Antanui Tylai – 80

2009 m. spalio 28 d. leidyklos  bendradarbiai Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje dalyvavo „Lietuvos valsčių“ serijos Mokslo darbų komisijos nario, serijos globėjo nuo pat jos leidimo pradžios,  akademiko prof. Antano Tylos 80-mečio minėjime. Jubiliatą nuoširdžiai pasveikinome, padėkojome, susakėme daug palinkėjimų ir įteikėme rugsėjo 11 d. išleistą naujausią  „Lietuvos valsčių“ serijos monografiją „Obeliai. Kriaunos“ su tokia dedikacija:

Taip pat skelbiame Lietuvos mokslų akademijos direktoriaus dr. Juozo Marcinkevičiaus mums maloniai patikėtą savo sveikinamąją kalbą, pasakytą akad. Antano Tylos 80-mečio minėjime 2009 10 28, 14 val. LMA bibliotekos vestibiulyje:

Gerbiamosios ir gerbiamieji,

Šiandien susirinkome į parodos atidarymą, kuri skirta įžymiam Lietuvos istorikui, profesoriui, habilituotam humanitarinių mokslų daktarui, Lietuvos MA nariui ekspertui, Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikui Antanui Tylai jo garbingo 80-ies metų jubiliejui paminėti. Iš visų mokslų arčiausiai meno yra humanitariniai mokslai. Todėl pradžioje šią proga išklausykime kelių įžymaus aktoriaus Tomo Vaisietos skaitomų literatūros kūrinių.

Didžiai gerbiamas jubiliate, gerbiamosios ir gerbiamieji, 

Lietuviai, minėdami amžiaus jubiliejų, dažnai jo atskirus periodus tapatina su metų laikais – tai nerūpestinga vaikyste, žėrinčiu ir žydinčiu pavasariu – jaunyste, karšta ir daug darbo pareikalaujančia amžiaus vasara ir derlingu rudeniu.

Šia proga norėčiau trumpai suminėti A. Tylos gyvenimo etapus.

Jubiliatas Antanas Tyla gimė 1929 m. spalio 28 d. Bičionių kaime, Anykščių rajone, ūkininkų šeimoje. Nuo pat vaikystės pagal vaiko jėgas buvo pratinamas, kaip ir visi kaimo vaikai, dirbti nesudėtingus žemės ūkio darbus.

1939-1943 metais jis mokėsi Burbiškio pradžios mokykloje. Ją baigęs, toliau mokslą tęsė Anykščių vidurinėje mokykloje, kurioje 1951 m. gavo brandos atestatą. Antanas Tyla turėdamas polinkį humanitariniams mokslams, 1951 metais atvyko į Vilnių ir įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, kuriame studijavo istoriją.

Tačiau jubiliato žėrintis ir žydintis amžiaus pavasaris buvo apšlakstytas artimųjų krauju ir paženklintas jų netektimis. Mokydamasis vidurinėje mokykloje Antanas Tyla jautė pastovią nervinę įtampą. Jo broliai Kazys ir Bronius bei sesers Julijos vyras Stasys, tikėdami ginkluotos kovos sėkmės vizija, kovojo partizanų būryje už Lietuvos laisvę. Brolis Kazys žuvo, o brolis Bronius pateko į Vorkutos konclagerį.  Pirmaisiais studijų metais Antanas Tyla patyrė kitą gyvenimo smūgį. 1951 m. spalio pradžioje per masinį trėmimą jo tėvai, brolis Jonas ir sesuo Julija su sūnumi buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą.

Neturėdamas tėvų materialinės paramos, Antanas uoliai studijavo pasirinktą dalyką, dalyvavo istorikų būrelio veikloje, aktyviai dalyvaudavo ir organizuodavo ekskursijas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorines vietoves.

Nors jubiliatas jau studijų metais svajojo dirbti mokslinį darbą, tačiau po universiteto baigimo 1956 m., tuometinė valstybinė jaunųjų specialistų skirstymo komisija jį paskyrė į Klaipėdos rajono Veiviržėnų vidurinę mokyklą dėstyti istoriją. Dirbdamas mokykloje, susipažino, įsimylėjo ir vedė bendradarbę, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Romualdą. Nors ir nesibodėjo pedagogo darbo, 1958 m. grįžo į Vilnių ir pradėjo dirbti Lietuvos istorijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu.

Dirbdamas institute, jubiliatas parengė ir 1964 m. apsigynė istorijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją apie 1905 metų revoliuciją Lietuvos kaime. Pradėjęs dirbti istoriko darbą tarybiniais metais, Antanas Tyla sugebėjo taip rinktis iš tuo metu leidžiamų tirti klausimų, kad pakeliui galėtų rinkti medžiagą pačioms opiausioms Lietuvos visuomenei temoms ir tais klausimais rašyti arba skelbti istorijos šaltinius.

Jubiliato istorijos mokslo tyrimų chronologija apima nuo XVI a. pabaigos iki XX a. paskutinio dešimtmečio. Parodoje išdėstyti eksponatai liudija apie platų A. Tylą dominančių istorijos klausimų ratą: tai ir socialinė valstiečių judėjimų istorija, lietuvių tautinio atgimimo klausimai, lietuvių spaudos draudimas, nacionalinės inteligentijos formavimasis, kultūros raida, politinės istorijos klausimai, užsienio politika, miestų savivaldos ir kraštotyros bei kitos problemos.

1987 m. jubiliatas apgynė istorijos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją apie Lietuvos ir Švedijos feodalų kovą dėl Livonijos XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje.

Kaip turintis nemažą istorinių dokumentų vertinimo ir publikavimo patirtį, Antanas Tyla 1989 m. paskiriamas Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriaus vadovu.

Vos prasidėjus Sąjūdžiui, jis tapo aktyviu jo nariu. 1988 m. atkūrus Lietuvos istorijos draugiją, buvo išrinktas valdybos nariu, o pirmajame suvažiavime tais metais buvo išrinktas pirmininko pavaduotoju. Aktyviai įsijungė į Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimus. 1991 m. tapo Nacionalinio istorikų komiteto viceprezidentu, Lietuvos mokslo tarybos nariu.

Jubiliatas 1992-1999 m., Lietuvos istorijos instituto tarybos išrinktas, dirbo instituto direktoriumi. Kaip prisimena jo buvę bendradarbiai, jis pasižymėjo daugeliu gerų vadovo savybių – sugebėjo išgirsti ir palaikyti racionalias mokslo darbuotojų iniciatyvas, nuosekliai siekdamas, kad jos būtų įgyvendintos.

Tuo pat metu aktyviai dalyvavo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą – 1991-1997 m. buvo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjas. Įvertinant jubiliato mokslinį darbą, 1991 m. išrenkamas Lietuvos MA nariu ekspertu, kitais metais tampa Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku, o nuo 2003 m. yra tos akademijos Centro valdybos vicepirmininkas.

Už mokslinę ir pedagoginę veiklą 1995 m. jubiliatui buvo suteiktas profesoriaus vardas.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prof. Antanas Tyla nuolat buvo istorikų ir humanitarų mokslininkų bendrijos veiklos sūkuryje – buvo Lietuvos Sąjūdžio tarybos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos valstybinių mokslo premijų skyrimo komisijos, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos, LR Seimo Nepriklausomybės švenčių komisijos ir daugelio čia nesuminėtų komisijų narys. Profesorius A. Tyla buvo daugiau kaip 20-ies disertacijų vadovas. Jo pranešimų istorikai klausėsi ne tik Lietuvoje, bet taip pat Lenkijoje, Švedijoje ir Italijoje. Jis paskelbė apie 100 publikacijų politinės ir tautinės kultūros XVI–XVII a. ir XIX–XX a. temomis.

Jubiliatas yra Lietuvos MA periodinio leidinio „Lituanistika“ vyriausiasis redaktorius, visuotinės lietuvių enciklopedijos mokslinės tarybos narys, leidinių „Genocidas ir rezistencija“, „Kultūros paminklai“, „Lithuanian Historical Studies“, „Metai“, „Voruta“ redakcinių kolegijų narys.
Jubiliato aktyvi mokslinė veikla buvo įvertinta 1994 m. paskiriant jam valstybinę Jono Basanavičiaus premiją, 2004 m. Lietuvos mokslų akademijos vardinę Simono Daukanto premiją ir Anykščių savivaldybės Teresės Mikeliūnaitės kultūros premiją.

Nuoširdaus, aktyvaus, sąžiningo, nesavanaudiško ir pilietiško visuomenės veikėjo, mokslininko darbą Lietuvos Respublikos Prezidentas įvertino ir už nuopelnus Lietuvos valstybei bei už pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje prof. A. Tylą 1999 m. apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

Gerbiamieji, tvirtinama, jog istorikas yra galingesnis už Dievą. Kadangi Dievas negali pakeisti istorijos, o istorikas kartais savo raštuose ją pakeičia. Kalbant apie gerbiamą jubiliatą, su visa atsakomybe reikia pasakyti, kad jis nė viename savo darbų nesinaudojo tokia visagalio jėga.

Nuoširdžiai sveikindamas visų mūsų bibliotekos darbuotojų vardu linkiu mūsų uoliam ir pavyzdingam bibliotekos skaitytojui, iškiliai asmenybei ir mielam bičiuliui geros sveikatos bei naujų darbų, praturtinsiančių Lietuvos istoriografiją.

▲2009 10 30

Atgal

Viršun