. Jo vardu pavadinta gatvė Rusnėje (Šilutės r.).

 

 

 

 

Birželio 18-oji

 

86

Nužudytas Konstantinas Olšauskas (66), 1933 06 18 prie Laukžemės (dab. Kretingos r.), palaidotas Plungės senosiose kapinėse. Kunigas, visuomenės veikėjas, knygnešys, prelatas.

Gimė 1867 04 22 Burbaičiuose (dab. Plungė r.). Baigė Žemaičių (Kauno) kunigų seminariją (1888), tęsė studijas Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888–1892). Kunigavo Rozalime (dab. Pakruojo r.; 1892 ir 1900–1905), Liepojos (Latvija) gimnazijos kapelionas (1892–1893), klebonas Debeikiuose (dab. Anykščių r.; 1894–1900). Parapijose platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Kauno šv. Kryžiaus bažnyčios kuratas (1906–1915), kandidatas į Žemaičių ir Vilniaus vyskupus (1913 ir 1917–1918). Kaune išgarsėjo kaip lietuvybės puoselėtojas – įkūrė juozapiečių draugiją (1906), dalyvavo kuriant Šv. Kazimiero (1906) ir „Saulės“ (1906) draugijas, buvo jų vadovas (1918–1928). Dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje (1914–1916). Šveicarijoje buvo Lietuvių informacijos biuro narys (1916–1918). Kauno katedros kapelionas (1919–1929). Nuteistas dėl nužudymo (1929), vėliau amnestuotas (1931). Gyveno nuosavame Laukžemės dvare (1931–1933).

 

155

Gimė Jonas Kriaučiūnas, 1864 06 18 Bundzuose prie Ilguvos. Spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas.

Baigė Suvalkų berniukų gimnaziją (1886), studijavo Maskvos universitete (nuo 1886). Grįžo į Lietuvą (1889), bet siekdamas išvengti tarnybos Rusijos imperijos kariuomenėje išvyko į Tilžę. Spaustuvininko Šenkės buvo pakviestas tvarkyti leidžiamų lietuviškų maldaknygių kalbą. Redagavo laikraštį „Šviesa“ (1890), „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktorius (1891–1895). Tiekė knygnešiams draudžiamą lietuvių spaudą. Su Vydūnu ir kitais režisavo lietuviškus spektaklius. Antrąkart grįžęs į Lietuvą (1895), dirbo vertėju Kybartų tarptautinėje transporto bendrovėje. Sulaikytas už lietuviškos spaudos platinimą (1897), kalintas Kauno ir Sankt Peterburgo kalėjimuose (1897–1899), ištremtas į Dorpatą. Paleistas iš kalėjimo Vilniuje redagavo dienraštį „Vilniaus žinios“ (1904–1905). Kartu su Jonu Basanavičiumi buvo Didžiojo Vilniaus seimo (1905) sušaukimo iniciatoriai. Su kitais Vilniuje įsteigė knygyną „Lietuva“ ir popieriaus krautuvę (1906). Rygoje redagavo laikraštį „Rygos garsas“ (1910). Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukęs į Sankt Peterburgą. Trečiąkart grįžęs į Lietuvą (1916), dirbo laikraštyje „Dabartis“. Su Saliamonu Banaičiu ir kun. Aleksandru Dambrausku parašė ir išplatino Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės konstitucijos projektą „Postulatai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai atkurti“ (1916). Po karo dirbo notaru Kudirkos Naumiestyje, nekilnojamojo turto prekybos tarpininku Kaune. Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Lietuva“, „Lietuvos aidas“, „Naujoji Romuva“, „Rytas“ ir kituose. Išleido S. Daukanto knygą „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“, Petro Armino „Raštus“ (abu 1893), „Iš lietuvių ir lenkų santykių“ (lenkų k., 1907), parašė atsiminimų knygą „Mano praeities vaizdeliai“ (1936). Mirė (77) 1941 02 05 Kaune.

 

 

Pasaulyje

 

204

Vaterlo mūšis. 1815 06 18 prie Vaterlo Napoleono I vadovaujama Prancūzijos kariuomenė pralaimėjo sąjungininkams.

 

307

Gimė Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau), 1712 06 18 Ženevoje (Šveicarija). Prancūzų filosofas, švietėjas, rašytojas, kompozitorius, propagavo grįžimą į gamtą, natūralumą. Mirė (66) 1778 07 02 Ermenonvilyje (Prancūzijoje).

 

 

 

 

Birželio 19-oji

 

188

Pralaimėtos Panerių kautynės. 1831 06 19 prie Panerių (netoli Vilniaus) Rusijos kariuomenė nugalėjo Antano Gelgaudo rinktinę. Tai buvo lemiamas 1830–1831 m. sukilėlių pralaimėjimas, po kurio Rusijos armija užėmė Kauną, Jonavą ir Ukmergę, o A. Gelgaudo ir Dezidero Chlapovskio junginiai pasitraukė į Prūsiją. Dauguma sukilėlių išsiskirstė ar slapstėsi.

 

152

Gimė Česlovas Sasnauskas, 1867 06 19 Kapčiamiestyje (dab. Lazdijų r.). Kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, dainininkas. Vienas iš profesionaliosios lietuvių muzikos kūrėjų.

Mokėsi privačiai vargonininko amato (nuo 1880). Vargonininkavo Gražiškiuose (dab. Vilkaviškio r.; 1883–1885) ir Vilkaviškyje (1885–1887). Tobulinosi Kaune pas vargonininką Juozą Kalvaitį, dirbo pašto raštininku (nuo 1887), vėliau vargonininku Daugpilyje (Latvija; 1890–1892). Baigė Sankt Peterburgo konservatoriją (1901), studijavo Sankt Peterburgo archeologijos institute (1902–1904). Tobulinosi Vakarų Europoje (1900–1905). Susirgęs gydėsi Suomijoje, Druskininkuose, Varšuvoje, tėviškėje ir Vokietijoje (1908–1912). Sankt Peterburge įsitraukė į aktyvią muzikinę veiklą. Šv. Kotrynos bažnyčios vargonininkas ir profesionalaus choro (12 dalyvių) vadovas (1895–1916). Dėstė Katalikų dvasinėje akademijoje (1905–1907), Šv. Kotrynos berniukų ir mergaičių gimnazijose (1895–1909), dvasinėje seminarijoje (iki 1913). Kaip dainininkas, chorvedys ir pedagogas labai pagyvino lietuvių draugijų koncertinį gyvenimą. Dainavo įvairiuose lietuvių vakaruose (nuo 1896), vyrų vokaliniame kvartete (1900–1902), savo paties įkurtoje operos trupėje (1901). Sukūrė kantatą „Broliai“ (1910), dainų chorui. Dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos dainų rinkimo darbe, Lietuvių dailės draugijos veikloje, rūpinosi lietuvių muzikos terminija, koncertiniu repertuaru. Sankt Peterburge leido periodinius „Lietuviškos muzikos sąsiuvinius“ (12 sąs., apie 1912). Sankt Peterburgo Imperatoriškojo archeologijos instituto ir Prancūzijos dailės akademijos narys. Mirė (48) 1916 01 18 Sankt Peterburge, palaikai perlaidoti Kauno miesto kapinėse (1931). Jo vardu pavaidintos gatvės Kaune ir Kapčiamiestyje (Lazdijų r.).

 

127

Gimė Dovas Zaunius, 1892 06 19 Rokaičiuose (Gumbinės vls., Vokietija). Teisininkas, Mažosios Lietuvos politinis veikėjas, diplomatas, baudžiamosios ir civilinės teisės daktaras (1917).

Baigė Tilžės gimnaziją (1911). Studijavo teisę Miuncheno, Halės, Berlyno universitetuose, baigė Karaliaučiaus universitetą (1915). Dar studijų metais įsijungė į tėvo, Dovo Zauniaus vyresniojo, vadovaujamos Lietuvių konservatorių partijos veiklą. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Vokietijos kariuomenėje. Po karo dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktoriumi (1919–1920). paskirtas Lietuvos reikalų patikėtiniu Latvijoje (1920) ir Estijoje (1921). Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Čekoslovakijoje (1923–1925), Rumunijoje (1924–1925) ir Šveicarijoje (1925–1927). Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje ir Šveicarijos konfederacijoje (nuo 1925). Likvidavus Lietuvos atstovybę Tautų Sąjungoje (1927) grįžo į Lietuvą ir vadovavo Užsienio reikalų ministerijos departamentams. Užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius (1928), užsienio reikalų ministras (1929–1934). Dirbo Valstybės Taryboje, padėdamas rengti įvairias sutartis su užsienio valstybėmis (1934–1936). Išrinktas į Lietuvos banko valdybą užsiėmė valiutų kontrolės reikalais (nuo 1936). Mirė (48) 1940 02 22 Kaune.

 

 

 

 

Birželio 20-oji

 

453

Gimė Žygimantas Vaza, 1566 06 20 Gripsholme (Švedija). Lenkijos karalius (1587–1632) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1588–1632), Švedijos karalius (1592–1599).

Valdymo gabumais nepasižymėjo. Persekiojo protestantus ir stačiatikius, todėl jų buvo nemėgiamas. Savo politika Lenkijoje išprovokavo Zebžydovskio rokošą (1606–1608), kuriame dalyvavo ir Jonušas Radvila. Sudarė Bažnytinę Bresto uniją (1596), kuria sujungė Katalikų ir Stačiatikių bažnyčias. Valdydamas kartu ir Švediją, joje bandė atkurti katalikybę, bet po protestantų pasipriešinimo prarado sostą, dėl kurio vėliau nesėkmingai kariavo su Švedija, (1600–1629) ir prarado didžiąją Livonijos dalį su Ryga ir Tartu. Norėjo išplėsti savo įtaką Rusijoje, todėl rėmė Dmitrijaus Apsišaukėlio I ir Dmitrijaus Apsišaukėlio II žygius į Maskvą (1604–1610). Kariavo su Turkija (1620–1621). LDK bajorijos iniciatyva ir patvirtinus valdovui išleistas III Lietuvos Statutas (1588). Mirė (65) 1632 04 30 Varšuvoje. Sūnūs – Vladislovas (1595–1648) ir Jonas Kazimieras (1609–1672) Vazos.

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

179

Užpatentuotas telegrafas. 1840 06 20 amerikietis Samuelis Morzė užpatentavo telegrafą.

 

56

Tarp Vašingtono ir Maskvos įrengta tiesioginė telefono linija. 1963 06 20 JAV ir Sovietų Sąjungos vadovai tarp Vašingtono ir Maskvos nusprendė įrengti tiesioginę telefono liniją, kad sumažėtų galimybė kilti branduoliniam karui.

 

 

 

 

Birželio 21-oji

 

178

Gimė Gasparas Feliksas Cirtautas, 1841 06 21 Aisėnų kaimo dalyje Padumblyje (dab. Klaipėdos r.). Pedagogas, Žemaičių vyskupas (1897–1913).

Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (1862). Mokėsi Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje (1862–1864) ir Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1864–1868). Dėstė Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1868–1877), Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1877–1888). Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos rektorius (1888–1897). Paskirtas Žemaičių pavyskupiu (1897). Po vyskupo Mečislovo Paliulionio mirties – Žemaičių vyskupijos valdytojas (nuo 1908). Įšventintas Žemaičių vyskupu (1910). Rūpinosi Šiluvos Švč. Mergelės Marijos koplyčios statyba (pradėta 1912). Mirė (72) 1913 09 04 Berlyne, palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje.

 

149

Mirė Fulgencijus Rimgaila (apie 65), 1870 06 21, palaidotas Kurtuvėnuose. Gimė 1805 Dubėnuose. Dailininkas ir architektas, pedagogas, mokslų daktaras.

Baigė Padubysio bazilijonų išlaikomą mokyklą (1821), Vilniaus universitetą (1821–1827), tobulinosi Varšuvoje, Berlyne, Paryžiaus dailės akademijoje ir kt. Karolio Podčašinskio padėjėjas (1825), dirbo privačiame pensione Prancūzijoje (1836–1838). Paryžiuje dirbo architektu, projektavo (nuo 1839). Dirbo prie geležinkelio tiesimo iš Paryžiaus į Strasbūrą (nuo 1846). Grįžęs į Lietuvą projektavo Pagryžuvio dvaro rūmus (Kelmės r., 1858–1859), Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros bokštą (1859) ir vartus (1864), Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altorių (Biržų r., 1859), Šiaulėnų Šv. Onos bažnyčią (Radviliškio r., 1860–1869). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

78

Mirė Jonas Totoraitis (68), 1941 06 21 Bliuviškiuose (Griškabūdžio vls., dab. Šakių r.), ten ir palaidotas, vėliau perlaidotas Marijampolės senosiose kapinėse (1943). Gimė 1872 12 24 Bliuviškiuose (Griškabūdžio vls.). Kunigas, marijonas (1910), istorikas, visuomenės veikėjas, filosofijos mokslų daktaras (1904), profesorius (1923).

Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje (1890–1895). Daukšių vikaras (1895–1899). Platino spaudą, laikraščius, po spaudos draudimo panaikinimo organizavo parapijos bibliotekėlę. Pasitobulinęs prancūzų ir vokiečių kalbų žinias, studijavo Fribūro (Šveicarija) universitete (1899–1904). Grįžęs į Lietuvą tęsė sielovados darbą ir istorinius tyrinėjimus bei aktyviai prisidėjo prie krašto išlaisvinimo. Seinuose dirbo „Šaltinio“ redakcijoje, vėliau buvo Šunskų vikaras. Seinų kunigų seminarijos dvasios tėvas (nuo 1911). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitete, 1923–1937). Buvo Marijampolės marijonų gimnazijos steigėjas ir direktorius, rašė istorijos vadovėlius. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Bliuviškiuose (Šakių r.).

 

184

Mirė Janas Rustemas (72 ar 73), 1835 06 21 Puškose (dab. Ignalinos r.), palaidotas Dūkšto dvaro koplyčioje. Gimė 1762 Pėroje (Konstantinopolio priemiestis, dab. Stambulo miesto dalis, Turkija). Dailininkas, masonas, profesorius (1811).

Dailės mokėsi Varšuvoje. Tobulinosi Vokietijoje (1788–1790), grįžęs dirbo įvairiuose dvaruose. Dėstė Vilniaus universitete (1798–1832). Rūpinosi dailės dėstymo metodikos tobulinimu, universiteto dailės kolekcijos ir kitų mokymo priemonių kaupimu. Nutapė Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjų portretų, sukūrė dekoracijų teatrui, medalių. Masonų ložės „Uolusis Lietuvis“ narys (nuo 1790). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

114

Gimė Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre), 1905 06 21 Paryžiuje. Prancūzų rašytojas egzistencialistas, publicistas, dramaturgas. Mirė (74) 1980 04 15 Paryžiuje.

 

 

 

Birželio 22-oji

 

97

Įkurta Kauno meno mokykla. 1922 06 22 Kaune dailininko Justino Vienožinskio iniciatyva Steigiamojo Seimo įstatymu, perorganizavus Aukštuosius piešimo kursus (1920–1922), atidaryta meno mokykla. Ji buvo pirmoji ir vienintelė tokio tipo mokykla Lietuvoje (1922–1940). Mokykla turėjo savivaldą, vadinta Lietuvos meno mokykla (1922–1929). Mokytojų taryba rinko direktorių ir mokytojus, juos tvirtino švietimo ministras. Po kilusio streiko (1929) patvirtintas naujas meno mokyklos statutas. Pagal jį direktorius buvo skiriamas prezidento, mokytojai – švietimo ministro. Mokykla pavadinta Kauno meno mokykla. Meno mokykla turėjo Parengiamąjį (iki 1929 ), Bendrojo lavinimo ir Specialųjį skyrius. Bendrojo lavinimo skyrius rengė piešimo mokytojus gimnazijoms (4 metų studijos), Specialusis – dailininkus (2 metų studijos). Specialiajame skyriuje dėstyta tapyba (nuo 1922 ), grafika ir skulptūra (nuo 1926), dekoratyvinė tapyba (nuo 1929), dailioji keramika (nuo 1931 ). Veikė dailės kūrinių muziejus (nuo 1938). Mokykloje mokėsi žymūs Lietuvos menininkai – Petras Aleksandravičius, Robertas Antinis, Vincas Grybas, Vytautas Kazimieras Jonynas, Marcė Katiliūtė, Mykolas Labuckas, Jonas Mikėnas, Viktoras Petravičius, Bronius Pundzius, Antanas Samuolis, Domicelė Tarabildienė, Stasys Ušinskas, Viktoras Vizgirda ir kt. Gabiausi Meno mokyklos mokiniai buvo siunčiami tobulintis į Vakarų Europą. Grįžę jie dažniausiai pradėdavo dirbti Kauno meno mokykloje. Jai suteiktos aukštosios dailės mokyklos teisės (1939 09 01), vėliau reorganizuota į Kauno taikomosios dailės mokyklą (1940 05 15), o okupavus sovietams reorganizuota į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą (1941 06 05). Sovietų Sąjungos aukštojo mokslo ministerijos potvarkiu Kauno ir Vilniaus dailės institutai sujungti į vieną Valstybinį dailės institutą Vilniuje (1951). Į Ąžuolų kalną perkelta Kauno taikomosios dailės vidurinė mokykla (1951), pavadinta Stepo Žuko vardu (1954). Vėliau – Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumu (1959–1989). Technikumas tapo Kauno aukštesniąja meno mokykla (1989). Mokykla integruota į Kauno kolegiją ir pavadinta Justino Vienožinskio menų studijų centru (2001 08 24), vėliau – Justino Vienožinskio menų fakultetu.

 

139

Gimė Vladas Mironas, 1880 06 22 Kuodiškiuose (dab. Rokiškio r.). Lietuvos valstybės veikėjas, kunigas. Vasario 16-osios Akto signataras.

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje, bet iš jos dėl tautinės veiklos pašalintas (1896). Studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje (1897–1901), studijas tęsė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (iki 1904). Grįžęs į Vilnių, dirbo kapelionu privačiose vietos mokyklose (iki 1907). Vėliau klebonavo Choroščėje (Lenkija, iki 1910), Valkininkuose (1910–1914) ir Dauguose (nuo 1914). Dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime (1905), Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinės katalikų partijos vienas kūrėjų (1906). Lietuvos Tarybos vicepirmininkas (1917–1918), vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas brigados generolo teisėmis (1929–1938), Kauno miesto tarybos narys (nuo 1934), Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas (1938–1939). Nusišalinęs nuo politikos, apsigyveno savo ūkyje Bukaučiuose (netoli Daugų). Sovietų saugumo suimtas, kalintas Alytaus NKVD ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjimuose (1940–1941). Per 1941 m. Birželio 23-iosios sukilimą išlaisvintas grįžo į Bukaučius. Po karo sovietų valdžiai vėl įsitvirtinus Lietuvoje, tris kartus suimtas (1945–1947), kalintas ir ištremtas 7 metams į Vladimiro kalėjimą (1947). Apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio (1930) ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio (1938) ordinais. Mirė (72) 1953 02 17 Vladimiro kalėjime (Rusija), ten ir palaidotas bendrose Vladimiro kalėjimo kalinių kapinėse. Jo vardo pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Rokiškyje.

 

 

Pasaulyje

 

121

Gimė Erichas Marija Remarkas (Erich Maria Remarque), 1898 06 22 Osnabriuke (Vokietija). Vokiečių rašytojas. Mirė (72) 1970 09 25 Lokarne (Šveicarija).

 

 

 

 

 Birželio 23-ioji 

 

 

birželio sukilimo diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu birželio 4-oji paskelbta atmintina valstybės diena (1997 07 03). Šventė siejama su 1941 m. Birželio 23-iosios antisovietiniu sukilimu.

 

418

Kuoknesės mūšis. 1601 06 23 Kuoknesėje (dab. Latvija) didžiojo etmono Kristupo Radvilos Perkūno vadovaujama LDK kariuomenė sumušė Švedijos pajėgas. Vėliau K. Radvila perėjo prie platesnio puolimo Livonijoje. Po apgulties kapituliavo Cėsiai (1601 07), Suntažių, Nytaurės, Malpilo ir kitos pilaitės. Stingant pinigų LDK kariuomenei išlaikyti, prasidėjo užimtos Livonijos dalies gynyba.

 

78

Prasidėjo 1941 m. Birželio 23-iosios sukilimas. 1941 06 23 Lietuvoje, daugiausia Kaune, Vilniuje, Švenčionių, Mažeikių, Panevėžio, Utenos ir kt. vietovėse, sukilėliai keletą dienų kovojo su Rusijos kariuomene. Tą pačią dieną įkurta Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. Lietuvius griebtis ginklo skatino per Kauno radiją platinama žinia apie sukilimą ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudarymas. Galutinai Lietuva buvo išlaisvinta iš okupacinės Sovietų Sąjungos kariuomenės, tik kito okupanto – Vokietijos kariuomenei užėmus kraštą. Nors okupacinė Vokietijos valdžia darė kosmetinių nuolaidų lietuviams, bet jos buvo laikinos, nes nepraėjus dviems mėnesiams jau 1941 08 05 Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veiklą nutraukė.

 

78

Ablingos žudynės. 1941 06 23 Ablingoje (dab. Klaipėdos r.) okupacinės nacių Vokietijos kariuomenės kariškiai sušaudė 42 kaimo žmones – 33 Ablingos, iš jų 20 vyrų ir 13 moterų, 6 Žvaginių kaimo vyrus, bei 2 vyrus ir 1 moterį, atvykusius iš kitur, iš sudeginto Ablingos kaimo liko tik 20 gyventojų. Pretekstą žudynėms suteikė Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos 295-ojo statybos bataliono kariai, apšaudę vokiečių dviratininkų būrį ir kelis jų nukovę. Per kratas vokiečiai kai kurių gyventojų namuose rado ginklų. Be to, žvalgybos duomenimis, kai kurie gyventojai palaikę ryšius su sovietų kariais, teikę jiems pagalbą.

 

365

Gimė Grigalius Antanas Oginskis, 1654 06 23. Didikas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos karinis ir politinis veikėjas. Žemaičių seniūnas (nuo 1698 06 23). Vienas iš Valkininkų konfederacijos, nukreiptos prieš Sapiegų įsigalėjimą Abiejų Tautų Respublikoje, organizatorių, respublikonų vadas.

Pasižymėjo Valkininkų mūšyje prie Lieponių (1700 11 18), kuriame jungtinės lietuvių, žemaičių ir Livonijos pajėgos sumušė reguliariąją Sapiegų kariuomenę, remiamą totorių samdinių. Rėmė ATR valdovą Augustą II (nuo 1700). Sėkmingai kariavo su į Lietuvą besiveržiančia Švedijos kariuomene. Lietuvos lauko etmonas (1703 12 20), su kitais suorganizavo LDK generalinę konfederaciją. Remiamas Rusijos dalinių, apgulė Biržų pilį ir atėmė ją iš švedų (1703 03), bet Švedijos kariuomenė ją vėl susigrąžino (1704 09 14) ir susprogdino. Vienintelis Lietuvoje tinkamai priešinosi Švedijos kariuomenei, paskirtas Lietuvos didžiuoju etmonu (1709). Garsėjo kaip didelis muzikos gerbėjas, turėjo savo dvare orkestrą. Mirė (55) 1709 10 17 Liubline (Lenkija).

 

78

Sušaudytas Vladas Eidukevičius (49), 1941 06 23 Kaune. Gimė 1891 09 09 Kaune. Lietuvių dailininkas.

Rygoje mokėsi privačiai ir meno mokykloje dailės (nuo 1906). Gyveno Sankt Peterburge ir Maskvoje (1910–1912), Vokietijoje (1913–1918), studijavo Miuncheno dailės akademijoje (nuo 1914). Po Pirmojo pasaulinio karo lankėsi Prancūzijoje, Italijoje ir kitur. Gyveno Rygoje (nuo 1929) vėliau – Kaune (nuo 1932). Dalyvavo jungtinėse parodose (nuo 1911) bei rengė individualias meno parodas Lietuvoje ir užsienyje (nuo 1922). Nutapė portretų („Mergaitė su ramunėmis“, „Tėvas su dukrele“ ir kt.), peizažų („Korsikos kraštovaizdis“, „Kalnų peizažas su trobesiais“, „Kalnų miškas“ ir kt.), natiurmortų, teminių kompozicijų.

 

 

 

 

 

 

 

113

Gimė Antanas Vaičiulaitis, 1906 06 23 Didžiuosiuose Šelviuose (Vilkaviškio vls., dab. r). Lietuvos diplomatas, rašytojas, vertėjas.

Baigė Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją. Studijavo Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1927–1933). Prancūzų literatūros studijas gilino Grenoblio ir Sorbonos universitetuose (Prancūzija,1936–1938). Dėstė VDU (iki 1940), dirbo Lietuvos telegramų agentūroje ELTA. Paskirtas į Lietuvos atstovybę prie Šventojo Sosto Vatikane (1940). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (1940), nebegalėdamas sugrįžti Tėvynėn, tais pačiais metais persikėlė į JAV. Dėstė Marianapolio kolegijoje Tompsone, Fordhamo universitete studijavo anglų ir amerikiečių literatūrą. Skrantono universitete dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą. Dirbo „Amerikos balso“ informacinėje agentūroje Niujorke, vėliau – Vašingtone (1951–1976). Dar studijų metais redagavo „Ateitį“ (1929–1932), emigracijoje – „Studentų žodį“ (1941–1943), „Ameriką“ (1945–1947), „Vytį“ (1946–1947), „Aidus“ (1950–1964). Išleido novelių, romanų, apysakų, literatūrinių pasakų, vertimų. Žymiausias kūrinys – romanas „Valentina“ (1936). Mirė (86) 1992 07 22 Vašingtone, perlaidotas tėviškėje (1999). Jo vardu pavadinta gatvė Vilkaviškyje.

 

 

Pasaulyje

 

71

Prasidėjo Berlyno blokada. 1948 06 24 Sovietų Sąjunga siekdama palaužti demokratines Berlyno jėgas pradėjo nesėkmingą miesto blokadą.

 

 

 

 

Birželio 24-oji

 

 

Rasos (Joninės). Valstybės šventė, nedarbo diena. Manoma, kad ši lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė susiformavo dar ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Pagrindinis šventės tikslas buvo užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, piktų dvasių, raganų. Po krikšto sutapatinta su šv. Jono diena ir pavadinta Joninėmis.

 

207

Prancūzijos kariuomenė įžengė į Lietuvą. 1812 06 24 Napoleono I kariuomenė, žygiuojanti susiremti su Rusijos karinėmis pajėgomis, persikėlė per Nemuną į Lietuvą. Po kelių dienų užėmė Vilnių (1812 06 28).

 

78

Rainių skerdynės. 1941 06 24–25 Rainių miškelyje netoli Telšių nuo nacių Vokietijos besitraukiančios kariuomenės sovietų okupantų įvykdytos Telšių kalėjimo politinių kalinių skerdynės. Be teismo žiauriai kankinti ir nužudyti 73 kalinti intelektualai, teisininkai, politikai ir kitokie „liaudies priešai“ vien dėl to, kad jų nereikėtų iš kalėjimo evakuoti. Žudynės išsiskyrė žiaurumu – vyrams nupjauti liežuviai, jų pilvai badyti durtuvais, išspardyti lyties organai ir sukišti į burnas, sutraiškyti kaulai, išdurtos akys, išmaišytos smegenys, nukapotos galūnės. Šis rusų blogio imperijos 300 metų (nuo Vilniaus skerdynių 1655) vykdyto nuoseklaus lietuvių tautos naikinimo ir genocido proveržis tarptautiniu mastu teisiškai nėra įvertintas iki šiol.

 

402

Gimė Kazimieras Kojelavičius-Vijukas, 1617 06 24 Kaune. Jėzuitas (1634), kunigas (1646), literatas, filosofijos ir teologijos mokslų daktaras (1654), profesorius (1652).

Nesvyžiaus kolegijoje studijavo retoriką (1638–1641) ir Vilniaus universitete – filosofiją ir teologiją (1638–1641 ir 1643–1647). Dėstė retoriką Kražių ir Polocko kolegijose (1641–1643), filosofiją Braunsbergo (dab. Branevas; 1648–1649), Poznanės kolegijoje (1649–1652), Vilniaus universitete (nuo 1652), universiteto vicerektorius (nuo 1657), rektorius (1659–1662), studijų prefektas ir Šv. Jonų bažnyčios pamokslininkas (1661–1668). Vilniaus popiežiškosios kunigų seminarijos prefektas (1669–1672). Polocko kolegijos rektorius (1672–1674). 1642 su broliais A. ir P. Kojelavičiais tėvų namus Kaune užrašė kuriamai Jėzuitų kolegijai. Išleido „Retorikos pagrindus“ (lot. k., 2 t. 1654–1659), homiletikos vadovą „Šešiasdešimt religinės kalbos būdų“ (lot. k., 1664). Parašė panegirikų jėzuitų rėmėjams, mokyklas steigusiems dignitoriams, išleido jų rinkinį „Panegirikos didvyriams…“ (lot. k., 1668). Mirė (57) 1674 11 02 Polocke (dab. Baltarusija). Broliai Albertas ir Petras Kojelavičiai-Vijūkai.

 

242

Gimė Jonas Boreika Chodzka (slap. Jonas iš Svisločės), 1777 06 24 Kryvičai (dab. Medilo r., Baltarusija). Teisininkas, rašytojas, masonas.

Dirbo Vileikos, Ašmenos, Minsko teismuose. Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijos narys (1812). Lietuvos mokyklų vizitatorius (nuo 1822). Vilniuje su kitais atgaivino ložę „Uolusis lietuvis“ (1816), įkūrė ložę „Sokrato mokykla“ (1818). Priklausė Šubravcų draugijai (slapyvardis Vaižgantas). Dalyvavo slaptos „Patriotų draugijos“ (Varšuva) veikloje. Rusijos demaskuotas ir kalintas Sankt Peterburge (1826–1829), vėliau ištremtas į Permę (1830–1834). Išgarsėjo didaktine apysaka „Kromininkas Jonas iš Svisločės“ (lenk., 1821), kurioje keliaujančio senuko lūpomis doros ir išminties buvo mokomi paprasti sodiečiai. Ji ne karta išverta ir į lietuvių kalbą. Populiari ir kita jo apysaka „Ponia kaštelionienė ir jos kaimynės“ (lenkų k.). Parašė eiliuotą patriotinės tematikos komediją „Išlaisvinta Lietuva“ (lenkų k., 1818), tragediją „Boleslovas Kreivaburnis“ (past. 1812 Vilniuje), išleido buitinių komedijų, vaizdelių ir apysakaičių rinkinį „Įvairūs raštai“ (lenkų k., 12 t. 1837–1842 ). Mirė (74) 1851 11 10 Minskas.

 

 

 

223

Gimė Jonas Čečiotas, 1796 06 24 Malušicuose (dab. Baltarusija). Visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas.

Mokėsi Naugarduko dominikonų kolegijoje (1809–1815) ir Vilniaus universitete (1815–1816). Vilniaus universiteto Filomatų draugijos narys (nuo 1818). Už dalyvavimą filomatų veikloje suimtas ir kalintas Vilniuje (1823 03 10–1824 10 22), vėliau ištremtas į Orenburgo guberniją (Rusija). Rusijos valdžiai leidus, grįžo į Lietuvą (1831) ir apsigyveno Lepelyje, Rinko baltarusių tautosaką, rašė eilėraščius, kūrė dainų tekstus. Tvarkė Adomo Chreptavičiaus bibliotekos archyvą Ščorsuose netoli Naugarduko (1841–1844). Rinko tautosaką ir išleido rinkinį „Kaimiečių dainelės“ (lenk. k., 6 t., 1837–1846) bei paliko poezijos veikalą „Giesmelės apie senovės lietuvius iki 1434 metų“ (liet. ir lenk. k., 1994). Mirė (50) 1847 08 01 Druskininkuose, palaidotas Ratnyčios kapinėse.

 

75

Mirė Mikalojus Katkus (91), 1944 06 26 Ažytėnuose (Krakių vls., dab. Kėdainių r.). Gimė 1852 12 17, ten pat. Agronomas, publicistas, prozininkas, knygnešys, aušrininkas.

Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje (1866–1873), studijavo Maskvos (Rusija) universitete (1873), vėliau perėjo į Razumovskojės (prie Maskvos) žemdirbystės ir miškininkų akademiją (baigė 1878). Dirbo ūkvedžiu Lietuvos ir Latvijos dvaruose (1879–1885). Grįžęs į Ažytėnus visą gyvenimą ūkininkavo tėvo ūkyje. Platino „Aušrą“, rinko tautosaką, mokė apylinkės vaikus. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, Didžiojo Vilniaus Seimo darbe (1905). Už aktyvią veiklą buvo suimtas (1906) ir du kartus kalintas Kauno kalėjime. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, savo namuose įrengė Ažytėnų pradžios mokyklą ir joje mokytojavo (1919–1922), trumpai dirbo ir Plungės gimnazijoje. Reiškėsi kaip aktyvus demokratas. Parašė pasakėčių, apsakymų, atsiminimų apie 1863 m. sukilimą, „Aušrą“ ir kt. Svarbiausias kūrinys – etnografinė apybraiža „Balanos gadynė“ (1931). Išleisti „Raštai“ (1965). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Kėdainiuose.

 

50

Mirė Zigmas Žemaitis (84), 1969 06 24 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1884 11 08 Daktoriuose (Tverečiaus vls., dab. Ignalinos r.). Matematikas, kultūros veikėjas, profesorius (1922).

Baigė Odesos universitete matematiką (1908). Dirbo mokytoju Vilniaus mergaičių (1909–1915) ir Voronežo lietuvių (1915–1918) gimnazijose. Dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių dailės draugijos veikloje (nuo 1909). Švenčionyse suorganizavo lietuvių vidurinę mokyklą ir jai vadovavo (1918–1920). Kartu su kitais įsteigė Aukštuosius kursus Kaune (1920), kurį laiką buvo jų vadovas. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1922–1940) ir Vilniaus (nuo 1940) universitetuose. Vilniaus universiteto rektorius (1946–1948). Tyrė matematikos dėstymo metodiką, matematikos istoriją, kūrė lietuviškus matematikos terminus, rūpinosi aviacijos plėtojimu Lietuvoje: vadovavo Lietuvos aeroklubui (1929–1940). Parašė darbus „Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis“ (1920), „Izaokas Newtonas“ (1927), paskaitų kursą „Diferencialinio-integralinio skaičiavimo pagrindai“ (1939) bei kt. Jo vardu pavadintos gatvės Tverečiuje (Ignalinos r.).

 

 

 

 

Birželio 25-oji

 

212

Sudaryta Tilžės taika. 1807 06 25 Tilžėje (dab. Sovetskas, Kaliningrado sr., Rusija) Rusijos imperatorius Aleksandras I ir Prancūzijos imperatorius Napoleonas I pasirašė taikos sutartį. Sutartis sudaryta po Napoleono kariuomenės pergalės rusų–prūsų–prancūzų kare (1806–1807). Prūsija prarado beveik pusę teritorijos – žemės kairiajame Elbės krante atiteko naujai kuriamai Vestfalijos karalystei, Kotbuso apylinkės – Saksonijai, Belostoko – Rusijai, Dancigas (Gdanskas) tapo laisvuoju miestu, lenkų žemėse sukurta Varšuvos kunigaikštystė. Aleksandras I pripažino šiuos pertvarkymus Europoje, pažadėjo tarpininkauti Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai dėl taikos, įsipareigojo sudaryti paliaubas su Turkija, išvesti Rusijos kariuomenę iš Valachijos ir Moldavijos. Jei Didžioji Britanija atsisakytų Rusijos tarpininkavimo, nepripažintų jūrų laisvės ir negrąžintų Prancūzijai kolonijų, Rusija įsipareigojo nutraukti su ja diplomatinius santykius ir prisijungti prie Kontinentinės blokados. Jei Turkija atsisakytų Prancūzijos tarpininkavimo, Napoleonas įsipareigojo dalyvauti kare prieš Turkiją. Atskiru aktu buvo įteisinta karinė Rusijos ir Prancūzijos sąjunga.

 

28

Įvestas litas. 1993 06 25 Lietuvos nacionaline valiuta vėl tapo litas. Pirmą kartą šis piniginis vienetas buvo įvestas po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo (1922 08 09). Jis pakeitė iki tol apyvartoje cirkuliavusias vokiečių ostmarkes ir ostrublius. Rusų sovietams okupavus Lietuvą, greta lito į apyvartą buvo išleistas rublis (1940 11 25). Nuo tada litai buvo tik priimami, o netrukus rublis įteisintas kaip vienintelė atsiskaitymo priemonė (1941 03 25). Vienas litas keistas į 90 kapeikų, nors reali jo vertė buvo 3–4 kartus didesnė. Prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą buvo įsteigtas Lietuvos bankas (1990 03 01). Neturint savų pinigų ir vis dar priklausant rublio zonai, Lietuvos bankas negalėjo imtis aktyvios pinigų politikos, todėl buvo įvesti laikinieji pinigai – talonai (1992 10 01), kuriuos vėliau pakeitė litas (1993 06 25).

 

Prof. Stasio Uosio laiškas ateities kartoms apie lito įvedimą

 

 

"Lito įvedimo idėjos gimimas

 

Lito gimimas brandintas nuosekliai, būta lito idėjos šalininkų ir prieštarautojų. Spaudoje būta visko – tų idėjų šalininkų ir gynėjų. Kai kam atrodė, kad litą įvesti paskubėta ir net pavėluota.

Priminsiu pokalbį ekonomistų. Atvirai prasidėjus ekonomistų pokalbiui, 1988 m. gegužės 26 d. Mokslų akademijoje diskusijos metu pokalbyje prof. S. Uosis iškėlė mintį, tuo metu gana revoliucingą, apie lito būtinumą. Tai, ką siūlau, bus svarbiausias būdas pereiti prie realiai veikiančios respublikos ūkiskaitos, pagrįstos prekiniais-piniginiais santykiais. Pasitarime dalyvavęs J. Raigas (iš Estijos) palaikė S. Uosio mintį, kad reikalinga respublikų valiuta kaip savarankiška pinigų sistema arba kaip konvertuojami pinigai, be kurios nieko neišeis.

Taip savų pinigų idėja tapo kibirkštimi, iš kurios užsiplieskė liepsna.

Taip atsirado savų pinigų idėja, kuriai buvo daug šalininkų ir priešininkų.

Pilna ūkiskaita su sava valiuta turėjo tapti piniginiu ramsčiu ūkiskaitai.

Taip nuo teorijos pereita prie praktikos, sudarytos įvairios komisijos. V. Terleckui buvo pavesta vadovauti grupei ekonomistų (S. Uosis, Vilius Baldišius, Irena Čepienė, Bronius Povilaitis, Juozas Dusevičius, Jonas Vizbaras, Raimondas Norkus ir kt.). Taip po pervedamųjų pinigų buvo pereita prie lietuviškų pinigų.

Savų pinigų įvedimas neapsiėjo be trūkumų. Litus turime, bet jų vertingumas, lyginant su prieškariniu litu, yra nežmoniškai nuvertėjęs. Taip atsitiko dėl to, kad dabartinis litas įvestas apgraibomis, neturint jam ekonominio pagrindo, nežmoniškai siaučiant infliaciniams procesams. Gavosi, kad infliacija vyksta šuoliais, o defliacijos niekas net negalvoja naudoti dabartinėje pinigų sistemoje.

Tokiu būdu, litas pagimdytas ant griūvančios ekonomikos. Todėl jis ir gimė invalidas. Litas įvestas nepasiruošus ekonomikai.

Niekas nepasikeitė ir dabar. Kainos pakilo šimtus kartų, o darbo užmokestis merdi, yra žemiau Vakarų šalių lygio.

Mano jausmai atgimusiam litui.

Litas atgimė. Jo pirmasis globėjas buvo JAV doleris. Dabar jis gretinasi prie euro. Giminystė gera! Bet ji turėtų tapti ne vienpusiška – orientuotis į defliaciją. Ar ne per daug pamėgti kainų šuoliai? Mes daugiau girdime infliacijos poveikį ir įtaką kainoms, jų augimui ir nesigirdi stabilizuojančių dalykų. Turėtų bendrauti infliaciniai ir defliaciniai procesai. Lito perkamoji galia atsilieka, o kainos smarkiai kyla.

Lietuvos pinigų – lito atgimimas.

Litas turėtų tvirtėti ir didėti jo perkamoji galia. Bet valiutos rinkoje turi vyrauti infliaciniai ir defliaciniai reiškiniai.

 

2002 m. liepos 4 d.

S. Uosis"

 

133

Gimė Jonas Vailokaitis, 1886 06 25 Pikžirniuose (Sintautų vls., Šakių r.). Finansininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, Vasario 16-osios Akto signataras.

Baigė Peterburgo pramonės ir prekybos institutą (1908). Su broliu Juozu Kaune įkūrė Vailokaičių banką bei jų vardu pavadintą prekybos ir pramonės bendrovę (1912). Buvo Lietuvos Tarybos narys (1917–1920), dalyvavo Steigiamojo Seimo veikloje (1920–1922). Po Pirmojo pasaulinio karo Vailokaičiai įsigijo žlungantį brolių Šmitų metalo gaminių fabriką Šančiuose ir jį reorganizavo į AB „Metalas”. Fabrikas pradėjo gaminti atsikuriančios šalies ūkiui reikalingus ketaus, aliuminio, vario, bronzos, žalvario liejinius, įvairias žemės ūkio mašinas bei jų dalis. Su broliu, remiant kunigijai ir Lietuvos krikščionių demokratų partijai, įsteigė „Ūkio banką“ (1919). Brolių Vailokaičių iniciatyva įsteigta draudimo akcinė bendrovė „Lietuva“ (1921). Broliai Vailokaičiai įsteigė AB „Palemonas” (1923) – plytų fabriką prie Palemono geležinkelio stoties, įkūrė plytines Garliavoje, Gelgaudiškyje, Kybartuose, Kuršėnuose, Panevėžyje, įsteigė AB „Maistas”, padėjo įkurti žemės ūkio kooperatyvų susivienijimą „Lietūkis”, buvo AB „Eksportas ir importas“, AB „Cukrus“ steigėjai ir dalininkai. Pastaroji įmonė laikoma cukraus gamybos Lietuvoje pradininke. Lietuvos Banko tarybos narys (1925). Vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų (1927). „Urmo“ bendrovės pirmininkas (1937). Broliai apie 15 % gautojo pelno skirdavo labdarai, studentijai šelpti. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (1940), pasitraukė į Vokietiją, kurį laiką gyveno Berlyne. Mirė (58) 1944 12 16 Blankenburge (Vokietija), emigracijoje, ten ir palaidotas, palaikai perlaidoti Paštuvos kapinėse (2007 08 18). Jo vardu pavadinta gatvė Šakiuose.

 

127

Mirė Jonas Čerskis (47), 1892 06 25 Kolymskojėje (Sibiras, Rusija). Gimė 1845 05 15 Svolnoje (dab. Baltarusija). Keliautojas ir atradėjas, geologas, speleologas, paleontologas ir geografas, Sibiro tyrinėtojas.

Mokėsi Vilniaus I gimnazijoje ir Bajorų institute. Už dalyvavimą 1863–1864 m. anticariniame sukilime atiduotas į rekrūtus ir ištremtas į Omską (Rusija). Ten išaiškėjo jo gabumai geologijai ir zoologijai, čia jis parašė pirmąjį mokslinį straipsnį apie Omsko apylinkių geologinę struktūrą. Gyvendamas Sibiro tremtyje, trejus savo veiklos metus paskyrė Rytų Sajanų urvų tyrimui, sugebėjo geologiškai ištirti apie tūkstančio kvadratinių kilometrų plotą. Paleistas iš rekrūtų (1871), darbą tęsė Rusijos geografų draugijos Rytų Sibiro skyriuje Irkutske. Čia jis tapo žymaus geologo ir geografo Aleksandro Čekanovskio padėjėju ir mokiniu. Zoologijos jis mokėsi iš politinio tremtinio, buvusio Varšuvos vyriausiosios mokyklos profesoriaus Benedikto Dibovskio. Rengė ekspedicijas po urvus, rado paleolito meno dirbinių, urvų tapybos. Tyrė Baikalo ežero krantus (1877–1880), sudarė jų geologinį žemėlapį. Dirbo meteorologu steigiamoje Žemutinės Tunguskos stotyje (1882). Po metų grįžo pas gimines netoli Irkutsko. Rusijos mokslų akademijos kvietimu pradėjo darbą Sankt Peterburgo zoologijos muziejuje (nuo 1885). Čia aprašė savo ir kitų ekspedicijos dalyvių surinktą medžiagą. Tyrinėjo Kolymos, Indigirkos, Janos baseinus (1891–1892). Žymiausias pasiekimas – mumifikuotos faunos atradimas Nižneudinsko urve. Didžiausia šio atradimo sensacija buvo išnykusių žinduolių naujos rūšies – Nižneudinsko šuns atradimas. Rusijos geografų draugijos apdovanotas mažaisiais sidabro (1876) ir aukso (1878) medaliais, auksiniu Litkės medaliu (1886). Jo vardu Jakutijoje (Rusija) pavadintas kalnynas – Čerskio kalnagūbris (didesnis už Kaukazą ir aukštesnis už Uralą) ir gyvenvietė, taip pat gatvė Vilniuje.

 

 

Pasaulyje

 

74

Įkurta Jungtinių Tautų Organizacija (JTO). 1945 06 25, besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, įkurta tarptautinė Jungtinių Tautų Organizacija, kurios tikslas – stiprinti pasaulinę taiką, saugumą, bendradarbiavimą. Svarbiausi organai – Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba, Tarptautinis Teismas, Sekretoriatas. Būstinė – Niujorkas.

 

69

Prasidėjo Korėjo karas. 1950 06 25 prasidėjo Korėjos karas tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų.

 

116

Gimė Džordžas Orvelas (George Orwell), 1903 06 25 Motiharyje (Indija). Anglų rašytojas ir žurnalistas. Mirė (46) 1950 01 21 Londone.

 

 

 

 

Birželio 26-oji

 

78

Červenės žudynės. 1941 06 26 Cegelnės miške (prie Červenės, į Rytus nuo Minsko, Baltarusija) naktį rusų sovietų NKVD įvykdė masines žudynes – sušaudė apie 2000 žmonių, tik apie 200 pavyko pabėgti. Tarp sušaudytųjų buvo baltarusiai, lenkai ir lietuviai. Dauguma jų buvo Lietuvoje sovietų laikyti kaliniai, kurie Sovietų Sąjungos–Vokietijos karo pirmosiomis dienomis buvo atitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą.

 

191

Gimė Antanas Mackevičius, 1828 06 26 Morkiuose (Tytuvėnų vls., dab. Kelmės r.). 1863 m. anticarinio sukilimo vadas, kunigas.

Baigė Vilniaus gimnaziją, mokėsi Šv. Vladimiro universitete Kijeve (1846–1849). Paveiktas Tautų pavasario idėjų (1848), metė universitetą ir įstojo į Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją (1850). Baigęs kunigavo Krekenavoje (1853–1855) ir Paberžėje (1856–1863). Pirmasis Kauno gubernijoje iškėlė 1863 m. sukilimo vėliavą, Paberžės bažnyčioje paskelbęs sukilimo manifestą (1863 03 20), apsiginklavo ir surinko sukilėlių būrį (apie 250 žmonių). Kartu su būriu prisijungęs prie Zigmanto Sierakausko rinktinės (1863 04 01) tapo vienos jos kolonos vadu. Paskirtas Kauno gubernijos sukilėlių kariniu organizatoriumi ir vadu (1863 11–12). Vadovavo 8–15 tūkst. sukilėlių armijai. Po nesėkmingo susirėmimo su Rusijos kariuomene (1863 11 26) slapstėsi Lebedžiuose (ties Vilkija, dab. Kauno r.), ruošdamasis kelionei į Varšuvą, bet pateko į nelaisvę (1863 12 17). Kalintas ir tardytas Kauno kalėjime. Neišdavė kitų sukilimo vadų ir buvo nuteistas mirties bausme. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo sprendimu pakartas (35) 1863 12 28 Kaune. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Panevėžyje ir Kelmėje.

 

78

Sušaudytas Kazys Bizauskas (49), 1941 06 26 prie Bychosavo, netoli Červenės (Baltarusija). Gimė 1892 02 15 Pavyluostoje (Latvija). Diplomatas, teisininkas, bankininkas. Vasario 16-osios Akto signataras.

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje, vėliau – Šveicarijoje ir Vilniuje, baigė Kauno gimnaziją (1913). Studijavo Maskvos universitete (nuo 1913), laikraščio „Rygos garsas“ redaktorius (1914), Panevėžio lietuvių gimnazijos inspektorius (1915), miesto valdybos narys, Lietuvos Tarybos narys (1917–1920), Tarybos generalinis sekretorius (nuo 1918). Lietuvos ūkio banko vienas iš steigėjų (1918). Steigiamojo Seimo narys (1920–1922), švietimo ministras. Lietuvos atstovas Vatikane (1922), JAV (1923), nepaprastasis ir įgaliotasis ministras JAV (1924–1927), Latvijoje (1927–1928, 1939), Didžiojoje Britanijoje (1928–1930) ir Nyderlanduose (1930–1931). Įgaliotasis ministras prie Užsienio reikalų ministerijos (1931–1932, 1938–1939), šios ministerijos Teisės ir administracijos departamento direktorius (1932–1938). Ministro Pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje (1939–1940). Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, suimtas (1940), kalintas, prasidėjus Sovietų Sąjungos–Vokietijos karui išvežtas į Rusijos gilumą ir sušaudytas. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

9

Mirė Algirdas Mykolas Brazauskas (77), 2010 06 26 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1932 09 22 Rokiškyje. Valstybės veikėjas, politikas, Kovo 11-osios Akto signataras, Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Baigė Kauno politechnikos institutą (dab. KTU, 1956), tapo mokslų daktaru (1974). Užėmė aukštas nomenklatūrines pareigas Sovietų Lietuvos ir jos Komunistų partijos struktūrose – Statybos medžiagų pramonės ministras (1965–1967), Valstybės plano komiteto pirmininko pavaduotojas (nuo 1967), Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius (1988–1990), Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas (1989–1990). Lietuvos Respublikos Seimo narys (nuo 1990), Ministro Pirmininko pavaduotojas (1990–1991), Seimo pirmininkas (1992–1993). Laikinai ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas (1992–1993). Išrinktas pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentu (1993–1998). Ministras Pirmininkas (2001–2006). Lietuvos demokratinės darbo partijos (taip persivadinusios Lietuvos komunistų partijos) pirmininkas (1990–1993) ir pastarajai susiliejus su Lietuvos socialdemokratų partija ir perėmus pastarosios pavadinimą, jos pirmininkas (2001–2007). Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi (1998), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000) ir Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine (2003).

 

 

Pasaulyje

 

200

Užpatentuotas dviratis. 1819 06 26 vokiečių baronas Karlas von Draisas užpatentavo dviratį.

 

 

 

 

Birželio 27-oji

 

615

Užimtas Smolenskas. 1404 06 27 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė užėmė svarbų Rytų atramos tašką Smolenską. Vėliau jį užėmė Maskvos Didžioji Kunigaikštystė (1514), iš kurios atsiėmė jau Abiejų Tautų Respublika (1611). Bet greitai galutinai prarado (1654).

 

87

Gimė Kazimieras Saja, 1932 06 27 Skėriuose (dab. Pasvalio r.). Lietuvių rašytojas, visuomenės veikėjas.

Baigė Paukštakių pradžios mokyklą (1943), Klaipėdos Žemės ūkio technikumą (1952), Klaipėdos mokytojų institutą (1954), Vilniaus pedagoginį institutą (dab. VEU; 1958). Lietuvos rašytojų sąjungos narys (1957–2004). Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas (1990–1992). Lietuvos teatruose pastatyta per 20 jo dramos veikalų, tarp jų – „Septynios ožkenos“, „Mamutų medžioklė“, „Pranašas Jona“, „Ubagų sala“, „Šventežeris“, „Devynbėdžiai“ ir kt. Parašė prozos knygas vaikams ir suaugusiems – „Klumpės“, „Klaidžiojimas“, „Pasakysiu kaip draugui“, „Ei, slėpkitės!“, „Būrimas obuolio sėklom“, „Už nevarstomų durų“, „Rasi rasoj rasi“ (1995), „Stulpininkas“ (1999), „Lazdos išradimas“ (1999), „Dramų turgus“ (2001) ir kt. Respublikinės premijos laureatas už prozos knygą vaikams „Ei, slėpkitės!“ (1972). Parašė beletristikos ir publicistikos kūrinių „Nebaigtas žmogus“ (2003), „…kurio nieks nemylėjo“ (2005), apsakymų rinkinių „Tas, kuris“ (2007), „Niekam nenusileisiu“ (2008), „Patumšalė“ (2008), „Septyni miegantys broliai“ (2009). Išleisti „Raštų“ (2 t., 1989).

 

 

156

Pakartas Zigmantas Sierakauskas (37), 1863 06 27 Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Gimė 1826 05 30 Lisavėje (dab. Ukraina). Kariškis, visuomenės veikėjas, 1863 m. anticarinio sukilimo vadas.

Tėvas žuvo per 1830–1831 m. anticarinį sukilimą. Baigė Žitomiro gimnaziją (1845), mokėsi Sankt Peterburgo universitete (abu Rusijoje). Revoliucinių organizacijų buvo siųstas į Vakarus, bet Rusijos saugumo susektas ir be teismo sprendimo suimtas (1848), pėsčias išvarytas į Kirgizijos stepes. Tremtyje užsitarnavęs valdžios palankumą, atgavo laisvę ir buvo pasiųstas į Sankt Peterburgo Generalinio štabo karo akademiją (baigė 1859). Paskirtas į Rusijos kariuomenės vyriausiąjį štabą. Sankt Peterburge įsteigė ir vadovavo Karininkų revoliuciniam būreliui (1857), priklausė draugijai „Zemlia i volia“ (rus. „Žemė ir laisvė“). Tarnybos reikalais lankėsi Vakarų Europoje (1858–1863), Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III prašė paramos sukilimui. Grįžęs į Lietuvą, paskirtas Lietuvos sukilėlių karo viršininku ir Kauno vaivada (1863 04). Subūrė sukilėlių rinktinę, kovėsi prie Raguvos, Medeikių, Gudiškio ir Šiaurės Lietuvoje. Pateko į nelaisvę (1863 05 08). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Kuršėnuose (Šiaulių r.).

 

98

Mirė Kristupas Lokys (60), 1921 06 27 Vanaguose (dab. Klaipėdos r.). Gimė 1860 12 08 Nelaimiškiuose. Evangelikų liuteronų kunigas, misionierius, lietuvių raštijos darbuotojas.

Mokėsi Gosnerio misionierių mokykloje Berlyne (1885–1888), gerai mokėjo Indijos hindi, mindari ir gauvari tautų kalbas, anglų kalbą. Evangelikų liuteronų misionierius Indijoje (1888–1913, su pertrauka). Vietos gyventojus mokė agrotechnikos, jiems organizavo labdarą, įsteigė ligoninę, parodomąjį ūkį, pastatydino užtvanką. Jos vietoje vėliau pastatyta didelė užtvanka pavadinta jo vardu. Iniciavo „Sandoros“ draugijos steigimą (1904) Mažojoje Lietuvoje, leido laikraštį „Pagalba“ (1904–1939). Išleido giesmynėlį „Pasiuntinystės giesmės“ (1903), knygą „Gera roda wierno prieteliaus ir brolio Kristuje“. Ragino ugdyti lietuvių kultūrą. Iš viso parašė 16 religinio turinio knygų. Iš Indijos prieš Pirmąjį pasaulinį karą grįžęs atostogų, dėl karo liko tėviškėje. Kunigavo Vanaguose (1914–1921). Tarp jaunimo plėtojo tautinę ir religinę veiklą, dalyvavo steigiant „Eglės“ draugiją. Rašė į lietuvių spaudą, vienas pirmųjų rašė ir apie Indiją. Spaudoje, susirinkimuose reikalavo Klaipėdos kraštą atskirti nuo Vokietijos (1919), dėl tautinės veiklos valdžios ir dvasinės vyresnybės persekiotas. Jo vardu pavadinta gatvė Vanaguose (Klaipėdos r.).

 

 

Pasaulyje

 

65

Pradėjo veikti pirmoji atominė elektrinė. 1954 06 27 Obninske (netoli Maskvos) pradėjo veikti pirmoji pasaulyje atominė elektrinė.

 

 

 

 

Birželio 28-oji

 

144

Gimė Povilas Višinskis, 1875 06 28 Ušnėnuose (dab. Kelmės r.). Visuomenės, kultūros veikėjas, publicistas, knygnešys.

Baigė Šiaulių gimnaziją (1894), studijavo Sankt Peterburgo universitete (1894–1898). Vertėsi privačiomis pamokomis. Dirbo „Vilniaus žiniose“ (1904–1905). Anksti įsijungė į lietuvių tautinį atgimimą, užsiėmė knygnešyste, bendradarbiavo „Varpe“, „Ūkininke“, Šiauliuose sušaukė konferenciją šiems laikraščiams aptarti (1898). Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai (1894–1898). Palangoje režisavo spektaklį „Amerika pirtyje“ (1899), redagavo „Varpą“ ir „Ūkininką“ (nuo 1900). Pirmininkavo varpininkų suvažiavimui Aleksandrijoje, Zubovų dvare (dab. Šiaulių r.). Vienas Lietuvių demokratų partijos kūrėjų (1902), jos programos rengėjas. Įkūrė knygų leidimo bendrovę „Šviesa“ (1905). Rengė lietuviškus elementorius, parašė brošiūrų, straipsnių (apie 200) įvairiais klausimais ir kt. Svarbiausias veikalas „Antropologinė žemaičių charakteristika“ (rusų k., 1896, atskiru veikalu išleista 2004). Paskatino kūrybai Žemaitę, Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdą ir Jovarą. Išleisti „Raštai“ (1964). Mirė (30) 1906 04 23 Berlyne, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Kurtuvėnuose (Šiaulių r.), Ušnėnuose (Kelmės r.), Užventyje (Kelmės r.) ir Dvarčiuje (Kelmės r.).

 

225

Pakartas Ignotas Jokūbas Masalskis (67), 1794 06 28 Varšuvoje. Gimė 1726 07 30 Alekšice (dab. Baltarusija). Kunigaikštis, stambus žemvaldys, mecenatas, teologijos daktaras, Vilniaus vyskupas (1762–1794).

Mokėsi misionierių seminarijoje Varšuvoje (nuo 1745), studijas tęsė Romoje. Pirmasis Edukacinės komisijos pirmininkas (1773–1776). Rėmė švietimą, gabų Lietuvos jaunimą (Lauryną Gucevičių, Pranciškų Smuglevičių ir kt.) ir Vilniaus katedros rekonstrukciją (nuo 1783). Nepritarė 1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucijai, prisidėjo prie Targovicų konfederacijos (1792). Tado Kosciuškos sukilėlių apkaltintas valstybės išdavyste ir pakartas. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Kretingoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

91

Mirė Alfonsas Petrulis (54), 1928 06 28 Musninkuose (dab. Širvintų r.). Gimė 1873 08 04 Kateliškiuose (dab. Biržų r.). Kunigas (1899), visuomenės veikėjas, Vasario 16-osios Akto signataras.

Mokėsi Šiaulių gimnazijoje (iki 1893), baigė Panevėžio gimnaziją (1894). Studijavo Žemaičių kunigų seminarijoje (1894–1898), vėliau – Lvovo veterinarijos institute (1895–1897), bet jo nebaigė. Grįžęs į Lietuvą, mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje (1897–1898), buvo pasiųstas studijas tęsti Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, tačiau dėl sveikatos priežasčių grįžo į Vilnių. Paskirtas Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru (1899). Buvo Bagdonavos filialistas, kunigavo Joniškyje. Maišiagalos, Nalibokų, Marcinkonių, Pivašiūnų klebonas (1909–1927). Įstojo į Lietuvos mokslų draugiją (1908). Su kitais įkūrė „Aušros“ bendriją katalikiškam laikraščiui leisti (1911). Tautos pažangos partijos narys. Lietuvių konferencijos Berne (1917) ir Lozanoje (abu Šveicarijoje, 1918) dalyvis. Dalyvavo Vilniaus konferencijoje (1917 09 18–22), buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumo sekretorius (1919). Už lietuvybės puoselėjimą du kartus lenkų kareivių buvo suimtas (1919), kurį laiką kalėjo Vilniaus kalėjime. Rašė katalikiškajai spaudai. Paskutinius metus klebonavo Paparčiuose (Kaišiadorių r., 1927–1928). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Musininkuose (Širvintų r.) ir Pivašiūnuose (Alytaus r.).

 

87

Mirė Maironis (tikr. Jonas Mačiulis, 69), 1932 06 28 Kaune, palaidotas Kauno katedroje. Gimė 1862 11 02 Pasandravio dvare (dab. Raseinių r.). Kunigas, poetas romantikas, rašytojas, teologijos daktaras (1903), profesorius.

Studijavo literatūrą Kijevo universitete (1883–1884), vėliau Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1884–1888), Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888–1892). Dėstė Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1893–1894, 1909–1932), buvo jos rektorius (1909–1932). Sankt Peterburgo dvasinės akademijos profesorius (1894–1909). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1932). Vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos programos rengėjų (1905). Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Pradėjo rašyti mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius spausdino „Aušroje“ (1885). Išleido eilėraščių rinkinius „Pavasario balsai“ (1895), poemas „Tarp skausmų į garbę“ (1895), „Nuo Birutės kalno“ (1904), „Jaunoji Lietuva“ (1907), „Raseinių Magdė“ (1909), „Mūsų vargai“ (1920). Parašė operų libretų, istorinę draminę trilogiją „Kęstučio mirtis“ (1921), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925) ir „Vytautas – karalius“ (1930). Paliko literatūros istorijos ir kritikos darbų, publicistinių straipsnių, teologijos studijų. Kūryboje idealizavo herojišką Lietuvos praeitį, poetizavo gamtą, skelbė tikėjimą lietuvių tautos ateitimi. Dar gyvam esant, pradėti leisti jo „Raštai“ (5 t., 1926–1930), kiti pasirodė po poeto mirties – „Rinktiniai raštai“ (2 t., 1956), „Raštai“ (3 t., 4 kn., 1987–1992). Jo vardu Lietuvoje pavadintos 49 gatvės.

 

48

Mirė Antanas Venclova (65), 1971 06 28 Vilniuje. Gimė 1906 01 07 Trempiniuose (Liubavo vls., dab. Kalvarijos sav.). Lietuvių poetas, prozininkas, politikas, Sovietų Lietuvos liaudies rašytojas (1965).

Baigė Vytauto Didžiojo universitetą (1932), mokytojavo Kaune (1933–1934, 1939–1940) ir Klaipėdoje (1934–1939). Žurnalo „Trečias frontas“ redaktorius (1930–1931). Išleido poezijos rinkinių – „Sutemų skersgatviuos“ (1926), „Gatvės švinta“ (1927), „Obelis kur augalota“ (1945) ir kt., apsakymų rinkinių „Beržai vėtroje“ (1930) ir kt., „Naktis“ (1939), romaną „Draugystė“ (1936) ir kt. Rusų Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, tapo švietimo ministru (1940), buvo išrinktas į vadinamąjį „liaudies“ Seimą (1940). Priklausė delegacijai vykusiai į Maskvą prašyti Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą (1941). Sovietų Lietuvos liaudies švietimo komisaras (1940–1943). Dėstė Kauno universitete (1944–1946). Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (1940–1971) ir Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos (1941–1962) deputatas, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narys (1952–1964). Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas (1954–1959), rūpinosi palikimo autorių kūrybos leidyba. Parašė atsiminimų knygas „Pavasario upė“ (1964), „Jaunystės atradimas“ (1966), kritikos straipsnių. Parašė žodžius Sovietų Lietuvos himnui. Stalino premijos laureatas (1952). Sūnus – rašytojas Tomas Venclova.

 

 

Pasaulyje

 

630

Kosovo mūšis. 1389 06 28 Kosovo mūšyje turkai sumušė serbus ir bosnius.

 

100

Pasirašyta Versalio taikos sutartis. 1919 06 28 Paryžiuje tarp Antantės valstybių ir Vokietijos pasirašyta taikos sutartis.

 

 

 

 

Birželio 29-oji

 

265

Gimė Juozapas Arnulfas Giedraitis, 1754 06 29 Kamaraučiznoje (Giedraičių vls., dab. Molėtų r.). Kunigaikštis, kunigas (1781), kanonų teisės daktaras (1790), Žemaičių vyskupas (nuo 1802).

Mokėsi Kilmingųjų kolegijoje Vilniuje, baigė Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją (1780). Keliavo po Europos šalis (1781–1785), ilgiausiai buvo Romoje. Žemaičių vyskupijos kapitulos narys (nuo 1785), vyskupo koadjutorius su paveldėjimo teise (nuo 1791). Žemaičių vyskupas (nuo 1802). Rūpinosi krašto švietimu ir savo iniciatyva pirmasis Žemaitijoje sukūrė parapinių mokyklų tinklą (apie 70 proc. parapijų turėjo mokyklas), dalyvavo lietuvių tautiniame atgimime. Parašė studiją „Apie lietuvių tautą, kalbą ir literatūrą“ (lenk. k., išsp. 1994), atliko Naujojo Testamento vertimą „Naujas Istatimas Jezaus Christaus Wieszpaties musu“ (1816). Biblijos draugijos narys (nuo 1813). Už paramą anticariniam 1830–1831 m. sukilimui Rusijos valdžios nušalintas nuo pareigų. Mirė (84) 1838 07 05 Alsėdžiuose (vls. centr., dab. Plungės r.). Palaidotas Varnių katedroje, širdis įmūryta Giedraičių bažnyčios presbiterijos sienoje.

 

133

Gimė Justinas Vienožinskis, 1886 06 29 Mataučiznoje (Obelių vls., dab. Rokiškio r.) Dailininkas, profesorius (1946).

Vienas originaliausių XX a. lietuvių dailininkų, ugdžiusių jaunuosius Lietuvos menininkus. Kūryboje įvairiais laikotarpiais vyravo peizažai ir portretai. Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgavos, Latvija) gimnazijoje, kur atsiskleidė meniniai gabumai, vėliau mokslus tęsė Maskvoje (1902–1905). Grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į Tautinę revoliuciją (1905), kalintas. Išvyko į Krokuvos dailės akademiją studijuoti tapybos (1908), gilino žinias kituose Europos meno centruose. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno gimtinėje. Po karo dirbo Rokiškio ir Zarasų gimnazijose. Kauno meno mokyklos steigėjas (1922) ir direktorius (1922–1925). Dalyvavo Lietuvos meno kūrėjų draugijos veikloje. Lietuvos dailės sąjungos pirmininkas (1935–1936), Vilniaus dailės instituto dėstytojas (1940–1946), Sovietų Lietuvos dailės muziejaus bendradarbis (1952–1956). Surengė personalines parodas (Kaune 1928 ir 1961, Vilniuje 1986). Ankstyvojo laikotarpio kūriniams būdingas dekoratyvumas, aiškios formos. Vėlesnėje menininko kūryboje dominavo peizažai ir portretai, kurie pasižymi kompoziciniu apibendrinimu. Mirė (74) 1960 07 29 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Raudondvaryje (Kauno r.).

 

126

Gimė Kazys Pakštas, 1893 06 29 Alinaukoje (Užpalių vls., dab. Utenos r.). Profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas, keliautojas, visuomenės veikėjas, profesorius (1929).

Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto docentas (1925), profesorius (1929). Išvykęs į JAV (1939), dėstė Kalifornijos universitete (1939–1941), vėliau – Karletono kolegijoje, Merilendo universitete ir kt. Buvo siūlomas į Lietuvos Respublikos prezidentus (1938). Dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas (1930–1940), Lietuvos geografų draugijos steigėjas ir pirmininkas (1934–1940). Čikagoje įkūrė Lietuvių kultūros institutą ir jam vadovavo (1941–1943). Daug nusipelnė kaip talentingas geopolitikas. Svarbiausias darbas – „Baltijos respublikų politinė geografija“ (1929). Mirė (67) 1960 09 11 Čikagoje (JAV), emigracijoje. Jo vardu pavadinta gatvė Užpaliuose (Utenos r.).

 

 

 

Birželio 30-oji

 

108

Gimė Česlovas Milošas, 1911 06 30 Šeteniuose (Surviliškio vls., dab. Kėdainių). Lietuvių kilmės lenkų rašytojas, literatūros mokslininkas, diplomatas, profesorius (1961). Nobelio literatūros premijos laureatas (1980), Pasaulio tautų teisuolis.

Mokėsi Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje (nuo 1920), baigė Vilniaus Stepono Batoro universitetą (1934), persikėlė į Varšuvą (1937). Po karo dirbo diplomatinį darbą Lenkijos atstovybėse Niujorke ir Vašingtone. Lenkijos diplomatas JAV ir Prancūzijoje (1945–1951). Nutraukęs diplomatinę tarnybą (1951) ir pasiprašęs prieglobsčio, apsigyveno Prancūzijoje, vėliau – JAV (1960). Dėstė Berklio, Kalifornijos universitetuose (nuo 1961). Žlugus sovietų imperijai ir jos geležinei uždangai Europoje, grįžo į Lenkiją. Kūryba gausi. Išleido poezijos rinkinius „Karalius Popelis ir kiti eilėraščiai“ (1962), „Miestas be vardo“ (1969), „Kur saulė teka ir kur nusileidžia“ (1974) ir kt. Autobiografiniame romane „Isos slėnis“ bei eseistikos knygoje „Ulro žemė“ (1955) pasakojama apie Lietuvą. Vertė į lenkų kalbą lietuvių poeziją. Mirė (93) 2004 08 14 Krokuvoje, ten ir palaidotas.

 

 

 

 

78

Sušaudytas Enzys Jagomastas (71), 1941 06 30 Paneriuose (dab. Vilniaus miesto dalis). Gimė 1870 03 22 Lumpėnuose (dab. Pagėgių savivaldybė). Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjas, bibliofilas, spaustuvininkas, leidėjas.

Dirbo spaustuvininku Oto Mauderodės spaustuvėje Tilžėje. Paskui pats įsigijo nuosavą spaustuvę Tilžėje (1896). Rengė ir spausdino Mažajai ir Didžiajai Lietuvai laikraščius ir knygas. Palaikė ryšius su knygnešiais, rėmė lietuvių spaudos platinimą Didžiojoje Lietuvoje. Su kitais įsteigė „Lietuvišką konservatyvų skyrimo draugystės“ komitetą (1890). Priklausė daugeliui lietuvių draugijų. „Birutės“ draugijos (nuo 1894), Kristijono Donelaičio paminklo statymo komiteto sekretorius (1913–1914). Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narys (1918–1919), Tilžės akto signataras (1918). Spaudos draugijos pirmininkas (1924–1941), Lietuvių kultūros draugijos Tilžėje bibliotekininkas (1931–1935). Sukaupė unikalų lietuvių spaudos rinkinį. Dėl lietuvių tautinių teisių gynimo Vokietijos valdžios buvo persekiojamas. Vokiečių valdžios verčiamas persikelti į Vokietiją, apsigyveno Vilniuje (1941 03). Su žmona, dviem sūnumis, dukterimi ir jos vyru nacių sušaudytas Paneriuose.

 

 

 

 

Parengta ir nuolatos skelbiama nuo 2011 05 30