|
Užbaigtos studijos visada maloniai nuteikia naujiems darbams ir gyvenimo išbandymams, kurie neišvengiamai mūsų laukia. Tikriausiai nesumeluosiu, jei pasakysiu, jog studijų metai vieni iš šviesiausių gyvenimo laikotarpių, todėl būtų prasminga išreikšti savo nuomonę apie Vilniaus universitetą ir Komunikacijos fakultetą, kuriame studijavau pastaruosius dvejus metus. Kadangi nebuvau abejingas istorijai, apie Vilniaus universitetą, kaip seniausią universitetą Rytų Europoje, gerai žinojau nuo mokyklos laikų, bet man, kaip eiliniam plungiškiui, jis artimiau nebuvo pažįstamas. Pirmasis kontaktas su Vilniaus universitetu buvo užmegztas per biblioteką, kurios slenkstį įkyriai minu jau šeštus metus. Matyt nemažai bibliotekininkėms įkyrėjau, jei jos kartais net žemaitiškai sušnenka ar kreipiasi vardu. Kaip ten bebūtų, biblioteka tai universiteto perlas, paprastam studentui teikiantis studijų vietą ir viską, kas joms reikalinga. Knygotyros magistratūros studijos Komunikacijos fakultete leido dar arčiau prisiliesti prie universiteto vidinio gyvenimo. Nors pažįstu tik mažą universiteto dalelę, bet neabejoju, kad tuos dvejus metus jaunėlis Komunikacijos fakultetas tinkamai atspindėjo Vilniaus universiteto akademinę aplinką. Šiuo metu tampa madinga kalbėti apie mokymo kokybę, kurios esą Lietuvoje trūksta. Bet aš dar kartą galiu paliudyti, kad viskas priklauso nuo dėstytojų ir studentų požiūrio į studijas. Tik stipri vidinė motyvacija ir abipusis pareigų supratimas leidžia kūrybiškai bendrauti. Komunikacijos fakultete aš sutikau šiltą dėstytojų kolektyvą, kuris tiek visas kartu, tiek kiek vienas iš jų atskirai betarpiškai bendravo su naujoku. Kaip viduramžių alumnas buvau individualiai mokomas profesinių žinių, rašto kultūros ir bendravimo vingrybių. Neslėpsiu, jog buvo daug reikalaujama, bet argi studijos prarado savo senąją graikiškąją prasmę, kalbėjusią apie uolų darbą. Būti uoliam, kai nestinga tau rodomos pagarbos, atsidavimo ir pasitikėjimo yra lengva. Manau, kad ne vienas iš čia sėdinčių absolventų pajuto kažką panašaus, todėl belieka tik stebėtis iš kur profesūra turi tiek energijos ir užsidegimo. Juk dažnai mes ją tik varginame savo mažareikšmiai reikalais ir smulkmenomis, bet nepaisant to profesūra kantrai mus moko ir dalinasi savo sukaupta patirtimi, kuri yra neįkainojamas valstybės turtas. Manyčiau, kad šis nuoširdus bendravimas ir yra universiteto stiprybės šaltinis. Mano peržengtas gyvenimo slenkstis buvo kupinas atradimų ir malonaus bendravimo, su nuostabiais žmonėmis, tad nuoširdžiai džiaugiuosi, kad čia studijavau. Norėčiau Vilniaus universitetui palinkėti, kad mano pažintoji universitetinė dvasia niekada neišblėstų. O gerbiamiems savo kolegoms pasakyti, kad mums belieka tik pareiga toliau garsinti savąją Alma Mater, kurios mūrų paunksmėje išaugome ir tapome mokytais žmonėmis. |