Apie Dūkšto 2012 m. lokalinių tyrimų ekspediciją

2012 m. rugpjūčio 13–19 d. buvo surengta pirmoji kompleksinė lokalinių tyrimų ekspedicija Dūkšte ir jo apylinkėse.

Ekspedicijoje dalyvavo per 40 autorių: istorikas Laimonas Abarius; miškininkas, visuomenės veikėjas Jonas Rimantas Klimas; Aukštaitijos krašto poetė Veronika Varnienė, nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertė Regina Žukauskienė; VGTU Architektūros pagrindų ir teorijos katedros docentas Dalius Vrubliauskas; dailininkė, tapytoja Edita Dalia Rakauskaitė; kraštotyrininkas Antanas Karmonas; švietimo ir kultūros veikėjai – Antanas Šimkūnas ir Leonas Bagdonas; Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebonas Deimantas Braziulis; Dūkšto Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčios monsinjoras Ignas Jakutis; Naujojo Daugėliškio Šv. Joakimo ir Onos bažnyčios klebonas Jonas Kardelis, aptarnaujantis Gedžiūnėlių parapiją; prof. A. Hrebnickio muziejaus direktorė Renata Veličkienė; Dūkšto globos namų direktorė Teresa Svirkovičienė; Dūkšto vidurinės mokyklos direktorė Julija Griškienė; Dūkšto kultūros namų vedėja Lina Staliauskienė; Kazitiškio bibliotekos vyr. bibliotekininkė Gendrika Servutienė; Dūkšto bibliotekos vedėja Elvyra Mačiulienė; Kazitiškio seniūnijos laisvalaikio organizatorė Danutė Gasiūnienė; Dūkšto kultūros namų meno vadovė Dangutė Urbonienė; Dūkšto seniūnijos darbuotojos – Janina Andrejeva, Albina Chadarovič; paveldosaugininkė Elena Krapauskienė; Ignalinos r. laikraščio„Nauja vaga“ redaktorė Laimutė Miliuvienė; „Nauja vaga“ red. pavaduotoja Vida Gasparavičienė; rajono laikraščio „Mūsų Ignalina“ redaktorius Jonas Baltakis; Ignalinos kabelinės televizijos operatorius Marius Vilčinskas; istorikai Antanas ir Jovita Lesiai; dailėtyrininkė, menotyros mokslų daktarė Jolanta Zabulytė; humanitarinių mokslų daktaras Vidas Kavaliauskas; archeologas, humanitarinių mokslų daktaras Manvydas Vitkūnas; menotyrininkas Povilas Spurgevičius; Lietuvos mokinių neformalaus švietimo centro Gamtos ir ekologijos skyriaus vedėjas Almantu Kulbis; Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Botanikos katedros dėstytojas Sigitas Juzėnas; zoologas ichtiologas, biomedicinos mokslų daktaras Egidijus Bukelskis; gamtos mokslų daktaras Petras Šinkūnas; architektas Stanislovas Čepinskas bei jaunieji specialistai: dizainerė Asta Kibickaitė, LEU Lituanistikos fakulteto studentė Aira Gurauskaitė, Robertas Petručionis, studentė Justina Varnaitė.

Pasibaigus ekspedicijai, dalijuosi dalies autorių mintimis.

Pasak humanitarinių mokslų daktaro Manvydo Vitkūno, rašyti straipsnį apie Dūkšto apylinkių archeologinį paveldą yra didelis iššūkis, pirmiausia todėl, kad šis paveldas labai gausus: „Kai kurie objektai yra gerai ištirti ir puikiai žinomi Lietuvos mokslo visuomenei. Čia pirmiausia tenka paminėti Sokiškių piliakalnį, datuojamą I tūkst. pr. Kr. viduriu – V a. 1980–1983 m. archeologės Elenos Grigalavičienės vadovaujama ekspedicija ištyrė didžiąją piliakalnio aikštelės dalį – iš viso net 1115 m2, aptiko iki 2 m storio kultūrinį sluoksnį su įvairiais radiniais: akmeniniais kirviais, kaulo dirbiniais, gausiomis keramikos šukėmis, šlaku, gyvulių kaulais. Labai gausūs Sokiškių piliakalnio radiniai (daugiau kaip 700 individualių radinių ir daugiau kaip 10 tūkst. keramikos fragmentų) saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Apie Sokiškių piliakalnio tyrimus E. Grigalavičienė yra paskelbusi mokslinį straipsnį. Kitas garsus Dūkšto apylinkių piliakalnis – Dūkštelių pirmasis, vietos gyventojų vadinamas Senojo Dūkšto piliakalniu. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. antrąja puse – I tūkst. pradžia. 1909 m. Liudvikas Kšivickis ištyrė visą piliakalnio aikštelę, kurioje aptiko apie 50 cm storio kultūrinį sluoksnį, židinių, žeminę, įvairių akmens ir kaulo dirbinių: ietigalių, kirvių, ylų, galąstuvų; brūkšniuotos keramikos, gyvulių kaulų. Radiniai iš šio piliakalnio saugomi Rusijoje, Sankt Peterburgo Ermitažo muziejuje (32 daiktai) ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune (18 daiktų). Aplink visą piliakalnį 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta Vytauto Daugudžio 1966 m.), kurios iki 1,1 m storio kultūriniame sluoksnyje rasta brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos, geležies šlako, suanglėjusių grūdų liekanų. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.“

Taigi dalis Dūkšto apylinkių archeologinių paminklų yra gerai ištirti, tyrimų duomenys paskelbti. Kiti paminklai susilaukė kur kas mažesnio tyrinėtojų dėmesio. Autorius pripažįsta, kad, rengiant straipsnį „Dūkšto apylinkių archeologinis paveldas“, teks labai rimtai dirbti muziejuose, dar kartą peržiūrėti ankstesnių tyrimų metu aptiktus radinius: „belieka viltis, kad būsimasis straipsnis sėkmingai papildys rengiamą monografiją „Dūkštas“ ir padės skaitytojams giliau pažvelgti į seniausią Dūkšto apylinkių praeitį.“

Dailėtyrininkė, menotyros mokslų daktarė Jolanta Zabulytė, susipažinusi su Dūkšte ir jo apylinkių kapinių metaliniais, akmeniniais ir mediniais kryžiais, teigė, kad „aptikta kitose Lietuvos kapinėse retai aptinkamų originalių formų lietų ir kaltų XIX–XX a. pradžios metalinių kryžių, kuriuos vertėtų išsaugoti“.

Gamtos mokslų daktaras Petras Šinkūnas pastebi, kad „Dūkšto apylinkių reljefo ypatybės leidžia naujai pažvelgti ne tik į žemės paviršiaus, bet ir į visos per dešimtis ir šimtus tūkstančių metų susidariusios kvartero periodo nuogulų storymės formavimosi sąlygas ir eigą“.

Dailininkė-architektė Danutė Kibickienė teigia, kad ekspedicijos metu stebino didžiulis žmonių noras atskleisti tiesą perduodant ją ateinančioms kartoms, noras bendrauti ir padėti: „Išlikęs sudėtingas, turtingas ir saikingas pirkios dekoras atskleidžia tuometinį žmogaus suvokimą, būdingą tradicinei lietuvių liaudies architektūrai. Laukstenių kaime išlikę pirkių ornamentų raštai, sukuriantys plazdantį ažūrą, ir šiandien atrodo artimi gamtai ir dera prie stambių fasadų plokštumų. (...) Ekspedicijos metu rasta svirnų, tvartų, kluonų, rūsių, šulinių, avilių, tvorų. Išaiškinta ledainių, vandens ir vėjo malūnų, kalvių buvimo vieta. Sužinota apie buvusią plytinę, kurioje buvo gaminamos plytos Kazitiškio bažnyčiai.“

Architektūrologas Stasys Čepinskas mano, kad „tyrinėjant Dūkšto valsčiaus vienkiemius, atskleidžiami jų planinei struktūrai būdingi bruožai nustatant kaimų skirstymo vienkiemiais ypatumus (sodybų išdėstymo tvarką, paliekamų senojoje vietoje sodybų kiekį, naujai kuriamų vienkiemių tankį, sodybos pastatų išdėstymui būdingus bruožus)“.

Pasak humanitarinių mokslų daktaro Vido Kavaliausko, 2005 m. Valstybinė lietuvių kalbos komisija patikslino kai kurių tarnybinių kalbos dalių (dalelyčių, jungtukų, prielinksnių, jaustukų, ištiktukų) kirčiavimo normas. Šių kalbos dalių realioji vartosena kasdienėje kalboje nėra dar tinkamai ištirta. Per ekspediciją Dūkšte buvo tiriamas atrinktų tarnybinių kalbos dalių (tų, kurių normos patikslintos Valstybinės kalbos komisijos, ir tų, kurių kirčiavimas nėra nusistovėjęs gyvojoje kalboje) kirčiavimas. Atliekant šį tyrimą siekta nustatyti, kaip šiuos žodžius kirčiuoja Dūkšto ir jo apylinkių gyventojai. Eksperimentiniame tyrime per ekspediciją dalyvavo 50 Dūkšto ir jo apylinkių gyventojų. Iš viso buvo ištirta 68 žodžių kirčiavimo realioji vartosena. Tokie tyrimai turi ir teorinę, ir praktinę vertę.

LEU Lituanistikos fakulteto studentę Airą Gurauskaitę maloniai stebino šiltas žmonių bendravimas, noras dalyvauti atliekamame tyrime: „Ekspedicijos metu surinkta 50 balso įrašų, šiuo metu turima medžiaga sisteminama ir apibendrinama.“

Ekspedicijoje dalyvavę gamtininkai – Almantas Kulbis, Lietuvos mokinių neformalaus švietimo centro Gamtos ir ekologijos skyriaus vedėjas, ir Sigitas Juzėnas, Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto botanikos katedros dėstytojas, – kurių tyrimo sritis buvo Dūkšto valsčiaus senųjų kaimų sodybų gėlių darželiai ir kapinaitės, teigia aptikę išlikusių senųjų, daugelio miestiečių pamirštų gėlių: „Dūkšto krašte itin gausu iš riedulių krautų tvorelių aplink kapines. Ant jų rasta svetimžemių kultūrinių augalų, natūraliai augančių kalnuose, dalis augalų „pabėgo“ iš kapinaičių, auga artimoje aplinkoje. Jie gamtininkams rodo, kokias gėles kadaise žmonės sodino ant kapų“, – pastebi gamtininkai.

Dizainerė Asta Kibickaitė, rašysianti apie Aukštaitijos krašto poetę Veroniką Varnienę, surinko daug medžiagos, užrašė jos pasakotų įdomių istorijų: „...Prie Rūkščio ežero esančioje pievoje, nuo seno vadinamoje Ilgąja, stūksojo akmuo. Aplink akmenį – graži vešli pieva. Akmens viduryje – nedidelis įdubimas. Tame įdubime visą laiką telkšodavusi vandens balutė. Net per kaitrą neišdžiūdavusi. Aplinkinių kaimų gyventojams šis vanduo buvo vaistas nuo visų ligų, ypač odos. Seneliai ir proseneliai tą vandenį naudojo niežams, karpoms, įvairiems spuogams ir kitokioms odos ligoms gydyti. Tris ar keturias dienas ligotas vietas perliedavo vandeniu, ir praeidavo. Žmonės tą vandenį laikė stebuklingu. 1914 metais įvyko nepaaiškinamas įvykis (...).“

Dūkšto bibliotekos vedėja Elvyra Mačiulienė sakė, jog gera žinoti, kad pagaliau sulauksime rimto leidinio apie Dūkštą, kurio taip trūksta. Ekspedicijos metu autorė rinko medžiagą straipsniui apie dievadirbį Petrą Čebatoriūną, kilusį iš Pažemiškių kaimo: „Jis miręs, bet yra jo dukros, giminaičiai, kurių prisiminimais ir žadu remtis rašydama. Man pavyko susisiekti su dukra Janina, gyvenančia Vilniuje, ji turi išsaugojusi tėvo darbų, nuotraukų. Dūkšte gyvena Petro Čebatoriūno žmonos sesuo V. Rusokaitė, kuri taip pat pasidalijo prisiminimais.“

Jaudino ilgamečio Dūkšto mokyklos direktoriaus Antano Šimkūno, daugiau kaip 50 metų atidavusio vienintelei mokyklai, prisiminimai: „1956 metais mokykloje buvo apie 550–600 mokinių. Ji dirbo dviem pamainom, buvo dar ir vakarinė. Dūkšto mokykla buvo apšildoma krosnimis, apšviečiama žibalinėmis lempomis tik prie lentos, tualetas – lauke, už 100 m nuo mokyklos, geriamasis vanduo – šulinyje.“

Menotyrininkas Povilas Spurgevičius Dūkšto Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčioje aptiko du architekto P. Stabrausko (P. Stabrowskio) sukurtus bažnyčios planus. Vienas jų buvo įgyvendintas. „Su jais bus galima supažindinti vietinius gyventojus ir Lietuvos inteligentiją, nes miestelių, miestų svarbiausiais meno paminklais išliko bažnyčios“, – mano menotyrininkas.

Ekspedicijos vadovė, monografijos „Dūkštas“ vyriausioji redaktorė Živilė Gurauskienė.

2012 10 09

	Dūkšto Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčios monsinjoras Ignas Jakutis ir menotyrininkas  Povilas Spurgevičius
	Vietos meistrų sukurtas stogastulpis
	Aukštaitijos bardas Kazimieras Jakutis domėjosi rengiama monografija „Dūkštas“
	2012 m. rugpjūčio 13–19 d. „Versmės“ leidyklos Dūkšte ir jo apylinkėse rengiamoje pirmojoje kompleksinėje lokalinių tyrimų ekspedicijoje dalyvavo per 40 mokslininkų ir kraštotyrininkų
	Senojo Dūkšto bažnyčios šventoriaus ir kapinių vartai
	Nuotraukoje (iš kairės į dešinę) architektas Stanislovas Čepinskas ir VGTU Architektūros pagrindų ir teorijos katedros docentas Dalius Vrubliauskas
	LEU Lituanistikos fakulteto studentė Aira Gurauskaitė įrašo tyrime dalyvaujančios Dūkšto apylinkių gyventojos balsą
	Prof. A. Hrebnickio memorialiniame muziejuje Rojaus kaime autentiškumą išsaugojęs profesoriaus kambarys

Atgal

Viršun