Monografijų „Gruzdžiai“ ir „Babtai“ vyriausiojo redaktoriaus ir sudarytojo Damijono Šniuko kalba, pasakyta Vilniaus knygų mugės renginyje: Monografijų serija „Lietuvos valsčiai“ – rašto paminklas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. 

1. Neseniai atšventėme Lietuvos Respublikos šimtmetį, ta proga viešumoje buvo nemaža pranešimų, kas kokiomis dovanomis ją pasitinka. Sužinojome apie naujas investicijas, mokslo naujienas, sporto salės dydžio vėliavas, dešimtkilograminius tortus, cepelinus ar šakočius. Man, kartu su „Versmės“ leidykla ir Babtų seniūnija kartu pavyko išleisti 1,5 tūkstančio puslapių kolektyvinę monografiją „Babtai“. Manyčiau, irgi neblogai.

2. Buvęs Babtų valsčius, o dabar seniūnija, kaip ir bet kuris Lietuvos lopinėlis, yra unikalus. Kelis amžius pusė teritorijos priklausė Žemaičių seniūnijai, pusė Trakų vaivadijai. Dėl to vakarinė dalis išliko lietuviška, o rytinė patyrė didesnę lenkišką įtaką. Dėl to ir Lietuvos nepriklausomybės pradžia čia buvo komplikuota, bandyta kurti lenkišką respubliką, čia veikė ir POW agentūra. Pradžioje lietuviškumą čia diegė karininkas Juozas Mikuckis bizūnu, o vėliau gyventojai, kurie kilme buvo lietuviai, grįžo prie tėvų kalbos. Babtai išgarsėjo Sitkūnų radijo stoties gynyba 1991 m. sausio 13 naktį. Babtai – Lietuvos vaisių ir daržovių sostinė – čia veikia Sodininkystės ir daržininkystės institutas. Babtiečiai yra išsiugdę stiprų savimonės jausmą, turi veiklų kultūros centrą. Jų kapela – nacionalinio transliuotojo konkurso nugalėtoja. Apie save pasakoja turtingoje ir nuolat papildomoje interneto svetainėje, kuri, skirtingai nuo kitų pažymėta ne tarptautiniu kodu lt, o eu. Tai rodo pabrėžtiną babtiečių orientaciją į Vakarus. Žodžiu, šiandien Babtų seniūnija ekonomiškai išsivysčiusi, kultūringa, visuomeniškai akyvi žmonių bendrija, dabar turinti ir savo istorijos knygą.

3. Tai 35-oji „Versmės“ leidyklos serijos „Lietuvos valsčiai“ knyga. Šiuo metu rengiamos dar 80 monografijų. Turbūt ir didžiausi skeptikai sutiks, kad tai unikalus, analogo Lietuvoje neturintis, privačia ir pilietine iniciatyva paremtas projektas, lygintinas su „Visuotine lietuvių enciklopedija“ Žinoma, valdžios iki šiol nepastebėtas. Peržiūrėjau šimto asmenų, valstybės šimtmečio proga apdovanotų ordinais ir medaliais sąrašą, bet ten, kaip ir anksčiau, tarp etninės kultūros puoselėtojų ar leidėjų, deja, neradau Petro Jonušo, serijos įkvepėjo, organizatoriaus ir dalinio finanasuotojo pavardės.

4. Žinoma, kai tokie patriotiniai dalykai nepastebimi viršuje, jie nepastebimi ar net ignoruojami ir apačioje. Aš asmeniškai išleidau dvi monografijas – Gruzdžių ir Babtų, ir galiu su liūdesiu paliudyti, kad tiek Šiaulių, tiek Kauno rajono savivaldybėms jos nebuvo laukiamos ar įdomios. Jeigu Šiauliai dar skyrė kuklią paramą, tai Kaunas – nė cento. (Čia iš karto noriu atsiprašyti tų savivaldybių-išimčių, kurios apmoka didžiąją leidybos išlaidų dalį, nuperka pusę ar daugiau tiražo ir pan.)

5. Užtat su džiaugsmu pastebiu kitą tendenciją – aktyvėjančią atskirų piliečių, verslo atstovų paramą serijai, apskritai mecenatystės tradicijos atsigavimą. Jeigu Gruzdžių seniūnijoje buvo silpnoki verslininkai, tai labai aktyvi buvo bendruomenė, – surengė labdaros koncertą vietos bažnyčioje, aukojo individualiai, o po lituką vienas su kitu lenktyniaudami net mokiniai.
Babtų atveju – nustebino ir, prisipažinsiu, sujaudino vietos ūkininkai ir verslininkai. Jie, sakyčiau, lengva ranka „sumetė“ beveik 40 tūkstančių eurų.

6. Žinoma, čia labai aktyviai pasidarbavo seniūnas Jonas Praškevičius. Tai, beje, labai svarbus asmuo serijos leidyboje. Jeigu jam , kaip sakoma, šis reikalas dzin, tai vargu ar seniūnija kada nors turės savo monografiją. Du gražūs atvejai. Zapyškio seniūnas atvyko į „Babtų“ monografijos pristatymą žvalgybon, mat irgi nori organizuoti šio valsčiaus knygą. Viešvilės seniūnas, tarnybos metu nespėjęs organizuoti monografijos, išėjęs į pensiją pats ėmėsi to darbo. Žmogus tiek įsijautė, kad, norėdamas greičiau knygos sulaukti, atvykęs triūsia prie leidyklos kompiuterio ir net įstaigoje apsinakvoja. Priešingai – Vilkija

5. Įdomu pasekti monografijų reikalingumą, likimus. Kai kas sako: kuriems galams tokios storos knygos. Viena moteriškė per nacionalinį radiją apskritai storas knygas kritikavo. Jos nuomone, optimali knyga yra ta, kurią spėjama perskaityti skrendant atostogų į Barseloną. Kitas vėl: kuriems galams jos, jeigu greitai kelti užsienio ekonomikos ir gimdyti jam vaikų išvyks visi lietuviai. Na, aš jam juokaudamas atsakiau: nebėra asirų, hetitų, etruskų, bet jų raštą, jų paliktus tekstus žmonija studijuoja. O gal ir lietuviai kažkada paneigs Markso teiginį, kad darbininkui tėvynė ten, kur daugiau moka.
Užtat monografijomis džiaugiasi vyriausioji karta, jose atranda visą savo gyvenimą, visus išgyventus įvykius, visus mūsų tautos vargus. Kai kurie sakosi jau trečia kartą perskaitą. Tik guodžiasi dėl svorio – tomai sveria iki 3,5 kilogramų. Bet vardan turinio pakeltų ir dar puskilogrami.

6.Kadangi monografijos sugramdo visas žinias apie valsčių, jos turėtų būti stalinė knyga vietos valdžiai. Įžangose pabrėžiu: joks projektas, ypač susijęs su paveldu, neturėtų būti sprendžiamas nesusipažinus su pateikta medžiaga. Deja, turėjau nusivilti. Bent jau Šiaulių savivaldybė ir seniūnija „Gruzdžių“ monografijos neskaitė. Iš ko sprendžiu? Rengdama Gruzdžių miestelio pagrindinės gatvės rekonstrukciją, nutarė nugriauti namą, kuris formuoja senovinę aikštę, kuriame XIX amžiuje buvo baudžiauninkų ir valstiečių ligoninė, XX a. pradžioje repetavo kultūros entuziastai, buvo platinama lietuviška spauda, žodžiu, buvo kultūros židinys. Pareiškus protestą, tapau blogu berniuku, trukdančiu įsisavinti Europos Sąjungos lėšas, seniūnija manęs nebekviečia į savo renginius, šimtmečius ir pan. O gal ir pavyks šį namą išsaugoti, ir nuopelnai tektų monografijai, kuria remiasi ir Kultūros paveldo departamentas.

7. Kažkada Galilėjus, sveikas išlipęs iš laužo, tyliai pasakė: O vis dėlto ji sukasi. Tvirtai tikiu, kad nežiūrint į pasitaikantį žvyrą, į kylančias dulkes „Lietuvos valsčių“ serijos vežimas riedės pirmyn į taip masinantį tikslą –  šimto monografijų lentyną, kurį savo gyvenimo tikslu yra paskelbęs Petras Jonušas ir leidyklos bendruomenė.

Atgal

Viršun