Balandžio 1-oji

 

462

Paskelbtas Valakų reformos įstatymas. 1557 04 01 Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas oficialiai paskelbė žemės reformą, kuria buvo siekta padidinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo pajamas ir tolygiai paskirstyti valstiečių prievoles. Buvo pradėta vadinamoji Valakų reforma. Anksčiau valakais (1 valakas – maždaug 21,38 ha) savo privačias valdas skirstė karalienė Bona Sforca (nuo 1530), tad faktiškai reforma pradėta vykdyti anksčiau. Ldk dvaro ir valsčiaus žemė buvo jungiama į vieną plotą ir padalinta valakais, kurie burtais buvo dalijami valstiečių kiemams. Valakai buvo 4 rūšių – geros, vidutiniškos, prastos ir labai prastos žemės, todėl vidutiniškai vienam ūkiui teko apie 16 ha žemės. Valakų reforma, iš pradžių apėmusi tik Ldk valdas, tuojau persimetė ir į privačius dvarus visoje LDK, išskyrus Žemaitiją. Kaime pamažu įsigalėjo rėžių sistema ir trilaukė sėjomaina, valstiečių sodybos buvo sukeltos į gatvinio tipo kaimus, įkurtus prie jiems priklausančių valakų. Reforma įtvirtino feodalinę žemės nuosavybę ir galutinai įbaudžiavino valstiečius, juos atskirdama nuo bajorų. Valakų reformos sukurta žemėnaudos sistema gyvavo iki baudžiavos panaikinimo, o gatvinių kaimų kai kur išliko net iki mūsų laikų.

 

440

Įkurtas Vilniaus universitetas. 1579 04 01 Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria Vilniaus jėzuitų kolegija (įkurta 1570 07 17) buvo perorganizuota į universitetą. Reorganizaciją bule patvirtino ir popiežius Grigalius XIII (1579 10 29). Pirmasis VU rektorius (1579–1584) buvo Petras Skarga. Mokslo lygiu universitetas prilygo daugeliui Europos universitetų. Jame iki XIX a. dėstyta lotynų kalba, vėliau – lenkų. VU turėjo spaustuvę (1586–1805). Ne kartą keitė pavadinimą: pervadintas į LDK vyriausiąją mokyklą (1783), suteiktas Imperatoriškojo universiteto titulas (1803). Uždarytas po 1830–1832 m. anticarinio sukilimo (1832 05 13). Lietuvos Valstybės Tarybos dekretu atkurtas (1918 12 05), bet Lenkijai okupavus Vilnių, dekretas neįgyvendintas. Lenkija savarankiškai atkūrė VU kaip Stepono Batoro universitetą (1919). Atgautas kartu su Vilniaus kraštu po Lenkijos kapituliacijos Antrojo pasaulinio karo metais (1939).

 

99

Įkurta Lietuvos nacionalinė naujienų agentūra ELTA. 1920 04 01 Kaune Juozo Ereto pastangomis sujungus Lietuvos informacijos biurus, užsienio šalyse atidaryta Lietuvos telegramų agentūra ELTA, kurios pirmasis direktorius jis ir buvo (1920–1922). ELTA turėjo tiesioginį ryšį su žymiausiomis užsienio agentūromis (1920–1940). Penki teletaipai susisiekė su tuometinėmis žinių agentūromis „Reuters“, DNB, HAVAS, STEFANI ir TASS. Sovietų Sąjungos okupacijos metais prijunta prie TASS. Uždaryta nacių okupacijos metais (1941–1944). Grįžus sovietams, ELTA perkelta į Vilnių kaip TASS padalinys. Atgaivinta Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990). Šiuo metu agentūra bendradarbiauja su „Reuters“, ITAR–TASS, dpa, AFP, XINHUA ir kt. agentūromis. Dabartinis generalinis direktorius – Rimantas Kanapienis (nuo 2005).

 

174

Gimė Hugo Šojus, 1845 04 01 Klaipėdoje. Mažosios Lietuvos veikėjas, Karaliaučiaus universiteto garbės daktaras (1922).

Turėjo dvarus Lėbartuose (1873) ir Šilutėje (1889), ėjo įvairias vietinės reikšmės valstybines pareigas krašto administracijoje. Studijų metais susidomėjo lietuvių kalba ir etnografija. Vienas Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje (1879) įkūrėjų. Užsiėmė lietuvių tautosakos rinkimu ir leidyba („Pasakos apie paukščius“, 3 d., 1912). Savo Šilutės dvare įsteigė Mažojoje Lietuvoje pirmąjį viešąjį lietuvių muziejų. Mirė (92) 1937 07 25 Klaipėdoje, palaidotas Šilutės dvaro kapinėse. Jo vardu pavadinta gatvė Šilutėje.

 

 

 

 

83

Gimė Marcelijus Martinaitis, 1936 04 01 Paserbentyje (dab. Raseinių r.). Poetas.

Baigė Vilniaus universitetą (1964). Dėsto Vilniaus universitete (nuo 1980). Sąjūdžio išrinktas Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatu (1989). Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto primininkas (1992–1997), Nacionalinio radijo ir televizijos pirmininkas (2000). Nacionalinės premijos laureatas (1988). Svarbiausi darbai – eilėraščių rinkiniai „Balandžio sniegas“ (1962), „Debesų lieptais“ (1966), „Saulės grąža“ (1969); „Kukučio baladės“ (1977, 1985), „Atmintys“ (1986, 1995, 2008); atsiminimai „Mes gyvenome: biografijos užrašai“ (2009). Pagrindinis poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniuoju pasauliu ir jos žlugimas.

 

471

Mirė Žygimantas Senasis (81), 1548 04 01 Krokuvoje, palaidotas Krokuvos Vavelio katedroje. Gimė 1467 01 01 Kozienice (Lenkija). Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1506–1548).

LDK bajorai paskelbė jį didžiuoju kunigaikščiu vieni (1506 10 20), nesilaikydami Melniko akto (1501), kuris įpareigojo LDK ir Lenkiją valdovą rinkti kartu. Lenkijos diduomenė, nenorėdama nutraukti asmeninės unijos, išrinko savo karaliumi (1506 12 08) ir karūnavo Krokuvos Vavelio katedroje (1507 01 24). Dėl LDK iždo deficito ėmėsi tvarkyti didžiojo kunigaikščio dvarų pajamas, natūrinę rentą keitė pinigine – žagrės mokesčiu, surašydino (1528) bajorus, privalančius eiti karo tarnybą. Privilegijomis (1506 ir 1529) įsipareigojo priimti LDK įstatymus tik su Ponų Tarybos sutikimu. Patvirtino I Lietuvos Statutą (1529), galutinai įtvirtinusį vadovaujamą didikų padėtį. Dėl Smolensko ir kitų rytų slavų žemių tris karus kariavo su Maskva (1507–1508, 1512–1522, 1534–1537). Kovojo su reformacija. Senatvėje didelę politinę įtaką valdovui darė antroji žmona Bona Sforca (1494–1557). Sūnus – Žygimantas Augustas (1520–1572).

 

 

27

Mirė Jadvyga Čiurlionytė (93), 1992 04 01 Vilniuje, palaidota senosiose Druskininkų kapinėse. Gimė 1898 04 13 Druskininkuose. Etnomuzikologė, menotyros daktarė (1969), profesorė (1969), visuomenės veikėja.

Berlyne baigė J. Šterno konservatoriją (1925). Dirbo pedagoginį darbą Klaipėdoje, Kaune, Marijampolėje. Lietuvių tautosakos archyvo ir Lituanistikos instituto (1937–1941), Lietuvos mokslų akademijos Etnologijos ir Lietuvos istorijos institutų (1941–1951) mokslinė bendradarbė. Dėstė Vilniaus universitete (1944–1946), Vilniaus konservatorijoje (1945), vėliau pervadintoje Lietuvos konservatorija (nuo 1949). Konservatorijoje įsteigė ir vadovavo Liaudies muzikos kabinetui (1948–1958). Tyrimų rezultatus apibendrino monografijoje „Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai“ (rusų k., 1966; liet. k., 1969). Užrašė apie 4000 lietuvių liaudies dainų, parengė spaudai jų rinkinių, M. K. Čiurlionio kūrinių. Svarbiausi darbai – „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“ (2 d., 1970–1973), „Mažasis pianistas“ (1938–1940), „Fortepijono pjesės“ (1957), „Kasdieniniai darbai“ (1984). Sukūrė mokomųjų pjesių fortepijonui, dainų. Apdovanota Sovietų Lietuvos valstybine premija (1969). Brolis – kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911).

 

 

Pasaulyje

 

441

Gimė Viljamas Harvėjus (William Harvey), 1578 04 01 Folkstone (Anglija). Anglų medikas ir fiziologas, pirmasis sistemingai aprašęs kraujotakos ratą ir širdies svarbą kraujotakai.
Mirė
(79) 1657 06 12 Hampstede, Londonas (Anglija).

 

210

Gimė Nikolajus Gogolis, 1809 04 01 Bolšije Soročincuose (dab. Ukraina). Ukrainiečių kilmės rusų rašytojas.
Mirė
(42) 1852 04 04 Maskvoje.

 

204

Gimė Otas von Bismarkas (Otto Eduard Leopold von Bismarck-Schönhausen), 1815 04 01 Šionhausene (dab. Vokietija). Prūsijos ministras pirmininkas (1862–1890), pirmasis Vokietijos imperijos kancleris (nuo 1871), pramintas Plieniniu kancleriu.
Mirė
(83) 1898 07 30 Frydrichsre (netoli Hamburgo, Vokietija).

 

146

Gimė Sergejus Rachmaninovas, 1873 04 01 Semionove (Rusija). Rusų kompozitorius, pianistas ir dirigentas.
Mirė
(69) 1943 04 28 Beverli Hilse (JAV).

 

111

Gimė Abrahamas Haroldas Maslou (Abraham Harold Maslow), 1908 04 01 Brukline (JAV). Amerikiečių psichologas, vienas humanistinės psichologijos įkūrėjų.
Mirė
(62) 1970 06 08 Kalifornijoje (JAV).

 

 

 

 

Balandžio 2-oji

 

130

Gimė Ignas Šeinius (tikr. Jurkūnas), 1889 04 02 Šeiniūnuose (dab. Širvintų r.). Diplomatas, prozininkas, dramaturgas.

Baigė „Saulės“ kursus Kaune (1908), Sankt Peterburge išlaikęs egzaminus įgijo teisę dirbti mokytoju (1908). Dirbo Vilniaus lietuvių dviklasės mokyklos mokytoju (1910–1912). Studijavo Maskvos A. Šaniavskio liaudies universitete (1912–1915). Paskirtas Lietuvių centrinio komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu Švedijoje (nuo 1915). Paskirtas Lietuvos atstovybės Stokholme spaudos biuro vedėju (1919–1921). Sekretoriavo Lietuvos atstovybėje Danijoje (1921–1922), Suomijoje (1922–1923), Švedijoje (1923–1927). Uždarius Lietuvos atstovybes, dirbo privačiai Švedijoje. Grįžęs į Lietuvą, redagavo laikraštį „Lietuvos aidas“ (1933–1934), buvo spaudos patarėjas Klaipėdos krašto gubernatūroje (1935–1939), Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotinis Vilniuje (1940). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (1940), per Vokietiją pasitraukė į Švediją. Dirbo vietos kompanijose. Paskutiniais gyvenimo metais, Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui paprašius, buvo laikomas Lietuvos atstovu Skandinavijoje (nuo 1955). Rašė lietuvių ir švedų kalbomis. Žymiausi kūriniai – romanas „Kuprelis“ (1913), apysakos „Bangos siaučia“ (1914), „Vasaros vaišės“ (1914), satyrinis romanas „Siegfred Immerselbe atsijaunina“ (švedų k., 1934), grožinis memuaristikos kūrinys „Raudonasis tvanas“ (1940) bei kt. Mirė (69) 1959 01 15 Stokholme. Išėjo „Rinktiniai raštai“ (2 t., 1989). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Širvintose.

 

379

Mirė Motiejus Kazimieras Sarbievijus (45), 1640 04 02 Varšuvoje. Gimė 1595 02 24 Sarbieve (Lenkija). Poetas, literatūros teoretikas, jėzuitas, profesorius (1927), teologijos daktaras (1636), amžininkų pramintas „Sarmatų Horacijumi“.

Mokėsi Pultusko jėzuitų kolegijoje (1607), įstojo į jėzuitų noviciatą Vilniuje (1612). Toliau mokėsi Branevo jėzuitų kolegijoje (1614–1617). Dėstė poetiką Kražių jėzuitų kolegijoje (1617–1619). Studijavo Vilniaus universitete teologiją (1620–1622), studijas tęsė Romoje (1622–1625). Profesoriavo Vilniaus universitete (1627–1635), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos dvaro pamokslininkas (nuo 1635). Sekdamas antikos poetų (ypač Horacijaus) kūrinių forma, parašė odžių, epodžių ir epigramų. Rašė lotynų kalba. Poezijoje daug lietuviškų motyvų. Kalbama apie Palemono mitą, Vytauto valstybę „nuo jūros iki jūros“, minima Gedimino pilis, Lukiškių kalnas, Vilijos upė, nemažai eilėraščių skirta žymiems Lietuvos žmonėms. Esant gyvam išėjo 5 pagrindiniai jo lyrikos rinkiniai kartu su viena epodžių ir viena epigramų knyga: I leidimas Kelne (1625), II – Vilniuje (1628), III – Antverpene (1630), IV – Antverpene (su P. P. Rubenso pieštu tituliniu puslapiu, 1632), V – Antverpene (1643). Po mirties (iki XVIII a. pab.) šie leidimai buvo pakartoti daugiau kaip 50 kartų. Svarbiausia poezijos dalis išversta į lietuvių kalbą. Domėjosi poezijos teorija, stengėsi nustatyti estetikos principus. Savo teorines pažiūras išdėstė „Apie aštrųjį ir šmaikštųjį stilių… arba Seneka ir Marcialis“ ir „Apie tobuląją poeziją… arba Vergilijus ir Homeras“. Popiežiaus Urbono VIII už poeziją iškilmingai vainikuotas laurų vainiku (1623). Jo vardu pavadinta gatvė Kražiuose (Kelmės r.).

 

192

Mirė Liudvigas Heinrichas Bojanus (51), 1827 04 02 Darmštate (Vokietija). Gimė 1776 07 16 Buksvileryje (Prancūzija). Anatomas, zoologas, lyginamosios anatomijos pradininkas Lietuvoje, medicinos ir chirurgijos mokslų daktaras (1797), profesorius (1804).

Baigė Jenos universitetą (1797). Vertėsi gydytojo praktika Berlyne, Vienoje ir Darmštate (1798–1801). Tobulinosi Europoje (1801–1803). Dėstė Vilniaus universitete veterinariją (1806–1814) ir lyginamąją anatomiją (1815–1824). Napoleonui I užėmus Vilnių (1812), pasitraukė į Sankt Peterburgą (1812–1814). Už lojalumą suteiktas Rusijos valstybės patarėjo titulas (1816). Įsteigė Vilniaus veterinarijos felčerių mokyklą (1823). Dalyvavo komisijoje, tyrusioje Filomatų draugijos bylą (1821). Dangstė savo studentus ir rūpinosi jų išlaisvinimu. Pirmasis nustatė kai kuriuos stuburinių embriologijos ypatumus, įrodė tauro veislės egzistavimą. Parašė ir išspausdino apie 10 knygų. Svarbiausi veikalai – „Apie svarbiausias galvijų ir arklių epizootijas“ (lenkų k., 1810) „Balinio vėžlio anatomija“ (lot. k., 1819–1821).

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

37

Prasidėjo Folklandų karas. 1982 04 02 Argentiną valdanti karinė chunta bandė užimti Didžiajai Britanijai priklausiusias Folklando (Malvinų) salas. Didžiosios Britanijos karinės pajėgos iki 1982 06 14 salas išlaisvino ir galutinai sumušė Argentinos kariuomenę.

 

214

Gimė Hansas Kristianas Andersenas (Hans Christian Andersen), 1805 04 02 Odensėje (Danija). Danų poetas ir rašytojas. Pasaulyje išgarsėjo pasakomis.
Mirė
(70) 1875 08 04 Kopenhagoje.

 

 

 

 

Balandžio 3-ioji

 

87

Gimė Romualdas Lankauskas, 1932 04 03 Klaipėdoje. Prozininkas, dramaturgas ir dailininkas.

Studijavo Vilniaus universitete (1950–1953). Dirbo dailininku dekoratoriumi kultūros leidinių redakcijose (1952–1953, 1959–1960, 1973 ir 1978–1979). Rūpinosi lietuviškojo PEN centro Lietuvoje steigimu (1989), pirmasis jo prezidentas. Bendradarbiavo publicistiniuose leidiniuose „Jaunimo gretos“, „Literatūra ir menas“, „Šluota“, „Kultūros barai“. Išleido 32 prozos knygas, iš jų žymesnės „Kai nutyla trompetas“ (1961), „Džiazo vežimas“ (1971), „Piligrimas“ (1995), „Europa, kokia ji?“ (1994), parašė pjesę – „Viskas baigsis šiandien“ (1967) ir kt. Vertė E. Hemingvėjaus kūrybą. Surengė tapybos parodų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

49

Mirė Karolis Vairas-Račkauskas (81), 1970 04 03 Kaune. Gimė 1888 11 04 Šiaudinėje (dab. Akmenės r.). Rašytojas, vertėjas, kultūros ir spaudos darbuotojas.

Mokėsi Šiaulių ir Tartu gimnazijose. Studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1900–1905). Išstojęs persikėlė į Sankt Peterburgą ir įsidarbino „Lietuvių laikraščio“ redakcijoje, kartu būdamas ir „Vilniaus žinių“ korespondentu. Trumpai gyveno Ukrainoje, išvyko į JAV (1907). Suartėjo su Jonu Šliūpu ir Vladislovu Dembskiu, redagavo mokslo ir literatūros žurnalą „Laisvoji mintis“ (1910–1911) ir Susivienijimo lietuvių Amerikoje savaitraštį „Tėvynė“ (1911–1918). Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1913). Grįžęs į Lietuvą, dirbo Užsienio reikalų ministerijoje – diplomatas Lietuvos atstovybėje Anglijoje (1923–1928) ir Pietų Afrikos Respublikoje (1929–1932). Grįžęs į Lietuvą (1933), atsidėjo žurnalisto ir vertėjo darbui. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais buvo Lietuvos SSR centrinės bibliotekos (Kaune) direktoriaus pavaduotojas, mokslinis sekretorius (1940–1947). Petro Cvirkos memorialinio muziejaus direktorius (1949–1969). Išleido dvidešimt autorinių knygų, iš jų svarbesnės – „Karalius ir moteris“ (1937), „Petras Cvirka gyvenime ir kūryboje“ (1953), „Salomėja Nėris: 1904–1945“ (1955), „Kunigas maištininkas: biografinė apybraiža“ (1967), išvertė iš įvairių kalbų per 80 knygų.

 

 

 

 

Balandžio 4-oji

 

100

Įsteigta valstybės Prezidento institucija. 1919 04 04 Lietuvos Taryba patvirtino antruosius ,,Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius“ ir išrinko pirmąjį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną. Jam Lietuvos Taryba perdavė savo prezidiumo funkcijas. Vėliau jis buvo renkamas Seimo (nuo 1920). Institucija panaikinta sovietų okupacijos metais (1940), atkurta – Lietuvai atgavus nepriklausomybę (1992 10 25). Šiuo metu prezidentas renkamas tiesioginiuose rinkimuose. Lietuvos prezidentai: Antanas Smetona (1919 04 06–1920 06 19; 1926 12 19–1940 06 15), Aleksandras Stulginskis (1922 12 21–1926 06 07), Kazys Grinius (1926 06 08–1926 12 18), Algirdas Brazauskas (1993 02 25–1998 02 25), Valdas Adamkus (1998 02 26–2003 02 25; 2004 07 12–2009 02 12), Rolandas Paksas (2003 01 05–2004 04 06), Dalia Grybauskaitė (nuo 2009 07 12).

 

93

Įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija. 1926 04 04 popiežius Pijus XI paskelbė konstituciją „Lituanorum gente“, kuria pertvarkė tuo metu egzistavusių daugumos Lietuvos bažnytinių struktūrų pavaldumą Mogiliovo arkivyskupijai ir įkūrė savarankišką Lietuvos bažnytinę provinciją. Lietuva bažnytiniu požiūriu tapo tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui. Iš Žemaičių vyskupystės buvo sukurtos Kauno, Telšių, Vilkaviškio, Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupystės bei Klaipėdos prelatūra. Kitą dieną paskirtas pirmasis Kauno arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas ir naujai įsteigtų Lietuvos vyskupysčių vadovai. Šiuo metu Lietuvos bažnytinę provinciją sudaro Vilniaus ir Kauno metropolijos.

 

462

Gimė Leonas Sapiega, 1557 04 04 Ostrovne (dab. Baltarusija). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis veikėjas.

Ėjo svarbias valstybės pareigas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sekretorius (1580), vicekancleris (1585–1589), kancleris (1589–1623), Vilniaus vaivada (nuo 1623), LDK didysis etmonas (nuo 1625). Daugiausia nusipelnė įkuriant LDK Vyriausiąjį Tribunolą (1581) ir vadovaujant III Lietuvos Statuto (1588) rengimui. Perėjęs į katalikybę, reikalavo, kad bažnyčių klebonai arba vikarai mokėtų lietuviškai. Nepritarė prievartiniam Bresto bažnytinės unijos įtvirtinimui. Neleido valdovui Zigmantui Vazai paskirti Vilniaus vyskupu lenko. Mirė (76) 1633 07 07 Vilniuje. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje.

 

 

 

 

 

 

 

 

102

Nusižudė Julius Janonis (slap. Vaidilos Ainis) (22), 1917 05 30 Petrapilyje, palaidotas Carskoje Selos (dab. Puškinas) kapinėse. Gimė 1896 04 04 Beržiniuose (Biržų vls., dab. r.). Poetas, revoliucionierius.
Baigė Biržų keturklasę mokyklą (1913), mokėsi Šiaulių gimnazijoje (1913), ją Pirmojo pasaulinio karo metais evakavus į Rusiją, mokėsi Voroneže (nuo 1915), vėliau – Sankt Peterburge (nuo 1917). Šiauliuose tapo marksistu, Sankt Peterburge įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją. Už politinę veiklą kalintas Petrapilio kalėjime (1916), Vitebske. Po 1917 Vasario revoliucijos paleistas iš kalėjimo – RSDDP(b) Lietuvių rajono komiteto sekretorius. Susirgęs džiova ir nenorėdamas būti našta draugams, nusižudė po traukiniu. Rinko tautosaką nuo mokslo metų pradžios. Ją siuntė Lietuvių mokslo draugijai. Bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Vilnyje“, „Naujojoje Gadynėje“, „Tiesoje“, „Nauju taku“, „Atžalose“. Kūryboje reiškėsi kaip politinės poezijos kūrėjas, poetas agitatorius, teigiantis, kad esama santvarka neteisinga ir turi būti pakeista. Parašė ekspresyvių eilėraščių vaikams, vaizdelių, feljetonų, publicistikos. Išvertė A. Puškino, A. Kolcovo kūrinių. Jo kūrinių paskelbta rusų, latvių ir kitomis kalbomis. Išleistos „Vaidilos Ainio (Juliaus Janonio) eilės“ (1918), „Raštai“ (2 t., 1957), „Raštai“ (1981). Jo vardu visoje Lietuvoje pavadintos 42 gatvės.

 

199

Mirė Pranciškus Ksaveras Bogušas (74), 1820 04 04 Varšuvoje. Gimė 1746 01 01 Vaizgeniuose (dab. Ukmergės r.). Jėzuitas (1761), švietimo veikėjas ir publicistas, sukilėlis, prelatas (1781).

Studijavo Vilniaus universitete ir Romoje (Italija). Dėstė Gardino jėzuitų kolegijoje (nuo 1768). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininko ekonomijų valdytojo Antano Tyzenhauzo sekretorius (1773–1780), Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalka (su pertraukomis 1780–1782). Vilniaus vysk. Ignoto Jokūbo Masalskio koadjutorius (nuo 1781). Buvo suimtas prorusiškos Targovicos konfederacijos (1792), dalyvavo Tado Kosciuškos anticariniame sukilime (1794), dėl kurio rusų buvo įkalintas Smolenske (1794–1795). Paskirtas Lietuvos mokyklų generaliniu vizitatoriumi (1803–1804), kėlė pažangias pedagogines idėjas, skatino valstiečių švietimą. Apsigyveno Varšuvoje (nuo 1804), dirbo teisėju, aktyviai dalyvavo Mokslo bičiulių draugijos veikloje. Parašė studiją „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ (lenkų k., 1808; liet. k. 1957), kurioje paneigė lietuvių romėniškos kilmės teoriją, išaukštino lietuvių kalbą, laikė ją verta viešojo vartojimo. Paliko Baro konfederacijos istoriją (3 t., neišliko), parengė Vilniaus katedros kapitulos 1501–1782 aktų santrauką (publ. 1895), į lenkų kalbą išvertė Napoleono kodeksą. Parašė atsiminimų knygą „Kelionės dienoraštis“ (2 t., 1903), kurioje kėlė baudžiavos panaikinimo idėją.

 

 

Pasaulyje

 

123

Atėnuose atidarytos pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės. 1896 04 04 Atėnuose prasidėjo olimpinės, dar vadinamos vasaros, žaidynės. Buvo rengiamos Senovės Graikijoje (nuo 776 pr. Kr.), kol jas imperatorius Teodosijus uždraudė (339 pr. Kr.), o Teodosijus II įsakė sugriauti šventyklas (426). Paskutinės vasaros olimpinės žaidynės įvyko 2008 Pekine. Šiemet jos vyks Londone.

 

70

Įkurta Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO). 1949 04 04 Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Islandijos, Italijos, JAV, Kanados, Liuksemburgo, Norvegijos, Olandijos, Portugalijos ir Prancūzijos valstybės sudarė karinę sąjungą. Sukurta kaip atsvara prieš SSRS ir komunistinių valstybių bloko grėsmę.

 

 

 

 

Balandžio 5-oji

 

123

Gimė Julija Maminskaitė-Jakutienė, 1896 04 05 Lygumuose (Švenčionių vls., dab. r.). Mokytoja, Vilniaus krašto lietuvių veikėja.
Baigė lietuvių pedagoginius kursus Vilniuje (1917) ir Vilniaus lietuvių mokytojų seminariją (1926). Lenkinamame Vilniaus krašte pasižymėjo kovodama dėl lietuvybės. Ruošdavo vakarinius kursus, vaidinimus, mokė jaunimą lietuviškų dainų, šokių, platino spaudą, steigė Šv. Kazimiero draugijos skyrius, organizavo protestus dėl lietuvių teisių laužymo katalikų bažnyčiose, dalyvavo delegacijose tuo reikalu pas Vilniaus vyskupą ir kt. Priklausė Vilniaus ir Švenčionių lietuvių mokytojų sąjungoms, Lietuvių mokslo draugijai (1929). Bendradarbiavo Vilniaus lietuvių spaudoje. Mirė 1952, palaidota Švenčionių kapinėse.

 

78

Mirė Martynas Yčas (55), 1941 04 05 Rio de Žaneire (Brazilija), emigracijoje. Gimė 1885 11 13 Šimpeliškiuose (Biržų vls., dab. r.). Lietuvių visuomenės ir valstybės veikėjas, politikas, teisininkas.

Studijavo teisę Tomsko universitete (1907–1911). Įsitraukė į politinę veiklą: nuo Kauno gubernijos buvo išrinktas į Rusijos IV Valstybės Dūmą (1912), joje gynė Lietuvos reikalus. Įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti (1914) ir jai kaip Centro komiteto pirmininkas vadovavo (1915–1917). Leido ir redagavo laikraštį „Lietuvių balsas“ (1915–1918). Po 1917 Vasario revoliucijos buvo Rusijos vyriausiasis švietimo komisaras, vėliau ir švietimo viceministras. Dirbdamas Rusijos vyriausybėje, rūpinosi, kad Rusija paskelbtų Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvių tautos tarybos ir Lietuvos valdymo komiteto, veikusių Sankt Peterburge, narys, dalyvavo „Pažangos“ partijos veikloje. Po 1917 lapkričio bolševikinio valstybės perversmo (1917 11 07) bolševikų suimtas ir įkalintas Voroneže. Iš kalėjimo pabėgęs (1918 04 17), grįžo į Lietuvą. Lietuvos Tarybos paskirtas atstovu Ukrainoje. Kooptuotas į Lietuvos Valstybės Tarybą (1918 07 13). Užėmė aukštas pareigas vyriausybėje: Lietuvos prekybos ir pramonės ministras (1918 11–1918 12), finansų ministras (1918–1919). lietuvių delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje narys (1919). Įsteigė Lietuvos jūrų laivyną (1920). Su kompanionais Adomu Prūsu, Saliamonu Banaičiu ir kt. įkūrė Prekybos ir pramonės banką (1926 bankrutavo), kūrė kitas akcines bendroves ir įvairias draugijas. Išleido atsiminimų knygą „Nepriklausomybės keliais“ (3 kn., 1935–1936). Sovietų okupacijos metais pasitraukė į Vakarus (1940 06 25). Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų garbės daktaras. Brolis – Jonas Yčas (1880–1931). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

 

 

 

Balandžio 6-oji

 

 

ŠV. VELYKOS, ANTRA ŠV. VELYKŲ DIENA. Valstybės šventė, nedarbo diena.

 

 

Saugaus eismo diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu balandžio 6-oji paskelbta (2006 07 19) atmintina valstybės diena.

 

197

Gimė Juozapas Želvys-Želvavičius, 1822 04 06 Malkarstuose (dab. Telšių r.). Kunigas, pedagogas, poetas, vertėjas.
Baigė Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją (1843) ir Sankt Peterburgo dvasinę akademiją (1847). Prievarta paskirtas vikaru į Maskvą (1847–1856). Vėliau perkeltas į Saratovą, ten paskirtas Saratovo seminarijos rektoriumi (nuo 1856). Visada veržėsi grįžti į Žemaičių vyskupystę, bet jam leidimą ir prelato titulą išrūpino tik vysk. Motiejus Valančius (1865). Išleido biblinių giesmių knygą „Gesmes arba poezja” (1858) ir Ivano Krylovo pasakėčių vertimų rinkinį „Pasakas” (1863). Besirengdamas kelionei į Lietuvą, mirė (44) 1866 04 07 Saratove (Rusija).

 

153

Gimė Juozas Bagdonas-Bagdonavičius, 1866 04 06 Slibinuose (dab. Vilkaviškio r.). Gydytojas, visuomenės veikėjas, publicistas, profesorius (1922).

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje (1878–1886), studijavo mediciną Varšuvoje (1886–1889) ir Maskvoje (1889–1891). Dalyvavo Maskvos lietuvių studentų draugijų veikloje. Dirbo gydytoju Naumiestyje (dab. Kudirkos Naumiestis) ir Vilkaviškyje (1892–1899). Bendradarbiavo varpininkų spaudoje, dalyvavo knygnešystėje. Už šią veiklą areštuotas ir įkalintas Kalvarijos kalėjime (1897), paleistas už užstatą slapstėsi, kol sužinojo, jog yra tremties nuosprendis į Viatkos guberniją. Pasitraukė į Rytų Prūsiją (1899), vėliau gyveno Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje. Paryžiuje (1900) buvo vienas lietuvių skyriaus organizatorių. Redagavo „Varpą“ (1899 06–1903 07), „Naujienas“ (1901–1903), „Ūkininką“ (1904 09–1905 07) ir „Lietuvos ūkininką“ (1906 07–1907 09). Lietuvos demokratų partijos CK narys (iki 1907). Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos kariuomenėje karo gydytoju (1914–1918). Lietuvos sveikatos departamento direktorius (1919–1922). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1935). Kartu su kitais įsteigė Lietuvos blaivinimo sąjungą (1935), jos pirmininkas. Žurnalų „Blaivioji Lietuva“ (1937–1938) „Blaivybė ir sveikata“ redaktorius (1938–1940). Parašė vadovėlį „Įvadas į vidaus mediciną“ (1926), išleido atsiminimus „Iš mūsų kovų ir žygių prieš leisiant spaudą. Kova dviem frontais“ (2 d., 1930–1931). Artėjat Rytų frontui ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau persikėlė į JAV (1948). Mirė (90) 1956 06 08 Klivlende (JAV), emigracijoje, urna su palaikais palaidota Kudirkos Naumiesčio kapinėse (1979). Jo vardu pavadinta gatvė Kudirkos Naumiestyje (Šakių r.).

 

410

Mirė Merkelis Giedraitis (apie 73), 1609 04 06 Alsėdžiuos (dab. Plungės r.), palaidotas senojoje Varnių katedroje, vėliau palaikai pernešti į naująją katedrą. Gimė apie 1536. LDK didikas, vyskupas (1575), kontrreformacijos veikėjas, lietuvių raštijos rėmėjas.

Studijavo Karaliaučiaus, Vitenbergo, Tiūbingeno, Leipcigo protestantų universitetuose (nuo 1550). Paskirtas Žemaičių vyskupu (1576). Kaip Ponų Tarybos narys siekė LDK valstybinio savarankiškumo, priešinosi Katalikų bažnyčios Lietuvoje lenkinimui, rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu Žemaičių ir Vilniaus vyskupystėse, lietuviškai mokančių dvasininkų rengimu. Sakė pamokslus lietuviškai, buvo pirmųjų lietuviškų knygų LDK leidėjas. Globojo Mikalojų Daukšą, leido jo veikalus, rūpinosi Lietuvos istorijos rašymu, Motiejų Strijkovskį paskyrė Žemaičių vyskupijos kanauninku. Dalį palikimo paskyrė kuriamai Kražių kolegijai (1614).

 

 

 

 

 

 

 

270

Mirė Pilypas Ruigys (74), 1749 04 06 Valtarkiemyje (dab. Olchovatka, Kaliningrado sr., Rusija). Gimė 1675 03 31 Katniavoje (dab. Zavetis, Kaliningrado sr., Rusija). Evangelikų liuteronų kunigas, kalbininkas, raštijos darbuotojas.
Mokėsi Karaliaučiaus universitete (dab. Kaliningradas, Rusija, nuo 1692), gyveno Kaune (1695–1698). Paskirtas Valtarkiemio evangelikų liuteronų kunigu (1708). Parašė veikalą „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimai“ (lot. k., 1708, išleista vok. k., 1747). Veikale palaikė reikalavimą gryninti ir ugdyti bendrinę lietuvių kalbą, rėmėsi gyvąja liaudies kalba ir tautosaka. Darbe aptarė baltų kalbas ir tarmes, pabrėžė ypatingą jų giminystę. Pirmą kartą išspausdino 3 lietuvių liaudies dainas, paskelbė patarlių, mįslių, retesnių posakių. Parašė „Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną“ (vok. k., 1747). Su kitais parengė Naująjį Testamentą (1727), giesmyną (1732), vertė ir redagavo Bibliją (1735).

 

 

Pasaulyje

 

189

Įkurta Mormonų bažnyčia. 1830 04 06 Džozefas Smitas ir kiti penki tikėjimo broliai Niujorko valstijoje JAV įkūrė Mormonų bažnyčią. Jų šventasis raštas – „Mormono knyga“.

 

207

Gimė Aleksandras Hercenas, 1812 04 06 Maskvoje. Rusų rašytojas, filosofas, vienas socializmo pradininkų, baudžiavos panaikinimo iniciatorius.
Mirė
(57) 1870 01 21 Paryžiuje.

 

 

Balandžio 7-oji

 

112

Įkurta Lietuvių mokslo draugija. 1907 04 07 Jono Basanavičiaus iniciatyva įvyko steigiamasis draugijos susirinkimas Vilniuje, kurio metu įkurta Lietuvių mokslo draugija. Steigiamajame susirinkime (dalyvavo 156) pirmininku išrinktas Jonas Basanavičius (pareigas ėjo iki mirties 1927), vicepirmininkais – Stasys Matulaitis ir Povilas Matulionis, sekretoriumi – Jonas Vileišis, iždininku – Antanas Vileišis, knygininku – Antanas Smetona; nariais – Juozas Tumas-Vaižgantas, Juozas Bagdonas ir Petras Vileišis. Lietuvių mokslo draugija vykdė lietuvių tautinės kultūros ugdymo darbą. Atliko lietuvių kalbos ir jos tarmių, taip pat antropologinius, archeologinius, istorinius tyrimus, kaupė biblioteką, archyvą ir muziejinius eksponatus. Leido mokyklinius vadovėlius. Lenkijos valdžia draugiją uždarė (1938 03 09). Atkurta atgavus Vilnių (1939). Per gyvavimo metus joje dalyvavo apie pusantro tūkstančio žmonių. Visas draugijos sukauptas turtas buvo perduotas Lituanistikos institutui (1940), vėliau – Lietuvos mokslų akademijai; iš jos didžiąją eksponatų dalį perdavė Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejui (dab. Nacionalinis muziejus), didžiąją dalį numizmatikos – Dailės muziejui (dab. Lietuvos dailės muziejus).

 

73

Karaliaučiaus sritis prijungta prie Rusijos. 1946 04 07 pasirašytas įsakas prijungti Karaliaučiaus sritį prie Rusijos. Ji faktiškai sudarė 1/3 buvusios Rytų Prūsijos. Sovietų Sąjungai sritis atiteko Potsdamo sutartimi (1945) po Vokietijos kapituliacijos. Iškart sudaryta specialioji Kionigsbergo karinė apygarda, vėliau performuota į Kionigsbergo sritį ir galiausiai pervadinta Kaliningrado sritimi (1946 09 07). Dauguma vietinių gyventojų buvo deportuoti į Vokietiją, pakeisti visi iki tol buvę suvokietinti prūsiški ir lietuviški vietovardžiai. Šaltojo karo metais tai buvo labiausiai militarizuota Sovietų Sąjungos dalis. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo sritis ir toliau kaip Šiaurės Vakarų federalinė apygarda priklauso Rusijai. Šiuo metu Kaliningrado srityje gyvena apie 1 mln. gyventojų, kraštas suskirstytas į 24 savivaldybes.

 

151

Gimė Alfonsas Moravskis, 1868 04 07 Pažvėriniuose (Smilgių vls., dab. Panevėžio r.). Lietuvos socialdemokratų veikėjas, vienas Lietuvos socialdemokratų partijos steigėjų, ekonomistas, kraštotyrininkas, profesorius (1922).
Mokėsi Šiaulių gimnazijoje (1886–1887). Studijavo Charkovo veterinarijos institute (1888–1889), Kazanės ir Kijevo universitetuose. Kalintas už dalyvavimą studentų judėjime (1890 ir 1892). Vilniuje organizavo socialdemokratų būrelius ir grupes (slapyvardis Lietuvis, 1892–1893). Vienas Lietuvos socialdemokratų partijos programos autorių (1895). Prasidėjus areštams (1897), emigravo. Šveicarijoje įkūrė Užsienio lietuvių socialdemokratų sąjungą (1898). Organizavo lietuvių skyrių Paryžiaus pasaulinėje parodoje (1900). Iš LSDP pasitraukė (1902). Baigė Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą (1902). Sankt Peterburge dirbo kadetų laikraščio „Reč“ redakcijoje (1906). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1933). Įkūrė pirmąjį lietuvių banką – Savitarpio kredito draugiją Vilniuje. Žymesni veikalai – „Valstybės vienybė ir visos Lietuvos nepriklausomybė – jos ekonominio vystymosi ir užsienio materialinių santykių sureguliavimo pagrindas“ (rusų k., 1923), „Lietuvos finansai“ (2 d., 1925), „Lietuvos darbininkų judėjimo istorija sąryšy su Lietuvos valstybės atgimimo judėjimu: pirmasis dešimtmetis: 1892–1902 m.“ (1931, 2006), „Lyginamoji Pabaltės valstybių visuomenės ūkio apžvalga“ (1932). Mirė (72) 1941 03 15 Kaune, palaikai kremuoti, urnos palaidojimo vieta nežinoma.

 

139

Gimė Vincas Mickevičius-Kapsukas, 1880 04 07 Būdviečiuose (Pajevonių vls., dab. Vilkaviškio r.). Lietuvos komunistų partijos vadovas ir organizatorius, visuomenės veikėjas, publicistas.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje, bet iš jos buvo pašalintas (1898). Priklausė varpininkų ideologinei srovei (iki 1902), dirbo Tilžėje „Ūkininko“ redakcijoje (1901–1902). Lietuvos socialdemokratų partijos narys (nuo 1903), partijos Centro komiteto narys (nuo 1905). Vienas revoliucijos Lietuvoje vadovų (1905–1907). Buvo socialdemokratų žurnalų „Draugas“ ir „Darbininkas“ redaktorius (1904–1906), kartu su kitais redagavo žurnalus „Naujoji gadynė“ ir „Skardas“ (1906–1907), bendradarbiavo bolševikinės krypties laikraštyje „Vilnis“ (1913–1914). Areštuotas ir nuteistas (1906), bet iš kalėjimo pabėgo. Pakartotinai sulaikytas gatvėje (1907), kitais metais nuteistas 8 metams kalėjimo. Kalintas (iki 1913) ir ištremtas į Jenisiejaus guberniją, bet tais pačiais metais iš tremties pabėgo. Paskirtas LSDP Užsienio biuro Galicijoje ir Škotijoje vadovu (1914–1916). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, išvyko į Šveicariją, vėliau – į Škotiją. Ten redagavo laikraščius „Socialdemokratas“, „Rankpelnis“, „Kova“, žurnalą „Naujoji gadynė“. Po 1917 Vasario revoliucijos apsigyveno Rusijoje, įstojo į Rusijos socialdemokratų-bolševikų partiją. RTFSR tautybių reikalų liaudies komisariato Lietuvos reikalų komisaras (nuo 1917 12). Prisidėjo prie Lietuvos komunistų partijos organizacijų Lietuvoje kūrimo. Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybės (1918–1919) bei Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos (1919) liaudies komisarų tarybos pirmininkas. Dirbo pogrindyje Vilniaus krašte (1919–1921), išvyko į Sovietų Rusiją ir apsigyveno Maskvoje. Dirbo Komunistų internacionale (nuo 1921), dėstė komunistiniame Vakarų tautinių mažumų universitete, LKP CK politbiuro narys (nuo 1923). Parašė knygų, brošiūrų, straipsnių politine, istorine tematika, atsiminimus „Caro kalėjimuose“ (1929). Mirė (54) 1935 02 17 Maskvoje, palaidotas Maskvoje, Marso lauke. Išleisti „Raštai“ (12 t., 1960–1978).

 

137

Gimė Antanas Vienuolis (tikr. Žukauskas), 1882 04 07 Ažuožeriuose (Anykščių vls., dab. r.). Rašytojas, prozininkas, dramaturgas, vienas populiariausių realistinės prozos kūrėjų.

Mokėsi Liepojos (dab. Latvija) gimnazijoje (1895–1890). Dirbo provizoriumi Maskvoje (1900–1903). Bėgdamas nuo galimo arešto, išvyko į Kaukazą (1903), dirbo Železnovodsko (Rusija) ir Tbilisio (Gruzija; 1903–1905) vaistinėse. Tbilisyje įsitraukė į revoliucinę veiklą (1905), už ją suimtas ir įkalintas Metecho tvirtovėje. Paleistas apsigyveno Vladikaukaze ir ten dirbo vaistinėje (iki 1907). Persikėlė į Maskvą ir įsidarbino vaistinėje (1907), Maskvos universitete baigė farmacijos studijas (1910). Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Maskvos Nukentėjusiems nuo karo šalpos komitete (1914–1918). Po karo grįžęs į Anykščius, įkūrė vaistinę ir jai vadovavo (su pertrauka, 1918–1944). Trumpai išsiųstas į Vakarų Europą pasitobulinti (1929). Sovietams nacionalizavus vaistinę Anykščiuose, dirbo Anykščių gimnazijoje mokytoju (1944–1945). Vadovavo paties Anykščiuose įkurto savo giminaičio Antano Baranausko memorialiniam muziejui (nuo 1945). Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1947–1957), kovojo su Vilniaus krašto lenkinimu. Daugiausia nuveikė kūryboje. Žymiausi kūriniai – „Prieš dieną“ (1925), „Kryžkelė“ (1932), „Viešnia iš šiaurės“ (1933), „Ministeris“ (1935), „Prieblandoje“ (1941) ir kt. Mirė (75) 1957 08 17 Anykščiuose, palaidotas savo namų kiemelyje. Išleisti „Raštai“ (12 t., 1920–1944; 7 t., 1953–1955; 6 t., 1985–1988). Apdovanotas Ldk Gedimino III laipsnio (1938), Darbo raudonosios vėliavos (1950) ir Lenino (1954) ordinais. Suteiktas Sovietų Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo (1947) ir Liaudies rašytojo (1957) vardai. Jo vardu pavadintos gatvės Anykščiuose, Ažuožeriuose (Anykščių r.), Baisogaloje (Radviliškio r.), Kuršėnuose (Šiaulių r.), Pakruojyje, Panevėžyje, Šventupėje (Ukmergės r.) ir Vilniuje.

 

 

 

 

 Balandžio 8-oji 

 

99

Gimė Bronius Saplys, 1920 04 08 Tverečiuje (Švenčionių apskr., dab. Ignalinos r.). Mokėsi Švenčionių lietuvių gimnazijoje (nuo 1932), Lenkijos valdžiai ją uždarius (1937), persikėlė į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją (baigė 1941). Mokėsi Vilniaus universitete (1941–1943). Jį uždarius, gyveno pas tėvus, dirbo Švenčionių apskrities viršininko sekretoriumi. Artėjant Rytų frontui ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, traukėsi į Vakarus (1944), bet vokiečių buvo paimtas priverstiniams darbams. Po Antrojo pasaulinio karo emigravo į Kanadą. Baigė Toronto statybos institutą. Dirbo Vilniaus krašto lietuvių sąjungoje (nuo 1953), VKLS Toronto skyriaus valdyboje, vėliau – Kanados krašto valdyboje ir Centro valdyboje, Centro valdybos pirmininkas (nuo 1993), Kanados Lietuvių fondo taryboje (nuo 1990), valdybos pirmininkas (nuo 1994). Buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas. Kartu su kitais VKLS CV nariais organizavo visapusišką pagalbą gimtajai Rytų Lietuvai. Apdovanotas Ldk Gedimino (1994) ir „Už nuopelnus Lietuvai“ IV laipsnio (2005) ordinais.

 

 

Pasaulyje

 

115

Sudaryta Antantės sutartis. 1904 04 08 Prancūzija ir Anglija pasirašė Antantės (arba Santarvės) sutartį. Vėliau prie jos prisidėjo Rusija. Ji buvo kaip atsvara Trilypei sąjungai (1882), kuriai priklausė Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija. Pirmąjį pasaulinį karą prieš Trilypę sąjungą laimėjo Antantės sutarties šalys.

 

 

 

 

Balandžio 9-oji

 

150

Gimė Juozas Naujalis, 1869 04 09 Raudondvaryje (dab. Kauno r.). Vargonininkas, kompozitorius, pedagogas ir choro dirigentas, profesorius (1933).

Mokėsi pas Raudondvario vargonininką K. Stankevičių. Studijavo Varšuvos muzikos institute (1884–1889). Vargonininkavo ir vadovavo chorui Vabalninke (1890) ir Rietave (1891–1892). Kauno katedros vargonininkas ir choro vadovas (nuo 1892). Kaune įsteigė privačius vargonininkų kursus (1892; legalizuoti 1913), rengė vargonininkus ir chorų vadovus. Muzikos žinias gilino Vokietijoje, Regensburgo aukštojoje bažnytinėje muzikos mokykloje (nuo 1894). Grįžęs į Kauną, ne tik dirbo Žemaičių arkikatedros vargonininku ir choro vadovu, bet ir Žemaičių kunigų seminarijos choralo ir choro profesoriumi. Vyskupas Mečislovas Paliulionis jam patikėjo įvykdyti bažnytinės muzikos reformą. Kaune suorganizavo slaptą „Dainos“ chorą (1899), vėliau išaugusį į „Dainos“ draugiją. Choras rengė gegužines ir slaptus lietuviškus vakarus-koncertus. Kaune įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną (1905–1912), Šv. Grigaliaus Didžiojo ir Vaikų draugijas (1908). Bendradarbiavo spaudoje, pasirašinėjo slapyvardžiu Senis vargonininkas. Leido pirmąjį lietuvišką muzikinį leidinį „Vargonininkas“ (1909–1911) ir „Vargonininkų kalendorių“ (1913–1914). Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Švenčionyse ir Vilniuje. Dirbo „Ryto“ lietuvių gimnazijos muzikos mokytoju, subūrė chorą. 1916 grįžo į Kauną. Kurį laiką dėstė muziką „Saulės“ gimnazijoje, dirbo arkikatedros vargonininku, koncertavo. Įkūrė privačią muzikos mokyklą (1919; suvalstybinta 1920), buvo jos direktorius (iki 1927). Ši mokykla veikė kaip Kauno muzikos mokykla, kuri buvo pertvarkyta į Kauno konservatoriją (1930). Buvo jos dėstytojas ir direktorius (1920–1927), profesorius (1933). I Lietuvos dainų šventės rengėjas ir vyr. dirigentas (1924), dirigavo ir II (1928) bei III (1930) Lietuvos dainų šventėse. Sukūrė apie 100 pasaulietinės ir bažnytinės muzikos kūrinių: simfoninę poemą „Ruduo“, dainas Maironio žodžiams „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Jaunimo giesmė“, daugelį liaudies dainų pritaikė chorui. Paliko 13 mišių, apie 20 motetų, daug giesmių, 3 kantatas ir kt. Mirė (65) 1934 09 09 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Apdovanotas Italijos Karūnos III laipsnio ordinu (1928), Ldk Gedimino III laipsnio (1930) ir II laipsnio (1931) ordinais. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Raudondvaryje (Kauno r.), Rietave ir Vabalninkuose (Biržų r.).

 

137

Gimė Juozas Tūbelis, 1882 04 09 Ilgalaukiuose (Panemunėlio vls., dab. Rokiškio r.). Politikas, valstybės veikėjas.

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijoje (1893–1896), iš jos dėl lietuviškos veiklos pašalintas. Baigė Liepojos gimnaziją (1902), mokėsi Varšuvos universitete (1903), gyveno Panevėžyje (iki 1904), baigė Rygos politechnikos institutą (1908). Gyveno Kaune (nuo 1909), dirbo apskričių žemėtvarkos komisijose (1910–1913). Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1915). Dirbo Voronežo švietimo komisijoje (1917), Lietuvos Tarybos švietimo komisijoje (1918). Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras (1918–1919, 1938), švietimo ministras bei Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos valdytojas (1919–1920), finansų ministras (1926–1938), vadovavo Ministrų Kabinetui (1929–1938). Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininkas (nuo 1931). Su kitais įkūrė Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungą „Lietūkis“ (1923), akcinę bendrovę „Maistas“ (1925), „Pienocentrą“ (1926). Redagavo laikraščius „Rygos garsas“, „Juokdarys“ (1906), „Žemės ūkis“. Mirė (57) 1939 09 30 Kaune, palaidotas senosiose miesto kapinėse, jas panaikinus perlaidotas į Panemunės kapines. Lietuvos žemės ūkio akademija suteikė agronomijos daktaro vardą (1929). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Panemunėlyje (Rokiškio r.).

 

97

Gimė Kazimieras Vasiliauskas, 1922 04 09 Kateliškiuose (Vabalninko vls., dab. Biržų r.). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, monsinjoras (1989), kunigavo įvairiose Lietuvos parapijose (1946–1949).

Sovietų saugumo suimtas (1949) ir kalintas Intos ir Vorkutos lageriuose (1949–1957). Grįžo į Lietuvą (1956), vikaravo Švenčionyse, tačiau greitai vėl ištremtas be teisės sugrįžti į Lietuvą. Gyveno ir dirbo Daugpilio rajone (Latvija). Leidus grįžti į Lietuvą (1968), paskirtas Varėnos parapijos klebonu (1968), vėliau – Vilniaus šv. Rapolo bažnyčios vikaru adjutoriumi (1975), Vilniaus arkikatedros klebonu (1989). Išrinktas Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi (1993–1995). Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios emeritas (1997–2001). Mirė (79) 2001 10 14 Vilniuje. Apdovanotas Ldk Gedimino IV laipsnio ordinu (1994) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000). Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės narys (1998), Vilniaus miesto garbės pilietis (2000). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

55

Mirė Steponas Kolupaila (71), 1964 04 09 Pietų Bende (JAV), emigracijoje. Gimė 1892 09 14 Tuminiškėse (Daugpilio apskr., Latvija). Lietuvos upių hidrologijos pradininkas, profesorius (1940), technikos mokslų daktaras (1941), akademikas (1941).

Baigė Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją (1911), Maskvos matavimų institutą, jame dėstė (nuo 1917). Studijas tęsė Maskvos žemės ūkio akademijoje (1918). Atvyko į Lietuvą (1921), dirbo Lietuvos (nuo 1933 – Vytauto Didžiojo) universitete (nuo 1922) ir Dotnuvos žemės ūkio ir miškų ūkio technikume (1922–1926). Įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinį biurą (1923) ir jam vadovavo (1923–1930). Buvo Lietuvos geografų draugijos vicepirmininkas ir Fotomėgėjų draugijos pirmininkas. Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai ir su ja grįžtant okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944). Gyveno lietuvių tremtinių Kempteno stovykloje, ten įsteigė Aukštuosius technikos kursus, jiems vadovavo ir dėstė. Persikėlė į Prancūzija, ten dėstė Notre Damo universitete (1948–1963), vėliau – į JAV. Iki 1944 paskelbė 96 veikalus ir straipsnius iš hidrologijos, daugiausia apie Lietuvos upes. Apdovanotas Ldk Gedimino III laipsnio ordinu (1928). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

 

Pasaulyje

 

778

Legnicos (arba Valštato) mūšis. 1241 04 09 Legnicoje (dab. Lenkija) jungtinės lenkų ir vokiečių pajėgos, palaikomos popiežiaus atsiųstų riterių ordinų, bandė sustabdyti mongolų invaziją į Europą. Sąjungininkai buvo sutriuškinti, mongolai toliau plėšė Lenkiją.

 

 

 

 

Balandžio 10-oji

 

494

Įkurta pasaulietinė Prūsijos valstybė. 1525 04 10 Krokuvoje Albrechtas Hohencolermas pasirašė aktą su Lenkija, kuriuo sukūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę kaip Lenkijos vasalę. Taip pat ten jis iškilmingai prisiekė Žygimantui Senajam ir tapo pirmuoju Prūsų kunigaikščiu. Aktu Prūsijos kunigaikštystė buvo atskirta nuo senųjų protektorių – popiežiaus ir imperatoriaus. Įvesta valstybinė religija – liuteronybė (1525). Dauguma Kryžiuočių ordino narių perėjo į protestantizmą. Jos tuometis plotas buvo apie 31 tūkst. km2, sostinė – Karaliaučius. Kunigaikštystėje gyveno lietuvių, prūsų, mozūrų, vokiečių. Iš Lenkijos priklausomybės išsivadavo 1657, anksčiau sujungta personaline unija su Brandenburgu (1618–1701). Vietoj Prūsijos kunigaikštystės kurfiurtas Frydrichas III įkūrė Prūsijos karalystę (1701 01 18), kuri po Vokietijos imperijos įkūrimo (1871) buvo viena jos dalių. Panaikinta po Antrojo pasaulinio karo, aneksavus Karaliaučiaus kraštą (1945).

 

126

Gimė Vaclovas Sidzikauskas, 1893 04 10 Šiaudinėje (Kidulių vls., dab. Šakių r.). Diplomatas, teisininkas, lietuvių visuomenės veikėjas.

Baigė Veiverių mokytojų seminariją (1911). Studijavo Maskvos universitete (1915), bet nebaigė. Vėliau studijas atnaujino Berno (Šveicarija) ir Vytauto Didžiojo universitetuose (baigė 1935). Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą (1918), dirbo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje: atstovas Šveicarijoje (1919–1922), Berlyne (1922–1931), Vienoje ir Berne (1925–1931), Londone ir Hagoje (1931–1934); delegatas prie Tautų Sąjungos (1920–1934). Tarptautiniame nuolatiniame Hagos tribunole gynė ir laimėjo Kaišiadorių–Lentvario geležinkelio su Lenkija (1931) ir Klaipėdos krašto seimelio pašalinimo su Vokietija (1932) bylas. Pasitraukė iš diplomatinės tarnybos (1934). Bendrovės „Shell“ Lietuvos filialo direktorius (nuo 1936), dėstė teisę Prekybos institute Klaipėdoje. Vadovavo Lietuvos vakarų sąjungai (1938–1940). Nelegaliai persikėlęs į Vokietiją, gestapo buvo suimtas, kalintas Soldau ir Aušvico koncentracijos stovyklose (nuo 1941). Po karo gyveno Berlyne. VLIK delegatūros užsienyje pirmininkas (1944–1945), vadovavo VLIK politinei komisijai ir vykdomajai tarybai. Iš Vokietijos persikėlė į JAV (1950). Dirbo Pavergtųjų Europos tautų seime (nuo 1954), vicepirmininkas (nuo 1959), pirmininkas (1960–1961). Lietuvos laisvės komiteto narys ir pirmininkas (nuo 1951). Leido laikraštį „Vakarai“ (1936–1939), parašė knygas „Klaipėdos krašto ūkis seniau ir dabar“ (1935), „Savo jūros sargyboje“ (1936). Mirė (80) 1973 12 02 Čikagoje (JAV), emigracijoje.

 

108

Mirė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (35), 1911 04 10 Pustelnike (netoli Varšuvos, Lenkija), palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Gimė 1875 09 22 Varėnoje. Vienas žymiausių lietuvių dailininkų ir kompozitorių.

Mokėsi Varšuvos muzikos institute (1894–1899), Leipcigo karališkojoje konservatorijoje (1901–1902), lankė Varšuvos piešimo mokyklą (1902–1903), Kazimiero Stabrausko vadovaujamą dailės mokyklą (1904–1906). Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos choro vadovas (1905–1906). Rinko ir harmonizavo liaudies dainas, vienas Lietuvių dailės draugijos organizatorių (1907), vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui, koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė apie dailę ir muziką. Sukūrė muzikos, dailės kūrinių, turinčių simbolizmo, romantizmo, moderno bruožų. Garsėja tapybos darbais – paveikslais „Ramybė“, „Rex“, „Lietuviškos kapinės“, ciklais „Pasaulio sutvėrimas“, „Zodiakas“, „Pasaka“ ir kt., simfoninėmis poemomis „Miškas“ ir „Jūra“, kitais simfoninės, chorinės ir fortepijoninės muzikos kūriniais. Sukūrė literatūrinių kūrinių – lyrinių impresijų, „Laiškus Devordakėliui“, pasaką, aforizmų. Kartu su Sofija Čiurlioniene-Kymantaite parengė eseistikos knygą „Lietuvoje“ (1910). Visoje Lietuvoje jo vardu pavadinta 21 gatvė.

 

63

Mirė Stasys Matulaitis (89), 1956 04 10 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1866 10 24 Stebuliškėje (Liudvinavo vls., dab. Marijampolės sav.). Visuomenės veikėjas, publicistas, gydytojas, spaudos darbuotojas, knygnešys, istorijos mokslų daktaras (1934), Baltarusijos mokslų akademijos akademikas (1934–1937).
Baigė Marijampolės gimnaziją (1886). Maskvos universiteto Medicinos fakulteto absolventas (1891). Vertėsi gydytojo praktika įvairiose Lietuvos vietose (1891–1893). Dalyvavo varpininkų veikloje. Aktyvus Lietuvos socialdemokratų partijos narys (nuo 1896). Gyvendamas Pilviškiuose, buvo suimtas (1898) „Sietyno“ byloje dėl lietuviškų leidinių platinimo ir nuteistas 3 metams tremties. Gyvendamas Sankt Peterburge (1901–1902), nenustojo platinti socialdemokratinės spaudos. Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1904–1906). Dirbo Vilniuje LSDP laikraščių „Naujoji Gadynė“, „Skardas“, „Žarija“ ir kt. redakcijose. Išrinktas į Lietuvių mokslo draugijos valdybą (1907). Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Rusijos armiją (1914), dirbo karo ligoninėse. Bolševikams įvykdžius valstybės perversmą (1917), Maskvoje redagavo „Socialdemokratą“ (1917–1918), vėliau bolševikinę „Tiesą“ (1918). Grįžęs į Vilnių (1918), užsiėmė pogrindine veikla, kartu dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Vilniuje lenkų suimtas (1919), už užstatą paleistas pabėgo į Lietuvą. Dirbo gydytoju Vilkaviškyje (1919–1923) ir Marijampolėje (1923–1925). Marijampolėje suimtas už komunistinę veiklą pasitraukė į Sovietų Sąjungą (1925), gyveno Minske (nuo 1927), dirbo Baltarusijos mokslų akademijoje. Ištremtas į Kazachstaną (1937), amnestuotas (1945). Grįžęs iš tremties, apsigyveno Vilniuje, dirbo Istorijos institute (iki 1948). Rašė ir vertė publicistinius ir mokslo populiarinimo veikalus, sukūrė eilėraščių, apsakymų, satyrinių apysakų, istorijos darbą „1863 metai Lietuvoj“ (1933), knygą „Atsiminimai“ (1957).

 

59

Mirė Teodoras Daukantas (76), 1960 04 10 Buenos Airės (Argentina), emigracijoje. Palaikai perlaidoti į Karmėlavos kapines. Gimė 1884 09 20 Sankt Peterburge. Lietuvos politinis ir karinis veikėjas, brigados generolas (1936).

Baigė Sankt Peterburgo karinę jūrų akademiją. Grįžo į Lietuvą (1922). Aukštųjų karininkų kursų Kaune mokslo dalies vedėjas (1922–1924). Krašto apsaugos ministras (1924–1925 ir 1927–1928). Dėstė geografiją Vytauto Didžiojo (1935–1936) ir Vilniaus (1941–1943) universitetuose, docentas. Šaulių sąjungos Centro valdybos pirmininkas (1926–1927). Valstybės Tarybos narys (1928–1930). Generalinis konsulas Rio de Ženeire (nuo 1930), įgaliotasis ministras Pietų Amerikai (nuo 1932). Jūrininkystės inspektorius Klaipėdoje (1936–1936). Sovietų suimtas (1941), bet prasidėjus Sovietų Sąjungos–Vokietijos karui, išlaisvintas. Nacių okupacijos metais buvo Komiteto Vilnijai remti ir rezistencinio sąjūdžio „Vieninga kova“ pirmininkas. Artėjant Rytų frontui ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vakarus (1944). Iš ten – į Argentiną (1949), kur gyveno iki mirties.

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

436

Gimė Hugas Grocijus (Huig de Groot), 1583 04 10 Delfte (Nyderlandai). Politikos, teisės filosofas ir teoretikas, teisėtyrininkas tarptautininkas, teologas, laikomas tarptautinės teisės tėvu.
Mirė
(62) 1645 08 28 Rostoke (Vokietija).

 

264

Gimė Samuelis Kristianas Frederikas Hanemanas (Christian Friedrich Samuel Hahnemann), 1755 04 10 Meisene (Vokietija). Vokiečių gydytojas, homeopatijos pradininkas.
Mirė
(88) 1843 07 02 Paryžiuje.

 

172

Gimė Jozefas Pulitzeris (Joseph Pulitzer), 1847 04 10 Make (dab. Vengrija). Vengrų kilmės amerikiečių leidėjas ir redaktorius, Pulitzerio premijos įkūrėjas ir geltonosios žurnalistikos pradininkas.
Mirė
(64) 1911 10 29 Jekil Islande (JAV).

 

 

 

 

Balandžio 11-oji

 

140

Gimė Jonas Biliūnas, 1879 04 11 Niūronyse (Anykščių vls., dab. r.). Rašytojas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, politikas.

Baigė Šiaulių gimnaziją (1900). Studijavo Tartu universitete mediciną (1900–1901), pašalintas dėl anticarinės veiklos. Studijavo Leipcigo (Vokietija) Aukštojoje prekybos mokykloje (1903), vėliau Ciuricho (Šveicarija) universitete literatūrą (1904). Studijų metais susirgo džiova, todėl turėjo nutraukti mokslus. Periodiškai gydėsi Zakopanėje (Lenkija; nuo 1905). Dalyvavo LSDP veikloje, bendradarbiavo socialdemokratų laikraščiuose „Draugas“, „Darbininkų balsas“. Rašė lyrinius psichologinius apsakymus („Žvaigždė“, „Brisiaus galas“, „Lazda“, „Laimės žiburys“, „Kliudžiau“, „Ubagas“ ir kt.), eilėraščius, straipsnius apie literatūrą, publicistinius straipsnius. Kūryboje ryškios demokratinės, humanistinės idėjos. Lietuvių psichologinės novelės pradininkas („Liūdna pasaka“). Mirė (28) 1907 12 08 Zakopanėje (Lenkija), 1953 palaikai atvežti į Niūronis (Anykščių r.). Išleisti „Raštai“ (1 t., 1937; 1947; 2 t., 1954–1955; 3 t., 1980–1981), „Rinktiniai raštai“ (1946). Visoje Lietuvoje jo vardu pavadintos 38 gatvės.

 

351

Mirė Jonas Jaknavičius (apie 79), 1668 04 11 Vilniuje. Gimė 1589 Rytų Lietuvoje. Raštijos darbuotojas, pedagogas, jėzuitas.
Studijavo Vilniaus (1609–1615 ir 1619–1622), Braunsbergo (dab. Branevas; 1616–1618) ir Nesvyžiaus (dab. Baltarusija) universitetuose. Kražių, Smolensko ir Vilniaus kolegijų rektorius (po 1634). Parengė ir išleido pamokslams skirtą veikalą „Lenkiškos ir lietuviškos evangelijos“ (lenk. k., 1937). Spėjama, kad į lietuvių kalbą išvertė evangelijų ištraukas Konstantino Sirvydo knygai „Punktai sakymų“ („Punkty kazań“, 1629), prisidėjo prie jo žodyno 2 leidimo 1631 parengimo. K. Sirvydo knygos „Punktai sakymų“ (d. 2, 644) leidiniui išvertė pamokslus į lenkų kalbą, evangelijas – į lietuvių kalbą. Lotynų ir lenkų kalba parašė religinių brolijų – Šv. Dievo Kūno, Šv. Juozapo ir Nikodemo (abi 1630), Šv. Izidoriaus (1639) – reikalams giesmių, pamokslų, katechetinių knygelių, eilėraščių lotynų kalba jėzuitų kolegijose (nuo 1622).

 

143

Mirė Kajetonas Rokas Nezabitauskis-Zabitis (75), 1876 04 11 Varšuvoje (Lenkija). Gimė 1800 08 29 Baidotuose (dab. Skuodo r.). Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, cenzorius.
Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje ir Kauno gimnazijoje. Baigė Vilniaus universitetą (1824). Apsigyveno Varšuvoje (nuo 1825), tarnavo Švietimo ministerijos Cenzūros komitete (iki 1847). Išleido elementorių „Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų Žemaičių ir Lietuvos“ (1824). Šioje knygoje paskelbtas pirmasis bibliografinis Didžiojoje Lietuvoje iki 1824 leistų lietuviškų knygų sąrašas („Surinkimas visokių raštų lietuviškų“). Gyvendamas Varšuvoje, daugiausia atsidėjo lenkų literatūrai, bet reiškėsi ir lituanistikoje: rašė Lietuvos istoriją (rankraštis neišlikęs), lietuvių liaudies dainas vertė į lenkų kalbą, korespondencijose „Gazeta Warszawska“ paskelbė straipsnių apie Lauryno Ivinskio „Metskaitlius“, Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“ (2 t., 1848). Leido kalendorių „Visuotinis kalendorius“ (1835–1848 ar 1850).

 

131

Gimė Eliziejus Draugelis, 1888 04 11 Bardauskuose (Gižų vls., dab. Vilkaviškio r.). Valstybės ir visuomenės veikėjas, gydytojas.

Baigė Marijampolės gimnaziją (1909), Maskvos universiteto Medicinos fakultetą (1914). Pirmasis Maskvos studentų draugijos „Rūta“ pirmininkas. Lietuvos Tarybos narys (1918), LR vidaus reikalų ministras (1919 10 07–1920 06 19). Steigiamojo, I ir II Seimo narys, Sveikatos departamento direktorius (1926–1927). Ilgametis Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas (nuo 1919). Daug metų (1927–1944) dirbo gydytoju. Žinomas feljetonistas ir publicistas. Redagavo „Laisvę“, „Ūkininką“, „Darbininką“. Yra parašęs populiarių medicinos brošiūrų, dramą, komediją. Artėjant Rytų frontui ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), buvo keliolikos stovyklų vyr. gydytojas. Vėliau išvyko į Braziliją (1947) ir dirbo San Paulo universiteto Medicinos fakultete. Mirė 1981 10 08 San Paule, emigracijoje.

 

 

 

 

Pasaulyje

 

56

Paskelbta enciklika „Pacem in terris“. 1963 04 11 popiežius Jonas XXIII paskelbė savo garsiąją encikliką taikos žemėje klausimu „Pacem in terris“.

 

 

 

 

Balandžio 12-oji

 

92

Paleistas III Lietuvos Seimas. 1927 04 12 Lietuvos prezidento Antano Smetonos iniciatyva paleistas III Lietuvos Seimas. Po 1926 12 17 politinio perversmo tautininkai, gavę realią valdžią, iš karto pradėjo galvoti apie Konstitucijos pakeitimą ir prezidento galių praplėtimą. Tam priešinosi liaudininkai. 77-ajame III Seimo posėdyje 1927 04 08 buvo pranešta apie liaudininkų atstovo Seime Juozo Pajaujo suėmimą, įtariant jį organizavus Vyriausybės nuvertimą, pasitelkus puskarininkius. Atsižvelgdama į tai, liaudininkų frakcija įteikė interpeliaciją, kuri buvo nagrinėjama 78-ajame Seimo posėdyje 1927 04 12. Posėdžio pabaigoje perskaitytas iš prezidento gautas Seimo paleidimo aktas, kuriuo, remdamasis Konstitucijos 52 str., prezidentas A. Smetona paleido III Seimą, pridurdamas, kad naujo Seimo rinkimai bus paskelbti atskiru aktu. Naujas IV Seimas buvo sušauktas tik 1936 ir apribotas nauja Konstitucija (1928) bei pakeistu Seimo statutu. Jis tapo marionetiniu prezidento A. Smetonos valios įrankiu, o ne tautos atstovu.

 

28

Mirė Stasys Santvaras (tikr. Zaleckis) (88), 1991 04 12 Bostone (JAV), palaidotas Bostono Naujosios Kalvarijos kapinėse, urna su palaikais perlaidota į Petrašiūnų kapines (2004 09 28). Gimė 1902 05 27 Rūstekoniuose (Seredžiaus vls., dab. Jurbarko r.). Poetas, publicistas, dramaturgas, lietuviškų operų libretų autorius, operos solistas.
Mokėsi Vilniaus „Ryto“, Kauno „Aušros“ ir „Saulės“ gimnazijose. Savanoriu dalyvavo kovose su bolševikais, buvo sužeistas (1919). Dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime (1923). Mokėsi karių brandos atestato kursuose, tarnavo intendantūroje (1922–1923), dirbo Eltoje, lankė Antano Sutkaus vadovaujamą Tautos teatro vaidybos studiją Kaune (1922–1923), buvo jos ir Vilkolakio teatro administratorius. Mokėsi Klaipėdos muzikos konservatorijoje (1926–1927). Siųstas į Milaną (Italija, 1927). Ten studijavo dainavimą, muziką, italų kalbą, dailės istoriją, literatūrą. Po studijų (1932) dirbo Valstybės operos teatro solistu (1932–1934), paskirtas Operos teatre dramaturgu (1934). Kaip savanoris gavo 14 ha žemės Vilmiškėje (Palangos vls., 1937). Dirbo fonetikos ir tarties dėstytoju Kauno konservatorijoje (1940–1941). Kauno valstybinio dramos teatro direktorius (1941), Kauno jaunimo teatro direktorius (1943–1944). Pasitraukė į Vokietiją (1944). Biulertalio miestelyje dirbo ginklų fabrike. Persikėlė į Tiubingeną (1945). Vienas Lietuvių rašytojų draugijos atkūrimo iniciatorių, pirmininkas (1946–1950). Emigravo į JAV (1949). Dirbo Harvardo universiteto studentų valgykloje, vėliau – ligoninės sandėlyje (nuo 1954). Lietuvių enciklopedijos redakcijos sekretorius (1953–1954). Priklausė Žemaičių rašytojų sambūriui (nuo 1936). Kūryba gausi, žymiausi kūriniai – „Laivai palaužtom burėm” (1945), „Atidari langai” (1959), „Aukos taurė“ (1962), „Lyrika“ (1984), „Saulėleidžio sonetai“ (1990), „Dar ir dabar“ (1994), „Septyni miestai“ (1994), „Atlantida“ (1997). Išleisti „Raštai“ (3 t., 1997–1997). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Rūstekoniuose (Jurbarko g.).

 

108

Gimė Vytautas Sirijos Gira, 1911 04 12 Vilniuje. Poetas, prozininkas, vertėjas, gydytojas.

Baigė Kauno jėzuitų gimnaziją (1931). Studijavo mediciną Vytauto Didžiojo universitete (1931–1936), diplomą įgijo Vilniaus universitete (1949). Dirbo žurnalistu, mokytoju, gydytoju. Būdamas jau pagyvenęs, įsidarbinęs laivo gydytoju, plaukė į Afriką. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Golas į ateitį“ (1931). Kitos jo lyrikos knygos – „Širdys formaline“ (1934), „Mergaitės ir asonansai“ (1935), „Šešėlis nuo ekrano“ (1937). Parašė keletą romanų: „Buenos Airės“ (1956), „Voratinkliai draikės be vėjo“ (žurnale „Pergalė“ 1960, kn. 1968), „Štai ir viskas“ (1963), „Raudonmedžio rojus“ (1972), „Bėgimas nuo šešėlio“ (1975), „Kaip neliepsnojo tik vanduo“ (1980), „Kanarėlės“ (1983), „Nakties muzika“ (1–2, 1986). Kino filmų „Adomas nori būti žmogumi“ (kartu su Vytautu Žalakevičiumi) bei „Raudonmedžio rojus“ (kartu su Algirdu Kratuliu ir Broniumi Talačka) bendraautoris. Išvertė A. Mickevičiaus poemą „Gražina“, M. Zoščenkos, M. Kosciubinskio kūrinių. Jo romanai versti į rusų, latvių, estų, lenkų, vokiečių kalbas. Mirė (85)1997 02 14 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Tėvas – rašytojas Liudas Gira (1884–1946).

 

 

Pasaulyje

 

158

JAV prasidėjo pilietinis karas. 1861 04 12 JAV pietinės ir šiaurinės valstijos pradėjo pilietinį karą, kuris baigėsi šiaurinių valstijų pergale (1865) ir JAV suvienijimu.

 

58

Pirmasis žmogaus skrydis į kosmosą. 1961 04 12 Sovietų Sąjungos „Vostok“ kapsulė su kosmonautu Jurijumi Gagarinu sėkmingai pakilo į kosmosą ir apskriejo Žemę. Skrydis truko 108 minutes. J. Gagarinas – pirmasis kosmonautas, apskriejęs Žemę.

 

 

 

 

Balandžio 13-oji

 

128

Gimė Danielius Dolskis, 1891 04 13 Vilniuje. Dainininkas, tarpukario Lietuvos estrados (šlagerių) pradininkas, teisininkas.

Iki bolševikinio Rusijos valstybės perversmo (1917 11) dainavo įžymiame Sankt Peterburgo „Villa Rode“ restorane. Tuo metu dainininkas taip pat daug koncertavo Maskvoje, Odesoje, Kijeve. Bolševikams užgrobus valdžią, persikėlė į Rygą ir dainavo su Oskaro Stroko orkestru, gastroliavo užsienyje. Gyvendamas Berlyne, suvaidino princo Kurbskio tarną V. Striževskio filme „Caro adjutantas“ („Adjutant des Zaren“; 1928). 1929 atvyko į Kauną, pradėjo dainuoti „Versalio“, „Metropolio“ restoranuose ir „Konrado“ kavinėje. Berlyno „Homocord“ ir Londono „Columbia“ formose įrašė 16 plokštelių (1929–1931; pakartota 2007). Savo repertuarui dainininkas rinkdavosi pasaulyje madingus kūrinius ir, stebėtinai greitai išmokęs lietuvių kalbą, pats rašė jiems tekstus. Jis pirmasis užsieniniams šlageriams suteikė lietuvišką turinį, pirmasis lietuviškai kūrė šmaikščius monologus, anekdotus, parodijas. Jo dainos „Palangos jūroj“, „Kariškas vaizdelis“, „Gegužinė“, „Lietuvaitė“, „Aš myliu vasaros rugiagėlę“, „Onyte, einam su manim pašokti“, „Su armonika į Braziliją“ ir kt. populiarios iki šių dienų. Vieno artisto teatro pradininkas Lietuvoje, vadintas „žmogumi, kuris linksmina Kauną“. Mirė (40) 1931 12 03 Kaune, palaidotas Žaliakalnio žydų kapinėse.

 

148

Gimė Jurgis Matulaitis, 1871 04 13 Lūginėje (dab. Marijampolės sav.). Arkivyskupas, Katalikų Bažnyčios veikėjas, teologijos daktaras (1902), profesorius (1902).

Mokėsi Marijampolės mokykloje ir gimnazijoje (1879–1886), įstojo į Kelcų (Lenkija) gimnaziją (1889) ir Kelcų kunigų seminariją (1891), ją panaikinus, studijas tęsė Varšuvos kunigų seminarijoje, kurią ir baigė (1895). Toliau studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1895–1898) ir Fribūro (Šveicarija) universitete (1898–1902). Profesoriavo Kelcų kunigų seminarijoje (1902–1905), dirbo Varšuvos gimnazijos kapelionu (1905–1907). Dėstė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1907–1911). Fribūre įkūrė slaptą marijonų noviciatą ir jam vadovavo (1911–1914). Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Varšuvoje (1915–1918). Paskirtas Vilniaus vyskupu (1918–1925). Atgaivino marijonų centrą Marijampolėje ir įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją (1918), buvo kongregacijos generolas (1911–1927). Dėl komplikuotų santykių su Lenkija atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų, buvo paskirtas Adulio arkivyskupu ir Vatikano vizitatoriumi Lietuvai (1925). Dalyvavo rengiant Lietuvos bažnytinės provincijos projektą, redagavo Vatikano konkordato su Lietuva tekstą. Prisidėjo prie marijonų kongregacijos Lietuvoje atkūrimo. Parašė straipsnių sociologijos temomis, darbą „Rusų doktrina apie pirmykštį teisingumą“ (1903). Mirė (55) 1927 01 27 Kaune, palaidotas Kauno arkikatedroje, iš kurios palaikai perkelti į Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios Jėzaus Širdies koplyčią (1934). Popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintuoju (1987). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Alytuje, Mokolose (Marijampolės sav.) ir Tauragėje.

 

121

Gimė Jadvyga Čiurlionytė, 1898 04 13 Druskininkuose. Etnomuzikologė, menotyros daktarė (1969), profesorė (1969), visuomenės veikėja.

Berlyne baigė J. Šterno konservatoriją (1925). Dirbo pedagoginį darbą Klaipėdoje, Kaune, Marijampolėje. Lietuvių tautosakos archyvo ir Lituanistikos instituto (1937–1941), Lietuvos mokslų akademijos Etnologijos ir Lietuvos istorijos institutų (1941–1951) mokslinė bendradarbė. Dėstė Vilniaus universitete (1944–1946), Vilniaus konservatorijoje (1945), vėliau pervadintoje Lietuvos konservatorija (nuo 1949). Konservatorijoje įsteigė ir vadovavo Liaudies muzikos kabinetui (1948–1958). Tyrimų rezultatus apibendrino monografijoje „Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai“ (rusų k., 1966; liet. k., 1969). Užrašė apie 4000 lietuvių liaudies dainų, parengė spaudai M. K. Čiurlionio kūrinių. Svarbiausi darbai – „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“ (2 d., 1970–1973), „Mažasis pianistas“ (1938–1940), „Fortepijono pjesės“ (1957), „Kasdieniniai darbai“ (1984). Sukūrė mokomųjų pjesių fortepijonui, dainų. Apdovanota Sovietų Lietuvos valstybine premija (1969). Mirė (93) 1992 04 01 Vilniuje, palaidota senosiose Druskininkų kapinėse. Brolis – kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911).

 

194

Mirė Gotfriedas Ernestas Grodekas (62), 1825 04 13 Kijovce (Baltarusija). Gimė 1762 11 17 Dancinge (dab. Gdanskas, Lenkija). Filologas, bibliotekininkas.
Baigė Getingeno universitetą (1786). Vilniaus universitete dėstė graikų, lotynų kalbas ir antikinę literatūrą (1804–1825), kartu buvo ir Vilniaus universiteto bibliotekos vadovu (prefektu; 1804–1825). Vadovavo klasikinės filologijos mokytojų rengimo seminarui (1810–1817). Prisidėjo prie universiteto spaustuvės organizavimo. Parašė klasikinės filologijos darbų – „Senovės tyrinėjimai“ (1800), „Graikų literatūros istorijos pagrindai“ (1811) ir kt., parengė Lietuvos mokykloms vadovėlių. Leido žurnalą „Vilniaus literatūros laikraštis“ („Gazeta literacka Wileńska“, 1806).

 

22

Mirė Bronys Raila (88), 1997 04 13 Los Andžele (JAV), emigracijoje. Gimė 1909 03 23 Plaučiškiuose (Rozalimo vls., dab. Pakruojo r.). Žurnalistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas.

Mokėsi Rozalimo vidurinėje mokykloje (1919–1923), baigė Panevėžio gimnaziją (1927), studijavo Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1927–1932) ir Kauno konservatorijoje (1932–1934). Baigė Paryžiaus universiteto Aukštųjų tarptautinių mokslų institutą (1939). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją (1940 06 21). Buvo vienas Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) steigėjų (1941), LAF propagandos komisijos pirmininkas. Sugrįžo į Lietuvą (1942), bet vėl artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai ir grįžtant okupacijai, pasitraukė į Prancūziją (1944), o vėliau – į JAV (1948). Vienas almanacho „Trečias frontas“ ideologų ir redaktorių (1930–1931), Valstybės radiofono Kaune spaudos apžvalgos redaktorius ir pranešėjas (1932–1937, 1939–1940), „Lietuvos aido“ korespondentas Paryžiuje ir Vakarų Europoje (1937–1939). Žurnalo „Vairas“ redakcijos sekretorius (1939), „Lietuvos aido“ dieninės laidos užsienio politikos redaktorius (1939–1940), Šiaulių savaitraščio „Tėviškė“ teatro kritikas (1942–1944). Emigracijoje dirbo „Vienybės“ kritiku (nuo 1949), radijo stočių „Laisvė“ ir „Laisvoji Europa“ komentatoriumi (nuo 1975). Apdovanotas Ldk Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1996).

 

 

Pasaulyje

 

960

Nustatyta popiežių rinkimo tvarka. 1059 04 13 popiežius Mikalojus II išleido dekretą, kuriuo nustatė, kad popiežių rinks tik kardinolai.

 

276

Gimė Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson), 1743 04 12 Šeidvele (JAV). Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas (1801–1809), pagrindinis Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijos autorius, vienas JAV tėvų įkūrėjų.
Mirė
(83) 1826 07 04 Šarlotsvilyje (JAV).

 

 

 

 

Balandžio 14-oji

 

99

Prasidėjo pirmieji demokratiniai rinkimai Lietuvoje. 1920 04 14–15 pagal Rinkimų įstatymą (1919 10 30) vyko pirmieji visuotiniai, lygūs, slapti, tiesioginiai rinkimai Lietuvoje. Aktyvumas buvo 90 proc. Iš 112 išrinktų Steigiamojo Seimo narių 59 priklausė Krikščionių demokratų partijos blokui, 29 – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Valstiečių sąjungos blokui, 12 – Lietuvos socialdemokratų partijos blokui. Likusius mandatus pasidalijo tautinių mažumų (žydų, lenkų, vokiečių) atstovai. Tarp Seimo narių buvo 6 Vasario 16-osios Akto signatarai. Pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis, pirmininkaujamas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, prasidėjo 1920 05 15 Kauno miesto teatro rūmuose. Tą patį vakarą Steigiamojo Seimo nariai Seimo pirmininku išrinko Aleksandrą Stulginskį bei vienbalsiai patvirtino 1918 Vasario 16-osios Nepriklausomybės rezoliuciją.

 

168

Gimė Adalbertas Becenbergeris, 1851 04 14 Kaselyje (Vokietija). Vokiečių archeologas, etnografas ir kalbininkas baltistas, filosofijos daktaras (1874), profesorius (1879).

Mokėsi Frydricho licėjuje Kaselyje (1859–1869). Studijavo Getingeno (1869–1872) ir Miuncheno universitetuose (1872–1874). Dėstė Getingeno (1874–1880) ir Karaliaučiaus (1880–1921) universitetuose. Karaliaučiaus universiteto rektorius (1890–1891, 1918–1921). Įkūrė ir redagavo indoeuropiečių kalbotyros žurnalą „Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen“ (1877). Su kitais Tilžėje įsteigė Lietuvių literatūros draugiją (1879). Vadovavo Prūsijos senovės („Prussia“) draugijai (1891–1916) ir jos muziejui, įrengė Mažosios Lietuvos lietuvių etnografinę sodybą, redagavo draugijos leidinį „Sitzungsberichte der Altertums gesellschaft Prussia“. Pagrindė teoriją, kad jau akmens amžiuje Prūsijos gyventojai buvę baltai (1893). Paskelbė Martyno Mažvydo „Katechismusa prasty žadei“, Konstantino Sirvydo „Punktay sakymu“ ir kitų lietuvių raštijos paminklų tyrinėjimų. Svarbiausias darbas – monografija „Lietuvių kalbos istorijos apybraiža“ (vok. k., 1877). Lietuvos švietimo ministerijai už simbolinę kainą pardavė asmeninę biblioteką (4608 t.), kuri vėliau ją perdavė Lietuvos universiteto bibliotekai (įsteigta 1923). Mirė (71) 1922 10 31 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija). Lietuvių mokslo draugijos garbės narys (1907), Lietuvos universiteto garbės profesorius (1922).

 

110

Gimė Juozas Baltušis (tikr. Albertas Juozėnas), 1909 04 14 Rygoje. Rašytojas, politinis bei visuomenės veikėjas.

Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais pasitraukė į Rusiją, gyveno Maskvoje, Nižnėj Novgorode, Caricyne (1914–1918). Grįžęs į Lietuvą, gyveno Puponyse (Kupiškio vls., dab. r.; 1918–1929), dirbo kaime samdiniu. Persikėlęs į Kauną (nuo 1929), dirbo spaustuvėse raidžių rinkėju, savarankiškai mokėsi, bendradarbiavo spaudoje. Dirbo laikraščio „Jaunasis valstietis“ redakcijoje (1940–1941) ir Radijo komitete Kaune, vėliau – Radijo komitete Maskvoje (1942–1944). Gyveno Vilniuje (nuo 1944), Radijo komiteto pirmininkas (1944–1946), Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretorius (1946–1954), žurnalo „Pergalė“ vyriausiasis redaktorius. Lietuvos kinematografijos darbuotojų sąjungos organizacinio biuro pirmininkas. Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1947–1975, 1980–1990), Prezidiumo pirmininko pavaduotojas (1959–1967), kandidatas į LKP CK narius (1958–1961). Sovietų Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininkas (1970–1975, 1980–1991). Nepritarė Sąjūdžio idėjoms. Kūryboje propagavo sovietinę santvarką. Žymesni kūriniai – „Savaitė prasideda gerai“ (1940), „Baltieji dobiliukai“ (1943, 1951), „Parduotos vasaros“ (2 d., 1957–1969, 1985). Mirė (81) 1991 02 04 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Išleisti „Raštai“ (5 t., 1959–1969; 9 t., 1974–1988). Nusipelnęs Sovietų Lietuvos meno veikėjas (1954), Sovietų Lietuvos liaudies rašytojas (1969). Apdovanotas Sovietų Lietuvos valstybinėmis premijomis (1957, 1980). Anykščių rajono (1976) ir Kupiškio krašto (1977) garbės pilietis.

 

89

Gimė Vytautas Žalakevičius, 1930 04 14 Kaune. Kino režisierius.

Studijavo Kauno universitete (1948–1950), Sąjunginiame kinematografijos institute (1951–1956). Lietuvos kino studijos režisierius (nuo 1956). Gyveno Maskvoje, vadovavo kino studijos „Mosfilm“ eksperimentiniam susivienijimui bei Aukštesniesiems režisierių ir scenaristų kursams (1971–1980). Kartu su Kęstučiu Petruliu įsteigė „Studiją 2000“ (1991). Sukūrė vaidybinių filmų „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), „Tas saldus žodis – laisvė“ (1972) ir kt., parašė scenarijų kitų režisierių filmams – „Ave vita“ (1969), „Velnio sėkla“ (1979) ir kt. Mirė (66) 1996 11 12 Vilniuje. Apdovanotas Valstybine premija (1967) ir Ldk Gedimino III laipsnio ordinu (1995). Suteikti Sovietų Rusijos (1980) ir Sovietų Lietuvos liaudies artisto (1981) garbės vardai.

 

337

Mirė Mykolas Kazimieras Pacas (apie 58), 1682 04 14 prie Vilniaus. Gimė apie 1624. Lietuvos valstybės ir karo veikėjas.

Karališkasis pulkininkas (1658), LDK kariuomenės stovyklininkas (1659–1663), Lietuvos lauko etmonas ir Smolensko vaivada (1663–1667), Lietuvos didysis etmonas (1667–1682) ir Vilniaus vaivada (nuo 1669). Sėkmingai vadovavo Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei kovose su Švedija, Kurše kelis kartus sumušė Švedijos kariuomenę (1658–1659). Laimėjo mūšius su Rusijos kariuomene prie Šklovo (1660), Vilniaus (1661), Briansko (1664). Kariavo su turkais. Pastatydino Vilniuje Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

41

Mirė Jonas Puzinas (72), 1978 04 14 Čikagoje (JAV), emigracijoje. Gimė 1905 09 18 Svaronyse (Deltuvos vls., dab. Ukmergės r.). Lietuvių archeologas, profesionaliosios Lietuvos archeologijos mokyklos kūrėjas, mokslų daktaras (1934), docentas (1939).

Mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo (1925–1930) ir Heidelbergo (1930–1934) universitetuose. Dėstė VDU (1934–1939), Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėjas (1940–1944). Vokietijos okupacijos metais dalyvavo Rytų Lietuvos draugijos veikloje, už tai gestapo suimtas ir įkalintas (1942), vėliau paleistas. Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai ir su ja grįžtant okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), o iš ten – į JAV. Ten redagavo „Lietuvių enciklopediją“. Žymiausias darbas „Naujausiųjų proistorinių tyrinėjimų duomenys“ (1938) tapo pirmąja profesionalia Lietuvos archeologinės medžiagos nuo seniausiųjų laikų iki XIII a. studija. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Panevėžyje.

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

107

„Titaniko“ katastrofa. 1912 04 14 transatlantinis keleivinis laivas „Titanikas“ (nuleistas 1909 03 31) išplaukė į pirmąją kelionę, kurios metu susidūrė su ledkalniu ir nuskendo, išsigelbėjo trečdalis keleivių ir įgulos.

 

157

Gimė Piotras Stolypinas, 1862 04 14 Drezdene (Vokietija). Rusijos valstybė veikėjas, reformatorius.
Nužudytas
(49) 1911 09 18 Kijeve.

 

 

 

 

Balandžio 15-oji

 

 

Kultūros diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu balandžio 15-oji paskelbta (2006 07 19) atmintina valstybės diena. Šventė siejama su Jungtinės Amerikos Valstijos ir dauguma Centrinės bei Pietų Amerikos valstybių balandžio 15-ąją Vašingtone pasirašytu paktu, kuriuo numatyta karo atveju saugoti kultūros vertybes (1935).

 

 

Pasaulyje

 

567

Gimė Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci), 1452 04 15 Vinčyje (Italija). Italų renesanso architektas, tapytojas, poetas, skulptorius, muzikantas, meno teoretikas, inžinierius, išradėjas, filosofas.
Mirė
(67) 1519 05 02 Ambuaze (Prancūzija).

 

161

Gimė Emilis Durkheimas (Émile Durkheim), 1858 04 15 Epinalyje (Prancūzija). Žydų kilmės prancūzų sociologas ir antropologas, laikomas vienu sociologijos ir socialinės antropologijos mokslo pradininkų.
Mirė
(59) 1917 11 15 Paryžiuje.

 

 

 

 

Balandžio 16-oji

 

 

Šv. Velykos. Valstybės šventė, nedarbo diena. Neturi fiksuotos kalendorinės dienos, nustatoma pagal pirmąją Mėnulio pilnatį po pavasario lygiadienio (nuo 03 22 iki 04 25). Viena svarbiausių krikščionių švenčių. Simbolizuoja Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo. Žymi galutinę Dievo sūnaus pergalę prieš mirtį. Svarbiausias šv. Velykų atributas – marginti paukščių (dažniausiai vištų) kiaušiniai, simbolizuojantys vaisingumą ir atsinaujinimą, gamtos prisikėlimą.

 

657

Kryžiuočiai sugriovė mūrinę Kauno pilį. 1362 04 16 po trijų savaičių apsiausties (gynybai vadovavo Kęstučio sūnus Vaidotas) Kryžiuočių ordino kariuomenė užėmė ir sugriovė Kauno pilį. Ji minima nuo 1361, statyta XIII a. antrojoje pusėje, buvo vienas svarbiausių Lietuvos atsparos punktų. Kryžiuočių magistras Arnoldas, atplaukęs laivais su gausia kariuomene, Kauno pilyje tikėjosi sučiupti iš Marienburgo pilies pabėgusį kunigaikštį Kęstutį. Po ilgos kovos pilį paėmus, į nelaisvę pateko Kęstučio sūnus Vaidotas, pilies viršininkas su sūnumi, 37 vyrai, visi kiti kariai (apie 2000) žuvo kovoje. Kritusi pilis žymėjo intensyviausių kovų su Kryžiuočių ordinu pradžią. Po sugriovimo pilis atstatyta (1368). Vėliau ne kartą kryžiuočių užimta, kol 1404 galutinai atiteko Lietuvai. Po Melno taikos (1422) Kauno pilis nustojo savo strateginės reikšmės, tapo Kauno seniūno rezidencija. Labiausiai ją apnaikino Neries potvyniai (1601–1611) ir XVII–XVIII a. karai su Rusija.

 

225

Prasidėjo Tado Kosciuškos sukilimas Lietuvoje. 1794 04 16 Šiauliuose paskelbtas LDK kariuomenės sukilimo I aktas. Pasireiškė kaip Abiejų Tautų Respublikos nacionalinio išsivadavimo sukilimas, nukreiptas prieš Targovicos konfederacijos (1792–1793) ir Gardino seimo (1793) įvestą režimą bei II Respublikos padalijimą (1793), Rusijos ir Prūsijos okupaciją. Sukilėliai norėjo atkurti Respubliką su 1772 sienomis ir toliau vykdyti Ketverių metų seimo (1788–1792) reformas. Išprovokavo pradėtas Lenkijos ir LDK kariuomenių mažinimas. Sukilimas prasidėjo 1794 03 12 Lenkijoje. Jam vadovavo generolas Tadas Kosciuška. Sukilimas, prasidėjęs Šiauliuose, vėliau apėmė visas LDK kariuomenės dalis. Jokūbui Jasinskiui vadovaujant, išvaduotas Vilnius (1794 04 22–23). Sudaryta Vilniaus nacionalinė gvardija. Vilniaus Rotušės aikštėje paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas (1794 04 24). Iš bajorų ir miestiečių sudaryta sukilėlių vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba (LTAT). Sukilimas apėmė visą LDK (1794 05), į jį buvo įtraukti visi gyventojų sluoksniai. Buvo išleisti pirmieji atsišaukimai į gyventojus lietuvių kalba. Nesulaukdami paramos iš Vakarų valstybių, sukilėliai Rusijos ir jos sąjungininkų Prūsijos ir Austrijos buvo spaudžiami, kol galiausiai kapituliavo Varšuva (1794 11 05). Rusijos kariuomenė užėmė Lietuvą iki Nemuno (1794 09–10), Prūsija – Užnemunę (1794 10). LDK teritorija atiteko Rusijai ir Prūsijai (1795), panaikintos pažangios reformos.

 

187

Gimė Alfredas Riomeris, 1832 04 16. Tapytojas, grafikas, skulptorius.

Studijavo Vilniaus bajorų institute (1845–1850). Pirmąsias tapybos žinias gavo iš tėvo Edvardo Jono Riomerio, mokėsi pas žymius tų laikų Vilniaus dailininkus – Vincentą Dmachauską, Kanutą Rusecką ir Joną Zenkevičių. Keliavo po Europą (1857–1859), nuomojosi tapybos studijas Paryžiuje ir Romoje. Dalyvavo 1863–1864 metų anticariniame sukilime, kalėjo Daugpilyje (1864–1865). Tobulinosi Vakarų Europoje (1869–1874), studijavo Paryžiuje ir Miunchene (Vokietija). Apsigyveno Vilniuje (nuo 1875), vėliau Kriaunose, Krokuvoje (1884–1892) ir Karalinave (nuo 1892). Nutapė realistinių portretų, peizažų, sukūrė iliustracijų, karikatūrų, portretinių medalių. Šiuo metu yra išlikęs net 31 eskizų albumas ir aplankas bei gausybė pavienių piešinių. Parašė straipsnių (su savo piešiniais) Lietuvos dailės istorijos ir etnografijos klausimais, atsiminimų. Mirė (65) 1897 01 24 Karalinave (dab. Jurbarko r.).

 

 

 

 

136

Gimė Augustinas Voldemaras, 1883 04 16 Dysnoje (Tverečiaus vls., dab. Ignalinos r.). Valstybės veikėjas, politikas, diplomatas, istorikas, profesorius (1917).

Baigė Sankt Peterburgo universitetą (1909). Dirbo Sankt Peterburgo universitete docentu (1911–1914), Permės universitete profesoriumi (1917–1918). Dalyvavo Tautos pažangos partijos (1916) ir Lietuvių tautininkų sąjungos (1924) kūrime. Lietuvos Valstybės Tarybos narys (nuo 1918), Lietuvos Ministrų Kabineto pirmininkas (1918), užsienio reikalų ministras (1918–1920). Lietuvos universiteto profesorius (1922–1926). Prisidėjo organizuojant 1926 12 17 politinį valstybės perversmą. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras ir Ministras Pirmininkas (1926–1929), krašto apsaugos ministras (1928–1929). Pašalintas iš vyriausybės dėl nesutarimų su prezidentu Antanu Smetona. Su savo šalininkais rengė pučus, įkūrė „Geležinio vilko“ organizaciją, už tai buvo kalinamas, 1938 ir 1940 ištremtas iš Lietuvos. Grįžęs iš Prancūzijos į Lietuvą, suimtas NKVD (1940 06 19) ir išgabentas į Maskvą tardymams (1940 06 22). Po mėnesio ištremtas saugumo priežiūroje į Ordžonikidzę (dab. Šiaurės Osetija, Rusija). Pakartotinai suimtas (1941 06 26), tardytas, pervežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą (1942 07 20). Mirė (59) 1942 12 16 Maskvos Butyrkų kalėjime. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje.

 

134

Gimė Juozas Vaičkus, 1885 04 16 Zastaučiuose (dab. Mažeikių r.). Aktorius, režisierius, vienas lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjų.

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijoje, bet iš jos pašalintas dėl priklausymo slaptai lietuvių „Kūdikio“ draugijai. Vaidybos mokėsi Sankt Peterburge, baigė Aleksandro teatro dramos studiją. Mažeikiuose subūrė vaidintojų trupę (1905), kuri vėliau vadinosi Skrajojamasis Juozo Vaičkaus teatras (nuo 1911). Sankt Peterburge įsteigė vaidybos studiją (1916). Vadovavo savo įkurtai vaidybos studijai Vilniuje (1921–1923). Išvyko į JAV (1923), ten įsteigė lietuvių dramos trupę ir jai vadovavo. Holivude studijavo kino meną. Grįžęs į Lietuvą (1931), Kaune įkūrė privačią kino ir teatro studiją bei bendrovę „Lietfilm“ (1932). Sukūrė dokumentinius filmus apie Maironio laidotuves ir Palangą. Mirė (75) 1935 04 07 Kaune, palaidotas Eigulių kapinėse. Jo vardu pavadinta gatvė Mažeikiuose.

 

 

 

 

 

71

Mirė Juozas Gruodis (64), 1948 04 16 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1884 12 20 Rokėnuose (Antazavės vls., dab. Zarasų r.). Kompozitorius, dirigentas, kompozicijos profesorius (1936).

Baigė Rokiškio muzikos mokyklą. Vargonininkavo Raguvėlėje (1901–1902), Utenoje (1903–1905), Mintaujoje (dab. Jelgava, Latvija; 1905–1908), vėliau (nuo 1908) – Leliūnuose, Kuktiškėse ir Alantoje. Mokėsi privačiai muzikos Maskvoje (1914), ten studijavo ir konservatorijoje (1915–1916). Susirgęs gydėsi Jaltoje (1916–1920), mobilizuotas į Rusijos armiją dirbo kariuomenės kapelmeisteriu (1916–1918). Grįžo į Lietuvą (1920), rengė koncertus. Gavęs valstybės stipendiją, mokėsi Leipcigo konservatorijoje (iki 1924). Po studijų dirbo Valstybės teatro dirigentu (1924–1927), dėstė Kauno muzikos mokykloje (nuo 1926), direktorius (1927–1937, 1940). Sukūrė baletą „Jūratė ir Kastytis“ (1933), simfoninių poemų, siuitų, instrumentinių pjesių, dainų. Kūryba neoromantinės krypties. Latvijos (1929) ir Helsinkio (1932) konservatorijų garbės narys. Apdovanotas Italijos Karūnos ordinu (1929), suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas (1944). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Rokiškyje ir Zarasuose.

 

 

 

 

Pasaulyje

 

130

Gimė Čarlis Čaplinas (Charlie Chaplin), 1889 04 16 Valvorte (Anglija). Vienas žinomiausių XX a. aktorių ir režisierių, komedinio žanro atlikėjas.
Mirė
(88) 1977 12 25 Vevėje (Šveicarija).

 

 

 

 

Balandžio 17-oji

 

 

Lietuvos energetikų diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu balandžio 17-oji paskelbta (2008 05 13) atmintina valstybės diena. Šventė siejama su kunigaikščio Bogdano Oginskio dvare Rietave pirmą kartą įsižiebta elektros lempute (1892 05 17).

 

127

Pastatyta pirmoji elektrinė Lietuvoje. 1892 04 17 Rietave, kunigaikščio Bogdano Oginskio dvare, pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė. Elektra buvo įvesta B. Oginskio dvare ir Rietavo bažnyčioje, kurioje per Velykas įvyko viešas apšvietimo demonstravimas. Lietuvos elektrifikacija nuo JAV atsiliko dešimtmečiu. Minint Lietuvos elektrifikacijos 100-ąsias metines, vakarinių Rietavo dvaro vartų stulpe įmūryta šią sukaktį žyminti memorialinė lenta, atstatyta senoji žibintų alėja, atkurta vėjo jėgainė, kuri anksčiau vandenį pumpuodavo į bokštą.

 

144

Gimė Petras Avižonis, 1875 04 17 Pasvalyje. Gydytojas oftalmologas, mokslininkas, visuomenės veikėjas, medicinos mokslų daktaras (1914), profesorius (1922).

Baigė Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją (1894). Studijavo Sankt Peterburgo universitete (1895–1897), baigė Dorpato (dab. Tartu, Estija) universitetą (1900). Dirbo akių gydytoju Ariogaloje, Žagarėje, Šiauliuose, Kaune (iki 1905). Kaip karo gydytojas dalyvavo Rusijos–Japonijos (1905) ir Pirmajame pasauliniame kare. Dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune (1920–1922). Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto Akių ligų katedros vedėjas (nuo 1922), Medicinos fakulteto dekanas (1922–1923), prorektorius (1924–1925), rektorius (1925–1926). Įkūrė Akių ligų kliniką 1923). Parašė pirmąjį akių ligų vadovėlį lietuvių kalba „Akių ligų vadovas“ (baigtas spausdinti 1940), apie 100 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Redagavo VDU žurnalą „Medicinos fakulteto darbai“ (1935–1939). Įsteigė ir vadovavo Lietuvos akių ligų draugijai (1932–1939). Jaunystėje parašė „Lietuvišką gramatikėlę“ (J. Jablonskio pataisyta ir 1988 išsp. hektografu). Padėjo J. Jablonskiui redaguoti ir tikrinti A. Juškos žodyno I t. (išsp. 1904) medžiagą. Bendradarbiavo su P. Višinskiu, G. Petkevičaite-Bite. Mirė 1939 10 17 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Apdovanotas Ldk Gedimino II laipsnio ordinu (1932), Latvijos universiteto garbės daktaras (1939), Vokietijos (nuo 1925), Prancūzijos (nuo 1930) oftalmologų mokslinių draugijų narys. Jo vardu pavadintos gatvės Joniškėlyje (Pasvalio r.), Pasvalyje ir Žagarėje (Joniškio r.).

 

205

Mirė Steponas Stubelevičius (52), 1814 04 17 Vilniuje. Gimė 1762. Fizikas, profesorius (1807).
Mokytojavo Vilniaus gimnazijoje (1790–1797). Dėstė fiziką Vilniaus universitete (nuo 1807). Išplėtė universiteto fizikos kabinetą, aprūpino jį naujausiais prietaisais. Parašė knygas „Trumpas fizikos pradmenų rinkinys“ (lenkų k., 1816), „Elektros įtaka gyvūnų būsenai“ (lenkų k., 1816).

 

184

Mirė Simonas Grosas (apie 64), 1835 04 17 Kretingoje. Gimė apie 1771 Prūsijoje. Pedagogas, kalbininkas, pranciškonas (1787).
Retorikos, filosofijos ir teologijos mokėsi Roselyje (dab. Rešlius, Lenkija), Benicos (prie Maladečinos), Minsko ir Vilniaus vienuolynuose. Retorikos, vokiečių ir lotynų kalbų mokytojas Slucko, Troškūnų ir Dotnuvos vienuolynuose (nuo 1798 ar 1799). Mokytojavo Kretingos vienuolyne (nuo 1814 ar 1815). Parašė gramatiką „Kałbrieda Leżuwe Żemaytyszka“ (1845) su apie 3000 žodžių lenkų-žemaičių kalbų žodynu. Gramatikoje bandė fiksuoti Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos projektuotos žemaičių bendrinės kalbos, paremtos šiaurės žemaičių, dounininkų, patarme, normas. Kartu su J. A. Pabrėža siekė nukonkuruoti tokio pat pavadinimo Kaliksto Kasakauskio gramatiką „Kałbrieda leżuwio ziamaytiszko“ (1832) ir sukurti bendrinę kalbą vien žemaičiams.

 

 

Pasaulyje

 

125

Gimė Nikita Chruščiovas, 1894 04 17 Kalinovkoje (Rusija). Sovietų Sąjungos vadovas (1958–1964).
Mirė
(77) 1971 09 11 Maskvoje.

 

 

 

 

Balandžio 18-oji

 

363

Prasidėjo sukilimas prieš okupacinę Švedijos kariuomenę. 1656 tarp 04 18 ir 27 sukilo daugiausia smulkieji bajorai prieš švedus Žemaitijoje, Upytės, Ukmergės, Brėslaujos dalyje ir kai kuriose Kauno apskrityse, buvusiose švedų valdžioje. Švedijos kariuomenė (apie 3500 karių) buvo dislokuota daugiausia Žemaitijoje (1655), o jų štabas įsikūrė Šiauliuose. Sukilėliai, nepritarę Kėdainių unijai (1655 10 20), staigiu puolimu daugelį švedų sunaikino. Jų likučiai, susitelkę prie Šiaulių, nebepajėgę kovoti, pasitraukė į Kuršą. Po pasiektos pergalės sukilėliai iš savo rankų išvaduotose teritorijose valdžios neišleido, nors toliau ir atsisakė talkinti išvaduojant likusias Rusijos užimtas LDK žemes. Tik gerokai vėliau Žemaitijos divizija talkino (nuo 1660) išvaduojant Vilnių (1661 12 03).

 

228

Priimtas Miestų įstatymas. 1791 04 18 Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų Seimas priėmė įstatymą, suteikiantį miestiečiams daugiau laisvių ir teisių. Įstatymas įrašytas į 1791 Gegužės 3-iosios konstituciją. Miesto teisei turėjo paklusti visi jo gyventojai, įskaitant ir bajorus. Bajorai, turintys mieste namus, galėjo tapti miestiečiais. Jų bajorystė nuo to neturėjo nukentėti. Miestiečiams buvo pripažintos kai kurios bajorų teisės – neliečiamybė iki teismo, teisė įsigyti nuosavybėn žemės valdų už miesto ribų ir kitos. Miestų reforma nebuvo įgyvendinta, nes 1795 Austrijos, Prūsijos ir Rusijos įvykdytas Abiejų Tautų Respublikos trečiasis padalijimas ir jos panaikinimas sužlugdė jos vykdymą.

 

235

Gimė Natanelis Fridrichas Ostermejeris, 1784 04 18 Viliūnuose (Prūsija, dab. Kaliningrado sr., Rusija). Evangelikų liuteronų kunigas, raštijos darbuotojas.
Studijavo Karaliaučiaus universitete. Kunigavo Kalnininkuose (nuo 1815) ir Būdviečiuose (nuo 1827). Sudarinėjo religinius leidinius „Graudenimo balsas“ (1818), „Nedėldienos knygelės“ (1818). Rengė pirmąjį lietuvišką periodinį leidinį „Nusidavimai Dievo karalystėje“ (kn. 1–2, 1823–1824). Manoma, yra išvertęs „Augsburgišką konfesioną“ (1830). Mirė (62) 1846 08 24 Būdviečiuose (Prūsija, dab. Malomožaiskas, Kaliningrado sr., Rusija).

 

205

Gimė Eustachijus Tiškevičius, 1814 04 18 Lagoiske (dab. Baltarusija). Archeologas, kolekcininkas, grafas.

Mokėsi Vilniaus gimnazijoje (1824), baigė Minsko gimnaziją (1831). Gyveno Maskvoje ir Sankt Peterburge (1831–1835). Dirbo Vilniaus gubernijos generalgubernatoriaus kanceliarijoje (nuo 1835), vėliau – Krokuvos generalgubernatoriaus kanceliarijoje (nuo 1838). Borisovo apskrities mokyklų inspektorius globėjas (1840), Borisove įsteigė pradžios mokyklą (1848). Minsko gimnazijos kuratorius (1848–1854). Kasinėjo Minsko ir Vilniaus gubernijų pilkapynus (nuo 1837), Trakų pusiasalio pilį (1854), surinktą medžiagą skelbė spaudoje. Pirmasis Lietuvos priešistorę suskirstė į periodus – akmens, žalvario ir geležies. Inicijavo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos įkūrimą (1855), kuri 1856 įsteigė Senienų muziejų (uždarytas 1863). Lohojsko (dab. Baltarusija) apylinkėse ištyrė 11 pilkapių (1837), Borisovo (dab. Baltarusija) srityje – apie 30 pilkapių, Kernavės (dab. Širvintų r.) apylinkėse – kelis pilkapius (prieš 1842), Trakų pusiasalio pilies Aukų kalne – mūrų liekanas (1854). Išleido keletą knygų Lietuvos archeologijos ir istorijos temomis „Žvilgsnis į krašto archeologijos šaltinius“ (lenk. k., 1842), „Archeologiniai meno ir amatų bei kitų senųjų daiktų tyrinėjimai senojoje Lietuvoje ir Lietuvos Rusioje“ (lenk. k., 1850), „Biržai. Žvilgsnis į miesto, pilies ir majorato praeitį“ (lenk. k. 1868; lietuviškai išleista 1998). Mirė (58) 1873 08 27 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

 

192

Gimė Jokūbas Geištoras, 1827 04 18 Medekšuose (dab. Raseinių r.). 1863 metų anticarinio sukilimo vadas Lietuvoje.

Sankt Peterburge studijavo teisę (1844–1848), bet nebaigė. Grįžęs į Lietuvą, gyveno Ignacogrado dvare (dab. Kėdainių r.), kuriame lažą pakeitė činču. Rėmė vysk. Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdį (1858–1863). Vienas baltųjų grupuotės vadovų (nuo 1862), Lietuvos provincijų valdymo skyriaus pirmininkas (1863). Demaskuotas ir Rusijos valdžios suimtas (1863 08 12), kalintas (iki 1865) ir ištremtas į Sibirą (1865–1872). Paleistas iš tremties grįžo į Suvalkus (1872), vėliau apsigyveno Varšuvoje (nuo 1873). Parašė atsiminimų knygą „Jokūbo Geištoro 1857–1865 metų dienoraštis“ (lenk. k., 2 t., 1913; perleista 1921). Mirė (70) 1897 11 15 Varšuvoje (Lenkija).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Balandžio 19-oji

259

Pradėtas leisti pirmasis Lietuvos laikraštis. 1760 04 19 Vilniuje pradėtas leisti pirmasis Lietuvos laikraštis ,,Lietuvos kurjeris“ (,,Kurier Litewski“). Leido jėzuitas Pranciškus Paprockis, tam reikalui iš valdovo turėjo išsirūpinęs privilegiją (1760 02 34). Spausdintas Vilniaus universiteto spaustuvėje, leistas lenkų kalba, keturių puslapių leidinys vėliau tapo solidžiu laikraščiu, turėjusiu tris priedus. Jų pagrindu vėliau ėjo „Vilniaus laikraštis“ („Gazety Wilenskie”, 1764–1793). „Lietuvos kurjeris“ leistas iki 1763, vėliau atgaivintas (1796–1833). Pervadintas į „Litovskij vestnik” su atskiru rusišku priedu ir lygiagrečiai spausdintas ir rusų kalba (1834–1840).

 

101

Nustatytos Lietuvos tautinės vėliavos spalvos. 1918 04 19 Lietuvos Tarybos vėliavos komisija Lietuvos vėliavos projekte nustatė, jog ji susideda iš trijų vieno pločio horizontalių juostų – geltonos, žalios, raudonos. Vėliavos klausimas svarstytas rengiantis Lietuvių konferencijai (1917). Jos projektą iš žalios ir raudonos spalvos pateikė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, nes šios dvi spalvos labiausiai dominavo tautiniuose drabužiuose ir juostose. Tam pritarė ir JAV lietuviai. Konferencijos dalyviai nebuvo patenkinti projektu, todėl atkreipė dėmesį į archeologo Tado Daugirdo siūlymą tarp žalios ir raudonos spalvos įterpti ploną geltonos spalvos juostą, kuri simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija dėl vėliavos galutinai nieko nenusprendė, bet pavedė tai išspręsti Lietuvos Tarybos komisijai, kurią sudarė J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas. Jie ir nustatė Lietuvos tautinės vėliavos dabartines spalvas ir jų išdėstymą. Vėliava su tokiu spalvų deriniu įtvirtinta Lietuvos valstybės konstitucijose (1922, 1928,1938). Sovietų okupacijos metais uždrausta ir, tik prasidėjus Atgimimui, vėl buvo pripažinta Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu (1988 11 18). Dabar galioja pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992) 15 straipsnį. Jame pasakyta, kad „valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona“. Geltona spalva reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia simbolizuoja gamtos grožį, laisvę ir viltį, raudona – žemę, drąsą, pralietą už tėvynę kraują. Yra 1 metro pločio ir 1,7 metro ilgio.

 

424

Gimė Vladislovas II Vaza, 1595 04 19 Lobzove (prie Krokuvos, Lenkija). Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1632–1648).

Per Abiejų Tautų Respublikos karą su Rusija rusų bajorijos dalies buvo išrinktas caru (1610), bet sosto negavo pasipriešinus tėvui Zigmantui. Su kariuomene bandė užimti Maskvą (1617), dalyvavo Smolensko kare (1632–1634). Polianovkos taikos sutartyje (1634) atsisakė pretenzijų į Rusijos sostą. Kaip Švedijos karalių palikuonis kandidatavo ir į Švedijos karaliaus sostą. Dėl jo ATR kariavo su Švedija (1635). Buvo karaliaus valdžios stiprinimo šalininkas, kovojo su didikais. Iš Vazų dinastijos daugiausia laiko rezidavo Lietuvoje, dažnai lankėsi Vilniuje. Mirė (52) 1648 05 20 Merkinėje (dab. Varėnos r.). Zigmanto Vazos sūnus.

 

 

 

 

 

 

 

 

136

Gimė Juozas Purickis, 1883 04 19 Petrošiškėse (Jiezno vls., dab. Prienų r.). Valstybės veikėjas, publicistas, kunigas, filosofijos daktaras (1919).

Studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (nuo 1898), baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją (1912). Studijavo Fribūro (Šveicarija) universitete (1913–1918). Lietuvos Tarybos narys (1918), Lietuvos atstovas Vokietijoje (1919). Steigiamojo Seimo narys (nuo 1920), Lietuvos užsienio reikalų ministras (1920–1921). Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos skyriaus direktorius (1926), vėliau – Teisės administracinio skyriaus direktorius (1927). Pasitraukė iš valstybės valdymo ir politikos (nuo 1927). Redagavo „Litauen“ (1916–1919), „Lietuvą“ (1925–1926), „Tautos ūkį“ (1930). Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos (1925–1929) ir Lietuvos žurnalistų sąjungos (1930–1934) pirmininkas. Parašė darbų apie protestantizmą Lietuvoje, Lietuvos ekonomiką, žurnalisto profesiją. Mirė (51) 1934 10 25 Kaune, palaidotas senosiose miesto evangelikų kapinėse, jas panaikinus, kapas neišlikęs.

 

 

122

Gimė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, 1897 04 19 Laukminiškiuose (dab. Kupiškio r.). Aktorė ir režisierė.

Mokėsi dainavimo ir vaidybos Sankt Peterburgo imperatoriškojoje konservatorijoje (1916–1918). Kauno „Dainos“ draugijos aktorė ir režisierė (1918–1919). Persikėlė į JAV (1919). Sutrumpino vardą į Une Baye. Vaidino Vašingtono ir Niujorko teatruose (1924–1925), vėliau persikėlė į Europą, vaidino Paryžiaus ir Londono scenose. Grįžo į Lietuvą (1936) kartu su vyru vadybos teoretiku Vytautu Graičiūnu, apsigyveno Kaune. Šaulių teatro Kaune vadovė (1936–1939), Šaulių sąjungos teatro vadovė (1938–1939). Kauno universiteto dramos būrelio vadovė (1948–1950). Ištremta į Kuibyševo sritį (1951–1953). Po tremties grįžo į Kauną. Mirė (64) 1961 08 01 Kaune, palaidota Palėvenės (Kupiškio r.) kapinėse.

 

 

 

159

Mirė Karolis Podčašinskis (69), 1860 04 19 Vilniuje. Gimė 1790 11 07 Žirmūnuose (dab. Baltarusija). Architektas, klasicizmo pradininkas, profesorius (1822).
Mokėsi Kremeneco (dab. Ukraina) licėjuje, vėliau studijas tęsė Vilniaus universitete (1813–1814), Sankt Peterburgo dailės akademijoje (1814–1816) ir Paryžiaus politechnikos mokykloje (1817–1819). Dėstė Vilniaus universitete architektūrą (1817, 1819–1832). Vilniaus universiteto architektas (nuo 1819). Žymiausi projektai – Vilniaus universiteto bibliotekos rekonstrukcija (1817), Jašiūnų dvaras (dab. Šalčininkų r.; 1824–1828), Tuskulėnų dvaras (apie 1825), evangelikų reformatų bažnyčios Vilniuje (dab. Pylimo g.) rekonstrukcija (1829–1835), Vilniaus katedros (dab. arkikatedros) Kęsgailų, Išganytojo karsto ir Šv. Povilo koplyčių interjerai (1836–1838). Būdingas universalumas taikant klasicizmo stilių įvairių pastatų architektūroje. Išleido knygas „Apie pramonės (amato) darbų grožį“ (lenkų k., 1821), „Architektūros pradmenys akademiniam jaunimui“ (lenkų k., 3 d., 1828–1857).

 

500

Mirė Vaitiekus Albertas Radvila (apie 41), 1519 04 19 Verkiuose (dab. Vilniaus m. dalis). Gimė 1478. Didikas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios veikėjas, vyskupas (nuo 1502).

Nuo mažens buvęs dievobaimingas, tapo pirmuoju dvasininku iš Radvilų giminės. Lucko (1502) ir Vilniaus (1507–1519) vyskupas. Atkakliai kovo prieš stabmeldystės liekanas Lietuvoje, išgavo Lietuvos Bažnyčiai didelių privilegijų. Išpuošė Vilniaus katedrą, parengė Vilniaus Kapitulos statutą, lankė vyskupystės parapijas, aprūpino katedrą brangiais liturginiais rūbais ir kitais bažnytiniais reikmenimis. Jam vadovaujant, buvo pastatytos Radvilų funduotos bažnyčios Goniondze, Raigarde, Vilkalote, Dusetose, Kalonovcuose bei Šv. Jurgio bažnyčia Vilniuje. Pramintas Išmaldų Dalintoju, nes garsėjo gailestingumu ir ypatingu dosnumu vargšams (savo lėšomis maitino 300 varguolių).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Balandžio 20-oji

 

29

Pradėta Lietuvos ekonominė blokada. 1990 04 20 Sovietų Sąjunga nutraukė naftos tiekimą „Mažeikių naftai“, apribotas degalų pardavimas, sustabdyti ešelonai su jau siunčiamomis prekėmis ir žaliavomis. Pradėta po Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Garbočiovo ir Sovietų Sąjungos ministro pirmininko Nikolajaus Ryžkovo pareikšto ultimatumo (1990 04 13), kuriuo reikalavo sustabdyti Kovo 11-osios Akto galiojimą. Siekta atsikūrusią Lietuvą palaužti ekonomiškai. Sovietų Sąjungos pozicijai pritarė Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas ir Vokietijos kancleris Helmutas Kolis, skatinę Lietuvą derėtis su Sovietų Sąjunga (1990 05 17). Prasidėjusios derybos tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos (nuo 1990 05 23) buvo vilkinamos, laukiant Lietuvoje veikiančių antivalstybinių LKP (TSKP) ir „Jedinstvo“ veiksmų. Jiems nepavykus nuversti tuometinės Lietuvos valdžios, po 74 dienų blokada buvo nutraukta.

 

303

Gimė Gotfrydas Ostermejeris, 1716 04 20 Marienburge (dab. Malborkas, Lenkija). Evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių raštijos darbuotojas, vienas lietuvių knygotyros pradininkų.
Mokėsi Torunės gimnazijoje (1728–1736). Studijavo Karaliaučiaus universitete (1737–1740), lankė Lietuvių kalbos seminarą, gerai išmoko lietuvių kalbą. Dirbo namų mokytoju (1740–1752) Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje, Trempų parapinėje mokykloje (nuo 1744). Paskirtas Trempų kunigu (nuo 1752). Tyrė Mažosios Lietuvos lietuvišką raštiją. Žymesni veikalai – monografija „Pirmoji lietuviškų giesmynų istorija“ (vok. k., 1793), „Istorinė žinia apie lietuvišką Bibliją“ (rankr. vok. k., publ. liet. k., 2002). Sudarė, iš vokiečių kalbos išvertė ir spaudai parengė bažnytinį apeigyną „Agenda“ (1775), giesmynus (1781, 1791), Tomo Kempiečio pamokslą „Širdingas pagraudenimas...“ (1781), gramatiką „Nauja lietuvių kalbos gramatika“ (vok. k., 1791), kurioje pirmą kartą pateikė lietuvių poetikos taisykles. Parašė knygą „Naujo lietuviško giesmyno apologija“ (4 d., 1789–1791), polemines brošiūras „Mintys apie senuosius Prūsijos krašto gyventojus“ (vok. k., 1780) ir „Kritiškas įnašas į senovės prūsų religijos istoriją“ (vok. k., 1775). Bendradarbiavo tęstiniame leidinyje „Preussisches Archiv“. Sukūrė gausią ir turtingą lietuviškų ir lituanistinių knygų asmeninę biblioteką. Mirė (84) 1800 03 13 Trempuose (dab. Novostrojevas, Kaliningrado sr., Rusija). Išleisti „Rinktiniai raštai“ (1996). Karaliaučiaus karališkosios vokiečių draugijos narys ir garbės narys.

 

170

Gimė Mečislovas Davainis-Silvestraitis, 1849 04 20 Žieveliškėje (dab. Raseinių r.). Tautosakininkas, poetas, knygnešys.

Mokėsi Kauno ir Kėdainių gimnazijose (1874–1876), vėliau – šaltkalvystės Varšuvoje. Palikęs broliui ūkį, gyveno Jelgavoje (Latvijoje; 1891–1896), vėliau Oloneco gubernijoje (Rusija) ir Rezeknėje (Latvija). Apsigyveno Vilniuje (nuo 1904). Bendradarbiavo „Aušroje“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Šviesoje“, „Ūkininke“, „Vilniaus žiniose“ ir kt. Leido lenkų kalba lietuviškos orientacijos žurnalus „Litwa“ ir „Lud“ (1908–1914). Nuo jaunystės rinko lietuvių tautosaką (nuo 1867), surinko apie 700 žemaičių pasakų ir sakmių tekstų (dalis šių pasakų išversta į lenkų kalbą), išleido tautosakos rinkinį „Patarlės ir dainos“ (1889). Parašė patriotinių eilėraščių, poemą „Palemonas ir Giržduta“ (1904), straipsnių apie etnografiją, istoriją, literatūrą, visuomenės gyvenimą. Į lietuvių kalbą išvertė Dž. N. G. Bairono „Čaild Haroldo klajonių“ fragmentus (1884). Laikomas pirmuoju lietuviško etnografinio žemėlapio sudarytoju – parengė lietuvių kalbos ploto žemėlapį (vienspalvį atviruką, 1908). Mirė (70) 1919 05 31 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

59

Mirė Konstantinas Avižonis (51), 1960 04 20 Čapel Hile (JAV), emigracijoje, palaikai perlaidoti į Kauno Petrašiūnų kapines (1998). Gimė 1909 01 29 Žagarėje (dab. Joniškio r.). Istorikas, daktaras (1932), profesorius (1956).
Baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją (1927), Frydricho Vilhelmo universitetą Berlyne (1932), Vytauto Didžiojo universitetą (1933). Dėstė Klaipėdos prekybos institute (nuo 1934), kartu istorijos mokytojas Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje (1935–1939). Paskirtas Lituanistikos instituto Kaune reikalų vedėju ir moksliniu sekretoriumi (1939–1940). Atgavus Vilnių, dėstė Vilniaus universitete (1940–1943), buvo Istorijos instituto mokslinių reikalų redaktorius (1941–1944). Grįžtant sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), dirbo Freiburgo universiteto bibliotekoje (1944–1948), vėliau dėstė tame pačiame universitete (1945–1947) bei Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (1946–1948). Persikėlė į JAV (nuo 1949), dėstė Elenos koledže ir Kanzaso universitete. Svarbiausi darbai – „Lietuvos bajorijos atsiradimas ir raida iki Lietuvos–Lenkijos unijos 1385“ (1932), „Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais“ (1940). Surado ir paskelbė LDK kanclerio Albrechto Stanislovo Radvilos atsiminimus „S. A. Radvilo Memorialo rerum gestarum“ (1940). Išleisti „Rinktiniai raštai“ (4 t., 1975–1994).

 

30

Mirė Antanas Gudaitis (84), 1989 04 20 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1904 07 29 Šiauliuose. Dailininkas tapytojas, profesorius (1947). 

Mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje (1922–1926), studijavo Lietuvos universitete (1926–1929), Kauno meno mokykloje lankė Justino Vienožinskio studiją, Paryžiaus nacionalinėje taikomosios dailės mokykloje bei įvairiose privačiose studijose (1929–1933). Dėstė Vilniaus dailės mokykloje (1940–1941), Vilniaus dailės akademijoje (1941–1943), Vilniaus dailės institute (1945–1951) ir Lietuvos dailės institute (nuo 1951). Parodose dalyvavo nuo 1931. Savo kūrybą demonstravo Kaune, Vilniuje, Taline, Maskvoje, Rygoje, Lvove. Kartu su bendraminčiais įsteigė lietuvių modernistų dailininkų „Ars“ grupę (1932–1935). Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1935). Žymiausi kūriniai – „Motina su vaiku“, „Žuvų pardavėjos pajūryje“, „Moteris su vaisiais“, „Naujakuriai“, „Moters aktas“, „Vyras prie lango“, „Lietuviškas peizažas“, „Gėlės“, „Baltijos žvejai“, „Vidudienis“, „Vakaras“, „Moteris su paukščiu“, „Nuotakos“, „Žmonės žiūri į žvaigždes“ (1973), „Namelis Viekšniuose“ (1933), „Nida“ (1937), triptikas M. K. Čiurlioniui atminti (1961–1962). Sovietų Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1961) ir liaudies dailininkas (1964). Sovietų Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1965). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

 

Pasaulyje

 

130

Gimė Adolfas Hitleris (Adolf Hitler), 1889 04 20 Braunau prie Ino (Austrija). Vokietijos politinis veikėjas, Vokietijos diktatorius (1933–1945).
Mirė
(56) 1945 04 30 Berlyne.

 

 

 

 

Balandžio 21-oji

 

74

Pradėtas pirmasis pokario masinis trėmimas. 1945 04 21–05 02 sovietų valdžia pradėjo pirmąjį pokario masinį trėmimą. Tremti vokiečių kilmės žmonės. Trėmimas pakartotas 1945 07 17–09 03 tremiant Lietuvos partizanų šeimas.

 

156

Laimėtas Raguvos mūšis. 1863 04 21 Raguvos miškuose (dab. Panevėžio r.) Zigmanto Sierakausko vadovaujami sukilėliai (pasižymėjo kun. Antano Mackevičiaus būrio dalgininkai) sumušė Rusijos kariuomenės kuopą ir ulonų eskadroną. Tačiau 1863 05 08 prie Gudiškio (Biržų r.) sukilėliai kartu su vadu apsupti gausios Rusijos kariuomenės (apie 3000) pralaimėjo. Z. Sierakauskas sunkiai sužeistas pateko į nelaisvę, jam karo lauko teismas skyrė mirties bausmę pakariant. Bausmė įvykdyta Vilniuje, Lukiškių aikštėje (1863 06 15).

 

143

Gimė Jurgis Narjauskas, 1876 04 21 Parausiuose (dab. Vilkaviškio r.). Diplomatas, vertėjas, spaudos veikėjas ir tautosakininkas, pedagogas, teisės mokslų daktaras (1903), profesorius (1928), prelatas (1918).

Baigė Marijampolės gimnaziją (1893). Studijavo Seinų kunigų seminarijoje (1894–1899), Romoje Grigaliaus ir Fribūro (Šveicarija) universitetuose (1899–1903). Dėstė lietuvių kalbą Seinų kunigų seminarijoje (iki 1914). Gyveno Sankt Peterburge, Kryme, Romoje (1914–1919). Lietuvos episkopato atstovas Vatikane (1919–1922). Dėl ginčų Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje iš diplomatinės tarnybos pasitraukė. Grįžęs į Lietuvą, dėstė lotynų bei italų kalbas Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje ir Lietuvos universitete (nuo 1922). Gelgaudiškio klebonas (1925–1928). Dirbo Telšių vyskupystės kurijoje ir Telšių kunigų seminarijoje (nuo 1928). Rinko tautosaką, Ožkabalių kaime užrašinėjo dainas (1904), Lietuvių mokslo draugijos suvažiavime išrinktas į Dainų ir melodijų rinkimo komisiją (1909). Kartu su kolegomis kunigais Seinuose įsteigė spaustuvę „Laukaitis, Dvaranauskas, Narijauskas ir Bendrovė“ (1905), kuri leido savaitraštį „Žiburys“ su priedais „Artojas“, „Šaltinėlis“, „Vainikas“, „Vainikėlis“ ir „Kvieslys“; bendrovė išleido 257 knygas. Vertė grožinę literatūrą iš lotynų ir italų kalbų – Ovidijaus „Biografija. Autobiografija“ (1928), Dantės „Dieviškoji komedija“ (1938) ir kt. Romoje italų kalba leido dvisavaitį informacinį leidinį „Eco di Lituania“ (1921). Rašė religiniais, teisiniais ir kitais klausimais leidiniuose „Draugija“, „Vadovas“, „Vienybė“, „Athaeneum“, „Skaitymai“, „Vairas“, „Žemaičių prietelius“ ir kt. Mirė (66) 1943 01 27 Telšiuose, palaidotas senosiose miesto kapinėse. Apdovanotas popiežiaus medaliu „Bene merenti“.

 

 

Pasaulyje

 

2062

Įvyko Mutinos mūšis. 43 04 21 pr. Kr. Marko Antonijaus pajėgos sumušė Romos respublikos kariuomenę, vadovaujamą Gajaus Vibijaus Pansos Cetroniano ir Aulo Hircijaus, kurie bandė padėti Cezario žudikui Decimui Junijui Brutui Albinui.

 

 

 

Balandžio 22-oji

 

295

Gimė Imanuelis Kantas, 1724 04 22 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija). Filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos ir kritinės filosofijos pradininkas, mokslų daktaras (1755), profesorius (1770).

Mokėsi Frydricho kolegijoje (1732–1735) ir Karaliaučiaus universitete (1740–1746). Po tėvo mirties nutraukęs studijas mokytojavo privačiai Jučiuose (1746–1750), Ansdorfe (dab. Ostrodas, Lenkija; 1750–1753) ir Kamantuose (dab. Uzlovė, Kaliningrado sr., Rusija; 1753–1754). Grįžo į Karaliaučių (1754) ir kitais metais Karaliaučiaus universitete apgynė disertaciją. Dėstė filosofiją Karaliaučiaus universitete (1755–1795), išrinktas rektoriumi (1788). Darbuose nagrinėjo pažinimo ir moralės problemas. Žymiausi veikalai – „Grynojo proto kritika“ (vok. k., 1781), „Praktinio proto kritika“ (vok. k., 1788). Mirė (79) 1804 02 12 Karaliaučiuje, palaidotas mauzoliejuje prie Karaliaučiaus katedros. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

 

 

 

152

Gimė Konstantinas Olšauskas, 1867 04 22. Kunigas, visuomenės veikėjas, knygnešys, prelatas.

Baigė Žemaičių (Kauno) kunigų seminariją (1888), tęsė studijas Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888–1892). Kunigavo Rozalime (dab. Pakruojo r.; 1892 ir 1900–1905), Liepojos (Latvija) gimnazijos kapelionas (1892–1893), klebonas Debeikiuose (dab. Anykščių r.; 1894–1900). Parapijose platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Kauno šv. Kryžiaus bažnyčios kuratas (1906–1915), kandidatas į Žemaičių ir Vilniaus vyskupus (1913 ir 1917–1918). Kaune išgarsėjo kaip lietuvybės puoselėtojas: įkūrė juozapiečių draugiją (1906), dalyvavo kuriant Šv. Kazimiero (1906) ir „Saulės“ draugijas (1906), jos vadovas (1918–1928). Dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje (1914–1916). Šveicarijoje buvo Lietuvių informacijos biuro narys (1916–1918). Kauno katedros kapelionas (1919–1929). Nuteistas dėl nužudymo (1929), vėliau amnestuotas (1931). Gyveno nuosavame Laukžemės dvare (1931–1933). Nežinomų asmenų nužudytas (66) 1933 06 18 prie Laukžemės (dab. Kretingos r.), palaidotas Plungės senosiose kapinėse.

 

64

Mirė Jonas Pranas Aleksa (55), 1955 04 22 Svetlozelionoje (dab. Rusija), palaikai perlaidoti į Palangos kapines (1990). Gimė 1879 12 25 Kumetiškiuose (dab. Kalvarijos sav.). Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, sociologas, ekonomistas, profesorius (1942).

Studijavo Maskvos universitete (1900–1907), Varšuvos aukštojoje žemės ūkio mokykloje (1914–1915). Priklausė nelegaliai Maskvos studentų organizacijai, už anticarinę veiklą kalėjo Maskvoje, Varšuvoje, Kališe (1902). Po Antrojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą (1918 06). Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos skyriaus vedėjas, vėliau Žemės ūkio departamento direktorius (nuo 1918 11). Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras (1920–1923, 1926–1935). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo, 1925–1940) ir Vilniaus (su pertrauka, 1940–1942) universitetuose. Trečiojo Seimo atstovas (1926–1927). Sovietų Sąjungos okupacijos metais NKVD suimtas, kalintas Marijampolėje ir Kaune (1940–1941). 1941 Birželio 23-iosios sukilimo išlaisvintas. Kartu su K. Griniumi ir M. Krupavičiumi vokiečių generaliniam komisarui Kaune įteikė memorandumą (1942), kuriame protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą, Lietuvos piliečių (t. p. ir žydų, rusų, lenkų) žudymą. Gestapo suimtas ir ištremtas į Vokietiją (1942), gyveno gestapo prižiūrimas. Po Antrojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą (1945), dirbo Žemės ūkio institute (iki 1946). Palaikė ryšius su pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui organizacija – Lietuvių tautine taryba. Suimtas ir ištremtas į Sibirą (1948). Ūkininkų partijos veikėjas (1925–1927). Bendrovės „Lietūkis“ tarybos pirmininkas (1924–1927). Organizacijos „Ūkininkų vienybė“ pirmininkas (1928–1936). Svarbesni veikalai – „Kiaulių auginimas ir kiaulių ūkis“ (1919), „Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis“ (1924), „Lietuvių tautos likimo klausimu“ (2 t., 1925–1933), „Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos valstybė“ (1926), „Kuriuo keliu eisime“ (1927), „Ūkininkiškos visuomenės sudarymo klausimu Lietuvoje“ (1929). Redagavo žurnalą „Žemės ūkis“ (1925–1927), savaitraštį „Ūkininkų žodis“ (1936), Žemės ūkio rūmų steigimo iniciatorius, pirmininkas (1926–1927). Žemės ūkio akademijos garbės daktaras (1929). Broliai – mokslininkas Konradas Aleksas (1881–1956) ir revoliucionierius (komunistas) Zigmontas Antanas Aleksa-Angarietis (1882–1940).

 

61

Mirė Petras Šalčius (65), 1958 04 22 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1893 01 25 Čiudiškiuose (Prienų vls., dab. r.). Ekonomistas, visuomenininkas, profesorius (1935), daktaras (1939), akademikas (1942).

Baigė Marijampolės gimnaziją (1913), kooperacijos kursus prie A. Šaniavskio liaudies universiteto (1916–1917) ir Maskvos universitetą (1918). Studijų metais aktyviai dalyvavo lietuvių studentų draugijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, grįžo į Vilnių (1918), vėliau apsigyveno tėviškėje. Pakviestas vadovavo Kooperacijos departamentui (1919–1920), dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940), išrinktas atgauto Vilniaus universiteto prorektoriumi (1940), dėstė (su pertrauka 1940–1950). Okupacinės sovietų valdžios atleistas iš prorektoriaus pareigų (1940), apribotas pedagoginis darbas. Dirbo Lietuvos mokslų akademijoje (su pertrauka, 1941–1958), Vokietijos okupacijos metais išrinktas Lietuvos teisės ir ūkio istorijos instituto direktoriumi (1941–1944). Dėstė Kauno universitete (1945–1946), iš kurio dėl kolūkių kritikos atleistas, neįtiko ir Vilniaus universitete, iš ten taip pat pašalintas (1950), dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijoje (1953–1956), priimtas atgal į Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos institutą (1956). Visą gyvenimą rinko, tyrė Lietuvos ūkio istoriją ir teoriškai grindė kooperaciją. Paskelbė 30 knygų ir brošiūrų, 530 straipsnių, paliko 12 monografijų rankraščių. Svarbiausi publikuoti veikalai: „Tautos ūkis ir kooperacija“ (1934), „Ekonominės doktrinos“ (1935), „Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų“ (1937), „Lietuvos žemės ūkio istorija“ (1998), „Lietuvos prekybos istorija“ (1998) ir kt. Redagavo kooperacijos žurnalą „Talka“ (1919–1940). Tarptautinio kooperacijos instituto narys (1931).

 

 

Pasaulyje

 

104

Panaudotas cheminis ginklas. 1915 04 22 Ipro upės slėnyje (Belgijos pietvakariuose) Vokietijos armija pirmą kartą panaudojo cheminį ginklą – mirtinas chloro dujas. Apsinuodijo 15 tūkst. žmonių, mirė 5 tūkstančiai.

 

149

Gimė Vladimiras Iljičius Leninas (tikr. Uljanovas), 1870 04 22 Simbirske (Rusija). Valstybės veikėjas, Sovietų Rusijos įkūrėjas, Rusijos liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir Komunistų partijos vadovas.
Mirė
(53) 1924 01 21 Gorkyje (Sovietų Sąjunga, dab. Rusija).

 

 

 

 

 Balandžio 23-ioji 

 

1022

Prūsų žemėse žuvo misionierius šv. Adalbertas (Vaitiekus) Prahiškis. 997 04 23 vyskupas Adalbertas (gim. apie 997) per pirmąją misiją baltų žemėse prūsų buvo nužudytas netoli Žuvininkų (dab. Primorskas, Kaliningrado sr., Rusija). Su Lenkijos karaliaus Boleslovo Narsiojo pagalba vyskupas Adalbertas suorganizavo žygį į prūsų žemes. Išsilaipinęs Gdanske, vyskupas skverbėsi į prūsų pagonių gyvenamas žemes, ten skleisdamas Dievo žodį, kirsdamas šventąsias girias. Už vietos papročių ir religijos negerbimą prūsų (vadovavo Sikas) buvo užpultas besiilsintis, pervertas ietimi ir nukirsdintas.

 

225

Paskelbtas pirmasis atsišaukimas lietuvių kalba. 1794 04 23 Tado Kosciuškos sukilimo metais Lietuvos iždo deputacija paskelbė atsišaukimą „Sudas skarba Lyituwos siołayka“, kuriame nurodoma, kad Vilniaus vyskupo Juozapo Ignaco Masalskio Palangos seniūnija pereina valstybės žinion. Vieno lapo spaudinys, kuriame vyrauja žemaitybės, buvo spausdintas Vilniaus universiteto (Akademijos) spaustuvėje.

 

299

Gimė Vilniaus (Didysis) Gaonas (tikr. Elijahu Ben Solomonas), 1720 04 23 Selcuose (netoli Bresto, dab. Baltarusija). Garsus Toros, Talmudo ir Kabalos žinovas.

Tėvas, žymus Vilniaus rabinas, leido jam savarankiškai studijuoti Senąjį Testamentą ir Talmudą, toliau savarankiškai mokėsi matematikos ir astronomijos. Nuo šešerių metų sakė pamokslus Vilniaus didžiojoje sinagogoje. Keliavo po Lenkiją ir Vokietiją (nuo 1740), ten įgydamas žinių ir pagarbos iš Talmudo tyrinėtojų. Grįžo į Vilnių (1745) ir tęsė mokslinę veiklą besigilindamas į Torą, Talmudą ir Kabalą. Po mirties paliko apie 70 veikalų, iš kurių žymesni „Dangaus stulpai“ (1777), „Žmogaus tobulumas“ (1777), „Paaiškinimai“ (1807), „Chaimo siela“ (1824). Mirė (77) 1797 10 09 Vilniuje.

 

 

 

 

 

124

Gimė Jurgis Bobelis, 1895 04 23 Kalvarijoje. Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas (1926).
Baigė Peterhofo antrąją karo mokyklą (1917). Mobilizuotas į Rusijos armiją, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Po karo grįžo į Lietuvą (1918 12), savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Mokomosios kuopos vadas (1919). Tarnavo Generaliniame štabe (1919–1926). Baigė Lietuvos universitetą (1924) ir Aukštuosius karininkų kursus (1925). Aštuntojo pėstininkų pulko vadas (1926–1927). Ypatingųjų reikalų karininkas prie krašto apsaugos ministro (1927–1936), Krašto apsaugos ministerijos įstatymų redakcinės komisijos pirmininkas (1933–1936). Dėstė Karo mokykloje, Aukštuosiuose karininkų kursuose, Aukštojoje policijos mokykloje. Kauno miesto ir Kauno apskrities karo komendantas (1937–1940). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, ypatingųjų reikalų karininkas (1940 06), Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 179-osios šaulių divizijos kadrų skyriaus viršininkas (nuo 1940 09). Pasiųstas į Frunzės karo akademiją Maskvoje (1940). Ten suimtas (1941), kalintas Rygoje. Kilus Sovietų Sąjungos–Vokietijos karui, pabėgo. Kauno miesto ir apskrities komendantas (1941), įsteigė Kauno getą. Butų valdybos viršininkas (1942–1944), vertėsi ir advokato praktika. Artėjant Rytų frontui ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944). Fronteno (Vokietija) lietuvių komiteto pirmininkas (1945). Liudvigsburge JAV kariuomenės Vakarų Vokietijoje štabo vertimų skyriaus viršininkas (1947–1948). Persikėlė į JAV (1948). Čikagoje Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininkas (1949–1953). Mirė (58), 1954 03 28 Čikagoje (JAV), emigracijoje. Apdovanotas Vyčio kryžiaus V (1920), IV (1923) laipsnio ir Ldk Gedimino III (1937) laipsnio ordinais, Savanorio medaliu (1928). Sūnus – gydytojas Kazys Bobelis (gim. 1923).

 

109

Gimė Henrikas Radauskas, 1910 04 23 Krokuvoje (Lenkija). Poetas ir vertėjas.

Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Mokytojavo Kazokiškių (dab. Elektrėnų r.) pradžios mokykloje. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete (1930–1934). VDU bibliotekininkas (1934–1936), Klaipėdos radiofono pranešėjas (1936–1937), Švietimo ministerijos knygų leidybos korektorius (1938–1940), Švietimo liaudies komisariato Meno reikalų valdybos sekretorius (1940–1941), Valstybinės leidyklos Kaune redaktorius (1941–1944) ir leidybos viršininkas (nuo 1943). Artėjant Rytų frontui ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau – į JAV (1949). Gyveno Baltimorėje ir Čikagoje, vėliau dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone (1959–1969). Vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų, kurio kūryba yra nutolusi nuo prieškario neoromantikų lyrikos. Poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei garsų įvairove. Žymiausi kūriniai „Fontanas“ (1935), „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955), „Eilėraščiai“ (1965) ir kt. Mirė (60) 1970 08 27 Vašingtone (JAV), emigracijoje. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

186

Mirė Antanas Strazdas (73), 1833 04 23 Kamajuose (dab. Rokiškio r.), ten ir palaidotas. Gimė 1760 03 09 Astrave (dab. Margėnai, Rokiškio r.). Kunigas, lietuvių poetas. Kunigavo įvairiose Lietuvos vietose.

Mokėsi Kurše (dab. Latvija), vėliau Krėslavos (dab. Latvija) kunigų seminarijoje. Perkeltas į Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją, kurią ir baigė (1789). Be nuolatinės tarnybos dirbo, Subačiuje, Karsakiškyje, Jurgiškyje, Šimonyse, Uoginiuose, Kupreliškyje, Diliuose, Pandėlyje, Pelyšose. Perkeltas į Kamajus (1820), už lietuvišką veiklą įskųstas, suspenduotas (1828) ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Iš jo savavališkai pasitraukęs grįžo į Kamajus (nuo 1829), gyveno Skapiškyje (1832). Išleido pirmąją originalią lietuvių grožinės literatūros knygą – poezijos rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814), viena rinkinio giesmių „Pulkim ant kelių“ tebegiedama Lietuvos bažnyčiose iki šiol. Lenkų kalba parašė „Giesmė Rygos miestui pagerbti“ (1824). Išvertė R. Belarmino katekizmą. Daugelis eilėraščių virto liaudies dainomis. Jo vardu pavadintos gatvės Kamajuose, Molėtuose, Tauragėje, Kalvarijoje, Kaune ir Panevėžyje.

 

 

113

Mirė Povilas Višinskis (30), 1906 04 23 Berlyne, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Gimė 1875 06 28 Ušnėnuose (dab. Kelmės r.). Visuomenės, kultūros veikėjas, publicistas, knygnešys.

Baigė Šiaulių gimnaziją (1894), studijavo Sankt Peterburgo universitete (1894–1898). Vertėsi privačiomis pamokomis. Dirbo „Vilniaus žiniose“ (1904–1905). Anksti įsijungė į lietuvių tautinį atgimimą, užsiėmė knygnešyste, bendradarbiavo „Varpe“, „Ūkininke“, Šiauliuose sušaukė konferenciją aptarti šiuos laikraščius (1898). Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai (1894–1898), Palangoje režisavo spektaklį „Amerika pirtyje“ (1899), redagavo „Varpą“ ir „Ūkininką“ (nuo 1900). Pirmininkavo varpininkų suvažiavimui Aleksandrijoje, Zubovų dvare (dab. Šiaulių r.). Vienas Lietuvių demokratų partijos kūrėjų (1902), jos programos rengėjas. Įkūrė knygų leidimo bendrovę „Šviesa“ (1905). Rengė lietuviškus elementorius, parašė brošiūrų, straipsnių (apie 200) įvairiais klausimais ir kt. Svarbiausias veikalas „Antropologinė žemaičių charakteristika“ (rusų k., 1896, atskiru veikalu išleista 2004). Paskatino kurti Žemaitę, Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdą ir Jovarą. Išleisti „Raštai“ (1964). Jo vardu pavadintos gatvės Dvarčiuje (Kelmės r.), Kaune, Kurtuvėnuose (Šiaulių r.), Šiauliuose, Ušnėnuose (Kelmės r.), Užventyje (Kelmės r.) ir Vilniuje.

 

 

Pasaulyje

 

161

Gimė Maksas Plankas (Max Karl Ernst Ludwig Planck), 1858 04 23 Kylyje (Vokietija). Vokiečių fizikas, laikomas kvantinės mechanikos tėvu.
Mirė
(89) 1947 10 04 Getingene (Vokietija).

 

 

 

 

Balandžio 24-oji

 

213

Gimė Frydrichas Kuršaitis, 1806 04 24 Noragėliuose (Prūsija, dab. Motylkovas Kaliningrado sr., Rusija). Evangelikų liuteronų kunigas (1844), kalbininkas, spaudos darbuotojas, kultūros veikėjas, profesorius (1865).

Baigė Elbingo (dab. Lenkija) gimnaziją (1936). Studijavo Karaliaučiaus universitete (1836–1844), lankė Liudviko Rėzos vadovaujamą Lietuvių kalbos seminarą, seminaro vedėjas (1841–1883). Karaliaučiaus lietuvių karių kapelionas (nuo 1844). Intensyviai tyrinėjo lietuvių kalbą. Parašė „Lietuvių kalbos tyrinėjimus“ (vok. k., 2 t., 1843–1849), „Lietuvių kalbos gramatiką“ (vok. k., 1876), kuri laikytina išsamiausiu lietuvių kalbos sandaros aprašu, pasirodžiusiu iki Jono Jablonskio gramatikų. Vienas žymiausių lietuvių leksikografų, parašė „Lietuvių kalbos žodyną“ (vok. k., 2 d. 1870–1874, 1883). Redagavo ir leido savaitraštį „Keleivis“ (1849–1880). Karaliaučiaus Biblijos, Karaliaučiaus Misijų ir Karaliaučiaus karališkosios vokiečių draugijų narys. Mirė (78) 1884 08 23 Krante (dab. Zelenogradskas, Kaliningrado sr., Rusija), palaidotas Karaliaučiuje. Karaliaučiaus universiteto garbės daktaras (1875). Karališkosios Čekijos mokslų draugijos narys korespondentas (1882).

 

194

Gimė Julius Anusavičius, 1825 04 24 Smilgiuose (dab. Plungės r.). Poetas.
Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, privačiai išmoko matininko profesijos. Dalyvavo 1863 metų anticariniame sukilime, vadovavo Panevėžio apskrityje veikusio E. Liutkevičiaus dalinio būriui. Buvo suimtas ir nuteistas katorgai Sibire. Paleistas gyveno Rygoje ir Skaistkalnėje (Latvija, po 1880), grįžo į tėvų dvarelį Daniūnuose (1900). Sukūrė eilėraščių ir poemoms artimų eiliavimų (~ 20 000 eilučių) „Pavasaris 1863 metų“, „Upe tėvynės“, „Tatula miela“, „Viena pavasario diena“ ir kt. Eiliavimai aprašomojo pobūdžio, ištęsti, poetika elementari, mechaniškai taikoma silabinė eilėdara. Mirė (81) 1907 02 26 Daniūnuose (dab. Panevėžio r.), palaidotas Daumėnuose (dab. Biržų r.).

 

132

Gimė Stasys Čiurlionis, 1887 04 24 Guobiniuose (Lazdijų vls., dab. r.). Politikas.
Mokėsi Varšuvos politechnikos institute (1908–1911), dalyvavo lietuvių studentų organizacijų veikloje. Baigė Kijevo politechnikos institutą (1917). Alytaus apskrities (1918–1919), prezidento kanceliarijos (1+19), Marijampolės kelių rajono (1919–1924) viršininkas, Susisiekimo ministerijos valdytojas (1927), ministras (1927–1928). Lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos valdybos pirmininkas (1928–1929). Dirbo pedagoginį darbą (1931–1940). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (1940), pasitraukė į Vokietiją. Susirgęs džiova, grįžo į Lietuvą (1943). Mirė (57) 1944 Kaune. M. K. Čiurlionio ir J. Čiurlionytės brolis.

 

 

 

 

Balandžio 25-oji

 

146

Gimė Jonas Šimkus, 1873 04 25 Dūseikiuose (dab. Telšių r.). Chemikas, valstybės veikėjas, chemijos (1906) ir psichologijos (1906) mokslų daktaras, profesorius (1916).

Mokėsi Telšiuose, Palangos progimnazijoje, Šiaulių gimnazijoje, baigė Panevėžio realinę mokyklą. Studijavo Rygos politechnikume (1890–1891). Dirbo Vladikaukaze geležinkelio stotyje (iki 1895). Baigė Maskvos universitetą (1900), jame pasiliko laborantu (iki 1903), dėstė Kazanės universitete (1903–1905), studijavo Ženevos (Šveicarija) universitete (1904–1906). Maskvos universiteto docentas, ekstraordinarinis profesorius (1906–1916). Grįžo į Lietuvą (1918), prekybos ir pramonės ministras (1918–1919), krašto apsaugos ministras (1921–1922). Lietuvos universiteto ordinarinis profesorius (1922–1940) ir pirmasis rektorius (1922–1923). Svarbesni darbai – „Cheminė technologija“ (1923), „Darbo mokesnio teorijos bei sistemos ir darbo našumas“ (1926), „Chemijos karas“ (1928). Bendradarbiavo žurnaluose „Lietuvos ūkis“, „Technika ir ūkis“, „Lietuva“. Gyvendamas Maskvoje, aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninių ir kultūrinių organizacijų veikloje. Studijų metais reiškėsi slaptoje Maskvos lietuvių studentų draugijoje, platino „Varpą” ir kitą draudžiamą lietuvišką spaudą. Dirbdamas Rusijoje, buvo Rusijos inžinierių sąjungos tarybos narys ir Chemikų sąjungos vicepirmininkas. Vienas bendrovės „Varpas“ steigėjų. Lietuvių–latvių draugijos pirmininkas (nuo 1924). Norvegijos garbės konsulas (1926–1940). Vienas Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugijos (1931), Lietuvos mokslinės valdybos draugijos (1938), Tarptautinio banko (1926) steigėjų ir vienas Lietuvos verslininkų sąjūdžio organizatorių. Mirė (71) 1944 06 04 Maironiškiuose (dab. Kauno r.), palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Biržuose, Garliavoje (Kauno r.), Jonučiuose (Kauno r.) ir Kretingoje.

 

225

Nužudytas Simonas Martynas Kosakovskis (apie 53), 1794 04 25 Vilniuje, palaidotas Jonavos bažnyčioje. Gimė 1741 Šiluose (dab. Jonavos r.). Didikas, LDK politinis ir karo veikėjas, generolas leitenantas.

Mokėsi privačiai, vėliau Kauno jėzuitų gimnazijoje ir Karaliaučiaus universitete. Tarnavo Kuršo kunigaikščio Karolio Vetino dvare Jelgavoje (nuo 1762). Prisidėjęs prie antirusiškos Baro konfederacijos, pirmasis suorganizavo konfederatų būrius Lietuvoje (1768). Atliko beprecedentį žygį į Rusijos gilumą, pasiekė net Smolenską (1771). Žlugus konfederacijai (1772), pasitraukė į Vakarus. Gyveno emigracijoje, pradėjo orientuotis į Rusiją. Įstojo į Rusijos kariuomenę (1790), dalyvavo mūšiuose su Turkija. Dalyvavo Lenkijos emigrantų – 1791 Gegužės 3-iosios konstitucijos priešininkų – veikloje. Padėjo Rusijai suorganizuoti Targovicos konfederaciją (1792). Su Rusijos kariuomene atvyko į Vilnių (1792 06 14) ir paskelbė naujos valdžios – LDK generalinės konfederacijos – sudarymą (1792 06 25). Pasiskelbė LDK lauko etmonu, vėliau LDK didžiuoju etmonu (nuo 1793 07 ). Gynė LDK atskirumą nuo Lenkijos. Gardino seimo paskirtas LDK karo komisijos pirmininku (1793). Tado Kosciuškos sukilimo pradžioje Jokūbo Jasinskio vadovaujamų sukilėlių suimtas (1794 04 23–24) ir už valstybės išdavystę pakartas Vilniaus rotušės aikštėje.

 

 

Pasaulyje

 

420

Gimė Oliveris Kromvelis (Oliver Cromwell), 1599 04 25 Hantingtone (Anglija). Anglų karys ir valstybės veikėjas, per pilietinį karą vadovavo parlamento armijai, lordas protektorius (1653–1659).
Mirė
(59) 1658 09 02 Vestminsteryje (Londonas, Anglija).

 

145

Gimė Džuljelmas Markonis (Guglielmo Marconi), 1874 04 25 Bolonijoje (Italija). Italų fizikas, radijo išradėjas.
Mirė
(63) 1937 07 20 Romoje.

 

 

 

 

Balandžio 26-oji

 

29

Susidegino Stanislovas Žemaitis 1990 04 26 Maskvoje, Sverdlovo aikštėje, prieš Didįjį teatrą, protestuodamas prieš Sovietų Sąjungoje vykdomą ekonominę blokadą. Mirė kitą dieną vienoje Maskvos ligoninių. Aukos vietoje maskviečiai dėjo gėles, o grąžintus į Tėvynę S. Žemaičio palaikus tautiečiai iškilmingai palaidojo Zapyškio kapinėse.

 

323

Gimė Mykolas Frederikas Čartoriskis, 1696 04 26 Varšuvoje (Lenkija). Didikas, politikas, masonas.

Lietuvos pastalininkas (1720), Vilniaus kaštelionas (1722), Lietuvos pakancleris (1724). Augusto III valdymo (1733–1763) laikais įgijo didelę įtaką valstybės valdyme. Paskirtas Lietuvos didžiuoju kancleriu (1752). Buvo paveldimos monarchijos ir tvirtos valdžios reikalavusios partijos („familijos“) kūrėjas. 1773 kaip kancleris turėjo pasirašyti I valstybės padalijimo sutartį. Mirė (79) 1775 08 13 Varšuvoje (Lenkija). Apdovanotas Baltojo erelio (ATR, 1726), Apaštalo Šv. Andriejaus pirmojo pašauktojo (Rusija, 1754) ir Juodojo erelio (ATR, 1764) ordinais.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

448

Mirė Petras Roizijus (tikr. vardas Pedras Ruisas de Moras; apie 66) 1571 04 26 Vilniuje. Gimė 1505 Alkanjise (Ispanija). Teisininkas, poetas, visuomenės veikėjas, profesorius (1542).
Studijavo teisę Bolonijos, Paduvos ir Romos universitetuose (nuo 1537). Profesoriavo Krokuvos universitete (nuo 1542), Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas (1549), paskirtas karaliaus Žygimanto Augusto teisės patarėju (nuo 1549). Gyveno ir dirbo daugiausia Vilniuje (nuo 1551–1552). Vilniaus šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios klebonas (nuo 1566). Reiškėsi kaip teisinių įstatymų ir sąvadų kūrėjas, vienas II Lietuvos Statuto rengėjų. Krokuvoje ir Vilniuje išleido keliolika poezijos knygų lotynų kalba. Svarbiausias veikalas – „Šventojo Lietuvos tribunolo sprendimai“ (lot. k., 1563). Jame įrodinėjo, kad tais atvejais, kai nėra reikiamų Lietuvos įstatymų, turėtų būti remiamasi Romos teise. Parašė lotyniškų poemų („Tūkstanteilis“, 1557), epigramų, epitafijų. Jo poezijoje atsispindi žymesni to meto įvykiai, aukštinami Radvilos, Chodkevičiai ir kiti Lietuvos didikai.

 

136

Mirė Napoleonas Orda (76), 1883 04 26 Varšuvoje. Gimė 1807 02 11 Vorocevičiuose (netoli Pinsko, dab. Baltarusija). Dailininkas, tapytojas, pianistas ir kompozitorius.

Baigė mokyklą Svisločiuje (dab. Baltarusija). Studijavo Vilniaus universitete (1823), buvo areštuotas už dalyvavimą VU nelegalioje studentų organizacijoje. Dalyvavo 1830–1831 metų anticariniame sukilime. Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Paryžiuje (nuo 1833). Aktyviai veikė lenkų emigracijoje Paryžiuje. Amnestuotas grįžo į tėviškę (1856), dirbo namų mokytoju, gyveno Pinske ir Voluinėje. Keliavo po senąją Lietuvos Didžiąja Kunigaikštystę, aplankydamas Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos įžymias vietas (nuo 1860). Sukūrė apie 1000 piešinių ir akvarelių iš natūros (tarp jų – Vilniaus, Veliuonos vaizdai, Medininkų, Raudonės, Panemunės pilys, Rietavo, Dubingių dvarai ir kt.). Dalį jų panaudojo Prancūzijoje leisdamas „Lenkijos istorinių vaizdų albumą“ (8 serijos, 1875–1882).

 

 

 

 

Pasaulyje

 

33

Įvyko avarija Černobylio atominėje elektrinėje. 1986 04 26 Černobylyje (Ukraina), vykdant bandymus, įvyko didžiausia visų laikų atominė avarija, kurios metu į aplinką išmesta didelis kiekis radioaktyvių medžiagų.

 

455

Pakrikštytas Viljamas Šekspyras (William Shakespeare), 1564 04 26 Stratforde prie Eivono (Anglija). Anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas.
Mirė
(52) 1616 04 23 Stratforde prie Eivono (Anglija).

 

130

Gimė Liudvigas Vitgenšteinas (Ludwig Josef Johann Wittgenstein), 1889 04 26 Vienoje. Austrų filosofas.
Mirė
(62) 1951 04 29 Kembridže (Didžioji Britanija).

 

 

 

 

Balandžio 27-oji

 

 

Medicinos darbuotojų diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu balandžio 27-oji paskelbta (2004 06 01) atmintina valstybės diena. Šventė siejama su Lietuvos valstybės tarybos sudaryta Sveikatos komisija (1918 04 27).

 

227

Sudaryta Targovicos konfederacija. 1792 04 27 konfederatai (iš viso 14 magnatų) Sankt Peterburge pasirašė manifestą su suklastota data (1792 05 14) ir jį viešai paskelbė Targovicoje (dab. Ukraina). Prorusiška Rusijos imperatorienės Jekaterinos II suorganizuota konfederacija turėjo tikslą su Rusijos parama likviduoti Ketverių metų seimo (1788–1792) reformas ir 1791 Gegužės 3-iosios konstituciją. Vėliau LDK Targovicos konfederacijos šalininkai pasivadino LDK generaline laisvąja konfederacija. Rusijos kariuomenė sumušė Respublikos kariuomenę (1792 05–08) ir užėmė Vilnių (1792 06 14) bei Varšuvą (1792 08). Vilniuje jų vadovybės pirmininkas buvo LDK kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega. 1792 09 11 Breste Targovicos ir LDK konfederatai susijungė į Abiejų Tautų Respublikos generalinę konfederaciją. Jie atkūrė santvarką, buvusią Abiejų Tautų Respublikoje (iki 1788). Rusijai ir Prūsijai įvykdžius II ATR padalijimą (1793), Targovicos konfederacija oficialiai buvo panaikinta (1793 09). Jos veiklą tęsė Gardino seimo, paneigusio daugelį jos nutarimų, konfederacija (1793 09 15). Daugelis Targovicos konfederacijos šalininkų per 1794 Tado Kosciuškos anticarinį sukilimą buvo pakarti.

 

24

Ratifikuota Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. 1995 04 27 LR Seimas ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kurios pagrindas – Europoje šerdis, 1950 Europos Tarybos priimtas dokumentas. Konvencija bei jos papildomais protokolais siekiama unifikuoti žmogaus teisių apsaugos lygį konvenciją ratifikavusiose valstybėse. Teisinį taikymą užtikrina Europos žmogaus teisių teismas. Konvenciją sudaro šie straipsniai: Teisė į gyvybę; Kankinimų draudimas; Vergovės ir priverstinio darbo draudimas; Teisė į laisvę ir asmens neliečiamumą; Teisė į teisingą teisminį nagrinėjimą; Bausmė tik įstatymo pagrindu; Teisė, gerbianti privatų ir šeimyninį gyvenimą; Minties, sąžinės ir religijos laisvė; Nuomonės reiškimo laisvė; Susirinkimų ir sąjungų laisvė; Teisė į šeimos sukūrimą ir sutuoktinių lygybė; Teisė į efektyvią teisminę gynybą; Diskriminacijos draudimas; Teisė į išsilavinimą; Teisė į laisvus rinkimus; Judėjimo laisvė ir teisė laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą; Piliečio teisė palikti šalį ir grįžti į ją; Užsieniečių išsiuntimo draudimas.

 

227

Gimė Antanas Gelgaudas, 1792 04 27, vieta nežinoma. Brigados generolas, 1830–1831 metų anticarinio sukilimo Lietuvoje ir Lenkijoje organizatorius ir karinis veikėjas.
Palaikė Napoleoną I ir savo lėšomis suformavo pėstininkų pulką (1812). Po Napoleono I nesėkmės Rusijoje įstojo į Lenkijos Karalystės karinę tarnybą ir tapo Lenkijos Karalystės Pirmosios divizijos brigados generolu (1818). Prasidėjus sukilimui Lenkijoje (1830), vadovavo sukilėlių daliniams. Prie Raigardo (dab. Lenkija) sumušė Rusijos kariuomenę (1831 05 29). Ties Gelgaudiškiu susijungė su generolu H. Dembinskiu (1831 06). Paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu. Bandė paimti Vilnių, bet sukilėlių kariuomenė buvo sumušta ties Paneriais (1831 06 19). Pergrupavęs sukilėlių pajėgas, nesėkmingai bandė išvaduoti Šiaulius (1831 07 08). Pralaimėjęs kartu su kitais sukilėliais traukėsi į Prūsija, bet per sąmyšį savo kapitono Stepono Skulskio buvo nušautas (39) 1831 07 13 Šniaukštuose (dab. Klaipėdos r.). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

435

Mirė Mikalojus Radvila Rudasis, 1584 04 27 Vilniuje, palaidotas Dubingių evangelikų reformatų bažnyčioje, palaikai perlaidoti į Dubingių kapines (2009). Gimė 1512 Nesvyžiuje (dab. Baltarusija). Karvedys, politikas, valstybės veikėjas, reformacijos rėmėjas, kunigaikštis (1547).

Mokėsi užsienyje. LDK lauko etmonas (1553–1561), didysis etmonas (1561–1565, 1579–1584), LDK kancleris (1565–1579), Vilniaus vaivada (iki 1584). Po Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto mirties (1572) iki Stepono Batoro išrinkimo Lenkijos karaliumi (1575) buvo faktiškasis LDK valdovas. Vienas žymiausių LDK kariuomenės vadų kovose su Rusija per Livonijos karą (1558–1583), vadovavo LDK kariuomenei Ulos (dab. Baltarusija; 1564) ir Vendeno (dab. Cėsys, Latvija; 1578) mūšiuose. Perėjo į kalvinizmą ir globojo evangelikus reformatus (nuo 1564). Biržuose įsteigė aukštesniąją reformatų mokyklą, kurioje buvo dėstoma lenkų, vokiečių, lotynų, graikų kalbos, istorija, aritmetika, tikyba ir kiti dalykai. Globojo arionų veikėją italą J. Blandratą. Buvo vienas LDK delegacijos Liublino seime vadovų, gynė LDK savarankiškumą, įrodinėjo, kad Lietuvos lenkų karališkajam vainikui niekas negalėjo dovanoti ir lietuviai esą laisvi žmonės. Būdamas priešiškas sąjungai su Lenkija, sąmoningai nepasirašė Liublino unijos akto.

 

172

Mirė Stanislovas Bonifacas Jundzilas (85), 1847 04 27 Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse. Gimė 1761 05 06 Jasionyse (dab. Baltarusija). Gamtininkas, botanikas, kunigas (1784), mokslų daktaras (1798), profesorius (1802).

Mokėsi Lydos ir Liubešovo (abu dab. Baltarusijoje; 1774–1779). Mokytojavo Raseinių, Ščiutino (dab. Baltarusija) ir Vilniaus pijorų mokyklose (1779–1780). Mokėsi Vilniaus pijorų kolegijoje (1781–1783) ir Vilniaus universitete (1782–1783, 1786–1787). Mokytojavo Ščiutine (iki 1786). Dėstė Vilniaus universitete (nuo 1790). Išplėtė Vilniaus universiteto botanikos sodą. Vienas žurnalo lenkų kalba „Vilniaus dienraštis“ redaktorių ir bendradarbių. Svarbiausi veikalai – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijos augalų aprašymas“ (lenkų k., 1791), „Taikomoji botanika“ (lenkų k., 1799), „Botanikos pradmenys“ (2 d., 1804–1805, 1829), „Trumpasis zoologijos kursas“ (4 t., 1807), „Lietuvos augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą“ (1811). Jo vardu pavadintos gatvės Sudervėje (Vilniaus r.) ir Vilniuje.

 

 

 

77

Mirė Kazys Binkis (49), 1942 04 27 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1893 11 16 Gudeliuose (Papilio vls., dab. Biržų r.). Poetas, rašytojas, žurnalistas, dramaturgas avangardistinės „Keturių vėjų“ grupės iniciatorius ir vadovas.

Baigė Biržų pradžios mokyklą (1906), trumpai mokėsi Varanavo žemės ūkio mokykloje (dab. Baltarusija; 1910), iš kurios, negavęs stipendijos, išstojo. Gyveno tėviškėje, dirbo eigulio padėjėju. Atvykęs į Vilnių, baigė Lietuvių komiteto mokytojų kursus (1915). Mokytojavo Papilyje (1915–1918), dalyvavo organizuojant savivaldybes Biržų apskrityje (1918–1919), buvo Biržų rajono savivaldybės tarybos pirmininkas, LSDP išrinktas apskrities tarybos pirmininku. Dirbo Vilniuje, jį užėmus lenkams, persikėlė į Kauną ir dirbo spaudos biure. Tarnavo savanoriu Geležinio Vilko pulke (1920), vėliau su kitais kultūros veikėjais važinėjo po pafrontę su koncertais. Studijavo literatūrą ir filosofiją Berlyno universitete (su pertrauka, 1920–1923). Atsidėjo tik kūrybai (nuo 1922). Pirmuosius prozos ir poezijos kūrinius publikavo leidiniuose „Viltis“, „Vaivorykštė“ ir „Pirmasis baras“ (nuo 1909). Žymesni darbai – „Eilėraščiai“ (1920), „Keturių vėjų pranašas“ (1922), „100 pavasarių“ (1923), humoristinės ir satyrinės poemos „Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos“ (1928), „Ir t. t.“ (1931); kūriniai vaikams – „Atsiskyrėlis Antanėlis“ (1930), „Meškeriotojas“ (1935), „Dirbk ir baiki“ (1936), „Kiškių sukilimas“ (1937); pjeses – „Atžalynas“ (1937), „Generalinė repeticija“ (1940). Vilniuje pradėjo leisti žurnalą „Liepsna“ (1919), kartu su kitais bendraminčiais (J. Petrėnu, S. Šemeriu, J. Tysliava ir kt.) įkūrė žurnalą „Keturi vėjai“ (1924, 1926–1928). Buvo Lietuvių rašytojų draugijos ir Lietuvos rašytojų draugijos narys, kelerius metus – ir jos valdybos narys. Vokiečių okupacijos metais savo bute su žmona Sofija slėpė žydus. Izraelio Yad Vashem muziejuje, Teisuolių alėjoje, pasodintas medis, skirtas Sofijos ir Kazio Binkių garbei (nr. 660). Išleisti „Raštai“ (2 t., 1973; 2 t., 1999). Jo vardu pavadintos gatvės Biržuose, Kaune, Kėdainiuose ir Panevėžyje.

 

 

 

 

Balandžio 28-oji

 

453

Lietuvos bajorai gavo visas Lenkijos bajorų teises. 1566 04 28 prasidėjo Bresto seimas, kuriame pirmą kartą susirinko pavietų seimeliuose išrinkti Lietuvos bajorų atstovai. Seime Lietuvos bajorams buvo suteiktos visos Lenkijos bajorų turėtos teisės.

 

 

Pasaulyje

 

100

Įsteigta Tautų Sąjunga. 1919 04 28 Paryžiaus taikos konferencijoje Tautų Sąjungą įsteigė 44 valstybės. Turėjo tikslą – užtikrinti tautų politinę nepriklausomybę ir taiką pasaulyje. Veikė iki 1939, formaliai paleista 1964 04 19. Jos funkcijas perėmė Jungtinių Tautų Organizacija.

 

133

Gimė Erichas Salomonas (Erich Salomon), 1886 04 28 Berlyne. Žydų kilmės fotografas, vienas moderniosios fotožurnalistikos pradininkų.
Nužudytas
(58) 1944 07 07 Aušvice (Lenkijoje).

 

 

 

 

Balandžio 29-oji

 

 

 Pasaulinė gyvybės diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu balandžio paskutinis sekmadienis paskelbtas (2007 09 27) atmintina valstybės diena. Katalikų Bažnyčia, paraginta popiežiaus Jono Pauliaus II, mini ją nuo 1995, Lietuvoje – nuo 1998.

145

Gimė Juozas Kamarauskas, 1874 04 29 Skauraduose (Širvintų vls., dab. r.). Inžinierius, architektas, dailininkas.

Nežine (dab. Ukraina) baigė gimnaziją. Mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje (1892–1893), studijas tęsė A. Štiglico techninio piešimo mokykloje Sankt Peterburge, ten pat tobulinosi Imperatoriškojoje dailės akademijoje (1893–1897). Dirbo inžinieriumi Šiaurės vakarų krašto geležinkelių valdyboje (1897–1910), Sankt Peterburgo statybos skyriaus vedėjas (1910–1915). Mobilizuotas į Rusijos armiją (1916), tarnavo Pirmajame geležinkelio batalione (iki 1917). Bolševikams užgrobus valdžią (1917 11), paskirtas Petrogrado miesto ir gubernijos inžinieriumi architektu (1917–1922). Grįžo į Lietuvą (1922), gyveno Lenkijos okupuotame Vilniuje. Vertėsi atsitiktiniais darbais – piešė plakatus, kūrė ekslibrisus, pašto ženklus, statybos projektus, Vilniaus miesto planus ir kt. Dirbo Vilniaus vyriausiojo architekto valdyboje (nuo 1939). Pirmasis piešiniuose ir brėžiniuose ėmė fiksuoti kultūros paveldo objektus Lietuvoje. Sukūrė apie 4000 grafikos ir tapybos darbų. Vieni svarbiausių – per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų Vilniaus senamiesčio 40 gatvių išklotinių brėžiniai ir piešiniai (atlikti 1944–1945). Mirė (72) 1946 10 09 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

132

Gimė Povilas Karazija, 1887 04 29 Mazgeliškiuose (Kupiškio vls., dab. Kupiškio r.). Pedagogas, numizmatas, bibliofilas, Vilniaus lietuvių veikėjas.
Mokėsi Kupiškio pradžios mokykloje, Mintaujos (dab. Jelgava) ir Šiaulių gimnazijose (iki 1907). Dalyvavo 1905 metų anticarinėje revoliucijoje. Lietuvos socialdemokratų partijos organizatorius Šiauliuose (1905–1907). Sankt Peterburge įgijo mokytojo cenzą ir buhalterio specialybę (1908). Mokytojavo Šančiuose, Vidiškiuose, Kirkliuose (nuo 1909). Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1914). Po karo Voroneže mokėsi lietuvių mokytojų kursuose, dirbo Lietuvių karo pabėgėlių komitete (nuo 1917). Grįžo į Lietuvą, dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje (1918). Liaudies švietimo komisariato reikalų vedėjas (1918–1919). Mokytojavo ir dėstė Vilniaus moterų gimnazijoje (1919), Vytauto Didžiojo gimnazijoje (1921–1923), Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijoje (1926–1928). Vienas Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos kūrėjų, Vilniaus mokytojų sąjungos pirmininkas (1919). Lenkams uždarius lietuvišką gimnaziją, dirbo Lietuvių kredito kooperatyve. Vilniuje įsteigė „Kultūros“ draugiją (1927), jos pirmininkas (nuo 1935). Lietuvių mokytojų sąjungos pirmininkas (1926–1928), Tautinės Vilniaus lietuvių sąjungos pirmininkas (1935–1936). Laikraščių „Valstietis“, „Rytų Lietuva“, „Vilniaus aidas“ (1924–1928), „Vilniaus žodis“ (1929–1939) ir „Vilniaus balsas“ redaktorius. Vilniaus vaivados Bocianskio įsakymu ištremtas iš Vilniaus (1936), gyveno Varšuvoje, kur tęsė visuomeninę veiklą. Ten suimtas (1937 01 28) ir išvežtas į Lietuvą. Kaune Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus (nuo 1944 – Čiurlionio dailės muziejus) Taikomosios dailės istorijos skyriaus vedėjas ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje numizmatas (1938–1949). Parašė knygas „Vilniaus lobis“ (1932), „Aluonos, Šklėrių ir Krūminių monetų lobiai“ (1941). Surinko Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos istorinių monetų kolekciją (apie 10 tūkst.) ir gausią biblioteką (daugiau kaip 5 tūkst. knygų). Po mirties kolekcija perduota Vilniaus universiteto Mokslo muziejui, biblioteka – Mokslų akademijos bibliotekai. Mirė (68) 1955 11 28 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

 

86

Mirė Juozas Tumas-Vaižgantas (63), Kaune 1933 04 29, palaidotas prie Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios. Gimė 1869 09 20 Maleišiuose (Svėdasų vls., dab. Anykščių r.). Rašytojas, kunigas, literatūros istorikas, knygnešys.

Mokėsi Daugpilio realinėje mokykloje (dab. Latvija; 1881–1888). Studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1888–1893). Kunigavo Mintaujoje (dab. Jelgava, Latvija, 1895), Mosėdyje (1895–1898), Kuliuose (1898–1901), Micaičiuose (1901–1902), Vadaktėliuose (1902–1905). Gyveno Vilniuje (1906–1911), dirbo laikraščių „Vilniaus žinios“ (1907) ir „Viltis” (1907–1911) redakcijose. Paskirtas Laižuvos klebonu (1911), vėliau dirbo „Rygos garso“ redakcijoje Rygoje (nuo 1914). Persikėlė į Sankt Peterburgą (1915), dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komitete. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Vilnių, redagavo „Lietuvos aidą“, pradėjo leisti „Nepriklausomą Lietuvą“ (1919). Lenkijai okupavus Vilnių, persikėlė į Kauną (1920), buvo Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius (1920–1932), dėstė Lietuvos universitete (1922–1929). Daug nuveikė redaguodamas katalikišką spaudą: buvo „Tėvynės sargo“ (1897–1902), „Žinyčios“ (1900–1902), „Tautos“ (1920), „Mūsų senovės“ (1921–1922) redaktorius. Dalyvavo politinėje veikloje: Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis (1905), prisidėjo kuriant Lietuvių krikščionių demokratų sąjungą, Tautos pažangos partiją (1916), Įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją (1921) ir jai vadovavo (1921–1924). Parašė publicistinių straipsnių, literatūros istorijos ir kritikos darbų, dramų, apsakymų, apysakų („Dėdės ir dėdienės“ (1920–21), „Nebylys“ (1930) ir kt.), epopėjinį kūrinį „Pragiedruliai“ (1918–1920). Išleisti „Raštai“ (11 t., 1922–1938; 20 t., 1994–2009). Apdovanotas Ldk Gedimino II laipsnio ordinu (1928) ir Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu (1932). Lietuvos universiteto garbės daktaras (1929). Visoje Lietuvoje jo vardu pavadintos 24 gatvės.

 

 

 

 

Balandžio 30-oji

 

62

Televizijos pradžia Lietuvoje. 1957 04 30 iš Vilniaus pradėtos transliuoti Lietuvos televizijos programos. Tam reikalui metais anksčiau Vilniuje, S. Konarskio gatvėje, buvo pastatytas TV bokštas ir įrengtas siųstuvas. JAV reguliariai televizijos programos pradėtos transliuoti nuo 1928. Tuometis Lietuvos radijo ir televizijos komitetas spalvotas programas reguliariai pradėjo transliuoti nuo 1975.

 

387

Mirė Žygimantas Vaza (65), 1632 04 30 Varšuvoje. Gimė 1566 06 20 Gripsholme (Švedija). Lenkijos karalius (1587–1632) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1588–1632), Švedijos karalius (1592–1599).

Valdymo gabumais nepasižymėjo, persekiojo protestantus ir stačiatikius, todėl jų buvo nemėgstmas. Savo politika Lenkijoje išprovokavo Zebžydovskio rokošą (1606–1608), kuriame dalyvavo ir Jonušas Radvila. Sudarė bažnytinę Bresto uniją (1596), kuria sujungė katalikų ir stačiatikių bažnyčias. Valdydamas kartu ir Švediją joje bandė atkurti katalikybę, bet po protestantų pasipriešinimo prarado sostą. Dėl jo nesėkmingai kariavo su Švedija (1600–1629) ir prarado didžiąją Livonijos dalį su Ryga ir Tartu. Norėjo išplėsti savo įtaką Rusijoje, todėl rėmė Dmitrijaus Apsišaukėlio I ir Dmitrijaus Apsišaukėlio II žygius į Maskvą (1604–1610). Kariavo su Turkija (1620–1621). LDK bajorijos iniciatyva ir patvirtinus valdovui išleistas III Lietuvos Statutas (1588). Sūnūs – Vladislovas (1595–1648) ir Jonas Kazimieras (1609–1672) Vazos.

 

 

 

 

 

 

 

186

Mirė Stanislovas Čerskis (55), 1833 04 30 Varniuose. Gimė 1777 10 10 Latgaloje (dab. Latvija). Jėzuitas (1794), kunigas (1807), grafikas, vertėjas, kultūrininkas, kanauninkas (1814).
Mokytojavo Vitebsko, Mogiliovo, Polocko, Oršos jėzuitų kolegijose ir Mstislavlio liaudies mokykloje (1795–1810). Dėstė klasikines kalbas Vilniaus ir Kijevo gimnazijose. Brastos (~1814), Varnių (1821) kanauninkas. Vilniaus universiteto pasiųstas į užsienį, lankėsi Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje (1819–1821). Salantų klebonas (nuo 1825). Salantuose įsteigė medžio raižyklą knygų iliustracijoms, padarė spaudus žemėlapiams daryti. Pagal G. Brauno atlasą išraižė iš vario 1550 Vilniaus planą (1822), dvi vinjetes lotynų–lenkų kalbų žodynui. Dalyvavo 1831 anticariniame sukilime, suimtas. Rašė lenkiškai ir lotyniškai. Išvertė į lenkų kalbą Fedro pasakėčių (1810), į lotynų kalbą – G. Deržavino odę „Dievas“. Išleido Žemaičių vyskupystės istoriją „Aprašymas Žemaičių vyskupystės“ (lenk. k., 1830) su išraižytais Žemaičių vyskupijos, Salantų parapijos žemėlapiais, 22 religinius paveikslėlius, kurių dauguma su lietuviškais tekstais (1831).

 

28

Mirė Juozas Urbšys (95), 1991 04 30 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1896 02 29 Šateniuose (dab. Kėdainių r.). Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas, vertėjas.

Baigė Panevėžio realinę gimnaziją (1914), studijavo Rygos politechnikos institute (nuo 1915 – perkeltas į Maskvą; 1915–1916). Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1916), baigė Čiugujevo (dab. Ukraina) karo mokyklą (1917). Trumpam išsiųstas į frontą, kol bolševikai įvykdė valstybės perversmą ir užėmė valdžią Rusijoje. Dirbo Sovietų Rusijos darbo liaudies komisariate (iki 1918). Grįžo į Lietuvą ir įstojo į Lietuvos kariuomenę (1918–1922). Išėjęs į atsargą, dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje: konsulinio skyriaus vedėjas Berlyne (1922–1927), pirmasis sekretorius Paryžiaus pasiuntinybėje (1927–1933), Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Latvijoje (1933–1934), Politikos departamento direktorius (1934–1936) ir generalinis sekretorius (1936–1938), Lietuvos užsienio reikalų ministras (1938–1940). Sovietų saugumo suimtas (1940), ištremtas į Tambovą (Rusija; 1940 07 17) ir kalintas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio (dab. Žemutinis Naugardas), Ivanovo ir Vladimirovo kalėjimuose. Bylą peržiūrėjus, paleistas be teisės apsigyventi Lietuvoje (1954). Gyveno Viaznikuose (Rusija), dirbo vietinėje pirtyje kasininku. Grįžo į Lietuvą (1956) ir apsigyveno Kaune. Į lietuvių kalbą išvertė R. Rolano, P. Bomaršė, Moljero ir kitų prancūzų autorių kūrinių. Parašė atsiminimų knygas „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“ (1988) ir „Atsiminimai“ (1988). Apdovanotas Ldk Gedimino IV ir II laipsnio, Vytauto Didžiojo IV laipsnio ir Estijos, Latvijos, Švedijos, Prancūzijos, Čilės ir Vatikano ordinais. Kėdainių krašto (1990) ir Kauno miesto (1991) garbės pilietis. Jo vardu pavadintos gatvės Kėdainiuose, Panevėžyje ir Vilniuje.

 

 

Pasaulyje

 

136

Gimė Jaroslavas Hašekas (Jaroslav Hašek), 1883 04 30 Prahoje. Čekų rašytojas, humoristas, satyristas, šauniojo kareivio Šveiko personažo autorius.
Mirė
(39) 1923 01 03 Lipnice prie Sasau (Čekija).

 

 

Parengta ir nuolatos skelbiama nuo 2011 03 30