Žeiméliui (Pakruojo r.) ir jo apylinkėms istorija lėmė ilgus amžius būti pačiame valstybės pakraštyje, tačiau ta pati istorija lėmė ir kita – būti pačiame bćltų tautų gyvenamos teritorijos centre. Daugelį amžių čia kryžiavosi ne tik ginklai, bet ir prekybos keliai, suvesdami krūvon tautas ir palikdami didesnius ar mažesnius jų pėdsakus. Nedaug rasime Lietuvoje miestelių, kur šimtmečius viena šalia kitos gyventų keturios religinės bendruomenės (katalikai, evangelikai liuteronai, sentikiai ir žydai) su savo maldos namais, mokyklomis ir papročiais, išlikusiais ligi mūsų dienų.

XIX–XX amžių sandūroje čia persipynė J. Jablonskio, V. Kudirkos, G. Landsbergio-Žemkalnio, P. Višinskio, V. M. Kapsuko, Poželų, M. Čepo, A. Sketerio, P. Mašioto ir kitų įvairiausių politinių nusistatymų visuomenės veikėjų keliai, kurie daugeliu atžvilgių įtakojo ne tik XX amžiaus pradžios, pirmųjų nepriklausomybės metų, bet ir tolesnį mūsų Tėvynės likimą.

Žeimelio apylinkės, būdamos pačiame valstybės pakraštyje taip pat daugeliu atvejų geriau išsaugojo ir tuos etninės kultūros paminklus, kurie sunyko jos centre.

Ta pati istorija lėmė ir tai, kad praėjusio amžiaus vidury Žeimelyje mokytojavo Juozas Šliavas, supratęs ir savo darbais įrodęs, kad norėdami išsaugoti ateities kartoms dar gyvas etninės kultūros vertybes, kol laikas jų dar nesunaikino, negalime delsti nė akimirkos. Jo darbai, papildyti kitų tos pačios kartos ar to paties krašto pasišventėlių, ir sudaro šios knygos pagrindą, kuris išplečiamas temomis, neliestomis pokario metais (holokaustas, tremtys, rezistencija).

Siekiant užpildyti minimas spragas ir surinkti bei aprašyti kuo daugiau faktinės medžiagos, 2003 m. „Versmės“ leidykla surengė tam tikslui skirtą monografijos autorių ekspediciją į Žeimelį ir jo apylinkes buvusio valsčiaus teritorijoje, nors nedaug ką beužtiko...

Kai kam gali atrodyti, kad talkino per mažai autorių ir kad ne visi jie tituluoti. Žiūrint šių dienų akimis neįprasta ir tai, kad, nagrinėjant visiškai skirtingų mokslo sričių temas, kartojasi ta pati J. Šliavo pavardė. Bet įsiklausykime:

„... daugelio išleistų kraštotyros knygų atskirus skyrius rašo tų sričių specialistai, talkinami nemažo ekspedicijos dalyvių būrio. J. Šliavas dirbo vienas: ir geografo, ir istoriko, archeologo, folkloristo, net lingvisto darbą. Iš profesijos anglų kalbos mokytojas (provincijoje!) savo nenuilstamo darbo ir didžiausių pastangų dėka tapo daugelio mokslo sričių žinovu. Ir ne paviršutinišku, bet giliai mąstančiu specialistu. Sukaupė labai vertingų mokslui duomenų, savarankiškai darė išvadas, kėlė hipotezes. Tai fenomenas! Garbės reikalas savo žymiojo kraštiečio mokslinį palikimą padaryti prieinamą pasauliui“, – po mokytojo mirties rašė akademikas Zigmas Zinkevičius ir patarė „... komentarų dėti kuo mažiau arba visai nedėti ir tik tokius, kurie J. Šliavo tekstą paaiškintų, bet jokiu būdu nekritikuotų. Su J. Š. turėjau laimės daug bendrauti, gerai jį pažinojau. Jis turėjo tvirtą savo nuomonę ir tą nuomonę reikėtų gerbti“.

Tokia buvo laikmečio tikrovė. To meto Vilniaus universiteto „Ramuvos“ kraštotyros klubas dar sugebėjo į ekspedicijas suburti specialistus, o Lietuvos pakrašty, gyvųjų bćltų žemių centre Žeimelyje, mokytojas J. Šliavas dirbo vienas, su „Ramuva“ palaikydamas vos matomus ryšius...

Deja dar ir šiandien kai kas arogantiškai kartoja, kad mokytojas buvęs diletantas,

„... bet tokia išvada nesumažina jo nuopelnų, [nes] savo kūrybine fantazija, atradėjo aistra diletantai gana dažnai atveria kelius profesionalams taip, kaip keliautojai atveria kelius būsimoms civilizacijoms“, – dėl komandiruotės užsienyje negalėjęs dalyvauti mokytojo „diletanto“ laidotuvėse, rašė Latvijos MA tikrasis narys Janis Stradinis.

Įsižiūrėjęs į neaiškiomis apinkybėmis žuvusio žymiojo kraštotyrininko laidotuvių fotografijas, randi ne vieną Lietuvai nusipelniusių žmonių veidą, tarp jų ir ilgametį „Versmės“ talkininką etnologą Vacį Milių, radusį reikalą tuo pavojingu metu atsirasti ten, o vėliau drąsiai ištarti, kad J. Šliavo nagrinėjamų

„... klausimų ratas labai platus: žemės darbai ir įrankiai, gyvulininkystė, žvejyba, medžioklė, įvairios medžiaginės kultūros sritys (gyvenamieji ir ūkiniai trobesiai, audiniai ir apranga, susisiekimo priemonės, valgiai ir gėrimai), šeimos (gimtuvių, vestuvių, laidotuvių) ir kalendorinės šventės, žaidimai, liaudies žinija. Toji medžiaga vertinga tuo, kad ligi šiol apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Vidurio Lietuvos šiaurinės dalies kaimo žmonių kultūrą ir buitį mažai teturėta užrašytų ir paskelbtų duomenų“.

Tad šioje knygoje jie ir skelbiami. Knygoje perspausdinamas ir Pakruojo laikraštyje „Auksinė varpa“ paskelbtas etnologų V. Miliaus ir N. Vėliaus pasirašytas laiškas. Mat J. Šliavas buvo atsisakęs taisyti monografijos „Žeimelis“ rankraštį pagal tam tikrus nepriimtinus nurodymus, o be to artėjo penkerių metų sukaktis nuo mįslingos mokytojo žūties.

Skelbiama ir dar viena anksčiau „nepastebėta“ publikacija. Tai N. Vėliaus straipsnis laikraštyje „Tarybinis mokytojas“, parašytas po jo „komandiruotės“ į Žeimelį „patikrinti“, kaip dirba mokytojas J. Šliavas ir „ataskaitos“ jį siuntusiems, kuria buvo bandyta papiktnaudžiauti jau mūsų dienomis, nes kai kurie anų laikų veikėjai tebenori diktuoti ir šiandien... Todėl į knygą teko įtraukti ir šviesaus atminimo mokslininko – Kultūros, filosofijos ir meno instituto vyriausiojo mokslo darbuotojo, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro bendradarbio, humanitarinių mokslų daktaro, docento Gintaro Beresnevičiaus nuostatą, kad J. Šliavo straipsnių pluošto apie Žeimelio apylinkių mitologiją

„... publikavimas yra ne prabanga, o pavėluota būtinybė, [nes] lituanistinių tyrinėjimų masyve tai yra pražiūrėta, bet reikšminga, ištisą epochą atspindinti medžiaga“.

Tą medžiagą sudaro net 797 straipsniai, iš kurių 91 atrinktas šiai knygai.

Kadangi J. Šliavas savo monografiją rengė šiauriniame Lietuvos pakrašty, toli nuo mokslo centrų, ir kontaktai su jais buvo gana riboti, autorius

„... gana greitai savarankiškai susipažino su svarbiausiais Lietuvos archeologų darbais ir būdingiausiais radiniais. Tad orientavosi radinių paskirties ir chronologijos klausimais, o kai kildavo abejonių, atsiveždavo juos į Vilnių, pasitardavo su archeologais. Taip buvo surinkta ir išgelbėta nuo sunykimo gana didelė archeologinių radinių kolekcija, kuri papildė turimus duomenis apie šios Lietuvos dalies seniausią istoriją. [...] Ypač daug duomenų jis sukaupė apie spėjamus senkapius ir apeigines vietas. [...] J. Šliavas buvo pirmas tokio plataus profilio Šiaurinės Lietuvos dalies – Žiemgalos pietinio pakraščio tyrinėtojas“, – po jo mirties rašė šviesaus atminimo archeologas Adolfas Tautavičius.

Taigi ir straipsnis apie valsčiaus archeologijos dalykus taip pat priklauso to paties autoriaus plunksnai, o aprašymai su radiniais saugomi „Žiemgalos“ muziejuje.

Monografijos kalbos skyriuje talpinamas straipsnis apie apylinkės vardyną – vietovardžius ir asmenvardžius, apie ką šviesaus atminimo žodynininkas Aleksandras Vanagas rašo, kad ir šią medžiagą mokytojas J. Šliavas rinko pats,

„... rinko atidžiai ir metodiškai, iš senųjų vietos gyventojų, gerai mokėdamas tarmę, todėl jo užrašyti duomenys yra pakankamai patikimi. [...] Tie, kurie domėjosi vardyno tyrimais, matė, kaip sparčiai augo šis atkaklus Žiemgalos sūnus – nuo pirmųjų labai nedrąsių ir netvirtų bandymų iki visiškai profesionalių publikacijų solidžiuose leidiniuose. Vėlgi – vardyno analizė jam buvo svarbi ne vien pati savaime – jo siekta žymiai platesnių tikslų, susijusių su Žiemgalos praeitimi, su žiemgalių kalbos substratu šių dienų lietuvių ir latvių tarmėse. [...] Daug kas iš to, kas likę archyve, [...] teisėtai gali būti išleista į dienos šviesą“.

Tai ir daroma.

Knyga papildyta temomis, kurių pagrindinis jos autorius negalėjo paliesti. Taip atsirado pluoštas XX a. pradžios Lietuvos šviesuolio Motiejaus Čepo atsiminimų. O jie

„... siekia baudžiavos laikus ir yra vertingi keliais aspektais: a) aprašomi lietuvių agrarinės kultūros faktai, kurie jau nuėjo į užmarštį; b) atspindi pobaudžiavinio kaimo nuostatas įvairiais gyvenimo klausimais ir požiūrį į lenkų kalbos plitimą tarp šviesuomenės ir prakutusių ūkininkų; c) paliečia spaudos draudimo realijas ir pirmųjų lietuviškų leidinių pasirodymus; d) aprašo mažai specialiojoje literatūroje fiksuotą vadinamųjų karališkųjų valstiečių gyvenimą“, – pastebi paprotinės teisės tyrinėtojas, Vilniaus universiteto „Ramuvos“ kraštotyros klubo įkūrėjas ir ilgametis jo vadovas bei vienas „Lietuvos valsčių“ serijos kūrėjų Venantas Mačiekus.

Tad ir jo straipsnį apie paprotinės teisės elementus Žeimelio valsčiaus gyventojų tarpusavio santykiuose, šiek tiek nusižengiant įprastai „Lietuvos valsčių“ serijos knygų sandarai, teko patalpinti šalia M. Čepo atsiminimų.

Gana netikėtai knygoje atsirado ir medžiaga apie valsčiaus religines bendruomenes. Jos autoriai – tų bendruomenių atstovai. Straipsnių medžiaga paremta ne tik Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentais, dar tebegyvenančių žmonių liudijimais, bet ir nuo holokausto išsigelbėjusių žydų spėtomis išvežti fotografijomis. Tų bendruomenių likučių išsaugoti dalykai ne tik papildo, bet ir pasodrina žinias apie netolimą valsčiaus gyvenimo praeitį, kurios jaunoji karta nebeprisimena, o gal ir nebenori prisiminti... Už šį geranoriškumą evangelikų liuteronų, žydų ir sentikių bendruomenių atstovams nuoširdus Ačiū.

Taip jau atsitiko, kad „Žiemgalos“ muziejuje, Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyno J. Šliavo fonde ir knygos sudarytojo namuose susikaupė apie 2 tūkstančius senųjų fotografijų – valsčiaus praeities liudytojų, kuriomis buvo galima nevaržomai pasinaudoti ir kurių niekas nebepakartos. Palengva atsivėrė ir ne vienas šaltinis, netikėtose vietose, su įvairiomis praeities relikvijomis: imkite ir visiems parodykite, primindami ir paaiškindami, kaip tada buvo...

Originalesnių momentų skaitytojas turėtų pastebėti ir skyriuje apie žymesniuosius valsčiaus žmones. Bet laikas nepermaldaujamas. Kartais, naikindami nepageidaujamus savo pėdsakus, sunaikiname ne tik juos, bet ir dalį savo kaimo, savo valsčiaus, o tuo pačiu ir savo šalies praeities, ko niekas niekada nebeatkurs arba bandys atkurti tik pagal kokį nors išlikusį (gerą ar prastą) dokumentą. Taip jau lemta, kad išeidami mes viską išsinešame, o paliekame tik kas patiems buvo brangu, dažnai pamiršdami, kad ir po mūsų gyvens žmonės, kurie mąstys, kurie norės žinoti, kokiais ir kieno pramintais takais mokėsi vaikščioti ir kokios rytdienos laukė.

Kaip kadaise Žeimelio žydų namus jungė stogais nutiestas neįžiūrimas siūlas, ir šabo dienomis leidęs nevaržomai vaikščioti vieniems pas kitus, taip šiandien mus, išsibarsčiusius po įvairias pasvietes, jungia neapsakoma gimtinės trauka ir siekis neprarasti savasties, neprarasti nesužalotos savo istorijos. Kitaip liksime ją ir save apiplėšę ir išniekinę. Kol su gimtine jungia bent menkiausia gyva šaknis, kol neužžėlęs bent menkiausias takelis, tol lieka dalelė gyvos tiesos ir savasties. Kitaip – liks tik sausi saugyklų dokumentai, šaltai ir ribotai atspindintys savo laikmetį, kiekvienas reprezentuojantis tik antspaudais patvirtintas kurios nors valdžios tiesas. Gyvo žmogaus, atstovaujančio vietines tos ar kitos bendruomenės nuostatas, ten bus likę nebedaug.

Laikantis tų pačių principų, knygoje pateikiama ir liaudies kūryba, akademinių kanonų neišgryninta, tarpininkų neišseparuota, o tokia, kokia buvo užrašyta iš pirmųjų lūpų. Reikėtų manyti, kad ir čia lokalinės monografijos principai nebus pažeisti. Akademiškumui niekada nevėlu pasirausti praeities trupiniuose ir subendravardiklinti juos su laikmečio ar bent savo ambicijų dvasia.

Jausdamas skolą gimtinei ir begalinį dėkingumą savo mokytojui Juozui Šliavui, ir palinkau prie jo rankraščių. Ir „pasipurtė avinėlis“, ir supratau, anot Norberto Vėliaus,

„... kad etnografijos ir tautosakos mokslai Lietuvoje [1977!]... dar neišaugo iš „trumpų kelnių“, ir visi mes dar daug ko nežinome..., ... o jeigu ir žinome, tai nežinome kaip – nėra metodikos. O kai išmoksime, liaudies tradicinė kultūra bus arba visai išnykusi, arba pasilikę tik pasigailėtini likučiai“.

Beveik prieš šimtą metų, kada buvo tiesiami keliai į nepriklausomos Lietuvos ateitį, vieną senųjų Žiemgalos dvarų palivarkų, pagerbdami ne tik per Sibiro upes tiltus tiesusį, bet ir visą save Lietuvai paaukojusį savo kaimyną, žeimeliečiai pavadino Petro Vileišio vardu – Vileišiais. Jo statytais tiltais, įveikdami iki tol nenugalimas kliūtis ir atstumus, teberieda traukiniai, tartum kraujagyslėmis jungdami visus su savo žeme.

„Versmės“ leidyklos „Lietuvos valsčių“ serijos knygos, kaip ir prieš šimtą metų P. Vileišio statyti tiltai, taip pat jungia mus su tėviške, iš naujo primindamos, iš kur esame, pasibelsdamos į kiekvieno širdį ir savimonę, ir tik jas perskaičius leidžiančios suprasti, kaip reikalingi tiltai ir per upes, ir į praeitį.

Nestatė savo rankomis tiltų Petras Vileišis, nerašo tūkstantpuslapinių „Lietuvos valsčių“ monografijų ir šios serijos sumanytojas bei leidėjas Petras Jonušas, bet jų nutiesti ir tebetiesiami tiltai padeda sugrįžti į savo gimtinę.

Grįžimas į Žeimelį ir jo įamžinimas prasidėjo turimą medžiagą 2003 metais parodžius „Versmės“ leidyklos vadovui, uždegusiam žalią šviesą statyti ir važiuoti per dar vieną tiltą – leidykloje per visą sieną kabančio valsčių monografijų paveikslėliais nusagstyto Lietuvos žemėlapio šiauriniame pakraštyje atsirado gairelė su Žeimelio ženklu, o į mūsų Tėvynės praeitį atsirado dar vienas tiltų, kuriuos, pasitelkęs visą Lietuvą, ir projektuoja kitas Petras – Jonušas.

Skaitytojai „Žeimelio“ laukė pasirodant apie 2007 metus. Šiam terminui nusikėlus, prasikalęs daigas nestovėjo vietoje. Genimas ir laistomas jis iškerojo į dvi knygas, o kas dar nepasakyta ar ne taip pasakyta, bus galima papildyti trečioje...

Ačiū visiems padėjusiems ir prisidėjusiems. Ačiū laukusiems ir tebelaukiantiems, nes laikas ir kliūtys ne tik vilkina, bet ir brandina.

Na o galvodamas apie mokytojo Juozo Šliavo nuveiktą neeilinį darbą, kurio tik dalelė skelbiama šioje knygoje, vis pamąstau, kad būtų prasminga ir teisinga Valstybės mastu įvertinti neeilinio kraštotyrininko nuopelnus ir sugrįžti prie dar 1993 m. „Žiemgalos“ draugijos teikto siūlymo skirti šiam iškiliam etnologui Valstybinę J. Basanavičiaus premiją.